21.8.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 223/1

(1)

prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių (dar vadinamų norvegiškomis pavasarį neršiančiomis silkėmis) ištekliai – didžiausi pasaulyje atlantinių silkių ištekliai. Sužvejojama nuo vieno iki dviejų milijonų tonų šių išteklių žuvų. Tačiau dėl intensyvaus naudojimo, kurį lėmė pernelyg intensyvi išteklių žvejyba, išteklių drastiškai sumažėjo, jų žvejyba buvo nutraukta daugiau kaip dviem dešimtmečiams (nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios iki 10-ojo dešimtmečio vidurio) ir tai turėjo skaudžių pasekmių laivynams, kurie žvejojo šiuos išteklius;

(2)

prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių ištekliams atsinaujinus ir 1996 m. leidus vėl juos žvejoti, pasikonsultavus penkioms šalims, į kurių išskirtinę ekonominę zoną šios rūšies žuvys atplaukia per savo migracijos ciklą: Rusijos Federacijai, Norvegijai, Farerų Saloms, Islandijai ir Europos Sąjungai (toliau – jūrinės valstybės), šiems ištekliams imtos taikyti valdymo priemonės;

(3)

nuo 2007 m. tvarką, dėl kurios susitarta per jūrinių valstybių konsultacijas, sudarė konkrečios taisyklės dėl bendro leidžiamo sužvejoti kiekio (BLSK) pasidalijimo ir įsipareigojimas ateityje kiekvienai tekusias BLSK dalis išlaikyti palyginti pastovias. Susitarta dėl tokių prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių išteklių BLSK dalių: 5,16 % Farerų Saloms, 14,51 % Islandijai, 6,51 % Sąjungai, 61 % Norvegijai ir 12,82 % Rusijos Federacijai. Be to, jūrinės valstybės taip pat turėjo sudariusios ilgalaikį susitarimą peržiūrėti ir persvarstyti bendrai sutartus valdymo susitarimus tik bendrai ir remdamosi moksline rekomendacija ir iki tam tikros datos;

(4)

siekdamos palengvinti bendro leidžiamo sužvejoti kiekio nustatymą, jūrinės valstybės, remdamosi turimomis mokslinėmis žiniomis, bendrai parengė ir įgyvendino ilgalaikį valdymo planą, kuriame laikomasi atsargumo principo, kuriuo siekiama žvejojant neviršyti saugių biologinių ribų ir kuris parengtas taip, kad būtų užtikrinta tausioji žvejyba;

(5)

šio ilgalaikio valdymo plano tikslas – siekti, kad išteklių biomasės dydis nebūtų mažesnis negu 2 500 000 t, ir dėti visas pastangas, kad jis viršytų 5 000 000 t, t. y. dydį, kuris, kaip manoma, užtikrintų didžiausią galimą tausiosios žvejybos laimikį. To siekiama ribojant žvejybą tokiu būdu, kad būtų užtikrintas mirtingumo dėl žvejybos koeficientas 0,125. Susitarta, kad biomasės dydžiui tapus mažesniam negu 5 000 000 t, mirtingumo dėl žvejybos koeficientas turėtų būti sumažintas siekiant užtikrinti spartų išteklių atsinaujinimą;

(6)

2012 m. rugsėjo mėn. Tarptautinė jūrų tyrinėjimo taryba (ICES), vadovaudamasi valdymo plane nustatytu atsargumo principu, rekomendavo, kad 2013 m. penkioms jūrinėms valstybėms nustatytas bendras leidžiamas sužvejoti kiekis neviršytų 619 000 t, o tai yra 26 % mažiau, palyginti su 2012 m. nustatytu BLSK;

(7)

per pakrantės valstybių konsultacijas, vykusias nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. sausio mėn., per kurias buvo siekiama susitarti dėl tvarkos, kuri bus taikoma 2013 m., Farerų Salų atstovai ne kartą pareiškė, jog jie atsisako toliau laikytis dabartinės pasidalijimo tvarkos. Dėl tvarkos, kuri bus taikoma 2013 m., galiausiai susitarta 2013 m. sausio 18 d., tačiau susitarė tik keturios jūrinės valstybės siekdamos, kad jūrinės valstybės ir toliau kuo labiau koordinuotai valdytų išteklius. Šių konsultacijų 2013 m. sausio 23 d. suderintame protokole teigiama, kad: „Delegacijos išreiškė susirūpinimą, kad Farerų Salos nebetaiko jūrinių valstybių susitarimo apie tai iš anksto nepranešusios“. Kadangi Farerų Salų atstovams pasitraukus iš konsultacijų buvo neįmanoma pasiekti penkių šalių susitarimo dėl tvarkos, likusios keturios šalys tarpusavyje susitarė atsižvelgti į Farerų Salų žvejybos interesus ir atidėti jų tradicinę BLSK dalį, t. y. dalį, kuri Farerų Saloms priklausė pagal 2007 m. tvarką ir kuri sudarė 31 000 tonų (5,16 % BLSK);

(8)

per pakrantės valstybių konsultacijas, vykusias iki 2013 m. sausio 23 d., Farerų Salų atstovai nepateikė jokio reikalavimo dėl konkrečios BLSK dalies, nepateikė jokio pasiūlymo raštu ar žodžiu dėl naujos pasidalijimo tvarkos, nesiekė dalyvauti konsultacijose su kitomis keturiomis šalimis ir nedėjo jokių pastangų bendradarbiauti aptariant tvarką, kuri bus taikoma 2013 m.;

(9)

Farerų Salų Žuvininkystės ministras 2013 m. kovo 26 d. padarė pareiškimą, kad Farerų Salų laivynui vienašališkai nustatytas leidžiamas sužvejoti kiekis – 105 230 tonų; tai sudaro 17 % rekomenduojamo BLSK arba daugiau nei tris kartus viršija BLSK dalį pagal anksčiau sutartą tvarką ir tai yra 145 % padidėjimas, palyginti su jų 2012 m. BLSK dalimi. Tą vienašališką pareiškimą reikėtų vertinti atsižvelgiant į pirmiau minėtą mokslinę rekomendaciją 2013 m. 26 % sumažinti sužvejotų žuvų kiekį. Tuo pareiškimu Farerų Salos de facto atsisakė vykdyti bendrai sutartą valdymo planą;

(10)

šiais veiksmais Farerų Salos nebendradarbiauja su Sąjunga ir kitomis jūrinėmis valstybėmis valdant bendro intereso žuvų išteklius (prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių išteklius) ir nesilaiko įsipareigojimų pagal 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) 61 straipsnio 2 dalį, 63 straipsnio 1 ir 2 dalis, 118, 119 ir 300 straipsnius bei Jungtinių Tautų susitarimo dėl 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, įgyvendinimo (JT susitarimas dėl žuvų išteklių) 5 ir 6 straipsnius, 8 straipsnio 1 ir 2 dalis;

(11)

jei būtų pasiektas keturių jūrinių valstybių ir Farerų Salų nustatytas leidžiamas sužvejoti kiekis, tuomet bendras sužvejotų žuvų kiekis pasiektų 692 290 t ir tai būtų pernelyg intensyvi žvejyba, palyginti su rekomenduojamu BLSK. Pagal ICES vertinimus ir sužvejotų žuvų kiekio prognozes, pateiktus kartu su rekomendacijomis dėl 2013 m. žvejybos sezono valdymo (2), dėl tokio sužvejotų žuvų kiekio 2014 m. pradžioje išteklių neršiančių žuvų biomasė būtų 4 200 000 t, taigi gerokai mažesnė negu 5 000 000 t dydis, kuris, kaip manoma, užtikrintų didžiausią galimą tausiosios žvejybos laimikį;

(12)

be to, nauji viešai prieinami moksliniai įrodymai, kuriuos ICES pateikė 2013 m. gegužės mėn. (3), patvirtina, kad toks ilgalaikis valdymo planas, koks parengtas dabar (kuriuo siekiama mirtingumo dėl žvejybos koeficiento 0,125), yra atsargus, tačiau padidinus mirtingumo dėl žvejybos koeficientą iki 0,15 (taip nutiktų dėl didesnės Farerų Salų BLSK dalies) planas taptų neatsargus ir atsirastų didesnė išteklių išeikvojimo rizika;

(13)

pagal Reglamento (ES) Nr. 1026/2012 3 straipsnį valstybę galima laikyti valstybe, kuri leidžia vykdyti netausiąją žvejybą, jeigu: a) ji nebendradarbiauja valdant bendro intereso žuvų išteklius ir laikantis visų 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) ir 1995 m. rugpjūčio 4 d. Susitarimo dėl 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, įgyvendinimo (UNFSA) ar bet kokio kito tarptautinio susitarimo nuostatų ar tarptautinės teisės normų ir b) arba i) ji nepriima reikalingų žvejybos valdymo priemonių, arba ii) žvejybos valdymo priemones ji priima tinkamai neatsižvelgusi į kitų valstybių ir Sąjungos teises, interesus ir pareigas ir dėl tų žvejybos valdymo priemonių, jas taikant kartu su priemonėmis, kurių ėmėsi kitos valstybės ir Sąjunga, žvejybos veikla galėtų lemti žuvų išteklių netausią būklę;

(14)

remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, Farerų Salos atitinka visus kriterijus pagal kuriuos ji gali būti laikoma valstybe, kuri leidžia vykdyti netausiąją žvejybą, todėl Komisija gali priimti Reglamente (ES) Nr. 1026/2012 numatytas priemones;

(15)

Komisija nusprendė pagal Reglamento (ES) Nr. 1026/2012 6 straipsnį Farerų Salų vietos Vyriausybei ir Danijos Vyriausybei 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu (4) ir tos pačios dienos raštu pranešti apie savo ketinimą Farerų Salas priskirti prie valstybių, kurios leidžia vykdyti netausiąją žvejybą, nurodydama tokio priskyrimo priežastis ir apibūdindama galimas priemones, kurių galima imtis pagal tą reglamentą. Farerų Salų vietos Vyriausybė tą pačią dieną patvirtino raštą gavusi;

(16)

iki 2013 m. birželio 17 d. Farerų Salų vietos Vyriausybė atsakė į pranešimą užginčydama Komisijos pateiktus argumentus ir pateikdama savo argumentus, esą jie nepasitraukė iš konsultacijų, kad jie tebėra įsipareigoję derybų keliu rasti sprendimą dėl išteklių pasidalijimo, ir kad ES neturi teisės naudoti prievartos priemonių. Tačiau nenurodė ketinantys pakeisti savo sprendimą dėl 2013 metams nustatyto netausaus leidžiamo sužvejoti kiekio ir nepateikė jokio aiškaus tokio didelio 2013 m. leidžiamo sužvejoti kiekio pagrindimo, išskyrus nepagrįstą teiginį, kad „pastaraisiais metais Farerų Salų jurisdikcijai priklausančiose jūrų zonose šių išteklių aptinkama daugiau“;

(17)

Komisija išnagrinėjo esamą mokslinę literatūrą šia tema ir rado tik teiginius apie retkarčiais Farerų Salų vandenyse sezono metu ilgesnį laikotarpį būnančias atlantines silkes, tačiau nerado jokių nuorodų, kurios leistų šį reiškinį vertinti kaip stabilų ar nuolatinį jų kiekio padidėjimą. Kalbant apie Farerų Salų pateiktą argumentą, kad 2014 m. išteklių dydis bet kuriuo atveju, o ne dėl jų vienašališkai padidintos BLSK dalies, bus mažesnis nei tas, kuris užtikrina didžiausią galimą tausiosios žvejybos laimikį, reikėtų pažymėti, kad, remiantis naujausiomis mokslinėmis rekomendacijomis (žr. 12 konstatuojamąją dalį), nors ištekliai gali atsinaujinti iki tokio dydžio, kuris užtikrina didžiausią galimą tausiosios žvejybos laimikį, jie ilgiau išliks žemiau to lygio ir bus didesnė išteklių išeikvojimo rizika, jei dabartinis mirtingumo dėl žvejybos koeficientas bus padidintas iki vertės, kuri tolygi vertei, kuri būtų pasiekta dėl didesnės Farerų Salų BLSK dalies;

(18)

kruopščiai išanalizavusi Farerų Salų vietos Vyriausybės pateiktus argumentus Komisija padarė išvadą, kad argumentai nepanaikina priežasčių, dėl kurių Komisija pateikė pranešimą, ir nėra objektyvios priežasties, kad jais būtų galima pateisinti šios šalies bendradarbiavimo stoką. Remdamasi ta išvada ir dėl Farerų Salų nenoro pakeisti 2013 metams vienašališkai nustatytą leidžiamą sužvejoti kiekį, Komisija padarė išvadą, kad Farerų Salos ir toliau atitinka kriterijus, pagal kuriuos ji gali būti laikoma valstybe, kuri leidžia vykdyti netausiąją žvejybą;

(19)

todėl Komisija mano, kad būtina priimti priemones pagal Reglamento (ES) Nr. 1026/2012 4 straipsnį;

(20)

tos priemonės turi būti veiksmingos ir proporcingos, kad būtų pasiektas išteklių išsaugojimo tikslas ir kad būtų užkirstas kelias Farerų Saloms pasinaudoti Sąjungos rinkų, uostų ir įrenginių teikiamais privalumais siekiant toliau vykdyti netausiąją atlantinių silkių žvejybą;

(21)

be to, Komisija įvertino priemonių, kurias galima priimti pagal Reglamento (ES) Nr. 1026/2012 4 straipsnio 1 dalį, trumpalaikį ir ilgalaikį poveikį aplinkai, prekybai ir ekonomikai bei jų socialinį poveikį, taip pat su jų įgyvendinimu susijusią administracinę naštą;

(22)

remiantis tuo vertinimu tikslinga visų pirma priimti tam tikras Reglamento (ES) Nr. 1026/2012 4 straipsnio 1 dalies c, d, e ir i punktuose išvardytas priemones. Jei šios priemonės būtų neveiksmingos ir jei Farerų Salos ir toliau leistų vykdyti netausiąją žvejybą, būtų galima nustatyti papildomas priemones;

(23)

šaltesniais metų mėnesiais Farerų Salų įvairiagyliais tralais vykdoma atlantinių silkių žvejyba gali būti laikoma specializuota žvejyba, tačiau vėlyvą pavasarį ir vasarą, kai sužvejojami panašūs atlantinių silkių ir atlantinių skumbrių kiekiai – mišriąja žvejyba. Sezono metu abi rūšis galima sužvejoti tuo pačiu laivu, tuo pačiu žvejybos įrankio traukimu per tą patį žvejybos reisą arba tose pačiose žvejybos vietose. Taigi, atlantinė skumbrė yra su atlantine silke susijusi rūšis. Dėl šios priežasties, žvejodamos ir eksportuodamos atlantines skumbres, Farerų Salos ir toliau sužvejos daug atlantinių silkių, kurios yra neišvengiama priegauda, net jei atlantinių silkių ir nebūtų galima eksportuoti į Sąjungą. Todėl, neįtraukus atlantinių skumbrių importo į priemones, sumažėtų draudimo importuoti atlantines silkes, kaip priemonės, kuria siekiama užkirsti kelią tolesnei žalai atlantinių silkių išteklių tvarumui, efektyvumas. Atlantinės skumbrės laikosi kartu su atlantinėmis silkėmis taip glaudžiai, kad žvejojant atlantines skumbres Farerų Salų kontroliuojamuose žvejybos rajonuose visada yra pavojus sužvejoti ir atlantines silkes. Taigi, yra tikimybė, kad visos atlantinės skumbrės, sužvejotos kontroliuojant Farerų Saloms, yra sužvejotos kartu su atlantinėmis silkėmis. Todėl tam, kad prekybos priemonės būtų veiksmingos, jos turėtų apimti ir atlantines silkes, ir atlantines skumbres;

(24)

vertindama priemonių proporcingumą ir visų pirma spręsdama, ar pagrindinių rūšių, sužvejojamų žvejojant atlantines silkes, prekybos apribojimai turėtų būti siejami su tam tikru ribojamu kiekiu, ar turėtų būti uždraustas visas jų importas, Komisija išnagrinėjo, ar alternatyvios priemonės, o ne visų produktų iš atlantinių silkių arba iš atlantinių skumbrių arba į kurių sudėtį jos įeina, visiškas importo draudimas, galėtų būti laikomos proporcingesnėmis. Buvo įvertintos trys galimos alternatyvos: i) visiems produktams taikomas kiekybinis ribojimas, importas galimas tik tradicinių mainų atveju, ii) visiškas šviežios, užšaldytos ir konservuotos žuvies importo uždraudimas, netaikant šio draudimo įmantresniems produktams, tokiems kaip žuvų miltai ar aliejus, ir iii) importo uždraudimas, taikomas tik atlantinėms silkėms ir produktams iš atlantinių silkių. Nors pirmoji iš šių trijų galimybių galėtų būti labai veiksminga dėl žuvų miltų eksporto iš Farerų Salų į ES svarbos, šiame etape ji laikoma pernelyg apsunkinančia, visų pirma atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, tai paveiktų Farerų Salų žvejybos pramonės sektorius, kurie nėra tiesiogiai susiję su pelaginių žuvų žvejyba ir, kita vertus, taip būtų užkrauta didelė administracinė našta, susijusi su žuvų miltų ir aliejaus mėginių analize specializuotose laboratorijose siekiant nustatyti jų sudėtį pagal žuvų rūšis. Kaip minėta pirmiau, trečioji alternatyva laikoma neefektyvia, nes jos galimą ekonominį poveikį gali lengvai kompensuoti atlantinių skumbrių eksportas. Todėl pagal antrą alternatyvą užtikrinama geriausia priemonių ir jų pageidaujamo poveikio pusiausvyra ir nėra paprastesnių priemonių pageidaujamam rezultatui pasiekti;

(25)

vertindama proporcingumą Komisija taip pat išnagrinėjo, ar reikalingos kitos priemonės, ne tik importo apribojimai, visų pirma apribojimai naudotis uostais. Kadangi uostų naudojimas degalų atsargoms papildyti, kroviniams iškrauti, įgulai pasikeisti, remonto darbams ir poilsiui yra įprasta ir būtina veikla, susijusi su atlantinių silkių žvejyba, Komisija padarė išvadą, kad tokios priemonės taip pat yra būtinos ir negalima taikyti švelnesnių ribojamųjų priemonių, kad būtų užkirstas kelias Farerų Saloms pasinaudoti ES įrenginių teikiamais privalumais vykdant netausiąją atlantinių silkių žvejybą;

(26)

vertinant priemonių trumpalaikį ir ilgalaikį poveikį aplinkai, prekybai ir ekonomikai bei jų socialinį poveikį, taip pat su jų įgyvendinimu susijusią administracinę naštą, galima daryti išvadą, kad priemonės yra pagrįstos, neturės nepageidaujamo poveikio ir nebus užkrauta bereikalingos naštos. Priemonių poveikis aplinkai yra didelis, nes tikimasi, kad jos padės pagerinti atlantinių silkių išteklių tvarumą. Priemonių poveikis prekybai bus nedidelis, nes, nors tikimasi greito ekonominio poveikio, vidutinės trukmės laikotarpiu galima nustatyti alternatyvius mainų mechanizmus ir tikimasi, kad galiausiai ES nepajus pasiūlos trūkumo. Tikimasi, kad trumpuoju laikotarpiu ekonominis ir socialinis poveikis bus nedidelis, kadangi jis bus susijęs su poveikiu prekybai; tačiau vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiais, jei taikant priemones bus pasiektas norimas poveikis, jis bus labai teigiamas, ypač laivynams, kurių ekonominė priklausomybė nuo pelaginių žuvų yra didelė. Priemonių taikymo administracinė našta bus palyginti nedidelė, jei atsižvelgsime į tai, kad kontrolės priemonės, įskaitant darbuotojus, kurių reikia priemonių vykdymui užtikrinti, valstybėse narėse jau egzistuoja;

(27)

galiausiai Komisija išnagrinėjo priemonių suderinamumą su tarptautine teise ir padarė išvadą, kad jos yra susijusios su žuvų išteklių, kuriems netausiai naudojant gresia pereikvojimas, išsaugojimu; jomis siekiama, kad išteklių pereikvojimo vengimas būtų veiksmingas, nes priemonėmis siekiama neviršyti prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių išteklių saugių biologinių ribų. Priemonės įsigaliojo kartu su Sąjungos taikomomis išsaugojimo priemonėmis (Reglamento (ES) Nr. 1026/2012 5 straipsnio 1 dalies b punktas. Visų pirma, atsižvelgusi į Tarptautinės jūrų tyrinėjimo tarybos (ICES) rekomendaciją, Sąjunga sumažino savo sužvejojamą kiekį 26 %; taip pat visiškai taiko ilgalaikio valdymo plano, dėl kurio jūrinės valstybės susitarė 1999 m. ir nuo tada jį taiko ir kurį 2013 m. gegužės mėn. patvirtino ICES kaip derantį su atsargumo principu ir valdymo principu, kai žvejojant laikomasi saugių biologinių ribų, sąlygas ir apribojimus. Be to, nėra įtikinamo mokslinio įrodymo, pagal kurį Farerų Salos turėtų teisę į didesnę prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies esančių atlantinių silkių išteklių dalį; taigi, būtų buvę tinkama sumažinti jų kvotas, kaip tai rekomenduoja ICES 2013 m.;

(28)

todėl priemonės, kurias reikia priimti pirmiausia, turėtų apimti: a) draudimą importuoti prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių ir atlantinių skumbrių išteklių žuvis bei žuvininkystės produktus, pagamintus iš tokių žuvų arba kurių sudėtyje yra tokių žuvų, ir b) apribojimus laivams, Farerų Saloms kontroliuojant žvejojantiems prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių arba atlantinių skumbrių išteklius, ir laivams, gabenantiems taip sužvejotas žuvis arba iš jų pagamintus žuvininkystės produktus, naudotis Sąjungos uostais. Siekiant palengvinti priemonių, taikomų laivams, žvejojantiems atitinkamus atlantinių silkių ar atlantinių skumbrių išteklius, arba laivams, gabenantiems šias žuvis arba iš šių išteklių pagamintus žuvininkystės produktus, vykdymo užtikrinimą, valstybėms narėms reikėtų pateikti tokių laivų sąrašus. Siekiant nustatyti, ar atlantinės silkės arba atlantinės skumbrės sužvejotos Farerų Saloms kontroliuojant, reikėtų pasinaudoti 2008 m. rugsėjo 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1005/2008, nustatančio Bendrijos sistemą, kuria siekiama užkirsti kelią neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti, iš dalies keičiančio reglamentus (EEB) Nr. 2847/93, (EB) Nr. 1936/2001 ir (EB) Nr. 601/2004 bei panaikinančio reglamentus (EB) Nr. 1093/94 ir (EB) Nr. 1447/1999 (5), III skyriuje nustatyta sugautų žuvų kiekio sertifikavimo sistema;

(29)

šiame reglamente numatytos priemonės atitinka Žuvininkystės ir akvakultūros vadybos komiteto nuomonę,

a)

prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių ištekliai – atlantinių silkių (Clupea harengus) ištekliai ICES (Tarptautinė jūros tyrinėjimo taryba) I, II, V, XII ir XIV parajoniuose (6);

b)

prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinės silkės – prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių išteklių žuvys;

c)

atlantinės skumbrės – Scomber scombrus rūšies žuvys, sužvejotos rajonuose, kuriuose yra prie Skandinavijos esančios Atlanto vandenyno dalies atlantinių silkių;

d)

sužvejotos Farerų Saloms kontroliuojant – sužvejotos su Farerų Salų vėliava plaukiojančių laivų, su kitos valstybės vėliava plaukiojančių laivų, kuriems buvo leista žvejoti Farerų Salų išskirtinėje ekonominėje zonoje, arba Farerų Salų įmonių arba Farerų Salų valdžios institucijų frachtuojamų laivų.