17.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 286/8

1.1

Šiuo pasiūlymu priimti direktyvą siekiama iš dalies pakeisti Direktyvą 98/71/EB. Šiuo pakeitimu ketinama panaikinti galimybę bet kurioje Europos Sąjungos vietoje pareikšti teises į sudėtinių gaminių sudedamųjų dalių dizainą prieš trečiąsias šalis (nepriklausomus tiekėjus), gaminančias, naudojančias ir (arba) parduodančias šias sudedamąsias dalis sudėtiniam gaminiui taisyti atkuriant jo pirminę išvaizdą.

1.2

Akivaizdu, kad iš visų sektorių, kuriems šis pasiūlymas turės reikšmės (buitiniai elektros prietaisai, motociklai, laikrodžiai, ir t.t.), didžiausia įtaka bus juntama automobilių sektoriuje.

1.3

Prieš priimant Direktyvą 98/71/EB („direktyva“), Komisija paskelbė Žaliąją knygą dėl teisinės pramoninio dizaino apsaugos, kurioje, be išsamaus šiuo klausimu atlikto tyrimo rezultatų, buvo pateiktas ir preliminarus pasiūlymo dėl direktyvos dėl valstybių narių teisės aktų suderinimo projektas kartu su preliminariu pasiūlymo dėl reglamento projektu.

1.4

Žaliojoje knygoje taip pat buvo nagrinėjami teisės į sudėtinių gaminių sudedamųjų dalių, ypač tokių, kurios jungia vieną gaminį su kitu, apsaugą įgijimo kriterijai ar kiti aspektai. Žaliojoje knygoje teigiama, kad sudedamosios dalys, kurios pačios savaime atitinka apsaugos reikalavimus, turi būti saugomos, tačiau patikslinama, kad apsauga netaikoma toms būtinoms dalims (vadinamoms „sąsajos įtaisais“ ar „sujungiamosiomis dalimis“) „kurias būtų būtina atkurti tikslios formos ir tikslių matmenų, kad tą sudedamąją dalį galima būtų įmontuoti tame sudėtiniame gaminyje, kuriam ji skirta“.

1.5

Pasiūlyme dėl direktyvos, kurį oficialiai Komisija pateikė 1993 m. (1) teigiama, kad sudėtinio gaminio sudedamoji dalis gali būti saugoma ir tuo atveju, jei ji pati savaime atitinka apsaugos reikalavimus, t.y. „nauja“ ir „turinti individualių savybių“ (3 straipsnis), tačiau tuo pat metu pabrėžiama, kad „sąsajos įtaisai“ ar „sujungiamosios detalės“ neturi teisės į apsaugą (7 straipsnio 2 dalis).

1.6

Pasiūlyme pateikta dar viena svarbi nuostata, pagal kurią išimtinės teisės į saugomą dizainą negali būti pareikštos prieš trečiąsias šalis, kurios, praėjus trejiems metams nuo dienos, kai sudėtinis gaminys, apie kurio dizaino apsaugą kalbama, pirmą kartą buvo pateiktas rinkai, panaudojo (nukopijavo) dizainą, jei tik dizainas „susijęs“ su sudėtinio produkto „išvaizda“ ir jei naudojamas „sudėtiniam gaminiui taisyti, kad būtų atkurta jo pirminė išvaizda“ (14 straipsnis). Praktiškai šia nuostata buvo įvesta svarbi išimtis dėl atsarginių dalių ar remonto apsaugos dizaino teisėmis („išimtis dėl atsarginių dalių“ ar „straipsnis dėl remonto“).

1.6.1

Kalbant apie šį 1993 m. pasiūlymo dėl direktyvos aspektą, savo 1994 m. liepos 6 d. IND/504 nuomonėje (pranešėjas p. Pardon) EESRK taip įtikinėjo:

1.6.1.1

Kaip ir visos kitos pramoninės nuosavybės teisės, dizainų apsauga lemia išimtines teises (monopolines teises). Tačiau dizaino savininkui suteikta monopolinė teisė susijusi tik su („dizaino“) produkto išvaizda, o ne pačiu produktu.

1.6.1.2

Dėl to, teisės į dizainą suteikia monopolines teises į formas, bet ne į produktą. Laikrodžio dizaino apsauga netrukdo laikrodžių rinkos konkurencijai (Aiškinamojo memorandumo 9.2 punktas).

1.6.1.3

Kalbant apie atsargines dalis (pvz., automobilio buferį ar priekinį žibintą), kurioms taikomas straipsnis dėl remonto, padėtis skiriasi. Tokių atsarginių dalių išvaizda, „dizainas“ negali skirtis, palyginti su originalia pakeistina detale.

1.6.1.4

Dėl to, yra sukuriamos gaminių monopolijos, jeigu dizaino apsauga išplečiama ir taikoma tokioms atsarginėms dalims; teisės į dizainą, susijusios su atsarginiu buferiu ar atsarginiu žibintu, visiškai panaikina konkurenciją šio produkto srityje.

1.6.1.5

Tokia nuostata pažeidžia esminį dizaino apsaugos tikslą, kurį teisės akto rengėjas įgaliotas išsamiai apibūdinti.

1.6.1.6

Straipsnyje dėl remonto yra toks apibrėžimas: jis nedaro įtakos teisių į dizainą įgijimui ir naudojimuisi, jeigu jomis naudojamasi pagal paskirtį; jis tik sustabdo naudojimąsi teisėmis į dizainą, tais atvejais (kaip yra remonto sektoriaus atveju), kai jomis negalima naudotis, kaip reikėtų. Tokiu atveju, straipsnis dėl remonto trukdo atsirasti monopolijoms, neleidžia išstumti konkurentų iš rinkos, o vieninteliam tiekėjui diktuoti kainas vartotojams.

1.6.1.7

Kartu jis trukdo nustatyti monopolines priemokas, nes esminė išankstinė sąlyga dėl priemokos už dizainą, kurios esmė yra ta, kad rinka egzistuoja ir vartotojai gali naudotis lengvatomis, netaikoma, jeigu dizaino apsauga apima ir atsargines dalis, numatytas straipsnyje dėl remonto.

1.6.1.8

Komisijos pasiūlytą straipsnį dėl remonto remia Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas.

1.7

Ši išimtis, arba straipsnis dėl remonto, kažkiek buvo naudingi tam tikriems pramonės sektoriams, įskaitant tuos, kurie kopijuoja automobilių dalis, ypač „susidūrimų metu apgadinamų automobilių dalių“ gamintojams. Šie „nepriklausomi“ tiekėjai jau mėgino išsikovoti, kad jiems nebūtų taikomos dizaino apsaugos taisyklės pagal galiojančius teisės aktus, nesėkmingai pateikdami savo argumentus Teisingumo Teisme (žr. bylas „CICRA prieš Renault“ (2) ir „Volvo prieš Veng“ (3).

1.8

1993 m. pasiūlyme dėl direktyvos įrašytas straipsnis dėl remonto susilaukė tų pramonės sektorių, kurių interesai skyrėsi nuo nepriklausomų dalių gamintojų interesų (arba jiems prieštaravo), kitaip tariant — automobilių gamintojų –, kritikos. Todėl Komisija, pateikdama naują pasiūlymą, pamėgino kitą metodą (4). Trumpai kalbant, naujame pasiūlyme numatyta, jog tam tikro sudėtinio gaminio dizainą taisymo tikslais nukopijuoti norinčios trečiosios šalys gali tai padaryti iškart (nelaukdamos, kol praeis treji metai nuo dienos, kai tas sudėtinis gaminys pirmą kartą bus pateiktas rinkai), jei tik sumoka „tinkamą ir priimtiną atlygį“ (14 straipsnis).

1.9

Tačiau nuostata dėl „tinkamo ir priimtino atlygio“ pasirodė nepriimtina ne tik nepriklausomiems gamintojams (5), bet ir teises į dizainą turintiems transporto priemonių gamintojams (6).

1.10

Dideli nesutarimai kilo ir Tarybos bei Europos Parlamento bendrų sprendimų priėmimo procedūros metu: teko pradėti taikinimo procedūrą, kuri buvo baigta 1998 m. mėginimu suderinti atitinkamus valstybių narių teisės aktus, kurie iš esmės buvo pamiršti; galiojantys nacionaliniai teisės aktai buvo „įšaldyti“ (specialistai tai vadina „freeze-plus“), o problemos sprendimas buvo atidėtas vėlesniam laikui.

2.1

Pagal direktyvos nuostatas, saugotinas dizainas gali būti susijęs su viso gaminio ar jo dalies išvaizda (1 straipsnio a dalis).

2.2

Sudedamųjų dalių dizainas taip pat gali būti saugomas, jei jos atitinka kiekvieno tipo „gaminiui“ nustatytus apsaugos reikalavimus: jos turi būti „naujos“ ir turėti „individualių savybių“ (3 straipsnio 2 dalis). Tačiau sudedamosios dalies dizainas pripažįstamas saugotinu tiktai:

„Įprastas naudojimas“, minimas šio straipsnio 3 dalies a punkte, yra su galutiniu naudotoju siejamas naudojimas, išskyrus techninę priežiūrą, apžiūrą ar taisymą (3 straipsnio 4 dalis).

Praktiškai šių nuostatų taikymas automobilių sektoriuje reiškia, kad dizaino teisėmis negali būti saugomos jokios sudedamosios dalys, esančios po variklio dangčiu, todėl nematomos automobilį įprastai naudojant (pavyzdžiui, variklio cilindro galvutės išvaizda).

2.3

Kalbant apie sudedamąsias dalis taip pat numatyta, kad toms gaminio išvaizdos savybėms, kurias lemia tik jo techninė funkcija, apsauga netaikoma (7 straipsnio 1 dalis). Analogiškai apsauga netaikoma ir toms (sudedamosios dalies) išvaizdos savybėms, kurios turi būti būtinai atkurtos tikslios formos ir tikslių matmenų, kad galėtų būti prijungtos prie kito gaminio (ar sudedamosios dalies) ar su juo (jomis) sujungtos (7 straipsnio 2 dalis). Vienas iš padarinių automobilių sektoriui galėtų būti, pavyzdžiui, tas, kad buferio ar galinio vaizdo veidrodėlio forma gali būti saugoma dizaino teisėmis, o įtaisų, kuriais dalis tvirtinama prie automobilio, forma — ne.

2.4

Galiausiai reikia atminti, kad:

2.4.1

direktyvoje nustatyta, kad trejus metus nuo įgyvendinimo datos (t.y. 2004 m. spalio mėn.) Komisija privalo pateikti direktyvos padarinių Bendrijos pramonei, ypač sudėtinių gaminių ir sudedamųjų dalių gamintojams, vartotojams, konkurencijai ir vidaus rinkos veikimui, tyrimo išvadas. Ne vėliau kaip po metų nuo šio termino (2005 m. spalio mėn.) Komisija turi pasiūlyti Europos Parlamentui ir Tarybai šios direktyvos pataisas, reikalingas baigti kurti sudėtinių gaminių sudedamųjų dalių vidaus rinką ir kitas, jos manymu, reikalingas pataisas (18 straipsnis);

2.4.2

iki šių pakeitimų priėmimo valstybės narės privalo išlaikyti galiojančias teisines nuostatas, reglamentuojančias sudedamųjų dalių, naudojamų sudėtiniam gaminiui taisyti, kad būtų atkurta jo pirminė išvaizda, saugomo dizaino naudojimą. Valstybės narės šias nuostatas gali keisti tik siekdamos liberalizuoti šių dalių rinką (14 straipsnis. Pereinamojo laikotarpio nuostata, anksčiau vadinta „freeze plus“). Šiuo metu direktyvą yra įgyvendinusios visos valstybės narės. Devynios iš 25 ES valstybių narių (Belgija, Vengrija, Airija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Ispanija ir Jungtinė Karalystė) yra įsivedusios vienokios ar kitokios formos straipsnį dėl remonto, taip siekdamos „liberalizavimo“, bet dauguma valstybių narių (16) apsaugą užtikrina ir atsarginėms dalims ar taisymui skirtoms sudedamosioms dalims.

2.4.3

Antrinės rinkos liberalizavimo atveju, 2002 m. gruodžio 12 d Reglamento (EB) 6/2002 110 straipsnio 1 dalyje jau numatyta, kad Bendrijos dizaino apsauga nebus taikoma dizainui, esančiam sudėtine sudėtingo naudojamo produkto dalimi (...) siekiant sutaisyti tą sudėtingą produktą arba atstatyti jo pradinę išvaizdą.

2.4.4

2002 m. liepos 31 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1400/2002 dėl vertikalių susitarimų ir suderintų veiksmų rūšių motorinių transporto priemonių sektoriuje poveikis yra panašus, tačiau tai nereiškia, kad dabartinis Komisijos pasiūlymas yra nereikalingas.

3.1

„Privalomos“ pasiūlymo nuostatos yra gana aiškios. Jose numatoma, kad direktyvos 98/71/EB 14 straipsnis (pereinamojo laikotarpio nuostata) turi būti pakeistas, o tai iš esmės reiškia, kad apsauga negali būti taikoma tų sudėtinio gaminio sudedamųjų dalių dizainui, kurios naudojamos sudėtiniam gaminiui taisyti, kad būtų atkurta jo pirminė išvaizda. Iš esmės tai yra „atlygio nenumatantis straipsnis dėl remonto, taikomas nuo pirmosios dienos“, kurio ilgai laukė kai kurios suinteresuotos šalys, kaip minėta pirmiau.

3.2

Pasiūlymo įžangos konstatuojamojoje dalyje aprašomos šios pagrindinės visiško, neatidėliotino ir laisvo „liberalizavimo“ režimo priežastys:

3.3

Taip pat pabrėžiama, kad šiuo metu atskirų valstybių narių teisinis režimas dizaino apsaugos srityje skiriasi, todėl kyla pavojus vidaus rinkos veikimui ir atsiranda konkurencijos iškreipimo rizika.

3.4

Daugiau priežasčių pateikiama ir jos išsamiau paaiškinamos aiškinamajame memorandume, kuriame iš esmės pakartojamos ar apibendrinamos IPV ir, tik iš dalies, EPVK ataskaitos išvados. Trumpai galima sakyti, kad iš įvairių apsvarstytų variantų tik „liberalizavimas“ galėtų atnešti naudos be kokių nors ypatingų nuostolių. Jis „pagerintų vidaus rinkos funkcionavimą, sudarytų sąlygas didesnei konkurencijai antrinėje rinkoje, sumažintų kainas vartotojams ir sukurtų galimybes ir darbo vietas MVĮ“ (2.2 punktas, 7 puslapis).

3.5

Visi kiti variantai būtų nepriimtini daugiausia dėl šių priežasčių:

4.1

Aukščiau kelis kartus minėtoje EPVK ataskaitoje pripažįstama, kad nėra garantijos, jog neoriginalios atsarginės dalys bus tokios pačios kokybės kaip ir originalios (3.7 punktas). Taip yra todėl, kad NT dažnai trūksta specialios gamybinės, kokybės ir technologinės patirties, kokią turi TPG.

4.2

Šiuolaikiniai automobiliai yra kompleksinis atskirų ir pagal ypatingas technologijas gaminamų sudedamųjų dalių (pavyzdžiui, pagamintų iš didelio atsparumo plieno), kurių specifikacijos apima ne tik formą ir dydį, bet ir surinkimo (naudojamų litavimo ir klijavimo metodų) bei medžiagų kokybę, surinkimo rezultatas. Todėl visiškai tikėtina, kad neoriginalios dalys gali skirtis nuo originalių dalių specifikacijų.

4.3

Su automobiliais, kurie laukia modelio patvirtinimo, atliekama nemažai priekinio ir šoninio smūgio bandymų, siekiant patikrinti, ar jie atitinka konkrečių direktyvų nustatytus reikalavimus dėl keleivių saugumo susidūrimo atveju. Šių direktyvų rinkinį neseniai papildė direktyva dėl pėsčiųjų apsaugos, kurios tikslas — sumažinti transporto priemonių padarytos žalos pėstiesiems padarinius. Šioje direktyvoje nustatyta, kad automobilių gamintojai privalo priekinę automobilio dalį suprojektuoti pagal nustatytus saugos reikalavimus ir atlikti specialius smūgio bandymus.

4.4

Nepriklausomiems atsarginių dalių gamintojams, priešingai, neprivalomi jokie išankstiniai techniniai dalių, kurias jie tiekia rinkai, bandymai, jei tik atskiroms automobilių dalims nėra taikoma modelio patvirtinimo sistema, ypatingą išimtį taikant „atskiriems techniniams blokams“. Tokia sistema taikoma automobilių dalims: langams, galinio vaizdo veidrodėliams, priekiniams ir galiniams žibintams. Kitoms dalims (variklio dangčiui, buferiams, ir t.t.) netaikomas reikalavimas atlikti kokius nors techninius bandymus prieš pateikiant juos rinkai, todėl nėra ir garantijos, kad jos savo savybėmis yra analogiškos originaliai įrangai gaminamoms dalims. Nepriklausomiems tiekėjams taikomi tik bendri gaminio saugos reikalavimai, jie atsakingi tik už nuostolius dėl gaminių broko.

4.5

Pasiūlymas taip pat atrodo prieštaraujantis direktyvai dėl pasenusių ir eksploatuoti netinkamų transporto priemonių. Pagal šią direktyvą gamintojai privalo iš transporto priemonės sudedamųjų dalių atskirti sunkiuosius metalus ir perdirbimo palengvinimo tikslais nurodyti, kokių medžiagų juose yra. Gamintojams nustatomas reikalavimas transporto priemones suprojektuoti taip, kad jas, tapusias netinkamomis eksploatuoti, būtų galima lengvai išardyti ir vėliau perdirbti. Kadangi nepriklausomiems tiekėjams šis reikalavimas, žinoma, netaikomas, kai sudedamųjų dalių sudėtis nežinoma (pvz., buferių), atsiranda rizika, kad sutriks netinkamų eksploatuoti transporto priemonių perdirbimo ciklas, o tai gali turėti įtakos aplinkai bei dar labiau padidinti sąnaudas.

4.6

Komisija teisi sakydama, kad dizaino apsauga skirta atlyginti dizaino kūrėjui intelektines pastangas, o ne apsaugoti jo technines funkcijas ar kokybę (žr. Pasiūlymo dėl direktyvos aiškinamąjį raštą, 9 psl.). Todėl galima daryti išvadą, kad ji teisi dizaino apsaugą ir saugumą vertindama kaip du skirtingus klausimus. Tačiau akivaizdu, kad praktikoje dėl Komisijos siūlomo liberalizavimo rinkoje gali atsirasti daugiau sudedamųjų dalių, kurios nebuvo tinkamai išbandytos pagal pirmiau pateiktame 6.3 punkte nurodytas procedūras ir kurios neatitinka eksploatuoti netinkamų transporto priemonių direktyvos reikalavimų. Todėl naudą vartotojams, kurią, kaip tvirtina Komisija, sąlygos liberalizavimas, turėtų atsverti didesnė rizika, kurią gali tekti patirti tiems patiems vartotojams.

5.1

Komitetas kartoja savo požiūrį, išreikštą ankstesnėse nuomonėse, kad reikia pripažinti intelektinės nuosavybės, įskaitant pramoninį dizainą kaip esminį techninių naujovių elementą, didėjančią svarbą komercinių sandorių apmokėjimuose ir užkirsti kelią klastojimui.

5.2

Tačiau Komitetas dar sykį patvirtina savo požiūrį, kad dizaino savininkui suteikta monopolija yra taikoma vien gaminio išorės formai, o ne pačiam gaminiui.

5.3

Komitetas kartoja savo požiūrį, išreikštą ankstesnėse nuomonėse, kad dizaino apsaugos straipsnio dėl remonto taikymas sudedamosioms dalims įsteigtų monopoliją antrinėje rinkoje, prieštaraudamas teisinės dizaino apsaugos esmei.

5.4

Be to, Direktyvos 98/71/EB įsteigta tvarka leido išlikti besiskiriančioms ir net prieštaringoms nacionalinėms tvarkoms ir, su pastarąja ES plėtra, leido jų skaičiui išaugti sektoriaus, turinčio didžiulės ekonominės svarbos Europos rinkai esminėje srityje.

5.5

Todėl Komisijos pasiūlymu siekiama sukurti vidaus rinką šioje srityje, sulyginant nacionalines sistemas, remiantis apsaugoto dizaino naudojimo liberalizavimu, siekiant pataisyti sudėtingą gaminį, kad būtų atkurtas jo pradinis pavidalas.

5.6

Komitetas remia Komisijos pasiūlymą, kuriuo yra tęsiamas darbas, pradėtas ankstesniuose teisės aktų pasiūlymuose, kuriems pritarė Komitetas, ir kuris gali prisidėti prie konkurencingumo augimo, kainų mažėjimo ir darbo vietų kūrimo, ypač mažosiose ir vidutinėse įmonėse.

5.7

Tačiau Komitetas mano, kad pasiūlymą būtų naudinga geriau pagrįsti, aiškiai parodant jo suderinamumą su TRIPS susitarimu, paaiškinant jo poveikį užimtumui ir, ypatingai, kad vartotojų pasirinkimas (be teisės gauti informaciją, kuri jau yra suteikta) nebus įtakojamas nei tiesiogiai, kalbant apie nepriklausomų gamintojų tiekiamų produktų saugumą ir patikimumą, nei netiesiogiai, kalbant apie tokių dalių panaudojimo sudėtingų produktų, kuriems pastarosios yra skirtos, remontui, pasekmes likutinei rinkos vertei ar netiesioginėms sąnaudoms (pvz., draudimui).