29.12.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 348/41

(1)

Europos Sąjunga yra nusistačiusi kaip vieną iš savo tikslų skatinti vaiko teisių apsaugą, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje. Priemonės, skirtos vaikams apsaugoti nuo neteisėto išvežimo ar laikymo, yra vienas iš esminių tos politikos aspektų;

(2)

Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (2) (toliau – reglamentas „Briuselis IIa“), kuriuo siekiama apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas išvežimas ar laikymas, ir nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti bendravimo teisių ir globos teisių apsaugą;

(3)

reglamentu „Briuselis IIa“ papildoma ir sustiprinama 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), kuria tarptautiniu lygmeniu nustatoma susitariančiųjų valstybių ir centrinių įstaigų įsipareigojimų ir bendradarbiavimo sistema ir siekiama užtikrinti greitą neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų grąžinimą;

(4)

visos Sąjungos valstybės narės yra 1980 m. Hagos konvencijos šalys;

(5)

Sąjunga ragina trečiąsias valstybes prisijungti prie 1980 m. Hagos konvencijos ir remia tinkamą 1980 m. Hagos konvencijos taikymą kartu su valstybėmis narėmis, inter alia, dalyvaudama specialiųjų komisijų, kurias reguliariai organizuoja Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, veikloje;

(6)

opiais tarptautinio vaikų grobimo atvejais geriausiu sprendimu galėtų būti bendra teisinė sistema, taikoma Sąjungos valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams;

(7)

1980 m. Hagos konvencijoje nustatyta, kad ji taikoma tik prisijungiančios valstybės ir tų susitariančiųjų valstybių, kurios pareiškė, kad pritaria jos prisijungimui, tarpusavio santykiams;

(8)

pagal 1980 m. Hagos konvenciją ekonominės integracijos regioninėms organizacijoms, kaip antai Sąjungai, neleidžiama tapti jos šalimi. Todėl Sąjunga negali nei prisijungti prie tos konvencijos, nei deponuoti savo pareiškimo dėl pritarimo valstybės prisijungimui;

(9)

remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomone 1/13 (3), pareiškimai dėl pritarimo prisijungimui pagal 1980 m. Hagos konvenciją priklauso išimtinei Sąjungos išorės kompetencijai;

(10)

2006 m. gruodžio 14 d. prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos dokumentą deponavo San Marinas. 1980 m. Hagos konvencija San Marino atžvilgiu įsigaliojo 2007 m. kovo 1 d.;

(11)

visos valstybės narės, išskyrus Kroatiją, Daniją, Nyderlandus, Portugaliją ir Rumuniją, jau pritarė San Marino prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos. Įvertinus padėtį San Marine padaryta išvada, kad Kroatija, Nyderlandai, Portugalija ir Rumunija gali dėl Sąjungos interesų pritarti San Marino prisijungimui pagal 1980 m. Hagos konvencijos sąlygas;

(12)

todėl Kroatija, Nyderlandai, Portugalija ir Rumunija turėtų būti įgalioti deponuoti pareiškimus dėl pritarimo San Marino prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos dėl Sąjungos interesų laikydamosi šiame sprendime išdėstytų sąlygų. Kitos Sąjungos valstybės narės jau pritarė San Marino prisijungimui prie 1980 m. Hagos konvencijos, todėl naujų pareiškimų dėl pritarimo prisijungimui neturėtų deponuoti, nes pagal tarptautinę viešąją teisę esami pareiškimai galioja toliau;

(13)

Jungtinei Karalystei ir Airijai reglamentas „Briuselis IIa“ yra privalomas ir jos dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą;

(14)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,