(1)

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 153 straipsnio 1 dalies i punkte numatyta, kad Sąjunga turi remti ir papildyti valstybių narių veiklą moterų ir vyrų lygybės, susijusios su galimybėmis darbo rinkoje ir požiūriu darbe, srityje;

(2)

vyrų ir moterų lygybė yra vienas iš Sąjungos pagrindinių principų. Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad Sąjunga turi skatinti moterų ir vyrų lygybę. Panašiai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 23 straipsniu reikalaujama, kad moterų ir vyrų lygybė būtų užtikrinta visose srityse, įskaitant priėmimą į darbą, darbą ir atlyginimą;

(3)

Chartijos 33 straipsnyje, siekiant užtikrinti galimybę suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, nustatyta teisė į apsaugą nuo atleidimo iš darbo dėl priežasčių, susijusių su motinyste, taip pat teisė į mokamas motinystės atostogas ir į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus;

(4)

2006 m. Sąjunga ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją. Taigi ta konvencija yra neatsiejama Sąjungos teisinės sistemos dalis ir Sąjungos teisės aktai turi būti kiek įmanoma aiškinami laikantis tos konvencijos nuostatų. Konvencijoje, visų pirma 7 straipsnio 1 dalyje, numatyta, kad jos šalys turi imtis visų būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad neįgalūs vaikai kaip ir kiti vaikai galėtų lygiomis galimybėmis naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis;

(5)

valstybės narės ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Konvencijos 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad abu tėvai yra bendrai atsakingi už vaiko auklėjimą ir vystymąsi ir kad vaiko interesai turėtų būti pagrindinis tėvų rūpestis;

(6)

profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros politika turėtų prisidėti prie lyčių lygybės užtikrinimo skatinant moteris dalyvauti darbo rinkoje, vyrus ir moteris lygiai dalytis priežiūros pareigomis bei mažinant vyrų ir moterų pajamų ir darbo užmokesčio skirtumus. Tokia politika turėtų būti atsižvelgiama į demografinius pokyčius, įskaitant visuomenės senėjimo poveikį;

(7)

atsižvelgiant į problemas, kylančias dėl demografinių pokyčių, ir kartu į tai, kad kai kuriose valstybėse narėse daromas spaudimas viešosioms išlaidoms, numatoma, kad neformalios priežiūros poreikis augs;

(8)

Sąjungos lygmeniu keliose lyčių lygybės ir darbo sąlygų sričių direktyvose, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyvose 2006/54/EB (4) ir 2010/41/ES (5) bei Tarybos direktyvose 92/85/EEB (6), 97/81/EB (7) ir 2010/18/ES (8), jau nagrinėjami tam tikri profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrai svarbūs klausimai;

(9)

lyčių lygybės ir profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros principai pakartotinai patvirtinti Europos socialinių teisių ramsčio 2 ir 9 principuose, kuriuos 2017 m. lapkričio 17 d. paskelbė Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija;

(10)

tačiau profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra daugeliui tėvų ir darbuotojų, kurie turi priežiūros pareigų, tebėra didelis iššūkis, visų pirma dėl to, kad vis dažniau reikia dirbti viršvalandžius ir dirbti pagal besikeičiančius darbo grafikus, o tai daro neigiamą poveikį moterų užimtumui. Svarbus veiksnys, prisidedantis prie nepakankamo moterų dalyvavimo darbo rinkoje, yra tai, kad sunku suderinti profesines ir šeimos pareigas. Vaikų turinčios moterys linkusios mažiau laiko dirbti apmokamą darbą ir daugiau laiko praleisti vykdydamos neapmokamas priežiūros pareigas. Nustatyta, kad sergančio ar priklausomo giminaičio turėjimas taip pat daro neigiamą poveikį moterų užimtumui, ir dėl to kai kurios moterys visiškai pasitraukia iš darbo rinkos;

(11)

esama Sąjungos teisine sistema sukuriama nedaug paskatų vyrams prisiimti lygią su moterimis priežiūros pareigų dalį. Daugelyje valstybių narių nėra mokamų tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų ir tai lemia, kad mažai tėvų vyrų naudojasi atostogomis. Dėl moterų ir vyrų profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros politikos disbalanso stiprėja lyčių stereotipai ir skirtumai darbo ir priežiūros srityse. Vienodo požiūrio politikos turėtų spręsti stereotipų, susijusių su vyriškomis ir moteriškomis profesijomis bei vaidmenimis, problemą, o socialiniai partneriai skatinami vykdyti savo pagrindinį vaidmenį – informuoti darbuotojus ir darbdavius bei didinti jų informuotumą kovos su diskriminacija klausimu. Be to, nustatyta, kad dėl tėvo naudojimosi profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros derinimo priemonėmis, tokiomis kaip atostogos ar susitarimai dėl lanksčių darbo sąlygų, mažėja santykinis moterų atliekamo nemokamo darbo šeimoje kiekis ir joms lieka daugiau laiko dirbti apmokamą darbą;

(12)

įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tai, kad vienodas vyrų ir moterų naudojimasis atostogomis dėl šeiminių priežasčių taip pat priklauso nuo kitų tinkamų priemonių, pavyzdžiui, prieinamų ir įperkamų vaiko priežiūros ir ilgalaikės priežiūros paslaugų, kurios yra itin svarbios, kad tėvams ir kitiems asmenims, kurie turi priežiūros pareigų, būtų sudarytos galimybės patekti į darbo rinką, joje pasilikti arba į ją sugrįžti, teikimo. Pašalinus ekonomines paskatas nedirbti, antrieji šeimoje uždirbantys asmenys, kurių daugumą sudaro moterys, taip pat gali būti paskatinti visapusiškai dalyvauti darbo rinkoje;

(13)

siekiant įvertinti šios direktyvos poveikį, Komisija ir valstybės narės turėtų toliau bendradarbiauti tarpusavyje, kad būtų parengta palyginama statistika, kuri būtų suskirstyta pagal lytį;

(14)

pagal SESV 154 straipsnį Komisija pradėjo dviejų etapų konsultacijas su administracija ir darbuotojais dėl problemų, susijusių su profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra. Socialiniai partneriai nesusitarė pradėti derybų tais klausimais, įskaitant vaiko priežiūros atostogų klausimą. Vis dėlto svarbu imtis veiksmų toje srityje modernizuojant ir pritaikant esamą teisinę sistemą, atsižvelgiant į tų konsultacijų, taip pat viešos konsultacijos, surengtos siekiant nustatyti suinteresuotųjų subjektų ir piliečių nuomones, rezultatus;

(15)

Direktyva 2010/18/ES reglamentuojamos vaiko priežiūros atostogos, įgyvendinant socialinių partnerių sudarytą bendrąjį susitarimą. Ši direktyva grindžiama Direktyvoje 2010/18/ES nustatytomis taisyklėmis ir jas papildo sustiprindama esamas teises ir nustatydama naujas teises. Direktyva 2010/18/ES turėtų būti panaikinta ir pakeista šia direktyva;

(16)

šia direktyva nustatomi būtiniausi reikalavimai, susiję su tėvystės atostogomis, vaiko priežiūros atostogomis ir prižiūrinčiojo asmens atostogomis bei su susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų taikymu darbuotojams, kurie yra tėvai, arba prižiūrintiesiems asmenims. Sudarant palankesnes sąlygas tokiems tėvams ir prižiūrintiesiems asmenims derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą, šia direktyva turėtų būti prisidedama prie Sutartyse įtvirtintų vyrų ir moterų lygybės, susijusios su galimybėmis darbo rinkoje ir požiūriu darbe, tikslų įgyvendinimo ir aukšto užimtumo lygio Sąjungoje skatinimo;

(17)

ši direktyva taikoma visiems darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį ar palaikantiems kitokius darbo santykius, įskaitant ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, pagal terminuotą darbo sutartį dirbančių darbuotojų ir asmenų, pasirašiusių darbo sutartį ar turinčių darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, darbo sutartis ar darbo santykius, kaip anksčiau numatyta Direktyva 2010/18/ES. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktiką, susijusią su kriterijais, pagal kuriuos nustatomas darbuotojo statusas, valstybės narės turi pačios apibrėžti darbo sutartis ir darbo santykius;

(18)

valstybės narės turi kompetenciją apibrėžti santuokinę ir šeiminę padėtį, taip pat nustatyti, kurie asmenys turi būti laikomi tėvais, motina ir tėvu;

(19)

siekiant skatinti moteris ir vyrus lygiau dalytis priežiūros pareigomis ir sudaryti galimybę anksti formuotis tėvo ir vaiko ryšiui, turėtų būti nustatyta tėvo arba jeigu ir ta apimtimi, kuria tai pripažįstama pagal nacionalinę teisę, tėvui prilyginamo antrojo iš tėvų teisė į tėvystės atostogas. Tokios tėvystės atostogos turėtų būti imamos apytikriai vaiko gimimo metu ir turėtų būti aiškiai susietos su gimimu priežiūros tikslais. Valstybės narės taip pat turi galėti suteikti tėvystės atostogas gimus negyvam kūdikiui. Valstybės narės turi nustatyti: ar leisti dalį tėvystės atostogų pasiimti iki vaiko gimimo, ar reikalauti, kad jos visos būtų paimtos po to; laikotarpį, kuriuo turi būti imamos tėvystės atostogos; ir ar bei kokiomis sąlygomis leisti tėvystės atostogas imti ne visą darbo dieną pakaitomis, pavyzdžiui tam tikrą skaičių viena po kitos einančių atostogų dienų, kurias skirtų darbo laikotarpiai, ar kitais lanksčiais būdais. Valstybės narės turi galėti nurodyti, ar tėvystės atostogos išreiškiamos darbo dienomis, savaitėmis ar kitais laiko vienetais, atsižvelgiant į tai, kad dešimt darbo dienų atitinka dvi kalendorines savaites. Siekiant atsižvelgti į valstybių narių skirtumus, teisė į tėvystės atostogas turėtų būti suteikta nepriklausomai nuo santuokinės ar šeiminės padėties, kaip ji apibrėžiama nacionaline teise;

(20)

kadangi dauguma tėvų vyrų nesinaudoja teise į vaiko priežiūros atostogas arba didelę jiems priklausančių atostogų dalį perduoda motinoms, šia direktyva nuo vieno iki dviejų mėnesių pailginamas minimalus vaiko priežiūros atostogų laikotarpis, kurio tėvai negali perduoti vienas kitam, siekiant paskatinti tėvus vyrus imti vaiko priežiūros atostogas, kartu išsaugant kiekvieno iš tėvų teisę į ne trumpesnes kaip keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogas, kaip numatyta Direktyvoje 2010/18/ES. Užtikrinant, kad kiekvienas iš tėvų atskirai galėtų gauti bent dviejų mėnesių vaiko priežiūros atostogas ir kad jų nebūtų galima perduoti kitam iš tėvų, siekiama paskatinti tėvus vyrus naudotis savo teise į tokias atostogas. Tokiu būdu taip pat skatinama motinų reintegracija į darbo rinką joms pasinaudojus motinystės ir vaiko priežiūros atostogomis ir tam sudaromos palankesnės sąlygos;

(21)

pagal šią direktyvą darbuotojams, kurie yra tėvai, užtikrinamas minimalus keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogų laikotarpis. Valstybės narės raginamos pagal nacionalines teisines sistemas suteikti teisę į vaiko priežiūros atostogas visiems darbuotojams, vykdantiems tėvų pareigas;

(22)

valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti įspėjimo laikotarpį, iki kurio darbuotojas privalo darbdaviui pateikti prašymą dėl vaiko priežiūros atostogų, ir jos turėtų turėti galimybę nuspręsti, ar teisė į vaiko priežiūros atostogas suteikiama tik turint tam tikrą tarnybos stažą. Atsižvelgiant į didėjančią sutarčių įvairovę, apskaičiuojant tokį tarnybos stažą turėtų būti atsižvelgiama į visų su tuo pačiu darbdaviu paeiliui sudarytų terminuotų sutarčių trukmę. Siekdamos suderinti darbuotojų ir darbdavių poreikius, valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę nuspręsti, ar, darbdaviui tam tikromis aplinkybėmis leidžiant atidėti vaiko priežiūros atostogų suteikimą, reikia taikyti reikalavimą, kad darbdavys tokį atidėjimą motyvuotų raštu;

(23)

atsižvelgiant į tai, kad sudarius lanksčias galimybes kiekvienas iš tėvų, visų pirma tėvas, bus labiau linkęs pasinaudoti savo teise į vaiko priežiūros atostogas, darbuotojai turėtų turėti galimybę prašyti suteikti vaiko priežiūros atostogas visą arba ne visą darbo dieną, pakaitomis, pavyzdžiui, tam tikrą skaičių viena po kitos einančių atostogų savaičių, kurias skirtų darbo laikotarpiai, ar kitais lanksčiais būdais. Darbdavys turėtų galėti priimti arba atmesti tokį prašymą suteikti vaiko priežiūros atostogas ne visą darbo dieną. Valstybės narės turėtų įvertinti, ar vaiko priežiūros atostogų suteikimo sąlygos ir išsami tvarka turėtų būti pritaikytos prie konkrečių itin nepalankioje padėtyje esančių tėvų poreikių;

(24)

laikotarpis, kuriuo darbuotojai turėtų turėti teisę imti vaiko priežiūros atostogas, turėtų būti susietas su vaiko amžiumi. Tas amžius turėtų būti nustatomas tokiu būdu, kad abu tėvai galėtų veiksmingai pasinaudoti visomis savo teisėmis į vaiko priežiūros atostogas pagal šią direktyvą;

(25)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas grįžti į darbą po vaiko priežiūros atostogų, darbuotojai ir darbdaviai skatinami savanoriškai palaikyti ryšį atostogų laikotarpiu ir gali susitarti dėl bet kokių tinkamų priemonių, kuriomis sudaromos palankesnės sąlygos reintegracijai į darbo vietą. Atitinkamos šalys dėl tokio ryšio ir susitarimų turi nuspręsti atsižvelgdamos į nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką. Darbuotojai turėtų būti informuojami apie paaukštinimo procedūras ir laisvas vidaus darbo vietas bei turėtų galėti tokiose procedūrose dalyvauti ir pateikti paraišką dėl tokios laisvos darbo vietos;

(26)

tyrimai rodo, kad valstybės narės, kuriose didelė vaiko priežiūros atostogų dalis suteikiama tėvams vyrams ir kurios tų atostogų metu apmoka darbuotojui ar skiria pašalpą, kuria kompensuojama santykinai didelė pajamų netekimo dalis, konstatuoja, kad vyrai dažniau naudojasi tomis atostogomis, ir pastebi teigiamą motinų užimtumo lygio tendenciją. Todėl tikslinga leisti toliau taikyti tokias sistemas, jei jos atitinka tam tikrus minimalius kriterijus, užuot apmokėjus ar skyrus pašalpą už tėvystės atostogas, kaip numatyta šioje direktyvoje;

(27)

siekiant vyrams ir moterims, turintiems priežiūros pareigų, suteikti daugiau galimybių likti darbo rinkoje, kiekvienas darbuotojas turėtų turėti teisę į penkių darbo dienų prižiūrinčiojo asmens atostogas per metus. Valstybės narės gali nuspręsti, kad tokias atostogas galima pasiimti ne visas iš karto, o vienos ar daugiau darbo dienų laikotarpiais atskiru atveju. Siekiant atsižvelgti į skirtingas nacionalines sistemas, valstybės narės turėtų galėti paskirstyti prižiūrinčiojo asmens atostogas kito ataskaitinio laikotarpio nei metai pagrindu, atsižvelgiant į asmenį, kuriam reikalinga priežiūra ar pagalba, arba į konkretų atvejį. Numatoma, kad dėl visuomenės senėjimo ir su juo susijusio didėjančio su amžiumi susijusių sutrikimų paplitimo priežiūros poreikiai nuolat augs. Valstybės narės, formuodamos savo priežiūros politiką, taip pat ir prižiūrinčiojo asmens atostogų klausimu, turėtų atsižvelgti į augančius priežiūros poreikius. Valstybės narės raginamos suteikti teisę į prižiūrinčiojo asmens atostogas ir kitiems giminaičiams, pavyzdžiui, seneliams ir broliams bei seserims. Valstybės narės gali reikalauti pateikti išankstinę medicininę pažymą, patvirtinančią, kad dėl rimtos medicininės priežasties reikalinga didelė priežiūra ar pagalba;

(28)

be teisės į šioje direktyvoje numatytas prižiūrinčiojo asmens atostogas visi darbuotojai turėtų išlaikyti teisę nebūti darbe pagal valstybių narių nustatytas sąlygas, neprarasdami įgytų arba įgyjamų darbo teisių dėl force majeure aplinkybių dėl skubių ir netikėtų šeiminių priežasčių, kaip tai numatyta Direktyvoje 2010/18/ES;

(29)

siekiant didinti paskatas darbuotojams, kurie yra tėvai, ypač vyrams, imti šioje direktyvoje numatytas atostogas, darbuotojams turėtų būti suteikta teisė esant atostogose gauti tinkamo dydžio išmokas;

(30)

todėl valstybės narės turėtų nustatyti apmokėjimo ar pašalpos už minimalios trukmės tėvystės atostogas dydį, kuris būtų bent jau lygiavertis nacionalinių nedarbingumo dėl ligos išmokų dydžiui. Kadangi suteikiant tėvystės ir motinystės atostogų teises siekiama panašių tikslų, t. y. suteikti galimybę tėvui (motinai) sustiprinti ryšį su vaiku – valstybės narės raginamos nacionaliniu lygmeniu numatyti tėvystės atostogų apmokėjimą ar pašalpą, kuri būtų lygi motinystės atostogoms numatytam apmokėjimui ar pašalpai;

(31)

valstybės narės turėtų nustatyti tinkamo dydžio apmokėjimą ar pašalpą už šia direktyva garantuojamą minimalų neperduodamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį. Nustatydamos apmokėjimo ar pašalpos, skiriamos už minimalų neperduodamą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį, dydį, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tai, kad dažnai dėl pasiimtų vaiko priežiūros atostogų šeima netenka pajamų ir kad pagrindines pajamas šeimoje gaunantys asmenys gali pasinaudoti savo teise į vaiko priežiūros atostogas tik tuo atveju, jei už jas pakankamai atlyginama, kad būtų galima užtikrinti deramą gyvenimo lygį;

(32)

nors valstybės narės gali pačios nuspręsti, ar apmokėti ar skirti pašalpą už prižiūrinčiojo asmens atostogas, jos yra skatinamos nustatyti tokį apmokėjimą ar pašalpą, kad būtų užtikrintas veiksmingas prižiūrinčiųjų asmenų, visų pirma vyrų, naudojimasis teise;

(33)

ši direktyva nedaro poveikio socialinės apsaugos sistemų koordinavimui pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentus (EB) Nr. 883/2004 (9) ir (ES) Nr. 1231/2010 (10) bei Tarybos reglamentą (EB) Nr. 859/2003 (11). Tais reglamentais nustatoma, kuri valstybė narė yra atsakinga už darbuotojo socialinę apsaugą;

(34)

siekiant paskatinti darbuotojus, kurie yra tėvai, ir prižiūrinčiuosius asmenis likti darbo rinkoje, tokiems darbuotojams turėtų būti suteikta galimybė savo darbo grafikus suderinti su asmeniniais poreikiais ir prioritetais. Tuo tikslu ir daugiausia dėmesio skiriant darbuotojų poreikiams jie turi teisę prašyti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų, kad priežiūros teikimo tikslais jie galėtų koreguoti savo darbo režimą, įskaitant, kai įmanoma, naudojantis susitarimais dėl nuotolinio darbo, lanksčiu darbo grafiku ar sutrumpintu darbo laiku;

(35)

kad būtų atsižvelgiama tiek į darbuotojų, tiek į darbdavių poreikius, valstybės narės turėtų turėti galimybę riboti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų trukmę, įskaitant susitarimus dėl darbo laiko sutrumpinimo ar dėl nuotolinio darbo. Nors nustatyta, kad galimybė dirbti ne visą darbo dieną kai kurioms moterims padėjo susilaukus vaikų likti darbo rinkoje arba rūpintis giminaičiais, kuriems būtina priežiūra ar pagalba, ilgą laiką dirbant trumpesnę darbo dieną gali sumažėti socialinio draudimo įmokos, o dėl to gali sumažėti jų pensija arba jos gali apskritai netekti teisės į pensijų išmokas;

(36)

svarstydami prašymus dėl susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų darbdaviai turi turėti galimybę atsižvelgti, inter alia, į prašomų susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų trukmę bei į darbdavių išteklius ir veiklos pajėgumus siūlyti tokius susitarimus. Darbdavys turi turėti galimybę nuspręsti patenkinti ar atmesti atitinkamą darbuotojo prašymą suteikti lanksčias darbo sąlygas. Konkrečios aplinkybės, kuriomis reikalingi susitarimai dėl lanksčių darbo sąlygų, gali keistis. Todėl darbuotojai turėtų turėti teisę ne tik grįžti prie pradinio darbo režimo pasibaigus bendru sutarimu nustatytam laikotarpiui, bet taip pat turėtų turėti galimybę prašyti tai padaryti anksčiau, kai to reikia atsižvelgiant į pasikeitusias atitinkamas aplinkybes;

(37)

nepaisant reikalavimo įvertinti, ar vaiko priežiūros atostogų suteikimo sąlygos ir išsami tvarka turėtų būti pritaikytos prie konkrečių itin nepalankioje padėtyje esančių tėvų poreikių, valstybės narės raginamos įvertinti, ar, siekiant naudotis tėvystės atostogomis, prižiūrinčiojo asmens atostogomis ir susitarimais dėl lanksčių darbo sąlygų, suteikimo sąlygos ir išsami tvarka turėtų būti pritaikytos prie konkrečių poreikių, pavyzdžiui, vienišų tėvų, įtėvių, neįgalių tėvų, tėvų, turinčių neįgalių arba lėtine liga sergančių vaikų, arba tėvų, susidūrusių su ypatingomis aplinkybėmis, pvz., susijusiomis su keleto vaikų gimimu vienu metu ir priešlaikiniu gimdymu;

(38)

atostogų naudojimo tvarka skirta darbuotojams, kurie yra tėvai, ir prižiūrintiesiems asmenims remti konkrečiu laikotarpiu, ir jomis siekiama išlaikyti ir skatinti nuolatinį darbuotojų ryšį su darbo rinka. Todėl tikslinga numatyti aiškią nuostatą dėl darbuotojų, kurie naudojasi tokių rūšių atostogomis, kurioms taikoma ši direktyva, darbo teisių apsaugos. Visų pirma šia direktyva apsaugoma darbuotojų teisė po tokių atostogų grįžti į tą pačią arba lygiavertę darbo vietą ir teisė į tai, kad dėl tokių atostogų nebūtų pablogintos darbo sutarties sąlygos ar darbo santykiai. Darbuotojai turėtų išlaikyti atitinkamas jau įgytas arba įgyjamas teises iki tokių atostogų pabaigos;

(39)

kaip numatyta Direktyvoje 2010/18/ES, valstybės narės turi nustatyti darbo sutarties ar darbo santykių statusą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai išlaikomi atostogų laikotarpiu, todėl asmuo, esantis tokiose atostogose, tuo laikotarpiu Sąjungos teisės taikymo tikslais išlieka darbuotoju. Todėl apibrėždamos darbo sutarties ar darbo santykių statusą atostogų rūšių, kurioms taikoma ši direktyva, laikotarpiu, be kita ko, tam, kad būtų galima nustatyti teisę į socialinės apsaugos išmokas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad darbo santykiai būtų išlaikyti;

(40)

darbuotojai, besinaudojantys šioje direktyvoje numatyta teise į atostogas arba teise prašyti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų, turėtų būti apsaugoti nuo diskriminacijos ar nuo mažiau palankaus požiūrio į juos dėl tos priežasties;

(41)

darbuotojai, besinaudojantys šioje direktyvoje numatyta teise į atostogas arba teise prašyti susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų, turėtų būti apsaugoti nuo atleidimo iš darbo arba bet kokių parengiamųjų veiksmų galimam atleidimui iš darbo dėl to, kad pateikė prašymą suteikti atostogas ar išėjo tokių atostogų arba kad jie pasinaudojo savo teise prašyti tokių susitarimų dėl lanksčių darbo sąlygų remiantis Teisingumo Teismo praktika, įskaitant jo sprendimą byloje C-460/06 (12). Darbuotojai, kurie mano, kad buvo atleisti iš darbo dėl to, kad naudojosi tokiomis teisėmis, turėtų turėti galimybę paprašyti darbdavio tinkamai pagrįsti atleidimą. Jei darbuotojas pateikė prašymą suteikti arba išėjo tėvystės atostogų, vaiko priežiūros ar prižiūrinčiojo asmens atostogų, kaip nurodyta šioje direktyvoje, darbdavys atleidimo priežastis turėtų nurodyti raštu;

(42)

pareiga įrodyti, jog darbuotojas buvo atleistas ne dėl to, kad pateikė prašymą suteikti arba išėjo tėvystės atostogų, vaiko priežiūros atostogų ar prižiūrinčiojo asmens atostogų, kaip nurodyta šioje direktyvoje, turėtų tekti darbdaviui, jeigu darbuotojas teisme arba kitoje kompetentingoje institucijoje nustato faktus, kuriais remiantis galima daryti prielaidą, kad jis buvo atleistas iš darbo dėl tokių priežasčių;

(43)

už nacionalinių nuostatų, priimtų remiantis šia direktyva, arba šios direktyvos įsigaliojimo dieną jau galiojančių nacionalinių nuostatų, susijusių su teisėmis, kurioms taikoma ši direktyva, pažeidimus valstybės narės turėtų numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas. Tokios sankcijos gali apimti administracines ir finansines sankcijas, pavyzdžiui, baudas arba kompensacijos išmokėjimą, taip pat kitas sankcijų rūšis;

(44)

vienodo požiūrio ir lygių galimybių principams veiksmingai įgyvendinti reikalinga tinkama darbuotojų teisminė apsauga nuo priešiško požiūrio ar neigiamų pasekmių, kurias galima patirti pateikus skundą ar iškėlus bylą dėl šioje direktyvoje nustatytų teisių užtikrinimo. Gali būti, kad nukentėjusieji yra atgrasomi nuo naudojimosi savo teisėmis dėl atsakomųjų veiksmų pavojaus, todėl tais atvejais, kai jie pasinaudoja savo teisėmis, numatytomis šioje direktyvoje, būtina juos apsaugoti nuo priešiško požiūrio. Tokia apsauga ypač svarbi savo funkcijas vykdantiems darbuotojų atstovams;

(45)

kad būtų užtikrinama dar aukštesnio lygio šioje direktyvoje numatytų teisių apsauga, nacionalinės lygybę užtikrinančios institucijos turėtų būti kompetentingos su diskriminacija susijusiais klausimais, patenkančiais į šios direktyvos taikymo sritį, įskaitant užduotį teikti nepriklausomą pagalbą nukentėjusiesiems nuo diskriminacijos, kai nagrinėjami jų skundai;

(46)

šia direktyva nustatomi būtiniausi reikalavimai, taip suteikiant valstybėms narėms galimybę palikti galioti arba toliau taikyti darbuotojams palankesnes nuostatas. Leidimas vienam iš tėvų kitam tėvui perduoti daugiau nei du mėnesius iš šioje direktyvoje numatytų keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogų nėra nuostata, kuri yra palankesnė darbuotojui nei šioje direktyvoje nustatytos būtiniausios nuostatos. Šios direktyvos įsigaliojimo dieną įgytos teisės turėtų būti taikomos toliau, nebent šia direktyva būtų nustatytos palankesnės nuostatos. Įgyvendinant šią direktyvą, neturėtų būti mažinamos esamos teisės pagal Sąjungos teisę ir jos įgyvendinimas neturėtų būti teisėtas pagrindas mažinti bendrą apsaugos, suteikiamos darbuotojams šios direktyvos taikymo srityje, lygį;

(47)

visų pirma jokiu būdu negali būti aiškinama, kad šia direktyva mažinamos direktyvomis 2010/18/ES, 92/85/EEB ir 2006/54/EB, įskaitant Direktyvos 2006/54/EB 19 straipsnį, numatytos teisės;

(48)

Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB (13) priede apibrėžtos labai mažos įmonės, mažosios ir vidutinės įmonės (MVĮ), kurios sudaro didžiąją įmonių dalį Sąjungoje, gali turėti ribotus finansinius, techninius ir žmogiškuosius išteklius. Įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės turėtų vengti nustatyti administracinius, finansinius ar teisinius apribojimus, kuriais nebūtų skatinamas MVĮ kūrimas ir plėtojimas arba darbdaviams užkraunama pernelyg didelė našta. Todėl valstybės narės raginamos nuodugniai įvertinti savo įgyvendinimo priemonių poveikį MVĮ, kad užtikrintų vienodą požiūrį į visus darbuotojus, kad priemonės nedarytų MVĮ neproporcingo poveikio, ypatingą dėmesį skiriant labai mažoms įmonėms, ir kad būtų išvengta bet kokios nereikalingos administracinės naštos. Valstybės narės raginamos teikti paskatas, patarimus ir konsultacijas MVĮ, kad joms būtų lengviau laikytis joms šioje direktyvoje nustatytų pareigų;

(49)

vertinant, ar vykdomi šioje direktyvoje ir Direktyvoje 92/85/EEB numatyti vienos rūšies ar daugiau rūšių atostogų reikalavimai, turėtų būti atsižvelgiama į bet kokį pagal nacionalinę teisę arba kolektyvines sutartis suteikiamą atleidimą nuo darbo dėl šeiminių priežasčių, visų pirma motinystės atostogas, tėvystės atostogas, vaiko priežiūros atostogas ir prižiūrinčiojo asmens atostogas, jeigu tenkinami tose direktyvose nustatyti būtiniausi reikalavimai ir nesumažintas bendras darbuotojams suteikiamos apsaugos lygis srityse, kurioms taikomos tos direktyvos. Įgyvendinant šią direktyvą, nereikalaujama, kad valstybės narės pervadintų ar kitaip pakeistų įvairių rūšių atostogas dėl šeiminių priežasčių, kurios yra numatytos pagal nacionalinę teisę arba kolektyvines sutartis ir į kurias gali būti atsižvelgta laikantis šios direktyvos;

(50)

valstybės narės raginamos, vadovaujantis nacionaline praktika, skatinti socialinį dialogą su socialiniais partneriais, kad būtų skatinamas profesinio ir asmeninio gyvenimo derinimas, be kita ko, skatinant profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros priemones darbo vietoje, sukuriant savanoriško sertifikavimo sistemas, teikiant profesinį mokymą, didinant informuotumą ir vykdant informavimo kampanijas. Be to, valstybės narės raginamos tęsti dialogą su atitinkamais subjektais, pavyzdžiui, nevyriausybinėmis organizacijomis, vietos ir regionų institucijomis ir paslaugų teikėjais, kad pagal nacionalinę teisę ir praktiką būtų skatinama profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros politika;

(51)

socialiniai partneriai turėtų būti skatinami skatinti savanoriško sertifikavimo sistemas, kuriomis būtų vertinama profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra darbo vietoje;

(52)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. užtikrinti, kad visoje Sąjungoje būtų įgyvendintas vyrų ir moterų lygybės galimybių darbo rinkoje ir vienodo požiūrio darbe atžvilgiu principas, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jos masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo, Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,