23.3.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 74/23

1.1

Europos Sąjunga yra kritinėje padėtyje. Ji susidūrė su didžiuliais iššūkiais: Plėtra, poreikiu suteikti ekonomikos augimui ir konkurencingumui teigimą paskatinimą, Konstitucijos projektu ir poreikiu imtis ryžtingų priemonių reaguojant į smunkantį pasitikėjimą Sąjunga. Šioms sunkioms užduotims reikia veiksmingos ir skaidrios politikos bei jos tinkamo įgyvendinimo. Remiantis Plačios ekonominės politikos gairėmis 2003-2005 m. EESRK per praėjusius metus priėmė dvi nuomones šia tema (1).

1.2

Tačiau reikalingas gilesnis atspindys. Veiksminga politika ir integracija yra neįsivaizduojami be aiškių ir įtikinamų institucinių pagrindų, kurie užtikrintų tolesnį Europos įsipareigojimų vykdymą.

1.3

Komisijos analizė, išdėstyta 2004 sausio 21 d. pranešime (2) ir 2004 m. balandžio 7 d. 2004 m. Atnaujinime (3), patvirtina 2003 m. kryptis. Jos rekomendacijos išlieka vienodai skubios. Dėl šios priežasties EESRK savo nuomonėje pateikia platų svarstymą dėl institucinių ir administracinių išankstinių sąlygų, t.y. gero valdymo. Valdymas yra pagrindinė ES iš 25 šalių tema. (4)

1.4

EESRK susirūpinimą daugelis supranta. Kaip ir Komisija, pramonės ir socialinės organizacijos, vieno po kitos pirmininkaujančios šalys – Airija ir Nyderlandai – labai pabrėžia praktinius veiksmus ir įgyvendinimą. Iškilmingos deklaracijos be tolesnių veiksmų yra nenašios. Įgyvendinimas yra gyvybiškai svarbus siekinys (5).

1.5

Plačios ekonominės politikos gairės įvertina valstybių narių makroekonominę ir biudžeto politiką, užimtumo politiką ir vidaus rinkos kryptis. Tokiu būdu jos praktiškai pavaizduoja įvairias ES ir nacionalinės politikos lygių atsakomybės sritis bei skirtingą realią situaciją valstybėse narėse.

1.6

Susilpnėjęs ekonominis augimas ir valstybių narių nesugebėjimas laikytis susitarimų, kurių laikytis įsipareigojo Europos Vadovų Taryba, sąlygojo šią situaciją:

1.7

Tuo pačiu metu ekonomikos vaizdas Europoje atrodo labiau teigiamas, tačiau atgaivinimas vis dar trapus. Ekonomikos augimas JAV didesnis. Tuo pačiu metu Kinija ir Indija iš viso vystosi neįtikėtinu didėjančiu greičiu.

1.8

Vyksta finansų srautų ir investicijų globalizacija, tačiau globalizacijoje esama ženklių socialinių ir ekonominių skirtumų tarp pasaulio regionų. Europai visas pasaulis yra nuorodiniai pagrindai.

1.9

Šiais metais būtina, kad Komisija ir Taryba toliau atkreiptų dėmesį į požiūrį ir instrumentus:

2.1

Plačios ekonomikos politikos gairės 2003-2005 m. yra skirtos pasiekti integruotą požiūrį į:

2.2

Stabilumo ir augimo paktas daugelį metų užtikrino tvirtą pagrindą ir pasitikėjimą tarp valstybių narių. Nuvilianti ekonomikos kryptis dabar kenkia sutartai drausmei. Procedūrinės taisyklės yra pakankamai aiškios, tačiau veiksmingo susitarimų užtikrinimo trūkumas atrodo kelia problemų. Vis dėlto daugelis valstybių narių tiek euro zonoje, tiek už jos ribų vis deda pastangas atsižvelgti į privalomą biudžeto drausmę. Skandinavijos valstybėms narėms ypač sekasi šiuo atžvilgiu.

2.3

Nuomonių dėl Stabilumo ir augimo pakto procedūrų skirtumų išdavoje pernai lapkričio mėn. Komisija pradėjo Europos Teisingumo Teisme procesą prieš Tarybą (6). Ji mano, kad Taryba šiuo atveju neatsižvelgė į Komisijai suteiktas galias. Toks gilus nuomonių skirtumas nėra palankas konsultacijoms tarp partnerių Ekonomikos ir Finansų Taryboje.

2.4

Komisija pažymi, kad vyriausybių manevravimo erdvė ženkliai sumažėjo. Tik penkios valstybės narės atrodo turėjo subalansuotus arba perteklinius biudžetus 2003 m., o visos kitos turėjo nemažą arba didėjantį biudžeto deficitą. Iš Komisijos 2004 m. balandžio 7 d. ataskaitos ir 2004 m. Atnaujinimo atrodo, kad daugelyje valstybių narių situacija sparčiai prastėja ir valstybės skola auga. Visai tai savo ruožtu reikalauja skolos mažinimo priemonių, kurios vykdomos augimą ir užimtumą skatinančių investicijų sąskaita.

2.5

Komisija skiria specialias rekomendacijas šioms valstybėms narėms. Nepaisant panašios trumpalaikės ekonominės krypties, valstybių narių biudžetiniai siekiniai smarkiai skiriasi. Tai sąlygoja platų rekomendacijų spektrą.

2.6

Komisija matomai neturi instrumentų rinkinio, kuris leistų jai deramai įvertinti valstybių narių vyriausybių išlaidas. Todėl sunku tai išbandyti sutartų biudžeto pagrindų atžvilgiu.

2.7

Metinė ataskaita analizuoja socialinį saugumą, darbo rinką, vidaus rinką ir Lisabonos procesą. Joje yra eilė mažų ir didelių siekinių. Šių siekinių pasiekimas iš dalies priklauso nuo Bendrijos sprendimų priėmimo. Daugelis politikos aspektų yra valstybių narių kompetencijoje. Be to yra dalykų, kurių atžvilgiu centrinė vyriausybė turi tikk nežymią įtaką, kaip pavyzdžiui „žinių“ intensyvinimo atžvilgiu.

2.8

Bendrijos galios daugiausiai taikomos vidaus rinkai. Darbo rinkos, socialinio saugumo, pensijų, biudžeto politikos, mokslo tyrimų, mokesčių ir infrastruktūros atžvilgiu daugiausiai atsakingos yra pačios valstybės narės, nors kai kuriais atvejais „Briuselis“ įveda apribojimus valstybių narių politikos laisvės atžvilgiu. Taip pat kai kuriais atvejais Komisija dažnai teikia gairines rekomendacijas. Tačiau valstybės narės nevienodai laikosi jų.

2.9

Darbo rinką sudaro įvairūs segmentai, tarp kurių vyksta tik ribotas darbuotojų judėjimas. Tai leidžia Komisijai pastebėti, kad nedarbas didėja, nors pastaraisiais metais buvo sukurta milijonai naujų darbo vietų. Vis dar žemas senų darbuotojų procentas ir vis esama kliūčių moterims darbo rinkoje. Neveiklumas taip pat turi neigiamų pasekmių nacionaliniams biudžetams.

2.10

Užimtumo lygio prognozė 2005 m. yra 64,5 % visai Sąjungai, tačiau tuo pačiu metu valstybėse narėse esama ženklių skirtumų lygiuose. Užimtumas vystosi geriau tose valstybyse, kur socialiniai partneriai susitaria dėl darbo rinkos ir darbo valandų lankstumo. Komisija mano, kad užimtumo lygio padidinimas iki 70 % 2010 m. labai priklausys nuo tolesnių reformų darbo rinkoje įgyvendinimo (7). Iš čia kyla stiprus prašymas įgyvendinti Užimtumo darbo grupės rekomendacijas (8).

2.11

Papildant pakeitimus socialiame saugume, Komisija pateikia argumentus dėl didesnės diferenciacijos formuojant atlyginimą, didesnio lankstumo darbo rinkoje, tuo pačiu išlaikant reikiamą darbo apsaugą, o taip pat dėl daugiau mobilumo. Dėl skirtingų įstatymų leidybos krypčių ir socialinio bei kultūrinio konsultavimo rezultatų tarp valstybių narių esama ženklių skirtumų. Tai galima pastebėti, be kitų požymių, realiai dirbtų valandų skaičiuje ir našume. Tai iš dalies paaiškina ES ir JAV augimo skirtumus.

2.12

Komisija pastebi, kad kryptis link lėtesnio našumo Europoje tęsiasi nuo 1995 m. Šioje srityje vėl esama didelių skirtumų tarp valstybių narių. Europoje Suomija, Švedija ir Airija žengia kartu su Jungtinėmis Valstijomis. Atsiliekantis našumo augimas iš dalies yra dėl informacinių technologijų ir inovacijų pramonėje bendrai įdiegimo skirtumų. Naujos našumą didinančios investicijos Europoje diegiamos lėčiau. Tai sukelia pasekmes ypač dėl atsiliekančių investicijų taip vadinamuose „naujuose aukštų technologijų sektoriuose“.

2.13

Demografinės tendencijos ir gyventojų senėjimas kelia vis didėjantį rūpestį tiek dėl spaudimo biudžetui, tiek dėl (sunkių) pasekmių augimui. Kai kurios šalys nukreipė daug žadančias pastangas į pensijų reformą, didindamos pensinį amžių.

2.14

Produktų ir paslaugų rinkose nėra pakankamos konkurencijos. Nacionalinė apsauga vis dar išlieka. Vidaus rinka dar nėra užbaigta. Konkurencingumo politikai pateikti nauji pasiūlymai. Įstatymų leidybos darbas finansinių paslaugų sektoriuje vyksta tinkamai: 36 iš 42 planuotų priemonių buvo galutinai priimtos. Mokesčių nuostatos privačių investicijų atžvilgiu taip pat gerėja.

2.15

Bendrijos direktyvų perkėlimas į nacionalinę teisę vis prastesnis. Nepakankamai atsižvelgiama į terminus, o direktyvų perkėlimas į įstatymus dažnai įgyja nacionalinį turinį. Tai nutinka, pavyzdžiui, kai valstybės narės yra padariusios nuolaidų Briuselyje, nes tikisi pasiekti kompromisą Taryboje, o vėliau jų atsisako. Šio proceso stebėsena tampa vis labiau ir labiau sudėtinga.

2.16

Be abejonės esama teigiamų signalų žinių ir inovacijų srityje, tačiau dėl neadekvataus rizikos kapitalo, mokslo tyrimų ir vystymo, patentų ir informacinių technologijų, rezultatai atsilieka nuo lūkesčių. Daugelis valstybių narių smarkiai atsilieka nuo planuotų 3 % BVP skyrimo mokslo tyrimams ir vystymui, kaip buvo sutarta Barselonos viršūnių susitikimo metu. Skandinavai atrodo sėkmingiausiai. Atsižvelgiant į 3 % planą, buvo nustatytas trečdalio ir dviejų trečdalių pasiskirstymas tarp vyriausybės ir verslo. Aišku, kad nei vyriausybė, nei verslas nevykdo numatyto plano.

2.17

Net ir ekonominio sąstingio metu, ekonomikos tvarumas reikalauja ne mažiau dėmesio ir konkrečių įstatymų. Esama įvairių tvarumo pusių, kaip parodė energetikos sektorius. Komisija teisingai pabrėžia aplinkosauginius aspektus, nes čia būtina atskirai paminėti nepalankią situaciją naujose valstybėse narėse. Komisija lygina įvykių raidą su globaliais susitarimais. Tačiau energetika gali tapti grėsme tvariam augimui dėl naftos kainų augimo dėl paklausos (Kinijoje) ir dėl politinės kontrolės, nuo kurios priklauso energijos šaltiniai.

2.18

Norint atstatyti pasitikėjimą įmonėmis ir akcijų rinkomis po finansinių skandalų daugelyje įmonių, buvo pateikti pasiūlymai dėl „verslo vyriausybės“ Europos varianto.

2.19

Pirma pažangos ataskaita apimanti keletą metų (2003-2006 m.) pateikė nevienodą vaizdą. Galutiniame Komisijos įvertinime teigiama, kad esama tam tikros pažangos darbo rinkos, konkurencijos politikos, įmonių aplinkos, naujų technologijų, švietimo ir pensijų atžvilgiu. Žymiai prasčiau sekasi su rinkų integracija, mokslo tyrimais ir vystymu, bei socialiniais ir aplinkos pritaikymais. Spartus biudžetinės situacijos prastėjimas daugelyje valstybių narių, o taip pat politinės valios imtis dėl to veiksmų trūkumas yra Komisijos aprašytas kaip keliantis išskirtinį susirūpinimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad mintis pasiekti sutartą rezultatą 2006 m. bus tik iliuzija, jei reformos nebus spartinamos. Tai būtų tai pat žalinga Lisabonos proceso perspektyvai iki 2010 m..

2.20

2004 m. Atnaujinime Komisija nusprendė, kad naujos valstybės narės turi panašių problemų, su kuriomis susiduria ir ankstesnės 15 valstybių narių (ES-15), dėl biudžeto situacijos, skolos naštos ir užimtumo. Iki šiol Dešimtukas darė nuostabią pažangą, parodė inter alia spartesnį ekonomikos augimą, nei ES-15, tačiau Dešimtuko tarpe esama didelių skirtumų. Tuo pačiu metu Komisija pažymi, kad tarp Dešimtuko ir ES-15 esama didžiulio atotrūkio.

2.21

EESRK požiūriu „lyginamos problemos“ nereiškia, kad naujos valstybės narės panašios į ES-15. Palyginimas su vadinamomis „sanglaudos šalimis“ tinka tik iš dalies. Naujos valstybės narės yra „kylančios rinkos“. Nedarbas kai kuriose šalyse, o ypač daugelyje regionų, yra labai aukštas. Pramoninis restruktūrizavimas vyksta pilnu tempu. Tai sąlygoja aukštą antagonistinio nedarbo lygį. Priklausomybė nuo užsienio investicijų yra didelė.

2.22

Įstatymų bei socialinės ir ekonominės praktikos pritaikymą prie išsivysčiusių ES-15 lygio gali lydėti šokai. Stabilumas, kuris būtinas norint išlaikyti kylantį vidaus ir užsienio investicijų lygį, iš anksto reikalauja veiksmingos finansinės ir monetarinės priežiūros ir deramo įstatymų leidybos proceso numatomumo. Šio tipo stabilaus klimato kūrimas nėra užtikrintas ir todėl tai aukštas prioritetas. EESRK sutinka su Komisija, kad, atsižvelgiant į stabilią plėtrą, pageidautina, kad Dešimtukas turėtų atskirą finansinių ir ekonominių siekinių įgyvendinimo grafiką.

2.23

Skubos jausmas iš tikro jaučiamas Sąjungoje. Bendrijos orientavimas pastoviai pasirodo Komisijos, specializuotų Tarybų ir Europos vadovų Tarybos išvadose. Naujausi vyriausybių vadovų laiškai atspindi tuos pačius slypinčius rūpesčius (9). Iš esmės yra rengiamas tolesnio Bendrijos kelio eskizas, tačiau nėra aišku kas konkrečiu metu yra atsakingas už valdymą ir įgyvendinimą.

3.1

Vidaus rinkos atžvilgiu sekantiems metams Komisija ragina imtis skubių veiksmų dvejuose frontuose (10):

3.2

Abu yra būtini Lisabonos tikslams ir kaip išsiplėtusios vidaus rinkos pagrindas. Didesnis vidaus prekybos ir konkurencijos lygis verčia įmones siekti didesnio veiksmingumo ir našumo, kuris santykinai aukštų atlyginimų erdvėje, kokia yra ES, yra konkurencinės stiprybės ir ilgalaikio klestėjimo pagrindas.

3.3

Dabar vidaus prekyba praktikoje smunka, nors kainos Sąjungoje linkusios skirtis, o ne vienodėti. Pusiausvyra tarp ES investicijų likusiame pasaulyje ir išorės investicijos ES neigiamai veikia Sąjungą.

3.4

Vidaus rinkos atžvilgiu Komisija pateikia šį vaizdą. Darbas dabar atliekamas pagal vadinamas „naujo požiūrio“ direktyvas. Vis dar nėra tikros vidaus rinkos paslaugoms. Paslaugoms tenka daugiau kaip 50 % Europos BVP ir 60 % užimtumo: iš čia kyla naujai pasiūlytos direktyvos dėl laisvo paslaugų judėjimo prioritetas. Tinklinių pramonės šakų (energetikos, transporto ir telekomunikacijų) liberalizacija vyksta, tačiau mes žinome kiek čia esama problemų ir kliūčių. Kai kurių mokesčių harmonizavimo trūkumas vis dar kelia sumaištį vidaus rinkoje. Tačiau fiskalinių iškraipymų šalimas jau vykdomas. Vykdomas ir Finansinių paslaugų veiksmų planas. Komisija pradeda nuo prielaidos, kad vyriausybių nesugebėjimas taikyti viešųjų pirkimų taisykles aiškiai kelia kainas. Ši tema dar kartą bus įtraukta į darbotvarkę. Dėl gyventojų senėjimo Komisija taip pat nori skatinti tarptautinę prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų. Europos patento klausimas vis dar nepajudinamai uždelstas.

3.5

Taisyklių supaprastinimas sprendžiamas „Geresnio reglamentavimo veiksmų plano“ pagalba. Tačiau dar daug reikia atlikti. Daugelis valstybių narių neįgyvendina sutartų poveikio įvertinimų.

3.6

Įgyvendinimas yra rimta problema. Vidaus rinka yra grindžiama pasitikėjimu. Šį pasitikėjimą būtina stiprinti, ypač ryšium su plėtra. Naujam Europos Sąjungos etapui yra svarbus šis teiginys: „Tačiau tikrai sėkmei vidaus rinkoje, kurią sudaro 28 šalys reikės skirtingo požiūrio ir skirtingų darbo santykių.Valstybės narės privalo įgyti visišką savo vidaus rinkos nuosavybę ir dirbti kartu tarpusavyje ir su Komisija, kad tai veiktų praktikoje“  (11).

3.7

Dirbama ir Užimtumo strategijos klausimais. Atsakomybės daugiausiai tenka valstybėms narėms. Tačiau Europos lygmenyje į dienotvarkę taip pat įtrauktos socialinės sistemos, pirmiausia dėl nacionalinės biudžeto politikos, kuri bus taikoma pagal sutartus Europos pagrindus, o antra ryšium su darbo rinkos reformomis ir gyventojų senėjimu.

3.8

Požiūris į Užimtumo darbo grupės rekomendacijų įgyvendinimą priklauso nuo nacionalinių sprendimų priėmimo. Šios rekomendacijos stipriai remia Lisabonos procesą. Apimtos plačios sritys: didesnis lankstumas skatinant verslumą ir inovacijas, didinant darbo dalyvavimą ir socialinio saugumo „aktyvinimą“, investicijas į švietimą ir mokyklas, o taip pat partnerystę, atsižvelgiant į pokyčius; visa tai reiškia, kad aktyvų visų suinteresuotų partnerių įsitraukimą ir dalyvavimą pokyčių procese. Visa tai geriausiai gali apibendrinti fraze „Europai reikia daugiau dirbančių žmonių, kurie dirba našiau“. Neseniai priimtoje nuomonėje EESRK išreiškė platų sutikimą su minėtomis Užimtumo darbo grupės rekomendacijomis, nors ir su kai kuriomis kritinėmis pastabomis. (12)

3.9

Ryšys tarp apgaubiančio Lisabonos proceso ir stabilios biudžetinės politikos yra akivaizdus. Pavasario viršūnių susitikimo ataskaita (13) nurodo nepakankamą Lisabonos strategijos įgyvendinimą kaip brangiai Europai kainuojantį dalyką dėl žemesnio augimo, nepakankamo užimtumo augimo bei atsilikimo švietimo ir mokslo tyrimų bei vystymo srityje.

3.10

Pavasario ataskaita nagrinėja įvykių raidą vidaus rinkoje ir jau aukščiau minėtą užimtumą. Dėl žinių ekonomikos Komisija skatina didesnes investicijas į žinias ir tinklus, apimant mokslo tyrimus bei vystymą, švietimą ir profesinį lavinimą.

3.11

Vis dar trūksta sąveikos tarp universitetų ir verslo pasaulių, kurie yra per toli vienas nuo kito. Tai nesiderina su siekiniu sukurti žiniomis grįstą ekonomiką. Sąveika, kaip JAV, tikrai teigiamai paveiktų našumą ir sutvirtintų įmones. Dabar trūksta nemažai šios pridėtinės vertės. Atskirai vertėtų paminėti protų nutekėjimą iš Europos: atvykstančių ir išvykstančių mokslininkų balansas išlieka neigiamas (14), o ši tendencija vis didėja.

3.12

Sutinkamai su kitomis ataskaitomis, Komisija Pavasario ataskaitoje pateikia keletą aiškiai suformuluotų pasiūlymų, grįstų investicijų, konkurencingumo ir reformų „triptiku“.

3.13

Politikos gairės ir ataskaitos apie vidaus rinką, užimtumo strategiją ir Lisabonos procesą yra palygintinos liečiamų temų ir įvertinimo atžvilgiu. Komisija tarpusavyje susieja valstybės išlaidas daugelyje socialinių ir ekonomikos sričių. Taip nušviečiamos problemos, susijusios su perėjimu nuo valstybės vartojimo išlaidų prie našių išlaidų.

4.1

EESRK pažymi, kad padėtis reikalauja, kad

4.2

EESRK tai nėra tik politikos formulavimo klausimas. Nemažiau svarbūs yra organizaciniai veiksniai – pirmiausiai stebėsena ir prižiūra, o taip pat politiniai ir kultūriniai veiksniai. Esant tokiai situacijai EESRK pastebi ir remia Komisijos analizes ir išvadas, pateiktas 2004 m. sausio 21 d. pranešime ir 2004 m. balandžio 7 d. Atnaujinime. Konkurencingumo Tarybos gegužės 17 ir 18 d. išvados, deja, yra pernelyg bendros ir nelabai konkrečios. (15)

4.3

Sąjungos plėtrai reikia didesnio dėmesio geriems instituciniams pamatams ir atsargiam galių bei atsakomybės nustatymui, be kurio kyla grėsmė dėl tolesnio drausmės trūkumo ir skystėjimo (16).

4.4

Per daugelį metų išsivystė Bendrijos ir tarpvyriausybinių atsakomybių ir sprendimų priėmimo atskyrimo modelis. Net ir Konstitucijos projektas aiškiai preziumuoja kai Sąjunga iš 25 valstybių narių negali veikti taip, kaip veikė 15 šalių Sąjunga.

4.5

Euro įvedimas, kartu su tinkamai veikiančiu Stabilumo ir augimo paktu, turėjo sąlygoti didesnę sanglaudą. Tačiau per daug susitarimų ir sprendimų yra neįpareigojantys.

4.6

Tačiau veiksmingų rezultatų iš sutartų įsipareigojimų trūkumas kelia rimtą pavojų Europos Sąjungos potencialui.

4.7

Europos Vadovų Taryboje atrodo yra sutarimas dėl siekinių, tačiau jie dažnai apibrėžiami pernelyg bendrai ir nėra pakankamai tikslūs. Tačiau geri politiniai ketinimai nėra transformuojami į valdomas teisės normas ir taisyklės, kurios iš tikro užtikrinamos.

4.8

Per pastaruosius metus didelės viltys buvo siejamos su politikos konkurencija, „nurodymu ir peikimu“ ir atviro koordinavimo metodu. Tačiau tai neveikia veiksmingai kai ekonomikos tendencija yra mažiau palanki. Praktikoje valstybės narės nieko nesako arba sako nepakankamai apie savo atitinkamus trūkumus. Tokiomis aplinkybėmis Komisijos manevravimo sfera yra ribota. Praktikoje Bendrijos metodui nėra patenkinamos alternatyvos.

4.9

Vidaus rinka kelia susirūpinimą. Siekiniai ir susitarimai dėl laisvo judėjimo ir „lygių galybių rinkoje“ nėra pilnai įgyvendintos arba iš visai neįgyvendintos. Šalių pasiekimai rodo, kad vidaus rinkos direktyvų drausmės perkėlimas į nacionalinę praktiką smunka, kartai labai rimtai. (17)

4.10

Subsidiarumas yra teigiamas principas. Bet beveik neminimas aspektas yra tai, kad nepagristas pasinaudojimas subsidiarumu sąlygoja Europos įstatymų skirtingas interpretacijas valstybėse narėse.

4.11

Taip pat yra skirtingi greičiai, kaip Europos pinigų sąjungos atveju. Dabar yra 12 dalyvių, o 13 nesančių narėmis šalių ruošiasi prisijungti. EPS iš 12 dalyvių su 3 nesančiomis narėmis šalimis skiriasi nuo EPS iš 12 dalyvių, kai yra 13 nesančių narėmis šalių, nors ir naujos valstybės narės suteikia naują ekonominę perspektyvą. Turės bus skiriamas rimtas dėmesys į Sutartyje nustatytą biudžetinės drausmės reikalavimą.

4.12

Euras turės būti paremtas valstybių narių ekonomine politika ir integracijos kaip visumos tolesnis vystymas ir integracija.

4.13

Principas, kad Sąjunga grįsta teisėtumu, turi būti užtikrintas kuo tvirčiau.

4.14

Todėl turi būti rastas metodas užtikrinti, kad Komisija ir Taryba daugiau neapsiribotų tik trūkumų nurodymu arba skubaus kreipimosi į valstybes nares padarymu, po kurio jos toliau vykdo kasdieninę darbotvarkę. Lisabonos procesui ir dideliai plėtrai tiesiog reikalinga griežta drausmė.

4.15

Lisabonos strategija yra strateginė koncepcija. Ta prasme ją galima lyginti su ankstesnėmis strateginėmis koncepcijomis, kurios sąlygojo radikalią integracijos pažangą. Tais atvejais planavimas apėmė terminą ir griežtai kontroliuojamą etapų eiliškumą, glaudžiai bendradarbiaujant Komisijai ir valstybėms narėms. Praeito amžiaus šešto dešimtmečio pabaigoje tai buvo taikoma Sutartyje įtvirtintai muitų sąjungai. Programos „Europa' 92“ sėkmė buvo panašaus planavimo rezultatas. 1987 m. Suvestinio akto pagrindu 279 direktyvų projektų įtraukimas į vieną schemą padėjo nugalėti sąstingį ir pasiekti didelės pažangos bendroje rinkoje. Pinigų sąjunga yra kitas sėkmingas pavyzdys. Nuo 1993 m. ir vėliau visų būsimų dalyvių biudžeto deficitai pastoviai mažėjo. Mažėjo ir infliacija, kartu ir palūkanų normos. Išvadoje buvo galima pagal planą įgyvendinti euro ir piningų politiką, kurią užtikrino nepriklausomas Centrinis Bankas.

4.16

Anksčiau minėtais atvejais arba Bendrijos metodą lydėjo sėkmė, kaip muitų sąjungos ir programos „Europa' 92“ atveju, arba valstybių narių teigiamas bendradarbiavimas davė skubiai reikiamų rezultatų, o būtent dalyvavimas EPS. Problema tame, kad nei viena iš šių situacijų netaikytina dabarčiai. Patenkinama pažanga dabar iš tikro priklauso vien tik nuo politinės valios.

4.17

Europos Vadovų Taryba 2004 m, kovo 27 ir 28 d. faktiškai remia Komisijos analizę ir išvadas. Ji pabrėžia subalansuotų biudžetų svarbą, perteklinių biudžetų svarbą, kainų stabilumo svarbą, o taip pat reikalauja laikytis Stabilumo ir augimo pakto. Atsižvelgiant ir į socialinę sanglaudą ir tvarumą, Taryba numato Konkurencingumo Tarybai tris prioritetus: konkurencingumo stiprumą, vidaus rinkos pagyvinimą ir geresnius įstatymus. Visi iš eilės turi investuoti į žinias. Darbo rinkos srityje Europos Vadovų Taryba remia Užimtumo darbo grupės ataskaitos įgyvendinimą.

5.1

Europa vėl yra kryžkelėje. Ekonominis atsigavimas vis dar trapus. Lisabonos proceso lūkesčiai nėra pildomi. Europos Sąjunga žengia į naują etapą, turėdama 20 % daugiau gyventojų ir didesnį heterogeniškumą. Tuo pačiu metu plėtros išdavoje atsirado augimo ir klestėjimo nauja paskata ir nauja perspektyva.

5.2

Pasitikėjimas Sąjunga yra pavojuje. Privaloma atsižvelgti į viešosios nuomonės ir smunkančios paramos integracijos procesui svarbą.

5.3

Plėtrai neturėtų būti leidžiama virsti susitelkimu į save iš Sąjungos pusės. Veiksmo vieta yra pasaulis: EESRK mano, kad pagrindinis etalonas yra Sąjungos padėtis pasaulyje, ne tik santykyje su Jungtinėmis Valstijomis, o bendrame vaizde, apimant besivystančias ir kylančias rinkas, kaip Kinija, pietryčių Azija ir Indija, kurios reikalauja savo tempo globalizacijos procese.

5.4

Komisijos ir Tarybai pirmininkaujančios valstybės analizės ir rekomendacijos Pavasario viršūnių susitikimui yra tos pačios dvasios kiekvienais metais. Beveik nėra jokio skirtumo tarp institucijų dėl to, ką turi daryti Sąjunga, o ką – valstybės narės. Konkurencingumas vis labiau užima pagrindinę vietą, tačiau kartais valstybės narės atrodo nukrypsta nuo rekomendacijų, o sutarti sprendimai nėra deramai arba iš viso nėra įgyvendinami. Vykdymas ir įgyvendinimas yra rimta problema.

5.5

Dėl šių priežasčių veiksmingas Lisabonos proceso atgaivinimas yra labai svarbus. EESRK pabrėžia šios ilgalaikės perspektyvos didelę svarbą. Jis remia Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos dėmesio centrą ir nustato bendrą kelią pirmyn senoms ir naujoms valstybėms narėms vienodai.

5.6

Šis kelias pirmyn skirtas tik integracijos gilinimui. Be šio gilinimo 25 valstybių narių Sąjunga negalės pasiekti didesnės pažangos, nei laisvos prekybos erdvė. Ateities pasaulinės galios žaidime tai yra nepageidaujama parinktis Europos ekonomikai, įmonėms ir piliečiams.

5.7

ES lygmenyje formuluojamas „naujo stiliaus“ Lisabonos procesas – konkurencingumo stiprinimas ir ekonomikos žinių pagrindo intensyvinimas, tvarumo skatinimas, socialinis konsultavimas ir socialinis dialogas – gali turėti teigiamą poveikį atskirų valstybių narių nepriklausomai politikai.

5.8

Politikos gairės rodo, kad sveikiems valstybės finansams, o taip pat valstybės ir privačioms investicijoms reikia darnių, skaidrių ir pasitikėjimą įkvepiančių pagrindų, kuriuos užtikrinti privalo Taryba ir Komisija. Sąjungai skubiai reikia dinamiškumo, o Europa vėl atsidūrė kryžkelėje.

6.1

Šiame procese EESRK nurodo šiuos išeities taškus:

6.2

Skaidrumui užtikrinti reikalingas deramas dėmesys instituciniam matmeniui. Tinkamas konsultavimas nepakankami apima įvairių atsakomybės sričių pasiskirstymą tarp valstybių narių ir Sąjungos. Tokį neįpareigojantį požiūrį sunku paaiškinti piliečiams ir įmonėms.

6.3

Dar daugiau, labiau įpareigojantys susitarimai suteiks paramą valstybėms narėms ir Komisijos vidaus ir išorės darbui. Komisijai žinoma reikės tvirtesnio pagrindo darbui išsiplėtusioje Sąjungoje.

6.4

Valstybės narės turės atsižvelgti į valstybės biudžeto ir makroekonominės politikos drausmę, dėl ko jos susitarė Stabilumo ir augimo pakte.

6.5

Tarpvyriausybinė reakcija turi tendenciją stiprėti. EESRK griežtai įspėja dėl šios tendencijos. Jokia atskira valstybė narė ar valstybių narių grupė negali perimti Komisijos specifinio vaidmens. Suprantama, kad kiekviena valstybė narė pateikia argumentus iš savo pozicijų ir pabrėžia savo politinius aspektus, nors yra raginimas siekti didesnio objektyvumo ir subtilios stebėsenos.

6.6

Konstitucinė sutartis numato geresnį politikos koordinavimą 25 narių Sąjungoje. Šiuo lemiamu laikotarpiu kvalifikuotos balsų daugumos metodo išplėtimas turės teigiamą poveikį. Antraip nepageidaujami veto tęsis toliau. Pramonė, socialiniai partneriai ir kiti socialiniai veikėjai (universitetai, mokslo tyrimo institutai ir t.t.) gali įnešti teigiamą indėlį į šį patobulintą politikos valdymą.

6.7

Visada esama skilimo pavojaus. EESRK pateikia argumentus dėl integruoto požiūrio, kuris gali būti pasiektas per didesnį Konkurencingumo Tarybos veiksmingumą, bendradarbiaujant su Ekonomikos ir Finansų Taryba ir užtikrinant geresnį paviešinimą. Europos Vadovų Tarybos išvados tai atitinka, kaip atitinka ir argumentai, paremti vyriausybės vadovų raginimu (18) paskirti už ekonomikos politiką atsakingą „superkomisarą“.

6.8

Iš savo pusės EESRK pateikia argumentus, kad visuose renginiuose Konkurencingumo Taryba turėtų tapti skaidresne. Tai yra praktinis išeities taškas valdymo tobulinimui. Tarybos darbui nepadeda susitikimų kambarys pilnas komisarų kartu su pastoviai besikeičiančia nacionalinių vyriausybių narių, atsakingų už įvairias politikos sritis, grupe. Pirma, Komisija turės užtikrinti, kad koordinavimas Konkurencingumo Tarybai būtų skaidrus ir viešajai nuomonei pateikiamas aiškus vaizdas. Atsižvelgiant į Lisabonos dienotvarkės svarbą, ši užduotis aiškiai tenka Komisijos pirmininkui. Antra, geresnis Konkurencingumo Tarybos organizavimas ir racionalizavimas ES lygmenyje turėtų sąlygoti tarptautiniu mastu labiau atpažįstamą nacionalinių vyriausybės narių atsakomybės sričių modelį. Tai pagerintų sugebėjimą įtinkinti viešąją nuomonę ir bendra atsakomybės už bendrą politiką jausmą.

6.9

„Skirtingų greičių“ klausimu nėra jokio oficialaus apibrėžimo, kuris tiktų Sąjungai. EPS ir Šengeno sutartis kaip pavyzdžiai yra sėkmingi. Tačiau skirtinga situacija ir metodai valstybėse narėse, kaip nurodyta Politikos gairėse, nesiūlo patrauklios perspektyvos prastai apibrėžtoms „skirtingų greičių“ situacijoms, kurios galėtų tapti konkurencijos iškreipimo šaltiniu. Konstitucijos projekte nustatyta procedūra siūlo teigiamus išeities taškus.

6.10

Vidaus rinkai, kuri vis dar yra integracijos širdis, „skirtingų greičių“ parinktis nėra patraukli, nes tai sąlygotų besikeičiančias koalicijas konkrečiais klausimais ir todėl, kad tai taptų per daug lengva išeitimi iš dilemų nenorioms valstybėms narėms.

6.11

Valstybėms narėms prisikirtose srityse sunku pasiūlyti bendrą priemonių ir pritaikymų meniu. Reikia visokeriopai remti šios situacijos sprendimo procesą, kuris daugiausiai vyksta pateikiant tikslius nacionalinių situacijų ir geriausios praktikos aprašymus. Privaloma dėti pastangas apibrėžti šiuos metodus per palyginamosios statistikos naudojimą; Komisijai taip pat reikės instrumentų rinkinio, kuris leistų geriau įvertinti valstybės išlaidų kokybę.

6.12

EESRK toliau remia politikos konkurenciją ir atvirą koordinavimo metodą aiškiai apibrėžtoms politikos sritims, kur Bendrijos metodas nėra taikomas. Tačiau tai reikštų, kad bus gauti tik riboti rezultatai (žinoma per trumpą laiką), nes valstybės narės suprantama nevertina viena kitos. Kai kurios valstybės narės vykdo naudingus pritaikymus prie politikos, pvz., pensijų ir darbo rinkos srityje. Išorinis šio paviešinimas turi būti gerinamas.

6.13

Europos Vadovų Taryba pastebi, kad Komisija ruošiasi parengti „žemėlapį“ Lisabonos strategijos stiprinimui ir įgyvendinimui. „Geresnis valdymas“ yra pagrindinis išeities taškas. Pasitikėjimui ir stabilumui reikalingas aiškūs instituciniai pagrindai.

6.14

EESRK pateikia argumentus, kad „naujo stiliaus“ Lisabonos procesas turėtų pasiskolinti programos „Europe '92“ sėkmingus metodus. Tolesnis dabartine praktika grįstas darbas reikštų, kad atskaitos apie politikos gaires, vidaus rinką, užimtumą ir Lisabonos procesą butų apibendrinamos kaip aiškus planas su etapais ir grafiku, kuriame aiškiai nurodyta kas turi atlikti kokius veiksmus (Komisija, Taryba, Europos Parlamentas arba valstybės narės), priklausomai nuo sprendimų ir grafiko. Dėl to EESRK pabrėžia Komisijos vaidmens ir Bendrijos metodo svarbą, kurie užtikrino programos „Europe '92“ sėkmę. Komisija pateikia metinę pažangos ataskaitą. Europos Sąjungos Taryba, po konsultacijų su Europos Parlamentu nustato prioritetus, kuriais Komisija grindžia savo pasiūlymus.

6.15

Vienintelė reali Lisabonos proceso pažanga buvo pasiekta vidaus rinkoje, bent jau įstatymų ir taisyklių srityje. Tačiau vis dar esama pastovių trūkumų įgyvendinime. Pažanga yra tiesioginis Bendrijos metodo rezultatas. EESRK pateikia argumentus dėl visų vidaus rinkos temų apjungimo į aiškų planą su aiškiais terminais:

6.16

Nacionalinių sprendimų priėmimo sričiai priklausančios temoms, tokioms kaip socialinis saugumas, darbo rinka (Užimtumo darbo grupė) ir mokesčiai, EESRK rekomenduotų, kad Taryba, gavusi pasiūlymą iš Komisijos, pagal politikos konkurenciją ir atvirą koordinavimą, priimtų sprendimą dėl siekinių ir įgyvendinimo. Tačiau palaipsniškas planas turėtų taip pat užtikrinti šių nacionalinių procesų pažangos stebėseną. Valdymas šiose srityse yra sunkiausias, tačiau nėra prasmės sudaryti susitarimus, kurie nėra įgyvendinami.

6.17

Kitos temos, kurios nepriklauso nuo taisyklių priėmimo ir kartais tik iš dalies nuo viešo valdymo, tačiau yra susijusios su konkurencingumu, žiniomis ir ekonominiu pajėgumu, nusipelno turėti vietą „naujo stiliaus“ Lisabonos procese; jos apima:

6.18

Komisija ir Europos Vadovų Taryba remia „Partnerystę pokyčiams“. EESRK visiškai remia šias pastangas. Tai galėtų būti labai naudinga koncepcija. Lisabonos strategija niekada nebuvo laikoma tik „iš viršaus į apačią“ nukreiptu procesu. Jo sėkmė slypi fakte, kad politikos formulavimas, vykdymas ir įgyvendinimas priklauso nuo daugelio veikėjų: administratorių (Europos, nacionalinių ir regioninių), socialinių partnerių visuose lygiuose, įmonių, universitetų ir daugelio kitų pilietinę visuomenę sudarančių socialinių organizacijų. Aiškus siekinių pristatymas, jų išaiškinimas visiems politiniams ir socialiniams veikėjams Sąjungoje ko iš jų tikimasi, galėtų tapti nauju ir labai reikalingu įkvėpimo šaltiniu.

6.19

Partnerystė pokyčiams turi didžiulį potencialą, su sąlyga bus tinkamai pristatyta. Tai gali sąlygoti naują pranešimo rūšį ir naujas sąjungas tarp daugelio Europos integracijos procese dalyvaujančių grupių. Tai taip pat yra dalis „gero valdymo“.

6.20

Europos Vadovų Taryba ragina Komisiją sudaryti Aukšto lygio grupę, kuri iki 2004 lapkričio 1 d. Komisijai pateiktų ataskaitą apie Lisabonos proceso tęstinę pažangą. Šios Aukšto lygio grupės ataskaita ir vizija atliks svarbų vaidmenį atsižvelgiant į Lisabonos strategijos termino vidurio peržiūrą 2005 m. Pavasario viršūnių susitikimui. Europos Taryba paprašė EESRK pateikti rekomendacijas termino vidurio peržiūrai tuo pačiu metu.