5.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 141/19

(1)

2012 m. gruodžio 12 d. Komisija priėmė ataskaitą dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 (3) taikymo. Ataskaitoje daroma išvada, kad iš esmės reglamentas veikia gerai, tačiau pageidautina pagerinti tam tikrų jo nuostatų taikymą siekiant veiksmingiau administruoti tarpvalstybines nemokumo bylas. Kadangi tas reglamentas buvo kelis kartus iš dalies keistas ir turi būti padaryta papildomų pakeitimų, siekiant aiškumo jis turėtų būti išdėstytas nauja redakcija;

(2)

Sąjungos tikslas yra sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę;

(3)

tam, kad vidaus rinka veiktų tinkamai, reikia užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tarpvalstybinių nemokumo bylų nagrinėjimą. Reikia priimti šį reglamentą tam tikslui, kuris priskiriamas teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose sričiai pagal Sutarties 81 straipsnį, įgyvendinti;

(4)

įmonių veikla turi vis didesnį tarpvalstybinį poveikį, ir dėl to ją vis daugiau reglamentuoja Sąjungos teisė. Tokių įmonių nemokumas taip pat daro poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui, ir reikalingas Sąjungos aktas, reikalaujantis, kad būtų derinamos nemokaus skolininko turtui taikytinos priemonės;

(5)

tam, kad vidaus rinka tinkamai veiktų, reikia vengti skatinti šalis perkelti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnio teisinio reglamentavimo visų kreditorių bendrai nenaudai;

(6)

šis reglamentas turėtų apimti nuostatas, reglamentuojančias jurisdikciją iškelti nemokumo bylą ir pradėti nagrinėti tiesiogiai iš nemokumo bylos kilusius bei glaudžiai su ja susijusius ieškinius. Šiame reglamente taip pat turėtų būti nuostatų dėl tokiose bylose priimtų teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo ir nuostatų dėl nemokumo byloms taikytinos teisės. Be to, šiame reglamente turėtų būti nustatytos tam pačiam skolininkui arba kelioms tos pačios įmonių grupės narėms iškeltų nemokumo bylų koordinavimo taisyklės;

(7)

bankrotai, su nemokių įmonių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susiję procesai, teisminės priemonės, susitarimai ir analogiškos bylos bei su tokiomis bylomis susiję ieškiniai nepatenka į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 (4) taikymo sritį. Toms byloms turėtų būti taikomas šis reglamentas. Aiškinant šį reglamentą reikėtų kuo labiau vengti reglamentavimo spragų tarp šių dviejų teisės aktų. Tačiau vien tai, kad nacionalinė procedūra nėra nurodyta šio reglamento A priede pateiktame sąraše, neturėtų reikšti, kad jai taikomas Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012;

(8)

siekiant padidinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių nemokumo bylų veiksmingumą ir efektyvumą, reikalinga ir tinkama, kad nuostatos dėl jurisdikcijos, pripažinimo ir šioje srityje taikytinos teisės būtų numatytos Sąjungos priemonėje, kuri yra privaloma ir tiesiogiai taikoma valstybėse narėse;

(9)

šis reglamentas turėtų būti taikomas jame nustatytas sąlygas atitinkančioms nemokumo byloms, neatsižvelgiant į tai, ar skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, verslininkas ar individualus asmuo. Išsamus tų nemokumo bylų sąrašas pateikiamas A priede. Nacionalinių procedūrų, įtrauktų į A priedą, atveju šis reglamentas turėtų būti taikomas kitos valstybės narės teismams papildomai nenagrinėjant, ar tenkinamos šiame reglamente nustatytos sąlygos. Nacionalinėms nemokumo procedūroms, nenurodytoms A priede pateiktame sąraše, šis reglamentas neturėtų būti taikomas;

(10)

į šio reglamento taikymo sritį reikėtų įtraukti ir tas bylas, kuriomis skatinama sanuoti ekonomiškai perspektyvias, bet sunkumų patiriančias įmones, ir kuriomis verslininkams suteikiama dar viena galimybė. Visų pirma jis turėtų būti taikomas ir byloms, kuriomis numatoma restruktūrizuoti skolininką tuo etapu, kai nemokumas yra tik tikėtinas, ir byloms, kurias nagrinėjant skolininkas ir toliau visiškai arba iš dalies kontroliuoja savo turtą ir reikalus. Jis taip pat turėtų būti taikomas ir vartotojų bei savarankiškai dirbančių asmenų skolų nurašymą arba skolų sureguliavimą numatančioms byloms, pavyzdžiui, sumažinant sumą, kurią skolininkas turi sumokėti, arba pratęsiant skolininkui nustatytą mokėjimo terminą. Kadangi tokiose bylose ne visada skiriamas nemokumo specialistas, šis reglamentas joms turėtų būti taikomas tais atvejais, kai jos vykdomos kontroliuojant ar prižiūrint teismui. Šiame kontekste terminas „kontrolė“ turėtų apimti tuos atvejus, kai teismas įsikiša tik kreditoriaus ar kitų suinteresuotųjų šalių prašymu;

(11)

šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas procedūroms, kuriomis nustatomas laikinas atskirų kreditorių pateiktų ieškinių dėl vykdymo užtikrinimo sustabdymas, kai tokie ieškiniai galėtų turėti neigiamos įtakos deryboms ir sumenkinti galimybes restruktūrizuoti skolininko verslą. Tokios procedūros neturėtų būti žalingos visiems kreditoriams bendrai ir, jei susitarimas dėl restruktūrizavimo plano negali būti pasiektas, turėtų būti taikomos prieš pradedant taikyti kitas procedūras, kurioms taikomas šis reglamentas;

(12)

šis reglamentas turėtų būti taikomas byloms, apie kurių iškėlimą turi būti paskelbta tam, kad kreditoriai galėtų sužinoti apie bylas ir galėtų pateikti savo reikalavimus tokiu būdu užtikrinant kolektyvinį bylų pobūdį, ir siekiant suteikti kreditoriams galimybę ginčyti bylą iškėlusio teismo jurisdikciją;

(13)

todėl šis reglamentas neturėtų būti taikomas nemokumo byloms, kurios yra konfidencialios. Nors kai kuriose valstybėse narėse tokioms byloms gali tekti svarbus vaidmuo, dėl konfidencialaus jų pobūdžio kitoje valstybėje narėje esančiam kreditoriui ar teismui neįmanoma žinoti, kad tokios bylos yra iškeltos, todėl tampa sudėtinga numatyti, kad jų teisinės pasekmės būtų pripažintos visoje Sąjungoje;

(14)

kolektyvinėse bylose, kurioms taikomas šis reglamentas, turėtų dalyvauti visi kreditoriai, kuriems skolininkas yra skolingas visą savo negrąžintų skolų sumą arba didelę šios sumos dalį, arba didelė tokių kreditorių dalis, su sąlyga, kad nebus daromas poveikis kreditorių, kurie nedalyvauja tokioje byloje, reikalavimams. Tai taip pat turėtų apimti bylas, kuriose dalyvauja tik skolininko finansiniai kreditoriai. Bylos, kuriose nedalyvauja visi skolininko kreditoriai, turėtų būti bylos, kuriomis siekiama sanuoti skolininką. Bylose, kurias išsprendus galutinai nutraukiama skolininko veikla ar likviduojamas skolininko turtas, turėtų dalyvauti visi skolininko kreditoriai. Be to, tai, kad tam tikrose fizinių asmenų nemokumo bylose tam tikrų kategorijų reikalavimų, pavyzdžiui, išlaikymo reikalavimų, atveju netaikoma skolos nurašymo galimybė, neturėtų reikšti, kad tokios bylos nėra kolektyvinės;

(15)

šis reglamentas taip pat turėtų būti taikomas byloms, kurios pagal kai kurių valstybių narių teisę yra iškeltos ir tam tikrą laiką nagrinėjamos kaip laikino ar preliminaraus pobūdžio bylos, kol teismas priima nutartį, kuria patvirtinama, kad byla toliau nagrinėjama ne kaip laikino pobūdžio byla. Nors nurodoma, kad šios bylos yra „laikino pobūdžio“, tokios bylos turėtų atitikti visus kitus šio reglamento reikalavimus;

(16)

šis reglamentas turėtų būti taikomas byloms, kurios grindžiamos teisės aktais dėl nemokumo. Tačiau bylos, grindžiamos bendrąja įmonių teise, kuri nėra išimtinai skirta nemokumo atvejams, neturėtų būti laikomos bylomis, grindžiamomis teisės aktais dėl nemokumo. Taip pat skolos sureguliavimo tikslais neturėtų būti įtraukiamos konkrečios bylos, kuriose nurašomos labai mažas pajamas gaunančio ir labai mažos vertės turtą turinčio fizinio asmens skolos, su sąlyga, kad šios rūšies bylose niekada nebus numatomas mokėjimas kreditoriams;

(17)

į šio reglamento taikymo sritį turėtų būti įtrauktos bylos, pradėtos tais atvejais, kai skolininkas susiduria su nefinansiniais sunkumais, su sąlyga, kad dėl tokių sunkumų kyla tikra ir rimta grėsmė skolininko esamam ar būsimam gebėjimui sumokėti savo skolas suėjus mokėjimo terminui. Su tokios grėsmės nustatymu susijęs laikotarpis gali trukti kelis mėnesius ar net ilgesnį laikotarpį, siekiant atsižvelgti į atvejus, kai skolininkas susiduria su kitais nei finansiniai sunkumais, dėl kurių kyla nuolatinė grėsmė jo vykdomai veiklai, o vidutinės trukmės laikotarpiu – jo likvidumui. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, tuo atveju, jei skolininkas prarado sandorį, kuris jam buvo itin svarbus;

(18)

šiuo reglamentu neturėtų būti daromas poveikis taisyklėms dėl valstybės pagalbos susigrąžinimo iš nemokių įmonių, kaip išaiškinta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje;

(19)

šis reglamentas neturėtų būti taikomas nemokumo byloms, susijusioms su draudimo įmonėmis, kredito įstaigomis, investicinėmis įmonėmis ir kitomis įmonėmis, institucijomis ar bendrovėmis, kurioms taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/24/EB (5), ir kolektyvinio investavimo subjektais, kadangi jiems visiems taikomi specialūs susitarimai, o nacionalinės priežiūros institucijos jų atžvilgiu turi plačius įsikišimo įgaliojimus;

(20)

nemokumo bylos nebūtinai yra nagrinėjamos teisminėse institucijose. Todėl šio reglamento tam tikrose nuostatose vartojama sąvoka „teismas“ turėtų būti aiškinama plačiai – ji turėtų apimti ir asmenis arba institucijas, pagal nacionalinę teisę įgaliotus iškelti nemokumo bylas. Siekiant taikyti šį reglamentą, bylos (kurias sudaro teisės aktuose nustatyti veiksmai ir formalumai) ne tik turėtų atitikti šio reglamento nuostatas, jos taip pat turėtų būti oficialiai pripažįstamos ir turėti teisinę galią valstybėje narėje, kurioje iškelta nemokumo byla;

(21)

nemokumo specialistai yra apibrėžti šiame reglamente ir išvardyti B priede. Nemokumo specialistų, kurie paskirti nedalyvaujant teisminei institucijai, veikla turėtų būti tinkamai reglamentuojama pagal nacionalinę teisę ir jiems turėtų būti suteikti įgaliojimai veikti nemokumo bylose. Nacionalinėje reguliavimo sistemoje turėtų būti numatytos tinkamos priemonės galimiems interesų konfliktams spręsti;

(22)

šiame reglamente pripažįstama, kad, esant dideliems materialinės teisės skirtumams, nustatyti universalų nemokumo bylų procesą visoje Sąjungoje yra nepraktiška. Valstybės, kurioje iškelta nemokumo byla, teisės taikymas be išimčių šiuo atveju dažnai sukeltų sunkumų. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie labai skirtingus valstybių narių nacionalinius įstatymus, užtikrinančius kreditoriaus interesus. Be to, kai kuriais atvejais labai skiriasi pirmumo teisės, kuriomis naudojasi kai kurie kreditoriai nemokumo bylose. Atliekant kitą šio reglamento peržiūrą reikės nustatyti tolesnes priemones, kad būtų pagerintos darbuotojų pirmumo teisės Europos lygmeniu. Šiame reglamente į tokius skirtingus nacionalinius įstatymus reikėtų atsižvelgti dviem aspektais. Viena vertus, reikėtų priimti nuostatą, numatančią specialias su taikoma teise susijusias taisykles dėl ypač svarbių teisių ir teisinių santykių (pvz., daiktinės teisės ir darbo sutartys). Kita vertus, nacionalinės bylos, susijusios tik su bylą iškėlusioje valstybėje esančiu turtu, taip pat turėtų būti leidžiamos kartu su pagrindinėmis universalaus pobūdžio nemokumo bylomis;

(23)

pagal šį reglamentą pagrindinę nemokumo bylą galima iškelti valstybėje narėje, kurioje yra skolininko pagrindinių interesų vieta. Ta byla yra universalaus pobūdžio ir apima visą skolininko turtą. Siekiant apsaugoti įvairius interesus, šiame reglamente leidžiama lygiagrečiai su pagrindinėmis nemokumo bylomis iškelti šalutines nemokumo bylas ir nagrinėti jas kartu su pagrindinėmis. Šalutines nemokumo bylas galima kelti valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta. Šalutinės nemokumo bylos sukelia pasekmes tik toje valstybėje esančio skolininko turto atžvilgiu. Privalomos derinimo su pagrindinėmis nemokumo bylomis taisyklės užtikrina vienovę Sąjungoje;

(24)

tais atvejais, kai su juridiniu asmeniu arba įmone susijusi pagrindinė nemokumo byla iškelta valstybėje narėje, kuri nėra valstybė narė, kurioje yra jo (jos) registruota buveinė, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, turėtų būti įmanoma valstybėje narėje, kurioje yra registruota buveinė, iškelti šalutinę nemokumo bylą, su sąlyga, kad skolininkas vykdo ekonominę veiklą naudodamas žmogiškuosius išteklius ir turtą toje valstybėje;

(25)

šis reglamentas taikomas tik toms byloms, kuriose skolininko pagrindinių interesų vieta yra Sąjungoje;

(26)

šiame reglamente pateikiamos jurisdikcijos taisyklės nustato tik tarptautinę jurisdikciją, tai yra, jose nurodoma ta valstybė narė, kurios teismai gali iškelti nemokumo bylas. Toje valstybėje narėje teritorinė jurisdikcija turėtų būti nustatyta pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę;

(27)

prieš iškeldamas nemokumo bylą, kompetentingas teismas turėtų savo iniciatyva įvertinti, ar skolininko pagrindinių interesų vieta arba skolininko įsisteigimo vieta iš tikrųjų priklauso jo jurisdikcijai;

(28)

nustatant, ar skolininko pagrindinių interesų vietą gali nustatyti trečiosios šalys, reikėtų ypač daug dėmesio skirti kreditoriams ir tam, kurioje vietoje, jų supratimu, skolininkas administruoja savo interesus. Tuo atveju, kai pasikeičia pagrindinių interesų vieta, gali reikėti tinkamu metu informuoti kreditorius apie naują vietą, kurioje skolininkas vykdo veiklą, pavyzdžiui, komercinėje korespondencijoje atkreipiant dėmesį į pasikeitusį adresą arba apie naują vietą paskelbiant kitomis tinkamomis priemonėmis;

(29)

šiame reglamente turėtų būti nustatytos tam tikros apsaugos priemonės, skirtos tam, kad būtų užkirstas kelias nesąžiningam ar piktnaudžiaujamam palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimui;

(30)

atitinkamai, turėtų būti įmanoma paneigti prezumpcijas, kad registruota buveinė, pagrindinė verslo vieta ir įprastinė gyvenamoji vieta yra pagrindinių interesų vieta, o atitinkamas valstybės narės teismas turėtų nuodugniai įvertinti, ar skolininko pagrindinių interesų vieta iš tiesų yra toje valstybėje narėje. Įmonės atveju turėtų būti įmanoma paneigti šią prezumpciją, kai įmonės centrinė administracija yra kitoje valstybėje narėje nei jos registruota buveinė, ir kai visapusiškas visų atitinkamų veiksnių įvertinimas rodo ir tą gali nustatyti trečiosios šalys, kad tikroji įmonės valdymo ir priežiūros bei jos interesų tvarkymo vieta yra toje kitoje valstybėje narėje. Fizinio asmens, kuris nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, atveju turėtų būti įmanoma paneigti šią prezumpciją, pavyzdžiui, jei didžioji skolininko turto dalis yra ne jo įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje arba jei galima nustatyti, kad jo pagrindinė persikėlimo priežastis buvo pateikti prašymą iškelti nemokumo bylą naujojoje jurisdikcijoje ir jei toks prašymas iš esmės pažeistų kreditorių, kurie vykdė veiklą su skolininku dar iki tokio perkėlimo, interesus;

(31)

siekiant to paties su nesąžiningo ar piktnaudžiaujamo palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimo prevencija susijusio tikslo, prezumpcija, kad pagrindinių interesų vieta yra registruotos buveinės vietoje, asmens pagrindinėje verslo vietoje ar asmens įprastinėje gyvenamojoje vietoje, neturėtų būti taikoma, kai atitinkamai įmonės, juridinio asmens ar fizinio asmens, kuris vykdo savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą, atveju skolininkas savo registruotą buveinę ar pagrindinę verslo vietą perkėlė į kitą valstybę narę per tris mėnesius prieš pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimą, o asmens, kuris nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, atveju – skolininkas savo įprastinę gyvenamąją vietą perkėlė į kitą valstybę narę per šešis mėnesius prieš pareiškimo dėl nemokumo bylos iškėlimo pateikimą;

(32)

visais atvejais, kai atsižvelgiant į bylos aplinkybes kyla abejonių dėl teismo jurisdikcijos, teismas turėtų reikalauti, kad skolininkas pateiktų papildomų jo teiginius patvirtinančių įrodymų ir, kai tai leidžiama pagal nemokumo byloms taikytiną teisę – suteikti skolininko kreditoriams galimybę pareikšti savo nuomonę jurisdikcijos klausimu;

(33)

tais atvejais, kai teismas, kuriam pateiktas pareiškimas dėl nemokumo bylos iškėlimo, nustato, kad pagrindinių interesų vieta nėra jo teritorijoje, jis neturėtų iškelti pagrindinės nemokumo bylos;

(34)

be to, visiems skolininko kreditoriams turėtų būti suteikta veiksminga sprendimo iškelti nemokumo bylą užginčijimo priemonė. Sprendimo iškelti nemokumo bylą užginčijimo padariniai turėtų būti reglamentuojami nacionalinės teisės;

(35)

valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta nemokumo byla, teismai taip pat turėtų turėti jurisdikciją nagrinėti ieškinius, tiesiogiai kylančius iš nemokumo bylos ir glaudžiai su ja susijusius. Tokie ieškiniai turėtų apimti ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais atsakovams kitose valstybėse narėse ir ieškinius dėl prievolių, kylančių nemokumo bylos nagrinėjimo metu, pavyzdžiui, išankstinio byloje patirtų išlaidų apmokėjimo. Tačiau ieškiniai dėl prievolių vykdymo pagal iki bylos iškėlimo skolininko sudarytą sutartį nėra laikomi tiesiogiai kylančiais iš bylos. Kai toks ieškinys yra susijęs su kitu bendrąja civiline ir komercine teise grindžiamu ieškiniu, nemokumo specialistas turėtų turėti galimybę abu ieškinius pateikti atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teismui, jeigu jis mano, kad teismo procesas toje jurisdikcijoje būtų veiksmingesnis. Tai galėtų būti taikytina, pavyzdžiui, tuo atveju, kai nemokumo specialistas nori į vieną ieškinį sujungti nemokumo teise grindžiamą ieškinį dėl direktoriaus atsakomybės ir ieškinį, grindžiamą įmonių teise ar bendrąja deliktų teise;

(36)

teismas, turintis jurisdikciją iškelti pagrindinę nemokumo bylą, turėtų galėti nuo tada, kai pateikiamas reikalavimas iškelti bylą, taikyti laikinąsias ir apsaugos priemones. Apsaugos priemonės iki nemokumo bylos pradžios ir jai prasidėjus yra svarbios nemokumo bylų veiksmingumui užtikrinti. Tuo tikslu šiame reglamente turėtų būti numatytos įvairios galimybės. Viena vertus, teismas, kompetentingas nagrinėti pagrindinę nemokumo bylą, taip pat turėtų turėti galimybę taikyti kitos valstybės narės teritorijoje esančio turto laikinąsias ir apsaugos priemones. Kita vertus, prieš iškeliant nemokumo bylą laikinai paskirtas nemokumo specialistas turėtų turėti galimybę valstybėse narėse, kuriose yra skolininko įsisteigimo vieta, kreiptis dėl tų valstybių narių teisėje numatytų apsaugos priemonių taikymo;

(37)

prieš iškeliant pagrindinę nemokumo bylą teisė prašyti iškelti nemokumo bylą valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta, turėtų būti suteikta tik vietos kreditoriams ir valdžios institucijoms, arba tik tais atvejais, kai pagal valstybės narės, kurioje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teisę pagrindinė nemokumo byla negali būti iškelta. Šis apribojimas taikomas siekiant užtikrinti, kad dėl teritorinių nemokumo bylų iškėlimo prieš iškeliant pagrindines nemokumo bylas turėtų būti kreipiamasi tik būtiniausiais atvejais;

(38)

iškėlus pagrindinę nemokumo bylą, šiuo reglamentu neribojama teisė prašyti iškelti nemokumo bylą valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta. Nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje arba bet kuris kitas pagal tos valstybės narės nacionalinę teisę įgaliotas asmuo gali kreiptis dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo;

(39)

šiuo reglamentu turėtų būti numatytos skolininko turto vietos nustatymo taisyklės, kurios turėtų būti taikomos nustatant, kuris turtas priskiriamas pagrindinei arba šalutinei nemokumo bylai, arba atvejams, susijusiems su trečiųjų šalių daiktinėmis teisėmis. Visų pirma šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kad bendro galiojimo Europos patentai, Bendrijos prekių ženklai arba kitos panašios teisės, pavyzdžiui, augalų veislių teisinė apsauga Bendrijoje ar Bendrijos dizainas, turėtų būti įtraukti tik į pagrindinę nemokumo bylą;

(40)

šalutinė nemokumo byla gali būti iškelta ne tik siekiant apsaugoti vietinius interesus, bet ir kitais tikslais. Gali pasitaikyti atvejų, kai nemokaus skolininko turtą per daug sudėtinga administruoti kaip vienetą arba kai skirtumai tarp atitinkamų teisinių sistemų yra tokie dideli, kad gali atsirasti problemų dėl pasekmių, kylančių iš valstybės, kurioje iškelta byla, teisės taikymo kitoms valstybėms narėms, kuriose yra turtas. Dėl tos priežasties nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje gali prašyti iškelti šalutinę nemokumo bylą, jei to reikia, kad būtų galima veiksmingai administruoti nemokaus subjekto turtą;

(41)

šalutinė nemokumo byla gali ir pakenkti veiksmingam nemokaus subjekto turto administravimui. Todėl šiame reglamente nurodomi du konkretūs atvejai, kai teismas, kuriam pateiktas pareiškimas iškelti šalutinę nemokumo bylą, turėtų galėti nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje prašymu atidėti tokios bylos iškėlimą arba atsisakyti ją iškelti;

(42)

pirma, šiuo reglamentu nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje suteikiama galimybė duoti įsipareigojimą vietos kreditoriams, kad jiems bus taikomos tokios sąlygos, lyg būtų buvusi iškelta šalutinė nemokumo byla. Tas įsipareigojimas turi atitikti tam tikras šiame reglamente nustatytas sąlygas, visų pirma kvalifikuota balsų dauguma jį turi patvirtinti vietos kreditoriai. Kai duodamas toks įsipareigojimas, teismas, kuriam pateiktas pareiškimas iškelti šalutinę nemokumo bylą, turėtų galėti atsisakyti tenkinti tą pareiškimą, jei jis įsitikina, kad įsipareigojimu tinkamai apsaugomi vietos kreditorių bendri interesai. Vertindamas tuos interesus teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad įsipareigojimas buvo patvirtintas vietos kreditorių kvalifikuota balsų dauguma;

(43)

to įsipareigojimo davimo vietos kreditoriams tikslais valstybėje narėje, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta, esantis turtas ir teisės turėtų sudaryti nemokaus subjekto turto porūšį, ir paskirstydamas juos arba pajamas, gautas juos realizavus, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje turėtų paisyti pirmumo teisių, kurias kreditoriai būtų turėję, jei toje valstybėje narėje būtų buvusi iškelta šalutinė nemokumo byla;

(44)

įsipareigojimo patvirtinimui atitinkamai turėtų būti taikoma nacionalinė teisė. Visų pirma, kai pagal nacionalinę teisę restruktūrizavimo plano patvirtinimui taikomose balsavimo taisyklėse reikalaujama išankstinio kreditorių reikalavimų patvirtinimo, tie reikalavimai turėtų būti laikomi patvirtintais balsavimo dėl įsipareigojimo tikslu. Kai restruktūrizavimo planų patvirtinimui pagal nacionalinę teisę taikomos įvairios procedūros, valstybės narės turėtų nustatyti konkrečią procedūrą, kuri turėtų būti taikoma šiomis aplinkybėmis;

(45)

antra, šiame reglamente turėtų būti numatyta galimybė teismui laikinai sustabdyti šalutinės nemokumo bylos iškėlimą, kai pagrindinėje nemokumo byloje yra laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad būtų užtikrintas pagrindinėje nemokumo byloje taikyto sustabdymo veiksmingumas. Teismas turėtų galėti laikinai sustabdyti bylos iškėlimą, jei jis įsitikina, kad yra imtasi tinkamų priemonių vietos kreditorių bendriems interesams apsaugoti. Tokiu atveju visi kreditoriai, kuriems galėtų turėti įtakos derybų dėl restruktūrizavimo plano rezultatai, turėtų būti informuojami apie derybas ir jiems turėtų būti leidžiama jose dalyvauti;

(46)

siekiant užtikrinti veiksmingą vietos interesų apsaugą, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje neturėtų galėti piktnaudžiaujamai realizuoti valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigimo vieta, esantį turtą ar perkelti jį į kitą vietą, visų pirma siekiant sutrukdyti veiksmingai patenkinti tokius interesus, jei vėliau būtų iškelta šalutinė nemokumo byla;

(47)

šiuo reglamentu neturėtų būti užkertamas kelias valstybės narės, kurioje iškelta šalutinė nemokumo byla, teismams taikyti sankcijas skolininko direktoriams už jų padarytus pareigų pažeidimus su sąlyga, kad tie teismai pagal savo nacionalinę teisę turi jurisdikciją nagrinėti tokius ginčus;

(48)

pagrindine nemokumo byla ir šalutine nemokumo byla gali būti prisidedama prie nemokaus skolininko turto veiksmingo administravimo arba veiksmingo viso turto realizavimo tik tuo atveju, jei su visomis vienu metu nagrinėjamomis bylomis susiję subjektai tinkamai bendradarbiauja. Tinkamas bendradarbiavimas reiškia, kad įvairūs nemokumo specialistai ir susiję teismai glaudžiai bendradarbiauja, visų pirma keisdamiesi pakankamu informacijos kiekiu. Siekiant užtikrinti, kad pagrindinės nemokumo bylos būtų vyraujančios, tokiose bylose nemokumo specialistui turėtų būti suteiktos kelios galimybės įsikišti į šalutines nemokumo bylas, nagrinėjamas tuo pat metu. Visų pirma nemokumo specialistas turėtų galėti pasiūlyti restruktūrizavimo planą ar susitarimą arba prašyti sustabdyti turto realizavimą šalutinėje nemokumo byloje. Bendradarbiaudami nemokumo specialistai ir teismai turėtų atsižvelgti į geriausią bendradarbiavimo tarpvalstybinėse nemokumo bylose praktiką, išdėstytą nemokumo teisės srityje dirbančių Europos ir tarptautinių organizacijų priimtuose ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo principuose bei gairėse, visų pirma atitinkamose Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) parengtose gairėse;

(49)

atsižvelgiant į tokį bendradarbiavimą nemokumo specialistai ir teismai turėtų galėti sudaryti susitarimus ir protokolus, kuriais būtų siekiama sudaryti palankesnes sąlygas tarpvalstybiniam bendradarbiavimui įvairiose nemokumo bylose įvairiose valstybėse narėse, susijusiose su tuo pačiu skolininku arba tos pačios įmonių grupės narėmis, kai tai yra suderinama su kiekvienai bylai taikytinomis taisyklėmis. Tokių susitarimų ir protokolų forma gali būti įvairi (rašytinė ar žodinė) ir jų taikymo sritis gali būti įvairi (nuo bendro pobūdžio iki specifinių), ir juos gali sudaryti įvairios šalys. Paprastuose bendro pobūdžio susitarimuose gali būti akcentuojamas glaudaus šalių bendradarbiavimo poreikis nesprendžiant specifinių klausimų, o išsamesniuose specifiniuose susitarimuose gali būti nustatoma principų, kuriais vadovaujamasi keliose nemokumo bylose, sistema ir juos gali tvirtinti susiję teismai, kai to reikalaujama pagal nacionalinę teisę. Juose gali būti nustatytas šalių susitarimas imtis ar nesiimti tam tikrų žingsnių ar veiksmų;

(50)

panašiai įvairių valstybių narių teismai gali bendradarbiauti koordinuodami nemokumo specialistų skyrimą. Tokiomis aplinkybėmis jie gali paskirti vieną nemokumo specialistą kelioms nemokumo byloms, susijusioms su tuo pačiu skolininku ar įvairiomis įmonių grupės narėmis, su sąlyga, kad tai suderinama su kiekvienai bylai taikytinomis taisyklėmis, visų pirma su nemokumo specialistui keliamais kvalifikacijos ir licencijavimo reikalavimais;

(51)

šiuo reglamentu turėtų būti užtikrintas veiksmingas nemokumo bylų, susijusių su įvairiomis įmonių grupę sudarančiomis įmonėmis, administravimas;

(52)

jei nemokumo bylos iškeliamos kelioms tos pačios grupės įmonėms, su tomis bylomis susiję subjektai turėtų tinkamai bendradarbiauti. Todėl įvairiems nemokumo specialistams ir susijusiems teismams turėtų būti taikoma panaši bendradarbiavimo ir ryšių palaikymo tarpusavyje prievolė, kokia taikoma nemokumo specialistams ir teismams, susijusiems su tam pačiam skolininkui iškelta pagrindine ir šalutine nemokumo bylomis. Nemokumo specialistų bendradarbiavimas neturėtų prieštarauti kreditorių interesams nė vienoje byloje, o tokiu bendradarbiavimu turėtų būti siekiama rasti sprendimą, kuriuo būtų stiprinama sinergija visoje grupėje;

(53)

nustatant taisykles dėl įmonių grupių nemokumo bylų neturėtų būti ribojama galimybė teismui kelti nemokumo bylas kelioms tai pačiai grupei priklausančioms įmonėms vienoje jurisdikcijoje, jei teismas nustato, kad tų įmonių pagrindinių interesų vieta yra toje pačioje valstybėje narėje. Tokiais atvejais teismui taip pat turėtų būti suteikta galimybė prireikus visose susijusiose bylose paskirti tą patį nemokumo specialistą, su sąlyga, kad tai neprieštarauja jiems taikytinoms taisyklėms;

(54)

siekiant labiau pagerinti įmonių grupės narių nemokumo bylų koordinavimą ir sudaryti sąlygas koordinuojamam grupės restruktūrizavimui, šiuo reglamentu turėtų būti nustatytos procedūrinės taisyklės dėl įmonių grupės narių nemokumo bylų koordinavimo. Tokiu koordinavimu turėtų būti siekiama užtikrinti koordinavimo veiksmingumą, tuo pačiu metu atsižvelgiant į kiekvienos grupės narės atskirą teisinį subjektiškumą;

(55)

vienai iš įmonių grupės narių iškeltoje nemokumo byloje paskirtas nemokumo specialistas turėtų galėti prašyti pradėti grupės koordinavimo procesą. Vis dėlto, kai to reikalaujama nemokumui taikytinoje teisėje, tas nemokumo specialistas prieš pateikdamas tokį prašymą turėtų gauti būtiną leidimą. Prašyme turėtų būti nurodyti esminiai koordinavimo elementai, visų pirma išdėstytas koordinavimo planas, pasiūlyta, kas turėtų būti paskirtas koordinatoriumi, ir nurodytos numatomos koordinavimo išlaidos;

(56)

siekiant užtikrinti neprivalomą grupės koordinavimo proceso pobūdį, susiję nemokumo specialistai turėtų galėti per nustatytą laikotarpį paprieštarauti dėl savo dalyvavimo procese. Siekiant sudaryti sąlygas susijusiems nemokumo specialistams priimti pagrįstą sprendimą dėl dalyvavimo grupės koordinavimo procese, jau ankstyvuoju proceso etapu jie turėtų būti informuojami apie esminius koordinavimo elementus. Tačiau nemokumo specialistui, kuris iš pradžių prieštarauja dalyvavimui grupės koordinavimo procese, turėtų būti suteikta galimybė vėliau pateikti prašymą jame dalyvauti. Tokiu atveju koordinatorius turėtų priimti sprendimą dėl prašymo priimtinumo. Visiems nemokumo specialistams, įskaitant prašymą pateikusį nemokumo specialistą, turėtų būti pranešta apie koordinatoriaus sprendimą ir jie turėtų turėti galimybę ginčyti tą sprendimą teisme, kuris pradėjo grupės koordinavimo procesą;

(57)

grupės koordinavimo procesu turėtų būti visada siekiama sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingam grupės narių nemokumo bylų administravimui ir iš esmės daryti teigiamą poveikį kreditoriams. Todėl šiuo reglamentu turėtų būti užtikrinta, kad teismas, kuriam buvo pateiktas prašymas dėl grupės koordinavimo proceso, įvertintų tuos kriterijus prieš pradėdamas grupės koordinavimo procesą;

(58)

grupės koordinavimo proceso nauda neturėtų būti mažiau svarbi nei to proceso išlaidos. Todėl būtina užtikrinti, kad koordinavimo išlaidos ir tų išlaidų dalis, kurią padengs kiekviena grupės narė, būtų adekvačios, proporcingos ir pagrįstos, ir kad tos išlaidos ir jų dalys būtų nustatytos pagal valstybės narės, kurioje buvo pradėtas grupės koordinavimo procesas, nacionalinę teisę. Susiję nemokumo specialistai taip pat turėtų turėti galimybę kontroliuoti tas išlaidas nuo pat proceso ankstyvojo etapo. Kai to reikalaujama nacionalinėje teisėje, jau ankstyvuoju bylos etapu išlaidų kontrolė galėtų apimti nemokumo specialisto kreipimąsi į teismą ar į kreditorių komitetą dėl patvirtinimo;

(59)

jei, koordinatoriaus vertinimu, jo užduotims vykdyti reikia labai padidinti išlaidas, palyginti su iš pradžių numatytomis išlaidomis, ir bet kuriuo atveju, jei išlaidos viršija 10 % numatomų išlaidų, koordinatorius turėtų gauti grupės koordinavimo procesą pradėjusio teismo leidimą viršyti tokias išlaidas. Prieš priimdamas sprendimą, grupės koordinavimo procesą pradėjęs teismas turėtų suteikti galimybę dalyvaujantiems nemokumo specialistams būti išklausytiems teismo posėdyje, kad jie galėtų pateikti savo pastabas dėl koordinatoriaus prašymo tinkamumo;

(60)

šiame reglamente taip pat reikėtų numatyti alternatyvų mechanizmą, skirtą grupės koordinavimo procese nedalyvaujančioms įmonių grupės narėms, kuriuo būtų užtikrintas koordinuotas grupės restruktūrizavimas. Su vienu iš įmonių grupės narių susijusioje byloje paskirtam nemokumo specialistui turėtų būti leidžiama prašyti sustabdyti bet kurios priemonės, susijusios su turto realizavimu kitoms grupės narėms, kurioms netaikomas grupės koordinavimo procesas, iškeltoje byloje, taikymą. Tokio sustabdymo būtų galima prašyti tik tuo atveju, jei atitinkamos grupės narėms yra pateiktas restruktūrizavimo planas, jei planas yra naudingas kreditoriams, dalyvaujantiems byloje, kurioje prašoma sustabdymo, ir jei sustabdymas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad tokį planą būtų galima tinkamai įgyvendinti;

(61)

šiuo reglamentu neturėtų būti užkertamas kelias valstybėms narėms nustatyti nacionalines taisykles, kuriomis būtų papildytos šiame reglamente nustatytos taisyklės dėl bendradarbiavimo, ryšių palaikymo ir koordinavimo įmonių grupių narių nemokumo klausimais, su sąlyga, kad tų nacionalinių taisyklių taikymo sritis bus apribota nacionaline jurisdikcija ir kad dėl jų taikymo nebus sumažintas šiuo reglamentu nustatytų taisyklių veiksmingumas;

(62)

šiame reglamente numatytos taisyklės dėl bendradarbiavimo, ryšių palaikymo ir koordinavimo įmonių grupės narių nemokumo klausimų srityje turėtų būti taikomos tik tuo atveju, jei daugiau nei vienoje valstybėje narėje buvo iškeltos bylos, susijusios su įvairiomis tos pačios įmonių grupės narėmis;

(63)

bet kuris kreditorius, kurio įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra Sąjungoje, turėtų turėti teisę pateikti reikalavimus kiekvienoje Sąjungoje nagrinėjamoje nemokumo byloje, susijusioje su skolininko turtu. Ši nuostata turėtų būti taip pat taikoma mokesčių administratoriams ir socialinio draudimo institucijoms. Šiuo reglamentu neturėtų būti užkirstas kelias nemokumo specialistui pateikti reikalavimus tam tikrų kreditorių grupių, pavyzdžiui, darbuotojų, vardu, kai taip numatyta nacionalinėje teisėje. Vis dėlto, siekiant užtikrinti kreditoriams vienodas sąlygas, turėtų būti koordinuojamas pajamų paskirstymas. Kiekvienam kreditoriui turėtų būti suteikta galimybė pasilikti sau tą turto dalį, kuri jam buvo paskirta nemokumo byloje, tačiau kitose bylose jam turėtų būti leista dalyvauti skirstant visą turtą tik jeigu vienodą padėtį užimantys kreditoriai yra gavę tokią pat savo reikalavimų dalį;

(64)

labai svarbu, kad kreditoriai, kurių įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra Sąjungoje, būtų informuojami apie iškeltas nemokumo bylas, susijusias su jų skolininko turtu. Siekiant užtikrinti spartų informacijos perdavimą kreditoriams, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1393/2007 (6) neturėtų būti taikomas, kai šiame reglamente nurodoma kreditorių informavimo prievolė. Naudojantis standartinėmis formomis visomis oficialiosiomis Sąjungos institucijų kalbomis kreditoriams turėtų būti paprasčiau pateikti reikalavimus kitoje valstybėje narėje iškeltoje byloje. Dėl neišsamiai užpildytų standartinių formų padarinių turėtų būti sprendžiama pagal nacionalinę teisę;

(65)

šis reglamentas turėtų numatyti, kad teismo sprendimai dėl juo reglamentuojamų nemokumo bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo bei teismo sprendimai, tiesiogiai susiję su nemokumo bylomis, būtų pripažįstami nedelsiant. Dėl to automatiškas pripažinimas turėtų reikšti, kad pagal valstybės narės, kurioje buvo iškelta byla, teisę kylančios bylos nagrinėjimo pasekmės turės tokią pat teisinę galią visose kitose valstybėse narėse. Valstybių narių teismų priimti sprendimai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pasitikėjimo principu. Todėl nepripažinimo pagrindų turi būti tik tiek, kiek yra minimaliai reikalinga. Tuo remiantis turėtų būti sprendžiamas ir kiekvienas ginčas, kuriame dviejų valstybių narių teismai pareiškia turintys kompetenciją iškelti pagrindinę nemokumo bylą. Pirmojo teismo sprendimas iškelti bylą turėtų būti pripažįstamas kitose valstybėse narėse, nesuteikiant joms teisės tikrinti to teismo sprendimo;

(66)

šiame reglamente numatytiems klausimams turėtų būti nustatytos vieningos kolizinės taisyklės savo taikymo srityje pakeisiančios nacionalines tarptautinės privatinės teisės taisykles. Jeigu nenustatyta kitaip, turėtų būti taikoma valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė (lex concursus). Ši kolizinė taisyklė turėtų galioti pagrindinėms nemokumo byloms ir vietinėms byloms. Pagal lex concursus nustatomos nemokumo bylų procesinės ir materialinės pasekmės asmenims ir susijusiems teisiniams santykiams. Ji reglamentuoja visas nemokumo bylų iškėlimo, eigos ir užbaigimo sąlygas;

(67)

automatiškas nemokumo bylų, kurioms paprastai taikoma valstybės, kurioje iškelta byla, teisė, pripažinimas gali prieštarauti taisyklėms, pagal kurias kitose valstybėse narėse turi būti vykdomi sandoriai. Siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir tikrumą dėl kitose valstybėse narėse sudarytų sandorių, nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla, reikėtų priimti tam tikras bendrosios taisyklės išimtis;

(68)

visų pirma reikalinga speciali nuoroda dėl daiktinių teisių, kuria nukrypstama nuo valstybės, kurioje iškelta byla, teisės, kadangi tokios teisės ypač svarbios teikiant kreditą. Tokių daiktinių teisių pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo nemokumo bylos iškėlimo. Todėl daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą. Kai, pagal lex situs, daiktinės teisės objektas yra turtas, esantis vienoje valstybėje narėje, tačiau pagrindinė nemokumo byla nagrinėjama kitoje valstybėje narėje, nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje turėtų turėti teisę reikalauti, kad šalutinė nemokumo byla būtų iškelta ten, kur kyla daiktinės teisės, jeigu ten yra skolininko įsisteigimo vieta. Jeigu šalutinė nemokumo byla neiškeliama, perviršis už parduotą turtą, priklausantį pagal daiktines teises, turėtų būti sumokėtas nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje;

(69)

šiuo reglamentu nustatomos kelios galimybės teismui sustabdyti bylos iškėlimą arba sustabdyti vykdymo procesą. Toks sustabdymas neturėtų daryti poveikio kreditorių arba trečiųjų šalių daiktinėms teisėms;

(70)

jei valstybės, kurioje iškelta byla, teisė neleidžia reikalavimų įskaitymo, kreditoriui vis tiek turėtų būti suteikta teisė į tokį įskaitymą, jeigu tai leidžia teisė, taikytina nemokaus skolininko reikalavimui. Tokiu atveju įskaitymas atliktų garantijos funkciją remiantis teisinėmis nuostatomis, kuriomis atitinkamas kreditorius gali vadovautis reikalavimo pateikimo metu;

(71)

taip pat turi būti užtikrinta speciali mokėjimo sistemų ir finansinių rinkų apsauga, pavyzdžiui, aktyvų ir įsipareigojimų pozicijų uždarymo ir jų užskaitos susitarimams, naudojamiems tokiose sistemose, ir vertybinių popierių pardavimui bei garantijoms, numatytoms tokiems sandoriams, kuriuos visų pirma reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/26/EB (7). Vienintelė tokiems sandoriams taikytina teisė turėtų būti susijusiai sistemai arba rinkai taikytina teisė. Ta teisė skirta užkirsti kelią galimybei, kad sandorių mokėjimo ir atsiskaitymo mechanizmai, numatyti valstybių narių mokėjimo ir įskaitymo sistemose arba reguliuojamose finansinėse rinkose, nebūtų pakeisti verslo partneriui tapus nemokiu. Direktyvoje 98/26/EB yra numatytos specialios nuostatos, kurioms reikėtų teikti pirmenybę šiame reglamente nustatytų bendrųjų taisyklių atžvilgiu;

(72)

siekiant apsaugoti darbuotojus ir darbo vietas, nemokumo bylų pasekmės darbo sutarties tęsimui arba nutraukimui ir visų tokios darbo sutarties šalių teisėms bei pareigoms turėtų būti nustatytos teisėje, taikytinoje atitinkamai darbo sutarčiai pagal bendrąsias teisės kolizijos taisykles. Be to, tais atvejais, kai darbo sutarčių nutraukimą turi patvirtinti teismas arba administracinė institucija, valstybė narė, kurioje yra skolininko įsisteigimo vieta, turėtų išlaikyti jurisdikciją tokiam patvirtinimui duoti, net jei nemokumo byla toje valstybėje narėje nebuvo iškelta. Bet kurie kiti su nemokumo teise susiję klausimai, pavyzdžiui, tai, ar darbuotojų reikalavimai yra apsaugoti pirmumo teisėmis ir koks gali būti tokių pirmumo teisių statusas, turėtų būti nustatyti pagal valstybės narės, kurioje iškelta (pagrindinė arba šalutinė) nemokumo byla, teisę, išskyrus atvejus, kai pagal šį reglamentą duotas įsipareigojimas išvengti šalutinės nemokumo bylos;

(73)

nemokumo bylos pasekmėms nebaigtoms nagrinėti teismo arba nebaigtoms nagrinėti arbitražo byloms, susijusioms su turtu arba teisėmis, kurie sudaro nemokaus skolininko turto dalį, taikytina teisė turėtų būti tos valstybės narės, kurioje yra nagrinėjama teismo byla arba kurioje yra arbitražo vieta, teisė. Vis dėlto ši taisyklė neturėtų turėti poveikio nacionalinėms taisyklėms dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo;

(74)

siekiant atsižvelgti į tam tikrų valstybių narių teismų sistemų konkrečias procedūrines taisykles, reikėtų numatyti tam tikrų šio reglamento taisyklių lankstumą. Todėl šiame reglamente pateikiamos nuorodos į pranešimą, kurį turėtų pateikti valstybės narės teisminė institucija, turėtų apimti, jei to reikalaujama valstybės narės procedūrinėse taisyklėse, tos teisminės institucijos įsakymą pateikti pranešimą;

(75)

dėl su verslu susijusių priežasčių pagrindinis sprendimo iškelti bylą turinys turėtų būti skelbiamas, nemokumo specialisto prašymu, kitoje valstybėje narėje, nei teismo, kuris priėmė tą sprendimą, valstybėje narėje. Jei susijusioje valstybėje narėje yra įsisteigimo vieta, toks skelbimas turėtų būti privalomas. Tačiau šios informacijos paskelbimas jokiu atveju neturėtų būti laikomas užsienyje iškeltos bylos išankstine pripažinimo sąlyga;

(76)

siekiant pagerinti informacijos teikimą atitinkamiems kreditoriams ir teismams ir užkirsti kelią lygiagrečių nemokumo bylų iškėlimui, reikėtų reikalauti, kad viešai prieinamame elektroniniame registre valstybės narės skelbtų aktualią informaciją apie tarpvalstybines nemokumo bylas. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas kreditoriams, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra kitose valstybėse narėse, ir kitose valstybėse narėse esantiems teismams gauti tą informaciją, šiuo reglamentu turėtų būti numatytas tokių nemokumo registrų tarpusavio sujungimas Europos e. teisingumo portale. Valstybėms narėms turėtų būti leidžiama skelbti aktualią informaciją keliuose registruose ir turėtų būti galima sujungti daugiau nei vieną kiekvienos valstybės narės registrą;

(77)

šiame reglamente turėtų būti nustatytas minimalus informacijos, kuri turi būti skelbiama nemokumo registruose, kiekis. Valstybėms narėms neturėtų būti draudžiama skelbti papildomą informaciją. Kai skolininkas yra fizinis asmuo, nemokumo registruose registracijos numeris turėtų būti nurodytas tik tuomet, jei skolininkas vykdo savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą. Tas registracijos numeris turėtų būti suprantamas kaip skolininko savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos unikalus registracijos numeris, paskelbtas įmonių registre, jei toks numeris jam priskirtas;

(78)

kreditoriams yra itin svarbi informacija apie tam tikrus nemokumo bylos aspektus, pavyzdžiui, apie reikalavimų pateikimo ar sprendimų užginčijimo terminus. Vis dėlto šiuo reglamentu neturėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės tuos terminus apskaičiuotų kiekvienu atveju atskirai. Valstybės narės turėtų galėti vykdyti savo prievoles pateikiant hipersaitus į Europos e. teisingumo portalą, kuriame bus pateikiama aiški informacija apie tų terminų apskaičiavimo kriterijus;

(79)

siekiant užtikrinti pakankamą informacijos, susijusios su fiziniais asmenimis, kurie nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, apsaugą valstybės narės turėtų galėti pasirūpinti, kad prieiga prie tos informacijos būtų įmanoma pagal papildomus paieškos kriterijus, pavyzdžiui, skolininko asmens kodą, adresą, gimimo datą ar kompetentingo teismo apylinkę, arba nustatyti, kad prieiga būtų suteikiama tik paprašius kompetentingos institucijos arba patikrinus teisėtą interesą;

(80)

valstybės narės taip pat turėtų galėti į savo nemokumo registrus neįtraukti informacijos apie fizinius asmenis, kurie nevykdo savarankiškos ūkinės komercinės ar profesinės veiklos. Tokiu atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad aktuali informacija kreditoriams būtų pateikta asmeniškai ir, kad bylos nagrinėjimas nedarytų įtakos tų kreditorių, kurie negavo šios informacijos, reikalavimams;

(81)

gali būti taip, kad kai kurie suinteresuoti asmenys nežino, jog nemokumo byla iškelta, ir, elgdamiesi sąžiningai, veikia susidariusioms naujoms aplinkybėms prieštaraujančiu būdu. Siekiant apsaugoti tokius asmenis, kurie, nežinodami apie bylos užsienyje iškėlimą, sumoka pinigus skolininkui, o ne nemokumo specialistui užsienio šalyje, reikėtų numatyti, kad tokiu mokėjimu būtų panaikinama skola;

(82)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (8);

(83)

šiame reglamente laikomasi pagrindinių teisių ir principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma šiuo reglamentu siekiama skatinti taikyti 8, 17 ir 47 straipsnius, atitinkamai susijusius su asmens duomenų apsauga, teise į nuosavybę ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą bei teisingą bylos nagrinėjimą;

(84)

tvarkant asmens duomenis pagal šį reglamentą, taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (9) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 (10);

(85)

šiuo reglamentu nedaromas poveikis Tarybos reglamentui (EEB, Euratomas) Nr. 1182/71 (11);

(86)

kadangi šio reglamento tikslo valstybės narės negali deramai pasiekti, o šio tikslo dėl teisinės sistemos sukūrimo tinkamam tarpvalstybinių nemokumo bylų administravimui būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(87)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį ir 4a straipsnio 1 dalį Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie savo ketinimą dalyvauti priimant ir taikant šį reglamentą;

(88)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį reglamentą, ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(89)

buvo pasikonsultuota su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu, kuris 2013 m. kovo 27 d. pateikė nuomonę (12),

a)

iš skolininko visiškai arba iš dalies atimama teisė disponuoti savo turtu ir paskiriamas nemokumo specialistas;

b)

skolininko turtą ir reikalus kontroliuoja ar prižiūri teismas arba

c)

teismo nurodymu ar teisės aktų nustatyta tvarka laikinai sustabdomi atskiri vykdymo procesai, kad galėtų įvykti skolininko ir jo kreditorių derybos, jeigu šiose bylose, kurios yra sustabdomos, numatomos tinkamos priemonės visiems kreditoriams bendrai apsaugoti ir, jei nepasiekiama susitarimo, jos yra preliminarios bylos vienos iš a arba b punkte nurodytų bylų atžvilgiu.

a)

draudimo įmonėmis;

b)

kredito įstaigomis;

c)

investicinėmis įmonėmis ir kitomis įmonėmis, įstaigomis ir bendrovėmis – ta apimtimi, kiek joms taikoma Direktyva 2001/24/EB, arba

d)

kolektyvinio investavimo subjektais.

1.

kolektyvinės bylos – bylos, kuriose dalyvauja visi skolininko kreditoriai arba didelė jų dalis, su sąlyga, kad pastaruoju atveju šia byla nedaromas poveikis joje nedalyvaujančių kreditorių reikalavimams;

2.

kolektyvinio investavimo subjektai – kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektai (KIPVPS), kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/65/EB (13), ir alternatyvaus investavimo fondai (AIF), kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/61/ES (14);

3.

savo turtu disponuojantis skolininkas – skolininkas, kuriam iškelta nemokumo byla, kuri yra nebūtinai susijusi su nemokumo specialisto paskyrimu arba visišku teisių ir pareigų administruoti skolininko turtą perdavimu nemokumo specialistui, kai dėl to skolininkas ir toliau visiškai arba bent iš dalies kontroliuoja savo turtą ir reikalus;

4.

nemokumo bylos – A priede išvardytos bylos;

5.

nemokumo specialistas – bet kuris asmuo ar institucija, kurie atlieka šias, įskaitant laikino pobūdžio, funkcijas:

Pirmoje pastraipoje nurodyti asmenys ir institucijos yra išvardyti B priede;

6.

teismas –

7.

teismo sprendimas, kuriuo iškeliama nemokumo byla, apima:

8.

bylos iškėlimo momentas – momentas, kuriuo įsiteisėja teismo sprendimas, kuriuo iškeliama nemokumo byla, neatsižvelgiant į tai, ar teismo sprendimas yra galutinis;

9.

valstybė narė, kurioje yra turtas:

10.

įsisteigimo vieta – bet kuri veiklos vieta, kurioje skolininkas vykdo arba tris mėnesius iki pareiškimo dėl pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo pateikimo vykdė ne laikiną ekonominę veiklą naudodamas žmogiškuosius išteklius bei turtą;

11.

vietos kreditorius – kreditorius, kurio reikalavimai skolininko atžvilgiu kyla iš valstybėje narėje, kuri nėra valstybė narė, kurioje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, esančios įsisteigimo vietos veiklos arba yra su šia veikla susiję;

12.

užsienio kreditorius – kreditorius, įskaitant valstybių narių mokesčių ir socialinio draudimo institucijas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne bylos iškėlimo valstybėje narėje;

13.

įmonių grupė – patronuojančioji įmonė ir visos jos patronuojamosios įmonės;

14.

patronuojančioji įmonė – įmonė, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja vieną ar kelias patronuojamąsias įmones.Įmonė, kuri rengia konsoliduotąsias finansines ataskaitas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/34/ES (15) laikoma patronuojančiąja įmone.

a)

iškelti nemokumo bylos pagal 1 dalį negalima dėl valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teisėje nustatytų sąlygų arba

b)

iškelti teritorinę nemokumo bylą prašo:

a)

skolininkus, kuriems gali būti iškelta nemokumo byla atsižvelgiant į jų procesinį veiksnumą;

b)

nuosavybę, kuri sudaro nemokaus subjekto turto dalį, ir tvarką, kaip turi būti tvarkomas turtas, kurį skolininkas įgijo arba kuris jam perduotas po to, kai buvo iškelta nemokumo byla;

c)

atitinkamus skolininko ir nemokumo specialisto įgaliojimus;

d)

sąlygas, kada galima remtis įskaitymais;

e)

nemokumo bylų pasekmes esamoms sutartims, kuriose skolininkas yra viena iš šalių;

f)

nemokumo bylų pasekmes individualių kreditorių iškeltoms byloms, išskyrus nebaigtas nagrinėti bylas;

g)

reikalavimus, kurie turi būti nukreipti į nemokaus skolininko turtą, ir reikalavimų, atsiradusių iškėlus nemokumo bylą, vertinimą;

h)

taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą;

i)

taisykles, reguliuojančias iš realizuoto turto gautų pajamų paskirstymą, reikalavimų eiliškumą ir teises kreditorių, kuriems po nemokumo bylos iškėlimo pavyko patenkinti dalį jų reikalavimų remiantis daiktine teise arba įskaičius tarpusavio reikalavimus;

j)

nemokumo bylų užbaigimo, ypač pasiekus susitarimą su kreditoriais, sąlygas ir pasekmes;

k)

kreditorių teises po nemokumo bylos užbaigimo;

l)

koks subjektas turi padengti nemokumo bylos sąnaudas ir išlaidas;

m)

taisykles dėl sandorių, kurie yra nenaudingi visiems kreditoriams bendrai, pripažinimo niekiniais, jų nuginčijimo ar jų nevykdytinumo.

a)

teisę disponuoti turtu arba sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad juo būtų disponuojama, bei teisę naudoti iš to turto gautas pajamas arba iš to turto, ypač iš jo arešto arba įkeitimo, gaunamas pajamas;

b)

išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją;

c)

teisę reikalauti, kad bet kuris asmuo, valdantis ar naudojantis turtą priešingai šalies, turinčios teisę jį naudoti, norams, jį grąžintų ir (arba) atliktų restituciją;

d)

daiktinę teisę gauti naudos iš naudojamo turto.

a)

toms sutartims taikytinoje valstybės narės teisėje reikalaujama, kad tokia sutartis gali būti nutraukta arba keičiama tik gavus teismo, kuriame iškelta nemokumo byla, sutikimą, ir

b)

nemokumo byla toje valstybėje narėje neiškelta.

a)

tas sandoris reglamentuojamas kitos valstybės narės, nei ta, kurioje iškelta byla, teisės ir

b)

tos valstybės narės teisė nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti tą sandorį.

a)

nekilnojamąjį turtą,

b)

viešame registre turintį būti užregistruotą laivą ar lėktuvą arba

c)

vertybinius popierius, kurie turi būti registruojami įstatymų nustatytame registre,

a)

nemokumo bylos iškėlimo data;

b)

nemokumo bylą iškėlęs teismas ir bylos numeris, jei toks yra;

c)

A priede nurodytos iškeltos nemokumo bylos rūšis ir, jei taikoma – bet koks atitinkamas tokios iškeltos bylos porūšis pagal nacionalinę teisę;

d)

ar jurisdikcija bylai iškelti yra grindžiama 3 straipsnio 1, 2 ar 4 dalimi;

e)

jei skolininkas yra įmonė arba juridinis asmuo – skolininko pavadinimas, registracijos numeris, registruotos buveinės adresas arba pašto adresas, jei jis skiriasi;

f)

jei skolininkas yra fizinis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdo savarankišką ūkinę komercinę ar profesinę veiklą, – skolininko vardas, pavardė, registracijos numeris, jei toks yra, ir pašto adresas arba, kai adresas yra saugomi duomenys, – skolininko gimimo vieta ir data;

g)

jei byloje paskirtas nemokumo specialistas – jo vardas ir pavardė, pašto adresas arba el. pašto adresas;

h)

terminas pareikšti reikalavimus, jei toks yra, arba nuoroda į kriterijus tam terminui apskaičiuoti;

i)

pagrindinės nemokumo bylos užbaigimo data, jei tokia yra;

j)

teismas, kuriam pagal 5 straipsnį turi būti pareikšti prieštaravimai dėl teismo sprendimo, kuriuo iškeliama nemokumo byla, ir, jei taikoma – terminas, per kurį šie prieštaravimai turi būti pareikšti, arba nuoroda į kriterijus tam terminui apskaičiuoti.

a)

technines specifikacijas, kuriose nustatomi ryšių palaikymo ir keitimosi informacija elektroninėmis priemonėmis būdai, grindžiamas nustatytomis nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemos sąsajos specifikacijomis;

b)

technines priemones, kuriomis užtikrinami būtiniausi informacinių technologijų saugumo standartai, taikytini ryšių palaikymui ir informacijos teikimui per nemokumo registrų tarpusavio sujungimo sistemą;

c)

būtiniausius kriterijus Europos e. teisingumo portale teikiamai paieškos paslaugai, grindžiamus 24 straipsnyje nurodyta informacija;

d)

būtiniausius kriterijus tokios paieškos rezultatų pateikimui, grindžiamus 24 straipsnyje nurodyta informacija;

e)

galimybės naudotis tarpusavio sujungimo sistemoje teikiamomis paslaugomis būdus ir technines sąlygas ir

f)

terminų glosarijų, kuriame glaustai paaiškinamos A priede išvardytos nacionalinės nemokumo bylos.

a)

nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje;

b)

bet kuris asmuo ar institucija, įgalioti pagal valstybės narės, kurios teritorijoje prašoma iškelti šalutinę nemokumo bylą, teisę pateikti pareiškimą dėl nemokumo bylos iškėlimo.

a)

kuo greičiau perduoda vieni kitiems informaciją, kuri gali būti svarbi kitose bylose, visų pirma apie reikalavimų pateikimo ir tikrinimo eigą, ir visas priemones, kuriomis siekiama sanuoti ar restruktūrizuoti skolininką arba užbaigti bylą, su sąlyga, kad imtasi atitinkamų konfidencialios informacijos apsaugos priemonių;

b)

įvertina galimybę restruktūrizuoti skolininką ir, jei tai įmanoma, koordinuoja restruktūrizavimo plano parengimą ir įgyvendinimą;

c)

koordinuoja skolininko turto realizavimo ar naudojimo ir reikalų administravimą; nemokumo specialistas šalutinėje nemokumo byloje kuo anksčiau suteikia nemokumo specialistui pagrindinėje nemokumo byloje galimybę pateikti pasiūlymus dėl turto realizavimo ar panaudojimo šalutinėje nemokumo byloje.

a)

nemokumo specialistų skyrimo koordinavimu;

b)

informacijos perdavimu visomis teismui priimtinomis priemonėmis;

c)

skolininko turto ir reikalų administravimo bei priežiūros koordinavimu;

d)

teismo posėdžių eigos koordinavimu;

e)

prireikus, protokolų tvirtinimo koordinavimu.

a)

nemokumo specialistas pagrindinėje nemokumo byloje bendradarbiauja ir palaiko ryšius su bet kuriuo teismu, kuriame nagrinėjamas pareiškimas dėl šalutinės nemokumo bylos iškėlimo arba kuris tokią bylą iškėlė;

b)

nemokumo specialistas teritorinėje ar šalutinėje nemokumo byloje bendradarbiauja ir palaiko ryšius su teismu, kuriam pateiktas pareiškimas dėl pagrindinės nemokumo bylos iškėlimo arba kuris tokią bylą iškėlė, ir

c)

nemokumo specialistas teritorinėje ar šalutinėje nemokumo byloje bendradarbiauja ir palaiko ryšius su teismu, kuriam pateiktas pareiškimas dėl kitos teritorinės ar šalutinės nemokumo bylos iškėlimo arba kuris tokią bylą iškėlė,

a)

nemokumo specialisto pagrindinėje nemokumo byloje prašymu;

b)

savo iniciatyva, kreditoriaus prašymu ar nemokumo specialisto šalutinėje nemokumo byloje prašymu, jeigu ta priemonė daugiau neatrodo pagrįsta, ypač atsižvelgiant į kreditorių interesus pagrindinėje arba šalutinėje nemokumo byloje.

a)

1 dalyje nurodyto užsienio kreditoriaus vardas, pavardė (pavadinimas), pašto adresas, el. pašto adresas, jei yra, asmens kodas, jei yra, ir banko duomenys;

b)

reikalavimo suma, nurodant pagrindinę sumą ir, jei taikoma, palūkanas, taip pat reikalavimo teisės atsiradimo data ir data, kai reikalavimo suma tapo mokėtina, jei tos datos skiriasi;

c)

jei reikalaujama palūkanų – palūkanų norma, tai, ar palūkanos yra teisinio ar sutartinio pobūdžio, laikotarpis, už kurį reikalaujama palūkanų, ir palūkanų kapitalizuota suma;

d)

jei reikalaujama atlyginti išlaidas, patirtas pareiškus reikalavimą prieš iškeliant bylą – tų išlaidų suma ir išsami informacija apie jas;

e)

reikalavimo pobūdis;

f)

ar reikalaujama pripažinti privilegijuotojo kreditoriaus statusą ir tokio reikalavimo pagrindas;

g)

ar reikalavimas užtikrintas daiktinės teisės užtikrinimo priemone ar nuosavybės teisės išsaugojimu, ir jei taip – kokiam turtui taikomas toks užtikrinimas, kurį prašoma taikyti, užtikrinimo suteikimo data ir jei užtikrinimas buvo užregistruotas – registracijos numeris, ir

h)

ar reikalaujama vykdyti įskaitymą ir jei taip – nemokumo bylos iškėlimo dieną esamų abipusių reikalavimų sumos, teisės į juos atsiradimo data ir po reikalaujamo įskaitymo likusi grynoji suma.

a)

kuo greičiau perduoda vieni kitiems informaciją, kuri gali būti svarbi kitose bylose, su sąlyga, kad imtasi atitinkamų konfidencialios informacijos apsaugos priemonių;

b)

apsvarsto, ar yra galimybių koordinuoti grupės narių, kurioms iškeltos nemokumo bylos, reikalų administravimą ir priežiūrą, ir jei taip, koordinuoja tokį administravimą ir priežiūrą;

c)

apsvarsto, ar yra galimybių restruktūrizuoti grupės nares, kurioms iškeltos nemokumo bylos, ir jei taip, koordinuoja veiksmus rengiant koordinuotą restruktūrizavimo plano pasiūlymą ir dėl jo vedant derybas.

a)

nemokumo specialistų skyrimo koordinavimą;

b)

informacijos perdavimą visomis teismui priimtinomis priemonėmis;

c)

grupės narių turto ir reikalų administravimo ir priežiūros koordinavimą;

d)

teismo posėdžių eigos koordinavimą;

e)

prireikus, protokolų tvirtinimo koordinavimą.

a)

bendradarbiauja ir palaiko ryšius su bet kuriuo teismu, kuriam pateiktas pareiškimas dėl bylos iškėlimo kitai tos pačios įmonių grupės narei ar kuris tokią bylą iškėlė, ir

b)

gali prašyti to teismo suteikti informaciją apie bylą, susijusią su kita grupės nare, arba suteikti pagalbą byloje, kurioje jis yra paskirtas,

a)

būti išklausytas bet kurioje byloje, iškeltoje bet kuriai kitai tos pačios grupės narei;

b)

prašyti sustabdyti bet kurios priemonės, susijusios su turto realizavimu bet kuriai kitai tos pačios grupės narei iškeltoje byloje, taikymą su sąlyga, kad:

c)

prašyti pradėti grupės koordinavimo procesą pagal 61 straipsnį.

a)

pasiūlymas dėl asmens, kuris turi būti paskirtas grupės koordinatoriumi (toliau – koordinatorius), duomenys apie jo tinkamumą pagal 71 straipsnį, duomenys apie jo kvalifikaciją ir jo rašytinis sutikimas būti koordinatoriumi;

b)

siūlomo grupės koordinavimo aprašymas, visų pirma priežastys, dėl kurių 63 straipsnio 1 dalyje išdėstytos sąlygos yra įvykdytos;

c)

grupės narėms paskirtų nemokumo specialistų sąrašas ir, atitinkamais atvejais, grupės narių nemokumo bylose dalyvaujantys teismai ir kompetentingos institucijos;

d)

numatomų siūlomo grupės koordinavimo išlaidų aprašymas ir numatoma kiekvienos grupės narės tų išlaidų mokėtina dalis.

a)

tokį procesą pradėti yra tikslinga siekiant sudaryti palankesnes sąlygas veiksmingai administruoti su skirtingomis grupės narėmis susijusias nemokumo bylas;

b)

tikėtina, kad bet kurios grupės narės, kurios dalyvavimas procese yra numatomas, joks kreditorius nepateks į finansiškai nepalankią padėtį dėl narės įtraukimo į tokį procesą, ir

c)

siūlomas koordinatorius atitinka 71 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

a)

dėl nemokumo bylos, kurioje jis paskirtas, įtraukimo į grupės koordinavimo procesą, arba

b)

dėl koordinatoriumi paskirto asmens.

a)

paskiria koordinatorių;

b)

priima sprendimą dėl koordinavimo aprašymo ir

c)

priima sprendimą dėl numatomų išlaidų ir grupės narių mokėtinos dalies.

a)

buvo pareikštas prieštaravimas dėl nemokumo bylos įtraukimo į grupės koordinavimo procesą arba

b)

grupės narės nemokumo byla buvo iškelta po to, kai teismas pradėjo grupės koordinavimo procesą.

a)

jis įsitikina, kad, atsižvelgiant į prašymo metu grupės koordinavimo procese pasiektą etapą, yra tenkinami 63 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose išdėstyti kriterijai, arba

b)

visi dalyvaujantys nemokumo specialistai pritaria, vadovaujantis jų nacionalinėje teisėje nustatytomis sąlygomis.

a)

nustato ir apibrėžia rekomendacijas dėl koordinuotos nemokumo bylų eigos;

b)

pasiūlo grupės koordinavimo planą, kuriame nustatomas, aprašomas ir rekomenduojamas išsamus priemonių, tinkamų siekiant laikytis integruoto požiūrio į problemų sprendimą grupės narių nemokumo atveju, rinkinys. Visų pirma šiame plane gali būti pateikta pasiūlymų dėl:

a)

būti išklausytas ir dalyvauti bet kurioje byloje, iškeltoje bet kuriai grupės narei, visų pirma dalyvaudamas kreditorių susirinkimuose;

b)

tarpininkauti bet kuriame ginče, kylančiame tarp grupės narių dviejų ar daugiau nemokumo specialistų;

c)

pristatyti ir paaiškinti savo grupės koordinavimo planą asmenims ar institucijoms, kuriems jis turi atsiskaityti pagal savo nacionalinę teisę;

d)

prašyti bet kurio nemokumo specialisto pateikti informaciją apie bet kurią grupės narę, jei ta informacija yra arba galėtų būti naudinga nustatant ir apibrėžiant byloms koordinuoti skirtas strategijas ir priemones, ir

e)

prašyti iki šešių mėnesių sustabdyti bylą, iškeltą bet kuriai grupės narei, su sąlyga, kad toks sustabdymas yra būtinas siekiant užtikrinti tinkamą šio plano įgyvendinimą ir būtų naudingas kreditoriams byloje, kurios atžvilgiu prašoma taikyti sustabdymą, arba prašyti atšaukti esamą sustabdymą. Toks prašymas pateikiamas teismui, kuris iškėlė bylą, kurią prašoma sustabdyti.

a)

nedelsdamas informuoja dalyvaujančius nemokumo specialistus ir

b)

kreipiasi į grupės koordinavimo procesą pradėjusį teismą dėl išankstinio patvirtinimo.

a)

koordinatorius veikia dalyvaujančios grupės narės kreditorių nenaudai arba

b)

koordinatorius nesilaiko šiame skyriuje nustatytų jo pareigų.

a)

Belgijos ir Prancūzijos konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, arbitražo sprendimų ir autentiškų dokumentų galiojimo ir vykdymo, pasirašyta Paryžiuje 1899 m. liepos 8 d.;

b)

Belgijos ir Austrijos konvencija dėl bankroto, likvidavimo, taikos sutarties ir kompromisinio susitarimo su kreditoriais bei mokėjimų sustabdymo (su 1973 m. birželio 13 d. papildomu protokolu), pasirašyta Briuselyje 1969 m. liepos 16 d.;

c)

Belgijos ir Nyderlandų konvencija dėl teritorinės jurisdikcijos, bankroto ir teismo sprendimų, arbitražo sprendimų ir autentiškų dokumentų galiojimo ir vykdymo, pasirašyta Briuselyje 1925 m. kovo 28 d.;

d)

Vokietijos ir Austrijos konvencija dėl bankroto, likvidavimo, taikaus ginčų sureguliavimo ir kompromisinių susitarimų su kreditoriais, pasirašyta Vienoje 1979 m. gegužės 25 d.;

e)

Prancūzijos ir Austrijos konvencija dėl teismo sprendimų bankroto bylose jurisdikcijos, pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Vienoje 1979 m. vasario 27 d.;

f)

Prancūzijos ir Italijos konvencija dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, pasirašyta Romoje 1930 m. birželio 3 d.;

g)

Italijos ir Austrijos konvencija dėl bankroto, likvidavimo, taikaus ginčų sureguliavimo ir kompromisinių susitarimų su kreditoriais, pasirašyta Romoje 1977 m. liepos 12 d.;

h)

Nyderlandų Karalystės ir Vokietijos Federacinės Respublikos konvencija dėl teismo sprendimų ir kitų vykdytinų dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Hagoje 1962 m. rugpjūčio 30 d.;

i)

Jungtinės Karalystės ir Belgijos Karalystės konvencija dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose tarpusavio vykdymo ir Protokolas, pasirašyti Briuselyje 1934 m. gegužės 2 d.;

j)

Danijos, Suomijos, Norvegijos, Švedijos ir Islandijos konvencija dėl bankroto, pasirašyta Kopenhagoje 1933 m. lapkričio 7 d.;

k)

Europos konvencija dėl tam tikrų tarptautinių bankroto aspektų, pasirašyta Stambule 1990 m. birželio 5 d.;

l)

Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos ir Graikijos Karalystės konvencija dėl teismo sprendimų abipusio pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Atėnuose 1959 m. birželio 18 d.;

m)

Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos ir Austrijos Respublikos susitarimas dėl arbitražo sprendimų komercinėse bylose abipusio pripažinimo ir vykdymo, pasirašytas Belgrade 1960 m. kovo 18 d.;

n)

Jugoslavijos Federacinės Liaudies Respublikos ir Italijos Respublikos konvencija dėl abipusio teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir administracinėse bylose, pasirašyta Romoje 1960 m. gruodžio 3 d.;

o)

Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos ir Belgijos Karalystės susitarimas dėl teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose, pasirašytas Belgrade 1971 m. rugsėjo 24 d.;

p)

Jugoslavijos ir Prancūzijos Vyriausybių konvencija dėl teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pasirašyta Paryžiuje 1971 m. gegužės 18 d.;

q)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos ir Graikijos Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta Atėnuose 1980 m. spalio 22 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Graikijos;

r)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos ir Kipro Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas Nikosijoje 1982 m. balandžio 23 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Kipro;

s)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės sutartis dėl teisinės pagalbos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo civilinėse, šeimos ir komercinėse bylose, pasirašyta Paryžiuje 1984 m. gegužės 10 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Prancūzijos;

t)

Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos ir Italijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta Prahoje 1985 m. gruodžio 6 d., vis dar galiojanti santykiams tarp Čekijos ir Italijos;

u)

Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių, pasirašyta Taline 1992 m. lapkričio 11 d.;

v)

Estijos ir Lenkijos susitarimas dėl teisinės pagalbos teikimo ir teisinių santykių civilinėse, darbo ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas Taline 1998 m. lapkričio 27 d.;

w)

Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta Varšuvoje 1993 m. sausio 26 d.;

x)

Rumunijos Socialistinės Respublikos ir Graikijos Respublikos konvencija dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose ir jos protokolas, pasirašyti 1972 m. spalio 19 d. Bukarešte;

y)

Rumunijos Socialistinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos konvencija dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašyta 1974 m. lapkričio 5 d. Paryžiuje;

z)

Bulgarijos Liaudies Respublikos ir Graikijos Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas 1976 m. balandžio 10 d. Atėnuose;

aa)

Bulgarijos Liaudies Respublikos ir Kipro Respublikos susitarimas dėl teisinės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose, pasirašytas 1983 m. balandžio 29 d. Nikosijoje;

ab)

Bulgarijos Liaudies Respublikos Vyriausybės ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybės susitarimas dėl savitarpio teisinės pagalbos civilinėse bylose, pasirašytas 1989 m. sausio 18 d. Sofijoje;

ac)

Rumunijos ir Čekijos Respublikos sutartis dėl teisminės pagalbos civilinėse bylose, pasirašyta 1994 m. liepos 11 d. Bukarešte;

ad)

Rumunijos ir Lenkijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse bylose, pasirašyta 1999 m. gegužės 15 d. Bukarešte.

a)

jokioje valstybėje narėje, jei jis nesuderinamas su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su konvencija, tos valstybės narės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant Reglamentui (EB) Nr. 1346/2000;

b)

Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje, tais atvejais, jei jis prieštarauja prievolėms, atsiradusioms dėl bankroto ir nemokių įmonių likvidavimo remiantis bet kuriais susitarimais su Britų sandrauga, jau buvusiais Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 įsigaliojimo metu.

a)

86 straipsnį, kuris taikomas nuo 2016 m. birželio 26 d.;

b)

24 straipsnio 1 dalį, kuri taikoma nuo 2018 m. birželio 26 d., ir

c)

25 straipsnį, kuris taikomas nuo 2019 m. birželio 26 d.