23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/62


Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Žemės ūkio miesto apylinkėse

(2005/C 74/12)

2003 m. liepos 17 d., vadovaudamasis darbo tvarkos taisyklių 29 taisyklės 2 dalimi, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nusprendė parengti nuomonę dėl „Žemės ūkio miesto apylinkėse

Žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos skyrius, atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu parengimą, 2004 m. liepos 6 d. šią priėmė nuomonę. Pranešėjas - p. Caball i Subirana.

411-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2004 m. rugsėjo 15 – 16 d. (2004 m. rugsėjo 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, 132 nariams balsavus „už“ ir 3 susilaikius, priėmė šią nuomonę.

1.   Įžanga

1.1   Miesto aplinkos sąlygota gamybinė veikla

1.1.1

Miesto apylinkės buvo aptartos įvairiuose Europos forumuose, taip pat ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete. Tai vis dažniau pasitaikantis ir daugeliui ES savivaldybių įtaką darantis reiškinys, kuris dėl miesto, pramonės ir paslaugų sektoriaus plėtros ir dėl išsiplėtusių komunikacijų ir transporto infrastruktūrų, kurios užima geriausius žemės ūkio naudmenų plotus ir vis didina nerentabilios ir nekonkurencingos žemės ūkio paskirties žemės plotus.

1.1.2

Žemės ūkio veiklą miesto apylinkėse sąlygoja miesto aplinka, kurioje ji vykdoma, ta prasme, kad ši aplinka sukelia neigiamas pasekmes žemės ūkiui, nes ribojamas jo ekonominis gyvybingumas. Šios neigiamos pasekmės yra pagrindinė vietovės aplinkos degradacijos priežastis ir daro žalingą poveikį socialiniams santykiams tarp miesto ir kaimo. Priklausomai nuo to, kaip bus šis klausimas nagrinėjamas ir išspręstas, ši miesto ir kaimo atskirtis gali sukelti rimtą pavojų pačios žemės ūkio veiklos išlikimui.

1.1.3

Be įprastinių problemų, su kuriomis susiduria miesto apylinkių žemės ūkio vietovės, nesenai iškilo nauja problema, o būtent šalia miestų esančių laisvų žemės plotų, kuriuose nevykdoma žemės ūkio veikla, apsauga. Ši nauja problema kilo iš minties, kad tokios vietovės turėtų tapti savotiškais „teminiais parkais“, kur viskas būtų dirbtina, neturėtų konteksto ir nebūtų suasmeninta. Šios minties estetiniai kriterijai klaidingai grindžiami biologinės įvairovės apsaugos reglamentais ar kaimo įvaizdžiu, kuris žemės ūkio veiklą nustumia į pakraštį arba ją romantizuoja.

1.1.4

ES bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) pabrėžia, kad ūkių veikla turi būti įvairesnė ir kad reikia ieškoti naujų veiklos rūšių, iš kurių ūkininkai gautų kitų pajamų. Būtina pabrėžti, kad be žemės ūkio nebus ir žemės ūkio kraštovaizdžio, tai yra kraštovaizdžio, kuris suvokiamas kaip pasėlių laukai, gyvūnai, pievos, o svarbiausia – ūkininkai.

1.1.5

Visi šie veiksniai (spaudimas iš miestų aplinkos, mintis apie žemės ūkį be ūkininkų, BŽŪP reforma) kelia rimtas problemas dėl žemės ūkio miesto apylinkėse tęstinumo ir stabilumo. (Tokios problemos čia yra žymiai labiau akcentuojamos nei kitose panašiose agroklimatinėse vietovėse, o tai reiškia, kad čia didesnis žemės ūkio veiklos išnykimo pavojus.)

1.1.6

Be to, kad netenkama tinkamos žemės, kai kuriose valstybėse narėse žemės ūkis neturi aiškių, žemės rinką ir ūkių nuomą reglamentuojančių įstatymų. Kai nėra žemės ūkio naudmenų rinkos, jauniems žmonėms yra sunkiau pradėti ūkininkauti, o ūkiams – didėti. Daugelis valstybinių ir privačių žemės savininkų blokuoja žemės rinką, atsisakydami išnuomoti žemę profesionaliems ūkininkams. Tai tam tikra spekuliacija, kuri kelia rimtą pavojų miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių ateičiai ir su kuria valstybės narės turi susitvarkyti, priimdamos konkrečius apsauginius įstatymus.

1.1.7

Žemės ūkio vietovės, kurios buvo paveiktos pastaraisiais metais kaimo bendruomenėse įvykusių pasikeitimų, turi tam tikras vertybes ir vaidmenis, kurie apsprendžia jose vykdomos veiklos tinkamumą arba netinkamumą.

1.2   Žymiai daugiau nei vien ekonominė veikla

1.2.1

EESRK, kuris tiesiogiai suinteresuotas užtikrinti Europos kaimo vietovių ekonominės, aplinkosaugos ir socialinės plėtros tvarumą, nori atkreipti dėmesį, kad žemės ūkio vietovių atliekamas aplinkosauginis, socialinis ir ekonominis vaidmuo miesto apylinkėse yra svarbesnis nei kitur. Taip yra todėl, kad miesto apylinkėse žemės ūkio paskirties žemė yra didelių miestų žalieji „plaučiai“; be to, šios vietovės yra vienas svarbiausių regioninio planavimo elementų, nes jie neleidžia miestams neribotai plėstis, formuoja kraštovaizdį ir miesto aplinkai suteikia žmogišką pavidalą. Tačiau šių vietovių ekonominis vaidmuo, kuris yra labai svarbus žemės ūkio paskirties žemei apsaugoti ir jos ateities perspektyvoms, mažėja dėl miestų spaudimo ir dėl to, kad ūkininkavimas miesto apylinkių ekonominiame audinyje nėra labai vertinamas.

1.2.2

Remiantis Zalcburgo konferencijos pirmuoju principu, ūkininkavimas be gyvo kaimo neįmanomas, o be žemės ūkio nebus gyvo kaimo (1). EESRK nori pabrėžti, kad realiai pagrindinį vaidmenį miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovėse atlieka ir turi atlikti profesionalūs etatiniai ūkininkai, tačiau pripažįstama, kad neetatiniai ūkininkai daugelyje miesto apylinkių taip pat atlieka svarbų vaidmenį.

1.3   Suvaržymai ir galimybės: žemės ūkis nevienalytėse ir pastoviai kintančiose vietovėse

1.3.1

EESRK suvokia, kad nėra lengva rasti vieningą miesto vietovių apibrėžimą, nes jos yra labai heterogeninės ir pastoviai kintančios. Tokios vietovės iš esmės yra sąsaja tarp grynai kaimo vietovių ir miesto pasaulio; jo išsaugo kaimo vietovių pagrindinius bruožus ir integruoja tam tikrus miesto aspektus.

1.3.2

Miesto apylinkių bendras bruožas yra jų teritorinis, aplinkosauginis ir socialinis trapumas, o taip pat ir tai, kad jos yra miestų pakraščiuose. Šiose vietovėse vykdomas profesionalus ūkininkavimas vadinamas „miesto apylinkių žemės ūkiu“. Šis profesionalus ūkininkavimas sugyvena su kitomis veiklos rūšimis, susijusiomis su augalų auginimu rekreaciniais, terapiniais, švietimo ir kitais tikslais arba siekiant sukurti ar prižiūrėti kraštovaizdžius (kraštovaizdžio sodininkai, sodininkai ir t.t.). Tokios veiklos rūšys yra ypač svarbios kai kuriose valstybių narių regionuose.

1.3.3

Miesto apylinkės yra kaimo vietovės kurios susiduria su specifiniais ir būdingais suvaržymais, kurie jas išskiria iš kitų kaimo vietovių ir kurių išlikimui yra iškilusi rimta grėsmė.

1.3.4

Tuo pačiu metu miesto apylinkių žemės ūkis dažnai turi nepakartojamų bruožų, kurie turi būti pilnai išnaudoti, pvz., vartotojų rinkoms teikiamos galimybės dėl jų artumo, augantis vartotojų suvokimas apie tokius dalykus, kaip maisto kokybė ir sauga, o taip pat naujos veiklos socialinis poreikis (laisvalaikis, lavinimas, aplinkosauginis švietimas, ekologinis turizmas ir t.t.). Šios naujos veiklos rūšys galėtų padėti išplėsti verslo riziką ir padidinti žemės ūkio pajamas.

1.3.5

Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 „Dėl paramos kaimo plėtrai iš Europos žemės ūkio gairių ir garantijų fondo (EŽGGF)“ 20 straipsnis numato, kad „Mažiau dėkingos vietovės gali apimti ir kitas tam tikrų trūkumų paveiktas vietoves, kuriose ūkininkavimas turėtų būti tęsiamas, kur reikia ir pagal tam tikras sąlygas, kad išsaugoti ir pagerinti aplinką, išlaikyti kraštovaizdį ir išsaugoti vietovės turizmo potencialą arba kas apsaugoti kranto liniją“, paremdamas EESRK dažnai išreikštą požiūrį, kad miesto apylinkės yra „specifinių trūkumų paveiktos vietovės“.

1.3.6

Dienotvarkė 2000 ir nauja BŽŪP tarpinė peržiūra suteikė šioms gairėms naują postūmį.

1.3.7

Zalcburgo konferencijos išvadų preambulėje pabrėžiamas „poreikis padėti Europos ūkininkams užimti savo daugiafunkcinį kaimo sergėtojų ir į rinką orientuotų gamintojų vaidmenį visoje ES“ (2). Tas pats pasikartojo EESRK nuomonėje savo iniciatyva (pranešėjas: ponas Bros) dėl BŽŪP antrojo ramsčio: kaimo vietovių plėtros politikos pokyčių perspektyvos (tolimesni veiksmai Zalcburgo konferencijos atžvilgiu). (3)

2.   Miesto apylinkių žemės ūkio konservacijos ir plėtros siekiniai

2.1

EESRK mano, kad miesto apylinkių žemės ūkis be abejonės susiduria su specifiniais suvaržymais, atsirandančių dėl nesunkiai nustatomų ir apibrėžiamų bruožų. Todėl privalu įvesti specifines priemones miesto apylinkių, kur vykdoma žemės ūkio veikla, konservacijai, planavimui ir valdymui. Tam pasiekti EESRK siūlo, kad miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių konservacijai ir plėtrai būtų pasiūlyti mechanizmai ir įrankiai.

2.2   1 siekinys: Socialinis, politinis ir administracinis pripažinimas, kad miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovės yra kaimo vietovės, susiduriančios su specifiniais suvaržymais

2.2.1   Paremti aktyvų ir galingą „tarpinių miestų“ tinklą

2.2.1.1

EESRK pastebi, kada Europos „metropolizacija“ yra augantis reiškinys, kurio išdava didelių miestų augimas ir pastovus bei negrįžtamas derlingos žemės mažėjimas – pagrindinis suvaržymas miesto apylinkėse, kas buvo paaiškinta nuomonėje savo iniciatyva (pranešėjas: ponas Van Iersel) dėl Europos metropolinių zonų: socialinė ir ekonominė reikšmė Europos ateičiai. (4)

2.2.1.2

Šis žemės ūkio veiklos sumažėjimas turi pasekmes net tik žemės ūkio sektoriui, bet ir gamtinių išteklių išlaikymui, miesto gyventojų gyvenimo kokybės apsaugai ir subalansuotam žemės valdymui.

2.2.1.3

Subalansuotos ir tvarios Europos atžvilgiu EESRK pabrėžia poreikį paremti aktyvų ir galingą „tarpinių miestų tinklą“, kuriuos apibrėžia ne tiek jų demografinis dydis, kiek jų tarpininko tarp kaimo ir miesto vietovių vaidmuo jų įtakos vietovėje.

2.2.1.4

Toks miestų tinklas yra galimas tik žemės ūkio ir gamtinių vietovių apsuptyje, o trumpiau tariant – miesto apylinkėse, kurios gali būti naudojamos kaip buferinės zonos tarp užstatytų vietovių ir kaip koridoriai tarp gamtinių vietovių, gerinant ir sutelkiant miestų ir didmiesčių asmenybę, apsaugant biologinę įvairovę, o taip pat paverčiant gyvybingą žemės ūkio produkciją galima.

2.2.2   Žemės ūkio vaidmens santykiuose tarp miesto ir kaimo pripažinimas

2.2.2.1

EESRK mano, kad pirmas esminis instrumentas turi būti socialinis, politinis ir administracinis pripažinimas, kad šios kaimo/miesto (t.y. miesto apylinkių) vietovės, kur vykdomas žemės ūkio veikla, susiduria su specifiniais sunkumais ir atlieka pagrindinį vaidmenį santykiuose tarp miesto ir kaimo.

2.2.2.2

Miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių ir jose vykdomos žemės ūkio veiklos pripažinimas sąlygoja (a) problemų, su kuriomis susiduria šios vietovės ir kurios ten kyla, tyrimu ir (b) skirtingų verčių, kurias jos apima (vanduo, kraštovaizdis, biologinė įvairovė,, architektūra, žemės ūkio sistema ir t.t.) ir ekonominio, aplinkosauginio ir socialinio vaidmens, kuriam jos pakviestos kaip šių verčių išdava, pilna analize.

2.2.3   Suvokimo kėlimas kaip pripažinimo įrankis

2.2.3.1

Visuomenė turi suprasti, kad žemė yra ribotas gamtinis išteklius, o taip pat bendras paveldas, kurį sunaikinus - sunku atstatyti. Dėl šios priežasties įcentrinis (į vidų) miesto augimas turi būti skatinamas per programas, skirtas atstatyti ir atgauti miesto vietoves bei pasenusias pramonines vietoves, nes tai apsaugos nuo dar didesnio žemės praradimo statyboms, o taip pat per konkrečius įstatymus, skirtus sustabdyti spekuliaciją žemės paskirties žeme aplink daugelį Europos miestų.

2.2.3.2

Siekiant užtikrinti, kad šios vietovės gautų socialinį, politinį ir administracinį pripažinimą visoje Europoje, EESRK siūlo plėtoti ir skatinti Europos veiksmus miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovėse ir jose vykdomą žemės ūkio veiklą. Tokie veiksmai turi pripažinti šių vietovių vertes ir vaidmenis, o taip pat kiekvienai šaliai parengti būdą, kaip sukurti konkrečius įstatymus dėl jų apsaugos ir plėtros, remiantis bendrais pamatiniais kriterijais.

2.3   2 siekinys: Miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių apsaugojimas nuo įtraukimo į urbanizacijos procesą per regioninį planavimą, miesto planavimą ir savivaldybių iniciatyvas

2.3.1

EESRK mano, kad siekiant apsaugoti miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietoves, nepakanka, kad politikai ir visuomenė tik remtų tokių vietovių apsaugojimo idėją, yra taip pat būtina, kad visos valstybės narės turėtų ir taikytų miesto apylinkių žemės ūkio paskirties žemės valdymo instrumentus, kad užkirstą kelią spekuliacijai, kurios išdavoje tokia žemė apleidžiama.

2.3.2

EESRK požiūriu tokios žemės valdymo instrumentai turi būti kuriami remiantis šešiais ramsčiais:

a)

teisiniais regioninio planavimo ir miesto planavimo instrumentais Europos, nacionaliniame ir regionų lygmenyje bei žemėnaudos instrumentais nacionaliniu ir regioniniu lygiu, kurie ypatingai atsižvelgia į miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių ir žemės ūkio politiką, o taip pat apsunkina žemės ūkio paskirties žemės paskirties keitimą kitiems tikslams;

b)

teisiniais ir skaidriais instrumentais, kurie reglamentuotų situacijas, kai privatūs ar valstybiniai žemės savininkai laikinai nustoja naudoti žemę; profesionaliems ūkininkams turėtų būti pasiūlyta galimybė išsinuomoti šią žemę pasėlių ir/arba gyvulių auginimo tikslams, taip padedant pagerinti ūkių produkciją;

c)

mokesčių už naudojamą žemę sumažinimu žemės ūkio srityse, kurios turėtų būti apmokestinamos tuo pačiu pagrindu kaip ir miesto pramoninė ir/arba rezidencinė žemė.

d)

naujomis ir geresnėmis iniciatyvomis savivaldybių lygmenyje, kad įtvirtinti subsidiarumo principą (vietos valdžios ir politikų atsakomybę) miesto planavime, visais atvejais naudojant viršsavivaldybinius kriterijus, paremtus tarpsavivaldybiniu bendradarbiavimu ir teritorine sanglauda;

e)

nauji savivaldybės finansavimo kriterijai, kaip „saugomų žemės ūkio vietovių koncepcija“, kurioje pirmenybė teikiama žemės ūkio paskirties žemės apsaugai, o ne miesto plėtrai, sudarant galimybę sumažinti savivaldybės finansavimo priklausomybę nuo kitų kriterijų apmokestinimo;

f)

privalomu ir įpareigojančiu „žemės ūkio poveikio tyrimo“ įvedimu, kurį skiria kompetentinga žemės ūkio administracija, kai bet kuriuo metu yra planuojami veiksmai miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovėje, kurių išdavoje galima žemės ūkio paskirties žemės praradimas.

2.3.3

Trumpai tariant, tikslas yra panaudoti regioninį planavimą, miesto planavimą, žemėnaudos instrumentus, savivaldybių finansavimą ir žemės ūkio poveikio tyrimus, kad apsaugoti miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietoves nuo miesto pastovaus žemės poreikio (miesto plėtrai, pramonės ir teritorinei plėtrai, ryšių ir energetikos infrastruktūroms), o taip pat apsaugoti žemę nuo degradacijos, kas galėtų būti panaudota diskredituoti ir pateisini miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių išnykimą.

2.4   3 siekinys: Užtikrinti dinamišką ir tvarią miesto apylinkių žemės ūkio ir kitų vietovių, kuriose jis vykdomas, raidą

2.4.1

EESRK požiūriu, dinamiška ir tvari miesto apylinkių žemės ūkio ir kitų vietovių, kuriose jis vykdomas, raida gali būti užtikrinta tik suteikiant vietos valdžiai pagrindinį vaidmenį apjungiant tokius elementus, kaip tarpsavivaldybinis valdymas, o tai pat viršsavivaldybinis planavimas.

2.4.2

Dėl šios priežasties miesto apylinkės turi susitelkti ir įsteigti struktūrą, kurios pamatinis siekinys yra ne tik apsaugoti, bet ir atgaivinti žemės ūkio vietoves ir žemės ūkio veiklą tam panaudojant viršsavivaldybinius planus žemės konservacijai, naudojimui ir valdymui.

2.4.3

Ūkininkų dalyvavimas šioje struktūroje užtikrins tikrą partnerystę, leidžiant jiems skatinti savo siekinius tarp vietos grupių (plačioji visuomenė ir politikai) ir kitų suinteresuotų partnerių (universitetai, aplinkosaugininkai ir t.t.) bei susitarti, kaip žemės ūkio vietovės turėtų būti valdomos.

2.4.4

Miesto apylinkių valdytojai turi laikytis konservatyvaus požiūrio į miesto apylinkių atstovaujamas vertes, tačiau taikyti pažangų požiūrį į tai, kaip plėtoti šių vietovių vaidmenį, panaudojant teigiamas, vaizduote ir kūryba grįstas nuostatas. Jie taip pat privalo griežtai reglamentuoti žemėnaudą tokiose vietovėse. Trumpai tariant, jie turi naudoti tvarumo kriterijus.

2.4.5

Subsidiarumu grįstas požiūris į miesto apylinkių žemės ūkio vietovių valdymą yra būtinas užtikrinant, kad valdžia ir ūkininkai įsipareigotų apsaugoti ir plėtoti šias vietoves, kitaip tariant sudarytų sutartį dėl tvaraus žemės ūkio valdymo tarp valstybės administracijos ir ūkininkų.

2.4.6

Valdymas turi būti grįstas „bendradarbiavimo tinklu“ tarp valdyme dalyvaujančių valstybės ir privačių suinteresuotų pusių, kurioms vadovauja „dalyvavimo ir valdymo struktūra“. Ši struktūra turi sutelkti bendrus tikslus ir interesus, inicijuoti konkrečius veiksmus, parengtus konkrečiai vietovei ir jos gamtiniams ištekliams (pvz.: skatinant jos produkciją, panaudojant informacijos ir ryšių technologijas, skatinant aplinkosauginį švietimą, išsaugant kaimą ir t.t.). Trumpiau tariant, tai būtų struktūra, kuri nustatytų bendras sąlygas, stebėtų jų taikymą ir skatintų panaudoti priemones, skirtas paremti ir puoselėti miesto apylinkes.

2.4.7

Esmė yra vadovautis Zalcburgo konferencijoje pasiūlytu požiūriu, apimant ir miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietoves, kuriuo pabrėžiama, kad „Ateities politika turi nukreipti ES paramą kaimo vietovėms per “iš apačios į viršų„ principu paremtas vietos partnerystės programas“ [ir] „Daugiau atsakomybės turi būti suteikta programų partnerystėms, kurios nustatytų ir pateiktų visapusiškas strategijas, pagristas aiškiai nustatytais siekiniais ir pasekmėmis“ (Zalcburgo konferencijos išvadų šeštas ir septintas principai) (5).

2.4.8

Be „tvaraus žemės ūkio valdymo sutarčių“, reikia atsižvelgti į viršsavivaldybinius projektus, kurie, atsižvelgiant į tam tikrus žemės ūkio vietovių (kaimo-miesto) bruožus, turėtų būti pateikiami, kaip „kaimo-miesto“ projektai tarp administracijų ir valdymo struktūrų, kurios saugo ir atgauna žemės ūkio vietoves bei generuoja pajamas, miestui ir kaimui dirbant kartu. Būtina, kad dalis pajamų, gautų iš ne žemės ūkiu grista nauda, gauta žemės ūkio vietovėse, grįžtų ūkininkų bendruomenei.

2.4.9

Tokius „kaimo-miesto“ projektus turi skatinti miesto apylinkių dalyvavimo ir valdymo struktūros, remiantis daugiasektoriniais kriterijais, įtraukiant gaminius, kuriems yra vartotojų paklausa, aplinkosauginius elementus, kurie riboja gamybos veiklos poveikį aplinkai ir išsaugo kraštovaizdį, o taip pat socialinius elementus, kurie tenkina miesto poreikius, kaip žemės ūkio vietovių naudojimas švietimui ir veiklai lauke.

2.4.10

Prieš miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių valdymo struktūros parengiant kaimo-miesto projektus ir žemės ūkio valdymo sutartis, šių vietovių valdyme dalyvaujančios šalys (t.y. valdžios institucijos, ypač vietos valdžia, ir žemės ūkio sektorius) privalo parengti ir patvirtinti institucinį susitarimą dėl integruoto valdymo stiliaus poreikio.

2.4.11

Šis vietos bei aukštesnės valdžios ir ūkininkų institucinis įsipareigojimas galėtų remtis bendrų principų rinkiniu, pateiktu „Miesto apylinkių žemės ūkio chartijoje“.

2.4.12

Siekiant toliau konsoliduoti šią chartiją ir įtvirtinti bendrą įsipareigojimą, galėtų būti parengtas ir priimtas „tvaraus valdymo ir plėtros planas“, nustatantis principus, strategines gaires ir konkrečias priemones apsaugoti vertes ir plėtoti vaidmenis konkrečioje miesto apylinkių žemės ūkio vietovėje.

3.   Išvados

3.1

Tokie kaimo-miesto projektai ir bendro įsipareigojimo dokumentai turi būti gristi miesto ir kaimo pakte išdėstytais kriterijais, valdomi valdymo struktūrų ir užtikrinant plačiosios visuomenės ir ūkininkų bendruomenės dalyvavimo skatinimą. Šie paktai reikalauja, kad būtų laikomasi šių siekinių:

a)

1 siekinys: Turi būti miesto apylinkių žemės ūkio paskirties teritorijos konservacijos ir plėtros projektas. Šie projektai turi būti gristi regioniniais, miesto ir žemėnaudos planais, o taip pat konkrečiais įstatymais, kurie reglamentuoja žemės ūkio paskirties žemės rinką.

b)

2 siekinys: Miesto apylinkių žemė turi likti žemės ūkio paskirties, tam panaudojant instrumentus ir mechanizmus, kurie užtikrintų miesto spaudimo ir žemės naudojimo ne žemės ūkio veiklai sumažinimą, o tai pat palengvintų prieigą prie žemės ūkio paskirties žemės.

c)

3 siekinys: Integruota valdymo forma, grista valdymo struktūra, kurios paskirtis skatinti ir mobilizuoti miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietoves ir kelti suvokimo apie jų vertę lygį. Taip pat tai turi užtikrinti dinamišką ir tvarią plėtrą, panaudojant įsipareigojimą valdyti žemę remiantis kaimo-miesto projektais ir sutartiniais santykiais tarp visuomenės, valdžios ir ūkininkų, sudarant tvaraus žemės ūkio valdymo sutartį.

3.2

Šių siekinių įgyvendinimui reikia:

a)

Imtis veiksmų, skatinančių moterų ir jaunimo aktyvų dalyvavimą teritoriniuose projektuose ir žemės ūkio valdymo sutartyse, kad apsaugoti dabartinį ir būsimą šių vietovių statusą.

b)

Visuomenės suvokimo kad ūkininkavimas gali užtikrinti maisto saugą, nes laikosi aplinkai draugiškų ir socialiai atsakingų ūkininkavimo būdų.

c)

Vandens svarbos pripažinimo, sutelkiant miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietoves. Specialūs įstatymai reikalingi ne apriboti vandens naudojimą žemės ūkio tikslams, bet įvesti naują „vandens kultūrą“, paremtą paviršiaus ir gruntinio vandens naudojimo ribojimu ir vandenvalos įrenginių patiekto vandens panaudojimu iš naujo žemės ūkio tikslams.

d)

Paremti šias miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietoves per visuomenės pripažinimą, kad jos susiduria su specifiniais sunkumais.

e)

Plėtoti instrumentus ir veiksmus, skirtus didinti žemės ūkio pajamas, didinti infrastruktūros veiksmingumą ir gerinti ūkininkams teikiamas paslaugas.

f)

Skatinti gamybos ir rinkodaros sistemas, kurios atitinka rinkos paklausą, ypatingą dėmesį atkreipiant į maisto įvairovės skatinimą, remiant tvarų ūkininkavimą, kuris gerbia aplinką, kultūrinę tapatybę ir gyvūnų gerovę.

g)

Racionalaus išteklių naudojimo (ypač žemės, vandens ir kraštovaizdžio) ir jų apsaugos.

3.3

Atsižvelgiant į nesaugią situaciją, su kuria susiduria miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovės ir Europos miesto apylinkių žemės ūkis bendrai, EESRK įsitikinęs, kad būtina įsteigti Europos observatoriją miesto apylinkių žemės ūkiui, kuri ne tik numatytų Europos miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietovių perspektyvą, bet ir veiktų kaip nuorodų centras miesto apylinkių žemės ūkio Europoje situacijos stebėsenai, analizei ir suvokimo apie miesto apylinkių žemės ūkio Europoje situaciją didinimui, o taip pat kaip vieta, kur vietos ir regiono valdžia ir skirtingos Europos struktūros galėtų susirinkti aptarti šį klausimą, siūlant iniciatyvas saugoti ir vystyti šias miesto apylinkių žemės ūkio paskirties vietoves ir jų žemės ūkį.

Briuselis, 2004 m. rugsėjo 16 d.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkas

Roger BRIESCH


(1)  Tiksli citata, „Gyvas kaimas būtinas ūkininkavimui, nes žemės ūkio veikla būtina gyvam kaimui.“ - Antros Europos konferencijos kaimo plėtros klausimais Zalcburge išvados, 2003 m. lapkričio 12-14 d. – MEMO/03/236.

(2)  Žr. 1 išnašą.

(3)  CESE 961/2004 – NAT/243

(4)  CESE 968/2004 – ECO/120

(5)  Žr. 1 išnašą.