Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1687/98

1998 m. liepos 20 d.

iš dalies keičiantis Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1749/96 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų prekių ir paslaugų apimties

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 1995 m. spalio 23 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2494/95 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų [1], ypač į jo 4 straipsnį ir 5 straipsnio 3 dalį,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos centrinio banko nuomonę [2],

kadangi pagal Reglamento (EB) 2494/95 5 straipsnio 1 dalies b punktą kiekviena valstybė narė turi sudaryti suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI) pradedant 1997 m. sausio mėn. indeksu; kadangi reikalavimas sudaryti SVKI jokiu būdu nekelia abejonės dėl valstybių narių teisės skelbti savo nacionalinius nesuderintus infliacijos indeksus, kuriuos jos gali naudoti nacionalinės politikos tikslams;

kadangi 1996 m. rugsėjo 9 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1749/96 dėl pradinių Tarybos reglamento (EB) Nr. 2494/95 dėl suderintų vartotojų kainų indeksų įgyvendinimo priemonių [3]nustato tam tikrą pradinę SVKI prekių ir paslaugų apimtį, kuri apsiriboja tomis prekėmis ir paslaugomis, kurioms buvo taikomi visi arba dauguma nacionalinių vartotojų prekių indeksų (VKI); kadangi kainos, imtinos sudarant SVKI, ypač subsidijų, priemokų grąžinimo ir kompensacijų traktavimas reikalauja suderintų apibrėžimų; kadangi dar reikia tiksliai apibrėžti SVKI geografinę ir gyventojų apimtį;

kadangi pagal Reglamento (EB) Nr. 2494/95 3 straipsnį SVKI turi būti pagrįstas prekių ir paslaugų, kurias galima įsigyti valstybės narės ekonominėje teritorijoje vartotojų reikmėms tiesiogiai tenkinti, kainomis; kadangi kainos, kurių taip pirkdami vartotojai faktiškai nemoka, alternatyvios išlaidos arba palūkanų mokėjimas netinka vartotojų kainų infliacijos tarptautiniams palyginimams;

kadangi pripažįstama, kad kompensacijų pokyčiai negalėtų turėti įtakos infliacijos matams platesniame kontekste, bet kadangi jie sudaro esminę vartotojus veikiančio infliacijos proceso dalį ir dėl to reikia, kad jie atsispindėtų SVKI;

kadangi Statistikos programų komitetas (SPK) per pirmininko nustatytą laiką nepateikė nuomonės; kadangi šiuo atveju laikantis Reglamento (EB) Nr. 2494/95 14 straipsnio 2 dalyje nustatytos tvarkos Komisija turi nedelsdama pateikti Tarybai pasiūlymą dėl priemonių, kurių turi būti imtasi,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 straipsnis

Reglamentas (EB) Nr. 1749/96 iš dalies keičiamas taip:

1. I priedas pakeičiamas šio reglamento Ia ir Ib priedais;

2. 1 straipsnio pirmojoje įtraukoje išbraukiamas žodis "pradinę";

3. 2 straipsnio a punktas pakeičiamas taip:

"a1) SVKI "apimtis" yra apibrėžiama kaip tos prekės ir paslaugos, kurios yra įtrauktos į namų ūkio galutines pinigines vartojimo išlaidas, kaip nurodyta a2 punkte. Ji yra klasifikuojama pagal Ia priede pateiktas keturženkliais kodais žymimas grupes ir pogrupius, sudarytus pagal COICOP tarptautinį klasifikatorių ir vadinamus COICOP/SVKI (individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatorių, pritaikytą SVKI reikmėms)."

a2) "Namų ūkio galutinės piniginės vartojimo išlaidos" yra apibrėžiamos kaip ta galutinių vartojimo išlaidų dalis, kada namų ūkiai atliko piniginius sandorius per vieną arba abu lyginamuosius laikotarpius, ir apibūdinta Ib priede. Jei nenurodyta kitaip, Ib priedas remiasi Europos sąskaitų sistemose (ESS) nustatytais apibrėžimais, pateiktais Reglamente (EB) Nr. 2223/96 [4]. "Namų ūkio galutines pinigines vartojimo išlaidas" sudaro išlaidos prekėms ir paslaugoms, kuriomis individualias reikmes arba poreikius tiesiogiai tenkinti naudojasi arba:

a2a) nuolatiniai namų ūkiai šalies teritorijoje ar užsienyje; arba

a2b) nuolatiniai ir nenuolatiniai namų ūkiai šalies teritorijoje; arba

a2c) namų ūkių gyventojai, įtraukti į nacionalinio namų ūkio biudžeto tyrimo sritį.

a3) SVKI naudojamos kainos yra pirkimo kainos, kurias namų ūkiai sumokėjo individualioms prekėms ir paslaugoms pirkti piniginiais sandoriais. Jei prekės ir paslaugos vartotojams buvo nemokamos, o vėliau buvo mokama faktiška kaina, tai pereinant nuo nulinės kainos prie faktiškos kainos ir vice versa suderintame vartotojų kainų indekse (SVKI) turėtų būti atsižvelgiama.

a4) SVKI "svoriai" yra bet kuriam prekių ir paslaugų, kurias apima SVKI, rinkiniui bendros namų ūkių išlaidos, išreikštos santykiu su bendromis išlaidomis visoms prekėms ir paslaugoms.

4. 3 straipsnis pakeičiamas taip:

"3 straipsnis

Apimtis

1. Manoma, kad gali būti palyginami suderinti vartotojų kainų indeksai (SVKI), sudaryti atsižvelgiant į kainų pokyčius ir svorį, apskaičiuotus kiekvienai Ia priede pateiktai namų ūkio galutinio piniginių vartojimo išlaidų grupei, sudarančiai didesnę kaip vieną tūkstantąją dalį bendrų išlaidų visoms šio straipsnio 2 dalyje nurodytoms grupėms.

2. SVKI apimtis išplečiama taip:

a) pradėdamos sudaryti 1997 m. sausio mėnesio SVKI, valstybės narės apdoroja surinktus duomenis, apimančius tas grupes, kurios Ia priede yra pažymėtos "pradinė apimtis";

b) vėliau, bet ne anksčiau kaip sudarydamos 1999 m. gruodžio mėnesio SVKI, valstybės narės apdoroja surinktus duomenis, apimančius ir tas grupes, kurios Ia priede pažymėtos "1999 m. gruodžio mėn."."

5. 4 straipsnyje žodžiai "I priede" pakeičiami žodžiais "Ia priede".

2 straipsnis

Atsižvelgdama į Sprendimu 89/382/EEB, Euratomas [5] įsteigto komiteto požiūrius, Komisija per dvejus metus nuo šio reglamento įsigaliojimo parengia pranešimą ir pateikia jį Tarybai. Pranešime įvertinamas šio reglamento nuostatų veikimas, ypač namų ūkio galutinių piniginių vartojimo išlaidų sąvoka lyginant ją su atitinkamomis alternatyviomis sąvokomis. Po šio pranešimo Komisija prireikus gali pateikti atitinkamus pasiūlymus dėl šio reglamento keitimo.

3 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Bendrijų oficialiame leidinyje.

Šis reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Priimta Briuselyje, 1998 m. liepos 20 d.

Tarybos vardu

Pirmininkas

W. Molterer

[1] OL L 257, 1995 10 27, p. 1.

[2] 1998 m. liepos 14 d. pateikta nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

[3] OL L 229, 1996 9 10, p. 3

[4] OL L 310, 1996 11 13, p. 1.

[5] OL L 181, 1989 6 28, p. 47.

--------------------------------------------------

Ia PRIEDAS

SVKI apimtį sudaro šios grupės pagal COICOP/SVKI klasifikaciją:

01. | MAISTAS IR NEALKOHOLINIAI GĖRIMAI | | | |

01.1. | Maistas | | | |

01.2. | Nealkoholiniai gėrimai | | | |

02. | ALKOHOLINIAI GĖRIMAI, TABAKAS | | | |

02.1. | Alkoholiniai gėrimai | | | |

02.2. | Tabakas | | | |

02.3. | Narkotikai | | | |

03. | APRANGA IR AVALYNĖ | | | |

03.1. | Apranga | | | |

03.2. | Avalynė | | | |

04. | BŪSTAS, VANDUO. ELEKTRA, DUJOS IR KITAS KURAS | | | |

04.1. | Faktiniai būsto nuomos mokesčiai | | | |

04.2. | Būsto nuomai priskiriami mokesčiai | | | |

04.3. | Įprastinė būsto priežiūra ir remontas | | | |

04.4. | Kitos su būstu susijusios paslaugos | | | |

04.5. | Elektra, dujos ir kitas kuras | | | |

05. | BŪSTO APSTATYMO, NAMŲ ŪKIO ĮRANGA IR KASDIENĖ NAMŲ PRIEŽIŪRA | | | |

05.1. | Baldai, būsto apstatymo reikmenys, kilimai ir kitos grindų dangos bei jų remontas | | | |

05.2. | Namų ūkio tekstilė | | | |

05.3. | Šildymo ir maisto gaminimo įranga, šaldytuvai, skalbimo mašinos ir panašūs buitiniai prietaisai, įskaitant jų instaliaciją ir remontą | | | |

05.4. | Stiklo dirbiniai, stalo reikmenys ir namų ūkio rykai | | | |

05.5. | Namų ir sodo įrankiai bei įrenginiai | | | |

05.6. | Prekės ir paslaugos įprastinei namų ūkio priežiūrai | | | |

06. | SVEIKATA | | | |

06.1. | Medicinos gaminiai, aparatai ir įranga | | | |

06.2. | Paslaugos ambulatoriniams pacientams | | | |

06.3. | Ligoninių paslaugos | | | |

06.3.1. | Ligoninių paslaugos | | | |

07. | TRANSPORTAS | | | |

07.1. | Transporto priemonių įsigijimas | | | |

07.2. | Asmeninių transporto priemonių eksploatacija | | | |

07.3. | Transporto paslaugos | | | |

08. | RYŠIAI | | | |

08.1. | Ryšiai | | | |

09. | POILSIS IR KULTŪRA | | | |

09.1. | Audiovizualiniai, fotografijos ir duomenų apdorojimo įrenginiai bei reikmenys, įskaitant jų taisymą | | | |

09.2. | Kiti poilsiui ir kultūrai skirti pagrindiniai ilgalaikio naudojimo reikmenys | | | |

09.3. | Kiti poilsio reikmenys ir įrenginiai; gėlės, sodai ir naminiai gyvūnėliai | | | |

09.4. | Poilsio ir kultūros paslaugos | | | |

09.5. | Laikraščiai, knygos ir raštinės reikmenys | | | |

09.6. | Atostogų išvykos | | | |

10. | ŠVIETIMAS | | | |

10.1. | Švietimo paslaugos | | | |

11. | VIEŠBUČIAI, KAVINĖS IR RESTORANAI | | | |

11.1. | Maisto tiekimo paslaugos | | | |

11.2. | Apgyvendinimo paslaugos | | | |

12. | ĮVAIRIOS PREKĖS IR PASLAUGOS | | | |

12.1. | Asmens priežiūra | | | |

12.2. | Niekur kitur nepriskirti asmeniniai daiktai | | | |

12.3. | Socialinė apsauga | | | |

12.4. | Draudimas | | | |

12.5. | Niekur kitur nepriskirtos finansinės paslaugos | | | |

12.6. | Kitos, niekur kitur nepriskirtos, paslaugos | | | |

--------------------------------------------------

Ib PRIEDAS

A. NAMŲ ŪKIO GALUTINIŲ PINIGINIŲ VARTOJIMO IŠLAIDŲ APIBRĖŽIMAS

1. Namų ūkio sektorius apima asmenis arba jų grupes (kaip apibrėžta ESS 2.76.a ir 2.76.b) ir gali apimti arba neapimti institucinius namų ūkius (kaip apibrėžta ESS 2.76.b).

2. Nuolatinę gyvenamąją vietą turintis namų ūkis turi savo ekonominio intereso centrą valstybės narės teritorijoje, kuri gali apimti arba neapimti teritorinius ar eksteritorinius anklavus (kaip apibrėžta ESS 2.04−2.07).

3. Piniginis sandoris yra ekonominis srautas, kuris yra institucinių subjektų sąveika abipusiu susitarimu, kai dalyvaujantys subjektai moka tam tikras sumas ar jas gauna arba įsiskolina ar gauna turtą, išreikštą piniginiais vienetais. Namų ūkio atliekų surinkimas nusistovėjusia tvarka yra abipusis susitarimas. Sandoriai, nesusiję su grynųjų arba piniginiais vienetais išreikšto turto ar įsiskolinimų mainais, nėra piniginiai sandoriai. Subjekto vidaus sandoriai paprastai nėra piniginiai sandoriai. Nepiniginiai sandoriai, susiję su daugiau kaip vienu instituciniu subjektu, yra sandoriai produktais (natūriniai prekių ar paslaugų mainai), paskirstymo sandoriai (atlyginimas natūra, pervedimas natūra ir pan.) ir kiti sandoriai (nesukurto ne finansinio turto mainai).

Namų ūkio galutinės piniginės vartojimo išlaidos, apimančios šiuos abejotinus atvejus:

4. Tam tikros medžiagos, nepriskiriamos tarpiniam vartojimui, t. y. medžiagos smulkiam būsto remonto ir interjero apdailos darbams, kokius paprastai atlieka nuomininkai ir savininkai, taip pat medžiagas ilgalaikio naudojimo vartojimo reikmenų, įskaitant transporto priemones, remontui ir eksploatacijai.

5. Tam tikri dalykai, nepriskiriami kapitalo formavimui, ypač ilgalaikio naudojimo vartojimo reikmenys, kurie savo funkciją atlieka per kelis apskaitos laikotarpius, taip pat kai kurių ilgalaikio naudojimo reikmenų nuosavybės perdavimas iš įmonės į namų ūkį.

6. Tiesiogiai apmokamos finansinės paslaugos.

7. Ne gyvybės draudimo paslaugos pagal tų paslaugų aiškiai nustatytą kainos dydį.

8. Visos išlaidos, finansuojamos iš ne gyvybės draudimo, įskaitant draudimo kompanijų tiesiogiai išmokėtas sumas garažams, ligoninėms, gydytojams ir pan. Tai reiškia, kad visa kaina, namų ūkių arba draudimo kompanijų sumokėta garažams, ligoninėms, gydytojams ir pan., yra įtrauktina sudarant SVKI.

Ne gyvybės draudimo reikalavimai yra sumos, kurias draudimo įmonės turi išmokėti asmenims atlygindamos už jiems padarytus sužeidimus arba prekėms padarytą žalą. Tai yra einamieji draudimo kompanijų pervedimai juos gaunantiems namu ūkiams ir dėl to jie sudaro namų ūkių disponuojamas pajamas. Bet kurios dėl to apmokamos išlaidos, pvz., mokėjimai garažams, ligoninėms ar gydytojams, yra laikomos namų ūkių, o ne draudimo kompanijų apmokamomis išlaidomis. Svarbu, ar namų ūkiai iš tikrųjų apmoka išlaidas prieš išmokant draudos pinigus, nes tada jos atrodo kaip socialinio draudimo kompensacijos, ar ta sumas garažams, ligoninėms ir pan. tiesiogiai moka draudimo kompanijos. Pastaruoju atveju šios kompanijos tik atstovauja namų ūkiams, kurie vis tik laikomi apmokančiais išlaidas.

9. Tai namų ūkių mokėjimai už licencijas, leidimus ir pan., kurie yra laikomi paslaugų pirkimais. Jei Vyriausybė išduoda licencijas kai kurioms reguliavimo funkcijoms organizuoti, pvz., tikrindamas atitinkamų asmenų kompetenciją ar kvalifikaciją, atliekami mokėjimai turėtų būti laikomi paslaugų pirkimu iš Vyriausybės ir kainos įtraukiamos į SVKI, bet jei licencijos yra išduodamos automatiškai sumokėjus mokėtinas sumas, mokėjimai turėtų būti laikomi tiesioginiais mokesčiais, o ne kainomis. Vairuotojo arba piloto pažymėjimai, televizijos ar radijo licencijos, leidimai įsigyti ir laikyti šaunamuosius ginklus, įėjimo į muziejus ar bibliotekas mokesčiai, šiukšlių išvežimo mokesčiai ir pan. dauguma atvejų yra laikomi Vyriausybės teikiamų paslaugų pirkimu, o transporto priemonių, laivų ar orlaivių naudojimo licencijos dauguma atvejų yra laikomos valstybės mokesčiais.

10. Produkcijos pirkimas ekonominiu atžvilgiu neišskirtinėmis kainomis, pvz., įėjimo į muziejų mokesčiai.

Namų ūkių galutinės piniginės vartojimo išlaidos, neapimančios tokių abejotinų atvejų:

11. Pajamų natūra, nes tai nėra piniginis sandoris (nors pagal ESS 3.76.b jos yra įtraukiamos į galutines vartojimo išlaidas).

12. a) Namų ūkių gautų socialinių pervedimų natūra, įskaitant dalis namų ūkių iš pradžių padarytų išlaidų dalis, kurias jiems vėliau apmoka socialinis draudimas, Vyriausybės padaliniai arba namų ūkius aptarnaujančios ne pelno institucijos (angl. NPISH), pvz., gydymo išlaidoms ar švietimui. Kai namų ūkis perka prekę ar paslaugą, už kurią vėliau iš dalies ar visiškai kompensuojama, tas namų ūkis yra laikomas tik socialinio fondo, Vyriausybės padalinio arba namų ūkius aptarnaujančios ne pelno institucijos vardu veikiančiu atstovu. Namų ūkiams grąžinamos sumos yra socialinio draudimo, Vyriausybės padalinių arba namų ūkius aptarnaujančių ne pelno institucijų daromi socialiniai pervedimai natūra. Jie nėra fiksuojami kaip grynųjų pervedimai namų ūkiams ir nesudaro namų ūkių disponuojamų pajamų dalies. Tokio apskaitos vertinimo rezultatas yra tas pats kaip ir tuo atveju, kai socialinio draudimo fondas perkas prekes ir paslaugas iš rinkos dalyvių, o paskui perparduoda jas namų ūkiams mažesnėmis negu rinkos kainomis. Tai reiškia, kad SVKI apskaičiuojama kaina yra namų ūkio sumokėta suma atskaičius kompensaciją.

b) Visos kitos valstybės institucijų gražinamosios išmokos, ypač mokėjimai už būstą nuomininkams, kad būtų sumažintas jų nuomos mokestis (įskaitant mokėjimus nuomininko nuožiūra tiesiogiai savininkui), yra laikomi socialinėmis išmokomis grynaisiais ir dėl to patenka į namų ūkių disponuojamas pajamas. Tai reiškia, kad iki grąžinamosios išmokos visa prekės ar paslaugos kaina yra įtraukiama į SVKI.

13. Savininkų gyvenamojo būsto paslaugų, nes jos yra ne piniginiai sandoriai (nors pagal ESS 3.76.a jos yra įtraukiamos į galutines vartojimo išlaidas).

14. Būsto pirkimo ir to, kas laikoma nesukurto turto įsigijimu, būtent žemės pirkimo.

15. Nuosavame būste gyvenančio savininko išlaidų būsto apdailai, eksploatacijai ir remontui, kurio paprastai neatlieka nuomininkai.

16. Išlaidų brangenybėms.

17. Namų ūkių, kaip juridiniai asmenys turinčių neįregistruotas įmones, išlaidų verslo reikalams.

18. Einamųjų pajamų ir turto mokesčių, kurie visi yra privalomi neatlyginami mokėjimai grynaisiais ar natūra, kuriuos už institucinių subjektų pajamas ir turtą periodiškai renka bendroji Vyriausybė ir likusioji pasaulio dalis, ir kai kurių periodiškų mokesčių, kurie apskaičiuojami ne pagal pajamas ar turtą. Kitus einamuosius mokesčius sudaro visi namų ūkių mokėjimai už licencijas, kurie yra laikomi valstybiniais mokesčiais, pvz., licencijos turėti transporto priemones, laivus ar orlaivius ar jais naudotis.

19. a) Abonementinių mokesčių, įmokų ir nario mokesčių, kuriuos namų ūkiai moka namų ūkius aptarnaujančioms ne pelno institucijoms, t. y. profesinėms sąjungoms, profesinėms draugijoms, bažnyčioms ir visuomeniniams, kultūros, laisvalaikio ir sporto klubams.

b) Tačiau, jei klubas, sąjunga ar asociacija gali būti laikomi rinkos dalyviais, parduodančiais savo paslaugas ekonominiu atžvilgiu išskirtine kaina, o taip paprastai būna netgi tada, kai pagal teisinį statusą tai yra ne pelno organizacijos, tai namų ūkių mokami abonementiniai mokesčiai, įmokos ir nario mokesčiai yra laikomi ne pervedimu, o mokėjimais už suteiktas paslaugas ir dėl to įtraukiami į SVKI.

20. Namų ūkių savanoriškų pervedimų grynaisiais ar natūra labdaros, gelbėjimo ir pagalbos organizacijoms.

21. Turto pajamų mokėjimų, įskaitant palūkanas. Turto pajamos yra pajamos, finansinio turto ar materialaus nesukurto turto savininko gaunamos už lėšų teikimą ar materialaus nesukurto turto davimą kitam instituciniam subjektui disponuoti. Laikantis tarp jų sudarytų finansinių dokumentų sąlygų, palūkanos yra suma, kurią per tam tikrą laikotarpį skolininkas turi mokėti kreditoriui nesumažindamas pagrindinės skolos dydžio.

22. Privalomųjų ar savanoriškų socialinių įmokų, tokių kaip darbdavių faktiškų socialinių įmokų socialinio draudimo fondams, draudimo įmonėms arba savarankiškiems ar nesavarankiškiems pensijų fondams, administruojantiems socialinio draudimo sistemas, kad garantuotų socialines išmokas savo samdomiems darbuotojams, arba samdomųjų darbuotojų socialinių įmokų, mokėtinų pagal socialinio draudimo, finansuojamas ir nefinansuojamas privačias sistemas.

23. Gyvybės draudimo ir pensijų finansavimo paslaugų (nors pagal ESS 3.76.f ir g tokios paslaugos yra įtraukiamos į galutines vartojimo išlaidas pagal aiškiai nustatytą paslaugos kainą).

24. Grynųjų ne gyvybės draudimo įmokų. Tai yra įmokos, mokamos pagal institucinių subjektų įgytus draudimo polisus. Individualių namų ūkių įgyti draudimo polisai yra tie, kuriuos jie įgyja savo iniciatyva ir savo naudai nepriklausomai nuo savo darbdavių ar Vyriausybės ir atskirai nuo bet kurios socialinio draudimo sistemos. Grynąsias ne gyvybės draudimo įmokas sudaro ir faktiškai poliso turėtojų mokėtinos įmokos, kad būtų apdrausti apskaitos laikotarpiu (pelnytos įmokos), ir įmokų priedai, mokami iš turto pajamų, priskiriamų draudimo polisų turėtojams, atskaičius draudimą tvarkančių draudimo įmonių imamus paslaugų mokesčius. (Pastaba: šis paslaugos mokestis yra įtraukiamas į namų ūkio galutines pinigines vartojimo išlaidas). Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos yra tokios įmokos, kuriomis siekiama apsidrausti nuo įvairių įvykių ar nelaimingų atsitikimų, kurių metu dėl gaivalinių nelaimių ar žmonių veiklos, pvz., gaisrų, potvynių, avarijų, susidūrimų, nuskendimų, vagysčių, smurto, nelaimingų atsitikimų, ligos, padaroma žalą prekėms ar turtui arba sužalojami asmenys, arba nuo finansinių nuostolių, patiriamų dėl ligos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų ir pan.

25. Einamųjų pervedimų tarp namų ūkių, kuriuos sudaro visi einamieji pervedimai grynaisiais ar natūra, kuriuos tarpusavyje atlieka ar gauna gyvenamąją vietą turintys namų ūkiai tarpusavyje ar su gyvenamosios vietos neturinčiais namų ūkiais.

26. Baudų ir delspinigių. Juos instituciniams subjektams nustato teismai ar pusiau teisminės institucijos, ir jie yra privalomi einamieji pervedimai. Neįtraukiamos ir baudos bei delspinigiai, kuriuos skiria mokesčių administravimo institucijos už vengimą ar vėlavimą mokėti mokesčius, nes jie paprastai negali būti atskirti nuo pačių mokesčių.

27. Loterijų ir azartinių žaidimų: nei paslaugos mokesčio subjektui, organizuojančiam loteriją ar azartinius žaidimus, nei likučio einamajam pervedimui, kuris išmokamas nugalėtojams (nors pagal ESS 4.135 paslaugos mokestis yra įtraukiamas į galutines vartojimo išlaidas).

B. KAINOS APIBRĖŽIMAS

28. Pirkimo momentu pirkėjo kaina yra faktiškai pirkėjo už produktus mokama kaina; įskaitant visus valstybinius mokesčius ir atmetant tų produktų subsidijas; iš standartinių kainų ar mokesčių išskaičiavus nuolaidas už pirkimą dideliais kiekiais ar ne didžiausios paklausos metu; atmetant palūkanas ar paslaugos mokesčius, pridedamus pagal kredito teikimo susitarimus; atmetant bet kuriuos papildomus mokesčius neįstengiant sumokėti perkant nustatytu laikotarpiu.

29. Prekes ir paslaugas individualiam vartojimui ("individualias prekes ir paslaugas") namų ūkiai įgyja ir naudoja to namų ūkio narių poreikiams ir reikmėms tenkinti. Individualioms prekėms ir paslaugoms taikomi tokie reikalavimai:

a) reikia, kad būtų galima stebėti ir fiksuoti, ar individualus namų ūkis ar jo nariai įsigyja prekes ar paslaugas, ir to įsigijimo laiką;

b) namų ūkis turi sutikti, kad būtų teikiama prekė ar paslauga, ir imtis bet kurių reikalingų veiksmų, kad būtų galima, pvz., lankyti mokyklą ar kliniką;

c) prekė ar paslauga turi būti tokia, kad ją įsigyjant vienam namų ūkiui ar asmeniui arba galbūt nedidelei ribotai asmenų grupei jos negalėtų įsigyti kitas namų ūkis ar asmenys.

Visos namų ūkio galutinio vartojimo išlaidos yra individualios. Nusistovėjusia tvarka visos prekės ir paslaugos, kurias teikia namų ūkius aptarnaujančios ne pelno institucijos, yra laikomos individualiomis.

Nusistovėjusia tvarka visos Vyriausybės galutinio vartojimo išlaidos švietimui, sveikatingumui, socialinei apsaugai ir gerovei, sportui ir poilsiui, kultūrai turėtų būti laikomos išlaidomis individualaus vartojimo paslaugoms, išskyrus išlaidas bendram administravimui, reguliavimui, moksliniams tyrimams ir pan. Be to, išlaidos būsto aprūpinimui, buitinių atliekų surinkimui ir transporto sistemos veiklai taip pat turėtų būti laikomos individualiomis. Kolektyvinės vartojimo išlaidos yra likusioji Vyriausybės galutinio vartojimo išlaidų dalis. Ją sudaro visų pirma visuomenės valdymas ir reguliavimas, saugumo ir gynybos užtikrinimas, viešosios tvarkos palaikymas, įstatymų ir kitų teisės aktų leidyba, visuomenės sveikatos palaikymas, aplinkos apsauga, moksliniai tyrimai ir plėtra, infrastruktūra ir ekonominė plėtra.

--------------------------------------------------

31998R1687