(1)

2014 m. balandžio 15 d. Komisija priėmė ataskaitą dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 (3) taikymo. Toje ataskaitoje daroma išvada, kad Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 yra tinkamai veikianti ir piliečiams labai naudinga priemonė, tačiau dabartinės taisyklės galėtų būti patobulintos. Reikia padaryti nemažai minėto reglamento dalinių pakeitimų. Siekiant aiškumo, tas reglamentas turėtų būti išdėstytas nauja redakcija;

(2)

šiuo reglamentu nustatomos vienodos jurisdikcijos taisyklės, taikytinos bylose dėl santuokos nutraukimo, separacijos ir santuokos pripažinimo negaliojančia, taip pat ginčuose dėl tėvų pareigų, turinčiuose tarptautinį elementą. Juo palengvinamas sprendimų, taip pat autentiškų dokumentų ir tam tikrų susitarimų judėjimas Sąjungoje, nustatant jų pripažinimo ir vykdymo kitose valstybėse narėse nuostatas. Be to, šiame reglamente paaiškinama vaiko teisė turėti galimybę pareikšti savo nuomonę su juo susijusioje nagrinėjamoje byloje ir taip pat pateikiamos nuostatos, kuriomis papildoma 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) valstybių narių tarpusavio santykių kontekste. Todėl šis reglamentas turėtų padėti padidinti teisinį tikrumą ir užtikrinti didesnį lankstumą, siekiant garantuoti geresnes galimybes pasinaudoti teismo procesu ir užtikrinti, kad toks procesas būtų veiksmingesnis;

(3)

Sąjungoje būtina užtikrinti sklandų ir teisingą Sąjungos teisingumo erdvės veikimą atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisines sistemas ir tradicijas. Todėl šalyse turėtų būti toliau stiprinamas pasitikėjimas viena kitos teisingumo sistemomis. Sąjunga yra išsikėlusi tikslą sukurti, palaikyti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas ir teisė kreiptis į teismą. Siekiant įgyvendinti tą tikslą, turėtų būti sustiprintos asmenų, visų pirma vaikų, teisės teisinėse procedūrose, kad būtų palengvintas teisminių ir administracinių institucijų bendradarbiavimas ir sprendimų šeimos teisės klausimais, turinčių tarpvalstybinių aspektų, vykdymas. Reikėtų sustiprinti sprendimų civilinėse bylose tarpusavio pripažinimą, supaprastinti galimybes kreiptis į teismą ir pagerinti valstybių narių institucijų keitimąsi informacija;

(4)

šiuo tikslu Sąjunga, be kita ko, turi patvirtinti teisminio bendradarbiavimo tarpvalstybinių aspektų turinčiose civilinėse bylose priemones, visų pirma kai tai būtina tinkamam vidaus rinkos veikimui. Terminas „civilinės bylos“ turėtų būti aiškinamas autonomiškai, laikantis nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikos. Jis turėtų būti laikomas nepriklausoma sąvoka, aiškintina remiantis, pirma, šio reglamento tikslais ir sistema ir, antra, bendraisiais principais, kylančiais iš nacionalinių teisinių sistemų visumos. Todėl terminas „civilinės bylos“ turėtų būti aiškinamas kaip galintis apimti ir tas priemones, kurios valstybės narės teisinėje sistemoje galėtų būti priskirtos viešosios teisės sričiai. Visų pirma jis turėtų apimti visus prašymus, priemones arba sprendimus su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kaip apibrėžta šiame reglamente, laikantis jo tikslų;

(5)

šis reglamentas apima „civilines bylas“, kurios apima civilinius teismo procesus ir juose priimtus sprendimus, taip pat autentiškus dokumentus ir tam tikrus neteisminius susitarimus su santuoka ir su tėvų pareigomis susijusiais klausimais. Be to, terminas „civilinės bylos“ turėtų apimti prašymus, priemones ar sprendimus, taip pat autentiškus dokumentus ir tam tikrus neteisminius susitarimus dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją, kurie, remiantis Teisingumo Teismo praktika ir pagal 1980 m. Hagos konvencijos 19 straipsnį, nėra procesas dėl tėvų pareigų esmės, bet yra glaudžiai su juo susiję ir yra aptariami tam tikrose šio reglamento nuostatose;

(6)

siekiant palengvinti sprendimų, taip pat autentiškų dokumentų ir tam tikrų susitarimų su santuoka ir su tėvų pareigomis susijusiose bylose judėjimą, būtina ir tikslinga užtikrinti, kad taisyklės dėl jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo bei vykdymo būtų reglamentuojamos Sąjungos teisės aktu, kuris būtų privalomas ir tiesiogiai taikomas;

(7)

siekiant užtikrinti lygybę visiems vaikams, šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems sprendimas dėl tėvų pareigų, įskaitant vaikų apsaugos priemones, neatsižvelgiant į ryšį su santuokos ar kita byla;

(8)

kadangi tėvų pareigų taisyklių taikymas dažnai iškyla santuokos bylų kontekste, tikslinga turėti vieną bendrą dokumentą bylų dėl santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų atžvilgiu;

(9)

kalbant apie sprendimus dėl santuokos nutraukimo, separacijos ar santuokos pripažinimo negaliojančia, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik santuokos pabaigos atvejams. Jame neturėtų būtų nagrinėjami tokie klausimai, kaip santuokos nutraukimo pagrindai, santuokos turtinės pasekmės ar bet kurios kitos papildomos priemonės. Šio reglamento nuostatos dėl pripažinimo neturėtų būti taikomos sprendimams, kuriais atsisakoma skelbti santuokos pabaigą;

(10)

kalbant apie vaikui priklausantį turtą, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik vaiko apsaugos priemonėms, t. y. asmens ar institucijos, atsakingų už vaikui priklausantį turtą, vaiko atstovavimą arba pagalbą jam, paskyrimui ir funkcijoms ir vaikui priklausančio turto administravimui, išsaugojimui ar perleidimui. Šiame kontekste šis reglamentas turėtų būti, pavyzdžiui, taikomas tais atvejais, kai bylos dalykas yra asmens ar įstaigos, administruosiančios vaikui priklausantį turtą, paskyrimas. Priemonės dėl vaikui priklausančio turto, kurios yra nesusijusios su vaiko apsauga, turėtų būti toliau reglamentuojamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 (4). Tačiau tokiais atvejais turėtų būti galima taikyti šio reglamento nuostatas dėl jurisdikcijos nagrinėti šalutinius klausimus;

(11)

bet koks vaiko įkurdinimas globėjų šeimoje, t. y., pagal nacionalinę teisę ir tvarką, su vienu ar keliais asmenimis, arba globos įstaigoje, pvz., našlaičių prieglaudoje ar vaikų namuose, kitoje valstybėje narėje turėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį, išskyrus atvejus, kai aiškiai nurodyta, kad tokių atvejų šis reglamentas nereglamentuoja, pavyzdžiui, įkurdinimo iki įvaikinimo, įkurdinimo su vienu iš tėvų arba, kai taikytina, su kitu artimu giminaičiu, kaip yra nurodžiusi priimančioji valstybė narė, atveju. Todėl į taikymo sritį turėtų būti įtrauktas ir įkurdinimas auklėjamaisiais tikslais teismo nutartimi arba kompetentingos institucijos organizuotas gavus tėvų arba vaiko sutikimą arba jų prašymą, jei vaikas elgiasi antisocialiai. Į taikymo sritį turėtų būti neįtrauktas tik įkurdinimas – ar jis būtų auklėjamojo arba baudžiamojo pobūdžio – dėl kurio nutarta arba kuris organizuotas vaikui įvykdžius veiksmą, kuris, jei jį būtų įvykdęs suaugęs asmuo, pagal nacionalinę baudžiamąją teisę galėtų prilygti baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiam veiksmui, neatsižvelgiant į tai, ar konkrečiu atveju dėl jo galėtų būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis;

(12)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas tėvystės nustatymui, kadangi tai yra skirtingas dalykas nei tėvų pareigų priskyrimas, taip pat jis neturėtų būti taikomas kitiems klausimams, susijusiems su asmenų statusu;

(13)

išlaikymo prievolės nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 (5). Be tos vietos, kurioje yra atsakovo arba kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismų, teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą su santuoka susijusiose bylose, iš esmės turėtų turėti jurisdikciją pagal to reglamento 3 straipsnio c punktą priimti sprendimus dėl papildomų sutuoktinių tarpusavio išlaikymo prievolių ar išlaikymo prievolių po santuokos nutraukimo. Teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą su tėvų pareigomis susijusiose bylose, iš esmės turi jurisdikciją pagal to reglamento 3 straipsnio d punktą spręsti dėl papildomų vaiko išlaikymo prievolių;

(14)

remiantis Teisingumo Teismo praktika, terminas „teismas“ turėtų būti suprantamas plačiai, kad apimtų ir tokias administracines institucijas ar kitas institucijas kaip notarus, kurios naudojasi jurisdikcija tam tikrais su santuoka arba su tėvų pareigomis susijusiais klausimais. Bet koks teismo patvirtintas susitarimas išnagrinėjus iš esmės pagal nacionalinę teisę ir tvarką turėtų būti pripažįstamas ir vykdomas kaip „sprendimas“. Kiti susitarimai, kurie kilmės valstybėje narėje privalomą teisinę galią įgyja po formalaus valdžios institucijos ar kitos institucijos, apie kurią tuo tikslu valstybė narė yra pranešusi Komisijai, įsikišimo, turėtų būti įgyvendinami kitose valstybėse narėse pagal šio reglamento specialias nuostatas dėl autentiškų dokumentų ir susitarimų. Šiuo reglamentu neturėtų būti numatytas paprastų privačių susitarimų laisvas judėjimas. Tačiau susitarimams, kurie nėra nei sprendimai, nei autentiški dokumentai, tačiau kurie buvo užregistruoti kompetentingos tai daryti valdžios institucijos, turėtų būti leidžiama judėti. Tokios valdžios institucijos gali apimti susitarimus registruojančius notarus, net jei jie vykdo veiklą kaip laisvosios profesijos atstovai;

(15)

kalbant apie autentiškus dokumentus, šiame reglamente vartojamas terminas „įgaliojimas“ turi būti aiškinamas autonomiškai pagal termino „autentiškas dokumentas“ apibrėžtį, horizontaliai pateikiamą kituose ES dokumentuose ir atsižvelgiant į šio reglamento tikslus;

(16)

nors grąžinimo procesas pagal 1980 m. Hagos konvenciją nėra procesas dėl tėvų pareigų esmės, sprendimai, kuriais nurodoma vaiką grąžinti pagal 1980 m. Hagos konvenciją, turėtų būti pripažįstami ir vykdomi pagal šio reglamento IV skyrių, kai jie turi būti vykdomi kitoje valstybėje narėje dėl tolesnio grobimo, įvykdyto po to, kai buvo nurodyta vaiką grąžinti. Tai neturi poveikio galimybei pradėti naują procesą dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją tolesnio grobimo atžvilgiu. Be to, šis reglamentas turėtų būti ir toliau taikomas kitiems aspektams vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atvejais, pavyzdžiui, nuostatoms dėl įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismo jurisdikcijos ir nuostatoms dėl bet kokių to teismo nutarčių pripažinimo bei vykdymo;

(17)

šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems vaikams iki 18 metų, kaip ir 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – 1996 m. Hagos konvencija), net tais atvejais, kai jie yra įgiję veiksnumą iki sueinant tam amžiui pagal jų asmeniniam statusui taikytiną teisę, pavyzdžiui, emancipacijos dėl santuokos atveju. Tai turėtų leisti išvengti jo taikymo srities dubliavimosi su 2000 m. sausio 13 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinės suaugusiųjų apsaugos, kuri taikoma 18 metų amžiaus ir vyresniems asmenims, taikymo sritimi ir tuo pačiu užkirsti kelią spragoms tarp tų dviejų dokumentų. 1980 m. Hagos konvencija, taigi ir šio reglamento III skyrius, kuriuo papildomas 1980 m. Hagos konvencijos taikymas valstybių narių tarpusavio santykiuose, turėtų būti toliau taikomi ne vyresniems nei 16 metų vaikams;

(18)

šio reglamento tikslais turėtų būti laikoma, kad asmuo turi globos teises, kai remiantis sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar teisinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko įprastinė gyvenamoji vieta, teisę tėvų pareigų turėtojas negali spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos be to asmens sutikimo, neatsižvelgiant į pagal nacionalinę teisę vartojamas sąvokas. Kai kuriose teisinėse sistemose, kuriose išlikusios sąvokos „globa“ ir „bendravimas“, globos teisių neturintis tėvas ar motina gali faktiškai tebeturėti svarbių pareigų priimant sprendimus dėl vaiko, apimančių daugiau nei vien tik bendravimo teises;

(19)

jurisdikcijos pagrindai su tėvų pareigomis susijusiose bylose yra suformuluoti atsižvelgiant į vaiko interesus ir turėtų būti atitinkamai taikomi. Bet koks rėmimasis vaiko interesais turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 24 straipsnį ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją (toliau – JT vaiko teisių konvencija), įgyvendintą nacionaline teise ir tvarka;

(20)

siekiant apsaugoti vaiko interesus, jurisdikcija turėtų būti nustatoma visų pirma pagal artumo kriterijų. Todėl jurisdikciją turėtų turėti vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybė narė, išskyrus tam tikrus šiame reglamente nustatytus atvejus, pavyzdžiui, kai vaiko gyvenamoji vieta pasikeičia, arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą;

(21)

jei joks su tėvų pareigomis susijęs procesas dar nevyksta, o vaiko įprastinė gyvenamoji vieta pasikeičia dėl teisėto perkėlimo, jurisdikcija taip pat turėtų persikelti su vaiku, kad būtų išlaikytas artumo kriterijus. Jei procesas jau vyksta, teisinio tikrumo ir teisingumo veiksmingumo sumetimais pateisinama taip išlaikyti jurisdikciją tol, kol tame procese bus priimtas galutinis sprendimas arba jis bus kitaip užbaigtas. Vis dėlto teismui, kuriame nagrinėjama byla, turėtų būti suteikta teisė tam tikromis aplinkybėmis perduoti jurisdikciją valstybei narei, kurioje vaikas gyvena po teisėto perkėlimo;

(22)

vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atvejais, nedarant poveikio galimam teismo pasirinkimui pagal šį reglamentą, vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismų jurisdikcija turėtų būti išlaikyta iki tol, kol bus nustatyta nauja įprastinė gyvenamoji vieta kitoje valstybėje narėje ir bus patenkintos tam tikros specialios sąlygos. Valstybės narės, kurios yra sutelkusios jurisdikciją, turėtų apsvarstyti, ar reikėtų suteikti galimybę teismui, į kurį kreiptasi su grąžinimo prašymu pagal 1980 m. Hagos konvenciją, naudotis ir jurisdikcija, dėl kurios bylos šalys susitarė arba su kuria jos sutiko pagal šį reglamentą, su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kai šalių susitarimas buvo pasiektas grąžinimo proceso eigoje. Tokie susitarimai turėtų apimti susitarimus tiek dėl vaiko grąžinimo, tiek dėl vaiko negrąžinimo. Jei susitarta dėl negrąžinimo, vaikas turėtų likti naujosios įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, o jurisdikcija bet kokio būsimo ten vykdomo proceso dėl globos atžvilgiu turėtų būti nustatoma remiantis naująja vaiko įprastine gyvenamąja vieta;

(23)

konkrečiomis šiame reglamente nustatytomis sąlygomis jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusiose bylose taip pat turėtų būti galima nustatyti valstybėje narėje, kurioje vyksta tėvų santuokos nutraukimo, separacijos ar santuokos pripažinimo negaliojančia procesas, arba kitoje valstybėje narėje, su kuria vaiką sieja esminis ryšys ir dėl kurios šalys susitarė iš anksto ne vėliau nei kreipimosi į teismą momentu arba dėl kurios aiškiai išreikštu būdu sutiko proceso metu, net jei vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra ne toje valstybėje narėje, su sąlyga, kad naudojimasis tokia jurisdikcija atitinka vaiko interesus. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, bet kuris asmuo, kuris nėra vienas iš tėvų ir kuris pagal nacionalinę teisę gali būti laikomas tėvų pradėto proceso šalimi, šio reglamento tikslais turėtų būti laikomas bylos šalimi, todėl tos šalies prieštaravimas atitinkamo vaiko tėvų pasirinktai jurisdikcijai, pareikštas jau po kreipimosi į teismą datos, turėtų neleisti pripažinti, kad visos bylos šalys iki tos datos išreiškė sutikimą su jurisdikcijos prorogacija. Prieš naudodamasis savo jurisdikcija, grindžiama susitarimu dėl teismo pasirinkimo arba sutikimu su teismo jurisdikcija, teismas turėtų išnagrinėti, ar tokį susitarimą arba sutikimą nulėmė laisvas bei sąmoningas atitinkamų bylos šalių pasirinkimas, o ne tau, kad viena šalis pasinaudojo kitos šalies sudėtingomis aplinkybėmis arba silpna padėtimi. Sutikimą su jurisdikcija proceso metu teismas turėtų užregistruoti laikydamasis nacionalinės teisės ir tvarkos;

(24)

jeigu bylos šalys nesusitarė kitaip, bet kokia jų sutarta jurisdikcija ar jurisdikcija, su kuria jos sutiko, turėtų baigti galioti, kai tik sprendimo su tėvų pareigomis susijusiame procese nebegalima apskųsti paduodant įprastą apeliacinį skundą, ar procesas užbaigiamas dėl kitos priežasties, siekiant, kad bet kokiame naujame procese ateityje būtų laikomasi artumo reikalavimo;

(25)

jei vaiko įprastinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis susitarimu dėl teismo pasirinkimo, jurisdikciją turėtų turėti valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai. Ši taisyklė dėl buvimo vietos taip pat turėtų būti taikoma vaikams pabėgėliams ir dėl neramumų, vykstančių jų įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, tarptautiniu mastu perkeltiems vaikams. Tačiau, atsižvelgiant į šį reglamentą kartu su 1996 m. Hagos konvencijos 52 straipsnio 2 dalimi, ši jurisdikcijos taisyklė turėtų būti taikoma tik vaikams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta iki perkėlimo buvo valstybėje narėje. Jeigu vaiko įprastinė gyvenamoji vieta iki perkėlimo buvo trečiojoje valstybėje, turėtų būti taikoma 1996 m. Hagos konvencijos jurisdikcijos taisyklė dėl vaikų pabėgėlių ir tarptautiniu mastu perkeltų vaikų;

(26)

išimtiniais atvejais vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas gali nebūti tinkamiausias teismas bylai nagrinėti. Išimties tvarka ir tam tikromis sąlygomis jurisdikciją turintis teismas turėtų galėti (tačiau neprivalo to daryti) perduoti savo jurisdikciją konkrečioje byloje kitos valstybės narės teismui, jei pastarasis galėtų geriau įvertinti vaiko interesus konkrečioje byloje. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, valstybės narės teismas jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusiose bylose turėtų perduoti tik kitos valstybės narės, su kuria atitinkamą vaiką sieja „konkretus ryšys“, teismui. Šiame reglamente turėtų būti pateiktas tokio „konkretaus ryšio“ lemiamų elementų baigtinis sąrašas. Jurisdikciją turintis teismas turėtų pateikti prašymą kitos valstybės narės teismui tik tuo atveju, jei jo ankstesnis sprendimas sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti prašymą dėl jurisdikcijos perdavimo tapo galutinis, jei tas sprendimas gali būti skundžiamas pagal nacionalinę teisę;

(27)

išimtinėmis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į vaiko interesus konkrečioje byloje, valstybės narės teismas, kuris neturi jurisdikcijos pagal šį reglamentą, bet su kurio valstybe nare pagal šį reglamentą vaiką sieja konkretus ryšys, turėtų galėti prašyti, kad vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingas teismas perduotų jurisdikciją. Tačiau tai neturėtų būti leidžiama vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atvejais. Konkretus kompetentingas teismas turėtų būti nustatomas pagal prašomosios valstybės narės nacionalinę teisę;

(28)

jurisdikcijos perdavimas, nesvarbu, ar to prašytų savo jurisdikciją perduoti pageidaujantis teismas, ar jurisdikciją gauti pageidaujantis teismas, turėtų turėti poveikį tik konkrečiai bylai, kurioje tai daroma. Kai bylos nagrinėjimas, kurio atveju buvo paprašyta perduoti jurisdikciją ir ji buvo perduota, užbaigiamas, perdavimas turėtų neturėti jokio poveikio būsimoms byloms;

(29)

jei pagal šį reglamentą jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija turėtų būti nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Terminas „tos valstybės narės teisė“ turėtų apimti toje valstybėje narėje galiojančius tarptautinius dokumentus;

(30)

šis reglamentas neturėtų užkirsti kelio valstybės narės teismams, kurie neturi jurisdikcijos bylą nagrinėti iš esmės, skubos atvejais imtis laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones, dėl toje valstybėje narėje esančio vaiko asmens ar vaikui priklausančio turto. Tos priemonės neturėtų būti pripažįstamos ir vykdomos pagal šį reglamentą jokioje kitoje valstybėje narėje, išskyrus priemones, kurių imtasi siekiant apsaugoti vaiką nuo didelės rizikos, kaip nurodyta 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte. Priemonės, kurių imtasi siekiant apsaugoti vaiką nuo tokios rizikos, turėtų likti galioti, kol vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismas nesiims jo manymu tinkamų priemonių. Tiek, kiek to reikia atsižvelgiant į vaiko interesus, teismas turėtų tiesiogiai ar per centrines institucijas pranešti valstybės narės teismui, pagal šį reglamentą turinčiam jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, apie priemones, kurių imtasi. Tačiau tokios informacijos nepateikimas pats savaime neturėtų būti laikomas pagrindu priemonės nepripažinti;

(31)

teismas, turintis jurisdikciją paskirti tik laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, jei į jį kreiptasi su prašymu dėl bylos esmės, turėtų savo iniciatyva paskelbti, kad jis neturi jurisdikcijos, jei pagal šį reglamentą jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turi kitos valstybės narės teismas;

(32)

jei valstybės narės teisme, kuris pagal šį reglamentą neturi jurisdikcijos, vykstančio proceso baigtis priklauso nuo to, kaip bus išspręstas šalutinis klausimas, patenkantis į šio reglamento taikymo sritį, šis reglamentas neturėtų užkirsti kelio tos valstybės narės teismams išspręsti tą klausimą. Todėl jei bylos dalykas yra, pavyzdžiui, ginčas dėl paveldėjimo, susijęs su vaiku, ir jei turi būti paskirtas globėjas ad litem, atstovausiantis vaikui tame procese, valstybei narei, turinčiai jurisdikciją spręsti ginčą dėl paveldėjimo, turėtų būti leista paskirti globėją tame teisme vykstančiame procese, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusiose bylose pagal šį reglamentą. Toks sprendimas turėtų turėti poveikį tik procese, kuriame jis priimtas;

(33)

jei juridinio veiksmo, kurio imtasi ar kurio turi būti imtasi vaiko vardu valstybės narės teisme vykstančiame procese dėl paveldėjimo, galiojimui reikalingas teismo leidimas ar patvirtinimas, tos valstybės narės teismas turėtų galėti nuspręsti, ar leisti tokį juridinį veiksmą arba jį patvirtinti, net ir tuo atveju, jei jis neturi jurisdikcijos pagal šį reglamentą. Terminas „juridinis veiksmas“ turėtų apimti, pvz., palikimo priėmimą ar atmetimą, arba šalių susitarimą dėl palikėjo turto padalijimo ar paskirstymo;

(34)

šis reglamentas neturėtų daryti poveikio viešosios tarptautinės teisės dėl diplomatinio imuniteto taikymui. Tais atvejais, kai jurisdikcija pagal šį reglamentą negali būti naudojamasi dėl diplomatinio imuniteto pagal tarptautinę teisę, jurisdikcija turėtų būti naudojamasi pagal nacionalinę teisę valstybėje narėje, kurioje atitinkamas asmuo tokio imuniteto neturi;

(35)

šiame reglamente nustatyta, kuriuo momentu šio reglamento tikslais laikoma, kad yra kreiptasi į teismą. Atsižvelgiant į valstybėse narėse egzistuojančias dvi skirtingas sistemas, pagal kurias reikalaujama dokumentą dėl bylos iškėlimo pirmiausia įteikti atsakovui arba jį pirmiausia pateikti teisme, turėtų pakakti to, kad pagal nacionalinę teisę įvykdytas pirmas veiksmas, su sąlyga, kad prašymo pateikėjas vėliau ėmėsi visų pagal nacionalinę teisę reikalaujamų priemonių, kad būtų galima imtis antro etapo veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad auga mediacijos ir kitų alternatyvaus ginčų sprendimo būdų, be kita ko, teismo procesuose, svarba, pagal Teisingumo Teismo praktiką taip pat turėtų būti laikoma, kad į teismą kreiptasi dokumento dėl bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento pateikimo teisme momentu tais atvejais, kai bylą iškėlusios šalies prašymu bylos nagrinėjimas tuo tarpu buvo sustabdytas siekiant ginčą išspręsti taikiai, dokumento dėl bylos iškėlimo dar neįteikus bylos atsakovui ir atsakovui dar nežinant apie procesą ir dar jame niekaip nesudalyvavus, su sąlyga, kad bylą iškėlusi šalis vėliau ėmėsi visų reikalaujamų priemonių užtikrinti, kad minėtas dokumentas atsakovui būtų įteiktas. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, lis pendens atveju data, kurią nacionalinėje taikinimo institucijoje buvo inicijuota privaloma taikinimo procedūra, turėtų būti laikoma data, kurią, laikoma, buvo kreiptasi į teismą;

(36)

dokumentų įteikimui procesuose, pradėtuose pagal šį reglamentą, turėtų būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 (6);

(37)

valstybės narės teismas, į kurį kreiptasi dėl bylos, kurią nagrinėti iš esmės pagal šį reglamentą jis neturi jurisdikcijos, ir kurią nagrinėti iš esmės pagal šį reglamentą jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas, turėtų savo iniciatyva paskelbti, kad jis neturi jurisdikcijos. Tačiau teismui, su kurio valstybe nare pagal šį reglamentą vaiką sieja konkretus ryšys, turėtų būtų suteikta diskrecija prašyti perduoti jurisdikciją pagal šį reglamentą, bet ne prievolė tai padaryti;

(38)

siekiant darnaus teisingumo vykdymo, būtina kuo labiau sumažinti vienu metu vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Turėtų būti nustatytas aiškus ir efektyvus mechanizmas, kaip spręsti lis pendens atvejus ir nagrinėti susijusius ieškinius, ir kaip išvengti dėl nacionalinių skirtumų atsirandančių problemų, kai reikia nustatyti momentą, kada byla yra laikytina esančia teismo žinioje. Šio reglamento tikslais minėtas momentas turėtų būti apibrėžtas autonomiškai. Tačiau siekiant sustiprinti išimtinių susitarimų dėl teismingumo veiksmingumą, šio reglamento nuostatos dėl lis pendens neturėtų tapti kliūtimi atvejais, kai tėvai išimtinę jurisdikciją suteikia kurios nors valstybės narės teismams;

(39)

vienas iš pagrindinių principų turėtų būti tas, kad su tėvų pareigomis susijusiame procese pagal šį reglamentą ir grąžinimo procese pagal 1980 m. Hagos konvenciją vaikui, dėl kurio vykdomas procesas ir kuris geba suformuluoti savo nuomonę, laikantis Teisingumo Teismo praktikos, turėtų būti suteikta reali ir veiksminga galimybė pareikšti savo nuomonę, ir į šią nuomonę turėtų būti deramai atsižvelgiama vertinant vaiko interesus. Vaiko galimybė laisvai pareikšti savo nuomonę pagal Chartijos 24 straipsnio 1 dalį ir atsižvelgiant į JT vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį vaidina svarbų vaidmenį taikant šį reglamentą. Vis dėlto reglamente turėtų būti numatyta, kad klausimą dėl to, kas išklausys vaiką ir kaip vaikas turi būti išklausytas, turi būti palikta spręsti laikantis valstybių narių nacionalinės teisės ir tvarkos. Todėl šiuo reglamentu neturėtų būti siekiama nustatyti, kad vaiką turėtų išklausyti asmeniškai teisėjas ar specialiai parengtas ekspertas, vėliau informuosiantis teismą, arba tai, kad vaikas turėtų būti išklausomas teismo salėje ar kitoje vietoje arba kitu būdu. Be to, nors teisė būti išklausytam lieka viena iš vaiko teisių, prievolė išklausyti vaiką negali būti absoliuti, o turi būti vertinama atsižvelgiant į vaiko interesus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai bylos šalys tarpusavyje susitaria.

Nors, remiantis Teisingumo Teismo praktika, Chartijos 24 straipsnyje ir Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 nereikalaujama, kad kilmės valstybės narės teismas kiekvienu atveju sužinotų vaiko nuomonę jį išklausydamas, ir todėl tas teismas išlaiko tam tikrą diskreciją, teismo praktikoje taip pat nustatyta, kad tais atvejais, kai teismas nusprendžia suteikti galimybę išklausyti vaiką, reikalaujama, kad teismas imtųsi visų tinkamų priemonių tokiam išklausymui surengti, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir kiekvieno atskiro atvejo aplinkybes, siekiant užtikrinti tų nuostatų veiksmingumą ir suteikti vaikui realią ir veiksmingą galimybę pareikšti savo nuomonę. Kilmės valstybės narės teismas turėtų, kiek įmanoma ir visada atsižvelgdamas į vaiko interesus, naudotis visomis jam pagal nacionalinę teisę prieinamomis priemonėmis, taip pat specialiomis tarptautinio teisminio bendradarbiavimo priemonėmis, įskaitant, kai tinkama, numatytąsias Tarybos reglamente (EB) Nr. 1206/2001 (7);

(40)

vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo atvejais, vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų būti toliau taikoma 1980 m. Hagos konvencija, jos nuostatas papildant šiuo reglamentu, ypač jo III skyriumi;

(41)

siekiant grąžinimo procesą pagal 1980 m. Hagos konvenciją užbaigti kuo greičiau, valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinę teismų struktūrą, turėtų apsvarstyti galimybę jurisdikciją tų procesų atžvilgiu sutelkti kuo mažesniame skaičiuje teismų. Jurisdikcija vaikų grobimo bylose galėtų būti sutelkta, kad visoje šalyje ją turėtų vienintelis teismas arba tik keli teismai, pavyzdžiui, kaip atskaitos tašką imant apeliacinių teismų skaičių, o jurisdikciją tarptautinio vaikų grobimo bylose sutelkiant, kad ją turėtų vienas iš kiekvienos apeliacinių teismų apygardos pirmosios instancijos teismų;

(42)

pagal 1980 m. Hagos konvenciją vykdomame grąžinimo procese visų instancijų teismai savo sprendimą turėtų pateikti per šešias savaites, išskyrus tuos atvejus, kai dėl išimtinių aplinkybių to padaryti neįmanoma. Tai, kad naudojamasi alternatyvaus ginčų sprendimo priemonėmis, savaime neturėtų būti laikoma išimtine aplinkybe, dėl kurios leidžiama nesilaikyti šio termino. Vis dėlto tokių priemonių naudojimo metu arba dėl jų gali susidaryti išimtinės aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo atveju terminas turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą momento. Aukštesnės instancijos teismo atveju jis turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai buvo atlikti visi reikiami procedūriniai veiksmai. Tokie veiksmai, priklausomai nuo atitinkamos teisinės sistemos, galėtų apimti apeliacinio skundo įteikimą atsakovui valstybėje narėje, kurioje įsikūręs teismas, arba kitoje valstybėje narėje, bylos ir apeliacinio skundo perdavimą apeliaciniam teismui valstybėse narėse, kuriose apeliacinis skundas turi būti pateikiamas teismui, kurio sprendimas apskundžiamas, arba bylos šalies prašymą sušaukti posėdį, kai tokio prašymo reikalaujama pagal nacionalinę teisę. Valstybės narės taip pat turėtų apsvarstyti galimybę apriboti galimų apeliacinių skundų skaičių nustatant, kad sprendimą dėl vaiko grąžinimo arba negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją būtų galima apskųsti tik vieną kartą;

(43)

visose su vaikais susijusiose bylose, visų pirma tarptautinio vaikų grobimo bylose, teismai turėtų apsvarstyti galimybę rasti sprendimą pasitelkiant mediaciją ir kitas tinkamas priemones, prisidedant, kai tinkama, veikiantiems tinklams ir paramos mediacijai tarpvalstybiniuose ginčuose dėl tėvų pareigų struktūroms. Tačiau dėl tokių veiksmų neturėtų nepagrįstai pailgėti pagal 1980 m. Hagos konvenciją vykdomas grąžinimo procesas. Be to, mediacija ne visada gali būti tinkamas pasirinkimas, ypač smurto šeimoje atvejais. Tais atvejais, kai vykdant grąžinimo procesą pagal 1980 m. Hagos konvenciją tėvai susitaria dėl vaiko grąžinimo ar negrąžinimo ir taip pat dėl su tėvų pareigomis susijusių klausimų, šiuo reglamentu tam tikromis aplinkybėmis jiems turėtų būti suteikta galimybė susitarti, kad teismas, į kurį kreiptasi pagal 1980 m. Hagos konvenciją, turėtų turėti jurisdikciją jų susitarimui suteikti teisiškai privalomą pobūdį, įtraukdamas jį į sprendimą, patvirtindamas jį arba taikydamas kitą pagal nacionalinę teisę ir tvarką numatytą formą. Todėl valstybės narės, kurios yra sutelkusios jurisdikciją, turėtų apsvarstyti, ar reikėtų suteikti galimybę teismui, į kurį kreiptasi dėl grąžinimo proceso pagal 1980 m. Hagos konvenciją, naudotis ir jurisdikcija, dėl kurios šalys susitarė ar su kuria jos sutiko pagal šį reglamentą, su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kai šalių susitarimas buvo pasiektas to grąžinimo proceso eigoje;

(44)

valstybės narės, į kurią vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar kurioje jis yra neteisėtai laikomas, teismas turėtų galėti konkrečiais tinkamai pagrįstais atvejais atsisakyti nurodyti jį grąžinti, kaip leidžiama pagal 1980 m. Hagos konvenciją. Prieš tai darydamas jis turėtų įvertinti, ar buvo imtasi arba gali būti imtasi tinkamų apsaugos priemonių siekiant apsaugoti vaiką nuo didelės rizikos, minimos 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte;

(45)

tais atvejais, kai teismas svarsto galimybę atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką remiantis vien tik 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu, jis neturėtų atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jeigu kuri nors vaiko grąžinimo siekianti bylos šalis teismui įrodo arba teismas kitu būdu įsitikina, kad buvo imtasi tinkamų priemonių vaiko apsaugai po jo grąžinimo užtikrinti. Tokių priemonių pavyzdžiai galėtų būti tos valstybės narės teismo nutartis, kuria prašymo pateikėjui uždraudžiama artintis prie vaiko, laikinoji tos valstybės narės priemonė, įskaitant apsaugos priemones, pagal kurią vaikui leidžiama likti su jį pagrobusiu vienu iš tėvų, kuris yra pagrindinis vaiką prižiūrintis asmuo, kol toje valstybėje narėje bus priimtas sprendimas dėl globos teisių esmės po grąžinimo, arba įrodymas, kad vaikas, kuriam reikalingas gydymas, galės naudotis medicinos įstaigų paslaugomis. Tai, kokios rūšies priemonė yra tinkama konkrečiu atveju, turėtų priklausyti nuo konkrečios didelės rizikos, kuri, tikėtina, vaikui kils, jei jis bus grąžintas nesiimant tokių priemonių. Teismas, siekiantis nustatyti, ar buvo imtasi tinkamų priemonių, pirmiausia turėtų pasikliauti šalimis ir, kai būtina ir tinkama, paprašyti centrinių institucijų ar tinklo teisėjų pagalbos, visų pirma Europos teisminiame tinkle civilinėse ir komercinėse bylose, kaip nustatyta Tarybos sprendimu 2001/470/EB, (8), ir Tarptautiniame Hagos teisėjų tinkle;

(46)

kai tinkama, teismas, nurodydamas vaiką gražinti, turėtų turėti galimybę nurodyti pagal šį reglamentą taikyti bet kokias laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, kurios, jo nuomone, yra būtinos, kad vaikas būtų apsaugotas nuo didelės dėl grąžinimo vaikui kylančios fizinės ar psichologinės žalos rizikos, dėl kurios kitu atveju būtų atsisakyta nurodyti vaiką grąžinti. Dėl tokių laikinųjų priemonių ir jų judėjimo neturėtų būti uždelstas grąžinimo procesas pagal 1980 m. Hagos konvenciją ar pakenkta teismo, į kurį kreiptasi dėl grąžinimo proceso pagal 1980 m. Hagos konvenciją, ir teismo, turinčio jurisdikciją dėl tėvų pareigų esmės pagal šį reglamentą, jurisdikcijos atribojimui. Jei būtina, teismas, į kurį kreiptasi dėl grąžinimo proceso pagal 1980 m. Hagos konvenciją, turėtų pasikonsultuoti su vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismu arba kompetentingomis institucijomis, padedamas centrinių institucijų arba tinklo teisėjų, visų pirma Europos teisminiame tinkle civilinėse ir komercinėse bylose ir Tarptautiniame Hagos teisėjų tinkle. Tos priemonės turėtų būti pripažįstamos ir vykdomos visose kitose valstybėse narėse, įskaitant valstybes nares, turinčias jurisdikciją pagal šį reglamentą, kol tokios valstybės narės teismas imsis jo manymu tinkamų priemonių. Tokios laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos priemones, galėtų apimti, pavyzdžiui, nurodymą, kad vaikas turėtų toliau gyventi su pagrindiniu jį prižiūrinčiu asmeniu, arba tai, kaip su vaiku turėtų būti bendraujama po grąžinimo, kol vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teismas priims jo manymu tinkamas priemones. Tai neturėtų daryti poveikio jokiai priemonei, kurios ėmėsi vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teismas, ar sprendimui, kurį jis priėmė, po vaiko grąžinimo;

(47)

turėtų būti galima sprendimą, kuriuo nurodyta vaiką grąžinti, paskelbti laikinai vykdytinu nepaisant apeliacinių skundų, jei dėl vaiko interesų vaiką reikia grąžinti anksčiau, nei bus paskelbtas sprendimas dėl apeliacinio skundo. Nacionalinėje teisėje gali būti nurodyta, kuris teismas gali paskelbti teismo sprendimą preliminariai vykdytinu;

(48)

tais atvejais, kai valstybės narės, į kurią vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar kurioje yra neteisėtai laikomas, teismas nusprendžia atsisakyti nurodyti vaiką grąžinti pagal 1980 m. Hagos konvenciją, jo sprendime turėtų būti aiškiai nurodyti 1980 m. Hagos konvencijos straipsniai, kuriais toks atsisakymas grindžiamas. Nepriklausomai nuo to, ar toks sprendimas dėl negrąžinimo yra galutinis, ar dar gali būti apskųstas apeliacine tvarka, jis vis dėlto gali būti pakeistas vėlesniu sprendimu, kurį procese dėl globos priima valstybės narės, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo ar laikymo, teismas. Šio proceso metu atsižvelgiant į vaiko interesus turėtų būti nuodugniai išnagrinėtos visos aplinkybės, įskaitant tėvų elgesį, tačiau tuo neapsiribojant. Jeigu priimtu sprendimu dėl globos teisių esmės nurodyta, kad vaikas turi būti grąžintas, grąžinimas turėtų būti vykdomas, jokioje kitoje valstybėje narėje nereikalaujant jokios specialios procedūros tam sprendimui pripažinti ir vykdyti;

(49)

teismas, atsisakantis nurodyti vaiką grąžinti remdamasis vien tik 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu arba 13 straipsnio 2 dalimi, arba ir vienu, ir kitu, turėtų savo iniciatyva išduoti pažymą, naudodamas šiame reglamente pateiktą atitinkamą formą. Šio pažymos paskirtis – informuoti šalis apie galimybę per tris mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą, kuriuo atsisakoma vaiką grąžinti, kreiptis į valstybės narės, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą arba laikymą, teismą su prašymais dėl globos teisių esmės, o tuo atveju, jei į tą teismą jau kreiptasi, perduoti teismui aktualius dokumentus, susijusius su grąžinimo procesu;

(50)

jei valstybėje narėje, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, jau vykdomas procesas dėl globos teisių esmės tuo metu, kai teismas, į kurį kreiptasi su grąžinimo prašymu pagal 1980 m. Hagos konvenciją, atsisako nurodyti vaiką grąžinti remdamasis vien tik 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktu arba 13 straipsnio 2 dalimi, arba ir vienu, ir kitu, sprendimą dėl vaiko negrąžinimo priėmęs teismas, jei jis žino apie tą procesą, per vieną mėnesį nuo savo sprendimo priėmimo dienos perduoda teismui, į kurį kreiptasi dėl proceso dėl globos teisių esmės, sprendimo kopiją, tinkamą pažymą ir, kai taikytina, posėdžio stenogramą, santrauką arba protokolą, taip pat visus kitus dokumentus, kurie, jo manymu, yra aktualūs. Terminas „visi kiti dokumentai, kurie, jo manymu, yra aktualūs“ turėtų reikšti dokumentus, kuriuose esama informacijos, kuri galėtų daryti įtaką to proceso dėl globos teisių baigčiai, jei tokia informacija dar nėra pateikta sprendime dėl vaiko negrąžinimo;

(51)

tais atvejais, kai valstybėje narėje, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta prieš pat jo neteisėtą išvežimą ar laikymą, dar nėra vykdomas joks procesas dėl globos teisių esmės ir kuri nors bylos šalis kreipiasi į tos valstybės narės teismą per tris mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dėl vaiko negrąžinimo dienos, ta šalis turėtų pateikti teismui, į kurį kreipiamasi su prašymu dėl globos teisių esmės, sprendimo negrąžinti vaiko pagal 1980 m. Hagos konvenciją kopiją, tinkamą pažymą ir, jei taikytina, posėdžio stenogramą, santrauką arba protokolą. Tai neužkerta kelio teismui, į kurį kreiptasi, prašyti papildomų dokumentų, kurie, jo manymu, yra aktualūs, kuriuose esama informacijos, kuri galėtų daryti įtaką proceso dėl globos teisių esmės baigčiai, jei tokia informacija dar nėra pateikta sprendime dėl negrąžinimo;

(52)

jei į teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą dėl globos teisių esmės, kuri nors bylos šalis kreipėsi per tris mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą dėl vaiko negrąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją dienos arba jei tame teisme tuo metu, kai tas teismas gavo teismo, atsisakiusio nurodyti vaiką grąžinti, sprendimą, jau buvo vykdomas procesas dėl globos, bet koks sprendimas, priimtas procese dėl globos teisių esmės, pagal kurį vaikas turi būti grąžintas į tą valstybę narę, turėtų būti vykdytinas bet kurioje kitoje valstybėje narėje pagal šio reglamento IV skyriaus 2 skirsnį, nereikalaujant jokios specialios procedūros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimą, Tai turėtų būti taikoma, išskyrus atvejus, kai nustatomas nesuderinamumas su vėlesniu sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis dėl to paties vaiko, ir tokiu mastu, kiek tai nustatoma, su sąlyga, kad sprendimo dėl globos teisių esmės, kuriuo numatytas vaiko grąžinimas, atžvilgiu buvo išduota pažyma dėl privilegijuotų sprendimų. Jeigu į teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylą dėl globos teisių esmės, kreipiamasi pasibaigus trijų mėnesių terminui arba jeigu pažymos dėl minėtų privilegijuotų sprendimų išdavimo sąlygos netenkinamos, priimtas sprendimas dėl globos teisių esmės turėtų būti pripažįstamas ir vykdomas kitose valstybėse narėse pagal šio reglamento IV skyriaus 1 skirsnį;

(53)

nedarant poveikio kitoms Sąjungos priemonėms, kai neįmanoma išklausyti proceso šalį arba vaiką asmeniškai, ir jei turima techninių priemonių, teismas gali apsvarstyti galimybę surengti posėdį pasitelkiant vaizdo konferenciją arba kitas ryšių technologijas, išskyrus atvejus, kai dėl ypatingų bylos aplinkybių tokios technologijos naudojimas būtų netinkamas teisingam bylos nagrinėjimui;

(54)

tarpusavio pasitikėjimas teisingumo vykdymu Sąjungoje pagrindžia principą, kad valstybėje narėje priimti sprendimai su santuoka susijusiose bylose ir su tėvų pareigomis susijusiose bylose turėtų būti pripažįstami visose valstybėse narėse, nereikalaujant jokių pripažinimo procedūrų. Konkrečiai, kai prašomosios valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikiamas kitoje valstybėje narėje priimtas sprendimas, kuriuo patvirtinamos skyrybos, separacija ar santuokos pripažinimas negaliojančia ir kurio nebegalima užginčyti kilmės valstybėje narėje, jos sprendimą turėtų pripažinti įstatymų nustatyta tvarka netaikydamos jokių specialių procedūrų ir turėtų atitinkamai pakeisti savo civilinės būklės aktų įrašus. Tai, ar šiais atsisakymo pagrindais gali remtis bylos šalis, ar jais galima remtis ex officio kaip numatyta nacionalinėje teisėje, nustatoma pagal nacionalinę teisę. Tai neužkerta kelio jokiai suinteresuotajai šaliai pagal šį reglamentą pateikti prašymą dėl sprendimo, kuriuo nustatoma, kad nėra jokių atsisakymo pripažinti pagrindų, kaip nurodyta šiame reglamente. Tai, kas gali būti laikomas suinteresuotąja šalimi, turinčia teise pateikti tokį prašymą, turėtų būti nustatoma pagal valstybės narės, kurioje pateikiamas toks prašymas, teisę;

(55)

valstybėje narėje priimtų sprendimų ir sudarytų autentiškų dokumentų bei susitarimų pripažinimas ir vykdymas turėtų būti grindžiamas abipusio pasitikėjimo principu. Todėl nepripažinimo pagrindų turėtų būti kuo mažiau, atsižvelgiant į pagrindinį šio reglamento tikslą – palengvinti pripažinimą ir vykdymą ir veiksmingai apsaugoti vaiko interesus;

(56)

pripažinti sprendimą turėtų būti atsisakoma tik tuomet, kai esama vieno ar daugiau atsisakymo pripažinti pagrindų, numatytų šiame reglamente. Šiame reglamente pateiktų atsisakymo pripažinti pagrindų sąrašas yra baigtinis. Jame nepateiktais pagrindais, pvz., lis pendens taisyklės pažeidimu, neturėtų būti galima remtis kaip atsisakymo pagrindais. Su tėvų pareigomis susijusiose bylose vėlesnis sprendimas visada pakeičia ankstesnį sprendimą galiojimui ateityje tiek, kiek jie yra tarpusavyje nesuderinami;

(57)

kalbant apie vaikui suteikiamą galimybę pareikšti savo nuomonę, kilmės teismas turėtų turėti teisę spręsti apie tinkamą būdą vaikui išklausyti. Todėl neturėtų būti galima atsisakyti pripažinti sprendimą remiantis vien tik tuo, kad kilmės teismas naudojo kitokį būdą vaikui išklausyti, nei naudotų pripažinimo valstybės narės teismas. Valstybė narė, kurioje remiamasi pripažinimu, neturėtų atsisakyti pripažinti, kai taikoma viena iš šio konkretaus nepripažinimo pagrindo išimčių, leidžiamų pagal šį reglamentą. Tų išimčių poveikis yra toks, kad vykdymo valstybės narės teismas neturėtų turėti galimybės atsisakyti vykdyti sprendimą remdamasis tik ta priežastimi, kad vaikui nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę, atsižvelgiant į jo interesus, jei procesas buvo susijęs tik su vaikui priklausančiu turtu, su sąlyga, kad tokios galimybės suteikti nereikėjo atsižvelgiant į bylos dalyką, arba tuo atveju, kai tam būta rimtų priežasčių, visų pirma atsižvelgiant į atvejo skubumą. Tokios rimtos priežastys, galėtų būti, pavyzdžiui, gresiantis pavojus vaiko fizinei ir psichologinei neliečiamybei arba gyvybei ir tai, kad toliau delsiant galėtų kilti rizika, kad šis pavojus materializuosis;

(58)

be to, siekis sumažinti tarpvalstybinio bylinėjimosi dėl vaikų trukmę ir išlaidas pateisina teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūros panaikinimą arba registraciją vykdymo tikslu, priklausomai nuo to, kas taikytina, prieš tą sprendimą vykdant vykdymo valstybėje narėje, visų sprendimų su tėvų pareigomis susijusiose bylose atveju. Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 šis reikalavimas panaikintas tik tam tikrų sprendimų atveju – sprendimų, kuriais suteikiamos bendravimo teisės ir kuriais nurodoma vaiką grąžinti, o šiuo reglamentu tas reikalavimas turėtų būti panaikintas tarpvalstybiniu lygmeniu vykdant visus sprendimus su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kartu išlaikant dar palankesnes nuostatas tam tikrų sprendimų, kuriais suteikiamos bendravimo teisės, ir tam tikrų sprendimų, kuriais nurodoma grąžinti vaiką, atžvilgiu. Todėl, laikantis šio reglamento, bet kurios kitos valstybės narės teismo priimtas sprendimas turėtų būti traktuojamas taip, tarsi jis būtų priimtas vykdymo valstybėje narėje;

(59)

kai laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, skiria teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, pagal šį reglamentą turėtų būti užtikrinamas tų priemonių judėjimas. Tačiau laikinosios priemones, įskaitant apsaugos priemones, kurias toks teismas skyrė neįteikus atsakovui šaukimo į teismą, pagal šį reglamentą neturėtų būti pripažįstamos ir vykdomos, išskyrus atvejus, kai sprendimas, kuriame yra nurodyta konkreti priemonė, prieš vykdymą buvo įteiktas atsakovui. Tai neturėtų užkirsti kelio galimybei pripažinti ir vykdyti tokias priemones pagal nacionalinę teisę. Kai laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones, skiria valstybės narės teismas, neturintis jurisdikcijos bylą nagrinėti iš esmės, pagal šį reglamentą turėtų būti užtikrintas tik priemonių, kurių imtasi tarptautinio vaikų grobimo atvejais ir kuriomis siekiama apsaugoti vaiką nuo 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos didelės rizikos, judėjimas. Tos priemonės turėtų būti taikomos tol, kol valstybės narės teismas, pagal šį reglamentą turintis jurisdikciją bylą nagrinėti iš esmės, imsis jo manymu tinkamų priemonių;

(60)

kadangi vykdymo procedūros, priklausomai nuo nacionalinės teisės, gali būti teisminės arba neteisminės, terminas „vykdymo tikslais kompetentingos institucijos“ galėtų apimti teismus, antstolius ir kitas institucijas, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje. Tais atvejais, kai šiame reglamente be vykdymo tikslais kompetentingų institucijų minimi ir teismai, tai turėtų apimti atvejus, kai pagal nacionalinę teisę vykdymo tikslais kompetentinga institucija yra kita įstaiga nei teismas, tačiau tam tikrus sprendimus gali priimti tik teismai – arba nuo pačios proceso pradžios, arba peržiūrint vykdymo tikslais kompetentingos institucijos aktus. Už konkrečių vykdymo etape taikomų priemonių – tokių kaip neprievartinės priemonės, kurias būtų galima taikyti pagal tos valstybės narės nacionalinę teisę, arba bet kokių prievartinių priemonių, kurias būtų galima taikyti pagal tą teisę, įskaitant baudas, laisvės atėmimą arba antstolio vykdomą vaiko paėmimą – paskyrimą, taikymą arba organizavimą turėtų būti atsakinga vykdymo valstybės narės vykdymo tikslais kompetentinga institucija arba teismas;

(61)

siekiant palengvinti kitos valstybės narės sprendimų dėl naudojimosi bendravimo teisėmis vykdymą, vykdymo valstybės narės vykdymo tikslais kompetentingos institucijos arba teismai turėtų turėti teisę konkrečiai nurodyti išsamią informaciją, susijusią su praktinėmis aplinkybėmis, arba teisines sąlygas, kurios turi būti tenkinamos pagal vykdymo valstybės narės teisę. Šiame reglamente numatyti nurodymai turėtų palengvinti sprendimo vykdymą vykdymo valstybėje narėje, kuris kitu atveju galėtų nebūti vykdytinas dėl neaiškumo, kad vykdymo tikslais kompetentinga institucija galėtų sprendimą sukonkretinti ir patikslinti. Tokiu pačiu būdu turėtų būti taikomi ir bet kokie kiti nurodymai, siekiant laikytis teisinių reikalavimų pagal vykdymo valstybės narės vykdymui taikomą nacionalinę teisę, tokie kaip, pavyzdžiui, dėl už vaiko apsaugą atsakingos institucijos ar psichologo dalyvavimo vykdymo etape. Tačiau tokie nurodymai turėtų neprieštarauti esminiams sprendimo dėl bendravimo teisių elementams ar neviršyti to, kas jais numatyta. Be to, įgaliojimai pagal šį reglamentą patikslinti priemones neturėtų sudaryti sąlygų vykdymo teismui priemones, neegzistuojančias vykdymo valstybės narės teisėje, pakeisti kitokiomis priemonėmis;

(62)

kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymas valstybėje narėje be jo paskelbimo vykdytinu neturėtų kelti pavojaus teisių į gynybą užtikrinimui. Todėl asmeniui, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, turėtų būti suteikta galimybė pateikti prašymą dėl to, kad sprendimą pripažinti ar vykdyti būtų atsisakyta, jei, jo manymu, esama vieno iš šiame reglamente nustatytų atsisakymo pripažinti ar vykdyti pagrindų. Tai, ar šiame reglamente išdėstyti atsisakymo pripažinti pagrindai turi būti nagrinėjami ex officio, ar gavus prašymą, nustatoma pagal nacionalinę teisę. Todėl toks pats nagrinėjimas turėtų būti galimas atsisakymo vykdyti kontekste. Dėl bet kokio nacionalinio atsisakymo pagrindo taikymo neturėtų būti išplėstos pagal šį reglamentą nustatytų pagrindų sąlygos ir tvarka;

(63)

proceso šalis, ginčijanti kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymą, turėtų, kiek įmanoma ir laikantis vykdymo valstybės narės teisinės sistemos, galėti tai padaryti vykstant vykdymo procesui ir turėtų galėti, vykstant tam pačiam procesui, remtis ne tik šiame reglamente numatytais atsisakymo pagrindais, bet ir pagal valstybės narės, kurioje siekiama vykdymo, teisę numatytais atsisakymo pagrindais, kurie ir toliau būtų taikomi, kadangi jie nėra nesuderinami su šiame reglamente numatytais pagrindais. Tie pagrindai galėtų apimti, pavyzdžiui, užginčijimus, pagrįstus formaliomis klaidomis pagal nacionalinę teisę vykdymo akte arba tvirtinimu, kad veiksmas, kurio reikalaujama imtis sprendime, jau yra įvykdytas arba tapo neįmanomas, pavyzdžiui, force majeure, asmens, kuriam turi būti perduotas vaikas, sunkios ligos, to asmens įkalinimo arba mirties atveju, dėl to, kad valstybė narė, į kurią turi būti grąžintas vaikas, po sprendimo priėmimo virto karo zona, arba atsisakymą vykdyti sprendimą, kuris pagal valstybės narės, kurioje siekiama vykdymo, teisę, neturi jokio vykdytino turinio ir negali būti šiuo požiūriu patikslintas;

(64)

tam, kad asmuo, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, būtų informuotas apie kitoje valstybėje narėje priimto sprendimo vykdymą, pagal šį reglamentą nustatyta pažyma, jei būtina, kartu su sprendimu, turėtų būti įteikta tam asmeniui per pagrįstą laiką prieš taikant pirmąją vykdymo priemonę. Šiame kontekste pirmoji vykdymo priemonė turėtų reikšti pirmąją vykdymo priemonę po tokio įteikimo. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, proceso šalis, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, turi teisę į veiksmingas teisių gynimo priemones, kurios apima galimybę pradėti procesą sprendimo vykdytinumui užginčyti iki faktinio vykdymo pradžios;

(65)

su tėvų pareigomis susijusiose bylose vykdymas visada bus susijęs su vaiku ir daugeliu atvejų vaiko perdavimu kitam asmeniui nei asmuo, su kuriuo vaikas gyvena tuo momentu, ir (arba) vaiko perkėlimu į kitą valstybę narę. Taigi, svarbiausias tikslas turėtų būti užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp, iš esmės, prašymo pateikėjo teisės, kad sprendimas būtų įgyvendintas kuo greičiau ir tarpvalstybinėse bylose Sąjungoje, prireikus taip pat taikant prievartines priemones, ir, kita vertus, poreikio kuo labiau apriboti situacijas, kai vaikas turi patirti tokias galimai traumuojančias prievartines vykdymo priemones tais atvejais, kai to negalima išvengti. Šį įvertinimą turėtų atlikti kiekvienos valstybės narės vykdymo tikslais kompetentingos institucijos ir teismai, atsižvelgdami į kiekvieną atskirą atvejį;

(66)

šiuo reglamentu siekiama sukurti vienodas sąlygas, kiek tai susiję su tarpvalstybiniu sprendimų vykdymu su tėvų pareigomis susijusiose bylose santykiuose tarp valstybių narių. Keliose valstybėse narėse tie sprendimai jau yra vykdytini, net jeigu juos dar galima apskųsti arba jie jau yra apskųsti apeliacine tvarka. Kitose valstybėse narėse vykdytinas yra tik galutinis sprendimas, kurio jau nebegalima apskųsti įprasta apeliacine tvarka. Todėl, kad būtų atsižvelgta į skubos atvejus, šiuo reglamentu numatoma, kad tam tikrus sprendimus su tėvų pareigomis susijusiose bylose kilmės valstybės narės teismas galėtų paskelbti preliminariai vykdytinais net jeigu juos dar galima apskųsti apeliacine tvarka, t. y. sprendimus, kuriais nurodoma vaiką grąžinti pagal 1980 m. Hagos konvenciją, ir sprendimus, kuriais suteikiamos bendravimo teisės;

(67)

tačiau vykdymo procedūrose, susijusiose su vaikais, svarbu, kad vykdymo tikslais kompetentingos institucijos arba teismai galėtų greitai reaguoti į aktualų aplinkybių pasikeitimą, įskaitant sprendimo užginčijimus kilmės valstybėje narėje, sprendimo tapimą nebevykdytinu ir kliūtis ar neatidėliotinų veiksmų reikalaujančias situacijas, su kuriomis jie susiduria vykdymo etape. Todėl vykdymo procesas turėtų būti sustabdytas gavus prašymą arba pačios institucijos arba teismo iniciatyva, kai sprendimo vykdytinumas sustabdomas kilmės valstybėje narėje. Tačiau vykdymo tikslais kompetentinga institucija ar teismas neturėtų būti įpareigoti imtis veiksmų, kad sužinotų, ar tuo tarpu kilmės valstybėje narėje vykdytinumas buvo sustabdytas, gavus apeliacinį skundą ar kitu atveju, jei nėra požymių, kad taip iš tikrųjų yra. Be to, vykdymo valstybėje narėje vykdymą sustabdyti arba atsisakyti vykdyti turėtų būti galima gavus prašymą ir net kai nustatoma, kad esama vieno ar daugiau pagrindų, kurie yra nustatyti šiame reglamente arba pagal jį leidžiami, vykdymo valstybėje narėje vykdymą sustabdyti arba atsisakyti vykdyti turėtų galėti vykdymo tikslais kompetentinga institucija ar teismas savo nuožiūra;

(68)

jei sprendimą vis dar galima apskųsti apeliacine tvarka kilmės valstybėje narėje ir dar nėra pasibaigęs įprasto apeliacinio skundo padavimo terminas, vykdymo valstybės narės vykdymo tikslais kompetentingai institucijai ar teismui turėtų būtų suteikta diskrecija gavus prašymą sustabdyti vykdymo procesą. Tais atvejais ta institucija ar teismas gali nurodyti terminą, per kurį turi būti pateiktas apeliacinis skundas kilmės valstybėje narėje, siekiant, kad vykdymo procesas būtų sustabdytas arba jo sustabdymas būtų išlaikytas. Termino nurodymas turėtų turėti poveikį tik vykdymo proceso sustabdymui ir turėtų neturėti poveikio apeliacinio skundo padavimo terminui pagal kilmės valstybės narės procedūrines taisykles;

(69)

išimtiniais atvejais turėtų būti galima vykdymo tikslais kompetentingai institucijai ar teismui sustabdyti vykdymo procesą, jei dėl vykdymo vaikui kiltų didelė fizinės ar psichologinės žalos rizika dėl laikinų kliūčių, kurios atsirado po to, kai buvo priimtas teismo sprendimas, arba dėl bet kokio kito reikšmingo aplinkybių pasikeitimo. Vykdymas turėtų būti atnaujinamas, kai tik nebelieka didelės fizinės ar psichologinės žalos rizikos. Tačiau jeigu tokia rizika išlieka, prieš atsisakant vykdyti sprendimą, laikantis nacionalinės teisės ir tvarkos turėtų būti imamasi visų atitinkamų veiksmų, be kita ko, jei tikslinga, su atitinkamų specialistų, pavyzdžiui, socialinių darbuotojų arba vaikų psichologų, pagalba, kad būtų užtikrintas sprendimo įgyvendinimas. Visų pirma, vykdymo tikslais kompetentinga institucija arba teismas turėtų, laikantis nacionalinės teisės ir tvarkos, bandyti įveikti bet kokias dėl pasikeitusių aplinkybių atsiradusias kliūtis, tokias kaip aiškų vaiko prieštaravimą, pareikštą tik po to, kai sprendimas buvo priimtas, kuris yra toks tvirtas, kad, jeigu į jį būtų neatsižvelgta, tai prilygtų vaikui kylančiai didelei fizinės ar psichologinės žalos rizikai;

(70)

taikant taisykles dėl pripažinimo, privalomą teisinę galią vienoje valstybėje narėje turintys autentiški dokumentai ir šalių susitarimai dėl separacijos ir santuokos nutraukimo turėtų būti laikomi lygiaverčiais sprendimams. Taikant taisykles dėl pripažinimo ir vykdymo, vienoje valstybėje narėje vykdytini autentiški dokumentai ir šalių susitarimai su tėvų pareigomis susijusiose bylose turėtų būti laikomi lygiaverčiais sprendimams;

(71)

nors prievolė užtikrinti vaikui galimybę pareikšti savo nuomonę pagal šį reglamentą neturėtų būti taikoma autentiškų dokumentų ir susitarimų atžvilgiu, vaiko teisė pareikšti savo nuomonę toliau turėtų būti taikoma pagal Chartijos 24 straipsnį ir atsižvelgiant į JT vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį, kaip jie įgyvendinami pagal nacionalinę teisę ir tvarką. Tai, kad vaikui nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę, automatiškai neturėtų būti pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti autentiškus dokumentus ir susitarimus su tėvų pareigomis susijusiose bylose;

(72)

kalbant apie su tėvų pareigomis susijusias bylas, visose valstybėse narėse turėtų būti paskirtos centrinės institucijos. Valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę paskirti tą pačią centrinę instituciją šio reglamento ir 1980 m. bei 1996 m. Hagos konvencijų tikslais. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad centrinės institucijos turėtų pakankamai finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kad galėtų vykdyti joms šiuo reglamentu pavestas užduotis;

(73)

šio reglamento nuostatos dėl bendradarbiavimo su tėvų pareigomis susijusiose bylose neturėtų būti taikomos prašymų dėl grąžinimo nagrinėjimui pagal 1980 m. Hagos konvenciją, kuris pagal tos konvencijos 19 straipsnį ir nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nėra procesas dėl tėvų pareigų esmės. Tačiau 1980 m. Hagos konvencijos taikymą turėtų papildyti šio reglamento nuostatos dėl tarptautinio vaikų grobimo ir šio reglamento skyrius dėl pripažinimo ir vykdymo bei skyrius dėl bendrųjų nuostatų;

(74)

centrinės institucijos turėtų teikti teismams ir kompetentingoms institucijoms, o tam tikrais atvejais – ir tėvų pareigų turėtojams pagalbą tarpvalstybinėse procedūrose, taip pat bendradarbiauti apskritai ir konkrečiais atvejais, be kita ko, taikaus šeimų ginčų sprendimo skatinimo tikslu;

(75)

išskyrus skubos atvejus ir nedarant poveikio tiesioginiam teismų tarpusavio bendradarbiavimui ir komunikacijai, kaip leidžiama pagal šį reglamentą, prašymus pagal šį reglamentą dėl bendradarbiavimo su tėvų pareigomis susijusiose bylose galėtų teikti teismai ir kompetentingos institucijos, ir šie prašymai turėtų būti teikiami prašančiojo teismo arba kompetentingos institucijos valstybės narės centrinei institucijai. Tam tikrus prašymus taip pat galėtų teikti tėvų pareigų turėtojai, ir šie prašymai turėtų būti pateikiami prašymo pateikėjo įprastinės gyvenamosios vietos centrinei institucijai. Tokie prašymai turėtų apimti prašymus teikti informaciją ir pagalbą tėvų pareigų turėtojams, siekiantiems sprendimų pripažinimo ir vykdymo prašomosios centrinės institucijos teritorijoje, ypač dėl bendravimo teisių ir vaiko grąžinimo, įskaitant, kai būtina, informaciją apie tai, kaip gauti teisinę pagalbą, prašymus padėti tėvų pareigų turėtojams susitarti taikant mediaciją ar kitas alternatyvaus ginčų sprendimo priemones ir prašymus teismui ar kompetentingai institucijai apsvarstyti poreikį imtis priemonių vaikui arba jam priklausančiam turtui apsaugoti;

(76)

skubos atvejo, kai būtų leidžiama užmegzti tiesioginį pirminį kontaktą su prašomosios valstybės narės teismu arba kompetentinga institucija, pavyzdys yra tiesioginis prašymas kitos valstybės narės kompetentingai institucijai įvertinti poreikį imtis priemonių vaikui apsaugoti, kai daroma prielaida, kad vaikui gresia neišvengiamas pavojus. Naudotis centrinės institucijos kanalais turėtų būti privaloma tik pirminių prašymų atveju; visa paskesnė komunikacija su teismu, kompetentinga institucija ar prašymo pateikėju gali vykti ir tiesiogiai;

(77)

centrinėms institucijoms ar kompetentingoms institucijoms neturėtų būti užkirstas kelias sudaryti su vienos ar kelių kitų valstybių narių centrinėmis institucijomis ar kompetentingomis institucijomis susitarimus ar nustatyti tvarką, arba palikti galiojančius susitarimus ar tvarką, pagal kuriuos jos palaikydamos tarpusavio ryšius galėtų bendrauti tiesiogiai. Kompetentingos institucijos turėtų informuoti savo centrines institucijas apie tokius susitarimus ar tvarką;

(78)

konkrečiais atvejais su tėvų pareigomis susijusiose bylose, kurios patenka į šio reglamento taikymo sritį, centrinės institucijos turėtų tarpusavyje bendradarbiauti teikdamos pagalbą teismams ir kompetentingoms institucijoms, taip pat tėvų pareigų turėtojams. Prašomosios centrinės institucijos teikiama pagalba visų pirma turėtų apimti tiesiogiai ar per teismus, kompetentingas institucijas ar kitas įstaigas teikiamą pagalbą nustatant vaiko buvimo vietą, jei tai būtina prašymui pagal šį reglamentą vykdyti, ir teikiant visą kitą informaciją, aktualią su tėvų pareigomis susijusiose procedūrose;

(79)

prašomosios centrinės institucijos taip pat turėtų imtis visų atitinkamų veiksmų, kuriais, kai būtina, būtų palengvinta teismų tarpusavio komunikacija, visų pirma siekiant taikyti taisykles dėl jurisdikcijos perdavimo, dėl laikinųjų priemonių, įskaitant apsaugos priemones skubos atvejais, visų pirma kai jos susijusios su tarptautiniu vaikų grobimu ir jomis siekiama apsaugoti vaiką nuo 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos didelės rizikos, ir dėl lis pendens ir susijusių ieškinių. Šiuo tikslu kai kuriais atvejais gali pakakti tolesnei tiesioginei komunikacijai skirtos informacijos, pavyzdžiui, pateikus vaikų gerovės institucijų, tinklo teisėjų arba kompetentingo teismo kontaktinius duomenis;

(80)

kad būtų pasiekti šio reglamento tikslai, ir nedarant poveikio jokiems nacionalinėje proceso teisėje nustatytiems reikalavimams, prašančiajam teismui arba kompetentingai institucijai turėtų būti suteikta diskrecija laisvai pasirinkti vieną iš įvairių galimų būdų būtinai informacijai gauti;

(81)

jei pateikiamas prašymas su pagrindžiančiomis priežastimis pateikti ataskaitą arba bet kurią kitą informaciją, aktualią su tėvų pareigomis susijusiose procedūrose prašančiojoje valstybėje narėje, prašomosios valstybės narės centrinės institucijos tiesiogiai arba per teismus, kompetentingas institucijas ar kitas įstaigas tokį prašymą turėtų vykdyti. Prašyme visų pirma turėtų būti aprašytos procedūros, kurioms informacijos reikia, ir faktinės aplinkybės, dėl kurių tos procedūros pradėtos;

(82)

jei valstybės narės teismas jau yra priėmęs sprendimą su tėvų pareigomis susijusioje byloje arba tokį sprendimą svarsto, o sprendimas turi būti vykdomas kitoje valstybėje narėje, teismas turėtų galėti prašyti tos kitos valstybės narės teismų ar kompetentingų institucijų pagalbos vykdant sprendimą. Tai turėtų būti taikoma, pavyzdžiui, kai sprendimai, kuriais numatomas bendravimas su priežiūra, turi būti vykdomi ne toje valstybėje narėje, kurioje yra sprendimą dėl bendravimo teisių priėmęs teismas, arba jei sprendimuose numatytos kitos papildomos priemonės, už kurias atsako valstybės narės, kurioje sprendimas turi būti vykdomas, teismai ar kompetentingos institucijos;

(83)

jeigu valstybės narės teismas arba kompetentinga institucija svarsto vaiko įkurdinimo kitoje valstybėje narėje galimybę, prieš įkurdinimą turėtų būti konsultuojamasi sutikimui gauti. Įkurdinimo galimybę svarstantis teismas ar kompetentinga institucija, prieš priimdami sprendimą dėl įkurdinimo arba prieš organizuodami įkurdinimą, turėtų gauti valstybės narės, kurioje vaikas būtų įkurdintas, kompetentingos institucijos sutikimą. Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, valstybės narės sutikimo, kuris turi būti gautas pagal šį reglamentą, tikslais turėtų nustatyti aiškias taisykles ir procedūras, kad užtikrintų teisinį tikrumą ir spartą. Procedūromis, inter alia, turėtų būti užtikrinta galimybė kompetentingai institucijai per trumpą terminą duoti ar atsisakyti duoti sutikimą. Atsakymo nepateikimas per tris mėnesius neturėtų būti suprantamas kaip sutikimas, o be sutikimo įkurdinimas neturėtų būti vykdomas. Prašymas dėl sutikimo turėtų apimti bent ataskaitą apie vaiką, kartu nurodant siūlomo įkurdinimo arba globos teikimo priežastis, tikėtiną įkurdinimo trukmę, informaciją apie bet kokį numatomą finansavimą ir visą informaciją, kurią prašomoji valstybė narė gali laikyti aktualia, pvz., informaciją dėl numatomos priemonės priežiūros, bendravimo su tėvais, kitais giminaičiais ar kitais asmenimis, su kuriais vaiką sieja glaudus ryšys, tvarkos, arba priežastis, dėl kurių tokia bendravimo galimybė nesvarstoma atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, jei sutikimas dėl įkurdinimo buvo duotas tam tikram konkrečiam laikotarpiui, tas sutikimas turėtų būti netaikomas sprendimams ar susitarimams, kuriais pratęsiama įkurdinimo trukmė. Tokiomis aplinkybėmis turėtų būti pateiktas naujas prašymas dėl sutikimo;

(84)

jei vaiko įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje svarstomas sprendimas dėl vaiko įkurdinimo globos įstaigoje ar globėjų šeimoje, teismas kuo ankstesniame proceso etape turėtų apsvarstyti atitinkamas priemones, kuriomis būtų užtikrinta pagarba vaiko teisėms, visų pirma teisė išsaugoti savo tapatybę ir teisė išlaikyti bendravimą su tėvais arba, kai tinkama, su kitais giminaičiais, atsižvelgiant į JT vaiko teisių konvencijos 8, 9 ir 20 straipsnius. Kai teismui žinoma apie glaudų vaiko ryšį su kita valstybe nare, atitinkamos priemonės galėtų visų pirma apimti, jei taikomas Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių 37 straipsnio b punktas, tos valstybės narės konsulinės įstaigos informavimą. Tokį informuotumą taip pat galėtų padidinti tos kitos valstybės narės centrinės institucijos teikiama informacija. Atitinkamos priemonės taip pat galėtų apimti tai valstybei narei skirtą prašymą pagal šį reglamentą pateikti informaciją apie vieną iš tėvų, giminaitį ar kitus asmenis, kurie galėtų būti tinkami pasirūpinti vaiku. Be to, priklausomai nuo aplinkybių, teismas taip pat galėtų prašyti pateikti informaciją apie procedūras ir sprendimus dėl vieno iš vaiko tėvų arba brolius bei seseris. Didžiausias dėmesys visą laiką turėtų būti skiriamas vaiko interesams. Visų pirma, nė viena iš tų nuostatų neturėtų būti daromas poveikis nacionalinei teisei ar procedūroms, taikytinoms įkurdinimo galimybę svarstančio teismo ar kompetentingos institucijos valstybėje narėje sprendimui dėl įkurdinimo. Visų pirma, tomis nuostatomis jurisdikciją turinčioms valstybės narės institucijoms neturėtų būti nustatoma prievolė įkurdinti vaiką kitoje valstybėje narėje arba toliau įtraukti tą valstybę narę priimant sprendimą dėl įkurdinimo ar į procesą;

(85)

kadangi svarbus su tėvų pareigomis susijusių bylų aspektas yra laikas, pagal šio reglamento nuostatas prašomą informaciją dėl bendradarbiavimo, be kita ko, renkant procedūroms su tėvų pareigomis susijusiose bylose aktualią informaciją ir ja keičiantis, ir sprendimą, kuriuo duodamas sutikimas dėl vaiko įkurdinimo kitoje valstybėje narėje arba atsisakoma jį duoti, prašomosios valstybės narės centrinė institucija prašančiajai valstybei narei turėtų perduoti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo prašymo gavimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl išimtinių aplinkybių to padaryti neįmanoma. Tai turėtų apimti kompetentingos nacionalinės institucijos prievolę pateikti informaciją prašomajai centrinei institucijai (arba paaiškinti, kodėl ji negali pateikti informacijos) per tokį laiką, kad pastaroji galėtų to termino laikytis. Vis dėlto, visos atitinkamos kompetentingos institucijos turėtų stengtis pateikti atsakymą netgi greičiau nei per šį ilgiausią terminą;

(86)

faktas, kad centrinių institucijų susitikimus turi šaukti visų pirma Komisija, vykdant Europos teisminio tinklo civilinėse ir komercinėse bylose veiklą, laikantis Sprendimo 2001/470/EB, neturėtų užkirsti kelio galimybei organizuoti kitus centrinių institucijų susitikimus;

(87)

jei šiame reglamente nenustatyta kitaip, valstybių narių taikant šį reglamentą atliekamam duomenų tvarkymui turėtų būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 (9). Visų pirma, siekiant nepakenkti prašymų vykdymui pagal šį reglamentą, pvz., prašymo dėl vaiko grąžinimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją, arba teismui skirto prašymo apsvarstyti poreikį imtis priemonių apsaugoti vaiką arba jam priklausantį turtą vykdymui, duomenų subjekto informavimas, kurio reikalaujama pagal Reglamento (ES) 2016/679 14 straipsnio 1–4 dalis, pavyzdžiui, informacijos apie prašomus duomenis vaiko buvimo vietai nustatyti pateikimas, gal būti atidėtas tol, kol bus įvykdytas prašymas, kuriam ši informacija yra reikalinga. Ši išimtis daroma pagal Reglamento (ES) 2016/679 14 straipsnio 5 dalį ir 23 straipsnio 1 dalies f, g, i ir j punktus. Tai neturėtų kliudyti tarpininkui, teismui ar kompetentingai institucijai, kuriam (-iai) buvo perduota informacija, imtis vaiko apsaugos priemonių arba užtikrinti, kad tokių priemonių būtų imtasi, jei vaikui kyla pavojus arba yra tokio pavojaus požymių;

(88)

tais atvejais, kai atitinkamos informacijos atskleidimas ar patvirtinimas galėtų pakenkti vaiko arba kito asmens sveikatai, saugumui ar laisvei, pavyzdžiui, kai buvo įvykdytas smurtas šeimoje ir teismas nurodė neatskleisti prašymo pateikėjui naujo vaiko adreso, šiuo reglamentu siekiama užtikrinti subtilią pusiausvyrą. Nors šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad centrinė institucija, teismas arba kompetentinga institucija turėtų neatskleisti ir nepatvirtinti prašymo pateikėjui ar trečiajai šaliai jokios šio reglamento tikslais surinktos ar perduotos informacijos, jei nustato, kad tai padarius galėtų būti pakenkta vaiko arba kito asmens sveikatai, saugumui ar laisvei, jame vis dėlto turėtų būti pabrėžiama, kad tai neturėtų kliudyti centrinėms institucijoms, teismams ir kompetentingoms institucijoms rinkti ir perduoti informaciją ir tai daryti tarpusavyje tiek, kiek tai būtina prievolėms pagal šį reglamentą vykdyti. Tai reiškia, kad, kai įmanoma ir tikslinga, turėtų būti galima prašymą nagrinėti pagal šį reglamentą nepateikus prašymo pateikėjui visos prašymui nagrinėti būtinos informacijos. Pavyzdžiui, centrinė institucija gali pradėti procesą prašymo pateikėjo vardu, neperdavusi prašymo pateikėjui informacijos apie vaiko buvimo vietą, jeigu nacionalinėje teisėje tai yra numatyta. Tačiau tais atvejais, kai jau vien prašymo pateikimas galėtų pakenkti vaiko arba kito asmens sveikatai, saugumui ar laisvei, pagal šį reglamentą neturėtų būti privaloma pateikti tokį prašymą;

(89)

siekiant užtikrinti, kad pažymos, kurios turi būti naudojamos taikant šio reglamento III ir IV skyrius, atitiktų naujausius reikalavimus, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl šio reglamento I–IX priedų dalinių pakeitimų. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (10) nustatytais principais. Visų pirma, siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(90)

turėtų būti užtikrintas 1998 m. Konvencijos, parengtos vadovaujantis Europos Sąjungos sutarties K.3 straipsniu, dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų santuokos bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Konvencija „Briuselis II“) (11),Reglamento (EB) Nr. 1347/2000, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 ir šio reglamento tęstinumas tiek, kiek nuostatos liko nepakitusios, ir tuo tikslu turėtų būti nustatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos. Taip pat turi būti užtikrinamas su Konvencijos „Briuselis II“ ir Reglamentų (EB) Nr. 1347/2000 bei (EB) Nr. 2201/2003 aiškinimu, įskaitant atliekamu Teisingumo Teismo, susijęs tęstinumas;

(91)

primenama, kad susitarimams su viena ar keliomis trečiosiomis valstybėmis, kuriuos valstybė narė sudarė iki jos įstojimo į Sąjungą dienos, taikomas SESV 351 straipsnis;

(92)

teisė, taikytina su tėvų pareigomis susijusiose bylose, turėtų būti nustatoma pagal 1996 m. Hagos konvencijos III skyriaus nuostatas. Taikant tą konvenciją valstybės narės, kurioje šis reglamentas taikomas, teisme vykstančiame procese tos konvencijos 15 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į tos konvencijos II skyriaus nuostatas turėtų būti suprantama kaip nuorodos į šio reglamento nuostatas;

(93)

kad šis reglamentas tinkamai veiktų, Komisija turėtų įvertinti jo taikymą ir siūlyti jos nuomone būtinus dalinius pakeitimus;

(94)

Komisija turėtų viešai skelbti ir atnaujinti valstybių narių pateiktą informaciją;

(95)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį bei 4a straipsnio 1 dalį tos valstybės narės pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;

(96)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(97)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 (12) 41 straipsnio 2 dalies antra pastraipa ir 46 straipsnio d punktu buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu ir jis pateikė nuomonę 2018 m. vasario 15 d. (13);

(98)

kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti dėl nacionalinių jurisdikciją ir sprendimų pripažinimą bei vykdymą reglamentuojančių taisyklių skirtumų, o dėl šio reglamento tiesioginio taikymo ir privalomo pobūdžio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,