(1)

Direktyva 2011/61/ES suteikia įgaliojimus Komisijai priimti deleguotuosius aktus, kuriuose visų pirma patikslinamos taisyklės, susijusios su alternatyvaus investavimo fondų valdytojams (toliau – AIFV) taikomos ribos apskaičiavimu, finansiniu svertu, veiklos sąlygomis, įskaitant rizikos ir likvidumo valdymą, vertinimą ir funkcijų perdavimą, reikalavimai, kuriais patikslinamos alternatyvaus investavimo fondų (toliau – AIF) depozitoriumų funkcijos ir pareigos, skaidrumo taisyklės ir konkretūs su trečiosiomis šalimis susiję reikalavimai. Svarbu, kad visos šios papildomos taisyklės būtų pradėtos taikyti vienu metu su Direktyva 2011/61/ES, kad AIFV skirti naujieji reikalavimai būtų veiksmingai įgyvendinami. Šio reglamento nuostatos yra glaudžiai susijusios tarpusavyje, nes jos taikomos AIFV, valdančių Sąjungos AIF ir (arba) platinančių jų investicinius vienetus ar akcijas, veiklos leidimų išdavimui, nuolatinei veiklai ir skaidrumui – tai yra labai susiję turto valdymo veiklos pradėjimo ir vykdymo aspektai. Siekiant užtikrinti šių nuostatų, kurios turėtų įsigalioti vienu metu, tarpusavio nuoseklumą ir palengvinti sąlygas visapusiškai jas apžvelgti ir su jomis susipažinti vienoje vietoje asmenims, kuriems taikomi šie įpareigojimai, įskaitant investuotojus, kurie nėra Sąjungos rezidentai, pageidautina visus deleguotuosius aktus, kurių reikalaujama Direktyva 2011/61/ES, pateikti viename reglamente;

(2)

svarbu užtikrinti, kad Direktyvos 2011/61/ES tikslai būtų vienodai pasiekti visose valstybėse narėse, didinti vidaus rinkos vientisumą ir jos dalyviams, įskaitant institucinius investuotojus, kompetentingas institucijas ir kitas suinteresuotąsias šalis, suteikti teisinį tikrumą ir tam priimti reglamentą. Reglamento forma užtikrinama nuosekli sistema visiems rinkos dalyviams ir tokia forma yra geriausia garantija, kad bus įgyvendintos vienodos veiklos sąlygos, vienodos konkurencijos sąlygos ir bendras tinkamas investuotojų apsaugos standartas. Be to, taip užtikrinama, kad būtų tiesiogiai taikomos išsamios vienodos taisyklės dėl AIFV veiklos, kurios dėl savo pobūdžio yra tiesiogiai taikytinos ir jų nereikia papildomai perkelti į nacionalinę teisę. Pasirinkus reglamentą taip pat bus galima išvengti Direktyvos 2011/61/ES taikymo valstybėse narėse vėlavimo;

(3)

kadangi deleguotajame reglamente patikslinamos valdymo organo ir vyresniosios vadovybės užduotys ir atsakomybė, svarbu išaiškinti tų terminų sąvokas, visų pirma tai, kad valdymo organą gali sudaryti vyresniosios vadovybės nariai. Be to, kadangi šiame reglamente įvedamas priežiūros funkciją vykdančių asmenų terminas, valdymo organo apibrėžtyje reikėtų išaiškinti, kad tai yra organas, kuriam priklauso valdymo funkcija, jei pagal nacionalinę bendrovių teisę priežiūros funkcija atskirta nuo valdymo funkcijos. Direktyvoje 2011/61/ES reikalaujama, kad AIFV kompetentingoms institucijoms teiktų tam tikrą informaciją, įskaitant procentinę AIF turto dalį, kuriai taikomi specialieji susitarimai (speciali tvarka) dėl šio turto nelikvidumo. Šiame reglamente išaiškinama, kas yra specialieji susitarimai, kad AIFV tiksliai žinotų, kokią informaciją turėtų teikti kompetentingoms institucijoms;

(4)

Direktyvoje 2011/61/ES numatoma taikyti palengvintą režimą tiems AIFV, kurie valdo AIF portfelius, kurių bendras valdomas turtas neviršija atitinkamų ribų. Būtina aiškiai nurodyti, kaip reikėtų apskaičiuoti bendrą valdomo turto vertę. Šiuo atžvilgiu labai svarbu apibrėžti būtinus veiksmus apskaičiuojant bendrą turto vertę, aiškiai nustatyti, kuris turtas neįtraukiamas į skaičiavimus, paaiškinti, kaip vertinti turtą, įgytą naudojant finansinį svertą, ir pateikti taisykles, kaip elgtis tais atvejais, kai AIFV valdomi keli AIF turi vienas kito investicinių vienetų ar akcijų;

(5)

bendrą valdomo turto vertę reikėtų apskaičiuoti bent kartą per metus naudojantis atnaujinta informacija. Todėl turto vertę reikėtų nustatyti per dvylika mėnesių iki bendros valdomo turto vertės apskaičiavimo datos ir kuo arčiau tos datos;

(6)

siekiant užtikrinti, kad AIFV galėtų ir toliau naudotis Direktyvoje 2011/61/ES numatytu palengvintu režimu, AIFV turėtų nustatyti procedūrą, kuri suteiktų galimybę nuolat stebėti bendrą valdomo turto vertę. AIFV gali atsižvelgti į valdomų AIF tipus ir skirtingas turto, į kurį investuojama, klases, kad įvertintų ribos pažeidimo tikimybę arba papildomų skaičiavimų poreikį;

(7)

kai nebeatitinka su ribomis susijusių sąlygų, AIFV turėtų apie tai pranešti savo kompetentingai institucijai ir per 30 kalendorinių dienų kreiptis dėl veiklos leidimo. Tačiau, jei per konkrečius kalendorinius metus riba viršijama arba jos nesiekiama atsitiktinai ir tokios situacijos laikomos laikinomis, AIFV neturėtų būti įpareigotas prašyti veiklos leidimo. Tokiais atvejais AIFV turėtų kompetentingą instituciją informuoti apie ribos pažeidimą ir paaiškinti, kodėl, jo nuomone, toks pažeidimas yra laikinas. Situacijos, trunkančios ilgiau kaip tris mėnesius, negalima laikyti laikina. Vertindamas situacijos laikinumo tikimybę, AIFV turėtų atsižvelgti į numatomą pasirašymo ir išpirkimo veiklą arba, kai tinka, kapitalo įsipareigojimų panaudojimą ir kapitalo paskirstymą. Atlikdamas šį vertinimą AIFV neturėtų remtis numatomais rinkos pokyčiais;

(8)

duomenų, kuriuos AIFV naudoja apskaičiuodami bendrą valdomo turto vertę, nereikia teikti visuomenei ar investuotojams. Tačiau kompetentingos institucijos turėtų turėti galimybę tikrinti, ar AIFV teisingai apskaičiuoja ir stebi bendrą valdomo turto vertę, įskaitant atvejų, kai bendra valdomo turto vertė laikinai viršija atitinkamą ribą, vertinimą, todėl turėtų turėti galimybę paprašiusios susipažinti su tais duomenimis;

(9)

svarbu, kad AIFV, kuriems taikomos Direktyvoje 2011/61/ES nustatyto palengvinto režimo nuostatos, registracijos metu kompetentingoms institucijoms teiktų atnaujintą informaciją. Ne visų tipų AIFV gali turėti atnaujintus siūlymo dokumentus, kuriuose parodomi naujausi su jų valdomais AIF susiję pokyčiai, ir tokiems AIFV gali būti praktiškiau reikalaujamą informaciją pateikti atskirame dokumente apie fondų investavimo strategiją. Taip gali būti privataus kapitalo arba rizikos kapitalo fondų, kurie dažnai lėšų pritraukia derėdamiesi su potencialiais investuotojais, atveju;

(10)

AIF, valdantis tik į biržos sąrašus įtrauktų bendrovių akcijas, neturėtų būti laikomas naudojančiu finansinį svertą, jei tos akcijos nėra įgytos skolinantis. Kai tas pats AIF perka akcijų indekso pasirinkimo sandorius, jis turėtų būti laikomas naudojančiu finansinį svertą, nes taip padidėja to AIF pozicija konkrečios investicijos atžvilgiu;

(11)

siekiant užtikrinti, kad būtų vienodai taikomos AIFV prievolės objektyviai apžvelgti naudojamą finansinį svertą, būtina nurodyti du finansinio sverto apskaičiavimo metodus. Remiantis atliktais rinkos tyrimais, geriausių rezultatų galima pasiekti derinant vadinamąjį bendrąjį ir įsipareigojimų metodus;

(12)

siekiant gauti tinkamą informaciją sisteminei rizikai stebėti ir susidaryti visą AIFV finansinio sverto naudojimo vaizdą, kompetentingoms institucijoms ir investuotojams reikėtų teikti informaciją apie AIF poziciją tiek pagal bendrąjį, tiek pagal įsipareigojimų metodus, todėl visi AIFV turėtų apskaičiuoti poziciją taikydami ir bendrąjį, ir įsipareigojimų metodus. Pagal bendrąjį metodą gaunama bendra AIF pozicija, o įsipareigojimų metodas parodo valdytojo naudojamus apsidraudimo ir užskaitos metodus; todėl reikia taikyti abu metodus kartu. Konkrečiai, gali būti naudinga žinoti, kokiu laipsniu skiriasi bendra pozicija skaičiuojant pagal bendrąjį metodą ir pagal įsipareigojimų metodą. Jei būtina užtikrinti, kad AIF pozicijos padidėjimas būtų tinkamai parodytas, Komisija gali priimti papildomų deleguotųjų aktų dėl papildomo ir neprivalomo finansinio sverto apskaičiavimo metodo;

(13)

apskaičiuojant poziciją, iš pradžių reikėtų įtraukti visas AIF pozicijas, įskaitant trumpalaikį ir ilgalaikį turtą ir įsipareigojimus, pasiskolintas lėšas, išvestines finansines priemones ir kitus metodus, dėl kurių didėja pozicija, kai AIF tenka turto arba įsipareigojimų rizika ir grąža, taip pat visas kitas pozicijas, kurios sudaro grynojo turto vertę;

(14)

AIF sudaryti skolinimosi susitarimai neįskaitomi, jei jie yra laikino pobūdžio, susiję su investuotojų kapitalo įsipareigojimais ir visiškai padengti tais kapitalo įsipareigojimais. Atnaujinamojo kredito priemonės neturėtų būti laikomos laikino pobūdžio priemonėmis;

(15)

be pozicijos apskaičiavimo pagal bendrąjį metodą, visi AIFV turėtų poziciją apskaičiuoti pagal įsipareigojimų metodą. Pagal įsipareigojimų metodą išvestinės finansinės priemonės turėtų būti konvertuotos į lygiavertes bazinio turto pozicijas. Tačiau, jei AIF investuoja į tam tikras išvestines finansines priemones, kad kompensuotų kito turto, į kurį AIF yra investavęs, rinkos riziką, tam tikromis sąlygomis tos išvestinės finansinės priemonės neturėtų būti konvertuojamos į lygiavertę bazinio turto poziciją, nes tų dviejų investicijų pozicijos atsveria viena kitą. Taip turėtų būti tuo atveju, kai, pvz., AIF portfelis investuoja į tam tikrą indeksą ir turi išvestinę finansinę priemonę, kuri to indekso rezultatą apkeičia kito indekso rezultatu – tai turėtų atitikti to antrojo indekso pozicijos turėjimą portfelyje, todėl AIF grynojo turto vertė nepriklausytų nuo pirmojo indekso rezultatų;

(16)

apskaičiuojant poziciją pagal įsipareigojimų metodą, šiame reglamente nustatytus kriterijus atitinkančios išvestinės finansinės priemonės nesukuria papildomos pozicijos. Taigi, jei AIF investuoja į indeksų ateities sandorius ir turi pinigų poziciją, lygią bendrai bazinei ateities sandorių rinkos vertei, tai atitiktų tiesioginį investavimą į indekso akcijas, todėl apskaičiuojant AIF poziciją nereikėtų atsižvelgti į indekso ateities sandorį;

(17)

apskaičiuojant poziciją pagal įsipareigojimų metodą, AIFV reikėtų leisti atsižvelgti į apsidraudimo ir užskaitos susitarimus, jei jie atitinka su įsipareigojimų metodu susijusius kriterijus;

(18)

reikalavimą, kad užskaitos susitarimuose būtų nurodytas tas pats bazinis turtas, reikėtų aiškinti tik taip, kad užskaitos susitarimų tikslais turtas, kurį AIFV laiko lygiaverčiu arba labai susijusiu, pvz., to paties emitento išleistos skirtingų klasių akcijos arba obligacijos, neturėtų būti laikomas identišku. Užskaitos susitarimų apibrėžtimi siekiama užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama tik į tuos sandorius, kurie kompensuoja su kitais sandoriais susijusią riziką, nepalikdami reikšmingos likutinės rizikos. Sandorių deriniai, kuriais siekiama gauti grąžos, nors ir nedidelės, sumažinus kai kurios rūšies riziką, bet paliekant kitų rūšių riziką, neturėtų būti laikomi užskaitos susitarimais, pvz., arbitražinio investavimo strategijos, kuriomis siekiama gauti grąžos pasinaudojant išvestinių finansinių priemonių, kurių bazinis turtas tas pats, bet skiriasi išpirkimo terminas, kainų neatitikimais;

(19)

portfelio valdymo praktika, kuria siekiama trukmės riziką sumažinti derinant investiciją į ilgalaikę obligaciją su palūkanų normų apsikeitimo sandoriu arba sumažinti AIF obligacijų portfelio trukmę prisiimant trumpąją poziciją pagal obligacijų ateities sandorius, kuri atitinka portfelio palūkanų normų riziką (apsidraudimas nuo trukmės rizikos), turėtų būti laikoma apsidraudimo susitarimu, jei ji atitinka apsidraudimo kriterijus;

(20)

portfelio valdymo praktika, kuria siekiama kompensuoti reikšmingą riziką, susijusią su investicija į tinkamai diversifikuotą akcijų portfelį, prisiimant trumpąją poziciją pagal akcijų rinkos indekso ateities sandorį, kai akcijų portfelio sudėtis labai panaši į to akcijų rinkos indekso sudėtį ir jo grąža labai susijusi su akcijų rinkos indekso grąža ir kai trumpoji pozicija pagal akcijų rinkos indekso ateities sandorį leidžia neabejotinai sumažinti bendrąją rinkos riziką, susijusią su akcijų portfeliu, ir specifinė rizika yra nereikšminga, pvz., tinkamai diversifikuoto akcijų portfelio draudimas nuo beta koeficiento rizikos (angl. beta-hedging), kai specifinė rizika laikoma nereikšminga, turėtų būti laikoma atitinkančia apsidraudimo kriterijus;

(21)

portfelio valdymo praktika, kuria siekiama kompensuoti riziką, susijusią su investicija į fiksuotos palūkanų normos obligaciją, derinant ilgąją poziciją pagal kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorį ir palūkanų normų apsikeitimo sandorį, kuris tą fiksuotą palūkanų normą apkeičia palūkanų norma, lygia tinkamos pinigų rinkos susijusios normos ir perviršio sumai, turėtų būti laikoma apsidraudimo susitarimu, kai iš principo laikomasi visų įsipareigojimų metodo apsidraudimo kriterijų;

(22)

portfelio valdymo praktika, kuria siekiama kompensuoti konkrečios akcijos riziką prisiimant trumpąją poziciją sudarius išvestinės finansinės priemonės sandorį dėl kitos, bet su ta pirmąja akcija labai susijusios akcijos, neturėtų būti laikoma atitinkančia apsidraudimo kriterijus. Nors tokia strategija remiasi priešingų pozicijų dėl tos pačios klasės turto prisiėmimu, ji neapdraudžia nuo specifinės rizikos, susijusios su investicija į tam tikrą akciją. Todėl ji neturėtų būti laikoma apsidraudimo susitarimu pagal kriterijus, susijusius su įsipareigojimų metodu;

(23)

portfelio valdymo praktika, kuria siekiama išlaikyti akcijų krepšelio (kurį sudaro ribotas akcijų skaičius) alfa koeficientą derinant investiciją į tą akcijų krepšelį su pagal beta koeficientą pakoreguota trumpąja pozicija pagal akcijų rinkos indekso ateities sandorį, neturėtų būti laikoma atitinkančia apsidraudimo kriterijus. Tokia strategija siekiama ne kompensuoti reikšmingą riziką, susijusią su investicija į tą akcijų krepšelį, bet kompensuoti tos investicijos beta koeficientą (rinkos riziką) ir išlaikyti alfa koeficientą. Akcijų krepšelio alfa komponentas gali dominuoti beta komponento atžvilgiu ir dėl to sukelti nuostolių AIF mastu. Todėl ji neturėtų būti laikoma apsidraudimo susitarimu;

(24)

susijungimų arbitražo strategija (angl. merger arbitrage) yra strategija, kai akcijos trumpoji pozicija derinama su kitos akcijos ilgąja pozicija. Tokia strategija siekiama apsidrausti nuo pozicijų beta koeficiento rizikos (rinkos rizikos) ir gauti grąžos, susijusios su santykiniais abiejų akcijų rezultatais. Panašiai, akcijų krepšelio alfa komponentas gali dominuoti beta komponento atžvilgiu ir dėl to sukelti nuostolių AIF mastu. Ji neturėtų būti laikoma apsidraudimo susitarimu pagal kriterijus, susijusius su įsipareigojimų metodu;

(25)

strategija, kuria siekiama nuo rizikos apdrausti ilgąją akcijos arba obligacijos poziciją įsigijus kredito užtikrinimą to paties emitento atžvilgiu, yra susijusi su dviejų skirtingų klasių turtu, todėl neturėtų būti laikoma apsidraudimo susitarimu;

(26)

naudodamas metodus, kuriais didinama AIF pozicija, AIFV turėtų laikytis bendrųjų principų, pvz., atsižvelgti į sandorio esmę, ne tik į jo teisinę formą. Konkrečiai dėl atpirkimo sandorių AIFV turėtų apsvarstyti, ar naudojamo turto rizika ir grąža perleidžiama, ar lieka AIF. Be to, AIFV turėtų atsižvelgti į išvestinių finansinių priemonių arba kitų sutartinių priemonių bazinį turtą, kad nustatytų dėl tų sandorių atsirandančius galimus AIF įsipareigojimus ateityje;

(27)

kadangi pagal įsipareigojimų metodą skirtingo termino palūkanų normos laikomos skirtingu baziniu turtu, AIF, kurie pagal savo pagrindinę investavimo politiką visų pirma investuoja į palūkanų normos išvestines finansines priemones, gali taikyti specialias trukmės ir užskaitos taisykles, kad atsižvelgtų į terminų segmentų koreliaciją palūkanų normos kreivėje. Nusistatydamas investavimo politiką ir rizikos pobūdį AIF turėtų turėti galimybę apibrėžti palūkanų normos rizikos lygį ir pagal tai nusistatyti siektiną trukmę. Priimdamas investicinius sprendimus AIF turėtų atsižvelgti į iš anksto nustatytą siektiną trukmę. Kai portfelio trukmė skiriasi nuo siektinos trukmės, strategija neturėtų būti laikoma trukmės ir užskaitos susitarimu pagal kriterijus, susijusius su įsipareigojimų metodu;

(28)

trukmės ir užskaitos taisyklės leidžia atlikti ilgųjų pozicijų ir trumpųjų pozicijų, kurių bazinis turtas yra skirtingos palūkanų normos, tarpusavio užskaitą. Terminai, kurie naudojami kaip terminų intervalų ribos, yra dveji metai, septyneri metai ir 15 metų. Kiekviename terminų intervale reikėtų leisti atlikti pozicijų tarpusavio užskaitą;

(29)

atlikti pozicijų tarpusavio užskaitą dviejuose skirtinguose terminų intervaluose reikėtų leisti iš dalies. Siekiant leisti tik dalinę užskaitą, už tarpusavyje užskaitytas pozicijas reikia taikyti nuobaudas. Jos turėtų būti išreikštos procentine dalimi priklausomai nuo vidutinių koreliacijų tarp dvejų metų, penkerių metų, 10 metų ir 30 metų terminų intervalų palūkanų normos kreivėje. Kuo ilgesnis laiko skirtumas tarp pozicijų terminų, tuo didesnei jų užskaitos daliai turi būti taikoma nuobauda, todėl procentinė dalis turi didėti;

(30)

pozicijos, kurių modifikuota trukmė yra kur kas ilgesnė už viso portfelio modifikuotą trukmę, neatitinka AIF investavimo strategijos ir neturėtų būti leidžiama jų visiškai tarpusavyje užskaityti. Taigi, neturėtų būti priimtina 18 mėnesių termino trumposios pozicijos (kuri priklauso pirmam terminų intervalui) tarpusavyje užskaityti su 10 metų termino ilgąja pozicija (kuri priklauso trečiam terminų intervalui), jei AIF siektina trukmė yra maždaug 2 metai;

(31)

apskaičiuodami poziciją, AIF pirmiausia gali nustatyti apsidraudimo susitarimus. Tuomet su šiais susitarimais susijusios išvestinės finansinės priemonės neįtraukiamos į bendros pozicijos skaičiavimą. AIF turėtų naudoti tikslius skaičiavimus apsidraudimo susitarimų atveju. AIF atlikdami apsidraudimo skaičiavimus neturėtų naudoti trukmės ir užskaitos taisyklių. Trukmės ir užskaitos taisyklės gali būti naudojamos likusioms palūkanų normos išvestinėms finansinėms priemonėms konvertuoti į joms lygiavertes bazinio turto pozicijas;

(32)

pagal Direktyvą 2011/61/ES AIFV turi užtikrinti, kad dėl jo veiklos kylanti galima profesinės atsakomybės rizika būtų tinkamai padengta arba papildomomis nuosavomis lėšomis, arba profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Siekiant šią nuostatą vienodai taikyti, reikia bendro požiūrio į galimą profesinės atsakomybės riziką, kurią reikia padengti. Bendruosiuose reikalavimuose dėl rizikos, kylančios dėl AIFV profesinio aplaidumo, reikėtų nustatyti atitinkamos rizikos įvykių ypatybes ir galimos profesinės atsakomybės apimtį, įskaitant žalą ar nuostolius, kuriuos sukelia asmenys, tiesiogiai vykdantys veiklą, už kurią AIFV teisiškai atsako, pvz., AIFV direktoriai, pareigūnai ar darbuotojai, ir asmenys, vykdantys veiklą pagal funkcijų perdavimo susitarimą su AIFV. Laikantis Direktyvos 2011/61/ES nuostatų, AIFV atsakomybės neveikia funkcijų perdavimas arba antrinis funkcijų perdavimas ir AIFV turėtų numatyti tinkamą profesinės rizikos, susijusios su tokiais trečiaisiais asmenimis, už kuriuos jis teisiškai atsako, padengimą;

(33)

kad būtų užtikrintas bendras požiūris į bendruosius reikalavimus, nustatant galimus profesinės atsakomybės rizikos įvykius kaip lyginamąjį standartą reikėtų naudoti pavyzdžių sąrašą. Į tą sąrašą reikėtų įtraukti įvairius įvykius dėl aplaidžių veiksmų, klaidų ar neveikimo, pvz., dokumentų, kuriais įrodoma investicijų nuosavybės teisė, praradimas, neteisingų duomenų teikimas arba įvairių AIFV tenkančių prievolių ar pareigų pažeidimas. Į jį reikėtų įtraukti ir sukčiavimo AIFV viduje prevencijos, pasinaudojant tinkamomis vidaus kontrolės sistemomis, neįgyvendinimą. Dėl žalos, susidariusios dėl nepakankamai išsamaus investicijos, kuri vėliau pasirodė esanti apgaulinga, patikrinimo, AIFV tektų profesinė atsakomybė ir ta žala turėtų būti tinkamai padengta. Tačiau nereikėtų padengti nuostolių, patirtų dėl to, kad dėl neigiamų rinkos sąlygų krito investicijos vertė. Į sąrašą taip pat reikėtų įtraukti netinkamą vertinimų atlikimą, kuris turėtų būti suprantamas kaip Direktyvos 2011/61/ES 19 straipsnį ir atitinkamus deleguotuosius aktus pažeidžiantis vertinimo neatlikimas;

(34)

laikydamiesi savo rizikos valdymo prievolių AIFV turėtų turėti tinkamus kokybinius vidaus kontrolės mechanizmus, kad išvengtų veiklos trūkumų, įskaitant profesinės atsakomybės riziką, arba juos sušvelnintų. Todėl AIFV į rizikos valdymo politiką turėtų įtraukti tinkamą operacinės rizikos valdymo politiką ir procedūras, kurios būtų tinkamos atsižvelgiant į jo veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą. Tokios procedūros ir politika bet kokiu atveju turėtų sudaryti sąlygas vidaus nuostolių duomenų bazei sukurti, kuri leistų vertinti operacinės rizikos pobūdį;

(35)

siekiant užtikrinti, kad papildomos nuosavos lėšos ir profesinės atsakomybės draudimas tinkamai padengtų galimą profesinės atsakomybės riziką, reikėtų nurodyti kiekybinius minimalius lyginamuosius standartus tinkamam padengimo lygiui nustatyti. Tokius kiekybinius lyginamuosius standartus AIFV turėtų nustatyti kaip konkrečią procentinę dalį valdomų AIF portfelių vertės, apskaičiuotos susumavus visų valdomų AIF viso turto (nepaisant to, ar jis įgytas naudojant finansinį svertą, ar investuotojų pinigus) absoliučiąsias vertes. Šiuo atžvilgiu išvestinės finansinės priemonės turėtų būti vertinamos rinkos kaina, nes jas galima pakeisti už tą kainą. Kadangi padengimas profesinės civilinės atsakomybės draudimu dėl savo pobūdžio yra ne toks patikimas kaip padengimas papildomomis nuosavomis lėšomis, abiem skirtingoms priemonėms, naudojamoms profesinės atsakomybės rizikai padengti, turėtų būti taikomos skirtingos procentinės dalys;

(36)

siekiant užtikrinti, kad profesinės civilinės atsakomybės draudimas būtų veiksmingas padengiant draudiminių įvykių sukeltus nuostolius, jį reikėtų įsigyti iš draudimo įmonės, kuri turi veiklos leidimą teikti profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Tai gali būti ES draudimo įmonės ir ne ES įmonės, jei pagal Sąjungos teisę arba nacionalinę teisę joms leidžiama teikti tokią draudimo paslaugą;

(37)

siekiant suteikti tam tikro lankstumo nustatant tinkamą profesinės civilinės atsakomybės draudimą, turėtų būti įmanoma AIFV ir draudimo įmonei susitarti dėl išlygos, kad apibrėžtą sumą, kaip pirmąją bet kokio nuostolio dalį, padengs AIFV (besąlyginė franšizė). Kai susitariama dėl tokios besąlyginės franšizės, AIFV turėtų turėti nuosavų lėšų, atitinkančių apibrėžtą nuostolių sumą, kurią turėtų padengti AIFV. Tokios nuosavos lėšos turėtų papildyti AIFV pradinį kapitalą ir nuosavas lėšas, kurias AIFV turi turėti pagal Direktyvos 2011/61/ES 9 straipsnio 3 dalį;

(38)

iš principo padengimo papildomomis lėšomis arba profesinės civilinės atsakomybės draudimu tinkamumas turėtų būti peržiūrimas bent kartą per metus. Tačiau AIFV turėtų nustatyti procedūras, kuriomis užtikrinamas nuolatinis bendros valdomų AIF portfelių vertės stebėjimas ir nuolatinis profesinės atsakomybės rizikos padengimo sumos koregavimas, jei nustatoma reikšmingų neatitikimų. Be to, AIFV buveinės valstybės narės kompetentinga institucija gali sumažinti arba padidinti minimalų papildomų nuosavų lėšų poreikį atsižvelgusi į AIFV rizikos pobūdį, jo nuostolingumo istoriją ir jo papildomų nuosavų lėšų ar profesinės civilinės atsakomybės draudimo tinkamumą;

(39)

Direktyvoje 2011/61/ES reikalaujama, kad AIFV veiktų siekdami kuo didesnės AIF, AIF investuotojų naudos ir rinkos vientisumo. Todėl AIFV turėtų taikyti tinkamą politiką ir procedūras, kurios jiems sudaro sąlygas išvengti neteisėtų veiksmų, pvz., laiko parinkimo pagal rinkos svyravimus ar vėlyvos prekybos. Pagal rinkos svyravimus laiką parenkantys asmenys naudojasi nebegaliojančiomis arba neaktualiomis portfelio vertybinių popierių kainomis, kurios turi poveikį apskaičiuojant AIF grynojo turto vertę, arba perka ir prašo išpirkti AIF investicinius vienetus keleto dienų skirtumu, taip pasinaudodami tuo, kaip AIF apskaičiuoja savo grynojo turto vertę. Užsiimant vėlyva prekyba AIF investicinių vienetų pirkimo arba išpirkimo pavedimai pateikiami po galutinio termino, bet gauta kaina yra galutinio termino kaina. Abu neteisėti veiksmai kenkia ilgalaikių investuotojų interesams, nes mažina jų grąžą ir daro neigiamą poveikį AIF grąžai, nes dėl jų didėja sandorių sąnaudos ir trikdomas portfelio valdymas. Be to, AIFV turėtų nustatyti tinkamas procedūras užtikrinti, kad AIF būtų valdomas veiksmingai, ir turėtų veikti taip, kad AIF ir jo investuotojams nesusidarytų nepagrįstų išlaidų;

(40)

kaip ir KIPVPS valdytojų atveju, AIFV turėtų užtikrinti aukštą stropumo lygį atrinkdami ir stebėdami investicijas. Jie turėtų turėti tinkamos profesinės patirties ir žinių apie turtą, į kurį AIF yra investavę. Siekiant užtikrinti, kad investavimo sprendimai būtų priimami laikantis valdomų AIF investavimo strategijos ir, kai taikoma, rizikos ribų, AIFV turėtų nustatyti ir įgyvendinti raštišką išsamaus patikrinimo politiką ir procedūras. Ši politika ir procedūros turėtų būti reguliariai peržiūrimos ir atnaujinamos. Kai AIFV ilgam laikui investuoja į konkretaus tipo turtą, mažiau likvidų turtą, pvz., nekilnojamąjį turtą arba partnerystės dalis, išsamaus patikrinimo reikalavimus reikėtų taikyti ir derybų etapui. AIFV veikla iki susitarimo sudarymo turėtų būti tinkamai įforminta dokumentais, kad būtų įrodyta, jog ji atitinka ekonominį ir finansinį planą, o kartu ir AIF trukmę. AIFV turėtų turėti atitinkamų susitikimų protokolus, parengiamuosius dokumentus ir ekonominę bei finansinę analizę, atliktą siekiant įvertinti projekto įgyvendinamumą ir sutartinį įsipareigojimą;

(41)

reikalavimas, kad AIFV veiktų deramai profesionaliai, apdairiai ir stropiai, turėtų būti taikomas ir tuomet, kai AIFV paskiria pagrindinį maklerį arba sandorio šalį. AIFV turėtų atrinkti ir paskirti tik tuos pagrindinius maklerius ir sandorio šalis, kuriems taikoma nuolatinė priežiūra, kurie yra finansiškai patikimi ir kurių reikiama organizacinė struktūra tinka atsižvelgiant į paslaugas, kurias reikia teikti AIF valdytojui arba AIF. Siekiant užtikrinti, kad investuotojų interesai būtų pakankamai apsaugoti, svarbu paaiškinti, kad vienas iš kriterijų, pagal kurį turėtų būti vertinamas finansinis patikimumas, yra tai, ar pagrindiniams makleriams ar sandorio šalims taikomas atitinkamas rizikos ribojimo reguliavimas, įskaitant pakankamo kapitalo reikalavimus, ir veiksminga priežiūra;

(42)

vadovaujantis Direktyva 2011/61/ES, kurioje reikalaujama, kad AIFV veiktų sąžiningai, teisingai ir deramai profesionaliai, asmenys, kurie veiksmingai kontroliuoja AIFV veiklą, kurie yra valdymo organo arba vyresniosios vadovybės nariai, kai tai yra subjektas, neturintis valdymo organo, turėtų turėti pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties savo užduotims atlikti ir visų pirma suprasti su AIFV veikla susijusią riziką. Vadovaujantis Komisijos žaliąja knyga dėl finansų sektoriaus įmonių valdymo (2), asmenys, kurie veiksmingai kontroliuoja AIFV veiklą, taip pat turėtų pakankamai laiko skirti savo funkcijoms AIFV atlikti ir veikti sąžiningai, dorai ir savarankiškai, kad, inter alia, veiksmingai vertintų ir kvestionuotų vyresniosios vadovybės sprendimus;

(43)

siekiant užtikrinti, kad atitinkama veikla būtų vykdoma tinkamai, AIFV turėtų įdarbinti darbuotojus, kurie turėtų būtinų įgūdžių, žinių ir kompetencijos jiems priskirtoms užduotims vykdyti;

(44)

AIFV, kurie teikia individualaus portfelio valdymo paslaugą, turi laikytis skatinimo priemonių taisyklių, nustatytų 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvoje 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai (3). Nuoseklumo sumetimais tie principai turėtų būti taikomi ir AIFV, kurie teikia kolektyvinio portfelio valdymo ir investicinių vienetų ar akcijų platinimo paslaugas. AIFV metinėje ataskaitoje reikėtų atskleisti informaciją apie mokesčio, komisinių ar naudos egzistavimą, pobūdį ir sumą arba, kai sumos negalima nustatyti, sumos apskaičiavimo metodą;

(45)

AIF investuotojams turėtų galioti apsauga, panaši į AIFV klientų, kuriems AIFV teikia individualaus portfelio valdymo paslaugą, nes tokiu atveju jie turi laikytis optimalaus vykdymo taisyklių, nustatytų 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančioje Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančioje Tarybos direktyvą 93/22/EEB (4), ir Direktyvoje 2006/73/EB. Tačiau reikėtų atsižvelgti į įvairių tipų turto, į kurį AIF yra investavę, skirtumus, nes optimalus vykdymas nėra svarbus, pvz., kai AIFV investuoja į nekilnojamąjį turtą arba partnerystės dalis, o investicija atliekama po išsamių derybų dėl susitarimo sąlygų. Kai negalima pasirinkti skirtingų įvykdymo vietų, AIFV turėtų turėti galimybę kompetentingoms institucijoms ir auditoriams įrodyti, kad negalima pasirinkti skirtingų įvykdymo vietų;

(46)

siekiant nuoseklumo su KIPVPS valdytojams taikomais reikalavimais, pavedimų tvarkymo ir prekybos pavedimų sujungimo ir išskirstymo taisyklės turėtų būti taikomos AIFV, teikiantiems kolektyvinio portfelio valdymo paslaugą. Tačiau tokios taisyklės neturėtų būti taikomos, kai į turtą investuojama po išsamių derybų dėl susitarimo sąlygų, pvz., investuojama į nekilnojamąjį turtą, partnerystės dalis arba į biržos sąrašus neįtrauktas bendroves, nes tokiais atvejais nevykdomas joks pavedimas;

(47)

svarbu patikslinti, kokiose situacijose gali atsirasti prieštaringų interesų, visų pirma, kai yra perspektyva gauti finansinės naudos ar išvengti finansinio nuostolio arba kai teikiamos finansinės ar kitos skatinimo priemonės AIFV elgesiui paveikti taip, kad jis teiktų pirmenybę konkretiems interesams kitų asmenų, pvz., kito AIF, jo klientų, kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjektų (KIPVPS) ar kitų AIFV klientų, interesų sąskaita;

(48)

AIFV nustatytoje interesų konfliktų politikoje reikėtų nurodyti situacijas, kai AIFV vykdoma veikla galėtų sukelti interesų konfliktų, dėl kurių atsiranda arba neatsiranda galima rizika, kad AIF interesams arba jo investuotojų interesams bus padaryta žala. Jas nurodydamas AIFV turėtų atsižvelgti ne tik į kolektyvinio portfelio valdymo veiklą, bet ir kitą veiklą, kurią gali vykdyti pagal turimą veiklos leidimą, įskaitant jo funkcijų perėmėjų, antrinių funkcijų perėmėjų, išorės vertintojo ar sandorio šalies, veiklą;

(49)

laikantis metodo, kuris 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais (KIPVPS), derinimo (5) numatytas KIPVPS valdymo įmonėms, o Direktyvoje 2004/39/EB – investicinėms įmonėms, AIFV turėtų patvirtinti procedūras ir priemones tam, kad būtų užtikrinta, jog atitinkami asmenys, dalyvaujantys įvairių rūšių veikloje, kuri gali būti susijusi su interesų konfliktais, vykdytų tą veiklą tiek nepriklausomai, kiek tai tinkama atsižvelgiant į AIFV dydį ir veiklą;

(50)

labai svarbu numatyti bendrą sistemą, pagal kurią interesų konfliktai, jei jų kyla, turėtų būti valdomi ir viešinami. Išsamūs veiksmai ir procedūros, kurių reikia laikytis tokiose situacijose, turėtų būti paaiškinti interesų konfliktų politikoje, kurią turi nustatyti AIFV;

(51)

vienas iš pagrindinių rizikos valdymo sistemos komponentų – nuolatinė rizikos valdymo funkcija. Nuoseklumo sumetimais jos užduočių ir atsakomybės pobūdis turėtų būti panašus į užduočių ir atsakomybės, kurios 2010 m. liepos 1 d. Komisijos direktyva 2010/43/ES, kuria įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/65/EB nuostatos dėl organizacinių reikalavimų, interesų konfliktų, veiklos vykdymo, rizikos valdymo ir dėl depozitoriumo ir valdymo įmonės susitarimo turinio (6), yra priskirtos KIPVPS valdymo įmonių nuolatinei rizikos valdymo funkcijai. Ši funkcija turėtų atlikti esminį vaidmenį formuojant AIF rizikos politiką, rizikos stebėseną ir rizikos vertinimą, kad būtų užtikrinta, kad rizikos lygis nuolat atitiktų AIF rizikos pobūdį. Nuolatinę rizikos valdymo funkciją vykdantys asmenys turėtų turėti reikiamus įgaliojimus, galimybę susipažinti su visa svarbia informacija ir reguliariai palaikyti ryšius su AIFV vyresniąja vadovybe ir valdymo organu, kad galėtų jiems teikti naujausią informaciją tam, kad jie galėtų prireikus nedelsdami imtis taisomųjų veiksmų;

(52)

kitas rizikos valdymo sistemos ramstis – rizikos valdymo politika. Ta politika turėtų būti tinkamai įforminta dokumentais ir joje reikėtų paaiškinti visų pirma priemones ir procedūras, taikomas rizikai vertinti ir valdyti, nepriklausomo rizikos valdymo funkcijos vykdymo apsaugos priemones, naudojamus rizikos valdymo metodus ir išsamią informaciją apie atsakomybės už rizikos valdymą ir veiklos procedūras paskirstymą AIFV viduje. Siekiant užtikrinti jos veiksmingumą, rizikos valdymo politiką vyresnioji vadovybė turėtų peržiūrėti bent kartą per metus;

(53)

kaip reikalaujama Direktyvoje 2011/61/ES, rizikos valdymo funkcija funkciškai ir hierarchiškai turėtų būti atskiriama nuo veiklos vienetų. Taigi reikėtų paaiškinti, kad toks atskyrimas turėtų būti užtikrintas iki pat AIFV valdymo organo lygio ir kad rizikos valdymo funkciją atliekantys asmenys neturėtų vykdyti prieštaringų užduočių arba būti prižiūrimi asmens, atsakingo už prieštaringas funkcijas;

(54)

labai svarbu patikslinti apsaugos priemones, kurių AIFV bet kokiu atveju turi imtis siekdamas užtikrinti, kad rizikos valdymo funkcija būtų vykdoma nepriklausomai ir, konkrečiai, kad rizikos valdymo funkciją atliekantiems asmenims neturėtų būti patikimos prieštaringos pareigos, kad jie turėtų priimti sprendimus remdamiesi duomenimis, kuriuos gali tinkamai įvertinti, ir kad sprendimų priėmimo procesą būtų įmanoma peržiūrėti;

(55)

nors Direktyvoje 2011/61/ES nenustatyti AIF investavimo apribojimai, kiekvieno AIF patiriamos rizikos neįmanoma veiksmingai valdyti, jei AIFV iš anksto nenustato rizikos ribų. Rizikos ribos turėtų atitikti AIF rizikos pobūdį ir būti atskleidžiamos investuotojams pagal Direktyvą 2011/61/ES;

(56)

nuoseklumo sumetimais reikalavimai, susiję su rizikos nustatymu, vertinimu ir stebėjimu, yra grindžiami panašiomis Direktyvos 2010/43/ES nuostatomis. AIFV turėtų tinkamai mažinti galimą savo rizikos vertinimo metodų ir modelių pažeidžiamumą atlikdami testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, grįžtamuosius patikrinimus ir scenarijų analizę. Kai atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis ir išanalizavus scenarijus atskleidžiamas konkretus pažeidžiamumas konkrečiomis aplinkybėmis, AIFV turėtų nedelsdamas imtis skubių taisomųjų veiksmų;

(57)

Direktyvoje 2011/61/ES reikalaujama, kad Komisija patikslintų likvidumo valdymo sistemas ir procedūras, kurios sudaro sąlygas AIFV stebėti AIF likvidumo riziką, išskyrus atvejus, kai AIF yra uždarojo tipo finansinio sverto netaikantis AIF, ir užtikrinti, kad AIF investicijų likvidumo pobūdis atitiktų jo bazines prievoles. Todėl svarbu nustatyti visiems AIFV skirtus pagrindinius bendruosius reikalavimus, kurie būtų taikomi atsižvelgiant į atitinkamo AIFV valdomo AIF dydį, struktūrą ir pobūdį;

(58)

AIFV turėtų turėti galimybę savo kompetentingoms institucijoms įrodyti, kad yra įdiegta tinkama ir veiksminga likvidumo valdymo politika ir procedūros. Tam reikia tinkamai atsižvelgti į AIF pobūdį, įskaitant bazinio turto tipą ir AIF kylančios likvidumo rizikos dydį, AIF mastą ir sudėtingumą arba turto likvidavimo ar pardavimo proceso sudėtingumą;

(59)

likvidumo valdymo sistemos ir procedūros gali sudaryti sąlygas AIFV taikyti priemones ir susitarimus, būtinus turint nelikvidaus turto ir norint spręsti susijusias vertinimo problemas, kad būtų galima reaguoti į išpirkimo prašymus. Tokios priemonės ir susitarimai gali apimti, jei leidžiama pagal nacionalinę teisę, išpirkimo apribojimus (angl. gates), dalinį išpirkimą, laikiną skolinimąsi, įspėjimo laikotarpius ir likvidaus turto grupavimą. Nelikvidaus turto izoliavimo sąskaitos (angl. side-pockets) ir kiti mechanizmai, kai tam tikram AIF turtui taikomi panašūs susitarimai tarp AIF ir jo investuotojų, turėtų būti laikomi specialiaisiais susitarimais, nes jie turi poveikį konkrečioms AIF investuotojų išpirkimo teisėms. Laikinas AIF veiklos sustabdymas neturėtų būti laikomas specialiuoju susitarimu, nes tai taikoma visam AIF turtui ir visiems AIF investuotojams. Reikėtų, kad priemonių ir specialiųjų susitarimų taikymas likvidumui valdyti priklausytų nuo konkrečių aplinkybių ir varijuotų atsižvelgiant į AIF pobūdį, mastą ir investavimo strategiją;

(60)

reikalavimas stebėti bazinių kolektyvinio investavimo subjektų, į kuriuos AIF investuoja, likvidumo valdymą, taip pat reikalavimai įdiegti priemones ir susitarimus likvidumo rizikai valdyti ir interesų konfliktams tarp investuotojų nustatyti, valdyti ir stebėti, neturėtų būti taikomi AIFV, valdantiems uždarojo tipo AIF, nepaisant to, ar laikoma, kad jie naudoja finansinį svertą. Išimtis iš tų likvidumo valdymo reikalavimų, susijusių su išpirkimu, turėtų atspindėti investuotojams į uždarojo tipo AIF taikomų bendrųjų išpirkimo sąlygų skirtumus nuo investuotojams į atvirojo tipo AIF taikomų sąlygų;

(61)

AIF likvidumo ar nelikvidumo minimalių ribų naudojimas galėtų būti veiksminga stebėsenos priemonė tam tikrų tipų AIFV. Vien viršijus ribą, AIFV nebūtinai reikia imtis veiksmų, nes tai priklauso nuo faktų ir aplinkybių ir AIFV nustatytų leistinų nuokrypių. Taigi ribos praktikoje galėtų būti naudojamos siekiant stebėti vienos dienos išpirkimo sumos vidurkį, palyginti su fondo likvidumu, išreikštu to paties laikotarpio dienomis. Be to, tai galėtų būti naudojama investuotojų koncentracijai stebėti siekiant paremti testavimo nepalankiausiomis sąlygomis scenarijus. Tos ribos galėtų būti kriterijai, lemiantys tolesnį stebėjimą arba taisomuosius veiksmus, priklausomai nuo aplinkybių;

(62)

atliekant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, reikėtų, kai tinka, modeliuoti turto likvidumo problemas ir netipiškus išpirkimo prašymus. Reikėtų atsižvelgti į naujausią ir numatomą būsimą pasirašymo ir išpirkimo veiklą, taip pat į numatomų AIF rezultatų, palyginti su kitų AIF rezultatais, poveikį tokiai veiklai. AIFV pagal modeliuojamus nepalankiausių sąlygų scenarijus turėtų analizuoti laikotarpį, kurio reikia išpirkimo prašymams patenkinti. AIFV taip pat turėtų nepalankiausiomis sąlygomis testuoti tokius rinkos veiksnius kaip valiutų kursų pokyčiai, kurie galėtų labai paveikti AIFV arba AIF kredito pobūdį, o kartu ir užstato poreikius. AIFV atlikdamas testavimą nepalankiausiomis sąlygomis arba analizuodamas scenarijus turėtų atsižvelgti į vertinimo jautrumą nepalankiausiomis sąlygomis;

(63)

kaip dažnai reikėtų atlikti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, turėtų priklausyti nuo AIF pobūdžio, investavimo strategijos, likvidumo pobūdžio, investuotojų tipo ir išpirkimo politikos. Tačiau tas testavimas turėtų būti atliekamas bent jau kartą per metus. Kai atlikus testavimą nepalankiausiomis sąlygomis parodoma daug didesnė, nei tikėtasi, likvidumo rizika, AIFV turėtų imtis veiksmų siekdamas kuo didesnės visų AIF investuotojų naudos atsižvelgdamas į AIF turto likvidumo pobūdį, išpirkimo prašymų lygį ir prireikus likvidumo valdymo politikos ir procedūrų adekvatumą;

(64)

Direktyvoje 2011/61/ES reikalaujama, kad Komisija patikslintų, kaip reikia suderinti investavimo strategiją, likvidumo pobūdį ir išpirkimo politiką. Tų trijų elementų nuoseklumas yra užtikrinamas, jei investuotojai gali atsiimti savo investicijas pagal AIF išpirkimo politiką, kurioje turėtų būti apibrėžtos išpirkimo sąlygos tiek įprastinėmis, tiek išskirtinėmis aplinkybėmis ir užtikrinant sąžiningą elgesį su investuotojais;

(65)

Direktyvoje 2011/61/ES reikalaujama užtikrinti nuoseklumą skirtinguose sektoriuose ir pašalinti iniciatorių, kurie paskolas paverčia parduodamaisiais vertybiniais popieriais, ir AIFV, kurie AIF vardu investuoja į tuos vertybinius popierius ar kitas finansines priemones, interesų nesutapimus. Tam tikslui pasiekti atsižvelgta į atitinkamas 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (7) nuostatas, kuriomis nustatomi kiekybiniai ir kokybiniai reikalavimai, kuriuos turi vykdyti investuotojai, patiriantys pakeitimo vertybiniais popieriais kredito riziką, iniciatoriai ir rėmėjai. Kadangi šiuo reglamentu ir atitinkamomis Direktyvos 2006/48/EB nuostatomis siekiama to paties tikslo, t. y. suderinti iniciatoriaus ar rėmėjo interesus su investuotojų interesais, labai svarbu, kad abiejuose teisės aktuose terminai būtų vartojami nuosekliai, todėl remiamasi Direktyvoje 2006/48/EB pateiktomis apibrėžtimis. Turint omenyje tai, kad Europos bankininkystės priežiūros institucijų komitetas, kurio funkcijas perėmė Europos bankininkystės institucija, pateikė išsamias atitinkamų Direktyvos 2006/48/EB nuostatų aiškinimo gaires (8), ir norint užtikrinti nuoseklumą skirtinguose sektoriuose, dabartines nuostatas, kuriomis siekiama suderinti iniciatorių, rėmėjų ir AIFV interesus, reikia aiškinti atsižvelgiant į tas gaires;

(66)

svarbu, kad sandoriai, kuriais paskolos paverčiamos parduodamaisiais vertybiniais popieriais, nebūtų struktūrizuojami taip, kad būtų galima netaikyti reikalavimų, susijusių su investicijomis į pakeitimo vertybiniais popieriais pozicijas. Todėl investicijos į parduodamuosius vertybinius popierius ar kitas finansines priemones, pagrįstus pakeistos formos paskolomis, sąvoka neturėtų būti aiškinama vien kaip teisiškai galiojantis ir privalomas nuosavybės teisės į tokias priemones perdavimas, bet kaip ekonomiškai pagrįsta investicija, kad konkretūs reikalavimai apimtų visų kitų formų sintetines investicijas ir būtų joms taikomi. Siekiant išvengti nesusipratimų ir suderinti kalbą su bankų sektoriaus teisės aktuose vartojama kalba, vietoje „investavimas į parduodamuosius vertybinius popierius ar kitas finansines priemones, pagrįstus pakeistos formos paskolomis“ reikėtų vartoti „pakeitimo vertybiniais popieriais kredito rizikos pozicijos prisiėmimas“;

(67)

reikalavimai, kuriuos turi vykdyti įstaigos, veikiančios kaip pakeitimo vertybiniais popieriais iniciatorės, rėmėjos ar pirminės skolintojos, joms yra tiesiogiai nustatyti Direktyva 2006/48/EB. Todėl svarbu nustatyti atitinkamas AIFV, prisiimančio pakeitimo vertybiniais popieriais poziciją, pareigas. Taigi, AIFV turėtų prisiimti pakeitimo vertybiniais popieriais poziciją tik tuomet, jei iniciatorius, rėmėjas arba pirminis skolintojas aiškiai informavo AIFV apie išlaikytą reikšmingą bazinio turto dalį (tai yra vadinamasis išlaikymo reikalavimas). Be to, AIFV turėtų užtikrinti, kad būtų vykdomi įvairūs kokybiniai reikalavimai, kurie rėmėjui ir iniciatoriui yra nustatyti Direktyva 2006/48/EB. AIFV turėtų ir pats vykdyti kokybinius reikalavimus, kad visapusiškai ir nuodugniai suprastų pakeitimo vertybiniais popieriais investiciją ir jos bazinę poziciją. Tam pasiekti AIFV investavimo sprendimą turėtų priimti tik kruopščiai atlikę išsamų patikrinimą, per kurį turėtų gauti pakankamai informacijos ir žinių apie atitinkamą pakeitimą vertybiniais popieriais;

(68)

yra aplinkybių, kai subjektai atitinka iniciatoriaus ar rėmėjo apibrėžtį arba atlieka pirminio skolintojo vaidmenį; tačiau kitas subjektas, kuris neatitinka iniciatoriaus ar rėmėjo apibrėžties ir neatlieka pirminio skolintojo vaidmens, bet kurio interesai optimaliai suderinti su investuotojų interesais, gali stengtis vykdyti išlaikymo reikalavimą. Siekiant teisinio tikrumo, toks kitas subjektas neturėtų būti įpareigotas vykdyti išlaikymo reikalavimo, jei išlaikymo reikalavimą vykdo iniciatorius, rėmėjas arba pirminis skolintojas;

(69)

pažeidus išlaikymo reikalavimą arba kokybinius reikalavimus, AIFV turėtų apsvarstyti galimybę imtis tam tikrų taisomųjų veiksmų, pvz., apsidrausti nuo rizikos, parduoti arba sumažinti poziciją arba prašyti išlaikymo reikalavimą pažeidusią šalį ištaisyti padėtį. Tokie taisomieji veiksmai visuomet turėtų atitikti investuotojų interesus ir neturėtų apimti tiesioginės prievolės nedelsiant parduoti turtą pastebėjus pažeidimą, dėl to išvengiant skubaus turto pardavimo. AIFV turėtų atsižvelgti į pažeidimą svarstydamas galimybę dar kartą investuoti į tolesnį sandorį, kuriame dalyvauja reikalavimą pažeidusi šalis;

(70)

siekiant laikytis Direktyvos 2011/61/ES reikalavimų patikslinti vidaus ir organizacines procedūras, kurias kiekvienas AIFV turėtų taikyti, AIFV turėtų būti įpareigoti nustatyti tinkamai dokumentais įformintą organizacinę struktūrą, pagal kurią aiškiai priskiriama atsakomybė, apibrėžiami kontrolės mechanizmai ir užtikrinami tinkami informacijos mainai tarp visų dalyvaujančių asmenų. AIFV taip pat turėtų nustatyti informacijos apsaugos sistemas ir užtikrinti veiklos tęstinumą. Nustatydami tas procedūras ir struktūras AIFV turėtų atsižvelgti į proporcingumo principą, pagal kurį procedūras, mechanizmus ir organizacinę struktūrą leidžiama derinti prie AIFV veiklos pobūdžio, masto bei sudėtingumo ir prie veiksmų, kurių imtasi vykdant tą veiklą, pobūdžio ir įvairovės;

(71)

informacijos atskleidimas investuotojams yra ypač svarbus jiems apsaugoti, todėl AIFV turėtų įgyvendinti tinkamą politiką ir procedūras, kuriomis užtikrinama, kad konkrečiam AIF taikomos išpirkimo sąlygos būtų pakankamai išsamiai ir pakankamai pabrėžiant jų svarbą atskleistos investuotojams prieš jiems investuojant ir jas reikšmingai pakeitus. Tai galėtų būti informacija apie įspėjimo laikotarpius, susijusius su išpirkimu, įšaldymo laikotarpius, aplinkybes, kai įprastiniai išpirkimo mechanizmai gali būti netaikomi arba laikinai sustabdomi, ir išsami informacija apie priemones, kurias gali svarstyti valdymo organas, pvz., išpirkimo apribojimus arba turto perkėlimą į nelikvidaus turto izoliavimo sąskaitas, nes jos turi poveikį konkrečioms atitinkamo AIF investuotojų išpirkimo teisėms;

(72)

siekiant užtikrinti, kad atitinkama veikla būtų vykdoma tinkamai, AIFV visų pirma turėtų naudoti tinkamas elektronines sistemas, kad vykdytų portfelio sandorių arba pasirašymo bei išpirkimo pavedimų registravimo reikalavimus, taip pat nustatyti, įgyvendinti ir palaikyti apskaitos politiką ir procedūras, siekiant užtikrinti, kad grynojo turto vertė būtų apskaičiuojama pagal Direktyvoje 2011/61/ES ir šiame reglamente nustatytus reikalavimus;

(73)

siekiant užtikrinti nuoseklumą su reikalavimais, kurie KIPVPS valdytojams yra nustatyti Direktyva 2009/65/EB, AIFV valdymo organui, vyresniajai vadovybei arba, kai reikia, priežiūros funkciją vykdantiems asmenims turėtų būti patikėtos panašaus tipo užduotys, kurioms paskirstoma tinkama atsakomybė. Tačiau atsakomybė turėtų būti paskirstyta atsižvelgiant į valdymo organo, vyresniosios vadovybės bei priežiūros funkciją vykdančių asmenų vaidmenį ir pareigas pagal taikomą nacionalinę teisę. Vyresniajai vadovybei gali priklausyti kai kurie arba visi valdymo organo nariai;

(74)

AIFV turėtų visuomet vykdyti reikalavimą nustatyti nuolatinę ir veiksmingą atitikties užtikrinimo funkciją, nepaisant jo veiklos dydžio ir sudėtingumo. Tačiau detalus atitikties užtikrinimo funkcijos organizavimas technine ir darbuotojų prasme turėtų atitikti AIFV veiklos pobūdį, mastą bei sudėtingumą ir jo paslaugų bei veiksmų pobūdį ir įvairovę. AIFV neturėtų būti reikalaujama sukurti nepriklausomą atitikties užtikrinimo vienetą, jei toks reikalavimas būtų neproporcingas turint omenyje AIFV dydį arba jo veiklos pobūdį, mastą ir sudėtingumą;

(75)

skirtingose jurisdikcijose skirtingų turto klasių vertinimo standartai skiriasi. Šis reglamentas turėtų papildyti visiems galiojančias bendrąsias taisykles ir nustatyti lyginamuosius standartus AIFV rengiant ir įgyvendinant tinkamą ir nuoseklią AIF turto tinkamo ir nepriklausomo vertinimo politiką ir procedūras. Politikoje ir procedūrose turėtų būti apibrėžtos visų atliekant vertinimą dalyvaujančių asmenų, įskaitant išorės vertintojus, prievolės, vaidmenys ir atsakomybė;

(76)

turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais, pvz., remiantis stebimomis aktyviosios rinkos kainomis ar įvertinta naudojant kitas vertinimo metodikas pagal nacionalinę teisę, AIF taisykles ar jo steigimo dokumentus. Kadangi atskiro turto ir įsipareigojimų vertė gali būti nustatoma pagal skirtingas metodikas ir imama iš skirtingų šaltinių, AIFV turėtų nustatyti ir aprašyti savo naudojamas vertinimo metodikas;

(77)

kai turtui vertinti naudojamas modelis, vertinimo procedūrose ir politikoje turėtų būti aprašytos pagrindinės modelio ypatybės. Prieš imant jį naudoti, tą modelį turėtų patvirtinti vidaus arba išorės asmuo, nedalyvavęs modelio kūrimo procese. Turėtų būti laikoma, kad asmuo yra kvalifikuotas atlikti modelio, naudojamo turtui vertinti, pavirtinimo procesą, jei jis turi pakankamai kompetencijos ir patirties vertinant turtą pagal tokius modelius; toks asmuo galėtų būti auditorius;

(78)

kadangi AIF veikia dinamiškoje aplinkoje, kur investavimo strategijos laikui bėgant gali keistis, vertinimo politiką ir procedūras reikėtų peržiūrėti bent kartą per metus ir būtinai prieš AIF imantis naujos investavimo strategijos ar naujo tipo turto. Visi vertinimo politikos ir procedūrų, įskaitant vertinimo metodikas, pakeitimai turėtų būti daromi per iš anksto nustatytą procesą;

(79)

AIFV turi užtikrinti, kad atskiras AIF turtas būtų tinkamai įvertintas laikantis vertinimo politikos ir procedūrų. Vertinant kai kurių rūšių turtą, ypač sudėtingas ir nelikvidžias finansines priemones, kyla didesnė netikslaus vertinimo rizika. AIFV turėtų įdiegti pakankamas kontrolės priemones, kuriomis tokiose situacijose užtikrinama, kad AIF turto vertės nustatymo objektyvumas būtų tinkamo lygio;

(80)

investicinio vieneto ar akcijos grynojo turto vertės apskaičiavimui taikoma nacionalinė teisė ir (arba) fondo taisyklės arba steigimo dokumentai. Šis reglamentas apima tik skaičiavimo procedūrą, o ne skaičiavimo metodiką. AIFV, kaip vieną iš administracinių AIF skirtų funkcijų, gali pats apskaičiuoti investicinio vieneto ar akcijos grynojo turto vertę. Kita vertus, administracinėms funkcijoms, įskaitant grynojo turto vertės apskaičiavimą, atlikti gali būti paskirtas trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo, apskaičiuojantis AIF grynojo turto vertę, neturėtų būti laikomas išorės vertintoju taikant Direktyvą 2011/61/ES, jei jis nevertina atskiro turto, įskaitant turtą, kuriam reikia subjektyvaus vertinimo, bet į skaičiavimo procesą įtraukia vertes, gautas iš AIFV, kainodaros šaltinių ar išorės vertintojo;

(81)

yra vertinimo procedūrų, kurias galima atlikti kasdien, pvz., finansinių priemonių vertinimas, bet yra ir vertinimo procedūrų, kurių neįmanoma atlikti tokiu pat dažnumu, kaip vyksta išleidimas, pasirašymas, išpirkimas ir panaikinimas, pvz., nekilnojamojo turto vertinimas. Nustatant atvirojo tipo fondo turimo turto vertinimo dažnumą reikėtų atsižvelgti į AIF turimo turto tipų vertinimo procedūrų skirtumus;

(82)

Direktyvoje 2011/61/ES yra nustatyti griežti reikalavimai ir apribojimai, kurių reikia laikytis, kai AIFV ketina perduoti funkcijų vykdymo užduotį. AIFV visuomet lieka visiškai atsakingas už tinkamą perduotų užduočių vykdymą ir jų atitiktį Direktyvai 2011/61/ES ir jos įgyvendinimo priemonėms. Todėl AIFV turėtų užtikrinti, kad funkcijų perėmėjas laikytųsi kokybės standartų, kuriuos taikytų pats AIFV. Be to, jei būtina užtikrinti, kad perduotos funkcijos būtų vykdomos nuolat laikantis aukšto standarto, AIFV turi turėti galimybę nutraukti funkcijų perdavimą, todėl funkcijų perdavimo susitarime AIFV turėtų būti suteiktos lanksčios teisės jį nutraukti. Funkcijų perdavimo apribojimai ir reikalavimai turėtų būti taikomi valdymo funkcijoms, išvardytoms Direktyvos 2011/61/ES I priede, o tokios papildomos užduotys kaip administracinės ar techninės funkcijos, papildančios valdymo užduotis, kaip antai logistinė parama valymo, viešojo maitinimo ir pagrindinių paslaugų teikimo ar produktų tiekimo forma, neturėtų būti laikomos AIFV funkcijų perdavimu. Kiti techninių ar administracinių funkcijų pavyzdžiai yra gatavos standartinės programinės įrangos pirkimas ir naudojimasis programinės įrangos tiekėjų paslaugomis prireikus ad hoc operacinės paramos dėl gatavų sistemų arba paramos žmogiškaisiais ištekliais teikimas, pvz., laikinųjų darbuotojų įdarbinimas arba darbo užmokesčio tvarkymas;

(83)

siekiant ne tik didinti AIFV veiklos vykdymo veiksmingumą, bet ir užtikrinti aukšto lygio investuotojų apsaugą, visas funkcijų perdavimas turėtų būti pagrįstas objektyviomis priežastimis. Vertindamos šias priežastis kompetentingos institucijos turėtų apsvarstyti funkcijų perdavimo struktūrą bei jo poveikį AIFV struktūrai ir perduotų funkcijų sąveiką su AIFV likusia veikla;

(84)

siekiant įvertinti, ar asmuo, kuris faktiškai vykdo funkcijų perėmėjo veiklą, yra pakankamai geros reputacijos, reikėtų patikrinti to asmens veiklos vykdymą ir tai, ar yra padaręs su finansų veikla susijusių pažeidimų. Vertinant, ar laikomasi pakankamai geros reputacijos reikalavimo, reikėtų apsvarstyti visą kitą svarbią informaciją apie asmenines savybes, kurios galėtų neigiamai paveikti asmens veiklos vykdymą, pvz., abejones dėl jo garbingumo ir sąžiningumo;

(85)

investicinės bendrovės, kurioms išduotas veiklos leidimas pagal Direktyvą 2009/65/EB, nelaikomos įmonėmis, kurioms veiklos leidimas išduotas arba kurios yra įregistruotos turto valdymo tikslais ir kurioms taikoma priežiūra, nes joms neleidžiama užsiimti kita veikla, išskyrus kolektyvinį portfelio valdymą pagal tą direktyvą. Panašiai, vidinio valdymo AIF neturėtų būti laikomas tokio tipo įmone, nes jis neturėtų užsiimti kita veikla, išskyrus vidinį AIF valdymą;

(86)

kai perduodamas portfelio valdymas ar rizikos valdymas, t. y. pagrindinė AIFV veikla, kuri dėl to labai svarbi investuotojų apsaugai ir sisteminei rizikai, be Direktyvos 2011/61/ES 20 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimų, AIFV buveinės valstybės narės kompetentinga institucija ir trečiosios šalies įmonės priežiūros institucija turėtų būti sudariusios rašytinį bendradarbiavimo susitarimą. Susitarimas turėtų būti sudarytas prieš perduodant funkcijas. Šio susitarimo elementai turėtų atitikti tarptautinius standartus;

(87)

rašytiniais susitarimais kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikta teisė atlikti patikras vietoje, įskaitant tuos atvejus, kai jos prašo įmonės, kuriai perduotos funkcijos, trečiosios šalies priežiūros institucijos atlikti patikras vietoje ir kai jos prašo trečiosios šalies priežiūros institucijos leidimo pačios atlikti patikras arba lydėti trečiosios šalies priežiūros institucijos darbuotojus, kad jiems padėtų atlikti patikras vietoje;

(88)

remiantis Direktyvoje 2011/61/ES nustatytomis prievolėmis, AIFV turėtų visuomet veikti siekdami kuo didesnės valdomų AIF ar tų AIF investuotojų naudos. Todėl funkcijų perdavimas turėtų būti leidžiamas tik tuomet, jei tai netrukdo AIFV veikti ar valdyti AIF siekiant kuo didesnės investuotojų naudos;

(89)

siekiant išlaikyti aukšto lygio investuotojų apsaugą, perduodant funkcijas reikėtų atsižvelgti į galimus interesų konfliktus. Nustatant situacijas, kuriose kiltų reikšmingas interesų konfliktas, reikėtų nustatyti keletą atskaitinių kriterijų. Tie kriterijai turėtų būti suprantami kaip nebaigtiniai ir reiškiantys, kad nereikšmingi interesų konfliktai taip pat yra svarbūs taikant Direktyvą 2011/61/ES. Taigi, atitikties užtikrinimo ar audito funkcijų vykdymas turėtų būti laikomas prieštaraujančiu portfelio valdymo užduotims, o rinkos formavimas arba rizikos prisiėmimas turėtų būti vertinami kaip prieštaraujantys portfelio arba rizikos valdymui. Ta prievolė nedaro įtakos funkcijų perėmėjo prievolei funkciškai ir hierarchiškai atskirti portfelio ir rizikos valdymo funkcijas pagal Direktyvos 2011/61/ES 15 straipsnio nuostatas;

(90)

reikalavimai, taikomi funkcijų vykdymo AIFV vardu užduoties perdavimui, turėtų būti taikomi mutatis mutandis, kai funkcijų perėmėjas perduoda jam perduotas funkcijas ir tolesnio tų funkcijų perdavimo atveju;

(91)

siekiant užtikrinti, kad bet kokiu atveju AIFV vykdytų investicijų valdymo funkcijas, AIFV neturėtų perduoti savo funkcijų tokiu mastu, kad iš esmės nebegalėtų būti laikomas AIF valdytoju ir taptų „pašto dėžutės“ funkcijas vykdančiu subjektu. AIFV turi visuomet turėti pakankamai išteklių, kad galėtų veiksmingai prižiūrėti perduotas funkcijas. AIFV turi pats vykdyti investicijų valdymo funkcijas, turėti būtiną kompetenciją ir išteklius, išlaikyti teisę priimti sprendimus, tenkančius vyresniosios vadovybės atsakomybės sričiai, ir vykdyti vyresniosios vadovybės funkcijas, tarp kurių galėtų būti bendrosios investavimo politikos ir investavimo strategijų įgyvendinimas;

(92)

funkcijų perdavimo struktūros vertinimas – sudėtingas procesas, kuris turi būti grindžiamas įvairiais kriterijais, kad kompetentingos institucijos galėtų priimti sprendimą. Šis derinys būtinas, kad būtų atsižvelgta į fondų struktūrų ir investavimo strategijų įvairovę visoje Sąjungoje. EVPRI gali parengti gaires, kuriomis užtikrinamas nuoseklus funkcijų perdavimo struktūrų vertinimas visoje Sąjungoje;

(93)

Komisija turi stebėti, kaip kriterijai taikomi ir koks jų poveikis rinkoms. Po dvejų metų Komisija turi peržiūrėti padėtį ir, jei būtina, imtis tinkamų priemonių, kad papildomai patikslintų sąlygas, kuriomis laikoma, kad AIFV savo funkcijas perdavė tokiu mastu, kad tapo „pašto dėžutės“ funkcijas vykdančiu subjektu ir jo nebegalima laikyti AIF valdytoju;

(94)

Direktyvoje 2011/61/ES nustatyta daug reikalavimų dėl AIF depozitoriumo, kad būtų užtikrinta aukšto lygio investuotojų apsauga. Todėl reikia aiškiai nustatyti atitinkamas konkrečias depozitoriumo, AIFV ir (arba) AIF bei trečiųjų asmenų teises ir pareigas. Rašytinėje sutartyje turėtų būti visi būtini elementai, kad depozitoriumas arba trečiasis asmuo, kuriam perduotos saugojimo funkcijos pagal Direktyvą 2011/61/ES, tinkamai saugotų visą AIF turtą ir kad depozitoriumas tinkamai įvykdytų savo priežiūros ir kontrolės funkcijas. Kad depozitoriumas galėtų įvertinti ir stebėti saugojimo riziką, sutartyje turėtų būti pakankamai išsamiai nurodytos turto, į kurį AIF gali investuoti, kategorijos ir geografiniai regionai, kuriuose AIF planuoja investuoti. Sutartyje taip pat reikėtų išsamiai nustatyti problemų sprendimo (angl. escalation) tvarką. Taigi, depozitoriumas turėtų perspėti AIFV apie reikšmingą riziką, nustatytą konkrečios rinkos atsiskaitymo sistemoje. Dėl sutarties nutraukimo joje turėtų būti nustatyta, kad depozitoriumas nutraukti sutartį gali tik kraštutiniu atveju, jei jis neįsitikina, kad turtas pakankamai apsaugotas. Ji taip pat turėtų užkirsti kelią moralinei rizikai, kai AIFV priimtų investavimo sprendimus nepaisydamas saugojimo rizikos ir remdamasis tuo, kad daugeliu atvejų atsakomybė tektų depozitoriumui. Siekiant išlaikyti aukšto lygio investuotojų apsaugą, reikalavimas, kuriuo nustatomi trečiųjų asmenų stebėjimo elementai, turėtų būti taikomas visai saugojimo grandinei;

(95)

trečiojoje šalyje įsteigtam depozitoriumui turėtų būti taikomas viešas rizikos ribojimo reguliavimas ir rizikos ribojimo priežiūra, kurią vykdo priežiūros institucija, kompetentinga vykdyti nuolatinę priežiūrą, atlikti tyrimus ir skirti sankcijas. Kai vykdant tą depozitoriumo priežiūrą dalyvauja kelios priežiūros institucijos, viena priežiūros institucija turėtų veikti kaip kontaktinis punktas taikant Direktyvą 2011/61/ES ir visas ją taikant priimtas deleguotąsias ir įgyvendinimo priemones;

(96)

trečiosios šalies teisės vertinimą pagal Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 6 dalies paskutinę pastraipą Europos Komisija turėtų atlikti lygindama trečiosios šalies depozitoriumui taikomus veiklos leidimų išdavimo kriterijus ir nuolatines veiklos sąlygas su atitinkamais reikalavimais, pagal Sąjungos teisę taikomais kredito įstaigoms ir (arba) investicinėms įmonėms dėl depozitoriumo veiklos pradėjimo ir depozitoriumo funkcijų vykdymo, siekdama nustatyti, ar vietos kriterijų poveikis yra toks pat kaip ir pagal Sąjungos teisę nustatytų kriterijų. Depozitoriumas, kuriam taikoma rizikos ribojimo priežiūra ir kuris turi licenciją trečiojoje šalyje pagal kitą vietos kategoriją, išskyrus kredito įstaigos arba investicinės įmonės, gali būti vertinamas Europos Komisijos siekiant nustatyti, ar atitinkamų trečiosios šalies teisės nuostatų poveikis yra toks pat kaip ir pagal Sąjungos teisę kredito įstaigoms ir (arba) investicinėms įmonėms nustatytų nuostatų;

(97)

kad depozitoriumas visais atvejais galėtų aiškiai apžvelgti visus pinigų srautus į ir iš AIF, AIFV turėtų užtikrinti, kad depozitoriumas nepagrįstai nedelsiant gautų tikslią informaciją, susijusią su visais pinigų srautais, įskaitant pinigų srautus iš trečiųjų asmenų, kuriuose atidaryta AIF piniginių lėšų sąskaita;

(98)

kad AIF pinigų srautai būtų tinkamai stebimi, depozitoriumas privalo užtikrinti, kad būtų įdiegtos ir veiksmingai įgyvendinamos procedūros AIF pinigų srautams tinkamai stebėti ir kad tos procedūros būtų periodiškai peržiūrimos. Visų pirma depozitoriumas turėtų įvertinti suderinimo procedūrą, kad įsitikintų, jog procedūra yra tinkama AIF ir atliekama tinkamais intervalais, atsižvelgiant į AIF pobūdį, mastą ir sudėtingumą. Per tokią procedūrą, pvz., turėtų būti iš eilės po vieną lyginami visi pinigų srautai, nurodyti banko sąskaitos ataskaitose, su pinigų srautais, užregistruotais AIF sąskaitose. Kai suderinimas atliekamas kasdien, kaip yra daugelio atvirojo tipo AIF atveju, depozitoriumas taip pat turėtų suderinimą atlikti kasdien. Depozitoriumas turėtų visų pirma stebėti per suderinimo procedūras išryškėjusius neatitikimus ir taisomąsias priemones, kurių imtasi, kad galėtų nepagrįstai nedelsdamas pranešti AIFV apie nepanaikintas anomalijas ir visapusiškai peržiūrėti suderinimo procedūras. Tokia peržiūra turėtų būti atliekama bent kartą per metus. Be to, depozitoriumas turėtų laiku nustatyti reikšmingus pinigų srautus ir visų pirma tuos pinigų srautus, kurie galėtų neatitikti AIF operacijų, pvz., AIF turto pozicijų arba pasirašymo ir išpirkimo pokyčius, taip pat turėtų periodiškai gauti piniginių lėšų sąskaitų ataskaitas ir tikrinti savo paties pinigų pozicijų įrašų atitiktį AIFV įrašams. Depozitoriumas turėtų saugoti naujausius duomenis pagal Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 8 dalies b punktą;

(99)

depozitoriumas turėtų užtikrinti, kad visi investuotojų arba jų vardu atlikti mokėjimai pasirašius AIF akcijas ar investicinius vienetus būtų gauti ir įrašyti vienoje ar daugiau piniginių lėšų sąskaitų pagal Direktyvą 2011/61/ES. Todėl AIFV turėtų užtikrinti, kad depozitoriumui būtų teikiama svarbi informacija, jam reikalinga, kad galėtų tinkamai stebėti, ar gauti investuotojų mokėjimai. AIFV turi užtikrinti, kad depozitoriumas šią informaciją gautų nepagrįstai nedelsiant, kai trečiasis asmuo gauna pavedimą išpirkti arba išleisti AIF akcijas ar investicinius vienetus. Todėl informaciją iš subjekto, kuris atsakingas už AIF akcijų ar investicinių vienetų pasirašymą ir išpirkimą, depozitoriumui reikėtų perduoti iki darbo dienos pabaigos, kad investuotojų mokėjimai nebūtų netinkamai naudojami;

(100)

priklausomai nuo saugotino turto tipo, turtas gali būti saugomas, kaip, pvz., finansinės priemonės, kurias galima įrašyti į finansinių priemonių sąskaitą arba fiziškai pristatyti depozitoriumui pagal Direktyvą 2011/61/ES, arba jam gali būti taikomas nuosavybės teisės patikrinimo ir apskaitos reikalavimas. Depozitoriumas turėtų saugoti visas AIF arba AIF vardu veikiančio AIFV finansines priemones, kurias galima įrašyti arba laikyti sąskaitoje tiesiogiai arba netiesiogiai depozitoriumo arba trečiojo asmens, kuriam perduotos saugojimo funkcijos, visų pirma centrinio vertybinių popierių depozitoriumo lygiu, vardu. Be šių situacijų, reikia saugoti tas finansines priemones, kurios tiesiogiai įregistruotos tik pas patį emitentą ar jo agentą depozitoriumo arba trečiojo asmens, kuriam perduotos saugojimo funkcijos, vardu. Tos finansinės priemonės, kurios pagal taikomą nacionalinę teisę yra tik AIF vardu įregistruotos pas emitentą ar jo agentą, pvz., investicijos į bendroves, neįtrauktas į biržos sąrašus, per privataus kapitalo ir rizikos kapitalo fondus, neturėtų būti saugomos. Visos finansinės priemonės, kurias būtų galima fiziškai pristatyti depozitoriumui, turėtų būti saugomos. Jei vykdomos sąlygos, kuriomis finansinės priemonės turi būti saugomos, finansines priemones, kurios teikiamos kaip užstatas trečiajam asmeniui arba kurias trečiasis asmuo teikia AIF naudai, turi saugoti pats depozitoriumas arba trečiasis asmuo, kuriam perduotos saugojimo funkcijos, tol, kol jos priklauso AIF arba AIF vardu veikiančiam AIFV. Be to, AIF arba AIF vardu veikiančiam AIFV priklausančios finansinės priemonės, kurias AIF arba AIF vardu veikiantis AIFV leido depozitoriumui pakartotinai naudoti, yra saugomos tol, kol nepasinaudojama pakartotinio naudojimo teise;

(101)

saugant finansines priemones visuomet turėtų būti reikalingas deramas kruopštumas ir apsauga. Siekiant užtikrinti, kad saugojimo rizika būtų tinkamai įvertinta, kruopštus depozitoriumas visų pirma turėtų žinoti, kurie tretieji asmenys sudaro saugojimo grandinę, užtikrinti, kad išsamaus patikrinimo ir atskyrimo prievolių būtų laikomasi visoje saugojimo grandinėje, užtikrinti, kad pats turėtų tinkamą teisę susipažinti su trečiųjų asmenų, kuriems perduotos saugojimo funkcijos, apskaitos dokumentais ir įrašais, užtikrinti atitiktį šiems reikalavimams, dokumentais įforminti visas šias pareigas ir šiuos dokumentus bei ataskaitas teikti AIFV;

(102)

kad nebūtų leidžiama nepaisyti Direktyvos 2011/61/ES reikalavimų, depozitoriumo saugojimo pareigos turėtų apimti bazinį finansinių struktūrų ir (arba) teisinių struktūrų, kurias tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja AIF arba AIF vardu veikiantis AIFV, turtą. Ta skaidrumo nuostata neturėtų būti taikoma fondų fondams arba finansuojamųjų ir finansuojančiųjų subjektų struktūroms, jei jie turi depozitoriumą, kuris tinkamai saugo fondo turtą;

(103)

depozitoriumas turėtų visuomet turėti galimybę visapusiškai apžvelgti visą turtą, kuris nėra saugotinos finansinės priemonės. Tam turtui būtų taikomas nuosavybės teisės patikrinimo ir apskaitos reikalavimas pagal Direktyvą 2011/61/ES. Tokio turto pavyzdžiai yra fizinis turtas, kuris nelaikomas finansinėmis priemonėmis pagal Direktyvą 2011/61/ES arba kurio nebūtų galima fiziškai pristatyti depozitoriumui, tokios finansinės sutartys kaip išvestinės finansinės priemonės, pinigų indėliai arba investicijos į privačiai valdomas bendroves ir partnerystės dalys;

(104)

kad būtų užtikrintas pakankamas tikrumas, kad AIF arba AIF vardu veikiantis AIFV iš tikrųjų yra turto savininkas, depozitoriumas turėtų užtikrinti, kad gautų visą informaciją, kuri, jo nuomone, būtina norint įsitikinti, kad AIF arba AIF vardu veikiantis AIFV turi turto nuosavybės teisę. Ta informacija galėtų būti oficialaus dokumento, rodančio, kad AIF arba AIF vardu veikiantis AIFV yra turto savininkas, kopija arba oficialus ir patikimas įrodymas, kurį depozitoriumas laiko tinkamu. Jei būtina, depozitoriumas turėtų reikalauti papildomų įrodymų iš AIF ar AIF vardu veikiančio AIFV arba pagal aplinkybes trečiojo asmens;

(105)

depozitoriumas turėtų apskaityti visą turtą, dėl kurio nuosavybės teisės priklausymo alternatyvaus investavimo fondui įsitikino. Jis gali nustatyti procedūrą informacijai iš trečiųjų asmenų gauti, pagal kurią procedūras, kuriomis užtikrinama, kad turto nebūtų galima perleisti apie tokius sandorius neinformavus depozitoriumo arba trečiojo asmens, kuriam perduotos saugojimo funkcijos, būtų galima įgyvendinti AIF, kurių sandoriai reti ir (arba) dėl kurių sandorių vyksta derybos prieš atsiskaitymą, atveju. Reikalavimas turėti galimybę susipažinti su trečiojo asmens kiekvieno sandorio įrodomaisiais dokumentais galėtų tikti AIF, kurių portfelio operacijos yra dažnesnės, pvz., investuojama į išvestines finansines priemones, įtrauktas į biržos sąrašus;

(106)

siekiant užtikrinti, kad depozitoriumas galėtų vykdyti savo pareigas, būtina paaiškinti Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 9 dalyje numatytas užduotis ir visų pirma antro lygmens kontrolės priemones, kurių turi imtis depozitoriumas. Tokiomis užduotimis depozitoriumui neužkertamas kelias atlikti ex ante patikrinimus, kai, jo nuomone, tai tinkama ir yra susitarimas su AIFV. Siekiant užtikrinti, kad galėtų vykdyti savo pareigas, depozitoriumas turėtų nustatyti savo problemų sprendimo tvarką situacijoms, kai nustatomi pažeidimai. Ta procedūra reikėtų užtikrinti, kad kompetentingos institucijos būtų informuojamos apie reikšmingus pažeidimus. Depozitoriumo priežiūros atsakomybė tretiesiems asmenims, nustatyta šiame reglamente, nedaro įtakos AIFV tenkančiai atsakomybei pagal Direktyvą 2011/61/ES;

(107)

depozitoriumas turėtų tikrinti, ar išleistų investicinių vienetų ar akcijų skaičius atitinka gautas pasirašymo įplaukas. Be to, siekdamas užtikrinti, kad būtų gauti investuotojų mokėjimai pasirašius investicinius vienetus ar akcijas, depozitoriumas turėtų papildomai užtikrinti, kad būtų atliekamas dar vienas pasirašymo pavedimų ir pasirašymo įplaukų suderinimas. Turėtų būti atliekamas toks pat išpirkimo pavedimų suderinimas. Depozitoriumas taip pat turėtų patikrinti, kad AIF sąskaitose esančių investicinių vienetų ar akcijų skaičius sutaptų su AIF registre įrašytų apyvartoje esančių investicinių vienetų ar akcijų skaičiumi. Depozitoriumas turėtų atitinkamai adaptuoti savo procedūras atsižvelgdamas į pasirašymo ir išpirkimo dažnumą;

(108)

depozitoriumas turėtų imtis visų būtinų veiksmų užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinama tinkama AIF turto vertinimo politika ir procedūros, atlikdamas atrankinius patikrinimus arba lygindamas grynojo turto vertės apskaičiavimo pokyčio laikui bėgant nuoseklumą su lyginamojo indekso pokyčiu. Nusistatydamas procedūras depozitoriumas turėtų aiškiai suprasti AIFV arba išorės vertintojo naudojamas vertinimo metodikas AIF turto vertei įvertinti. Tokių patikrinimų dažnumas turėtų atitikti AIF turto vertinimo dažnumą;

(109)

laikydamasis priežiūros prievolės pagal Direktyvą 2011/61/ES, depozitoriumas turėtų nustatyti procedūrą, kad galėtų ex post tikrinti, ar AIF laikosi taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų ir savo taisyklių bei steigimo dokumentų. Tai apima tokias sritis kaip tikrinimas, ar AIF investicijos atitinka jo investavimo strategijas, aprašytas AIF taisyklėse ir siūlymo dokumentuose, ir užtikrinimas, kad AIF nepažeistų savo investavimo apribojimų, jei jų yra. Depozitoriumas turėtų stebėti AIF sandorius ir ištirti neįprastus sandorius. Jei taikomuose nacionaliniuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose arba AIF taisyklėse ir steigimo dokumentuose nustatytos ribos ar apribojimai pažeidžiami, depozitoriumas turėtų, pvz., gauti AIFV nurodymą jo sąskaita atšaukti sandorį, kuriuo daromas pažeidimas. Šiuo reglamentu depozitoriumui neužkertamas kelias patvirtinti ex ante metodą, kai, jo nuomone, tai tinkama ir yra susitarimas su AIFV;

(110)

depozitoriumas turėtų užtikrinti, kad pajamos būtų tiksliai apskaičiuojamos pagal Direktyvą 2011/61/ES. Tam pasiekti depozitoriumas turi užtikrinti, kad pajamų paskirstymas būtų tinkamas ir kad, nustačius klaidą, AIFV imtųsi tinkamų taisomųjų veiksmų. Tai užtikrinęs depozitoriumas turėtų patikrinti pajamų paskirstymo ir visų pirma dividendų išmokų išsamumą ir tikslumą;

(111)

pagal Direktyvą 2011/61/ES perduodant saugojimo funkcijas, susijusias su kitu turtu, tikėtina, kad daugeliu atvejų bus perduodamos administracinės funkcijos. Todėl depozitoriumui, perduodančiam apskaitos funkcijas, reikėtų įgyvendinti ir taikyti tinkamą ir dokumentais įformintą procedūrą, kuria užtikrinama, kad funkcijų perėmėjas visuomet laikytųsi Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 11 dalies d punkto reikalavimų. Siekiant užtikrinti pakankamą turto apsaugą, būtina nustatyti tam tikrus principus, kurie turėtų būti taikomi saugojimo funkcijos perdavimui. Saugojimo pareigų perdavimo atveju svarbu nustatyti tam tikrus pagrindinius principus, kurie turi būti veiksmingai taikomi per visą perdavimo procesą. Tie principai neturėtų būti laikomi baigtiniais, t. y. jais nustatomi ne visi depozitoriumo deramo profesionalumo, apdairumo ir stropumo elementai ir ne visi veiksmai, kurių depozitoriumas turėtų imtis dėl pačių tų principų. Prievolė nuolat stebėti trečiąjį asmenį, kuriam perduotos saugojimo funkcijos, turėtų būti tikrinimas, ar šis trečiasis asmuo teisingai vykdo visas perduotas funkcijas ir laikosi perdavimo sutarties. Trečiasis asmuo turėtų veikti garbingai, sąžiningai, siekdamas kuo didesnės AIF ir jo investuotojų naudos, laikydamasis reguliavimo ir priežiūros reikalavimų, ir veikti deramai apdairiai, stropiai ir profesionaliai, kiek to paprastai tikimasi iš labai atsargaus tos finansų srities profesijos atstovo panašiomis aplinkybėmis. Depozitoriumas turėtų peržiūrėti, inter alia, per atrankos ir skyrimo procesą įvertintus elementus ir juos objektyviai įvertinti lygindamas su rinkos pokyčiais. Reguliarios peržiūros forma turėtų atitikti aplinkybes, kad depozitoriumas galėtų tinkamai įvertinti riziką, susijusią su sprendimu turtą patikėti trečiajam asmeniui. Peržiūros dažnumas turėtų būti toks, kad visuomet atitiktų rinkos sąlygas ir susijusią riziką. Kad veiksmingai reaguotų į galimą trečiojo asmens nemokumą, depozitoriumas turėtų pasirengti nenumatytiems atvejams, įskaitant alternatyvių strategijų kūrimą ir galimą alternatyvių paslaugų teikėjų atranką, jei tinka pagal aplinkybes. Nors tokiomis priemonėmis galima sumažinti depozitoriumui kylančią saugojimo riziką, jos nekeičia prievolės praradus finansines priemones jas grąžinti arba sumokėti atitinkamą sumą, o ta prievolė priklauso nuo to, ar vykdomi Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 12 dalies reikalavimai;

(112)

perduodamas saugojimo funkcijas, depozitoriumas turėtų užtikrinti, kad būtų vykdomi Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 11 dalies d punkto iii papunkčio reikalavimai ir kad depozitoriumo AIF klientų turtas būtų tinkamai atskirtas. Šia prievole visų pirma reikėtų užtikrinti, kad AIF turtas nebūtų prarastas dėl trečiojo asmens, kuriam perduotos saugojimo funkcijos, nemokumo. Siekiant kuo daugiau sumažinti tą riziką šalyse, kuriose atskyrimo poveikis nepripažįstamas nemokumo teisėje, depozitoriumas turėtų imtis papildomų veiksmų. Depozitoriumas galėtų informuoti AIF ir AIF vardu veikiantį AIFV, kad į tokius saugojimo rizikos aspektus būtų tinkamai atsižvelgta priimant investavimo sprendimą, arba imtis tokių priemonių, kokios įmanomos pagal vietos jurisdikciją, kad nemokumas kuo mažiau paveiktų turtą pagal vietos teisę. Be to, depozitoriumas galėtų drausti laikiną klientų turto deficitą, naudoti rezervus arba nustatyti tvarką, kuria draudžiama vieno kliento debeto likutį naudoti kito kliento kredito likučiui kompensuoti. Nors tokiomis priemonėmis galima sumažinti depozitoriumui kylančią saugojimo riziką perduodant saugojimo funkcijas, jos nekeičia prievolės praradus finansines priemones jas grąžinti arba sumokėti atitinkamą sumą, o ta prievolė priklauso nuo to, ar vykdomi Direktyvos 2011/61/ES reikalavimai;

(113)

depozitoriumas laikomas atsakingu pagal Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 12 dalies antrą pastraipą, kai prarandama paties depozitoriumo arba trečiojo asmens, kuriam saugojimo funkcijos perduotos, saugoma finansinė priemonė, jei depozitoriumas neįrodo, kad finansinė priemonė prarasta dėl išorės įvykio, kurio negalima pagrįstai kontroliuoti ir kurio pasekmių nebūtų buvę galima išvengti nepaisant visų tam pagrįstai dėtų pastangų. Tas praradimas turėtų skirtis nuo investuotojų patiriamo investicijos praradimo dėl turto vertės sumažėjimo priėmus investavimo sprendimą;

(114)

kad būtų galima nustatyti praradimą, svarbu, kad praradimas būtų galutinis ir nebeliktų perspektyvos atgauti finansinį turtą. Taigi, situacijos, kai finansinė priemonė tik laikinai neprieinama arba įšaldyta, neturėtų būti laikomos praradimu, kaip apibrėžta Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 12 dalyje. Tačiau galima nustatyti trijų tipų situacijas, kai praradimas turėtų būti laikomas galutiniu: kai finansinė priemonė nebeegzistuoja arba niekada neegzistavo; kai finansinė priemonė egzistuoja, bet AIF galutinai prarado nuosavybės teisę į ją; ir kai AIF turi nuosavybės teisę, bet nebegali visam laikui jos perduoti arba sukurti ribotų nuosavybės teisių į tą finansinę priemonę;

(115)

finansinė priemonė laikoma nebeegzistuojančia, pvz., kai ji dingo dėl apskaitos klaidos, kurios negalima ištaisyti, arba ji niekada neegzistavo, kai AIF nuosavybė įregistruota remiantis suklastotais dokumentais. Situacijos, kai finansinės priemonės prarandamos dėl sukčiavimo, turėtų būti laikomos praradimu;

(116)

praradimo negalima nustatyti, kai finansinė priemonė pakeista kita finansine priemone arba konvertuota į kitą finansinę priemonę, pvz., situacijose, kai reorganizuojant bendrovę akcijos panaikinamos ir pakeičiamos nauja akcijų emisija. Neturėtų būti laikoma, kad AIF visam laikui prarado nuosavybės teisę į finansinę priemonę, jei AIF arba AIF vardu veikiantis AIFV nuosavybę teisėtai perleido trečiajam asmeniui. Jei turto teisinė nuosavybė skiriasi nuo faktinės nuosavybės, praradimo apibrėžtyje turėtų būti daroma nuoroda į faktinės nuosavybės teisės praradimą;

(117)

depozitoriumo galima nelaikyti atsakingu pagal Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 12 dalį tik įvykus išorės įvykiui, kurio depozitoriumas negalėjo pagrįstai kontroliuoti ir kurio pasekmės būtų buvusios neišvengiamos nepaisant visų tam pagrįstai dėtų pastangų. Kad būtų atleistas nuo atsakomybės, depozitoriumas turėtų įrodyti, kad vykdomos visos šios sąlygos;

(118)

pirmiausia reikėtų nustatyti, ar praradimą lėmęs įvykis buvo išorės įvykis. Depozitoriumo atsakomybės neveikia funkcijų perdavimas, todėl įvykis laikomas išorės įvykiu, jei jis atsitinka ne dėl depozitoriumo arba trečiojo asmens, kuriam perduotos saugomų finansinių priemonių saugojimo funkcijos, veiksmų arba neveikimo. Tuomet reikėtų įvertinti, ar įvykio negalima pagrįstai kontroliuoti, patikrinant, ar atsargus depozitoriumas pagrįstai negalėjo nieko padaryti, kad išvengtų įvykio. Atliekant šiuos veiksmus, ir gaivaliniai įvykiai, ir valdžios institucijos aktai gali būti laikomi išorės įvykiais, kurių pagrįstai negalima kontroliuoti. Taigi, trečiajam asmeniui, kuriam saugojimo funkcijos perduotos, tapus nemokiam, šalies, kurioje priemonės saugomos, teisė, kuria nepripažįstamas tinkamai įgyvendinto atskyrimo poveikis, yra laikoma išorės įvykiu, kurio pagrįstai negalima kontroliuoti. Tačiau praradimas dėl atskyrimo reikalavimų, nustatytų Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 11 dalies d punkto iii papunktyje, netaikymo arba turto praradimas dėl trečiojo asmens veiklos sutrikimo, susijusio su jo nemokumu, negali būti laikomi išorės įvykiais, kurių pagrįstai negalima kontroliuoti;

(119)

galiausiai, depozitoriumas turėtų įrodyti, kad praradimo nebuvo galima išvengti nepaisant visų tam pagrįstai dėtų pastangų. Šiuo atveju depozitoriumas turėtų informuoti AIFV ir imtis tinkamų veiksmų atsižvelgdamas į aplinkybes. Pavyzdžiui, situacijoje, kai, depozitoriumo nuomone, vienintelis tinkamas veiksmas yra parduoti finansines priemones, depozitoriumas turėtų tinkamai apie tai informuoti AIFV, o AIFV savo ruožtu turėtų pateikti depozitoriumui rašytinius nurodymus, ar toliau laikyti finansines priemones, ar jas parduoti. Apie nurodymus depozitoriumui toliau laikyti turtą turėtų būti nepagrįstai nedelsiant pranešta AIF investuotojams. AIFV arba AIF turėtų tinkamai apsvarstyti depozitoriumo rekomendacijas. Atsižvelgiant į aplinkybes, toliau manydamas, kad finansinių priemonių apsauga yra nepakankama, nepaisant pakartotinių perspėjimų, depozitoriumas turėtų apsvarstyti tolesnius galimus veiksmus, pvz., nutraukti sutartį, jei AIF duodama laiko pagal nacionalinę teisę susirasti kitą depozitoriumą;

(120)

norint užtikrinti tokią pačią investuotojų apsaugą, tie patys reikalavimai turėtų galioti ir funkcijų perėmėjui, kuriam depozitoriumas pagal sutartį perdavė savo atsakomybę. Todėl, kad būtų atleistas nuo atsakomybės pagal Direktyvos 2011/61/ES 21 straipsnio 12 dalį, funkcijų perėmėjas turėtų įrodyti, kad vykdo visas tas pačias sąlygas;

(121)

tam tikromis aplinkybėmis depozitoriumui leidžiama nebūti atsakingam už finansinių priemonių, saugomų trečiojo asmens, kuriam saugojimas perduotas, praradimą. Toks atleidimas nuo atsakomybės leidžiamas tik tada, kai yra objektyvi priežastis susitarti dėl tokio atleidimo, kuris priimtinas ir depozitoriumui, ir AIF arba AIF vardu veikiančiam AIFV. Kiekvieną kartą atleidžiant nuo atsakomybės turėtų būti nustatoma objektyvi priežastis atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kuriomis saugojimas perduotas;

(122)

svarstant objektyvią priežastį, reikėtų nustatyti tinkamą pusiausvyrą siekiant užtikrinti, kad prireikus būtų galima patikimai pasinaudoti sutartiniu atleidimu nuo atsakomybės ir kad būtų nustatytos pakankamos apsaugos priemonės, kad depozitoriumui nebūtų leidžiama piktnaudžiauti sutartiniu atleidimu nuo atsakomybės. Sutartiniu atleidimu nuo atsakomybės jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti naudojamasi siekiant apeiti depozitoriumo atsakomybės reikalavimus pagal Direktyvą 2011/61/ES. Depozitoriumas turėtų įrodyti, kad dėl konkrečių aplinkybių buvo priverstas saugojimą perduoti trečiajam asmeniui. Susitariant dėl atleidimo nuo atsakomybės turėtų būti visuomet atžvelgiama į AIF ar jo investuotojų interesus, o AIF arba AIF vardu veikiantis AIFV turėtų aiškiai nurodyti, kad jie atsižvelgia į tuos interesus. Pavyzdiniuose scenarijuose reikėtų nurodyti situacijas, kai galima laikyti, kad depozitoriumas neturi kitos išeities, kaip tik perduoti saugojimą tretiesiems asmenims;

(123)

kompetentingoms institucijoms svarbu gauti tinkamą ir pakankamą informaciją, kad galėtų tinkamai ir nuosekliai stebėti AIFV veiklą ir su jais susijusią riziką. Kadangi AIFV veikla galėtų turėti tarpvalstybinio masto poveikį ir poveikį finansų rinkoms, kompetentingos institucijos taip pat turėtų atidžiai stebėti AIFV ir AIF, kad galėtų imtis tinkamų veiksmų sisteminės rizikos didėjimui išvengti. Įgyvendinimo priemonėse apibrėžtomis nuostatomis dėl ataskaitų teikimo ir svarbios informacijos atskleidimo užtikrinus daugiau skaidrumo ir nuoseklumo, kompetentingoms institucijoms turėtų atsirasti galimybė nustatyti riziką finansų rinkose ir į ją reaguoti;

(124)

investuotojams labai svarbu gauti būtiniausią informaciją apie konkrečius AIFV bei AIF ir jų struktūrą, kad galėtų priimti teisingą investavimo sprendimą, atitinkantį jų poreikius ir priimtiną riziką. Ta informacija turėtų būti aiški, patikima, nesunkiai suprantama ir aiškiai pateikta, nes informacija yra naudingesnė, jei ją galima palyginti tarp skirtingų AIFV, AIF ir laikotarpių. Prieš atskleisdamas informaciją AIFV neturėtų užsiimti veikla, kuri galėtų trukdyti investuotojams ją objektyviai suprasti ir praktiškai panaudoti, pvz., balanso gražinimu (angl. window dressing);

(125)

būtina nustatyti būtiniausių standartų, susijusių su metinių ataskaitų teikimo reikalavimais, įskaitant pagrindinius elementus ir nebaigtinį straipsnių sąrašą, sistemą. Reikšmingus Direktyvos 2011/61/ES 22 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytos informacijos pokyčius reikėtų atskleisti finansinių ataskaitų rinkinio metinėje ataskaitoje. Be nebaigtinio pagrindinių straipsnių eilučių sąrašo, galima pateikti papildomas straipsnių eilutes, antraštes ir tarpines sumas, kai svarbu pateikti šiuos punktus norint suprasti bendrą AIF finansinę būklę ar rezultatus. Nepanašaus pobūdžio ar funkcijos straipsnius būtų galima apibendrinti, jei tokie straipsniai atskirai nėra reikšmingi. Tie straipsniai galėtų būti apibendrinami skirsnyje „kita kategorija“, pvz., „kitas turtas“ arba „kiti įsipareigojimai“. Kai straipsnių eilutės visiškai nėra taikomos konkrečiam AIF, jų pateikti nereikia. Nepaisant to, kokių apskaitos standartų laikomasi pagal Direktyvą 2011/61/ES, visas turtas turėtų būti vertinamas bent kartą per metus. Balanse arba turto ir įsipareigojimų ataskaitoje pagal Direktyvą 2011/61/ES reikėtų, inter alia, nurodyti pinigus ir pinigų ekvivalentus. Taigi apskaičiuojant AIF poziciją pinigų ekvivalentai turėtų būti laikomi labai likvidžiomis investicijomis;

(126)

kiek tai susiję su finansinių metų veiklos ataskaitos, kuri pagal Direktyvą 2011/61/ES turi būti metinės ataskaitos dalis, turiniu ir formatu, ši ataskaita turėtų apimti teisingą ir subalansuotą AIF veiklos apžvalgą, aprašant pagrindinę riziką ir investicijas arba patiriamą ekonominį netikrumą. Atskleidžiant tą informaciją neturėtų būti skelbiama saugotina AIF informacija, kurios paskelbimas būtų žalingas AIF ir jos investuotojams. Todėl jei konkrečios saugotinos informacijos paskelbimas turėtų tokį poveikį, būtų galima ją apibendrinti taip, kad būtų išvengta žalingo poveikio ir nebūtų atskleisti, pvz., atskiro portfelio bendrovės ar investicijos rezultatai ar statistiniai duomenys ir dėl to būtų atskleista saugotina AIF informacija. Ši informacija turėtų būti pateikiama vadovybės ataskaitoje, jei ji paprastai pateikiama kartu su finansinėmis ataskaitomis;

(127)

kiek tai susiję su informacijos apie atlyginimus turiniu ir jos atskleidimo formatu, kai informacija teikiama AIFV mastu, reikėtų pateikti papildomą informaciją paviešinant visų atitinkamo AIF atlyginimų paskirstymą ar išskaidymą. Tą būtų galima padaryti atskleidžiant visų AIFV atlyginimų duomenų padalijimą į fiksuotą ir kintamą komponentus, pareiškimą, kad šie duomenys susiję su visu AIFV, o ne AIF, AIFV valdomų AIF ir KIPVPS fondų skaičių ir bendrą valdomą tokių AIF bei KIPVPS turtą, kartu apžvelgiant atlyginimų politiką ir nurodant, kur investuotojams paprašius galima susipažinti su visa AIFV atlyginimų politika. Galima pateikti daugiau informacijos atskleidžiant visą kintamą atlyginimą, kurį AIF finansavo išmokėdamas sėkmės mokesčius arba valdytojo pelno dalį (pagal aplinkybes). Be informacijos apie atlyginimus atskleidimo, gali būti tikslinga, kad AIFV teiktų informaciją, susijusią su finansiniais ir nefinansiniais atitinkamų darbuotojų kategorijų atlyginimų politikos ir praktikos kriterijais, kad investuotojai galėtų įvertinti esamas paskatas;

(128)

kai AIF išleidžia investicinius vienetus, turto perkėlimo į nelikvidaus turto izoliavimo sąskaitas momentu reikėtų apskaičiuoti, kiek turto ten perkeliama, perkeliant turtą priskirtų investicinių vienetų skaičių padauginus iš vieno investicinio vieneto kainos. Visomis aplinkybėmis vertinimo pagrindą reikėtų aiškiai atskleisti ir nurodyti datą, kada vertinimas atliktas;

(129)

kad galėtų valdyti likvidumą, AIFV turėtų būti leidžiama savo valdomų AIF vardu sudaryti skolinimosi susitarimus. Tie susitarimai gali būti trumpalaikiai arba ilgesnio galiojimo. Pastaruoju atveju labiau tikėtina, kad toks susitarimas būtų specialusis susitarimas nelikvidaus turto valdymo tikslais;

(130)

laikantis diferencijavimo principo ir pripažįstant AIF tipų įvairovę, AIFV taikomi informacijos atskleidimo investuotojams reikalavimai turėtų skirtis atsižvelgiant į AIF tipą ir priklausytų nuo kitų veiksnių, pvz., investavimo strategijos ir portfelio sudėties;

(131)

Direktyvoje 2011/61/ES reikalaujama, kad AIFV savo buveinės valstybės narės kompetentingai institucijai reguliariai teiktų tam tikrą informaciją apie kiekvieną valdomą ES AIF ir kiekvieną AIF, kurio investicinius vienetus ar akcijas platina Sąjungoje. Todėl svarbu papildomai patikslinti, kokią informaciją ir kiek dažnai reikia teikti – tai priklauso nuo konkretaus AIFV valdomų AIF portfeliuose valdomo turto vertės. Reikėtų nustatyti pro forma ataskaitų teikimo šablonus, kuriuos AIFV turėtų pildyti už valdomus AIF. Kai AIFV veiklos leidimą turintis subjektas platina AIF, kuriuos valdo kiti AIFV, investicinius vienetus ar akcijas, jis veikia ne kaip tų AIF valdytojas, bet kaip tarpininkas, t. y. kaip investicinė įmonė, kuriai taikoma Direktyva 2004/39/EB. Todėl jis neturėtų teikti ataskaitų už tuos AIF, nes taip būtų teikiama per daug sutampančių ataskaitų. Tačiau toks ataskaitų teikimo reikalavimas turėtų būti taikomas ne ES AIFV, valdantiems AIF, kurių investiciniai vienetai ar akcijos platinami Sąjungoje;

(132)

pasiekus šiame reglamente nustatytą ribą pradedami taikyti tik Direktyvos 2011/61/ES 24 straipsnio 4 dalyje nustatyti ataskaitų teikimo reikalavimai. AIF, kurio pagal įsipareigojimų metodą apskaičiuotas finansinio sverto koeficientas yra mažiau negu tris kartus mažesnis už jo grynojo turto vertę, nebūtų laikomas naudojančiu reikšmingą finansinį svertą. Tačiau kompetentingos institucijos gali reikalauti papildomos informacijos, kai tai būtina siekiant veiksmingai stebėti sisteminę riziką. Nustačius ataskaitų teikimo ribą taip pat užtikrinama, kad informacija, susijusi su sisteminės rizikos didėjimu, būtų nuosekliai renkama visoje Sąjungoje ir AIFV būtų suteikiamas tikrumas;

(133)

kompetentingos institucijos priežiūros įgaliojimai pagal Direktyvos 2011/61/ES 25 straipsnio 3 dalį yra naudojami pagal naują priežiūros sistemą, kuri yra su finansų sistemos stabilumu ir vientisumu susijusių AIFV nuolatinės priežiūros procesų ir sisteminės rizikos vertinimų, kuriuos atlieka kompetentingos institucijos ir Europos priežiūros institucijos, dalis. Kompetentingos institucijos turėtų tinkamai naudotis gaunama informacija ir nustatyti AIFV naudojamo finansinio sverto ribas ar kitus AIF valdymo apribojimus, taikomus valdomiems AIF, kai, jų nuomone, tai būtina siekiant užtikrinti finansų sistemos stabilumą ir vientisumą. Tikėtina, kad sisteminės rizikos vertinimas keisis priklausomai nuo ekonominės aplinkos, todėl bet kuris AIFV dėl savo valdomų AIF gali tapti svarbus sistemai. Todėl pagrindinis reikalavimas yra toks, kad kompetentingos institucijos gautų visą informaciją, būtiną toms situacijoms tinkamai įvertinti, kad būtų išvengta sisteminės rizikos didėjimo. Tuomet kompetentingos institucijos turėtų nuodugniai įvertinti informaciją ir imtis tinkamų priemonių;

(134)

kad ES AIFV galėtų valdyti ne ES AIF ir platinti jų investicinius vienetus ar akcijas, o ne ES AIFV – valdyti Sąjungos AIF ir platinti jų investicinius vienetus ar akcijas, Direktyvoje 2011/61/ES reikalaujama, kad su atitinkamomis trečiosios šalies, kurioje įsteigtas ne ES AIF ir (arba) ne ES AIFV, priežiūros institucijomis būtų sudaryti tinkami bendradarbiavimo susitarimai. Tokiais bendradarbiavimo susitarimais turėtų būti užtikrintas bent jau veiksmingas keitimasis informacija, kuris leistų Sąjungos kompetentingoms institucijoms vykdyti savo pareigas pagal Direktyvą 2011/61/ES;

(135)

bendradarbiavimo susitarimais kompetentingoms institucijoms turėtų būti sudarytos sąlygos vykdyti priežiūros ir reikalavimų vykdymo užtikrinimo pareigas trečiųjų šalių subjektų atžvilgiu. Todėl bendradarbiavimo susitarimuose turėtų būti nustatyta aiški ir konkreti susipažinimo su informacija, patikrų vietoje atlikimo ir trečiųjų šalių institucijų pagalbos teikimo sistema. Bendradarbiavimo susitarimais turėtų būti užtikrinta, kad gauta informacija būtų galima dalytis su kitomis atitinkamomis kompetentingomis institucijomis, EVPRI ir ESRV;

(136)

siekiant sudaryti sąlygas kompetentingoms institucijoms, AIFV ir depozitoriumams prisitaikyti prie naujų šio reglamento reikalavimų, kad juos būtų galima veiksmingai ir rezultatyviai taikyti, šio reglamento taikymo pradžios data turėtų sutapti su Direktyvos 2011/61/ES perkėlimo į nacionalinę teisę data,