(1)

Europos Sąjungos sutartimi (toliau – ES sutartis) nuspręsta sudaryti palankesnes laisvo asmenų judėjimo sąlygas ir kartu užtikrinti Europos tautų saugą bei saugumą pagal ES sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatas kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę;

(2)

kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikta laisvo judėjimo teisė, tačiau ja naudojantis taikomi tam tikri apribojimai ir sąlygos. Ši teisė įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB (3). Judėjimo ir apsigyvenimo laisvė taip pat nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 45 straipsnyje. Judėjimo laisvė apima teisę turint galiojančią tapatybės kortelę arba pasą išvykti iš valstybių narių ir į jas atvykti;

(3)

pagal Direktyvą 2004/38/EB valstybės narės privalo pagal nacionalinius įstatymus savo piliečiams išduoti tapatybės kortelę arba pasą ir juos atnaujinti. Be to, toje direktyvoje nustatyta, kad valstybės narės gali reikalauti, kad Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai užsiregistruotų atitinkamose institucijose. Laikydamosi joje nustatytų sąlygų, valstybės narės privalo išduoti Sąjungos piliečiams registracijos pažymėjimus Be to, pagal tą direktyvą valstybės narės privalo išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, ir, gavus prašymą, išduoti dokumentą, kuriuo patvirtinama nuolatinė gyvenamoji vieta, ir leidimo nuolat gyventi šalyje kortelę;

(4)

Direktyvoje 2004/38/EB nustatyta, kad valstybės narės gali patvirtinti reikiamas priemones, kuriomis galėtų atsisakyti suteikti, nutraukti ar panaikinti bet kokią ta direktyva suteiktą teisę, jei ta teise piktnaudžiaujama ar sukčiaujama. Nustatyta, kad pagal tą direktyvą įprasti sukčiavimo atvejai yra dokumentų klastojimas arba klaidingas esminių faktinių aplinkybių, susijusių su teisės gyventi šalyje sąlygomis, pateikimas;

(5)

labai skiriasi valstybių narių išduodamų nacionalinių tapatybės kortelių ir kitoje valstybėje narėje gyvenantiems Sąjungos piliečiams bei jų šeimos nariams išduodamų leidimų gyventi saugumo lygis. Dėl tų skirtumų didėja sukčiavimo ir dokumentų klastojimo rizika, taip pat kyla praktinių keblumų, kai piliečiai nori pasinaudoti laisvo judėjimo teise. Remiantis Europos dokumentų klastojimo rizikos analizės tinklo statistiniais duomenimis matyti, kad, laikui bėgant, padaugėjo tapatybės kortelių klastojimo atvejų;

(6)

savo 2016 m. rugsėjo 14 d. komunikate „Didesnis saugumas judžiame pasaulyje. Geresnis keitimasis informacija kovojant su terorizmu ir patikimesnės išorės sienos“ Komisija pabrėžė, kad visais atvejais, kai būtina neabejotinai nustatyti asmens tapatybę, asmenys privalo turėti saugius kelionės ir tapatybės dokumentus, ir paskelbė, kad pateiks veiksmų planą, padėsiantį kovoti su kelionės dokumentų klastojimu. Tame komunikate teigiama, kad patobulintas metodas turi būti grindžiamas patikimomis sistemomis, padėsiančiomis užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir grėsmėms vidaus saugumui, kylančioms dėl dokumentų saugumo problemų, visų pirma susijusioms su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu;

(7)

remiantis 2016 m. gruodžio 8 d. Komisijos priimtu Europos kovos su kelionės dokumentų klastojimu stiprinimo veiksmų planu (toliau – 2016 m. veiksmų planas), mažiausiai trys ketvirtadaliai suklastotų dokumentų, aptiktų prie išorės sienų, taip pat ir teritorijoje be vidaus sienų kontrolės, buvo neva išduoti valstybių narių ir Šengeno asocijuotųjų šalių. Mažiau saugios valstybių narių išduodamos nacionalinės tapatybės kortelės – dažniausiai nustatomi netikri dokumentai, naudojami keliaujant Šengeno erdvėje;

(8)

siekiant atgrasyti nuo tapatybės dokumentų klastojimo, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad už tapatybės dokumentų klastojimą ir padirbinėjimą ir tokių suklastotų ar padirbtų dokumentų naudojimą būtų tinkamai baudžiama pagal nacionalinės teisės aktus;

(9)

2016 m. veiksmų plane aptariama rizika, kylanti dėl suklastotų tapatybės kortelių ir teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų. Komisija 2016 m. veiksmų plane ir savo 2017 m. ES pilietybės ataskaitoje įsipareigojo išnagrinėti politikos galimybes padidinti tapatybės kortelių ir teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų saugumą;

(10)

remiantis 2016 m. veiksmų planu, tam, kad būtų išduodamos autentiškos ir saugios asmens tapatybės kortelės, reikia patikimo tapatybės registravimo proceso ir saugių pirminių prašymo procedūrą pagrindžiančių dokumentų. Komisija, valstybės narės ir atitinkamos Sąjungos agentūros turėtų toliau bendradarbiauti, kad pirminiai dokumentai taptų labiau apsaugoti nuo sukčiavimo, atsižvelgiant į tai, kad padažnėjo netikrų pirminių dokumentų naudojimo atvejų;

(11)

šiuo reglamentu nereikalaujama, kad valstybės narės pradėtų naudoti tapatybės korteles ar teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus, kurie nenumatyti pagal nacionalinę teisę, taip pat šiuo reglamentu nedaroma poveikio valstybių narių kompetencijai pagal nacionalinę teisę išduoti kitus teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus, kuriems Sąjungos teisė netaikoma, pavyzdžiui, visiems šalies teritorijoje gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, išduodamą leidimo gyventi šalyje kortelę;

(12)

šiuo reglamentu neužkertamas kelias valstybėms narėms nediskriminuojant priimti kitus nei kelionės dokumentus, skirtus tapatybės nustatymui, pavyzdžiui, vairuotojo pažymėjimus;

(13)

tapatybės nustatymo dokumentai, išduoti piliečiams, kurių laisvo judėjimo teisės apribotos pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę, ir kuriuose aiškiai nurodoma, kad jie negali būti naudojami kaip kelionės dokumentai, neturėtų būti laikomi patenkančiais į šio reglamento taikymo sritį;

(14)

kelionės dokumentai, atitinkantys Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos (ICAO) dokumento Nr. 9303 dėl mašininio nuskaitymo kelionės dokumentų (septintasis leidimas, 2015 m.) (toliau – ICAO dokumentas Nr. 9303) 5 dalį, kurie nėra naudojami tapatybės nustatymo tikslais išduodančiojoje valstybėje narėje, pvz., Airijos išduota paso kortelė, neturėtų būti laikomi patenkančiais į šio reglamento taikymo sritį;

(15)

šiuo reglamentu nedaroma poveikio tapatybės kortelių ir teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų, kuriuose yra įdiegta elektroninės atpažinties funkcija, naudojimui valstybėse narėse kitais tikslais, taip pat juo nedaroma poveikio taisyklėms, nustatytoms Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 910/2014 (4), kuriuo nustatyta, kad visoje Sąjungoje asmenims naudojantis viešosiomis paslaugomis valstybės narės turi tarpusavyje pripažinti elektroninės atpažinties priemones, ir sudaromos lengvesnės sąlygos piliečiams, persikeliantiems (keliaujantiems) į kitą valstybę narę, – reikalaujama abipusio elektroninės atpažinties priemonių pripažinimo, jei tenkinamos tam tikros sąlygos. Patobulinus tapatybės korteles turėtų būti lengviau nustatyti tapatybę ir užtikrinti geresnę galimybę gauti paslaugas;

(16)

kad būtų galima tinkamai patikrinti tapatybės korteles ir teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus, valstybės narės privalo naudoti teisingą kiekvienos rūšies dokumento, kuriam taikomas šis reglamentas, pavadinimą. Siekiant palengvinti dokumentų, kuriems taikomas šis reglamentas, tikrinimą kitose valstybėse narėse, dokumento pavadinimas turėtų būti nurodytas bent viena papildoma Sąjungos institucijų oficialiąja kalba. Jei valstybės narės jau naudoja kitus nei „tapatybės kortelė“ nusistovėjusius tapatybės kortelės pavadinimus, jos turėtų turėti galimybę toliau tai daryti savo oficialiąja kalba arba kalbomis. Tačiau ateityje nereikėtų pradėti naudoti naujų pavadinimų;

(17)

apsaugos priemonės reikalingos tam, kad būtų galima patikrinti, ar dokumentas yra autentiškas, ir nustatyti asmens tapatybę. Nustatyti minimaliuosius saugumo standartus ir integruoti biometrinius duomenis į tapatybės korteles bei šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, leidimo gyventi šalyje korteles – svarbūs žingsniai link saugesnio šių dokumentų naudojimo Sąjungoje. Įtraukus šiuos biometrinius identifikatorius Sąjungos piliečiai turėtų galėti visiškai naudotis turimomis laisvo judėjimo teisėmis;

(18)

veido atvaizdo ir dviejų pirštų atspaudų (toliau – biometriniai duomenys) saugojimas tapatybės ir leidimo gyventi kortelėse, kaip jau numatyta biometrinių pasų ir trečiųjų šalių piliečiams išduodamų leidimų gyventi atžvilgiu, yra tinkamas patikimo tapatybės ir autentiškumo nustatymo derinys, sumažinantis sukčiavimo riziką, siekiant tikslo stiprinti tapatybės ir leidimo gyventi kortelių saugumą;

(19)

pagal įprastą praktiką valstybės narės, tikrindamos dokumento autentiškumą ir turėtojo tapatybę, visų pirma turėtų patikrinti veido atvaizdą ir, kai reikia neabejotinai patvirtinti dokumento autentiškumą ir turėtojo tapatybę, valstybės narės taip pat turėtų patikrinti pirštų atspaudus;

(20)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tais atvejais, kai sutikrinus biometrinius duomenis nepatvirtinamas dokumento autentiškumas ar jo turėtojo tapatybė, kvalifikuoti darbuotojai atliktų privalomą rankinį patikrinimą;

(21)

šis reglamentas nėra teisinis pagrindas nacionaliniu lygmeniu sukurti arba prižiūrėti duomenų bazes, skirtas biometrinių duomenų saugojimui valstybėse narėse, nes tai reglamentuojama nacionalinės teisės aktais, kurie turi atitikti su duomenų apsauga susijusius Sąjungos teisės aktus. Be to, šis reglamentas nėra teisinis pagrindas Sąjungos lygmeniu sukurti arba prižiūrėti Sąjungos lygmens centralizuotą duomenų bazę;

(22)

biometriniai identifikatoriai turėtų būti renkami ir saugomi tapatybės kortelių bei teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų laikmenoje dokumento autentiškumo ir turėtojo tapatybės tikrinimo tikslu. Tokį patikrinimą turėtų atlikti tik tinkamai įgalioti darbuotojai ir tik kai dokumentą reikia pateikti pagal teisės aktus. Be to, tapatybės kortelių arba teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų personalizavimo tikslais saugomi biometriniai identifikatoriai turėtų būti laikomi labai saugiai ir tik iki dokumento atsiėmimo dienos ir bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip 90 dienų nuo dokumento išdavimo datos. Pasibaigus šiam laikotarpiui tie biometriniai duomenys turėtų būti nedelsiant ištrinami arba sunaikinami. Tai neturėtų turėti poveikio kitokiam šių duomenų tvarkymui pagal Sąjungos ir nacionalinės teisės aktus dėl duomenų apsaugos;

(23)

šio reglamento tikslu turėtų būti atsižvelgiama į ICAO dokumente Nr. 9303 pateiktas specifikacijas, kuriomis užtikrinamas pasaulinio lygmens sąveikumas, be kita ko, kai dokumentai tikrinami naudojant mašininio nuskaitymo priemones ir vizualiai;

(24)

valstybės narės turėtų galėti nuspręsti, ar į dokumentą, kuriam taikomas šis reglamentas, įtraukti asmens lytį. Jei valstybė narė į tokį dokumentą įtraukia asmens lytį, atitinkamai turėtų būti naudojamos ICAO dokumento Nr. 9303 specifikacijos „F“, „M“ arba „X“ arba atitinkama pirmoji raidė, vartojama tos valstybės narės kalboje ar kalbose;

(25)

siekiant užtikrinti, kad išduodant tapatybės korteles ir leidimo gyventi šalyje korteles, kai tinkama, būtų deramai atsižvelgiama į būsimus saugumo standartus ir technines specifikacijas, priimtus pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1030/2002 (5), Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (6). Šiuo tikslu Komisijai turėtų padėti komitetas, įsteigtas pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1683/95 6 straipsnį (7). Prireikus, turėtų būti galimybė priimtus įgyvendinimo aktus palikti slaptus, kad būtų užkirstas kelias padirbinėjimui ir klastojimui;

(26)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų taikomos tinkamos ir veiksmingos biometrinių identifikatorių rinkimo procedūros ir kad jos atitiktų Chartijoje, Europos Tarybos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje nustatytas teises ir principus. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad per visą rinkimo procedūrą pirmiausia būtų atsižvelgiama į vaiko interesus. Šiuo tikslu kvalifikuoti darbuotojai turėtų būti tinkamai mokomi vaiko interesus atitinkančios biometrinių identifikatorių rinkimo praktikos;

(27)

jei renkant biometrinius identifikatorius iškyla sunkumų, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad siekiant gerbti atitinkamo asmens orumą būtų taikomos tinkamos procedūros. Todėl reikėtų atsižvelgti į konkrečius su lytimi susijusius aspektus ir į konkrečius vaikų ir pažeidžiamų asmenų poreikius;

(28)

pradėjus taikyti tapatybės kortelių minimaliuosius saugumo ir formos standartus, valstybės narės turėtų galėti kliautis šių dokumentų autentiškumu Sąjungos piliečiams naudojantis laisvo judėjimo teise. Griežtesnių saugumo standartų nustatymas turėtų suteikti pakankamas garantijas valdžios institucijoms ir privatiems subjektams, kad jie galėtų pasitikėti tapatybės kortelių autentiškumu, kai Sąjungos piliečiai juos naudoja tapatybės nustatymo tikslais;

(29)

bendras skiriamasis ženklas – valstybės narės, išduodančios dokumentą, dviejų raidžių šalies kodas, išspausdintas negatyvo atvaizdu mėlyname stačiakampyje ir apsuptas dvylikos geltonų žvaigždučių – palengvina vizualinį dokumento patikrinimą, ypač kai jo turėtojas naudojasi laisvo judėjimo teise;

(30)

nors išlaikoma galimybė numatyti papildomas nacionalines priemones, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tomis priemonėmis nebūtų mažinamas bendrųjų apsaugos priemonių efektyvumas ir nebūtų daromas neigiamas poveikis tarpvalstybiniam tapatybės kortelių suderinamumui, kaip antai galimybei tapatybės korteles nuskaityti valstybių narių, kurios nėra tapatybės korteles išduodančios valstybės narės, naudojamais kompiuteriais;

(31)

dėl tapatybės kortelių ir šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, leidimo gyventi šalyje kortelių saugumo standartų taikymo neturėtų neproporcingai išaugti rinkliavų iš Sąjungos ar trečiųjų valstybių piliečių dydis. Valstybės narės turėtų atsižvelgti į šį principą skelbdamos kvietimus pateikti pasiūlymus;

(32)

valstybės narės turėtų imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad biometriniai duomenys teisingai nurodytų asmens, kuriam išduota tapatybės kortelė, tapatybę. Šiuo tikslu valstybės narės galėtų apsvarstyti galimybę, kad biometriniai identifikatoriai, ypač veido atvaizdas, būtų renkami juos tiesiogiai registruojant nacionalinėms valdžios institucijoms, išduodančioms tapatybės korteles;

(33)

valstybės narės turėtų tarpusavyje keistis informacija, kurios reikia norint susipažinti su saugioje laikmenoje esančia informacija, patvirtinti jos autentiškumą ir ją patikrinti. Naudojamos saugios laikmenos formos turi būti sąveikios, be kita ko, automatizuotai nuskaitomos sienos perėjimo punktuose;

(34)

Direktyvoje 2004/38/EB aptariama padėtis, kai Sąjungos piliečiams ar Sąjungos piliečių šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, neturintiems reikalingų kelionės dokumentų, turi būti suteikiamos visos pagrįstos galimybės kitomis priemonėmis įrodyti, kad jiems taikoma laisvo judėjimo teisė. Tokios priemonės gali būti laikinai naudojami tapatybės nustatymo dokumentai ir tokiems šeimos nariams išduodamos leidimo gyventi šalyje kortelės;

(35)

šiuo reglamentu paisoma įpareigojimų, nustatytų Chartijoje ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje. Todėl valstybės narės skatinamos bendradarbiauti su Komisija, kad įtrauktų papildomų priemonių, dėl kurių tapatybės kortelės tampa lengviau prieinamos ir patogesnės naudoti neįgaliesiems, pavyzdžiui, silpnaregiams. Valstybės narės turi išnagrinėti galimybes naudotis sprendimais, pavyzdžiui, mobiliosiomis registracijos priemonėmis, kad išduotų tapatybės korteles asmenims, kurie negali apsilankyti už tapatybės kortelių išdavimą atsakingose valdžios institucijose;

(36)

Sąjungos piliečiams išduodamuose teisę gyventi šalyje patvirtinančiuose dokumentuose turėtų būti pateikta konkreti informacija siekiant užtikrinti, kad visose valstybėse narėse jie būtų atpažįstami kaip būtent šie dokumentai. Taip turėtų būti lengviau atpažinti atvejus, kai Sąjungos piliečiai naudojasi laisvo judėjimo teise ir su tuo susijusiomis teisėmis, tačiau suderinimo lygis neturėtų viršyti to, kas tinkama šalinant esamų dokumentų trūkumus. Valstybės narės gali pasirinkti formą, kuria išduodami šie dokumentai, ir išduoti tokia forma, kuri atitiktų ICAO dokumento Nr. 9303 specifikacijas;

(37)

kalbant apie teisę gyventi šalyje patvirtinančius dokumentus, išduodamus šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, tikslinga naudoti tą pačią formą ir apsaugos priemones, kurios nustatytos Reglamente (EB) Nr. 1030/2002, iš dalies pakeistame Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1954 (8). Šie dokumentai – ne tik teisės gyventi šalyje įrodymas, jų turėtojams taip pat netaikomas reikalavimas turėti vizą, jei Sąjungos teritorijoje jie lydi Sąjungos pilietį arba prie jo prisijungia, nors kitais atvejais šis reikalavimas jiems būtų taikomas;

(38)

Direktyvoje 2004/38/EB nustatyta, kad dokumentai, išduodami šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, turi būti vadinami Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortele. Kad būtų lengviau juos identifikuoti, Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelės turėtų turėti standartinį pavadinimą ir kodą;

(39)

atsižvelgiant į su saugumu susijusią riziką ir valstybių narių patiriamas išlaidas, tapatybės kortelių ir Sąjungos piliečių šeimos narių leidimo gyventi šalyje kortelių, kurių saugumo standartai nepakankami, naudojimas turėtų būti laipsniškai nutrauktas. Apskritai, turėtų pakakti dešimties metų laipsniško nutraukimo laikotarpio tapatybės kortelėms ir penkerių – leidimo gyventi šalyje kortelėms, kad būtų užtikrinta įprastinio dokumentų pakeitimo dažnumo ir būtinybės pašalinti esamą saugumo spragą Sąjungoje pusiausvyra. Tačiau dėl su saugumu susijusių priežasčių kortelėms, kuriose neįdiegtos svarbios saugumo priemonės arba kurios neturi mašininio nuskaitymo funkcijos, laipsniško nutraukimo laikotarpis turi būti trumpesnis;

(40)

tvarkant asmens duomenis taikant šį reglamentą, taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 (9). Reikia labiau patikslinti tvarkomų asmens duomenų, visų pirma tokių neskelbtinų duomenų kaip biometriniai identifikatoriai, apsaugos priemones. Duomenų subjektai turėtų būti informuojami apie tai, kad jų dokumentuose yra laikmena, kurioje įrašyti jų biometriniai duomenys ir kuri gali būti nuskaitoma bekontakčiu būdu, taip pat apie visus jų tapatybės kortelėse ir teisę gyventi šalyje patvirtinančiuose dokumentuose įrašytų duomenų naudojimo atvejus. Visais atvejais duomenų subjektams turėtų būti užtikrinta prieiga prie tvarkomų jų tapatybės kortelėse ir teisę gyventi šalyje patvirtinančiuose dokumentuose įrašytų asmens duomenų ir galimybė juos ištaisyti išduodant naują dokumentą, kai tokie duomenys yra klaidingi arba neišsamūs. Laikmena turėtų būti labai saugi ir turėtų veiksmingai apsaugoti joje saugomus asmens duomenis nuo neteisėtos prieigos;

(41)

pagal Reglamentą (ES) 2016/679 valstybės narės turėtų būti atsakingos už tinkamą biometrinių duomenų tvarkymą nuo duomenų surinkimo iki įkėlimo į labai saugią laikmeną;

(42)

valstybės narės, bendradarbiaudamos su išorės paslaugų teikėju, turėtų elgtis ypač atsargiai. Toks bendradarbiavimas neturėtų panaikinti pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę kylančios valstybių narių atsakomybės už įsipareigojimų, susijusių su asmens duomenimis, pažeidimus;

(43)

būtina šiame reglamente konkrečiai nurodyti tapatybės kortelių ir teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų laikmenose įrašomų duomenų rinkimo ir laikymo pagrindą. Remdamosi Sąjungos arba nacionalinės teisės aktais ir laikydamosi būtinumo ir proporcingumo principų, valstybės narės turėtų turėti galimybę laikmenoje laikyti kitus duomenis elektroninių paslaugų ar kitais tikslais, susijusiais su tapatybės kortele ar teisę gyventi šalyje patvirtinančiu dokumentu. Leidimas tvarkyti tokius kitus duomenis, įskaitant jų rinkimą ir tikslus, kuriais jie gali būti naudojami, turėtų būti nustatytas Sąjungos arba nacionalinėje teisėje. Visi nacionaliniai duomenys turėtų būti fiziškai arba logiškai atskirti nuo šiame reglamente nurodytų biometrinių duomenų ir turėtų būti tvarkomi pagal Reglamentą (ES) 2016/679;

(44)

šį reglamentą valstybės narės turėtų pradėti taikyti ne vėliau kaip praėjus 24 mėnesiams nuo jo įsigaliojimo dienos. Nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos valstybės narės turėtų išduoti tik dokumentus, kurie atitinka šiame reglamente nustatytus reikalavimus;

(45)

praėjus atitinkamai dvejiems metams ir 11 metų nuo taikymo pradžios dienos, Komisija turėtų pateikti šio reglamento įgyvendinimo ataskaitą, be kita ko, dėl saugumo lygio tinkamumo, atsižvelgdama į jo poveikį pagrindinėms teisėms ir duomenų apsaugos principams. Pagal 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstitucinį susitarimą dėl geresnės teisėkūros (10), praėjus šešeriems metams nuo šio reglamento taikymo pradžios dienos ir vėliau kas šešerius metus, Komisija, remdamasi informacija, surinkta laikantis specialios stebėjimo tvarkos, bei siekdama įvertinti tikrąjį reglamento poveikį ir būtinybę imtis papildomų veiksmų, turėtų atlikti šio reglamento vertinimą. Stebėsenos tikslais valstybės narės turėtų rinkti statistiką apie savo išduotų tapatybės kortelių ir teisę gyventi šalyje patvirtinančių dokumentų skaičių;

(46)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. didinti saugumą ir sudaryti palankesnes sąlygas Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams naudotis laisvo judėjimo teisėmis, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jų masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tiems tikslams pasiekti;

(47)

šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų visų pirma Chartijoje, įskaitant teisę į žmogaus orumą, teisę į asmens neliečiamybę, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, teisę į lygybę prieš įstatymą ir nediskriminavimą, vaiko teises, pagyvenusių žmonių teises, teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, teisę į asmens duomenų apsaugą, laisvo judėjimo teisę ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą. Įgyvendindamos šį reglamentą valstybės narės turėtų laikytis Chartijos;

(48)

Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas ir Pagrindinių teisių agentūra pateikė nuomones atitinkamai 2018 m. rugpjūčio 10 d. (11) ir 2018 m. rugsėjo 5 d. (12),