dėl Europos įrodymų orderio, skirto gauti daiktus, dokumentus ir duomenis siekiant juos naudoti baudžiamuosiuose procesuose

atsižvelgdama į Europos Sąjungos sutartį, ypač į jos 31 straipsnį ir 34 straipsnio 2 dalies b punktą,

1. EĮO yra valstybės narės kompetentingos institucijos išduotas teismo sprendimas, skirtas gauti daiktus, dokumentus ir duomenis iš kitos valstybės narės siekiant juos naudoti procesuose, nurodytuose 5 straipsnyje.

2. Valstybės narės turi vykdyti visus EĮO pagal abipusio pripažinimo principą ir šio pamatinio sprendimo nuostatas.

3. Šis pamatinis sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, išdėstytus Sutarties 6 straipsnyje, ir neturi įtakos jokioms teisminių institucijų prievolėms šioje srityje.

1. Kiekviena valstybė narė informuoja Tarybos Generalinį sekretoriatą, kuri institucija ar institucijos pagal jos nacionalinę teisę yra kompetentingos pagal 2 straipsnio c ir d punktus, kai ta valstybė narė yra išduodančioji valstybė arba vykdančioji valstybė.

2. Valstybės narės, norėdamos pasinaudoti galimybe paskirti centrinę instituciją ar institucijas pagal 8 straipsnio 2 dalį, pateikia Tarybos Generaliniam sekretoriatui informaciją, susijusią su paskirta centrine institucija (-omis). Tokie nurodymai yra privalomi išduodančiosios valstybės institucijoms.

3. Tarybos Generalinis sekretoriatas pateikia gautą informaciją visoms valstybėms narėms ir Komisijai.

1. Nepažeidžiant šio straipsnio 2 dalies, EĮO gali būti išduodamas 7 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, siekiant vykdančiojoje valstybėje gauti daiktus, dokumentus ar duomenis, kurių reikia išduodančiojoje valstybėje 5 straipsnyje nurodytose bylose. EĮO apima jame nurodytus daiktus, dokumentus ir duomenis.

3. Keitimasis informacija apie apkaltinamuosius nuosprendžius iš nuosprendžių registro atliekamas pagal 2005 m. lapkričio 21 d. Tarybos sprendimą 2005/876/TVR dėl keitimosi informacija apie teistumą (8) ir kitus atitinkamus teisės aktus.

4. EĮO gali būti išduodamas siekiant gauti daiktus, dokumentus ar duomenis, kuriems taikoma 2 dalis, kai vykdančioji institucija jau turi ieškomus daiktus, dokumentus ar duomenis dar neišdavus EĮO.

5. Nepaisant 1 dalies, EĮO išduodančiosios institucijos nurodymu taip pat apima bet kurį kitą daiktą, dokumentą ar duomenis, kuriuos vykdančioji institucija randa EĮO vykdymo metu ir be papildomų klausimų mano, kad jie reikalingi procesuose, dėl kurių buvo išduotas EĮO.

6. Nepaisant 2 dalies, išduodančiosios institucijos prašymu, EĮO gali taip pat apimti asmenų, dalyvaujančių vykdant EĮO ir tiesiogiai susijusių su EĮO dalyku, apklausą. Atliekant tokias apklausas taip pat taikomos vykdančiosios valstybės atitinkamos taisyklės, taikomos nacionalinėms byloms.

1. Priede pateiktos formos EĮO turi užpildyti ir pasirašyti išduodančioji institucija bei patvirtinti jo turinio tikslumą.

2. Išduodančioji valstybė EĮO turi parengti oficialia ar viena iš oficialių vykdančiosios valstybės kalbų arba jį į ją išversti.

Kiekviena valstybė narė šio pamatinio sprendimo priėmimo metu arba vėliau Tarybos Generaliniam sekretoriatui deponuotoje deklaracijoje gali nurodyti, kad ji priims EĮO ar EĮO vertimą į vieną ar daugiau kitų Sąjungos institucijų oficialių kalbų.

Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių siekdama užtikrinti, kad EĮO būtų išduotas tik kai išduodančioji institucija yra įsitikinusi, jog įvykdytos šios sąlygos:

1. EĮO gali būti perduodamas valstybės narės kompetentingai institucijai, jei išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija turi pagrįstų priežasčių manyti, kad toje valstybėje narėje yra atitinkami daiktai, dokumentai ar duomenys arba, elektroninių duomenų atveju, jie yra tiesiogiai prieinami pagal vykdančiosios valstybės teisę. Išduodančioji institucija nedelsiant jį perduoda vykdančiajai institucijai bet kuriuo būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą laikantis sąlygų, kurioms esant vykdančioji valstybė gali nustatyti autentiškumą. Visas tolesnis išduodančiosios ir vykdančiosios institucijų oficialus bendravimas vyksta tiesiogiai.

2. Kiekviena valstybė narė gali paskirti centrinę instituciją arba, jei taip numato jos teisinė sistema, kelias centrines institucijas, kurios padėtų kompetentingoms institucijoms. Valstybė narė, jei tai būtina dėl jos vidaus teisminės sistemos sąrangos, gali paskirti centrinę instituciją (-as), atsakingą (-as) už administracinį EĮO perdavimą ir priėmimą bei už visą kitą su tuo susijusį oficialų susirašinėjimą.

3. Jei išduodančioji institucija pageidauja, perdavimas gali būti vykdomas per saugią Europos teisminio tinklo telekomunikacijų sistemą.

4. Jei vykdančioji institucija nežinoma, tai išduodančioji institucija pateikia visus reikiamus užklausimus, taip pat ir per Europos teisminio tinklo kontaktinius punktus, kad gautų šią informaciją iš vykdančiosios valstybės.

5. Kai vykdančiosios valstybės institucija, kuri gauna EĮO, neturi jurisdikcijos jį pripažinti ir imtis reikiamų priemonių jam įgyvendinti, ji ex officio perduoda EĮO vykdančiajai institucijai ir apie tai praneša išduodančiajai institucijai.

6. Visi sunkumai, susiję su EĮO vykdymui reikalingų bet kurių dokumentų perdavimu ar autentiškumu, turi būti tiesiogiai sprendžiami dalyvaujančių išduodančiųjų ir vykdančiųjų institucijų arba tam tikrais atvejais dalyvaujant valstybių narių centrinėms institucijoms.

1. Jeigu išduodančioji institucija išduoda EĮO, kuris papildo ankstesnį EĮO arba buvo priimtas perdavus arešto aktą pagal Pamatinį sprendimą 203/577/TVR, ji tai nurodo EĮO remdamasi priede nurodyta forma.

2. Kai pagal galiojančias nuostatas išduodančioji institucija dalyvauja vykdant EĮO vykdančiojoje valstybėje, ji, nepažeisdama pagal 3 straipsnio 2 dalį padarytų deklaracijų gali tiesiogiai teikti EĮO kompetentingai vykdančiajai institucijai dar būdama toje valstybėje.

1. Pagal šį pamatinį sprendimą gautus asmens duomenis išduodančioji valstybė gali naudoti:

Visais kitais a, b ir c punktuose neišdėstytais tikslais pagal šį pamatinį sprendimą gauti asmens duomenys gali būti naudojami tik iš anksto gavus vykdančiosios valstybės sutikimą, nebent išduodančioji valstybė gavo duomenų subjekto sutikimą.

2. Tam tikrų bylų aplinkybėmis vykdančioji valstybė gali reikalauti valstybės narės, kuriai asmens duomenys buvo perduoti, suteikti informaciją apie tų duomenų panaudojimą.

3. Šis straipsnis netaikomas asmens duomenims, kuriuos valstybė narė gauna pagal šį pamatinį sprendimą ir kurie yra tos valstybės narės kilmės.

1. Vykdančioji institucija pripažįsta pagal 8 straipsnį perduotą EĮO nereikalaudama jokių papildomų formalumų ir nedelsdama imasi reikiamų priemonių, kad jis būtų vykdomas tokiu pačiu būdu kaip tuos daiktus, dokumentus ar duomenis gautų vykdančiosios valstybės institucija, išskyrus atvejus, kai ta institucija nusprendžia taikyti vieną iš 13 straipsnyje nustatytų nepripažinimo ar nevykdymo pagrindų arba vieną iš 16 straipsnyje nustatytų atidėjimo pagrindų.

2. Vykdančioji valstybė atsakinga už priemonių, kurios pagal jos nacionalinę teisę užtikrins, kad bus pateikti EĮO reikalaujami daiktai, dokumentai ar duomenys, pasirinkimą, bei ji turi nuspręsti, ar tokiai pagalbai suteikti būtina naudoti prievartos priemones. Priemonių, kurių reikia EĮO vykdyti, imamasi pagal vykdančiosios valstybės taikomas procesines taisykles.

4. Jei išduodančioji institucija nėra teisėjas, teismas, tyrimą vykdantis pareigūnas ar prokuroras ir jei EĮO nepatvirtino viena iš minėtų institucijų išduodančiojoje valstybėje, tai vykdančioji institucija gali tam tikru atveju nuspręsti, kad siekiant įvykdyti EĮO negali būti atliekama krata ar poėmis. Prieš taip nuspręsdama vykdančioji institucija turi konsultuotis su išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija.

5. Priimant šį pamatinį sprendimą valstybė narė gali Tarybos Generaliniam sekretoriatui pateikti deklaraciją arba vėliau pateikti pareiškimą, kuriuo prašoma tokio patvirtinimo visais atvejais, kai išduodančioji institucija nėra teisėjas, teismas, tyrimą vykdantis pareigūnas ar prokuroras, ir kai pagal vykdančiosios valstybės teisę panašioje vidaus byloje teisėjas, teismas, tyrimą vykdantis pareigūnas ar prokuroras turėtų nurodyti taikyti EĮO vykdymui būtinas priemones ar prižiūrėti, kaip jos taikomos.

Vykdančioji institucija laikosi išduodančiosios institucijos aiškiai nurodytų formalumų ir procedūrų, išskyrus atvejus, kai šiame pamatiniame sprendime numatyta kitaip, ir jei tokie formalumai ir procedūros neprieštarauja vykdančiosios valstybės pagrindiniams teisės principams. Šis straipsnis nenustato pareigos taikyti prievartos priemones.

2. Sprendimą atsisakyti vykdyti ar pripažinti EĮO pagal 1 dalį vykdančiojoje valstybėje priima teisėjas, teismas, tyrimą vykdantis pareigūnas ar prokuroras. Jei EĮO išdavė 2 straipsnio c punkto ii papunktyje nurodyta teisminė institucija ir EĮO nepatvirtino išduodančiosios valstybės teisėjas, teismas, tyrimą vykdantis pareigūnas ar prokuroras, sprendimą taip pat gali priimti kita pagal vykdančiosios valstybės teisę kompetentinga institucija, jei tai numatyta pagal tos valstybės teisę.

3. Sprendimą pagal 1 dalies f punkto i papunktį, susijusį su nusikalstamomis veikomis, iš dalies įvykdytomis vykdančiosios valstybės teritorijoje ar lygiavertėje jos teritorijai vietoje, išskirtinėmis aplinkybėmis ir kiekvienu atveju atskirai priima 2 dalyje nurodytos kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į konkrečias bylos aplinkybes, o ypač į tai, ar didžioji arba esminė atitinkamos veikos dalis įvykdyta išduodančiojoje valstybėje, ar EĮO susijęs su veika, kuri pagal vykdančiosios valstybės teisę nėra laikoma nusikaltimu, bei atsižvelgdamos į tai, ar vykdant EĮO būtų reikalinga atlikti kratą ir poėmį.

4. Jei kompetentinga institucija ketina pasinaudoti atsisakymo pagrindu pagal 1 dalies f punkto i papunktį, tai prieš priimdama sprendimą ji turi pasikonsultuoti su Eurojustu.

Jei kompetentinga institucija nepritaria Eurojusto nuomonei, tai valstybė narė turi užtikrinti, kad ji pateiks savo sprendimo priežastis ir kad Tarybai bus apie tai pranešta.

5. 1 dalies a, g ir h punktuose nurodytais atvejais, prieš nuspręsdama visiškai ar iš dalies nepripažinti ar nevykdyti EĮO, vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija bet kuriuo tinkamu būdu konsultuojasi su išduodančiosios valstybės kompetentinga institucija ir prireikus prašo jos nedelsiant pateikti visą būtiną informaciją.

1. EĮO pripažinimo ar vykdymo atveju nereikia tikrinti dvigubo baudžiamumo, išskyrus atvejus, kai reikia atlikti kratą ar poėmį.

2. Jei vykdant EĮO reikia atlikti kratą ar poėmį, tai dvigubas baudžiamumas jokiomis aplinkybėmis netikrinamas toliau nurodytų nusikalstamų veikų, kaip jos apibrėžtos išduodančiosios valstybės teisėje, atveju, jei už jas išduodančiojoje valstybėje narėje baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai:

3. Jei EĮO nesusijęs su 2 dalyje išvardytomis nusikalstamomis veikomis ir jį vykdant reikėtų atlikti kratą ar poėmį, EĮO pripažinimui ar vykdymui gali būti taikoma dvigubo baudžiamumo sąlyga.

Nusikalstamų veikų, susijusių su mokesčiais ar rinkliavomis, muitais ir valiutos keitimu, atvejais atsisakyti pripažinti ar vykdyti negalima remiantis tuo, kad vykdančiosios valstybės teisė nenumato tokios pačios rūšies mokesčio ar rinkliavos arba neturi tokio paties mokesčius, rinkliavas, muitus ir valiutos keitimą reglamentuojančio teisės akto kaip išduodančiosios valstybės teisė.

4. 3 dalyje nurodytą dvigubo baudžiamumo sąlygą Taryba turi toliau išnagrinėti iki 2014 m. sausio 19 d., atsižvelgdama į visą Tarybai perduotą informaciją.

5. Taryba, spręsdama vienbalsiai, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu Sutarties 39 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis, gali nuspręsti papildyti 2 dalyje pateiktą sąrašą kitomis nusikalstamų veikų kategorijomis.

1. Kiekviena valstybė narė imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad būtų laikomasi šiame straipsnyje numatytų terminų. Jei išduodančioji institucija EĮO nurodo, kad dėl procesinių terminų ar kitų labai skubių priežasčių būtinas trumpesnis terminas, vykdančioji institucija kiek įmanoma atsižvelgia į šį reikalavimą.

2. Sprendimas atsisakyti pripažinti ar vykdyti turi būti priimtas kuo greičiau ir, neribojant 4 dalies taikymo, ne vėliau kaip per 30 dienų po to, kai kompetentinga vykdančioji institucija gavo EĮO.

3. Išskyrus atvejus, kai yra atidėjimo priežasčių pagal 16 straipsnį arba kai vykdančioji institucija jau turi ieškomus daiktus, dokumentus ar duomenis, vykdančioji institucija nedelsdama ir, neribojant 4 dalies taikymo, ne vėliau kaip per 60 dienų po to, kai kompetentinga vykdančioji institucija gavo EĮO, paima daiktus, dokumentus ar duomenis.

4. Kai konkrečiu atveju kompetentingai vykdančiajai institucijai nepraktiška laikytis atitinkamai 2 ar 3 dalyje nurodytų terminų, ji nedelsdama visomis priemonėmis informuoja išduodančiosios valstybės kompetentingą instituciją, nurodydama tokio uždelsimo priežastis ir numatomą laiką, per kurį bus galima imtis veiksmų.

5. Išskyrus atvejus, kai pagal 18 straipsnį taikoma teisės gynimo priemonė arba esama atidėjimo pagrindo pagal 16 straipsnį, vykdančioji valstybė nepagrįstai nedelsdama perduoda išduodančiajai valstybei pagal EĮO gautus daiktus, dokumentus ar duomenis.

6. Perduodama gautus daiktus, dokumentus ar duomenis vykdančioji institucija nurodo, ar ji reikalauja, kad jie būtų grąžinti vykdančiajai valstybei, kai tik jie taps nereikalingi išduodančiajai valstybei.

3. Sprendimą atidėti EĮO vykdymą ar pripažinimą pagal 1 ar 2 dalį vykdančiojoje valstybėje priima teisėjas, teismas, tyrimą vykdantis pareigūnas ar prokuroras. Jei EĮO išdavė 2 straipsnio c punkto ii papunktyje nurodyta teisminė institucija ir EĮO nepatvirtino išduodančiosios valstybės teisėjas, teismas, tyrimą vykdantis pareigūnas ar prokuroras, sprendimą taip pat gali priimti kita pagal vykdančiosios valstybės teisę kompetentinga institucija, jei tai numatyta pagal tos valstybės teisę.

4. Kai tik išnyksta atidėjimo pagrindas, vykdančioji institucija nedelsdama imasi būtinų priemonių įvykdyti EĮO ir apie tai praneša išduodančiosios valstybės atitinkamai kompetentingai institucijai bet kokiu būdu, leidžiančiu pateikti rašytinį dokumentą.

1. Valstybės narės turi imtis reikiamų priemonių užtikrinti, kad bet kuri suinteresuota šalis, įskaitant bona fide trečiąsias šalis, siekdama apsaugoti savo teisėtus interesus, turėtų teisės gynimo priemonių tais atvejais, kai EĮO pripažįstamas ir vykdomas pagal 11 straipsnį. Valstybės narės gali apriboti šioje dalyje numatytų teisės gynimo priemonių taikymo sritį atvejais, kuriais EĮO vykdomas naudojant prievartos priemones. Skundas pateikiamas vykdančiosios valstybės teismui pagal tos valstybės nacionalinės teisės aktus.

2. Svarbios priežastys išduoti EĮO, įskaitant tai, ar laikomasi 7 straipsnyje nurodytų kriterijų, gali būti ginčijamos tik išduodančiosios valstybės teismui pateiktame skunde. Išduodančioji valstybė turi užtikrinti, kad būtų galima taikyti teisės gynimo priemones, kurias galima naudoti panašioje vidaus byloje.

3. Valstybės narės turi užtikrinti, kad 1 ir 2 dalyse nurodyto skundo pateikimo terminai būtų taikomi taip, kad suinteresuotoms šalims būtų užtikrinta galimybė pasinaudoti veiksminga teisės gynimo priemone.

4. Jei skundas pateiktas vykdančiojoje valstybėje, apie skundą ir jo pagrindą pranešama išduodančiosios valstybės teisminei institucijai, kad ši galėtų pateikti, jos manymu, reikalingus argumentus. Ji informuojama ir apie bylos baigtį.

5. Išduodančioji ir vykdančioji institucijos imasi būtinų priemonių sudaryti palankesnes sąlygas pasinaudoti teise pateikti 1 ir 2 dalyje nurodytus skundus, pirmiausia suinteresuotoms šalims pateikdamos reikiamą ir pakankamą informaciją.

6. Vykdančioji valstybė gali sustabdyti daiktų, dokumentų ir duomenų perdavimą, kol bus aiškūs teisės gynimo priemonės taikymo rezultatai.

1. Neribojant 18 straipsnio 2 dalies taikymo, jei vykdančioji valstybė pagal savo teisę atsako už žalą, kurią padarė vienai iš 18 straipsnyje nurodytų šalių vykdydama pagal 8 straipsnį jai perduotą EĮO, tai išduodančioji valstybė turi atlyginti vykdančiajai valstybei visas žalos atlyginimo sumas, išmokėtas minėtai šaliai, išskyrus jei ta žala ar jos dalis kilo dėl vykdančiosios valstybės veiksmų ir tik tiek, koks tos žalos dydis.

2. Šio straipsnio 1 dalis nedaro poveikio valstybių narių nacionalinės teisės aktams, reglamentuojantiems fizinių ar juridinių asmenų reikalavimus dėl žalos kompensavimo.

1. Valstybė narė, kuri kelis kartus susiduria su problemomis, kurių negalima išspręsti konsultuojantis, kylančiomis su kita valstybe nare dėl EĮO vykdymo, praneša apie tai Tarybai, siekdama jai padėti įvertinti šio pamatinio sprendimo įgyvendinimą valstybių narių lygiu.

2. Taryba peržiūri, kaip valstybės narės taiko, visų pirma praktiškai, šio pamatinio sprendimo nuostatas.

1. Pagal 2 dalį ir nedarant poveikio galiojančių teisės aktų taikymui valstybių narių ir trečiųjų šalių santykiuose, šis pamatinis sprendimas valstybių narių santykiuose egzistuoja kartu su šiais teisės aktais tiek, kiek šie teisės aktai susiję su tarpusavio pagalbos prašymais dėl įrodymų, kurie patenka į šio pamatinio sprendimo taikymo sritį.

2. Nedarant poveikio 3 ir 4 dalių taikymui, išduodančiosios institucijos turi naudotis EĮO, kai visi daiktai, dokumentai ar duomenys, kurių reikalaujama iš vykdančiosios valstybės, patenka į šio pamatinio sprendimo taikymo sritį.

3. Išduodančiosios institucijos gali naudotis tarpusavio teisine pagalba, kad gautų daiktus, dokumentus ar duomenis, kurie patenka į šio pamatinio sprendimo taikymo sritį, jei jie įtraukti į platesnį pagalbos prašymą arba jei išduodančioji institucija tam tikru atveju mano, kad tai sudarytų palankesnes sąlygas bendradarbiauti su vykdančiąja valstybe.

4. Po šio pamatinio sprendimo įsigaliojimo valstybės narės gali sudaryti dvišales ar daugiašales sutartis ar susitarimus tiek, kiek tokie susitarimai leidžia praplėsti ar padidinti šio pamatinio sprendimo tikslus ir padeda labiau supaprastinti ar palengvinti procedūras, skirtas gauti įrodymus, kurie patenka į šio pamatinio sprendimo taikymo sritį.

5. 4 dalyje nurodytos sutartys ir susitarimai jokiais atvejais negali turėti poveikio santykiams su valstybėmis narėmis, kurios nėra jų šalys.

6. Valstybės narės praneša Tarybai ir Komisijai apie visas naujas 4 dalyje nurodytas sutartis ar susitarimus per tris mėnesius nuo jų pasirašymo.

Iki 2011 m. sausio 19 d. gautiems tarpusavio pagalbos prašymams toliau taikomi galiojantys teisės aktai susiję su tarpusavio pagalba baudžiamosiose bylose.

1. Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kurios nuo 2011 m. sausio 19 d. įgyvendina šio pamatinio sprendimo nuostatas.

2. Iki 2011 m. sausio 19 d. valstybės narės Tarybos Generaliniam sekretoriatui ir Komisijai perduoda nuostatų, į jų nacionalinę teisę perkeliančių joms pagal šį pamatinį sprendimą numatytas pareigas, tekstą.

3. Valstybė narė, kuri į savo nacionalinę teisę ketina perkelti 13 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytą atsisakymo pagrindą, apie tai praneša Tarybos Generaliniam sekretoriui pateikdama deklaraciją priimant pamatinį sprendimą.

4. Vokietija gali, pateikusi deklaraciją, pasilikti teisę EĮO vykdymui taikyti dvigubo baudžiamumo tikrinimo sąlygą 14 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais, susijusiais su terorizmu, su kompiuteriais susijusiais nusikaltimais, rasizmu ir ksenofobija, sabotažu, reketavimu ir turto prievartavimu arba apgaule, jei EĮO vykdymui būtina atlikti kratą ar poėmį, išskyrus atvejus, kai išduodančioji institucija paskelbė, kad atitinkama nusikalstama veika pagal išduodančiosios valstybės teisę atitinka deklaracijoje nurodytus kriterijus.

Jeigu Vokietija nori pasinaudoti šia dalimi, ji Tarybos Generaliniam sekretoriui pateikia tai patvirtinančią deklaraciją priimant šį pamatinį sprendimą. Deklaracija skelbiama Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

5. Iki 2012 m. sausio 19 d. Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą, kurioje įvertinamas mastas, kuriuo valstybės narės ėmėsi būtinų priemonių laikytis šio pamatinio sprendimo, prireikus kartu pateikdama pasiūlymus dėl teisės aktų.

6. Tarybos Generalinis sekretoriatas valstybėms narėms, Komisijai ir Eurojustui praneša apie deklaracijas, pateiktas pagal 6 ir 11 straipsnius bei šį straipsnį.

1. Kiekviena valstybė narė kasmet iki gegužės 1 d. Tarybai ir Komisijai praneša apie visus su 13 straipsnio 1 dalimi susijusius sunkumus, su kuriais ji susidūrė ankstesniais kalendoriniais metais vykdydama EĮO.

2. Vokietija kiekvienų kalendorinių metų pradžioje Tarybai ir Komisijai praneša, kiek kartų ankstesniais metais buvo pritaikytas 24 straipsnio 4 dalyje nurodytas nepripažinimo ar nevykdymo pagrindas.

3. Ne vėliau kaip 2014 m. sausio 19 d. Komisija, remdamasi pagal 1 ir 2 dalį gauta informacija, parengia ataskaitą, kartu pridėdama visas, jos nuomone, tinkamas iniciatyvas. Remdamasi ataskaita Taryba peržiūri šį pamatinį sprendimą, siekdama nuspręsti, ar turėtų būti panaikintos ar pakeistos šios nuostatos:

Šis pamatinis sprendimas įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS DEKLARACIJA

Tais atvejais, kai Europos įrodymų orderio vykdymui pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2008/978/TVR dėl Europos įrodymų orderio skirto gauti daiktus, dokumentus ir duomenis siekiant juos naudoti baudžiamosiose bylose (1), būtina atlikti kratą ar poėmį, Vokietijos Federacinė Respublika pasilieka teisę pagal to Pamatinio sprendimo 23 straipsnio 4 dalį šio vykdymo tikslais tikrinti dvigubą baudžiamumą to Pamatinio sprendimo 14 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikaltimų atvejais, susijusiais su terorizmu, kompiuteriniais nusikaltimais, rasizmu ir ksenofobija, sabotažu, reketavimu ir turto prievartavimu arba apgaule, nebent išduodančioji institucija paskelbtų, kad atitinkama nusikalstama veika pagal išduodančiosios valstybės teisę atitinka šiuos kriterijus:

Terorizmas:

—	veika, kuri laikoma nusikaltimu, kaip apibrėžta 2005 m. balandžio 13 d. Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su branduolinio terorizmo veiksmais, 1999 m. gruodžio 9 d. Tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su terorizmo finansavimu arba vienoje iš jos priede nurodytų sutarčių, arba

—	veika, už kurią turi būti baudžiama pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinį sprendimą 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu (2), arba

—	veika, kuri turi būti uždrausta pagal 2005 m. rugsėjo 14 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos Rezoliuciją 1624 (2005).

Nusikaltimai, susiję su kompiuteriais: Nusikaltimai, kaip apibrėžta 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2005/222/TVR dėl atakų prieš informacines sistemas (3) arba 2001 m. lapkričio 23 d. Europos konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų I skirsnio 1 antraštinėje dalyje.

Rasizmas ir ksenofobija: Nusikaltimai, kaip apibrėžta 1996 m. liepos 15 d. Tarybos bendruosiuose veiksmuose 96/443/TVR dėl veiksmų kovojant su rasizmu ir ksenofobija (4).

Sabotažas: Veikos, kuriomis neteisėtai ir tyčia padaroma didelė žala valstybės įrenginiams, kitiems viešiesiems įrenginiams, viešojo transporto sistemai arba kitai infrastruktūrai, dėl kurios patiriama arba gali būti patirta didelių ekonominių nuostolių.

Reketas ir turto prievartavimas: Prekių, pasižadėjimų, pajamų reikalavimas grasinant, naudojant jėgą arba kitaip bauginant arba toks reikalavimas pasirašyti dokumentus, kuriuose numatoma arba dėl kurių atsiranda prievolė, perleidžiamas turtas arba atliekamas mokėjimas.

Apgaulė: Netikrų vardų ir pavardžių naudojimas, melagingas einamų pareigų nurodymas arba nesąžiningų priemonių naudojimas piktnaudžiaujant asmenų pasitikėjimu arba sąžiningumu, siekiant pasisavinti tai, kas priklauso kitam asmeniui.

(1) OL L 350, 2008 12 30, p. 72.

(2) OL L 164, 2002 6 22, p. 3.

(3) OL L 69, 2005 3 16, p. 67.

(4) OL L 185, 1996 7 24, p. 5.