6.2.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 32/1

(1)

Komisijos tarnyboms gavus informacijos apie tai, kad Prancūzijoje vykdoma Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programa (toliau PMPOA arba programa), Komisija 2004 m. vasario 24 d. nusiuntė Prancūzijos vyriausybei laišką, prašydama plačiau papasakoti apie šią nuo 1994 m. vykdomą programą. 2000 m. gegužės 31 d. laišku Prancūzija pateikė tam tikrų duomenų, kai kurie jų patvirtino, kad PMPOA veikia nuo 1994 m. Komisija 2000 m. liepos 11 d. laišku paprašė pateikti papildomos informacijos. Prancūzijos vyriausybė atsakė 2000 m. gruodžio 26 d. laišku.

(2)

1991 m. vasario 13 d. Prancūzijos vyriausybė pranešė apie valstybės pagalbą kiaulių fermų aplinkosaugai, skirtą pagalbai individualioms investicijoms teikti. Komisija pritarė pagalbai 1991 m. gruodžio 11 d. laišku (2). Be to, 1993 m. balandžio 20 d. Prancūzijos vyriausybė, vykdydama bendrai finansuojamą struktūrinę programą ir remdamasi 1991 m. liepos 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2328/91 dėl žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo (3) 29 straipsnio 4 dalies nuostatomis, paskelbė apie 1993 m. kovo 2 d DEPSE/SDEE Nr. 93-7005 ir 1992 m. lapkričio 5 d. DEPSE/SDEE Nr. 7027 aplinkraščius dėl pagalbos investicijoms galvijienos sektoriuje. Komisija pagal Reglamentą (EEB) Nr. 2328/91 1993 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą, suteikiantį teisę Bendrijai finansiškai prisidėti prie šios bendros veiklos (4). Tačiau apie nacionalinę pagalbą Komisijai nebuvo pranešta Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka (5). Anot Prancūzijos valdžios, šios priemonės, priimtos iki įsigaliojant PMPOA, į ją buvo įtrauktos 1994 m. balandžio 22 d. aplinkraščiu DEPSE Nr. 7016. Jos papildo PMPOA priemones galvijienos bei kiaulienos sektoriuose. Apie šį aplinkraštį Komisija taip pat nebuvo informuota Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.

(3)

1994 m. birželio 13 d. laišku Prancūzijos vyriausybė pranešė apie valstybės pagalbą investicijoms į aplinkosaugą paukštininkystės sektoriuje. Šiai tvarkai, kuri vėliau buvo įterpta į PMPOA kaip jos paukštininkystės skyrius, Komisija pritarė 1995 m. balandžio 26 d. laišku (6).

(4)

Prancūzijos vyriausybė nepranešė Sutarties 88 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka apie 1993 m. spalio 8 d. susitarimą, nustatantį šią programą, nei apie jokį kitą dokumentą, išsamiau nusakantį PMPOA ypatumus, ypač susijusius su programos finansavimu (7). Komisijai, pavyzdžiui, buvo nepranešta apie vandens agentūrų dalyvavimą šios programos finansavime.

(5)

Be to, kalbant apie galvijienos sektorių, Prancūzijos valdžia Komisijai nepranešė apie numatytą skirti pagalbą investicijoms.

(6)

Komisija negavo jokio pranešimo apie jaunuosius ūkininkus.

(7)

2001 m. balandžio 11 d. laišku Komisija informavo Prancūziją apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl PMPOA. Šis sprendimas taikomas tik 1994-2000 m. vykdytą PMPOA.

(8)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Bendrijų Oficialiajame leidinyje  (8). Komisija pakvietė kitas valstybes nares ir suinteresuotus trečiuosius asmenis pateikti pastabas dėl minėtų pagalbos priemonių. Komisija negavo pastabų iš suinteresuotų trečiųjų asmenų. Prancūzijos vyriausybė savo pastabas pateikė 2001 m. birželio 21 d. laišku.

(9)

2001 m. spalio 30 d. laišku Komisija leido nuo 2001 m. tęsti PMPOA (9).

(10)

PMPOA buvo sukurta 1993 m. spalio 8 d. Prancūzijos valstybei pasirašius susitarimą su Prancūzijos žemės ūkio profesinėmis organizacijomis. Ji įsigaliojo 1994 m. sausio 1 d. Programos tikslas – padėti žemdirbiams pritaikyti įrangą ir praktikas siekiant užtikrinti geresnę aplinkos, ypač vandens, apsaugą. Programos objektas yra vandenų tarša augalų apsaugos produktais ir mineralinėmis bei organinėmis trąšomis.

(11)

PMPOA visų pirma siekiama užtikrinti, kad būtų vykdoma 1991 m. gruodžio 12 d. Tarybos direktyva dėl vandenų apsaugos nuo taršos nitratais iš žemės ūkio šaltinių (10) (toliau – nitratų direktyva) bei nacionaliniai potvarkiai, įvedantys geros žemės ūkio praktikos kodeksą. Ji taikoma visiems gamyboms būdams: gyvulininkystei ir augalininkystei.

(12)

Buvo nuspręsta, kad norint laikytis normų ir išvengti vandens išteklių užteršimo gyvulių ekskrementais, būtina atlikti pastatų, kuriuose laikomi gyvuliai, gerinimo darbus ir imtis nuotekų valdymo. Orientacinė vien tik pastatams skirtų darbų iki 2002 m. kaina buvo įvertinta apie 1 milijardą eurų. Buvo pradėta investicijų programa, jos pasirinktas bendrasis finansavimo planas atrodė taip: augintojai – 1/3; valstybė (Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerija) ir teritorinės savivaldos institucijos po lygiai – 1/3; vandens agentūros (11) – 1/3. Mainais į tai gyvulių augintojai, galintys gauti pagalbą, yra apmokestinami taršos mokesčiu vandens agentūrų naudai.

(13)

1994 m. vasario 24 d. nota atitinkamoms administracinėms įstaigoms Prancūzijos Aplinkos apsaugos ir žemės ūkio ministerijos patikslino nacionalinio priežiūros komiteto, atsakingo už programos įgyvendinimą, išaiškintą procedūrą: grafiką, finansavimo tvarką, taikymą gyvulių augintojams.

(14)

Dėl programos ryšio su klasifikuotais įrengimais Prancūzijos vyriausybė savo notoje nurodė, jog gyvulių augintojai turėtų, pabaigus darbus pagal taršos mažinimo darbų sutartį ar sutartis, pasistengti laikytis 1992 m. vasario 29 d. ministerijos potvarkių dėl gyvulininkystės nuostatų dėl vandenų apsaugos.

(15)

PMPOA pradėta vykdyti naudojant sektorinį metodą leidžiant regionų ir departamentų prefektams skirtus Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos aplinkraščius apie pagalbos gavimo tvarką. Prancūzijos vyriausybė Komisijai jos prašymu atsiuntė šių aplinkraščių kopijas:

(16)

Pagalbos gavėjais buvo ūkininkai arba žemės ūkio paskirties savininkai, ypač veikiantys galvijininkystės, kiaulininkystės ir paukštininkystės sektoriuose. Investicijos buvo skirtos jau esamų pastatų įrengimui siekiant padidinti gyvulių ekskrementų sandėliavimo pajėgumus, kad būtų pasiektas nitratų direktyvos normose nurodytas lygis (12).

(17)

Finansavimas – tai valstybės investicija, siekianti iki 35 % kaštų vertės, teikiama kaip kapitalo subsidija, dengianti 30 % kaštų, o prie jos gali būti pridėta lengvatinė paskola, kurios subsidijos ekvivalentas būtų 5 % kaštų vertės. 1/3 kaštų dydžio vandens agentūrų investicija 15 konstatuojamosios dalies punkte nurodytuose aplinkraščiuose paminėta nebuvo.

(18)

Galvijininkystės ir kiaulininkystės sektoriuose ūkininkams, vykdantiems projektus pagal materialinio tobulinimo planą (PAM) mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse taip pat buvo numatyta pagalba, skiriant 30 % kapitalo subsidijos ir 15 % subsidijos ekvivalento dydžio paskolą. Jauniesiems ūkininkams šie dydžiai dar didesni (43,75 % lygumų vietovėse ir 56,25 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Paukštininkystės sektoriuje jauniesiems ūkininkams numatytas 5 % priedas lengvatinės paskolos forma.

(19)

1996 m. sausio 15 d. aplinkraščiu DEPSE/SDEEA Nr. 7001 buvo pakeisti pagalbos jauniesiems ūkininkams, pradedantiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., dydžiai. Kapitalo subsidijos dydis mažiau palankiose ūkininkauti vietovėms ir prioritetinėms kaimo plėtros teritorijoms padidintas nuo 30 % iki 35 %. Nenumatyta jokia lengvatinė paskola. Kitoms zonoms kapitalo pagalbos dydis nuo 30 % padidintas iki 32,5 %. Leidžiama papildoma paskola, kurios subsidijos ekvivalentas yra 2,5 %.

(20)

Kad galėtų gauti pagalbą, gyvulių augintojai turėjo pateikti išankstinį tyrimą, kurį jiems turėjo atlikti patvirtinti techniniai ekspertai, ir kuriuo remiantis buvo sukurtas gamintojo investicinis projektas. Tyrimas buvo taršos mažinimo sutarties (žr. konstatuojamosios dalies 21 punktą), taigi ir viešojo darbų finansavimo dalyviams tenkančios dalies nustatymo, pagrindas. Šių tyrimų kaina siekia 2 % investicijos dydžio, 50 % jos finansavo valstybė, o 50 % – vandens agentūros, bet ne daugiau nei 6000 Prancūzijos frankų (FRF) be mokesčių (arba 914 eurų).

(21)

Taršos mažinimo sutartis garantavo ūkininkui PMPOA nustatyto pagalbos mechanizmo taikymą bei galimos skolos vandens agentūrai kompensavimą. Tai pasitikėjimo sutartis, be abejonės, reiškianti, kad ūkis tyri aplinkosaugos problemų, tačiau jos tikslas yra padėti jas išspręsti. Jį pasirašo visi finansavimo partneriai, iš jų ir ūkininkas.

(22)

Visų pirma, Komisija pažymėjo, jog vandens agentūrų dalyvavimas PMPOA buvo valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų, vandens agentūros prisidėjo prie PMPOA investicinių sąnaudų 1/3 jų vertės suma. Apie jų dalyvavimą Komisijos tarnybos sužinojo tik po to, kai buvo išplatinta PMPOA valdymo ir balanso vertinimo ataskaita, parengta Generalinės finansų inspekcijos (Inspection générale des finances), Žemės ūkio ir žuvininkystės ministerijos nuolatinis inspekcijų koordinavimo komitetas ir Kaimo vandens ir miškų inžinerijos generalinė taryba (Conseil général du génie rural des eaux et forêts) (13).

(23)

Komisija atsižvelgė į tai, kad 1966 m. rugsėjo 14 d. Prancūzijos dekreto Nr. 66-700 dėl baseino finansinių agentūrų 2 straipsnyje nustatyta, jog vandens agentūros yra viešosios valstybės institucijos, turinčios juridinio asmens statusą ir finansiškai nepriklausomos, tad Prancūzijos įstatymai neleidžia abejoti dėl valstybinio šių agentūrų pobūdžio.

(24)

Sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija priėjo išvados, kad turint galvoje Prancūzijoje galiojančias teisės nuostatas dėl vandens agentūrų ir jų veiklos metodų bei Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo teiseną (14), vandens agentūros turi būti laikomos valstybės tęsiniu, o šių agentūrų finansuojamos investicijos į žemės ūkius yra valstybės pagalba (15).

(25)

Komisija pažymėjo, kad galvijų, kiaulių ir paukščių augintojams skirtos sumos, gautos taip pat ir iš vandens agentūrų, suteikdavo šiems augintojams pranašumą, kuriuo negalėjo pasinaudoti kiti ūkiai. Taigi tai buvo Prancūzijos valstybės suteikta pagalba, kuri, privilegijuodama tam tikras įmones ir gamybos sritis ir taip iškreipdama konkurenciją arba keldama pavojų ją iškreipti, galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Todėl ši priemonė priklauso Sutarties 87 straipsnio 1 dalies taikymo sričiai.

(26)

Komisija taip pat pažymėjo, kad Prancūzijos skirta valstybės pagalba buvo nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta Komisijai, todėl ji galėjo būti neteisėta pagal Sutarties nuostatas. Komisija ypač rėmėsi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (16), 1 straipsnio f punktu, kuriame neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, gyvendinta prieštaraujant Sutarties buvusio 93 straipsnio (dabar 88 straipsnio) 3 daliai. Pati naujos pagalbos sąvoka apima bet kurią pagalbą, tai yra pagalbos schemas ar individualią pagalbą, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus.

(27)

Komisija priminė, kad bet kuri pagalbos schema, kuriai Komisija buvo pritarusi ir kurioje vėliau buvo padaryta svarbių pakeitimų – šiuo atveju, susijusių su valstybinės institucijos dalyvavimu finansuojant Komisijai praneštą pagalbą, reikšmingai pakeitusių finansavimo tvarką ir, tuo pačiu, pagalbos intensyvumą – yra nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnį ir kuriai turi būti gautas Komisijos pritarimas. Šį reikalavimą informuoti numato Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktas. Komisijos manymu, pagalbos intensyvumo pokyčiai savaime yra pagalbos esmę keičiantis elementas, dėl kurio yra privaloma pranešti pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalies nuostatas.

(28)

Vėliau Komisija atliko šių pagalbos priemonių įvertinimą, atsižvelgdama į Bendrijos gairių dėl valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriui (17) 23.3 punktą (toliau – žemės ūkio gairės), pagal kurį bet kuri pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą neteisėta pagalba turi būti įvertinta remiantis pagalbos skyrimo metu galiojusiomis taisyklėmis ir gairėmis.

(29)

Dėl subsidijuojamų investicijų ir pagalbos formos Komisija pažymėjo, jog kiaulininkystės sektoriuje PMPOA investicijų pobūdis iš tiesų buvo perimtas, ir kad investicijos iš esmės atitiko tas, apie kurias buvo pranešta Komisijai ir kurioms ji pritarė. Dėl galvijininkystės sektoriaus Komisija, nors tuomet dar nebuvo ištyrusi pagalbos suderinamumo su Bendrijos konkurencijos taisyklėmis, pradėdama tyrimo procedūrą konstatavo, jog ji atitinka šias taisykles. Dėl paukštininkystės sektoriaus Komisija nustatė, jog PMPOA tiksliai perėmė tą pagalbos mechanizmą, kuriam ji anksčiau buvo pritarusi. Galiausiai, dėl schemos jauniesiems ūkininkams, pradedantiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., Komisija pažymėjo, jog šia schema nebuvo pakeistos schemos nuostatos dėl remtinų investicijų, o pakeista tik valstybės finansuojamos pagalbos dalies forma.

(30)

Taigi dėl investicijų pobūdžio ir Prancūzijos vyriausybės numatytų pagalbos formų Komisija padarė išvadą, jog pagalba, nors turinti neteisėtų požymių, buvo įgyvendinta nepažeidžiant tuomet galiojusių Bendrijos konkurencijos taisyklių. Todėl Komisija iš naujo nebesvarstė šio pagalbos aspekto.

(31)

Dėl pagalbos finansavimo tvarkos Komisija pažymėjo, jog pagal programos įsigaliojimo metu galiojusius teisės aktus pagalbos investicijoms į aplinkos apsaugą aukštutinė riba buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Iš tiesų, pagal Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalies penktąją įtrauką, kurioje numatyta įvertinti nacionalinių pagalbos priemonių suderinamumą su buvusių Sutarties 92 ir 93 straipsnių (dabar 87 ir 88 straipsnių) ir to paties reglamento 6 straipsnio nuostatomis, leidžiama pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą, jei dėl to nepadidėja gamybos apimtys. Sprendime Nr. N 136/91 dėl valstybės pagalbos Komisija atsižvelgė į tai, kad jos praktikoje tokios rūšies pagalbai su bendrąja rinka suderinamas paprastai laikomas 35 % remtinų išlaidų dydis (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse pagal 1975 m. balandžio 28 d. Tarybos direktyvą 75/268/EEB dėl ūkininkavimo kalnuotose ir kalvotose vietovėse ir tam tikrose mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse (18). Šie pagalbos dydžiai buvo įtvirtinti Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai 3.2.3 punkte (19) tuoj po programos įsigaliojimo.

(32)

Šiuos ribinius dydžius ir jų pobūdį Prancūzijos vyriausybė išaiškino 15 konstatuojamosios dalies punkte nurodytuose PMPOA taikymui skirtuose sektoriniuose aplinkraščiuose. Juose rašoma, jog „Europos Sąjunga leido, kad valstybės pagalba tokios rūšies investicijoms, susijusioms su aplinkos gerinimu, siektų išimtinį 35 % lygį“.

(33)

Atsižvelgdama į tai, kad programos finansavimo schemoje yra numatyta, kad 1/3 investicijų sąnaudų dengia valstybė ir teritorinės savivaldos institucijos (lygiomis dalimis, tai yra kiekvienai šaliai po 1/6), 1/3 vandens agentūros ir 1/3 – ūkininkai ir ypač atsižvelgdama į tai, jog vandens agentūrų indėlis yra valstybės pagalba, Komisija sprendime pradėti tyrimo procedūrą pažymėjo, jog tokios rūšies investicijoms leidžiamų ribinių pagalbos dydžių nebuvo laikomasi. Iš tiesų, vandens agentūrų indėlis į PMPOA finansavimą padidintų valstybės finansavimą iki 2/3 investicijų sumos, tai yra iki maždaug 66,6 % patirtų išlaidų. Komisijos nuomone, tai reikštų, jog leistina riba viršyta maždaug 31,6 % (21,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) patirtų išlaidų. Lygiai tokį pat viršijimą galima būtų nustatyti ir pagalbos jauniesiems ūkininkams, pradėjusiems veiklą nuo 1996 m. sausio 1 d., schemoje, nes schemoje padaryti pakeitimai susiję tik su valstybės finansuojamos pagalbos dalies forma, ir bendrai nepadidina jiems skirtos intervencijos dydžio.

(34)

Komisija taip pat pažymėjo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d., kuomet pradėtos taikyti žemės ūkio gairės, Komisija vis dėlto, remdamasi šių gairių 4.1.1.2. punktu, leidžia šios rūšies pagalbai 40 % patirtų išlaidų dydžio pagalbą (50 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Jauniesiems ūkininkams leidžiamas dydis yra 45 % (55 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse). Tai reiškia, jog taikant šias palankesnes sąlygas nuo 2000 m. sausio 1 d. įvykdytoms, visas žemės ūkio gairėse numatytas sąlygas atitinkančioms, investicijoms 2000 m. suteiktai pagalbai, leistinas pagalbos dydis būtų viršytas tik 26,6 % (16,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse), o jaunųjų ūkininkų atveju –21,6 % (11,6 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(35)

Kadangi pagalba investicijoms, kuriai pritarė Komisija, buvo paremta 35 % didžiausiu leidžiamu šių investicijų kaštų valstybinio finansavimo dydžiu (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse), arba nuo 2000 m. sausio 1 d. – nuo 40 % iki 55 % (priklausomai nuo kiekvieno atvejo), sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija buvo priversta konstatuoti, jog vykdant PMPOA skirtos pagalbos dydis galėjo neatitikti Komisijos leidžiamo pagalbos dydžio ir kad dėl to bet koks valstybės finansavimas, viršijantis nustatytus ribinius dydžius, yra su Sutartimi nesuderinama valstybės pagalba.

(36)

Išnagrinėjus Prancūzijos vyriausybės pateiktą informaciją, Komisijai kilo abejonių dėl 1994-2000 m. pagal PMPOA finansuotos pagalbos investicijoms suderinamumo su bendrąja rinka, ypač dėl pagalbos sumų, kurios galėjo būti skirtos viršijant leidžiamą 35 % ar 45 % intensyvumą. Dėl šios priežasties Komisija pradėjo tyrimo procedūrą, numatytą Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje.

(37)

Komisija taip pat pažymėjo, jog pagalbos dydis, kurį taikė Prancūzijos vyriausybė ūkių tyrimams atlikti, atitiko galiojančias konkurencijos taisykles.

(38)

2001 m. birželio 21 d. laišku Prancūzijos vyriausybė pateikė savo pastabas dėl Komisijos sprendimo pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl pagalbos, apie kurią buvo pranešta.

(39)

Prancūzijos vyriausybė susipažino su teisinėmis Komisijos nuostatomis dėl vandens agentūrų pagalbos valstybinio pobūdžio. Prancūzijos vyriausybės teigimu ji planuoja peržiūrėti 1964 m. gruodžio 16 d. įstatymą Nr. 64/1245 dėl vandenų valdymo ir paskirstymo bei kovos su tarša, apibrėžiantį pagrindinius vandens agentūrų veiklos principus, siekdama, kad ateityje dėl agentūrų rinkliavų skaičiavimo tvarkos ir finansinės intervencijos programų gairių būtų balsuojama parlamente.

(40)

Tačiau Prancūzijos vyriausybės manymu, 35 % ir 45 % dydžių viršijimui pagrįsti galima buvo pasiremti Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 punkto ir 1997 m. gegužės 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 950/97 dėl žemės ūkio struktūrų efektyvumo gerinimo 12 straipsnio 3 dalies d punkto (20) nuostatomis. Prancūzijos vyriausybės teigimu, šios nuostatos leidžia netaikyti draudimo teikti pagalbą ir viršyti šiuos dydžius tam tikroms investicijų rūšims, taip pat investicijoms aplinkos apsaugai.

(41)

Dėl vandens agentūrų dalyvavimo PMPOA daromo poveikio konkurencijai Prancūzijos vyriausybė pažymi, jog agentūros neteikia neteisėto pranašumo specifiniam nacionaliniam sektoriui dėl toliau pateikiamų priežasčių. Tai yra neproduktyvios investicijos, kurios, net esant dideliems pagalbos dydžiams, apkrauna ūkių ekonomiką ir stumia ūkininkus į mažiau palankią padėtį lyginant su tokių investicijų nevykdančiais ūkininkais. Pastarųjų, beje, Prancūzijoje yra vyraujanti dauguma. Prancūzijos vyriausybės nuomone, konkurencijos iškraipymas bendru požiūriu vyksta ne atitinkamų ūkininkų naudai, bet jų nenaudai.

(42)

Anot Prancūzijos vyriausybės, konkurencijos iškraipymą pagal Sutarties 87 straipsnį galima būtų konstatuoti nebent kitų valstybių narių gyvulių augintojų atžvilgiu, jei jie atlieka panašius darbus, gaudami 35 % ar, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, 45 % dydžio finansinę pagalbą. Prancūzijos vyriausybės teigimu, toks konkurencijos iškraipymas realiai gali būti nustatytas tik analizuojant kiekvieną atvejį atskirai.

(43)

Prancūzijos vyriausybė toliau pažymėjo, jog realūs kiekvienam ūkininkui šiems darbams teikiamos pagalbos dydžiai smarkiai varijuoja priklausomai nuo konkrečių programos vykdymo sąlygų. Ji aiškina, jog šie dydžiai paprastai būna daug mažesni nei 60 %, skaičiuojant pagalbos dydį procentais nuo investicijos sumos, pagal Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 7 straipsnio 2 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 7 straipsnio 2 dalį.

(44)

Prancūzijos vyriausybės tvirtinimu, valstybės pagalbos, apie kurią pranešta Komisijai, taikymo tvarka apibrėžia bendruosius programos vykdymo rėmus. Vandens agentūros savo ruožtu taip pat patvirtino tinkamų pagalbai gauti darbų sąrašą, tačiau ribiniai pagalbos dydžiai ne visuomet sutampa. Beje, vietos mastu buvo pridėti techniniai apribojimai (pavyzdžiui, dengtų aptvarų ploto m2) agentūrų, valstybės ir vietos savivaldos institucijų teikiamai pagalbai, kurie dažnai sumažina tinkamų pagalbai gauti darbų finansuojamą dalį. Galiausiai, kai kuriose vandens agentūrose galėjo būti taikomas bendras pagalbos dydžio skaičiavimas pagal sąlyginius gyvulių vienetus (SGV).

(45)

Taigi dėl šių skirtingų ribinių dydžių realus suteiktos pagalbos dydis, susietas su ūkininko išlaidomis remtiniems darbams, Prancūzijos vyriausybės teigimu, beveik visada yra mažesnis nei didžiausias pagal programą leidžiamas dydis.

(46)

Prancūzijos vyriausybė paaiškino, jog atlikdami aplinkos apsaugai gerinti reikalingus darbus kai kurie ūkininkai atlieka ir modernizavimo darbus. Šiems darbams negali būti skiriama pagalba ir jie nėra remiami pagal PMPOA.

(47)

Galvijininkystės sektoriuje, kurį sudaro 80 % visų PMPOA pagalbą galinčių gauti ūkių, vidutinis realus pagalbos dydis yra pakankami mažas, dažniausiai nuo 35 % iki 50 %, be to jis labai priklauso nuo gamybos sistemos. Tai aiškinama tuo, jog mėšlas būna įvairių rūšių – skystas, kietas, o dažniausiai mišrus, kaip ir saugyklos, tiek savo pobūdžiu (mėšlo saugyklos, srutų kaupyklos), tiek talpa, ir tuo, jog šioms investicijoms į saugyklas bei betonuotų aikštelių plotams ir aptvarų dangai taikomi techniniai apribojimai arba ypatingai maži ribiniai finansiniai dydžiai.

(48)

Kiaulių ir paukščių kompleksų turimi nuotekų saugyklų pajėgumai dažniausiai yra pakankami, atsižvelgiant į draudimo tręšti laikotarpius. Taigi dabar reikia atkurti turimų saugyklų ar betonuotų aikštelių sandarumą arba įrengti dvifazio maitinimo sistemas, kiaulių ūkiuose sumažinančias taršą jos ištakose, arba pagerinti paukščių mėšlo tvarkymą paukštynuose. Realus pagalbos dydis tuomet gali pakilti iki 60 % remtinų darbų vertės, kaip parodyta 1 lentelėje. Tačiau dažniausiai darbų vertė yra žymiai mažesnė nei galvijams.

(49)

Pasak Prancūzijos vyriausybės, pagal 20 000 atvejų iš vandens agentūros Loire-Bretagne baseino tyrimą vidutinis pagalbos dydis siekia 40 %.

(50)

Iš tiesų dalis šių atvejų buvo naujos statybos, atliktos vykdant programą, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo nuspręsta, kad reikalingų darbų atlikti jau esančiuose pastatuose negalima. Pasak Prancūzijos vyriausybės šiuos atvejus reikia vertinti atskirai, nes šiuo atveju tai yra nebe pagalba aplinkos apsaugai, bet pagalba modernizavimui, numatyta Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 7 straipsnio 2 dalies b punkte ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 4 dalies c punkte. Taigi pagalbos suma negali būti didesnė nei 35 % ar 26,25 % (atitinkamai 45 % arba 38,75 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) darbų vertės, priklausomai nuo to, ar ūkininkui gali, ar ne būti pritaikytas materialinio tobulinimo planas. Tokiu atveju realus pagalbos dydis yra, kaip pateikiama 2 lentelės pavyzdžiuose, visuomet daug mažesnis už šiuos dydžius – a stulpelyje matyti, kiek būtų kainavę aplinkosauginiai darbai, jei pastatai būtų buvę išsaugoti.

(51)

Beje, tame pačiame ūkyje gali būti atlikti ir darbai jau esančiuose pastatuose, ir naujos statybos.

(52)

Galiausiai, lyginant kiekvieną atvejį atskirai, pasak Prancūzijos vyriausybės, pagal Sutarties 87 straipsnį reikėtų griežtai iš palyginamųjų pavyzdžių išbraukti ūkininkus, mokančius metinį mokestį vandens agentūroms.

1 lentelė

Realių pagalbos gerinimo darbams atlikti pagal PMPOA dydžių pavyzdžiai

2 lentelė

Realių pagalbos dydžių pavyzdžiai naujų pastatų statymo atveju

(53)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, „išskyrus tuos atvejus, kai sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones, arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.“

(54)

Sutarties 87-89 straipsniai pradėti taikyti kiaulienos sektoriui pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2759/75 dėl bendro kiaulienos rinkos organizavimo 21 straipsnį (22). Galvijienos sektoriui jie pradėti taikyti pagal 1999 m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1254/99 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo 40 straipsnį (23). Iki šio straipsnio priėmimo šiame sektoriuje jie buvo taikomi pagal 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 805/68 dėl bendro galvijienos rinkos organizavimo 24 straipsnį (24). Paukštienos sektoriuje jie pradėti taikyti pagal 1975 m. spalio 29 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2777/75 dėl bendro paukštienos rinkos organizavimo 19 straipsnį (25).

(55)

Kalbant apie pagalbos pobūdį, ji turi būti skiriama ūkininkams, kurie vykdė investicijas pagal PMPOA. Komisijos manymu PMPOA finansavimas pasirinktinai suteikė pranašumą Prancūzijos ūkininkams.

(56)

Komisijos manymu, priešingai nei savo pastabose tvirtina Prancūzijos vyriausybė, investicijų neproduktyvumas ekonomine prasme nepanaikina pagalbos teikiamo pranašumo poveikio, nes ja padengiamos išlaidos, kurias paprastai apmokėtų naudos gavėjas, todėl šis atsiduria palankesnėje padėtyje nei tokios pagalbos negaunantys jo konkurentai.

(57)

Be to, net jei tokios neproduktyvios investicijos iš pradžių ir galėtų pasunkinti ekonominę ūkių padėtį ir, pasak Prancūzijos valdžios, dėl jų atitinkami ūkininkai atsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei tokių investicijų neatliekantys, tačiau tiesa ir tai, jog šios investicijos vykdomos pagal aiškią teisinę prievolę ir, laikui bėgant, visi atitinkami ūkininkai privalės įvykdyti tokias investicijas, kad netaptų įstatymo pažeidėjais.

(58)

Norint nustatyti, ar šiame sprendime nagrinėjamai pagalbai gali būti taikomos Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatos, galiausiai būtina nustatyti, ar ji gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.

(59)

Teismas konstatavo, jog kai valstybės narės suteiktas pranašumas sustiprina vienos įmonių kategorijos padėtį kitų konkuruojančių įmonių atžvilgiu Bendrijos tarpusavio prekyboje, galima teigti, jog pastarosios yra veikiamos šio pranašumo. (26)

(60)

Paaiškėjo, jog šiame sprendime nagrinėjama pagalba gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, nes ji suteikia pirmenybę nacionaliniams gamintojams kitų valstybių narių gamintojų atžvilgiu. Iš tiesų, šiuose sektoriuose labai aktyvi konkurencija Bendrijos lygiu, todėl jie labai jautriai reaguoja į bet kokią gamybos paramos priemonę vienoje ar kitoje valstybėje narėje.

(61)

3 lentelėje atspindimas tarpusavio prekybos atitinkamais produktais lygis tarp Prancūzijos ir kitų valstybių narių pirmaisiais metais po PMPOA įsigaliojimo.

3 lentelė

(62)

Šiame sprendime nagrinėjama pagalba yra valstybės pagalba pagal Sutarties nuostatas, nes ji pagalbos gavėjams suteikia ekonominį pranašumą, kuriuo negali pasinaudoti kiti sektoriai. Todėl Komisija daro išvadą, jog šioms priemonėms galioja Sutarties 87 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(63)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punkte neteisėta pagalba apibrėžiama kaip nauja pagalba, įgyvendinta pažeidžiant Sutarties 88 straipsnio 3 dalį. Naujos pagalbos sąvoka, pagal reglamento 1 straipsnio c punkto nuostatas, apima bet kurią pagalbą, tai yra pagalbos schemas ar individualią pagalbą, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus.

(64)

Bet kuri pagalbos schema, kuriai Komisija buvo pritarusi ir kurioje vėliau buvo padaryta svarbių pakeitimų – šiuo atveju, susijusių su valstybinės institucijos dalyvavimu finansuojant Komisijai praneštą pagalbą, reikšmingai pakeitusių finansavimo tvarką ir, tuo pačiu, pagalbos intensyvumą – yra nauja pagalba, apie kurią turi būti pranešta Komisijai pagal Sutarties 88 straipsnį ir kuriai turi būti gautas Komisijos pritarimas.

(65)

Pagal Teisingumo Teismą, reikalavimas informuoti Komisiją apie projektus, kuriais ruošiamasi skirti arba keisti pagalbą, numatyta Sutarties 88 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje, galioja ne tik pradiniam projektui, bet ir vėliau šiame projekte padarytiems pakeitimams, turint galvoje, jog tokia informacija gali būti pateikta Komisijai konsultacijų, vykstančių po pradinio pranešimo, metu (27).

(66)

Šis reikalavimas informuoti įteisintas Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkte.

(67)

Beje, pažymėtina, jog Prancūzijos Žemės ūkio ministerijos sudarytame pagalbos inventorizacijos apraše įdėta informacinė forma turi grynai informacinę vertę ir negali būti laikoma pranešimu pagal Sutarties nuostatas. Be to, ten pateikiamoje informacijoje nieko nepasakyta apie vandens agentūrų dalyvavimą programoje ir tvirtinama, jog valstybė finansuoja 35 % investicijų sumos.

(68)

Komisijai nepavyko įvertinti vandens agentūrų dalyvavimo programoje ir poveikio, kurį jų finansavimo dydis galėjo turėti valstybiniam finansavimui atitinkamų investicijų atžvilgiu. Tiksliau, Komisija negalėjo ištirti galimo poveikio, kurį galėjo daryti valstybinės įstaigos dalyvavimas finansuojant pagalbą pagalbos intensyvumo požiūriu. Todėl Prancūzijos vyriausybės realiai suteikta pagalba galėjo neatitikti tų priemonių, kurioms pritarė Komisija sprendimuose dėl valstybės pagalbos Nr. N 136/91 ir N 342/94.

(69)

Pagalbos intensyvumo pokyčiai savaime yra pagalbos esmę keičiantis elementas, dėl kurio yra privaloma pranešti pagal Sutarties 88 straipsnio 2 dalies nuostatas.

(70)

Dėl galvijienos sektoriaus, Prancūzijos vyriausybė nepranešė Komisijai apie numatytą pagalbą investicijoms. Tačiau Prancūzijos vyriausybė teigė, jog kadangi Komisijos manymu priemonė yra tinkama gauti Bendrijos finansavimą, iš to galima buvo suprasti, jog ji yra suderinama su Bendrijos teisės nuostatomis. Bet pagal tuo metu galiojusio Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalį pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą ir jos gerinimą leidžiamos su sąlyga, jei jos nepadidina gamybos apimčių ir neprieštarauja Sutarties 92-94 (dabar 87-89) straipsnių nuostatoms. Tai numato reikalavimą informuoti apie visas valstybės pagalbos schemas pagal Sutarties ex 93 straipsnio 3 dalį, juo labiau, kad 1994 m. pagalbos teikimo sąlygos neatitiko tų sąlygų, apie kurias buvo pranešta Komisijai 1991.

(71)

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog Prancūzijos suteikta valstybės pagalba buvo nauja pagalba, apie kurią nebuvo pranešta Komisijai, todėl ji buvo neteisėta Sutarties požiūriu.

(72)

Sutarties 87 straipsnyje vis dėlto yra išimčių, nors kai kurios jų akivaizdžiai netaikytinos, ypač numatytosios 2 dalyje. Prancūzijos vyriausybė jomis nesirėmė.

(73)

Sutarties 87 straipsnio 3 dalies leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti interpretuojamos griežtai nagrinėjant visas regioninės arba sektorinės pagalbos programas arba bet kurį bendros pagalbos schemos individualų taikymo atvejį. Jos gali būti taikomos tik tuomet, jei Komisija nuspręstų, jog pagalba yra būtina įgyvendinant vieną iš minėtų tikslų. Taikyti tokios kompensacijos nenumatančiai pagalbai teisę pasinaudoti šiomis išlygomis reikštų leidimą daryti Bendrijos interesų požiūriu nepateisinamą poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijai ir, atitinkamai, suteiktų nepelnytą privalumą tam tikrų valstybių narių rinkos veikėjams.

(74)

Komisija mano, jog ši pagalba nėra skirta paskatinti ekonominę kurio nors regiono, kuriame neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, plėtrą, kaip nurodyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte. Ji taip pat nėra skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti ar kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą. Pagalba taip pat nėra skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktą.

(75)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą bendrajai rinkai neprieštarauja pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų regionų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Kad būtų pritaikyta ši išlyga, pagalba turi prisidėti prie atitinkamo sektoriaus plėtros skatinimo.

(76)

Dėl subsidijuojamų investicijų ir pagalbos formos, sprendime pradėti tyrimo procedūrą Komisija padarė išvadą, jog nors ir turinti neteisėtų bruožų, pagalba buvo įgyvendinta nepažeidžiant tuomet galiojusių Bendrijos konkurencijos taisyklių. Komisija nemato priežasties iš naujo svarstyti šią pagalbos įgyvendinimo dalį.

(77)

Taigi toliau pateikiamo pagalbos suderinamumo tyrimo objektas yra tik Prancūzijos vyriausybės taikyti pagalbos dydžiai.

(78)

Pradėdama tyrimo procedūrą Komisija pažymėjo, kad pagal programos įsigaliojimo metu galiojusius teisės aktus didžiausias leistinas pagalbos investicijoms į aplinkos apsaugą dydis buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(79)

Tačiau Prancūzijos vyriausybė mano, kad 35 % ir 45 % dydžių viršijimui pagrįsti galima buvo pasiremti Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 punkto ir Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatomis. Pasak Prancūzijos vyriausybės, šios nuostatos leidžia netaikyti draudimo teikti pagalbą ir viršyti šiuos dydžius tam tikroms investicijų rūšims, taip pat investicijoms aplinkos apsaugai.

(80)

Komisija anksčiau pažymėjo, jog Reglamento (EEB) Nr. 2328/91 12 straipsnio 5 dalies penktoji įtrauka, numatanti įvertinti nacionalinių pagalbos priemonių suderinamumą su buvusių Sutarties 92 ir 93 straipsnių (dabar 87 ir 88 straipsnių) ir to paties reglamento 6 straipsnio nuostatomis, leidžia pagalbą investicijoms į aplinkos apsaugą, jei dėl to nepadidėja gamybos apimtys. Komisija mano, kad jau įrodyta, jog šiuo atveju investicijos, kurioms buvo skirta pagalba, iš tiesų nepadidina gamybos apimčių, nes yra išskirtinai skirtos tik aplinkos apsaugai kaimo vietovėse (ypač nuotekų sandėliavimui ir tvarkymui).

(81)

Konkrečiai kalbant apie leistiną pagalbos dydį, Komisija Prancūzijai skirtame sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. N 136/91 priminė, jog jos tokios rūšies pagalbai praktikoje su bendrąja rinka suderinamu laikomas 35 % remtinų išlaidų dydis (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse).

(82)

Šie pagalbos dydžiai buvo įtvirtinti Bendrijos rekomendacijose dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai netrukus po to, kai buvo pradėta vykdyti PMPOA. Šių rekomendacijų 3.2.3 punkte nustatyta, jog pagal bendrą taisyklę pagalba investicijoms į aplinkos apsaugą gali būti leidžiama, jei ji neviršija tam tikrų dydžių. Pastabos 14 puslapio apačioje 2 pastraipoje patikslinta, jog „investicijoms, kurioms galioja Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2328/91 (…) 12 straipsnio 1 ir 5 dalys, didžiausias pagalbos dydis yra 35 % arba 45 % mažiau palankiose (…) vietovėse. Šie didžiausi pagalbos dydžiai galioja nepriklausomai nuo įmonės dydžio. Todėl jie negali būti didinami mažųjų ir vidutinių įmonių atveju, kaip nustatyta toliau šioje dalyje. Dėl 1 ir 5 b tikslo regionuose vykdomų investicijų Komisija pasilieka teisę atlikusi tyrimą pritarti didesniam nei čia nurodytas pagalbos dydžiui, jei valstybė narė gali jį pagrįsti.“

(83)

Reglamentas (EB) Nr. 2328/91 buvo pakeistas Reglamentu (EB) Nr. 950/97. Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 2 dalies e punkte nustatyta, jog valstybės narės gali skirti pagalbą investicijoms, skirtoms „saugoti ir gerinti aplinką, jeigu tokiomis investicijomis nebus didinama gamybos apimtis“. Šio reglamento 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „individualiems arba jungtiniams ūkiams, kurie atitinka 5 ir 9 straipsniuose nurodytas sąlygas pagalbai gauti, skirti pagalbą investicijoms, viršijančioms 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 11 straipsnyje nurodytas sumas, yra draudžiama“. Tačiau pagal to paties reglamento 12 straipsnio 3 dalies antros pastraipos d punktą šis draudimas netaikomas pagalbai „investicijoms, skirtoms aplinkai saugoti ir puoselėti“.

(84)

Reglamento (EB) Nr. 950/97 12 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, jog šioms pagalbos rūšims taikomi Sutarties 92 – 94 straipsniai (dabartiniai 87 – 89). Tai reiškia nuorodą į tuo metu galiojusias konkurencijos taisykles, tai yra į sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. 136/91 jau minėtą Bendrijos praktiką, ir į sąlygas, nurodytas Bendrijos rekomendacijose aplinkos apsaugai.

(85)

Komisija, remdamasi 1994-1999 m. galiojusiomis nuostatomis, nurodytomis šiame sprendime, daro išvadą, jog didžiausias pagalbos dydis, taikomas šiai pagalbai, buvo 35 % patirtų išlaidų (45 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse) ir kad todėl pagalba, skirta viršijant šiuos dydžius, prieštarauja šioms nuostatoms.

(86)

Dėl 2000 metų pagalbos investicijoms į žemės ūkius, nuo 2000 m. sausio 1 d. galiojančių žemės ūkio gairių 4.1.1.2 punkte nustatyta, jog didžiausia valstybės pagalbos remtinoms investicijoms dydžio riba yra 40 %, arba 50 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse. Tačiau jei tai jaunųjų ūkininkų per penkerius metus nuo veiklos pradžios įvykdytos investicijos, didžiausias pagalbos dydis siekia 45 %, arba 55 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

(87)

Žemės ūkio gairių 4.1.2.4 punkte nustatyta, jog išimties tvarka, kai dėl investicijų patiriama papildomų išlaidų, ypač susijusių su aplinkos apsauga ir gerinimu, didžiausi šių gairių 4.1.1.2 punkte nustatyti 40 % ir 50 % pagalbos dydžiai gali būti padidinti atitinkamai 20 ir 25 procentiniais punktais. Toks padidinimas gali būti leistas investicijoms, kuriomis siekiama užtikrinti minimalių naujai įvestų normų laikymąsi, nepažeidžiant 1999 m. liepos 23 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1750/1999, nustatančio išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EAGGF) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles, 2 straipsnyje nustatytų sąlygų (28). Jis turi griežtai neviršyti siekiamam tikslui įgyvendinti reikalingų papildomų remtinų išlaidų dydžių, ir negali būti taikomas investicijoms, kurios didina gamybos apimtis.

(88)

2004 m. sausio 23 d. įsigaliojus 2003 m. gruodžio 23 d. Komisijos reglamentui (EB) Nr. 1/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai mažosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios verčiasi žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimu ir prekyba (29) pasikeitė juridinė situacija šio atvejo atžvilgiu. Šis reglamentas su tam tikromis sąlygomis leidžia teikti pagalbą mažoms ir vidutinėms žemės ūkio įmonėms, atleisdama jas nuo reikalavimo informuoti, nustatyto Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje.

(89)

Prancūzijos vyriausybė pažymėjo, jog pagalbos investicijoms, finansuojamos pagal PMPOA, gavėjai 1994-2000 m. buvo mažosios ir vidutinės įmonės, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1/2004 2 straipsnio 4 punkte.

(90)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog individuali pagalba ir pagalbos schemos, įgyvendintos iki šio reglamento įsigaliojimo dienos, o taip pat pagalba, suteikta pagal šias schemas negavus Komisijos leidimo ir pažeidžiant reikalavimą informuoti pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį, neprieštarauja bendrajai rinkai pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą ir joms taikoma išimtis, jeigu jos tenkina šio reglamento 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, išskyrus minėtojo straipsnio 1 dalies ir 2 dalies b ir c punktų reikalavimus.

(91)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pagalba, suteikta pagal šio straipsnio 2 dalyje minimas schemas, neprieštarauja bendrajai rinkai pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, jeigu ji tenkina šiuo reglamentu nustatytas sąlygas.

(92)

Reglamento (EB) Nr. 1/2004 4 straipsnyje numatytos sąlygos, kurių turi būti laikomasi šiuo atveju, tai yra kai apie mažosioms ir vidutinėms įmonėms teikiamos pagalbos investicijoms schemą nebuvo pranešta.

(93)

Taigi pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2004 4 straipsnio 1 dalį pagalba investicijoms į žemės ūkio valdas žemės ūkio produktams gaminti yra suderinama su bendrąja rinka ir jai netaikomas reikalavimas informuoti, jeigu bendras pagalbos intensyvumas neviršija 50 % remtinų investicijų mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, ir 40 % kituose regionuose.

(94)

Tačiau jei dėl investicijų patiriama papildomų išlaidų, susijusių su aplinkos apsauga ir gerinimu, didžiausi 50 % ir 40 % pagalbos dydžiai gali būti padidinti atitinkamai 25 ir 20 punktų. Šis padidinimas gali būti leidžiamas tik toms investicijoms, kurios viršija dabar Komisijos nustatytas minimalias normas, arba investicijoms, įvykdytoms, siekiant prisitaikyti prie naujai įvestų minimalių normų. Tokie padidinimai griežtai taikomi tik būtinoms papildomoms remtinoms išlaidoms ir netaikomi, jei investicijomis didinama gamybos apimtis.

(95)

Šiuo nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog tai yra investicijos į aplinkos apsaugą ir gerinimą, kurių atžvilgiu galiojanti aplinkos apsaugos norma buvo nitratų direktyva. Ši norma buvo patvirtinta 1991 m, todėl 2000 m. ji negalėjo būti laikoma nauja norma.

(96)

Komisija jau yra pareiškusi nuomonę šiuo klausimu sprendime dėl valstybės pagalbos Nr. N 355/2000, leisdama tęsti PMPOA nuo 2001 m. iki 2006 m. Tęsdama tuomet pateiktą samprotavimą, dabar Komisija pabrėžia tai, jog ji negali nekreipti dėmesio į tai, jog pirmoji Prancūzijos veiksmų programa, įgyvendinanti nitratų direktyvą, buvo priimta tik 1997 m., ir kad pirmieji tikri pagal šią programą nustatyti reikalavimai gyvulių augintojams buvo priimti dar vėliau. Net jei atrodo aišku, jog Prancūzija nebuvo stropi perkeldama direktyvą ir kad būtinus sprendimus ji turėjo priimti per laikotarpį, kuris buvo seniai pasibaigęs, (30) negalima nepripažinti to, jog pirmieji reikalavimai gyvulių augintojus pasiekė pakankamai neseniai.

(97)

Be to, priešingai, nei kai kurios kitos Bendrijos normos, nitratų direktyva nenustato tikslių reikalavimų, kuriuos ūkio subjektai turėtų pradėti vykdyti be išankstinio valstybės narės įsikišimo. Šioje direktyvoje taip pat nenustatyta galutinė priemonių priėmimo data.

(98)

Dėl šios priežasties Komisija vis dar laikosi nuomonės, jog atsižvelgiant į išskirtines su nitratų direktyva susijusias aplinkybes, reikalavimus, keliamus gyvulių augintojams, galima buvo laikyti naujomis normomis pagal Reglamentą (EB) Nr. 1/2004. Iš tiesų, bet dėl bet kurio kito aiškinimo gyvulių augintojai nukentėtų dėl to, kad Prancūzija nesiėmė teisinių priemonių.

(99)

Komisijos nuomone, investicijoms, įgyvendintos ne jautriose pagal nitratų direktyvą zonose, kuriose netaikomi joje nustatyti reikalavimai, bet kuriuo atveju gali būti taikomi didesni dydžiai, nes galiojo ne tokios griežtos nei direktyvoje nustatytos normos, ir planuojami darbai viršijo šiuose regionuose galiojusias minimalias normas.

(100)

Dėl investicijų, vykdomų jautriose zonose Komisija, neprieštaraudama jau pateiktam samprotavimui dėl gyvulių augintojams skirtų normų naujumo, privalo daryti išvadą, jog šiuo atveju galėjo būti taikyti didesni pagalbos dydžiai. Todėl šie dydžiai galėjo siekti 60 % investicijų sumos, arba 75 % mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse.

(101)

Kadangi iš Prancūzijos vyriausybės pateiktų skaičių matyti, jog realiai pagalba niekada neviršijo 60 % patirtų išlaidų dydžio, Komisija mano, jog 1994–1999 m. vykdant PMPOA suteikta pagalba gali būti leidžiama.

(102)

Atsižvelgdama į pateiktą samprotavimą, Komisija mano, jog priemonė, apie kurią buvo pranešta, neprieštarauja Bendrijos konkurencijos taisyklėms, ypač Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktui.

(103)

Priemonei, kurią vykdant 1994–2000 m. ūkininkams buvo teikiama pagalba investicijoms pagal Taršos iš žemės ūkio šaltinių mažinimo programą (PMPOA), gali būti taikoma Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkto leidžianti nukrypti išlyga,