17.12.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 335/1

(1)

seksualinė prievarta prieš vaikus ir jų seksualinis išnaudojimas, įskaitant vaikų pornografiją, yra sunkūs pagrindinių teisių pažeidimai, pirmiausia – vaikų teisių į apsaugą ir globą, būtinų jų gerovei, kaip numatyta 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (3), pažeidimai;

(2)

pagal Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnio 1 dalį Sąjunga pripažįsta teises, laisves ir principus, nustatytus Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kurios 24 straipsnio 2 dalyje nustatoma, kad vykdant visus su vaikais susijusius valdžios ar privačių institucijų veiksmus svarbiausi būtų vaiko interesai. Be to, Stokholmo programoje „Atvira ir saugi Europa piliečių labui ir saugumui“ (4) aiškus prioritetas teikiamas kovai su seksualine prievarta prieš vaikus ir jų seksualiniu išnaudojimu bei vaikų pornografija;

(3)

vaikų pornografijos, kurią sudaro seksualinės prievartos prieš vaikus vaizdai, taip pat kitų itin sunkių formų seksualinės prievartos prieš vaikus ir jų seksualinio išnaudojimo atvejų daugėja dėl naujų technologijų ir interneto naudojimo;

(4)

2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2004/68/TVR dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija (5) suderinami valstybių narių teisės aktai, kuriais kriminalizuojami sunkiausi seksualinės prievartos prieš vaikus ir jų seksualinio išnaudojimo atvejai, išplečiama nacionalinė jurisdikcija ir nustatoma minimali pagalba nukentėjusiesiems. 2001 m. kovo 15 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2001/220/TVR dėl nukentėjusiųjų padėties baudžiamosiose bylose (6) nustatomos nukentėjusiųjų teisės baudžiamosiose bylose, įskaitant teisę į apsaugą ir kompensaciją. Be to, seksualinės prievartos prieš vaikus, jų seksualinio išnaudojimo ir vaikų pornografijos atvejų baudžiamąjį persekiojimą vykdyti bus lengviau, įgyvendinus 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2009/948/TVR dėl jurisdikcijos įgyvendinimo kolizijų baudžiamuosiuose procesuose prevencijos ir sprendimo (7);

(5)

pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 34 straipsnį pasirašiusiosios šalys įsipareigoja saugoti vaiką nuo bet kokio seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos. 2000 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos fakultatyvinis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos ir ypač 2007 m. Europos Tarybos vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos konvencija yra reikšmingos priemonės siekiant sustiprinti tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje;

(6)

kovojant su tokiomis sunkiomis nusikalstamomis veikomis kaip seksualinis vaikų išnaudojimas ir vaikų pornografija, būtinas išsamus požiūris, aprėpiantis nusikaltusių asmenų baudžiamąjį persekiojimą, nukentėjusių vaikų apsaugą ir nusikalstamų veikų prevenciją. Įgyvendinant bet kokias priemones siekiant kovoti su minėtomis nusikalstamomis veikomis pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, visų pirma turi būti atsižvelgiama į tai, kad vaiko interesai būtų svarbiausi. Pamatinis sprendimas 2004/68/TVR turėtų būti pakeistas nauja priemone, kuria būtų numatyti tokie išsamūs teisiniai pagrindai, leidžiantys pasiekti tą tikslą;

(7)

ši direktyva turėtų visapusiškai papildyti 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/36/ES dėl prekybos žmonėmis prevencijos ir kovos su ja, pakeičiančią Tarybos pamatinį sprendimą 2002/629/TVR (8), nes kai kurios prekybos žmonėmis aukos taip pat buvo nuo seksualinės prievartos ar seksualinio išnaudojimo nukentėję vaikai;

(8)

atsižvelgiant į tai, kad siekiama bausti už veiksmus, susijusius su pornografiniu renginiu, šioje direktyvoje kalbama apie organizuotą tiesioginį žiūrovams skirtą demonstravimą, taigi į apibrėžtį neįeina asmeninis tiesioginis vienodo raidos ir brandos lygio asmenų, taip pat vaikų, sulaukusių amžiaus, kai gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, ir jų partnerių bendravimas;

(9)

vaikų pornografija dažnai apima vaizdus, kuriuose užfiksuota, kaip suaugusieji seksualiai prievartauja vaikus. Ji taip pat gali apimti atvirus lytinius veiksmus atliekančių vaikų ar jų lyties organų vaizdus, kai tokie vaizdai naudojami pirmiausia seksualiniais tikslais su vaiko žinia ar be jos. Be to, vaikų pornografijos sąvoka taip pat apima tikroviškus vaizdus, kuriuose vaikas atlieka arba vaizduojama, kad atlieka atvirus seksualinius veiksmus, pirmiausia seksualiniais tikslais;

(10)

negalia pati savaime netrukdo duoti sutikimą seksualiniams veiksmams. Tačiau turėtų būti kriminalizuotas pasinaudojimas negalia, siekiant atlikti seksualinius veiksmus su vaiku;

(11)

priimdama teisės aktus dėl materialinės baudžiamosios teisės, Sąjunga turėtų užtikrinti tokių teisės aktų nuoseklumą, visų pirma bausmių lygio požiūriu. Vadovaujantis Lisabonos sutartimi, turėtų būti atsižvelgta į 2002 m. balandžio 24 ir 25 d. Tarybos išvadas dėl požiūrio, taikytino bausmių derinimo srityje, kuriose nurodyti keturi bausmių lygiai. Kadangi šioje direktyvoje pateiktas išskirtinai didelis įvairių nusikalstamų veikų skaičius, siekiant atsižvelgti į įvairius nusikalstamų veikų sunkumo lygius, joje būtina bausmių lygius diferencijuoti labiau, nei paprastai turėtų būti numatyta Sąjungos teisės aktuose;

(12)

už sunkią seksualinę prievartą prieš vaikus ir seksualinį vaikų išnaudojimą turėtų būti taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios sankcijos. Pirmiausia – už įvairių formų vaikų seksualinę prievartą ir jų seksualinį išnaudojimą, kuriems palankias sąlygas sudaro informacinių ir ryšių technologijų naudojimas, pvz., ryšių mezgimas su vaikais internetu seksualiniais tikslais socialinių tinklų ir pokalbių svetainėse. Taip pat reikėtų išaiškinti vaikų pornografijos apibrėžtį ir ją kuo labiau priartinti prie apibrėžties, nurodytos tarptautiniuose teisės aktuose;

(13)

maksimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta šioje direktyvoje už joje nurodytas nusikalstamas veikas, turėtų būti taikoma bent už tokias sunkiausių formų veikas;

(14)

siekdamos užtikrinti, kad už su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija susijusias nusikalstamas veikas būtų baudžiama maksimalia laisvės atėmimo bausme, numatyta šioje direktyvoje, valstybės narės, atsižvelgdamos į jų nacionalinę teisę, gali sujungti nacionalinės teisės aktuose numatytas laisvės atėmimo bausmes už tokias nusikalstamas veikas;

(15)

pagal šią direktyvą valstybės narės, atsižvelgdamos į Sąjungos teisės nuostatas dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, savo nacionalinės teisės aktuose privalo numatyti atitinkamas baudžiamąsias sankcijas. Šioje direktyvoje nenustatoma įpareigojimų, kaip tokias sankcijas ar kitą galimą teisėsaugos sistemą taikyti konkrečiais atvejais;

(16)

visų pirma, kai šioje direktyvoje nurodytos nusikalstamos veikos vykdomos siekiant finansinės naudos, valstybės narės raginamos apsvarstyti, ar kartu su laisvės atėmimo bausme turėtų būti nustatomos ir finansinės baudos;

(17)

kalbant apie vaikų pornografiją, sąvoka „neteisėtas“ leidžia valstybėms narėms teikti apsaugą, kai elgesys susijęs su pornografine medžiaga, skirta, pvz., medicininiams, moksliniams ar panašiems tikslams. Taikant šią sąvoką taip pat galima vykdyti veiksmus turint teisinius vidaus įgaliojimus, pvz., institucijos gali turėti vaikų pornografijos, kad galėtų atlikti baudžiamąsias procedūras arba užkirsti kelią nusikaltimams, juos nustatyti arba tirti. Be to, pagal šią sąvoką galima taikyti teisminės gynybos ar kitus panašius principus, pagal kuriuos esant specifinėms aplinkybėms iš asmens nereikalaujama atsakomybės, pvz., kai naudojamasi telefonu ar internetu siekiant pranešti apie tokius atvejus;

(18)

turėtų būti kriminalizuotas sąmoningas prieigos prie vaikų pornografijos gavimas, naudojantis informacinėmis ir ryšių technologijomis. Kad asmuo galėtų būti patrauktas atsakomybėn, jis turėtų ketinti įeiti į tinklavietę, kurioje pateikta vaikų pornografijos medžiagos, ir žinoti, kad joje galima rasti tokių vaizdų. Sankcijos neturėtų būti taikomos asmenims, kurie netyčia įeina į tinklavietes, kuriose pateikta vaikų pornografijos medžiagos. Tai, kad nusikalstama veika yra tyčinio pobūdžio, gali būti nustatyta visų pirma atsižvelgiant į tai, kad ji yra pasikartojanti, arba į tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta pasinaudojus mokama paslauga;

(19)

ryšių su vaikais mezgimas seksualiniais tikslais yra specifinė internetinė grėsmė, nes internetas suteikia naudotojams precedento neturintį anonimiškumą, kadangi jie gali nuslėpti savo tikrąją tapatybę ir asmenines savybes, pvz., savo amžių. Tuo pačiu valstybės narės pripažįsta, kad svarbu kovoti ir su ryšių su vaikais mezgimu ne internete, visų pirma, kai ryšiai mezgami nenaudojant informacinių ir ryšių technologijų. Valstybės narės raginamos kriminalizuoti tokį elgesį, kai norint, kad vaikas susitiktų su nusikaltėliu seksualiniais tikslais, ryšiai mezgami vaikui matant ar greta, pvz., kai konkrečiai ruošiamasi įvykdyti nusikalstamą veiką, kėsinimąsi įvykdyti šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas ar naudojama tam tikros formos seksualinė prievarta. Nesvarbu, kokį sprendimą pasirenka valstybės narės, siekdamos kriminalizuoti viliojimą ne internetu, jos turėtų užtikrinti, kad tokių nusikalstamų veikų vykdytojai būtų vienaip ar kitaip traukiami baudžiamojon atsakomybėn;

(20)

šia direktyva nereglamentuojama valstybių narių politika, susijusi su savanoriškais seksualiniais veiksmais, kuriuos gali atlikti vaikai ir kuriuos galima laikyti įprastu besivystančio žmogaus seksualumo atradimo procesu, atsižvelgiant į įvairias kultūrines ir teisines tradicijas bei naujas vaikų ir paauglių santykių užmezgimo ir palaikymo formas – be kita ko, naudojantis informacinėmis ir ryšių technologijomis. Tokiems klausimams ši direktyva netaikoma. Valstybės narės, kurios pasinaudoja šioje direktyvoje nurodytomis galimybėmis, turėtų tai daryti naudodamosi savo įgaliojimais;

(21)

valstybės narės, vadovaudamosi jų teisės sistemose nustatytomis taikytinomis taisyklėmis dėl sunkinančių aplinkybių, turėtų nacionalinėje teisėje numatyti sunkinančias aplinkybes. Jos turėtų užtikrinti, kad teisdami nusikaltusius asmenis teisėjai turėtų galimybę atsižvelgti į tokias sunkinančias aplinkybes, nors teisėjai ir neprivalo tokių sunkinančių aplinkybių taikyti. Sunkinančios aplinkybės neturėtų būti numatytos valstybių narių teisėje tais atvejais, kai tai neturi reikšmės atsižvelgiant į konkrečios nusikalstamos veikos pobūdį. Įvairių sunkinančių aplinkybių, kurios yra numatytos šioje direktyvoje, aktualumas turėtų būti įvertintas nacionaliniu lygmeniu kiekvienos iš šioje direktyvoje nurodytų nusikalstamų veikų atveju;

(22)

pagal šią direktyvą protine ar fizine negalia turėtų būti laikoma taip pat ir būklė, kai jaučiama fizinė ar protinė negalia dėl narkotikų ar alkoholio poveikio;

(23)

kovojant su seksualiniu vaikų išnaudojimu, turėtų būti visapusiškai pasinaudojama esamais aktais dėl nusikalstamu būdu įgytų pajamų arešto bei konfiskavimo, pvz., Jungtinių Tautų konvencija prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą bei jos protokolais, 1990 m. Europos Tarybos konvencija dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, 2001 m. birželio 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2001/500/TVR dėl pinigų plovimo, nusikaltimo priemonių ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų nustatymo, paieškos, įšaldymo, areštavimo ir konfiskavimo (9) ir 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2005/212/TVR dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo (10). Areštuotas bei konfiskuotas šioje direktyvoje nurodytų nusikalstamų veikų priemones ir iš jų nusikalstamu būdu gautas pajamas turėtų būti skatinama skirti nukentėjusiesiems teikiamai pagalbai ir jų apsaugai remti;

(24)

turėtų būti išvengta asmenų, nukentėjusių nuo šioje direktyvoje nurodytų nusikalstamų veikų, antrinės viktimizacijos. Tose valstybėse narėse, kuriose pagal nacionalinę baudžiamąją teisę baudžiama už prostituciją arba už tai, kad asmuo pavaizduotas pornografinėje medžiagoje, turėtų būti suteikta galimybė nevykdyti baudžiamojo persekiojimo ir neskirti bausmių pagal tokią teisę tais atvejais, kai tam tikras vaikas įvykdė šias veikas dėl to, kad nukentėjo nuo seksualinio išnaudojimo, arba tais atvejais, kai vaikas buvo priverstas dalyvauti vaikų pornografinėje veikloje;

(25)

ši direktyva yra baudžiamosios teisės derinimo priemonė, todėl joje numatomos įvairaus lygio bausmės, kurios turėtų būti taikomos nedarant poveikio konkrečiai valstybių narių baudžiamajai politikai, susijusiai su pažeidėjais vaikais;

(26)

turėtų būti palengvintas nusikalstamų veikų tyrimas ir kaltinimų pareiškimas baudžiamosiose bylose, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiems vaikams sunku apskųsti seksualinę prievartą prieš juos naudojančius asmenis, ir į nusikaltusių asmenų anonimiškumą kibernetinėje erdvėje; siekiant užtikrinti sėkmingą šioje direktyvoje nurodytų nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą, šie veiksmai iš esmės turėtų būti pradedami nepriklausomai nuo to, ar nukentėjęs asmuo arba jo atstovas pateikė skundą ar kaltinimą. Pakankamo baudžiamojo persekiojimo laikotarpio trukmė turėtų būti nustatyta pagal nacionalinę teisę;

(27)

už nusikalstamų veikų, nurodytų šioje direktyvoje, tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą atsakingi asmenys turėtų turėti galimybę naudotis veiksmingomis tyrimo priemonėmis. Tos priemonės galėtų būti pranešimų perėmimas, slaptas stebėjimas, įskaitant elektroninį stebėjimą, banko sąskaitų kontrolė ir kiti finansiniai tyrimai, atsižvelgiant, inter alia, į proporcingumo principą ir tiriamų nusikalstamų veikų pobūdį bei sunkumą. Tinkamais atvejais, kai tai atitinka nacionalinius teisės aktus, viena iš tokių priemonių turėtų būti galimybė teisėsaugos institucijoms naudotis netikra tapatybe internete;

(28)

valstybės narės turėtų skatinti visus asmenis, žinančius apie seksualinę prievartą prieš vaikus arba jų seksualinį išnaudojimą arba tai įtariančius, pranešti apie tai kompetentingoms valdžios tarnyboms. Kiekviena valstybė narė atsako už tai, kad būtų nustatytos kompetentingos valdžios institucijos, kurioms būtų galima pranešti apie tokius įtarimus. Tos kompetentingos valdžios institucijos turėtų būti ne tik vaiko teisių apsaugos tarnybos ar atitinkamos socialinės tarnybos. Turėtų būti taikomas „sąžiningų įtarimų“ reikalavimas, kuriuo siekiama neleisti, kad šia nuostata būtų pasinaudota piktavališkais tikslais siekiant sankcionuoti esą įvykdytų veiksmų, kurie tik įsivaizduojami arba apie kuriuos pranešama melagingai, pasmerkimą;

(29)

turėtų būti iš dalies pakeistos jurisdikcijos nuostatos, siekiant užtikrinti, kad prievartą prieš vaikus naudojantys asmenys arba seksualiniai vaikų išnaudotojai iš Sąjungos būtų persekiojami, net jeigu nusikaltimus įvykdo ne Sąjungoje, pirmiausia užsiimdami vadinamuoju sekso turizmu. Vaikų sekso turizmas turėtų būti suprantamas kaip vaikų seksualinis išnaudojimas, kurį atlieka asmuo ar asmenys, keliaujantys iš savo įprastinės aplinkos į šalį, kurioje užmezga seksualinį kontaktą su vaikais. Kai vaikų sekso turizmas vyksta už Sąjungos ribų, valstybės narės raginamos, pasinaudojant turimomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis priemonėmis, įskaitant dvišalius ir daugiašalius susitarimus dėl ekstradicijos, savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose ar baudžiamojo proceso perdavimo, aktyviau bendradarbiauti su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis siekiant kovoti su sekso turizmu. Valstybės narės turėtų skatinti atvirą dialogą ir ryšius su Sąjungai nepriklausančiomis šalimis, siekiant turėti galimybių pagal jų nacionalinės teisės aktus persekioti nusikaltėlius, kurie keliauja už Sąjungos ribų seksualinio turizmo tikslais;

(30)

priemonės, skirtos apsaugoti nukentėjusius vaikus, turėtų būti patvirtinamos atsižvelgiant į tai, kad jų interesai būtų svarbiausi, ir įvertinus jų poreikius. Nukentėję vaikai turėtų turėti galimybes lengvai naudotis teisių gynimo priemonėmis ir interesų konfliktų sprendimo priemonėmis seksualinės prievartos prieš vaikus ir jų seksualinio išnaudojimo šeimoje atvejais. Jeigu baudžiamojo tyrimo arba bylos metu turėtų būti paskirtas specialus vaiko atstovas, šį vaidmenį taip pat galėtų atlikti juridinis asmuo – institucija arba tarnyba. Be to, nukentėję vaikai turėtų būti apsaugoti nuo sankcijų, pavyzdžiui, pagal nacionalinės teisės aktus dėl prostitucijos, jeigu jie apie savo atvejį praneša kompetentingoms valdžios institucijoms. Be to, dalyvaudami baudžiamosiose bylose, nukentėję vaikai, kiek tai įmanoma, neturėtų patirti papildomos traumos dėl apklausų ar matydami nusikaltusius asmenis. Išmokus gerai suprasti vaikus ir žinant, kaip jie elgiasi, susidūrę su traumuojančia patirtimi, bus galima lengviau užtikrinti, kad įkalčiai būtų renkami kokybiškai ir kad būtų mažinamas stresas, kurį tenka patirti vaikams, kai imamasi būtinų priemonių;

(31)

valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę teikti nukentėjusiems vaikams trumpalaikę ir ilgalaikę pagalbą. Bet kokia žala, padaryta įvykdžius vaiko seksualinę prievartą ir seksualinį išnaudojimą, yra svarbi, ir į ją turėtų būti atkreiptas dėmesys. Dėl žalos, padarytos įvykdžius seksualinę prievartą ar seksualinį išnaudojimą, pobūdžio tokia pagalba turėtų būti teikiama tiek, kiek ji reikalinga vaikui, kad jis pasveiktų fiziškai ir psichologiškai, ir prireikus gali būti teikiama net kai vaikas taps suaugusiuoju. Nukentėjusio vaiko tėvams arba globėjams, jei jie nėra įtariami dalyvavę atitinkamoje nusikalstamoje veikoje, taip pat turėtų būti teikiama pagalba ir rengiami mokymai, kad jie galėtų padėti nukentėjusiems vaikams baudžiamosiose bylose;

(32)

Pamatiniu sprendimu 2001/220/TVR nustatomos nukentėjusių asmenų teisės baudžiamosiose bylose, įskaitant teisę į apsaugą ir kompensaciją. Be to, vaikai, nukentėję nuo seksualinės prievartos, seksualinio išnaudojimo ir vaikų pornografijos, turėtų turėti galimybę naudotis teisinėmis konsultacijomis ir, atsižvelgiant į nukentėjusių asmenų vaidmenį atitinkamose teisingumo sistemose, teisinio atstovavimo paslaugomis, taip pat žalos atlyginimo reikalavimo tikslais. Tokią teisinę konsultaciją ir teisinį atstovavimą kompetentingos valdžios institucijos galėtų teikti ir siekiant iš valstybės išsireikalauti kompensaciją. Teisinių konsultacijų tikslas – padėti nukentėjusiesiems gauti informacijos ir patarimų apie įvairias galimybes, kuriomis jos gali naudotis. Teisinės konsultacijos turėtų būti teikiamos asmens, gavusio atitinkamą teisinį apmokymą, ir jis nebūtinai privalo būti teisininkas. Teisinės konsultacijos ir, atsižvelgiant į nukentėjusiojo vaidmenį atitinkamose teisingumo sistemose, teisinio atstovavimo paslaugos turėtų būti teikiamos nemokamai bent jau tada, kai nukentėjusysis neturi pakankamai finansinių lėšų, laikantis valstybių narių vidaus procedūrų;

(33)

valstybės narės turėtų imtis veiksmų, siekdamos užkirsti kelią veiksmams, susijusiems su seksualinės prievartos prieš vaikus ir vaikų seksualinio turizmo propagavimu, ar juos uždrausti. Galėtų būti nagrinėjami įvairūs prevencinės priemonės, tokios kaip turizmo sektoriaus elgesio kodekso ir savireguliavimo mechanizmų parengimas ir stiprinimas, etikos kodekso nustatymas arba kokybės ženklo, skiriamo turizmo organizacijoms, kovojančioms su vaikų sekso turizmu ar vykdančioms aiškią kovos su vaikų sekso turizmu politiką, sukūrimas;

(34)

valstybės narės turėtų sukurti ir (arba) stiprinti politiką, kuria siekiama užkirsti kelią seksualinei vaikų prievartai ir jų seksualiniam išnaudojimui, įskaitant priemones, kuriomis varžoma ir mažinama visų formų vaikų seksualinį išnaudojimą skatinanti paklausa, ir priemones, kuriomis mažinama rizika vaikams tapti nukentėjusiaisiais, vykdant informacijos ir informuotumo didinimo kampanijas bei mokslinių tyrimų ir švietimo programas. Imdamosi šių iniciatyvų, valstybės narės turėtų vadovautis požiūriu, kuriuo ginamos vaikų teisės. Ypač reikėtų stengtis užtikrinti, kad vaikams skirtos informuotumo didinimo kampanijos būtų tinkamos ir pakankamai lengvai suprantamos. Turėtų būti apsvarstyta galimybė sukurti pagalbos arba specialiąsias linijas;

(35)

turėtų būti skatinama pranešimo apie vaikų seksualinę prievartą ir seksualinį išnaudojimą ir pagalbos vaikams sistema, t. y. pagalbos telefonu linijos (pranešimams apie dingusius vaikus telefono numeris – 116 000, nusikaltimo aukoms – 116 006 ir vaikams – 116 111), numatytos 2007 m. vasario 15 d. Komisijos sprendime 2007/116/EB dėl nacionalinio skaitmenimis 116 prasidedančio numerių intervalo rezervavimo suderintų socialinių paslaugų suderintiems numeriams (11), ir atsižvelgiama į jų veikimo patirtį;

(36)

specialistai, kuriems gali tekti bendrauti su vaikais, nukentėjusiais nuo seksualinės prievartos ir seksualinio išnaudojimo, turėtų būti tinkamai parengti atpažinti tokius nukentėjusiuosius ir su jais bendrauti. Taip rengti turėtų būti skatinama šių kategorijų atstovus, kuriems gali tekti bendrauti su nukentėjusiais vaikais: policijos pareigūnus, prokurorus, teisininkus, teisminių institucijų darbuotojus ir teismų pareigūnus, vaikų ir sveikatos priežiūros personalą, tačiau taip rengiami galėtų būti ir kitų grupių asmenys, kuriems dirbant gali tekti susitikti su vaikais, nukentėjusiais nuo seksualinės prievartos ir seksualinio išnaudojimo;

(37)

siekiant užkirsti kelią vaikų seksualinei prievartai ir seksualiniam išnaudojimui, seksualines nusikalstamas veikas įvykdžiusiems asmenims turėtų būti pasiūlytos intervencijos programos ar priemonės. Tose intervencijos programose ar priemonėse turėtų būti laikomasi plataus, lankstaus požiūrio, daugiausia dėmesio skiriant medicinos bei psichologiniams ir socialiniams aspektams, ir jos turėtų būti neprivalomos. Tomis intervencijos programomis ar priemonėmis nedaromas poveikis kompetentingų teisminių institucijų nustatytoms intervencijos programoms ar priemonėms;

(38)

automatiškai nesuteikiama teisė naudotis intervencijos programomis ar priemonėmis. Valstybė narė sprendžia, kokios intervencijos programos ar priemonės yra tinkamos;

(39)

siekiant užkirsti kelią recidyvui ir sumažinti jo atvejų skaičių, turėtų būti įvertinamas nusikaltusių asmenų keliamas pavojus ir grėsmė, kad nusikalstamos veikos prieš vaikus bus pakartotos. Tokiam įvertinimui taikoma tvarka, pavyzdžiui, kuri institucija yra kompetentinga priimti sprendimą dėl tokio įvertinimo ir jį atlikti, arba kada – baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu arba po jo – turėtų būti atliktas šis įvertinimas, taip pat tvarka, susijusi su veiksmingomis intervencijos programomis ar priemonėmis, kurios pasiūlomos po to įvertinimo, turėtų atitikti valstybių narių vidaus procedūras. Siekiant to paties tikslo – užkirsti kelią recidyvui ir sumažinti jo atvejų skaičių – nusikaltę asmenys taip pat turėtų turėti galimybę savanoriškai naudotis veiksmingomis intervencijos programomis ar priemonėmis. Tomis intervencijos programomis ar priemonėmis neturėtų būti trukdoma nacionalinėms sistemoms, įsteigtoms siekiant gydyti psichikos sutrikimų turinčius asmenis;

(40)

jeigu, atsižvelgiant į nusikaltusių asmenų keliamą pavojų ir galimą grėsmę, kad nusikalstamos veikos bus pakartotos, yra tikslinga, nuteistiems nusikaltusiems asmenims turėtų būti laikinai arba visam laikui užkirstas kelias užsiimti bent profesine veikla, susijusia su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais. Darbdaviai, įdarbindami darbuotojus eiti pareigas, susijusias su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais, turi teisę būti informuojami apie į nuosprendžių registrą įrašytus esamus apkaltinamuosius nuosprendžius už nusikalstamas seksualines veikas prieš vaikus arba apie galiojantį teisių atėmimą. Šioje direktyvoje vartojama sąvoka „darbdaviai“ turėtų apimti ir asmenis, vadovaujančius organizacijoms, vykdančioms savanorišką veiklą, susijusią su vaikų globa ir (arba) priežiūra, į kurią įeina ir tiesioginiai bei reguliarūs kontaktai su vaikais. Informacijos perdavimo būdas, pvz., per atitinkamą asmenį, ir tikslus informacijos turinys, ir tai, ką reiškia organizuoti savanoriški veiksmai ir tiesioginiai bei reguliarūs kontaktai su vaikais, turėtų būti nustatyta pagal nacionalinę teisę;

(41)

deramai atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas, šioje direktyvoje atsižvelgiama į tai, kad pasinaudoti nuosprendžių registru leidžiama tik kompetentingai valdžios institucijai arba atitinkamam asmeniui. Šioje direktyvoje nenustatoma prievolė pakeisti nacionalines sistemas, taikomas nuosprendžių registrams, ar prieigos prie šių registrų būdus;

(42)

šia direktyva nesiekiama derinti taisyklių dėl atitinkamų asmenų sutikimo keičiantis informacija iš nuosprendžių registrų, pvz., ar reikalauti tokio sutikimo, ar ne. Nesvarbu, ar pagal nacionalinę teisę reikalaujama gauti sutikimą, ar ne, pagal šią direktyvą nenustatoma prievolė keisti nacionalinę teisę ar atitinkamas nacionalines procedūras;

(43)

valstybės narės gali apsvarstyti galimybę kaltininkų atžvilgiu imtis papildomų administracinių priemonių, pvz., registruoti asmenis, nuteistus už šioje direktyvoje nurodytas nusikalstamas veikas, seksualines nusikalstamas veikas padariusių asmenų registre. Prieiga prie tų registrų turėtų būti ribojama laikantis nacionalinių konstitucinių principų ir taikytinų duomenų apsaugos standartų, pvz., prieigą turėtų turėti tik teisminės ir (arba) teisėsaugos institucijos;

(44)

valstybės narės skatinamos kartu su pilietine visuomene sukurti nacionalines ar vietos duomenų rinkimo priemones ar pagrindinius centrus, siekiant stebėti ir vertinti seksualinės prievartos prieš vaikus ir jų seksualinio išnaudojimo reiškinį. Kad būtų galima tinkamai įvertinti veiksmų, kuriais siekiama kovoti su seksualine prievarta prieš vaikus, vaikų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, rezultatus, Sąjunga turėtų toliau plėtoti darbą metodologijų ir duomenų rinkimo metodų srityse siekiant parengti palyginamą statistiką;

(45)

valstybės narės turėtų imtis atitinkamų veiksmų, siekdamos teikti informavimo paslaugas, kad būtų galima teikti informaciją, kaip atpažinti seksualinės prievartos ir seksualinio išnaudojimo ženklus;

(46)

vaikų pornografija, kurią sudaro vaiko seksualinės prievartos vaizdai, yra konkrečios rūšies turinys, kurio negalima laikyti nuomonės išraiška. Siekiant užkirsti kelią tokiai pornografijai, būtina mažinti vaiko seksualinės prievartos medžiagos apyvartą, apsunkinant nusikaltusių asmenų galimybes įkelti tokį turinį į viešai prieinamą internetą. Todėl būtina imtis veiksmų, kad būtų pašalintas turinys ir sulaikyti tokių vaizdų kūrėjai, platintojai ar tokius vaizdus, susijusius su seksualine prievarta prieš vaikus, parsisiunčiantys asmenys. Siekdamos remti Sąjungos pastangas kovoti su vaikų pornografija, valstybės narės turėtų daryti viską, kas įmanoma, kad bendradarbiautų su trečiosiomis šalimis ir taip stengtųsi užtikrinti, kad toks turinys būtų pašalintas iš jų teritorijoje esančių serverių;

(47)

tačiau nepaisant tokių pastangų, jeigu pirminė medžiaga yra ne Sąjungoje, pašalinti vaikų pornografijos medžiagos šaltinį dažnai būna neįmanoma dėl to, kad valstybė, kurioje yra serveriai, nepageidauja bendradarbiauti, arba tenka labai ilgai užtrukti, kol pavyksta pasiekti, kad atitinkama valstybė pašalintų medžiagą. Todėl galėtų būti nustatyti prieigos iš Sąjungos teritorijos prie interneto tinklalapių, kuriuose, kaip nustatyta, yra vaikų pornografijos arba kuriais tokia pornografija platinama, blokavimo mechanizmai. Priemonės, kurių pagal šią direktyvą imasi valstybės narės, siekdamos pašalinti, ar, jei taikoma, blokuoti tinklalapius, kuriuose yra vaikų pornografijos, gali būti grindžiamos įvairių tipų viešaisiais veiksmais, pvz., teisėkūros, ne teisėkūros, teisminiais ar kitais. Atsižvelgiant į tai, šia direktyva nedaromas poveikis savanoriškiems veiksmams, kurių imasi interneto pramonė, siekdama užkirsti kelią piktnaudžiavimui jos paslaugomis, ar bet kokiai valstybių narių teikiamai šių veiksmų paramai. Nesvarbu, koks veiksmų ar metodo pagrindas pasirenkamas, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jį taikant naudotojams ir paslaugų teikėjams būtų užtikrinamas tinkamo lygio teisinis tikrumas ir nuspėjamumas. Siekiant šalinti ir blokuoti prievartos prieš vaikus turinį, turėtų būti kuriamas ir stiprinamas viešųjų institucijų bendradarbiavimas, pirmiausia siekiant, kad svetainių, kuriose yra vaikų pornografijos medžiagos, nacionaliniai sąrašai būtų kuo išsamesni ir kad būtų išvengta veiklos dubliavimo. Taikant tokias priemones būtina atsižvelgti į galutinių naudotojų teises ir laikytis galiojančių teisinių ir teisminių procedūrų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos. Pagal Saugesnio interneto programą sukurtas specialiųjų linijų tinklas – taip siekiama rinkti informaciją, taip pat užtikrinti ataskaitų dėl pagrindinių rūšių neteisėto turinio internete teikimą ir keitimąsi jomis;

(48)

šia direktyva siekiama iš dalies pakeisti ir praplėsti Pamatinio sprendimo 2004/68/TVR nuostatas. Kadangi būsimų pakeitimų yra daug ir jie yra esminiai, siekiant aiškumo reikėtų pakeisti visą pamatinį sprendimą valstybių narių, kurios dalyvauja priimant šią direktyvą, atžvilgiu;

(49)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. kovoti su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo apimties ir poveikio to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(50)

šia direktyva užtikrinamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, visų pirma pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, t. y.: teisės į žmogaus orumo apsaugą, kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimo, vaiko teisių, teisės į laisvę ir saugumą, saviraiškos ir informacijos laisvės, teisės į asmens duomenų apsaugą, teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principų. Šia direktyva siekiama užtikrinti, kad būtų besąlygiškai užtikrinamos visos šios teisės ir laikomasi principų, ir ji atitinkamai turi būti įgyvendinama;

(51)

pagal Protokolo dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės (Nr. 21), pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 3 straipsnį Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė pageidaujančios dalyvauti priimant ir taikant šią direktyvą;

(52)

Danija, remdamasi Protokolo (Nr. 22) dėl Danijos pozicijos, pridėto prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, 1 ir 2 straipsnių nuostatomis, nedalyvauja priimant šią direktyvą, taigi ši direktyva nėra jai įpareigojanti ir Danija neprivalo jos taikyti,

a)

vaikas – bet kuris jaunesnis nei 18 metų asmuo;

b)

amžius, kurio sulaukus gali būti duotas sutikimas lytiškai santykiauti – amžius, kurio nesulaukus draudžiama atlikti seksualinius veiksmus su vaiku pagal nacionalinę teisę;

c)

vaikų pornografija:

d)

vaikų prostitucija – vaiko išnaudojimas seksualiniams veiksmams kaip užmokestį už tai duodant arba žadant pinigų ar bet kurį kitokį atlygį arba kompensaciją, nesvarbu, ar tas užmokestis, pažadas ar kompensacija duodami vaikui, ar trečiajai šaliai;

e)

pornografinis renginys – organizuotas tiesioginis žiūrovams skirtas demonstravimas, be kita ko, informacinėmis ir ryšių technologijomis:

f)

juridinis asmuo – subjektas, turintis teisinį subjektiškumą pagal taikytiną teisę, išskyrus valstybes ar valdžios funkcijas vykdančias viešąsias įstaigas bei viešąsias tarptautines organizacijas.

i)

piktnaudžiaujama pripažintu pasitikėjimu, autoritetu arba įtaka vaikui – baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, jei vaikas nėra sulaukęs amžiaus, kai jis gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, ir ne trumpesne kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme, jei vaikas yra sulaukęs tokio amžiaus; arba

ii)

piktnaudžiaujama itin pažeidžiama vaiko padėtimi, visų pirma dėl jo protinės ar fizinės negalios arba priklausomumo – baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme, jei vaikas nėra sulaukęs amžiaus, kai jis gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, ir ne trumpesne kaip trejų metų laisvės atėmimo bausme, jei vaikas yra sulaukęs tokio amžiaus; arba

iii)

naudojama prievarta, jėga arba grasinama – baudžiama maksimalia ne trumpesne kaip dešimties metų laisvės atėmimo bausme, jei vaikas nėra sulaukęs amžiaus, kai jis gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti, ir ne trumpesne kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme, jei vaikas yra sulaukęs tokio amžiaus.

a)

nusikalstama veika buvo padaryta prieš itin pažeidžiamoje padėtyje esantį vaiką, pvz., vaiką, turintį protinę ar fizinę negalią, vaiką, esantį priklausomumo būklėje, arba vaiką, esantį fizinės ar protinės negalios būsenoje;

b)

nusikalstama veika buvo padaryta vaiko šeimos nario, kartu su vaiku gyvenančio asmens arba asmens, kuris turi pripažintą pasitikėjimą ar autoritetą;

c)

nusikalstama veika buvo padaryta kartu veikusios asmenų grupės;

d)

nusikalstama veika buvo padaryta dalyvaujant nusikalstamoje organizacijoje, kaip apibrėžta 2008 m. spalio 24 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu (12);

e)

nusikaltęs asmuo jau anksčiau buvo pripažintas kaltu už tokio paties pobūdžio nusikalstamas veikas;

f)

nusikaltęs asmuo sąmoningai arba per neatsargumą sukėlė pavojų vaiko gyvybei; ar

g)

nusikalstama veika buvo padaryta panaudojant sunkų smurtą, arba nukentėjusiajam padaryta ypač didelė žala.

a)

atstovauti juridiniam asmeniui;

b)

juridinio asmens vardu priimti sprendimus; arba

c)

vykdyti kontrolę juridinio asmens struktūroje.

a)

teisės į valstybės teikiamas lengvatas arba pagalbą atėmimą;

b)

laikiną ar nuolatinį teisės verstis komercine veikla atėmimą;

c)

teisminės priežiūros skyrimą;

d)

teismo paskirtą likvidavimą; ar

e)

laikiną ar galutinį įmonių, kurios buvo naudojamos nusikalstamai veikai įvykdyti, uždarymą.

a)

nusikalstama veika visiškai ar iš dalies padaryta jų teritorijoje; arba

b)

nusikalstamą veiką padaręs asmuo yra vienas iš jų piliečių.

a)

nusikalstama veika padaryta vienam iš jos piliečių arba asmeniui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra jos teritorijoje;

b)

nusikalstama veika padaryta jos teritorijoje įsisteigusio juridinio asmens naudai; arba

c)

nusikalstamą veiką padariusio asmens įprastinė gyvenamoji vieta yra jos teritorijoje.

a)

faktus pranešus kompetentingoms valdžios institucijoms, nebūtų nepagrįstai vilkinamos nukentėjusių vaikų apklausos;

b)

prireikus nukentėjusių vaikų apklausos vyktų šiam tikslui sukurtose arba pritaikytose patalpose;

c)

nukentėjusių vaikų apklausas vykdytų šiam tikslui parengti specialistai;

d)

jei įmanoma ir tinkama, visas nukentėjusių vaikų apklausas vykdytų tie patys asmenys;

e)

apklausų būtų kuo mažiau ir jos būtų vykdomos tik tais atvejais, jei tai visiškai būtina baudžiamųjų tyrimų ir procesų tikslais;

f)

nukentėjusį vaiką galėtų lydėti jos teisinis atstovas arba, tam tikrais atvejais, jo pasirinktas suaugusysis, nebent dėl to asmens priimtas pagrįstas priešingas sprendimas.

a)

apklausa vyktų uždarame posėdyje;

b)

nukentėjęs vaikas galėtų būti išklausytas teismo salėje joje nebūdamas, visų pirma naudojant atitinkamas ryšių technologijas.

a)

medžiagos, kuria reklamuojama galimybė padaryti bet kurią iš 3–6 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų, sklaidą; ir

b)

kelionių kitiems asmenims organizavimą komerciniais ar kitais tikslais siekiant padaryti bet kurią iš 3–5 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų.

a)

asmenys, kuriems iškelta baudžiamoji byla dėl bet kurios iš 3–7 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų, tokiomis sąlygomis, kurios nebūtų žalingos ir neprieštarautų teisei į gynybą ar teisingo bei nešališko bylos nagrinėjimo reikalavimams, visų pirma pagal nekaltumo prezumpcijos principą; ir

b)

už bet kurią iš 3–7 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų nuteisti asmenys.

a)

būtų išsamiai informuojami apie pasiūlymo priežastis;

b)

sutiktų dalyvauti programose arba naudotis priemonėmis, išsamiai susipažinę su faktais;

c)

galėtų atsisakyti, o nuteisti asmenys būtų supažindinti su galimomis tokio atsisakymo pasekmėmis.