15.9.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 239/146

(1)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 78 straipsnio 3 dalį vienoje arba keliose valstybėse narėse dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarius nepaprastajai padėčiai, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali patvirtinti laikinąsias priemones atitinkamos valstybės narės ar kelių valstybių narių labui;

(2)

pagal SESV 80 straipsnį Sąjungos politikai pasienio kontrolės, prieglobsčio ir imigracijos srityse ir jos įgyvendinimui turi būti taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas, o šioje srityje priimtuose Sąjungos aktuose turi būti numatytos atitinkamos šio principo įgyvendinimo priemonės;

(3)

pastarojo meto krizė Viduržemio jūros regione paskatino Sąjungos institucijas nedelsiant pripažinti, kad šis regionas susiduria su išskirtiniais migracijos srautais, ir raginti imtis konkrečių solidarumo su valstybėmis narėmis, kurios pirmiausia susiduria su nelegalios migracijos problema, priemonių. 2015 m. balandžio 20 d. bendrame užsienio ir vidaus reikalų ministrų posėdyje Komisija pristatė dešimties punktų planą, kuriame nustatyti skubūs veiksmai, kurių turi būti imtasi reaguojant į šią krizę, įskaitant įsipareigojimą apsvarstyti skubaus perkėlimo Europos Sąjungoje mechanizmo sukūrimo galimybes;

(4)

2015 m. balandžio 23 d. susitikime Europos Vadovų Taryba nusprendė, inter alia, stiprinti vidaus solidarumą bei atsakomybę, ir visų pirma įsipareigojo teikti didesnę pagalbą nepaprastosios padėties atveju valstybėms narėms, kurios pirmiausia susiduria su nelegalios migracijos problema, ir apsvarstyti skubaus perkėlimo tarp valstybių narių organizavimo savanorišku pagrindu galimybes, taip pat nusiųsti Europos prieglobsčio paramos biuro (EASO) grupes į valstybes nares, kurios pirmiausia susiduria su nelegalios migracijos problema, siekiant bendrai tvarkyti tarptautinės apsaugos prašymus, įskaitant registravimą ir pirštų atspaudų ėmimą;

(5)

2015 m. balandžio 28 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas pakartojo, kad Sąjunga savo atsaką į pastaruoju metu Viduržemio jūroje įvykusias pražūtingas nelaimes turi grįsti solidarumu bei sąžiningu dalijimusi atsakomybe ir šioje srityje labiau remti tas valstybes nares, į kurias atvyksta daugiausia (absoliučiais arba santykiniais skaičiais) pabėgėlių ir tarptautinės apsaugos prašytojų;

(6)

2015 m. birželio 25–26 d. posėdyje Europos Vadovų Taryba nusprendė, inter alia, kad su trimis itin svarbiais aspektais – perkėlimu Europos Sąjungoje/perkėlimu į ES, grąžinimu/readmisija/reintegracija ir bendradarbiavimu su kilmės bei tranzito šalimis – susijęs darbas turėtų būti vykdomas lygiagrečiai. Atsižvelgdama į susidariusią nepaprastąją padėtį ir į įsipareigojimą stiprinti solidarumą ir atsakomybę, Europos Vadovų Taryba susitarė visų pirma dėl 40 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, laikino ir išimties tvarka per dvejus metus vykdytino perkėlimo iš Italijos ir iš Graikijos į kitas valstybes nares. Ji paragino skubiai priimti Tarybos sprendimą dėl šio klausimo ir nusprendė, kad šiuo tikslu valstybės narės turėtų bendru sutarimu nuspręsti dėl minėtų asmenų paskirstymo, atsižvelgiant į konkrečias valstybių narių aplinkybes;

(7)

konkrečias valstybių narių aplinkybes lemia visų pirma migrantų srautai kituose geografiniuose regionuose, tokiuose kaip Vakarų Balkanų migracijos maršrutas;

(8)

2014 m. kelios valstybės narės susidūrė su dideliu į jų teritorijas atvykstančių migrantų, įskaitant tarptautinės apsaugos prašytojus, bendro skaičiaus padidėjimu; kai kuriose ši problema išliko ir pirmaisiais 2015 m. mėnesiais. Kelioms valstybėms narėms Komisija suteikė skubią finansinę paramą, o EASO – operatyvinę paramą, kad padėtų spręsti su šio skaičiaus padidėjimu susijusias problemas;

(9)

didelį spaudimą patyrusios ir neseniai tragiškus įvykius Viduržemio jūroje išgyvenusios valstybės narės, visų pirma Italija ir Graikija, susidūrė su precedento neturinčiais migrantų, įskaitant tarptautinės apsaugos prašytojus, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, atvykstančių į jų teritorijas ir sukeliančių didelį spaudimą jų migracijos ir prieglobsčio sistemoms, srautais;

(10)

Europos operatyvaus bendradarbiavimo prie Europos Sąjungos valstybių narių išorės sienų valdymo agentūros (Frontex) duomenimis, 2014 m. dažniausiai neteisėtai Sąjungos sieną kirsdavo Vidurio ir Rytų Viduržemio jūros maršrutais atvykstantys asmenys. 2014 m. vien į Italiją neteisėtai atvyko daugiau kaip 170 000 migrantų, t. y. 277 % daugiau nei 2013 m. Migrantų skaičius nuolat augo ir Graikijoje, į kurią atvyko daugiau kaip 50 000 neteisėtų migrantų (153 % daugiau nei 2013 m.). 2015 m. bendras skaičius augo toliau. Per pirmuosius šešis 2015 m. mėnesius, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, neteisėto sienos kirtimo atvejų skaičius Italijoje išaugo 5 % Tuo pačiu laikotarpiu neteisėto sienos kirtimo atvejų skaičius staiga išaugo Graikijoje – padidėjo 6 kartus, palyginti su pirmaisiais šešiais 2014 m. mėnesiais (virš 76 000 atvejų 2015 m. sausio–birželio mėn., palyginti su 11 336 atvejais 2014 m. sausio–birželio mėn.). Didelę dalį šiuose dviejuose regionuose nustatytų neteisėtų migrantų skaičiaus sudarė migrantai iš tų šalių, kurių piliečių prašymų patenkinimo lygis, remiantis Eurostato duomenimis, Sąjungoje yra aukštas;

(11)

Eurostato duomenimis, 2014 m. Italijoje tarptautinės apsaugos prašymus pateikė 64 625 asmenys, palyginti su 26 920 asmenų 2013 m. (t. y. 143 % daugiau). Graikijoje prašymų skaičius išaugo mažiau; šioje šalyje pateikta 9 430 prašymų (t. y. 15 % daugiau). Per pirmą 2015 m. ketvirtį tarptautinės apsaugos prašymus pateikė 15 250 asmenų Italijoje (t. y. 47 % daugiau nei per pirmą 2014 m. ketvirtį) ir 2 615 asmenų Graikijoje (t. y. 28 % daugiau nei per pirmą 2014 m. ketvirtį);

(12)

įgyvendinant migracijos ir prieglobsčio politiką iki šiol jau imtasi daug veiksmų Italijai ir Graikijai paremti, be kita ko, joms skirta nemaža pagalba nepaprastosios padėties atveju ir EASO operatyvinė parama. 2007–2013 m. Italija ir Graikija buvo antra ir trečia pagal pagalbos dydį finansinės paramos pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą (SOLID) gavėjos, be to, jos gavo nemažą skubų finansavimą. 2014–2020 m. Italija ir Graikija veikiausiai liks pagrindinės Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo (PMIF) paramos gavėjos;

(13)

dėl tebesitęsiančio nestabilumo ir konfliktų artimiausiose kaimyninėse šalyse tikėtina, kad Italijos ir Graikijos migracijos ir prieglobsčio sistemos toliau patirs nemažą ir vis didesnį spaudimą, o didelei daliai migrantų gali reikėti tarptautinės apsaugos. Tai rodo, kad itin svarbu pademonstruoti solidarumą su Italija ir Graikija ir papildyti veiksmus, kurių jau imtasi, laikinosiomis priemonėmis prieglobsčio ir migracijos srityje;

(14)

tuo pat metu Italija ir Graikija turėtų užtikrinti struktūrinius sprendimus, kad būtų pašalintas jų prieglobsčio ir migracijos sistemų patiriamas išimtinis spaudimas. Todėl šiame sprendime nustatytos priemonės turėtų būti derinamos su Italijos ir su Graikijos tvirtos ir strateginės atsako į krizinę padėtį sistemos sukūrimu ir šiose srityse vykdomų reformų proceso intensyvinimu. Šiuo atžvilgiu tiek Italija, tiek Graikija turėtų per vieną mėnesį nuo šio sprendimo įsigaliojimo pateikti Komisijai veiksmų planą, kuriame būtų nustatytos adekvačios prieglobsčio, pirminio priėmimo ir grąžinimo srities priemonės, kuriomis būtų didinami šių sričių sistemų pajėgumai, kokybė ir veiksmingumas, taip pat priemonės tinkamam šio sprendimo įgyvendinimui užtikrinti, siekiant, kad pasibaigus šio sprendimo taikymo laikotarpiui jos galėtų veiksmingiau spręsti galimo migrantų srauto padidėjimo jų teritorijose problemą;

(15)

atsižvelgiant į tai, kad Europos Vadovų Taryba susitarė dėl tam tikrų tarpusavyje susijusių priemonių, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai, prireikus ir suteikus atitinkamai valstybei galimybę išdėstyti savo požiūrį, tam tikram laikotarpiui sustabdyti šio sprendimo taikymą, jei Italija ar Graikija nesilaikytų šiuo atžvilgiu prisiimtų savo įsipareigojimų;

(16)

jei kurioje nors valstybėje narėje dėl staigaus trečiųjų šalių piliečių antplūdžio susidarytų panaši nepaprastoji padėtis, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, gali patvirtinti laikinąsias priemones atitinkamos valstybės narės labui, vadovaudamasi SESV 78 straipsnio 3 dalimi. Tokios priemonės prireikus gali apimti šiame sprendime nustatytų tos valstybės narės prievolių sustabdymą;

(17)

pagal SESV 78 straipsnio 3 dalį Italijos ir Graikijos labui numatytos priemonės turėtų būti laikino pobūdžio. 24 mėnesių laikotarpis yra pakankamas siekiant užtikrinti, kad šiame sprendime nustatytos priemonės padarytų realų poveikį ir padėtų Italijai ir Graikijai sprendžianti su dideliais į jų teritoriją atvykstančių migrantų srautais susijusias problemas;

(18)

šiame sprendime nustatytos perkėlimo Europos Sąjungoje iš Italijos ir iš Graikijos priemonės apima laikiną nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (1) 13 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią antraip Italija ir Graikija būtų atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą remiantis to reglamento III skyriuje išdėstytais kriterijais, taip pat laikiną nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo procedūros etapų, įskaitant terminus, nustatytų to reglamento 21, 22 ir 29 straipsniuose. Kitos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatos, įskaitant Komisijos reglamente (EB) Nr. 1560/2003 (2) ir Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) Nr. 118/2014 (3) nustatytas įgyvendinimo taisykles, tebėra taikytinos, įskaitant juose išdėstytas taisykles dėl perkeliančiųjų valstybių narių pareigos padengti išlaidas, kurios būtinos siekiant perduoti prašytoją valstybei narei, į kurią perkeliama, ir dėl bendradarbiavimo perkeliant tarp valstybių narių, taip pat dėl informacijos perdavimo per elektroninių ryšių tinklą „DubliNet“.

Be to, šiame sprendime numatyta nuostata, leidžianti nukrypti nuo nuostatos dėl tarptautinės apsaugos prašytojo sutikimo, kaip nurodyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 516/2014 (4) 7 straipsnio 2 dalyje;

(19)

perkėlimo Europos Sąjungoje priemonės neatleidžia valstybių narių nuo visapusiško Reglamento (ES) Nr. 604/2013 taikymo, įskaitant nuostatas, susijusias su šeimos susijungimu, specialia nelydimų nepilnamečių apsauga ir diskrecine išlyga humanitariniais pagrindais;

(20)

reikėjo nustatyti kriterijus, kuriais bus remiamasi sprendžiant, kuriuos ir kiek prašytojų perkelti iš Italijos ir iš Graikijos, nedarant poveikio nacionaliniu lygiu priimamiems sprendimams dėl prieglobsčio prašymų. Numatyta aiški ir veiksminga sistema, grindžiama vidutinės sprendimų, kuriais suteikiama tarptautinė apsauga ir kurie buvo priimti vykdant pirmosios instancijos procedūras, normos ribine verte Sąjungos lygmeniu, kaip nustatyta Eurostato, palyginti su bendru pirmosios instancijos sprendimų dėl prašymų suteikti prieglobstį ir tarptautinę apsaugą skaičiumi Sąjungos lygmeniu, remiantis turimais naujausiais statistiniais duomenimis. Viena vertus, nustačius tokią ribinę vertę turėtų būti didžiausiu įmanomu mastu užtikrinta, kad visi prašytojai, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, galėtų visapusiškai ir greitai pradėti naudotis savo teisėmis į apsaugą valstybėje narėje, į kurią perkeliama. Kita vertus, tai didžiausiu įmanomu mastu užkirstų kelią prašytojų, dėl kurių prašymo veikiausiai bus priimtas neigiamas sprendimas, perkėlimui į kitą valstybę narę ir nepagrįstam jų buvimo Sąjungoje pratęsimui. Remiantis naujausiais turimais Eurostato ketvirčio duomenimis apie pirmosios instancijos sprendimus, priimant tokį sprendimą reikėtų taikyti 75 % ribinę vertę;

(21)

laikinosiomis priemonėmis siekiama sumažinti didelį spaudimą Italijos ir Graikijos prieglobsčio sistemoms, visų pirma perkeliant į kitas valstybes nares nemažas skaičius prašytojų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos ir kurie į Italijos ar Graikijos teritoriją atvyko po šio sprendimo įsigaliojimo dienos. Remiantis bendru trečiųjų šalių piliečių, 2014 m. neteisėtai atvykusių į Italiją ar Graikiją, skaičiumi ir asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, skaičiumi, nustatyta, kad iš Italijos ir iš Graikijos reikėtų perkelti iš viso 40 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos. Tai sudaro maždaug 40 % visų 2014 m. neteisėtai į Italiją ar Graikiją atvykusių trečiųjų šalių piliečių, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos. Taigi pagal šiame sprendime siūlomą perkėlimo Europos Sąjungoje priemonę sąžiningai paskirstoma našta tiek Italijai ir Graikijai, tiek kitoms valstybėms narėms. Remiantis tais pačiais turimais bendrais 2014 m. ir 2015 m. pirmųjų keturių mėnesių Italijos ir Graikijos lyginamaisiais duomenimis, 60 % iš šių prašytojų turėtų būti perkelta iš Italijos, o 40 % – iš Graikijos;

(22)

2015 m. liepos 20 d., atsižvelgiant į konkrečią padėtį atskirose valstybėse narėse, bendru sutarimu buvo priimta Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų rezoliucija dėl 40 000 asmenų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, perkėlimo iš Italijos ir iš Graikijos. Per daugiau nei dvejus metus turėtų būti perkelta 24 000 asmenų iš Italijos ir 16 000 asmenų iš Graikijos;

(23)

Reglamentu (ES) Nr. 516/2014 įsteigtas Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas (PMIF) remia naštos pasidalijimo operacijas, dėl kurių susitarė valstybės narės, ir yra pasirengęs naujiems šios srities politikos pokyčiams. Reglamento (ES) Nr. 516/2014 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė valstybėms narėms įgyvendinti veiksmus, susijusius su tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimu pagal nacionalines programas, o Reglamento (ES) Nr. 516/2014 18 straipsnyje nustatyta galimybė gauti vienkartinę 6 000 EUR išmoką už kiekvieną iš kitos valstybės narės perkeltą asmenį, kuriam suteikta tarptautinė apsauga;

(24)

siekiant įgyvendinti solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo principą ir atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu toliau plėtojama šios srities politika, tikslinga užtikrinti, kad valstybės narės, pagal šį sprendimą iš Italijos ar Graikijos perkeliančios prašytojus, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, už kiekvieną perkeltą asmenį gautų Reglamento (ES) Nr. 516/2014 18 straipsnyje numatytai vienkartinei išmokai prilygstančią sumą, t. y. 6 000 EUR, skiriamą pagal tą pačią tvarką. Taikoma ribota, laikina nuo Reglamento (ES) Nr. 516/2014 18 straipsnio nukrypti leidžianti nuostata, nes vienkartinė išmoka turėtų būti mokama už perkeltus prašytojus, o ne už asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga. Iš tiesų toks laikinas taikymo srities išplėtimas potencialių vienkartinės išmokos gavėjų atžvilgiu yra neatsiejama šiuo sprendimu nustatytos pagalbos nepaprastosios padėties atveju dalis;

(25)

būtina užtikrinti, kad būtų nustatyta spartaus perkėlimo Europos Sąjungoje procedūra ir kad įgyvendinant laikinąsias priemones valstybės narės užtikrintų glaudų tarpusavio administracinį bendradarbiavimą, o EASO teiktų operatyvinę paramą;

(26)

visais perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros etapais iki prašytojo perkėlimo įgyvendinimo pabaigos turėtų būti atsižvelgta į nacionalinio saugumo ir viešosios tvarkos aspektus. Tais atvejais, kai valstybė narė turi pagrįstų priežasčių laikyti, kad prašytojas kelia pavojų jos nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai, ji, užtikrindama visišką pagarbą prašytojo pagrindinėms teisėms, įskaitant atitinkamų taisyklių dėl duomenų apsaugos laikymąsi, turėtų apie tai informuoti kitas valstybes nares;

(27)

sprendžiant kuriuos iš prašytojų, kuriems akivaizdžiai reikia tarptautinės apsaugos, reikėtų perkelti iš Italijos ir iš Graikijos, pirmenybė turėtų būti teikiama pažeidžiamiems prašytojams, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES (5) 21 ir 22 straipsniuose. Šiuo atžvilgiu daugiausia dėmesio reikėtų skirti bet kuriems specialiesiems prašytojų poreikiams, įskaitant su sveikata susijusius poreikius. Visų pirma turėtų būti atsižvelgiama į vaiko interesus;

(28)

be to, siekiant nuspręsti, kuri konkreti valstybė narė turėtų būti valstybė narė, į kurią perkeliama, visų pirma reikėtų atsižvelgti į konkrečias atitinkamų prašytojų kvalifikacijas ir savybes, pavyzdžiui, į jų kalbų mokėjimą ir kitus individualius požymius, remiantis įrodytais šeimos, kultūriniais ar socialiniais ryšiais, kurie galėtų padėti jiems integruotis valstybėje narėje, į kurią perkeliama. Itin pažeidžiamų prašytojų atveju reikėtų atsižvelgti į valstybės narės, į kurią perkeliama, pajėgumus suteikti tiems prašytojams tinkamą paramą ir į būtinybę užtikrinti sąžiningą tų prašytojų paskirstymą valstybėms narėms. Valstybės narės, į kurias perkeliama, deramai laikydamosi nediskriminavimo principo, gali nurodyti savo pageidavimus dėl prašytojų, grindžiamus pirmiau pateikta informacija, kuria remdamosi Italija ir Graikija, pasikonsultavusios su EASO ir, jei taikytina, su ryšių palaikymo pareigūnais, gali sudaryti galimų prašytojų, kuriuos numatyta perkelti į tą valstybę narę, sąrašus;

(29)

valstybėms narėms paskyrus ryšių palaikymo pareigūnus į Italiją ir Graikiją turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingam perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros įgyvendinimui, įskaitant tinkamą prašytojų, kurie galėtų būti perkelti Europos Sąjungoje, identifikavimą, visų pirma atsižvelgiant į jų pažeidžiamumą ir kvalifikacijas. Tiek ryšių palaikymo pareigūnų skyrimo į Italiją ir į Graikiją, tiek jų užduočių vykdymo klausimais valstybė narė, į kurią perkeliama, ir Italija bei Graikija turėtų keistis visa atitinkama informacija ir toliau glaudžiai bendradarbiauti visos perkėlimo Europos Sąjungoje procedūros metu;

(30)

Reglamente (ES) Nr. 604/2013 nustatytos teisinės ir procedūrinės garantijos taikomos ir prašytojams, kuriems taikomas šis sprendimas. Be to, prašytojai turėtų būti informuojami apie šiame sprendime nustatytą perkėlimo Europos Sąjungoje procedūrą ir apie sprendimą dėl perkėlimo Europos Sąjungoje, kuris yra sprendimas dėl perdavimo, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 604/2013 26 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ES teisės aktus prašytojas neturi teisės pasirinkti už jo prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės, jam turėtų būti suteikta teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, jei jis nesutinka su sprendimu dėl perkėlimo Europos Sąjungoje, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 604/2013, tik siekiant užtikrinti pagarbą jo pagrindinėms teisėms. Pagal to reglamento 27 straipsnį valstybės narės gali savo nacionalinėje teisėje nustatyti, kad apeliacija dėl sprendimo dėl perkėlimo automatiškai nesustabdomas prašytojo perkėlimas, bet kad atitinkamas asmuo turi galimybę prašyti sprendimo dėl perkėlimo įgyvendinimo sustabdymo, kol nėra priimtas sprendimas dėl jo apeliacijos;

(31)

iki ir po perdavimo valstybėms narėms, į kurias perkeliama, užtikrinamos prašytojų teisės ir garantijos, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/32/ES (6) ir Direktyvoje 2013/33/ES, įskaitant tai, kiek tai susiję su specialiais priėmimo ir procedūriniais poreikiais. Be to, prašytojams, kuriems taikomas šis sprendimas, toliau taikomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 603/2013 (7);

(32)

reikėtų imtis priemonių, kad būtų išvengta vėlesnio Europos Sąjungoje perkeltųjų asmenų judėjimo iš valstybės narės, į kurią perkeliama, į kitas valstybes nares, nes tai trukdytų veiksmingai taikyti šį sprendimą. Visų pirma prašytojai turėtų būti informuoti apie tolesnio neteisėto judėjimo į kitas valstybes nares pasekmes ir apie tai, kad jei valstybė narė, į kurią perkeliama, suteikia jiems tarptautinę apsaugą, jie iš esmės teisę į su tarptautine apsauga susijusias teises turi tik toje valstybėje narėje;

(33)

be to, atsižvelgiant į Direktyvoje 2013/33/ES nustatytus tikslus, priėmimo sąlygų valstybėse narėse suderinimas turėtų padėti apriboti tarptautinės apsaugos prašytojų vėlesnį judėjimą dėl jų priėmimo sąlygų įvairovės daromos įtakos. Siekiant to paties tikslo, valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę nustatyti ataskaitų teikimo pareigas ir tarptautinės apsaugos prašytojams sudaryti materialines priėmimo sąlygas, kurios apimtų apgyvendinimą, aprūpinimą maistu ir drabužiais tik natūra, taip pat prireikus užtikrinti, kad prašytojai būtų tiesiogiai perduoti valstybei narei, į kurią perkeliama. Panašiai tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo laikotarpiu, kaip nustatyta prieglobsčio prašymo srities ir Šengeno acquis, išskyrus rimtas humanitarines priežastis, valstybės narės neturėtų suteikti prašytojams nacionalinių kelionės dokumentų ir neteikti jiems jokių kitų paskatų, pavyzdžiui, finansinių paskatų, kuriomis galėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos jų neteisėtam judėjimui į kitas valstybes nares. Neteisėto judėjimo į kitas valstybes nares atveju prašytojai turėtų būti parsiunčiami atgal į valstybę narę, į kurią perkeliama, pagal Reglamente (ES) Nr. 604/2013 nustatytas taisykles;

(34)

siekiant išvengti asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, vėlesnio judėjimo valstybės narės taip pat turėtų informuoti tuos asmenis apie sąlygas, kurių laikydamiesi jie gali teisėtai atvykti į kitą valstybę narę ir joje būti, ir turėtų galėti nustatyti ataskaitų teikimo pareigas. Vadovaudamosi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (8), valstybės narės turėtų reikalauti, kad asmuo, kuriam suteikta tarptautinė apsauga ir kuris neteisėtai būna jų teritorijoje, nedelsiant vyktų atgal į valstybę narę, į kurią perkeliama. Tuo atveju, jei asmuo atsisako grįžti savanoriškai, turėtų būti užtikrintas priverstinis grąžinimas į valstybę narę, į kurią perkeliama.

Be to, jei tai numatyta nacionalinėje teisėje, priverstinio grąžinimo į valstybę narę, į kurią perkeliama, atveju valstybė narė, kuri užtikrino priverstinio grąžinimo vykdymą, gali nuspręsti nustatyti nacionalinį atvykimo draudimą, pagal kurį asmeniui, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, tam tikrą laiką bus uždrausta vėl atvykti į tos konkrečios valstybės narės teritoriją;

(35)

kadangi šio sprendimo tikslas yra spręsti nepaprastosios padėties problemą ir remti Italijos ir Graikijos pastangas sustiprinti jų prieglobsčio sistemas, juo turėtų būti leista šioms valstybėms, padedant Komisijai, sudaryti dvišalius susitarimus su Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija ir Šveicarija dėl asmenų, patenkančių į šio sprendimo taikymo sritį, perkėlimo. Tokiuose susitarimuose taip pat turėtų atsispindėti svarbiausi šio sprendimo aspektai, visų pirma susiję su perkėlimo Europos Sąjungoje procedūra ir prašytojų teisėmis ir pareigomis, taip pat susiję su Reglamentu (ES) Nr. 604/2013;

(36)

speciali parama Italijai ir Graikijai pagal perkėlimo Europos Sąjungoje programą turėtų būti papildyta papildomomis priemonėmis, pradedant nuo trečiųjų valstybių piliečių atvykimo į Italijos ar į Graikijos teritoriją ir baigiant visų taikomų procedūrų užbaigimu, EASO ir kitoms atitinkamoms agentūroms, pavyzdžiui, Frontex koordinuojant trečiųjų valstybių piliečių, neturinčių teisės likti toje teritorijoje, grąžinimą, laikantis Direktyvos 2008/115/EB;

(37)

kadangi šio sprendimo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio, tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (ESS) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo sprendimu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(38)

šiuo sprendimu gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje;

(39)

pagal prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui šios valstybės narės nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra joms privalomas ar taikomas;

(40)

pagal prie ESS ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(41)

atsižvelgiant į būtinybę kuo skubiau spręsti šį klausimą, šis sprendimas turėtų įsigalioti kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje,

a)

iš Italijos į kitų valstybių narių teritorijas perkeliama 24 000 prašytojų;

b)

iš Graikijos į kitų valstybių narių teritorijas perkeliama 16 000 prašytojų.

a)

į Italiją ir Graikiją atvykstančių trečiųjų šalių piliečių patikrinimas, įskaitant aiškų jų tapatybės nustatymą, pirštų atspaudų ėmimą ir registravimą bei prireikus tarptautinės apsaugos prašymų registravimą ir, Italijos ar Graikijos prašymu, pirminį tvarkymą;

b)

informacijos ir specialios pagalbos, kurios gali prireikti, teikimas prašytojams ar potencialiems prašytojams, kuriems galėtų būti taikomas perkėlimas Europos Sąjungoje pagal šį sprendimą;

c)

pasirengimas trečiųjų šalių piliečių, kurie nepateikė tarptautinės apsaugos prašymo arba kurių teisė likti teritorijoje nustojo galioti, grąžinimo operacijoms ir jų organizavimas.