15.12.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 340/9

(1)

sandorio šalys yra įpareigotos apsisaugoti nuo išvestinių finansinių priemonių sandorio šalių kredito pozicijų rinkdamos garantines įmokas tais atvejais, kai tų sutarčių tarpuskaitos neatlieka pagrindinė sandorio šalis. Šiuo reglamentu nustatomi standartai, pagal kuriuos reikalaujama laiku ir tiksliai keistis įkaitu laikantis tinkamo atskyrimo principo. Šie standartai turėtų būti taikomi privaloma tvarka įkaitui, kurį sandorio šalys turi rinkti ar pateikti pagal šį reglamentą. Tačiau sandorio šalys, kurios susitaria rinkti arba pateikti įkaitą, nors pagal šį reglamentą to nereikalaujama, turėtų galėti rinktis, ar tokiu įkaitu keistis pagal šiuos standartus;

(2)

sandorio šalys, kurioms taikomi Reglamento (ES) Nr. 648/2012 11 straipsnio 3 dalies reikalavimai, turėtų atsižvelgti į skirtingus ne finansų sandorio šalių, kurios nesiekia to reglamento 10 straipsnyje nurodytos tarpuskaitos ribos, rizikos profilius, kai jos nustato su tokiais subjektais sudarytų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių rizikos valdymo procedūras. Todėl tikslinga leisti sandorio šalims nustatyti, ar sandorio šalies kredito rizika, kurią kelia tos ne finansų sandorio šalys ir kuri neviršija tos tarpuskaitos ribos, turi būti mažinama pasikeičiant įkaitu. Atsižvelgiant į prielaidą, kad trečiojoje valstybėje įsteigtų ne finansų sandorio šalių, kurios tarpuskaitos ribos nesiektų, jei būtų įsteigtos Sąjungoje, rizikos profiliai gali būti tokie patys kaip Sąjungoje įsteigtų tarpuskaitos ribos nesiekiančių ne finansų sandorio šalių, abiejų rūšių subjektams turėtų būti taikomas tas pats metodas, kad būtų išvengta reglamentavimo arbitražo;

(3)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sandorio šalys turi būti apsaugotos nuo galimo kitos sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo. Todėl, siekiant tinkamai valdyti toms sandorio šalims kylančią riziką, reikalingas dviejų rūšių garantinių įmokų formos įkaitas. Pirmoji rūšis – kintamoji garantinė įmoka, kuri apsaugo sandorio šalis nuo pozicijų, susijusių su jų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių dabartine rinkos verte. Antroji rūšis – pradinė garantinė įmoka, kuri apsaugo sandorio šalis nuo galimų nuostolių, kurių gali atsirasti dėl išvestinių finansinių priemonių pozicijos rinkos vertės pokyčių, įvykusių nuo paskutinio pasikeitimo kintamąja garantine įmoka prieš sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymą iki momento, kai ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys yra pakeičiamos arba atitinkama rizika yra apdraudžiama;

(4)

pagal Sąjungos teisės aktus pagrindinėms sandorio šalims gali būti išduotas leidimas veikti kaip kredito įstaigoms, todėl šio reglamento reikalavimų būtina netaikyti ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurias pagrindinė sandorio šalis sudaro įsipareigojimų neįvykdymo valdymo procese, nes toms sutartims jau taikomos Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 153/2013 (2) nuostatos ir todėl šio reglamento nuostatos joms netaikomos;

(5)

kai sudaromos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir pagal kurias sutarties įvykdymui garantuoti numatyta iš anksto mokėti priedą, tą priedą gaunanti sandorio šalis (pasirinkimo sandorio pardavėja) neturi dabartinės arba galimos būsimos pozicijos sandorio šalies atžvilgiu. Taip pat tokių sutarčių dienos rinkos vertė jau padengiama mokant šį priedą. Todėl, kai užskaitos grupę sudaro tokios pasirinkimo sandorių pozicijos, pasirinkimo sandorio pardavėjas turėtų galėti nuspręsti šių rūšių ne biržos išvestinių finansinių priemonių atveju nerinkti pradinių ar kintamųjų garantinių įmokų, kol pasirinkimo sandorio pardavėjui nekyla jokia kredito rizika. Tačiau priedą mokanti sandorio šalis (pasirinkimo sandorio pirkėja) turėtų rinkti ir pradinę, ir kintamąją garantines įmokas;

(6)

nors sandorio šalių dvišaliuose susitarimuose numatytos ginčų sprendimo procedūros padeda kuo labiau sutrumpinti ginčų trukmę ir sumažinti jų dažnumą, sandorio šalys visų pirma turėtų rinkti bent neginčytinas sumas, jei įkaito vertės išlaikymo prievolės suma užginčijama. Tai sumažins dėl ginčijamų sandorių kylančią riziką ir taip užtikrins, kad ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, būtų užtikrintos įkaitu tiek, kiek tai įmanoma;

(7)

siekiant užtikrinti vienodas sąlygas visose šalyse tais atvejais, kai Sąjungoje įsteigta sandorio šalis sudaro ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartį, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, su trečiojoje valstybėje įsteigta sandorio šalimi, pradine ir kintamąja garantinėmis įmokomis turėtų būti keičiamasi abiem kryptimis. Sąjungoje įsteigtos sandorio šalys, sudarančios sandorius su trečiosiose valstybėse įsteigtomis sandorio šalimis, ir toliau turėtų būti įpareigotos įvertinti dvišalių susitarimų teisinio vykdymo užtikrinimo galimybę ir atskyrimo susitarimų veiksmingumą;

(8)

tikslinga leisti sandorio šalims taikyti mažiausią pervedamą sumą, kai jos keičiasi įkaitu, kad būtų sumažinta su veikla susijusi našta dėl poreikio keistis nedidelėmis sumomis, kai pozicijos keičiasi tik labai nedaug. Tačiau reikėtų užtikrinti, kad tokia mažiausia pervedama suma būtų naudojama kaip veiklos priemonė, o ne kaip neužtikrinta kredito linija tarp sandorio šalių. Todėl turėtų būti nustatytas tos mažiausios pervedamos sumos maksimalus lygis;

(9)

dėl su veikla susijusių priežasčių tam tikrais atvejais galėtų būti tinkamiau nustatyti atskiras pradinės ir kintamosios garantinių įmokų mažiausias pervedamas sumas. Tais atvejais sandorio šalys turėtų galėti susitarti dėl atskirų pradinės ir kintamosios garantinių įmokų mažiausių pervedamų sumų. Tačiau atskirų mažiausių pervedamų sumų suma neturėtų viršyti mažiausios pervedamos sumos maksimalaus lygio. Dėl praktinių priežasčių turėtų būti įmanoma nustatyti mažiausią pervedamą sumą ta valiuta, kuria paprastai keičiamasi garantinėmis įmokomis ir kuri gali būti ne euro;

(10)

kai kurių trečiųjų valstybių jurisdikciją turintys subjektai gali nustatyti kitokią Reglamento (ES) Nr. 648/2012 taikymo sritį, siekdami taikyti savo keitimosi įkaitu reikalavimus, susijusius su ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartimis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka. Todėl, jei šiuo reglamentu būtų reikalaujama, kad į garantinės įmokos skaičiavimus tarpvalstybinėms užskaitos grupėms būtų įtrauktos tik tos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurioms taikomas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012, galėtų būti, kad skirtingų jurisdikcijų sandorio šalys turės dubliuoti reikalaujamus skaičiavimus, kad atsižvelgtų į skirtingas produktų apibrėžtis ar sritis pagal atitinkamus garantinės įmokos reikalavimus. Tai gali iškreipti garantinės įmokos skaičiavimus. Be to, gali būti, kad dėl to padidės ginčų rizika. Todėl leidimas tarpvalstybinėse užskaitos grupėse naudoti platesnį produktų asortimentą, kuris apimtų visas ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurioms taikomas reikalavimas keistis įkaitu vienoje ar kitoje jurisdikcijoje, padėtų užtikrinti sklandesnį garantinių įmokų rinkimo procesą. Šis požiūris dera su Reglamente (ES) Nr. 648/2012 nustatytu sisteminės rizikos mažinimo tikslu, nes garantinės įmokos reikalavimai būtų taikomi platesniam produktų asortimentui;

(11)

sandorio šalys gali nuspręsti pradines garantines įmokas rinkti pinigais – tokiu atveju įkaitui neturėtų būti taikomas joks vertės mažinimas, jei įkaito valiuta sutampa su valiuta, kuria išreikšta sutartis. Tačiau, jei pradinės garantinės įmokos renkamos pinigais kita valiuta nei valiuta, kuria išreikšta sutartis, valiutų nesutapimas gali lemti užsienio valiutos kurso riziką. Dėl šios priežasties pinigais kita valiuta renkamoms pradinėms garantinėms įmokoms turėtų būti taikomas vertės mažinimas dėl valiutų nesutapimo. Pinigais renkamoms kintamosioms garantinėms įmokoms vertės mažinimas nebūtinas, atsižvelgiant į Bazelio bankų priežiūros komiteto (BBPK) ir Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos (IOSCO) sistemą, net jei mokėjimas vykdomas skirtinga valiuta nei sutarties valiuta;

(12)

nustatydami pradinės garantinės įmokos reikalavimų lygį Bazelio bankų priežiūros komitetas ir Tarptautinės vertybinių popierių komisijų organizacijos valdyba tiesiogiai atsižvelgė į du aspektus, kurie atspindėti 2015 m. kovo mėn. „Garantinės įmokos reikalavimuose išvestinėms finansinėms priemonėms, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka“ (angl. Margin requirements for non-centrally cleared derivatives) (toliau – BBPK ir IOSCO sistema). Pirmas aspektas – aukštos kredito kokybės ir likvidaus turto prieinamumas pradinės garantinės įmokos reikalavimams įvykdyti. Antras aspektas – proporcingumo principas, nes mažesnės finansų ir ne finansų sandorio šalys gali nukentėti dėl joms taikomų neproporcingų pradinės garantinės įmokos reikalavimų. Siekiant užtikrinti vienodas sąlygas, šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta riba, kuri būtų tiksliai tokia kaip BBPK ir IOSCO sistemoje ir kurios nesiekiančios dvi sandorio šalys neprivalėtų keistis pradine garantine įmoka. Tai turėtų labai sumažinti išlaidas ir praktinę naštą mažesniems dalyviams ir padėti spręsti susirūpinimą keliančius klausimus, susijusius su aukštos kredito kokybės ir likvidaus turto prieinamumu, nedarant neigiamo poveikio bendriesiems Reglamento (ES) Nr. 648/2012 tikslams;

(13)

nors ribos visuomet turėtų būti apskaičiuojamos grupės lygmeniu, investiciniai fondai turėtų būti laikomi specialiu atveju, nes jie gali būti valdomi vieno investicijų valdytojo ir būti laikomi viena grupe. Tačiau, kai fondai yra atskiri turto fondai, kurie nėra užtikrinti, garantuoti ar remiami kitų investicinių fondų ar paties investicijų valdytojo, rizikos atžvilgiu jie yra palyginti nutolę nuo likusios grupės. Todėl pagal BBPK ir IOSCO sistemą apskaičiuojant ribas tokie investiciniai fondai turėtų būti laikomi atskirais subjektais;

(14)

kalbant apie pradinę garantinę įmoką, šio reglamento reikalavimai greičiausiai turės gana didelį poveikį rinkos likvidumui, nes kaip įkaitas pateiktas turtas negali būti likviduojamas ar kitaip pakartotinai panaudojamas ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarties, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, galiojimo laikotarpiu. Tokie reikalavimai yra reikšmingas rinkos praktikos pasikeitimas ir kelia tam tikrų su veikla susijusių ir praktinių problemų, kurias reikės spręsti, kai naujieji reikalavimai įsigalios. Atsižvelgiant į tai, kad kintamoji garantinė įmoka jau dengia realizuotus ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, vertės svyravimus iki įsipareigojimų neįvykdymo momento, laikoma, kad būtų proporcinga taikyti neužbaigtų sutarčių 8 mlrd. EUR bendrųjų tariamųjų sumų ribą, nuo kurios būtų taikomi pradinės garantinės įmokos reikalavimai. Ši riba taikoma grupės lygmeniu arba, jei sandorio šalis grupei nepriklauso, vieno subjekto lygmeniu. Neužbaigtų sutarčių agreguota bendroji tariamoji suma turėtų būti naudojama kaip tinkamas referencinis dydis, turint omenyje tai, kad ji yra tinkamas matas ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, portfelio dydžiui ir sudėtingumui įvertinti. Šį referencinį dydį taip pat lengva stebėti ir apie jį pranešti. Šios ribos taip pat atitinka BBPK ir IOSCO sistemą, skirtą ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, taigi taip pat dera su tarptautiniais standartais;

(15)

pozicijos, atsirandančios dėl sutarčių arba dėl sandorio šalių, kurioms nuolat ar laikinai netaikomi arba iš dalies netaikomi garantinių įmokų reikalavimai, taip pat turėtų būti įtrauktos į agreguotos bendrosios tariamosios sumos apskaičiavimą. Priežastis yra ta, kad visos sutartys padeda nustatyti sandorio šalies portfelio dydį ir sudėtingumą. Todėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurioms gali būti netaikomi šio reglamento reikalavimai, taip pat yra svarbios nustatant sandorio šalies portfelio dydį, mastą ir sudėtingumą ir todėl turėtų būti įtrauktos į ribų apskaičiavimą;

(16)

tikslinga nustatyti konkrečias rizikos valdymo procedūras tam tikrų rūšių ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurioms būdingi tam tikri rizikos profiliai. Visų pirma pasikeitimas kintamąja garantine įmoka be pradinės garantinės įmokos pagal BBPK ir IOSCO sistemą turėtų būti laikomas tinkamu apsikeitimo įkaitu būdu užsienio valiutos keitimo sandoriams, už kuriuos atsiskaitoma fiziškai. Panašiai, kadangi skirtingų valiutų apsikeitimo sandoriai gali būti išskaidyti į išankstinių užsienio valiutos keitimo sandorių seką, pradinė garantinė įmoka turėtų apimti tik palūkanų normos komponentą;

(17)

turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į kliūtis, su kuriomis pateikdami įkaitus susiduria padengtų obligacijų emitentai ar padengtų obligacijų draudimo fondai. Todėl esant tam tikroms sąlygoms neturėtų būti reikalaujama, kad padengtų obligacijų emitentai ar padengtų obligacijų draudimo fondai pateiktų įkaitą. Tai turėtų suteikti tam tikro lankstumo padengtų obligacijų emitentams ar padengtų obligacijų draudimo fondams ir kartu užtikrinti, kad būtų apribota rizika jų sandorio šalims. Padengtų obligacijų emitentams ar padengtų obligacijų draudimo fondams gali kilti teisinių kliūčių pateikti ir rinkti nepiniginį įkaitą kaip pradinę ar kintamąją garantinę įmoką arba pateikti kintamąją garantinę įmoką pinigais, nes kintamosios garantinės įmokos mokėjimas gali būti laikomas didesnio prioriteto reikalavimu nei obligacijų turėtojo reikalavimai ir dėl to gali kilti teisinių kliūčių. Panašiai galimybė pakeisti arba atsiimti pradinę garantinę įmoką galėtų būti laikoma didesnio prioriteto reikalavimu nei obligacijų turėtojo reikalavimai, kuriems galioja tokios pat rūšies suvaržymai. Tačiau padengtų obligacijų emitentams ar padengtų obligacijų draudimo fondams nėra apribojimų grąžinti pinigus, anksčiau surinktus kaip kintamoji garantinė įmoka. Todėl turėtų būti reikalaujama, kad padengtų obligacijų emitentų ar padengtų obligacijų draudimo fondų sandorio šalys pateiktų kintamąją garantinę įmoką pinigais, ir jos turėtų turėti teisę atgauti jos dalį arba ją visą, tačiau padengtų obligacijų emitentai ar padengtų obligacijų draudimo fondai privalėtų pateikti tik tokią kintamosios garantinės įmokos sumą pinigais, kuri buvo anksčiau gauta;

(18)

sandorio šalys turėtų visuomet įvertinti savo užskaitos ir atskyrimo susitarimų teisinį vykdymo užtikrinimą. Jeigu dėl trečiosios valstybės teisinės sistemos šie vertinimai būtų neigiami, sandorio šalys turėtų naudoti kitas priemones, o ne dvišalį pasikeitimą garantinėmis įmokomis. Siekiant užtikrinti suderinamumą su tarptautiniais standartais, išvengti tokios situacijos, kad Sąjungos sandorio šalims taptų neįmanoma prekiauti su toms jurisdikcijoms priklausančiomis sandorio šalimis, ir užtikrinti vienodas sąlygas Sąjungos sandorio šalims, reikėtų nustatyti minimalią ribą, kurios nesiekiančios sandorio šalys galėtų prekiauti su tose jurisdikcijose įsteigtomis sandorio šalimis ir nesikeisti pradine ar kintamąja garantine įmoka. Kai sandorio šalys turi galimybę rinkti garantines įmokas ir gali užtikrinti, kad surinkto (o ne pateikto) įkaito atžvilgiu šio reglamento nuostatos gali būti įvykdytos, visuomet turėtų būti reikalaujama, kad Sąjungos sandorio šalys rinktų įkaitą. Pozicijos, atsiradusios dėl sutarčių su trečiųjų valstybių jurisdikcijose įsteigtomis sandorio šalimis ir nepadengtos pasikeičiant įkaitu dėl teisinių kliūčių tose jurisdikcijose, turėtų būti apribotos nustatant tam tikrą ribą, nes kapitalas nėra laikomas lygiaverčiu pasikeitimui garantinėmis įmokomis, kiek tai susiję su pozicijomis, atsirandančiomis dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, be to, kapitalo reikalavimai taikomi ne visoms sandorio šalims, kurioms taikomi garantinės įmokos reikalavimai pagal šį reglamentą. Ši riba turėtų būti nustatyta taip, kad ją būtų paprasta apskaičiuoti ir patikrinti. Siekiant išvengti sisteminės rizikos padidėjimo ir užtikrinti, kad tokia speciali tvarka nesukurtų galimybės apeiti šio reglamento nuostatų, riba turėtų būti konservatyvaus lygio. Ši tvarka būtų laikoma pakankamai apdairia, nes kaip garantinių įmokų alternatyva taikomi ir kiti rizikos mažinimo būdai;

(19)

siekiant apsisaugoti nuo tokių atvejų, kai įkaitas negali būti likviduotas iš karto po sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo, apskaičiuojant pradinę garantinę įmoką būtina atsižvelgti į laikotarpį nuo paskutinio pasikeitimo įkaitu, kuriuo užtikrinama sutarčių su įsipareigojimų nevykdančia sandorio šalimi užskaitos grupė, iki tol, kol sutartys likviduojamos, o atitinkama rinkos rizika apdraudžiama iš naujo. Šis laikotarpis yra vadinamas garantinės įmokos rizikos laikotarpiu (angl. margin period of risk, MPOR) ir yra ta pati priemonė kaip ta, kuri yra naudojama Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (3) 272 straipsnio 9 dalyje, vertinant kredito įstaigų sandorio šalies kredito riziką. Nepaisant to, kadangi šių dviejų reglamentų tikslai skiriasi (Reglamente (ES) Nr. 575/2013 nustatytos MPOR apskaičiavimo taisyklės tik nuosavų lėšų reikalavimų tikslais), į šį reglamentą turėtų būti įtrauktos konkrečios MPOR taisyklės, kurios yra reikalingos atsižvelgiant į ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, rizikos valdymo procedūras. Nustatant MPOR reikėtų atsižvelgti į keitimosi garantinėmis įmokomis procesus, kurių reikalaujama šiuo reglamentu;

(20)

pradine ir kintamąja garantinėmis įmokomis paprastai turėtų būti keičiamasi ne vėliau kaip kitos darbo dienos, einančios po įvykdymo dienos, pabaigoje. Tačiau keitimosi kintamąja garantine įmoka laikotarpį leidžiama pratęsti, kai tas pratęsimas kompensuojamas tinkamai apskaičiuojant MPOR. Kitu atveju, kai pradinės garantinės įmokos reikalavimai netaikomi, pratęsimas turėtų būti leidžiamas, jei renkama tinkama papildomos kintamosios garantinės įmokos suma;

(21)

rengdamos pradinės garantinės įmokos modelius ir apskaičiuodamos tinkamą MPOR, sandorio šalys turėtų atsižvelgti į poreikį turėti modelius, kuriais atsižvelgiama į rinkos likvidumą, tos rinkos dalyvių skaičių ir atitinkamų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių apimtį. Kartu reikia parengti modelį, kurį abi šalys gali suprasti, atkartoti ir kuriuo gali pasikliauti spręsdamos ginčus. Todėl sandorio šalims turėtų būti leidžiama kalibruoti modelį ir apskaičiuoti MPOR atsižvelgiant tik į rinkos sąlygas, kad joms nereikėtų pritaikyti savo įverčių prie konkrečių sandorio šalių savybių. Savo ruožtu tai reiškia, kad sandorio šalys gali nuspręsti taikyti skirtingus modelius pradinės garantinės įmokos, kuria jos keisis, sumoms apskaičiuoti ir kad tos pradinės garantinės įmokos sumos gali būti nesimetriškos;

(22)

atsižvelgiant į tai, kad pradinės garantinės įmokos modelį reikia pakankamai dažnai perkalibruoti, naujas kalibravimas gali lemti nenumatytą garantinės įmokos reikalavimų lygį. Dėl šios priežasties turėtų būti nustatytas tinkamas laikotarpis, per kurį garantinėmis įmokomis vis dar būtų galima keistis remiantis ankstesniu kalibravimu. Tai turėtų suteikti sandorio šalims pakankamai laiko įvykdyti įkaito vertės išlaikymo prievoles, atsiradusias dėl perkalibravimo;

(23)

turėtų būti laikoma, kad įkaitas yra laisvai pervedamas, jeigu įkaito davėjo įsipareigojimų neįvykdymo atveju nėra reguliavimo ar teisinių kliūčių arba trečiosios šalies reikalavimų, įskaitant trečiosios šalies saugotojo reikalavimus. Tačiau tam tikri reikalavimai, pavyzdžiui, dėl išlaidų ir sąnaudų, patirtų pervedant įkaitą, teikiami kreditorinio reikalavimo pirmumo teisės, kuri paprastai taikoma visiems vertybinių popierių pervedimams, forma, neturėtų būti laikomi kliūtimi, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai kliūtis būtų nustatoma nuolat;

(24)

įkaitą renkanti sandorio šalis turėtų būti pajėgi likviduoti įkaitą įkaito davėjo įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Įkaitą renkanti sandorio šalis turėtų galėti naudoti pinigines likvidavimo pajamas tam, kad sudarytų lygiavertę sutartį su kita sandorio šalimi arba apdraustų atsiradusią riziką. Todėl prieiga prie rinkos turėtų būti išankstinė sąlyga įkaito rinkėjui, kad jis galėtų arba parduoti įkaitą, arba jį atpirkti per pagrįstą laiką. Šis gebėjimas turėtų nepriklausyti nuo įkaito davėjo;

(25)

surinktas įkaitas turi būti pakankamai didelio likvidumo ir aukštos kredito kokybės, kad jį renkanti sandorio šalis galėtų likviduoti pozicijas nepatirdama nuostolio dėl reikšmingų vertės pokyčių tuo atveju, jei kita sandorio šalis neįvykdytų įsipareigojimų. Įkaito kredito kokybė turėtų būti vertinama remiantis pripažintomis metodikomis, tokiomis kaip išorinių kredito rizikos vertinimo institucijų reitingai. Tačiau siekiant sumažinti mechaniško kliovimosi išorės reitingais riziką, reikėtų nustatyti papildomų apsaugos priemonių. Tos apsaugos priemonės turėtų apimti galimybę naudoti patvirtintą vidaus reitingais pagrįstą (IRB) metodą ir galimybę atidėti įkaito, kuris nebėra tinkamas dėl reitingo sumažinimo, pakeitimą, kad būtų galima veiksmingai sumažinti galimą skardžio efektą, galintį atsirasti dėl per didelio kliovimosi išoriniais kredito rizikos vertinimais;

(26)

vertės mažinimas sušvelnina riziką, kad surinktas įkaitas gali būti nepakankamas garantinės įmokos poreikiams padengti esant finansiškai nepalankioms sąlygoms, tačiau priimant nepiniginį įkaitą reikia ir kitų rizikos mažinimo būdų siekiant užtikrinti, kad jį būtų galima veiksmingai likviduoti. Visų pirma sandorio šalys turėtų užtikrinti, kad surinkti įkaitai būtų pagrįstai diversifikuoti pagal individualius emitentus, emitentų tipus ir turto klases;

(27)

ne sisteminės svarbos sandorio šalių pateikto įkaito likvidavimo poveikis finansiniam stabilumui yra ribotas. Be to, pradinės garantinės įmokos koncentracijos ribos gali būti našta sandorio šalims, kurių ne biržos išvestinių finansinių priemonių portfeliai maži, nes jos gali turėti tik ribotą tinkamo įkaito, kurį gali pateikti, pasirinkimą. Taigi, nors įkaito diversifikavimas yra veiksmingas rizikos mažinimo būdas, neturėtų būti reikalaujama, kad ne sisteminės svarbos sandorio šalys diversifikuotų įkaitą. Kita vertus, tarpusavyje prekiaujančios sisteminės svarbos finansų įstaigos ir kitos sandorio šalys, kurių ne biržos išvestinių finansinių priemonių portfeliai yra dideli, turėtų taikyti koncentracijos ribas bent pradinei garantinei įmokai, įskaitant tinkamą įkaitą, kurį sudaro valstybių narių valstybės skolos vertybiniai popieriai. Tos sandorio šalys yra pakankamai patyrusios, kad transformuotų įkaitą arba pasinaudotų prieiga prie daugelio rinkų ir emitentų siekdamos pakankamai diversifikuoti pateikiamą įkaitą. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES (4) 131 straipsnyje nustatyta, kaip pagal Sąjungos teisę nustatomos sisteminės svarbos įstaigos. Tačiau, atsižvelgiant į plačią Reglamento (ES) Nr. 648/2012 taikymo sritį, turėtų būti nustatyta kiekybinė riba, kad koncentracijos ribos taip pat būtų taikomos sandorio šalims, kurios gali nepatekti į tas esamas sistemiškai svarbių įstaigų kategorijas, tačiau koncentracijos ribos joms vis tiek turėtų būti taikomos dėl jų ne biržos išvestinių finansinių priemonių portfelių dydžio;

(28)

pensijų sistemų įstaigoms taikomi dvišalio užtikrinimo reikalavimai. Tačiau svarbu užtikrinti, kad tie reikalavimai nelemtų pernelyg didelės naštos numatomam tų sistemų veikimui ir atitinkamai būsimų pensininkų pensinėms pajamoms. Pensijų sistemų įstaigų įsipareigojimai pensininkams yra išreikšti vietos valiutomis, todėl jų investicijos turi būti išreikštos ta pačia valiuta, kad būtų išvengta užsienio valiutų nesutapimo išlaidų ir rizikos. Todėl tikslinga numatyti, kad koncentracijos ribos netaikomos pensijų sistemų įstaigoms tokiu pačiu būdu kaip kitoms sandorio šalims. Tačiau svarbu įdiegti tinkamas rizikos valdymo procedūras, kad būtų galima stebėti ir mažinti dėl tos specialios tvarkos galinčią kilti koncentracijos riziką. Šių nuostatų taikymą pensijų sistemų įstaigoms reikėtų stebėti ir peržiūrėti, atsižvelgiant į rinkos pokyčius;

(29)

piniginio įkaito atskyrimo sunkumai turėtų būti pripažinti leidžiant sandorio šalims pinigais pateikti ribotą pradinės garantinės įmokos sumą ir leidžiant saugotojams šį piniginį įkaitą reinvestuoti. Tačiau saugotojo laikomi pinigai yra saugotojo įsipareigojimas įkaitą pateikiančiai sandorio šaliai, kuris tai šaliai kelia kredito riziką. Todėl, siekiant sumažinti sisteminę riziką, kai pradinė garantinė įmoka teikiama pinigais, diversifikavimo reikalavimai turėtų būti taikomi bent sisteminės svarbos įstaigoms. Turėtų būti reikalaujama, kad sisteminės svarbos įstaigos apribotų pinigais renkamos pradinės garantinės įmokos sumą arba diversifikuotų pozicijas pasitelkdamos daugiau nei vieną saugotoją;

(30)

įkaito vertė neturėtų rodyti reikšmingos teigiamos koreliacijos su įkaito davėjo kreditingumu arba pagrindinio išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, portfelio verte, nes tai sumažintų surinkto įkaito teikiamos apsaugos veiksmingumą. Atitinkamai įkaito davėjo ar su juo susijusių subjektų išleisti vertybiniai popieriai neturėtų būti priimami kaip įkaitas. Iš sandorio šalių taip pat turėtų būti reikalaujama stebėti, ar tam surinktam įkaitui negresia kitų formų klaidingų sprendimų rizika;

(31)

įsipareigojimus vykdanti sandorio šalis turėtų galėti turtą, kaip įkaitas surinktą pradinės garantinės įmokos arba kintamosios garantinės įmokos forma, likviduoti per pakankamai trumpą laiką, kad apsisaugotų nuo nuostolių, susijusių su ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartimis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Todėl šis turtas turėtų būti labai likvidus ir jam neturėtų kilti pernelyg didelė kredito, rinkos ar užsienio valiutos kurso rizika. Tiek, kiek įkaito vertei kyla šių rūšių rizika, turėtų būti taikomi nuo rizikos atitinkamai priklausomi vertės mažinimai;

(32)

siekdamos užtikrinti, kad įkaitas būtų pervedamas laiku, sandorio šalys turėtų įdiegti veiksmingus veiklos procesus. Tam reikia, kad dvišalio keitimosi įkaitu procesai būtų pakankamai išsamūs, skaidrūs ir patikimi. Sandorio šalims nepavykus susitarti dėl įkaito vertės išlaikymo prievolių veiksmingo apskaičiavimo, pranešimo ir užbaigimo tvarkos ir ją nustatyti gali kilti ginčų ir gali būti nepasikeista įkaitu, o dėl to atsirastų neužtikrintų pozicijų pagal ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis. Todėl labai svarbu, kad sandorio šalys nustatytų aiškią įkaito pervedimo vidaus politiką ir standartus. Bet kokį nuokrypį nuo tos politikos turėtų griežtai peržiūrėti visi atitinkami vidaus suinteresuotieji subjektai, kurie turi suteikti leidimą tokiems nuokrypiams. Be to, visos taikomos praktinio pasikeitimo įkaitu sąlygos turėtų būti tiksliai, patikimai, greitai ir sistemingai registruojamos;

(33)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sudarančios sandorio šalys turėtų sudaryti susitarimą dėl pasikeitimo įkaitu. Susitarime dėl pasikeitimo įkaitu turėtų būti numatytos visos esminės sandorio šalių teisės ir pareigos, taikomos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka;

(34)

įkaitas apsaugo jį renkančią sandorio šalį įkaitą pateikiančios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Tačiau abi sandorio šalys taip pat privalo užtikrinti, kad dėl surinkto įkaito laikymo būdo įkaitą pateikiančiai sandorio šaliai nepadidėtų rizika prarasti pateikto įkaito perviršį įkaitą renkančios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Dėl šios priežasties sandorio šalių dvišalis susitarimas turėtų laiku suteikti abiem sandorio šalims prieigą prie įkaito, kai jos turi tokią teisę, todėl reikalingos atskyrimo taisyklės ir taisyklės, kuriose būtų numatytas susitarimo veiksmingumo vertinimas šiuo aspektu, atsižvelgiant į kiekvienos jurisdikcijos teisinius suvaržymus ir rinkos praktiką;

(35)

kaip pradinių garantinių įmokų surinkto įkaito pakartotinis įkeitimas arba pakartotinis panaudojimas keltų naują riziką sandorio šalims dėl trečiųjų šalių reikalavimų, susijusių su turtu, įsipareigojimų neįvykdymo atveju. Dėl teisinių ir veiklos sunkumų gali būti vėluojama grąžinti įkaitą pradinio įkaito rinkėjo ar trečiosios šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju arba tai netgi taptų neįmanoma. Siekiant išsaugoti sistemos veiksmingumą ir užtikrinti, kad sandorio šalies kredito rizika būtų tinkamai sumažinta, kaip pradinė garantinė įmoka surinkto įkaito pakartotinis įkeitimas arba pakartotinis panaudojimas turėtų būti draudžiamas;

(36)

atsižvelgiant į pinigų atskyrimo sunkumus, dabartinę pasikeitimo piniginiais įkaitais praktiką tam tikrose jurisdikcijose ir poreikį tam tikromis aplinkybėmis, kai veiklos suvaržymai gali trukdyti pervesti vertybinius popierius, naudoti pinigus vietoje vertybinių popierių, piniginį įkaitą, surinktą kaip pradinė garantinė įmoka, visuomet turėtų laikyti centrinis bankas arba trečiosios šalies kredito įstaiga, nes taip užtikrinamas atskyrimas nuo dviejų sandorio šalių. Siekiant užtikrinti tokį atskyrimą, trečiosios šalies kredito įstaiga neturėtų priklausyti tai pačiai grupei kaip bet kuri iš sandorio šalių;

(37)

kai sandorio šalis praneša atitinkamai kompetentingai institucijai apie savo ketinimą pasinaudoti grupės vidaus sandoriams taikoma išimtimi, kad kompetentinga institucija galėtų nuspręsti, ar tenkinamos išimties taikymo sąlygos, sandorio šalis turėtų pateikti visus reikalingus dokumentus, įskaitant visą atitinkamą informaciją, būtiną kompetentingai institucijai vertinimui atlikti;

(38)

kad būtų laikoma, kad grupė turi pakankamai patikimas ir tvirtas rizikos valdymo procedūras, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Grupė turėtų užtikrinti, kad grupės vidaus pozicijos būtų nuolat stebimos, taip pat turėtų būti užtikrinta, kad būtų laiku įvykdytos prievolės, atsiradusios dėl grupės vidaus ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, taikant grupės lygmens stebėjimo ir likvidumo priemones, kurios atitinka grupės vidaus sandorių sudėtingumą;

(39)

kad grupės vidaus sandoriams būtų galima taikyti išimtį, būtina įsitikinti, kad jokios įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos arba kitos privalomos taikytinos teisės nuostatos negalėtų teisiškai užkirsti kelio grupės vidaus sandorio šalims įvykdyti prievoles pervesti pinigus arba apmokėti įsipareigojimus ar vertybinius popierius pagal grupės vidaus sandorių sąlygas. Panašiai grupės vidaus sandorio šalys arba grupė turėtų nesivadovauti veiklos ar verslo praktika, dėl kurios gali nebūti lėšų mokėjimo prievolėms įvykdyti kasdien, kai sueina jų terminas, arba gali būti neįmanoma greitai elektroniniu būdu pervesti lėšas;

(40)

šiame reglamente numatyti tam tikri išsamūs reikalavimai, kuriuos turi įvykdyti grupė, kad galėtų pasinaudoti išimtimi, leidžiančia neteikti garantinių įmokų dėl grupės vidaus sandorių. Be tų reikalavimų, kai viena iš dviejų grupės sandorio šalių yra įsteigta trečiojoje valstybėje, dėl kurios dar nepriimtas lygiavertiškumo sprendimas pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 13 straipsnio 2 dalį, grupė turi keistis kintamosiomis garantinėmis įmokomis ir tinkamai atskirtomis pradinėmis garantinėmis įmokomis dėl visų grupės vidaus sandorių su patronuojamosiomis įmonėmis tose trečiosiose valstybėse. Siekiant išvengti neproporcingo garantinės įmokos reikalavimų taikymo ir atsižvelgti į panašius reikalavimus, susijusius su tarpuskaitos prievolėmis, šiuo reglamentu reikėtų numatyti, kad tas konkretus reikalavimas būtų įgyvendintas vėliau. Taip būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti lygiavertiškumo nustatymo procesą ir nereikėtų neveiksmingai paskirstyti išteklių grupėms, turinčioms patronuojamųjų įmonių trečiosiose valstybėse;

(41)

atsižvelgiant į proporcingumo principą, sandorio šalys, kurios turi mažesnius portfelius ir atitinkamai jų operacijos yra mažesnės, turėtų turėti daugiau laiko pritaikyti savo vidines sistemas ir procesus, kad atitiktų šio reglamento reikalavimus. Siekiant užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp poreikio sumažinti ne biržos išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, keliamą riziką ir proporcingai taikyti šį reglamentą, taip pat užtikrinti tarptautinį suderinamumą bei kuo labiau sumažinti reglamentavimo arbitražo galimybes, kad būtų išvengta rinkos sutrikdymo, reikalavimus būtina įgyvendinti laipsniškai. Nustatant šiuo reglamentu įvedamų reikalavimų laipsniško įgyvendinimo laikotarpį atsižvelgiama į tvarkaraštį, dėl kurio susitarta BBPK ir IOSCO sistemoje ir kuris nustatytas atsižvelgiant į kiekybinio poveikio tyrimą, kuriame dalyvavo Sąjungos kredito įstaigos;

(42)

Komisijos deleguotajame reglamente (*1) pateikta Sąjungos išankstinių užsienio valiutos keitimo sandorių, už kuriuos atsiskaitoma fiziškai, apibrėžtis. Tačiau šiuo metu ta apibrėžtis netaikoma, o tie produktai Sąjungoje apibrėžiami nevienodai. Todėl, kad Sąjungoje nebūtų sukurtos nevienodos sąlygos, atitinkamų rizikos mažinimo būdų taikymo datą būtina suderinti su minėto deleguotojo akto taikymo data. Taip pat nustatyta konkreti data, kurią atitinkami reikalavimai bet kokiu atveju turėtų būti taikomi, kad nebūtų per daug vėluojama pradėti taikyti rizikos mažinimo būdus;

(43)

siekiant išvengti rinkos fragmentacijos ir visuotiniu mastu užtikrinti vienodas sąlygas Sąjungos sandorio šalims, įsteigtoms Sąjungoje, taip pat pripažįstant faktą, kad tam tikrose jurisdikcijose pasikeitimui kintamąja ir pradine garantinėmis įmokomis dėl vienos rūšies akcijų pasirinkimo sandorių ir nuosavybės vertybinių popierių indekso pasirinkimo sandorių netaikomi lygiaverčiai garantinės įmokos reikalavimai, tiems produktams taikoma tvarka turėtų būti pradėta taikyti laipsniškai. Šis laipsniško taikymo laikotarpis suteiks laiko stebėti reguliavimo pokyčius kitose jurisdikcijose ir užtikrinti, kad Sąjungoje būtų nustatyti tinkami reikalavimai, kurių tikslas – sumažinti su tokiomis sutartimis susijusią sandorio šalies kredito riziką, kartu išvengiant reglamentavimo arbitražo galimybės;

(44)

dėl teisinio tikrumo priežasčių ir siekiant išvengti galimo finansų rinkų sutrikdymo, tikslinga paaiškinti esamoms sutartims taikomą tvarką;

(45)

šis reglamentas grindžiamas techninių reguliavimo standartų projektais, kuriuos Europos bankininkystės institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija pateikė Komisijai;

(46)

Europos bankininkystės institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija dėl techninių reguliavimo standartų projektų, kuriais pagrįstas šis reglamentas, surengė atviras viešas konsultacijas, išnagrinėjo galimas susijusias sąnaudas ir naudą ir paprašė Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010 (5) 37 straipsnį, Draudimo ir perdraudimo suinteresuotųjų subjektų grupės bei Profesinių pensijų suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtų pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1094/2010 (6) 37 straipsnį, ir Vertybinių popierių ir rinkų suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1095/2010 (7) 37 straipsnį, pateikti nuomonę;

(47)

vadovaujantis Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 10 straipsnio 1 dalies penkta, šešta ir septinta pastraipomis, Reglamento (ES) Nr. 1095/2010 10 straipsnio 1 dalies penkta, šešta ir septinta pastraipomis ir Reglamento (ES) Nr. 1094/2010 10 straipsnio 1 dalies penkta, šešta ir septinta pastraipomis, į šį reglamentą įtraukiami techninių reguliavimo standartų projektų daliniai pakeitimai, kuriuos oficialios nuomonės forma Komisijai dar kartą pateikė Europos bankininkystės institucija, Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ir Europos vertybinių popierių ir rinkų institucija, remdamosi Komisijos pasiūlytais daliniais pakeitimais,

a)

įkaito tinkamumas ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartims, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, pagal 2 skirsnį;

b)

garantinių įmokų apskaičiavimas ir rinkimas dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, pagal 3 skirsnį;

c)

įkaito dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, valdymas ir atskyrimas pagal 5 skirsnį;

d)

pakoreguotos įkaito vertės apskaičiavimas pagal 6 skirsnį;

e)

sandorio šalių keitimasis informacija, leidimo taikyti bet kokias 1 dalyje nurodytų rizikos valdymo procedūrų išimtis suteikimas ir tų išimčių registravimas;

f)

pranešimas apie išimtis, nurodytas II skyriuje, vyresniajai vadovybei;

g)

visų būtinų susitarimų, kuriuos sandorio šalys turi sudaryti ne vėliau kaip tuo momentu, kai sudaroma ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sąlygos, įskaitant užskaitos susitarimo sąlygas ir susitarimo dėl pasikeitimo įkaitu pagal 3 straipsnį sąlygas;

h)

periodinis įkaito, kuriuo turi būti keičiamasi, likvidumo tikrinimas;

i)

įkaitą pateikiančios sandorio šalies įkaito susigrąžinimas laiku iš įkaitą renkančios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju ir

j)

reguliarus pozicijų, susidarančių dėl ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurios yra grupės vidaus sandoriai, stebėjimas ir prievolių, atsirandančių dėl tų sutarčių, įvykdymas laiku.

a)

bet kokias sandorio šalių mokėjimo prievoles;

b)

mokėjimo prievolių užskaitos sąlygas;

c)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, įsipareigojimų neįvykdymo atvejus arba kitus nutraukimo atvejus;

d)

visus taikomus skaičiavimo metodus, susijusius su mokėjimo prievolėmis;

e)

mokėjimo prievolių užskaitos sąlygas nutraukimo atveju;

f)

teisių ir pareigų perdavimą nutraukimo atveju;

g)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, sandorius reglamentuojančią teisę.

a)

reikalaujamo įkaito lygiai ir rūšis;

b)

atskyrimo tvarka;

c)

užskaitos grupė, su kuria susijęs pasikeitimas įkaitu;

d)

įkaito vertės išlaikymo prievolių pranešimo, patvirtinimo ir koregavimo procedūros;

e)

kiekvienos rūšies tinkamo įkaito vertės išlaikymo prievolių įvykdymo procedūros;

f)

garantinių įmokų apskaičiavimo ir įkaito vertinimo procedūros, metodai, laikotarpiai ir atsakomybės paskirstymas;

g)

įvykiai, kurie yra laikomi įsipareigojimų neįvykdymo arba nutraukimo atvejais;

h)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčiai, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, taikoma teisė;

i)

susitarimui dėl pasikeitimo įkaitu taikoma teisė.

a)

pinigai, įskaityti į sąskaitą bet kuria valiuta, ar kiti panašūs pinigų išmokėjimo reikalavimai, tokie kaip pinigų rinkos indėliai;

b)

priskiriamas pripažinto kokybės standarto grynas luitinis auksas;

c)

valstybių narių centrinės valdžios arba centrinių bankų išleisti skolos vertybiniai popieriai;

d)

valstybių narių regioninės valdžios arba vietos valdžios institucijų išleisti skolos vertybiniai popieriai, kurių pozicijos vertinamos kaip tos valstybės narės centrinės valdžios pozicijos pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 115 straipsnio 2 dalį;

e)

valstybių narių viešojo sektoriaus subjektų išleisti skolos vertybiniai popieriai, kurių pozicijos vertinamos kaip tos valstybės narės centrinės valdžios, regioninės valdžios arba vietos valdžios institucijų pozicijos pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 116 straipsnio 4 dalį;

f)

valstybių narių regioninės valdžios arba vietos valdžios institucijų išleisti skolos vertybiniai popieriai, išskyrus nurodytuosius d punkte;

g)

valstybių narių viešojo sektoriaus subjektų išleisti skolos vertybiniai popieriai, išskyrus nurodytuosius e punkte;

h)

Reglamento (ES) Nr. 575/2013 117 straipsnio 2 dalyje išvardytų daugiašalių plėtros bankų išleisti skolos vertybiniai popieriai;

i)

Reglamento (ES) Nr. 575/2013 118 straipsnyje išvardytų tarptautinių organizacijų išleisti skolos vertybiniai popieriai;

j)

trečiųjų valstybių vyriausybių arba centrinių bankų išleisti skolos vertybiniai popieriai;

k)

trečiųjų valstybių regioninės valdžios arba vietos valdžios institucijų išleisti skolos vertybiniai popieriai, atitinkantys d ir e punktų reikalavimus;

l)

trečiųjų valstybių regioninės valdžios arba vietos valdžios institucijų išleisti skolos vertybiniai popieriai, išskyrus nurodytuosius d ir e punktuose;

m)

kredito įstaigų arba investicinių įmonių išleisti skolos vertybiniai popieriai, įskaitant obligacijas, nurodytas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/65/EB (8) 52 straipsnio 4 dalyje;

n)

įmonių obligacijos;

o)

pakeitimo vertybiniais popieriais, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 61 punkte, kuris nėra pakartotinis pakeitimas vertybiniais popieriais, kaip apibrėžta to reglamento 4 straipsnio 63 punkte, didžiausio prioriteto segmentas;

p)

konvertuojamosios obligacijos, jeigu jos gali būti konvertuojamos tik į nuosavybės vertybinius popierius, kurie yra įtraukti į indeksą, nurodytą pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 197 straipsnio 8 dalies a punktą;

q)

nuosavybės vertybiniai popieriai, įtraukti į indeksą, nurodytą pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 197 straipsnio 8 dalies a punktą;

r)

kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjektų (KIPVPS) akcijos arba investiciniai vienetai, jei įvykdomos 5 straipsnio sąlygos.

a)

turtas nėra išleistas įkaitą pateikiančios sandorio šalies;

b)

turtas nėra išleistas subjektų, priklausančių grupei, kuriai priklauso įkaitą pateikianti sandorio šalis;

c)

turtui negresia jokia kita reikšminga klaidingų sprendimų rizika, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 291 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose.

a)

investicinių vienetų arba akcijų kaina kasdien viešai kotiruojama;

b)

KIPVPS investuoja tik į turtą, kuris yra tinkamas pagal 4 straipsnio 1 dalį;

c)

KIPVPS atitinka Reglamento (ES) Nr. 575/2013 132 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus.

a)

įkaitą renkančios sandorio šalies vidaus reitingus, nurodytus 3 dalyje;

b)

įkaitą pateikiančios sandorio šalies vidaus reitingus, nurodytus 3 dalyje, kai ta sandorio šalis įsteigta Sąjungoje arba trečiojoje valstybėje, kurioje įkaitą pateikiančiai sandorio šaliai taikoma konsoliduota priežiūra, įvertinta kaip lygiavertė pagal Sąjungos teisę reglamentuojamai priežiūrai pagal Direktyvos 2013/36/ES 127 straipsnį;

c)

kredito kokybės vertinimą, pateiktą pripažintos išorinės kredito rizikos vertinimo institucijos (ECAI), kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 98 punkte, arba kredito kokybės vertinimą, pateiktą eksporto kreditų agentūros, nurodytos to reglamento 137 straipsnyje.

a)

4 žingsnio arba blogesnė 1 dalyje nurodyto turto atveju;

b)

blogesnė nei 4 žingsnio 2 dalyje nurodyto turto atveju.

a)

pagal jas sandorio šalims draudžiama keistis papildomu turtu, kuris yra vertinamas kaip 3 dalyje nurodytos kredito kokybės turtas;

b)

jomis nustatomas grafikas, pagal kurį turtas, kuris yra vertinamas kaip 3 dalyje nurodytos kredito kokybės turtas ir kuriuo jau pasikeista kaip įkaitu, yra pakeičiamas per ne ilgesnį nei dviejų mėnesių laikotarpį;

c)

jomis nustatomas kredito kokybės žingsnis, kuriam esant būtina nedelsiant pakeisti 3 dalyje nurodytą turtą;

d)

jos leidžia sandorio šalims didinti atitinkamo įkaito vertės mažinimus, jeigu įkaitas nebuvo pakeistas vadovaujantis b punkte nurodytu grafiku.

a)

4 straipsnio 1 dalies b, f, g ir l–r punktuose nurodytoms turto klasėms priklausančių surinktų pradinių garantinių įmokų, kai turtą išleido vienas emitentas arba tai pačiai grupei priklausantys subjektai, verčių suma neviršija didesnės iš šių verčių:

b)

4 straipsnio 1 dalies o, p ir q punktuose nurodytoms turto klasėms priklausančių surinktų pradinių garantinių įmokų, kai to straipsnio p ir q punktuose nurodytų klasių turtą išleido įstaigos, kaip apibrėžta Reglamente (ES) Nr. 575/2013, verčių suma neviršija didesnės iš šių verčių:

a)

4 straipsnio 1 dalies c–l punktuose nurodytoms turto klasėms priklausančių surinktų pradinių garantinių įmokų, kai turtą išleido vienas emitentas arba emitentai, įsteigti toje pačioje šalyje, verčių suma neviršija 50 % iš tos sandorio šalies surinktų pradinių garantinių įmokų;

b)

kai pradinė garantinė įmoka renkama pinigais, a punkte nurodyta 50 % koncentracijos riba taip pat atsižvelgiama į rizikos pozicijas, atsirandančias dėl tuos pinigus laikančio trečiosios šalies turėtojo arba saugotojo.

a)

įstaigos, kurios pagal Direktyvos 2013/36/ES 131 straipsnį nustatomos kaip pasaulinės sisteminės svarbos įstaigos (G-SII);

b)

įstaigos, kurios pagal Direktyvos 2013/36/ES 131 straipsnį nustatomos kaip kitos sisteminės svarbos įstaigos (O-SII);

c)

sandorio šalys, kurios nėra pensijų sistemų įstaigos ir kurių surinktinų įkaitų verčių suma viršija 1 mlrd. EUR.

a)

kai įvykdoma arba į užskaitos grupę įtraukiama nauja ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka;

b)

kai baigiasi esamos ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarties, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, galiojimo laikas arba ji pašalinama iš užskaitos grupės;

c)

kai esama ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, lemia mokėjimą arba pristatymą, kuris nėra garantinių įmokų pateikimas arba rinkimas;

d)

kai pradinė garantinė įmoka apskaičiuojama pagal standartizuotą metodą, nurodytą 11 straipsnio 1 dalyje, ir esama sutartis perklasifikuojama į IV priedo 1 dalyje nurodytą turto kategoriją sutrumpėjus laikotarpiui iki termino;

e)

kai per praėjusias dešimt darbo dienų nebuvo atliktas joks skaičiavimas.

a)

jei dvi sandorio šalys yra toje pačioje laiko zonoje, apskaičiavimas atliekamas remiantis praėjusios darbo dienos užskaitos grupe;

b)

jei dvi sandorio šalys yra ne toje pačioje laiko zonoje, apskaičiavimas atliekamas remiantis užskaitos grupės sandoriais, sudarytais iki praėjusios darbo dienos 16.00 toje laiko zonoje, kurioje 16.00 ateina anksčiau.

a)

tą pačią darbo dieną, kuri sutampa su apskaičiavimo data, nustatyta pagal 9 straipsnio 3 dalį;

b)

jei įvykdomos 2 dalies sąlygos, per dvi darbo dienas nuo apskaičiavimo datos, nustatytos pagal 9 straipsnio 3 dalį.

a)

užskaitos grupėms, kurias sudaro išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurioms netaikomi pradinės garantinės įmokos reikalavimai pagal šį reglamentą, kai įkaitą pateikianti sandorio šalis kintamosios garantinės įmokos apskaičiavimo datą arba iki tos datos pateikė išankstinę tinkamo įkaito sumą, apskaičiuotą tokiu pačiu būdu, koks taikomas pradinėms garantinėms įmokoms pagal 15 straipsnį, o įkaitą renkanti sandorio šalis naudojo garantinės įmokos rizikos laikotarpį (angl. margin period of risk, MPOR), kuris yra bent lygus dienų, praėjusių nuo apskaičiavimo datos imtinai iki surinkimo datos imtinai, skaičiui;

b)

užskaitos grupėms, kurias sudaro sutartys, kurioms taikomi pradinės garantinės įmokos reikalavimai pagal šį reglamentą, jei pradinė garantinė įmoka pakoreguojama vienu iš šių būdų:

a)

modelis apima rizikos veiksnius, atitinkančius atskiras valiutas, kuriomis išreikštos tos sutartys užskaitos grupėje;

b)

modelis apima palūkanų normos rizikos veiksnius, atitinkančius atskiras valiutas, kuriomis išreikštos tos sutartys;

c)

pagrindinių valiutų ir rinkų palūkanų normos rizikos pozicijų atveju pelningumo kreivė dalijama į ne mažiau kaip šešis terminų intervalus;

d)

modelis apima riziką, susijusią su judėjimais tarp skirtingų pelningumo kreivių ir skirtingų terminų intervalų;

e)

modelis apima atskirus rizikos veiksnius bent kiekvienam nuosavybės vertybiniam popieriui, nuosavybės vertybinių popierių indeksui, biržos prekei ar biržos prekių indeksui, kuris yra reikšmingas toms sutartims;

f)

modelis apima riziką, susijusią su mažiau likvidžiomis pozicijomis ir riboto kainų skaidrumo pozicijomis, atsižvelgiant į tikroviškus rinkos scenarijus;

g)

modelis apima riziką, kurios kitos modelio ypatybės neapima, kylančią dėl išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių pagrindinio turto klasė yra kreditas;

h)

modelis apima judėjimo tarp panašių, bet ne tapačių pagrindinių rizikos veiksnių riziką ir verčių pasikeitimų riziką, kylančią dėl terminų nesutapimo;

i)

modelis apima pagrindinę netiesinę priklausomybę;

j)

į modelį įtrauktos metodikos, naudojamos atliekant grįžtamąjį patikrinimą, įskaitant statistinius modelio veikimo testus;

k)

modelis nustato, kurie priežastiniai įvykiai lemia modelio pakeitimą, kalibravimą ar kitą taisomąjį veiksmą.

a)

laikotarpį, kuris gali praeiti nuo paskutinio pasikeitimo kintamąja garantine įmoka iki sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo;

b)

numatytą laikotarpį, kurio reikia kiekvienai užskaitos grupės ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčiai, kurios tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, pakeisti arba jų keliamai rizikai apdrausti, atsižvelgiant į rinkos, kurioje prekiaujama tos rūšies sutartimis, likvidumo lygį, bendrą ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, apimtį toje rinkoje ir tos rinkos dalyvių skaičių.

a)

turimų duomenų neužtenka arba jie neparodo tikro ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarties arba ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių portfelio užskaitos grupėje kintamumo;

b)

naudojant pakaitinius duomenis gaunamas konservatyvus garantinių įmokų lygis.

a)

palūkanų normos, valiuta ir infliacija;

b)

nuosavas kapitalas;

c)

kreditas;

d)

biržos prekės ir auksas;

e)

kita.

a)

pradinį modelio patvirtinimą, kurį atlieka tinkamos kvalifikacijos asmenys, nepriklausantys nuo modelį parengusių asmenų;

b)

vėlesnį modelio patvirtinimą, kai padaromas reikšmingas pradinės garantinės įmokos modelio pakeitimas, bet ne rečiau kaip kartą per metus;

c)

reguliarų audito procesą, siekiant įvertinti:

a)

jie leidžia gerai informuotai trečiajai šaliai suprasti pradinės garantinės įmokos modelio struktūrą ir išsamius veikimo duomenis;

b)

juose pateikiamos pagrindinės pradinės garantinės įmokos modelio prielaidos ir apribojimai;

c)

juose apibrėžtos aplinkybės, kuriomis pradinės garantinės įmokos modelio prielaidos nebegalioja.

a)

kasdienis laikomo įkaito vertinimas pagal 6 skirsnį;

b)

teisiniai susitarimai ir įkaito laikymo struktūra, kurie suteikia prieigą prie gauto įkaito, kai jį laiko trečioji šalis;

c)

nuostata, kad tuo atveju, kai pradinę garantinę įmoką laiko įkaito davėjas, įkaitas laikomas nemokumo atveju neliečiamose pasaugos sąskaitose;

d)

nuostata, kad nepiniginė pradinė garantinė įmoka laikoma pagal 3 ir 4 dalis;

e)

nuostata, kad pinigai, surinkti kaip pradinė garantinė įmoka, būtų laikomi pinigų sąskaitose centriniuose bankuose arba kredito įstaigose, kurios atitinka visas šias sąlygas:

f)

nepanaudoto įkaito prieinamumas likvidatoriui arba kitam įsipareigojimų nevykdančios sandorio šalies nemokumą administruojančiam pareigūnui;

g)

galimybė laisvai ir laiku pervesti pradinę garantinę įmoką įkaitą pateikiančiai sandorio šaliai įkaitą renkančios sandorio šalies įsipareigojimų neįvykdymo atveju;

h)

nuostata, kad nepiniginis įkaitas gali būti pervestas be jokių reguliavimo ar teisinių suvaržymų arba trečiosios šalies reikalavimų, įskaitant įkaitą renkančios sandorio šalies likvidatoriaus ar trečiosios šalies saugotojo reikalavimus, išskyrus kreditorinio reikalavimo pirmumo teises, susijusias su mokesčiais ir išlaidomis, patirtais teikiant pasaugos sąskaitas, ir kitas kreditorinio reikalavimo pirmumo teises, paprastai taikomas visiems vertybiniams popieriams tarpuskaitos sistemoje, kurioje toks įkaitas gali būti laikomas;

i)

nuostata, kad negrąžintas įkaitas visas grąžinamas įkaitą pateikusiai sandorio šaliai, išskyrus išlaidas ir sąnaudas, susijusias su įkaito rinkimo ir laikymo procesu.

a)

pakeitimas atliekamas laikantis sandorio šalių susitarimo, nurodyto 3 straipsnyje, sąlygų;

b)

alternatyvus įkaitas yra tinkamas pagal 2 skirsnį;

c)

alternatyvaus įkaito vertė yra pakankama, kad būtų galima įvykdyti visus garantinės įmokos reikalavimus pritaikius bet kokį atitinkamą vertės mažinimą.

a)

trečiosios šalies turėtojo ar saugotojo knygose ir įrašuose;

b)

taikant kitas teisiškai privalomas priemones.

a)

kai įkaitą nuosavybės pagrindu laiko įkaitą renkanti sandorio šalis, jis turi būti atskirtas nuo kito įkaitą renkančios sandorio šalies nuosavo turto;

b)

kai įkaitą ne nuosavybės pagrindu laiko įkaitą pateikianti sandorio šalis, jis turi būti atskirtas nuo kito įkaitą pateikiančios sandorio šalies nuosavo turto;

c)

kai įkaitas laikomas saugotojo ar kito trečiosios šalies turėtojo knygose ir įrašuose, jis turi būti atskirtas nuo trečiosios šalies turėtojo ar saugotojo nuosavo turto.

a)

įverčių integravimą į sandorio šalies rizikos valdymo procesą – tai turi būti daroma bent kartą per metus;

b)

numatytų vertės mažinimų integravimą į kasdienį rizikos valdymą;

c)

reikšmingų pakeitimų patvirtinimą įverčių apskaičiavimo procese;

d)

įverčiams apskaičiuoti naudojamų duomenų šaltinių nuoseklumo, pateikimo laiku ir patikimumo tikrinimą;

e)

kintamumo prielaidų tikslumą ir tinkamumą.

a)

kintamosios garantinės įmokos, mokėtinos nuo paskutinio jos rinkimo ir apskaičiuotos pagal 10 straipsnį, įskaitant bet kokį įkaito perviršį;

b)

pradinės garantinės įmokos, mokėtinos nuo paskutinio jos rinkimo ir apskaičiuotos pagal 11 straipsnį, įskaitant bet kokį įkaito perviršį.

a)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartys, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir kurioms taikomi garantinės įmokos reikalavimai pagal šį reglamentą;

b)

sutartys, atitinkančios abi šias sąlygas:

a)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, už kurias atsiskaitoma fiziškai ir kurias vykdant konkrečią dieną ateityje tik apsikeičiama dviem skirtingomis valiutomis fiksuotu kursu, dėl kurio susitarta sutarties dėl apsikeitimo sudarymo datą (išankstiniai užsienio valiutos keitimo sandoriai);

b)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, už kurias atsiskaitoma fiziškai ir kurias vykdant konkrečią dieną tik apsikeičiama dviem skirtingomis valiutomis fiksuotu kursu, dėl kurio susitarta sutarties dėl apsikeitimo sudarymo datą, ir vėlesnę datą vėl apsikeičiama tomis dviem valiutomis fiksuotu kursu, dėl kurio taip pat susitarta sutarties dėl apsikeitimo sudarymo datą (užsienio valiutos keitimo apsikeitimo sandoriai);

c)

pasikeitimo pagrindine suma pagal ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka ir pagal kurias sandorio šalys tik apsikeičia pagrindine suma bei palūkanų mokėjimais viena valiuta ir pagrindine suma bei palūkanų mokėjimais kita valiuta nurodytais laiko momentais pagal nurodytą formulę (valiutų apsikeitimo sandoris).

a)

fondo nemokumo ar bankroto atveju fondai yra atskiri ir atskirti turto fondai;

b)

atskirti turto fondai nėra užtikrinti, garantuoti ar kitaip finansiškai remiami kitų investicinių fondų ar jų valdytojų.

a)

nė viena iš sandorio šalių nepriklauso jokiai grupei;

b)

sandorio šalys priklauso skirtingoms grupėms;

c)

abi sandorio šalys priklauso tai pačiai grupei.

a)

fondo nemokumo ar bankroto atveju fondai yra atskiri ir atskirti turto fondai;

b)

atskirti turto fondai nėra užtikrinti, garantuoti ar kitaip finansiškai remiami kitų investicinių fondų ar jų valdytojų.

a)

padengtų obligacijų emitentas ar draudimo fondas neteikia kintamosios garantinės įmokos, tačiau kintamoji garantinė įmoka pinigais renkama iš jo sandorio šalies ir suėjus terminui grąžinama jo sandorio šaliai;

b)

pradinė garantinė įmoka nepateikiama ir nerenkama.

a)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis nėra nutraukiama padengtų obligacijų emitento ar draudimo fondo pertvarkymo ar nemokumo atveju;

b)

sandorio šalies, sudariusios ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartį su padengtų obligacijų emitentais ar su padengtų obligacijų draudimo fondais, reitingas yra bent lygiavertis padengtų obligacijų turėtojų reitingui, išskyrus atvejus, kai sandorio šalis, sudariusi ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartį su padengtų obligacijų emitentais ar su padengtų obligacijų draudimo fondais, yra įsipareigojimų nevykdanti ar paveikta šalis arba kai ji atsisako lygiaverčio reitingo;

c)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis yra įregistruota ar įrašyta padengtos obligacijos draudimo fonde pagal nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius padengtas obligacijas;

d)

ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis yra naudojama tik siekiant apdrausti draudimo fondą nuo palūkanų normos ar valiutų nesutapimo, susijusio su padengta obligacija;

e)

užskaitos grupėje nėra ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, nesusijusių su padengtos obligacijos draudimo fondu;

f)

padengta obligacija, su kuria susijusi ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, atitinka Reglamento (ES) Nr. 575/2013 129 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių reikalavimus;

g)

padengtos obligacijos draudimo fondui, su kuriuo susijusi ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, taikomas teisės aktais nustatytas bent 102 % užtikrinimo reikalavimas.

a)

atlikus 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą teisinę peržiūrą patvirtinama, kad užskaitos susitarimo ir, kai naudojamas, susitarimo dėl pasikeitimo įkaitu vykdymas teisiškai negali būti nuolat tvirtai užtikrintas;

b)

atlikus 19 straipsnio 6 dalyje nurodytą teisinę peržiūrą patvirtinama, kad 19 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nurodyti atskyrimo reikalavimai negali būti įvykdyti.

a)

taikomas 1 dalies a punktas ir atitinkamais atvejais b punktas;

b)

atlikus 1 dalies a ir b punktuose nurodytas teisines peržiūras patvirtinama, kad rinkti įkaitą pagal šį reglamentą neįmanoma net jei jis būtų renkamas bendrąja verte;

c)

pagal 3 dalį apskaičiuotas santykis yra mažesnis nei 2,5 %.

a)

grupės, kuriai priklauso sandorio šalis, neužbaigtų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, kurios buvo sudarytos po šio reglamento įsigaliojimo ir dėl kurių garantinės įmokos nebuvo renkamos iš trečiojoje valstybėje įsteigtų sandorio šalių, kurioms taikomas 2 dalies b punktas, tariamųjų sumų suma;

b)

grupės, kuriai priklauso sandorio šalis, visų neužbaigtų ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutarčių, išskyrus ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurios yra grupės vidaus sandoriai, tariamųjų sumų suma.

a)

visą informaciją, būtiną siekiant įvertinti, ar įvykdytos atitinkamai Reglamento (ES) Nr. 648/2012 11 straipsnio 6, 7, 8, 9 arba 10 dalyje nurodytos sąlygos;

b)

Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 149/2013 (10) 18 straipsnio 2 dalyje nurodytą informaciją ir dokumentus.

a)

ar reikalavimas netaikomas visiškai, ar iš dalies;

b)

kai reikalavimas netaikomas iš dalies, aiškius išimties taikymo apribojimus.

a)

atitinkamai Reglamento (ES) Nr. 648/2012 11 straipsnio 6, 7, 8, 9 arba 10 dalyje nurodytas sąlygas, kurios yra neįvykdytos;

b)

tokių sąlygų neįvykdymą patvirtinančių argumentų santrauką.

a)

valiutos ir valiutos keitimo kontrolės priemonės;

b)

įstatymų, administracinė, teisinė ar sutarčių sistema, kuria užkertamas kelias finansinei tarpusavio paramai arba daroma didelė įtaka lėšų perdavimui grupėje;

c)

įvykdomos ankstyvosios intervencijos, gaivinimo ir pertvarkymo sąlygos, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2014/59/ES (11), ir dėl to kompetentinga institucija numato kliūtį greitai pervesti nuosavas lėšas ar padengti įsipareigojimus;

d)

mažumos dalių, kurios riboja sprendimų priėmimo įgaliojimus grupę sudarančiuose subjektuose, egzistavimas;

e)

sandorio šalies teisinės struktūros, apibrėžtos jos įstatuose, steigimo dokumentuose ir vidaus taisyklėse, pobūdis.

a)

nepakankamas nesuvaržyto ar likvidaus turto prieinamumas atitinkamai sandorio šaliai, kai jo reikia;

b)

praktinio pobūdžio kliūtys, kurios faktiškai lemia tokių pervedimų ar padengimo suėjus terminui vėlavimą arba užkerta jiems kelią.

a)

praėjus mėnesiui nuo šio reglamento įsigaliojimo datos, jeigu abiejų sandorio šalių arba kiekvienos iš grupių, kurioms jos priklauso, išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, agreguota vidutinė tariamoji suma yra didesnė nei 3 000 mlrd. EUR;

b)

nuo 2017 m. rugsėjo 1 d., jeigu abiejų sandorio šalių arba kiekvienos iš grupių, kurioms jos priklauso, išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, agreguota vidutinė tariamoji suma yra didesnė nei 2 250 mlrd. EUR;

c)

nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., jeigu abiejų sandorio šalių arba kiekvienos iš grupių, kurioms jos priklauso, išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, agreguota vidutinė tariamoji suma yra didesnė nei 1 500 mlrd. EUR;

d)

nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., jeigu abiejų sandorio šalių arba kiekvienos iš grupių, kurioms jos priklauso, išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, agreguota vidutinė tariamoji suma yra didesnė nei 750 mlrd. EUR;

e)

nuo 2020 m. rugsėjo 1 d., jeigu abiejų sandorio šalių arba kiekvienos iš grupių, kurioms jos priklauso, išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, agreguota vidutinė tariamoji suma yra didesnė nei 8 mlrd. EUR.

a)

praėjus 3 metams nuo šio reglamento įsigaliojimo datos, jeigu sprendimas dėl lygiavertiškumo nebuvo priimtas pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 13 straipsnio 2 dalį atitinkamos trečiosios valstybės atžvilgiu to reglamento 11 straipsnio 3 dalies tikslais;

b)

vėlesnę iš toliau nurodytų datų, jeigu pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 13 straipsnio 2 dalį atitinkamos trečiosios valstybės atžvilgiu priimtas sprendimas dėl lygiavertiškumo to reglamento 11 straipsnio 3 dalies tikslais:

a)

viena sandorio šalis yra įsteigta trečiojoje valstybėje, o kita sandorio šalis yra įsteigta Sąjungoje;

b)

trečiojoje valstybėje įsteigta sandorio šalis yra finansų sandorio šalis arba ne finansų sandorio šalis;

c)

Sąjungoje įsteigta sandorio šalis yra viena iš šių šalių:

d)

abi sandorio šalys yra visiškai įtrauktos į tą patį konsolidavimo procesą pagal Reglamento (ES) Nr. 648/2012 3 straipsnio 3 dalį;

e)

abiem sandorio šalims taikomos tinkamos centralizuotos rizikos vertinimo, nustatymo ir kontrolės procedūros;

f)

III skyriaus reikalavimai yra įvykdyti.

a)

praėjus mėnesiui nuo šio reglamento įsigaliojimo datos sandorio šalims, kurių abiejų arba kiekvienos iš grupių, kurioms jos priklauso, ne biržos išvestinių finansinių priemonių, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, agreguota vidutinė tariamoji suma yra didesnė nei 3 000 mlrd. EUR;

b)

kitoms sandorio šalims nuo vėlesnės iš šių datų: 2017 m. kovo 1 d. arba praėjus mėnesiui nuo šio reglamento įsigaliojimo datos.

a)

2018 m. gruodžio 31 d., jeigu b punkte nurodytas reglamentas dar netaikomas;

b)

Komisijos deleguotojo reglamento (*2), kuriuo nustatomi tam tikri techniniai aspektai, susiję su finansinių priemonių apibrėžtimi išankstinių užsienio valiutos keitimo sandorių, už kuriuos atsiskaitoma fiziškai, atveju, taikymo datą arba pagal 1 dalį nustatytą datą atsižvelgiant į tai, kuri iš jų vėlesnė.

a)

jos yra užregistruotos 2016 m. kovo, balandžio ir gegužės mėn. paskutinę darbo dieną 36 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų sandorio šalių atžvilgiu;

b)

jos yra užregistruotos 36 straipsnio 1 dalies kiekviename punkte nurodytų metų kovo, balandžio ir gegužės mėn. paskutinę darbo dieną;

c)

jos apima visus grupės subjektus;

d)

jos apima visas grupės ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka;

e)

jos apima visas grupės vidaus ne biržos išvestinių finansinių priemonių sutartis, kurių tarpuskaitos pagrindinė sandorio šalis neatlieka, kiekvieną iš jų skaičiuojant vieną kartą.

a)

fondo nemokumo ar bankroto atveju fondai yra atskiri ir atskirti turto fondai;

b)

atskirti turto fondai nėra užtikrinti, garantuoti ar kitaip finansiškai remiami kitų investicinių fondų ar jų valdytojų.