31995L0008

1995 m. balandžio 10 d. Komisijos Direktyva 95/8/EB iš dalies keičianti Direktyvą 77/535/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su trąšų mėginių ėmimo ir analizės metodais, suderinimo (didesnės nei 10 % koncentracijos mikroelementų analizės metodai)

Oficialusis leidinys L 086 , 20/04/1995 p. 0041 - 0057
CS.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
ET.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
HU.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
LT.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
LV.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
MT.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
PL.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
SK.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256
SL.ES skyrius 03 tomas 17 p. 240 - 256


Komisijos Direktyva 95/8/EB

1995 m. balandžio 10 d.

iš dalies keičianti Direktyvą 77/535/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su trąšų mėginių ėmimo ir analizės metodais, suderinimo

(didesnės nei 10 % koncentracijos mikroelementų analizės metodai)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos Bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 1975 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvą 76/116/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su trąšomis, suderinimo [1] su paskutiniais pakeitimais, padarytais Tarybos direktyva 89/530/EEB [2], ypač į jos 9 straipsnio 2 dalį,

kadangi Sutarties 8a straipsnis nustato teritoriją be jokių vidaus sienų, kurioje yra užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas;

kadangi Direktyva 89/530/EEB papildo ir iš dalies pakeičia Direktyvą 76/116/EEB dėl boro, kobalto, vario, geležies, magnio, molibdeno ir cinko — mikroelementų, esančių trąšose;

kadangi Komisijos direktyva 77/535/EEB [3] su paskutiniais pakeitimais, padarytais Direktyva 93/1/EEB [4], numato Bendrijos trąšų oficialią kontrolę, kad būtų galima patikrinti, kaip laikomasi Bendrijos trąšų kokybės ir sudėties nuostatų; kadangi Direktyva 77/535/EEB turėtų būti papildyta taip, kad trąšos, kurioms taikoma Tarybos direktyva 89/530/EEB, taip pat galėtų būti tikrinamos;

kadangi dėl siūlomų veiksmų masto ir jų poveikio šioje direktyvoje numatytos Bendrijos priemonės yra ne tik būtinos, bet, norint pasiekti numatytų tikslų, be jų negalima apsieiti; kadangi valstybės narės šių tikslų negali pasiekti veikdamos atskirai ir kadangi Direktyvoje 76/116/EEB jau yra faktiškai numatyta, kaip juos pasiekti Bendrijos lygmeniu;

kadangi šioje direktyvoje numatytos priemonės atitinka Direktyvų dėl techninių kliūčių panaikinimo trąšų prekybos srityje derinimo su technikos pažanga komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Šios direktyvos priedo tekstu papildomas Direktyvos 77/535/EEB II priedas.

Metodai yra taikomi Bendrijos trąšoms siekiant nustatyti kiekvieną mikroelementą, kurio deklaruojamas kiekis trąšose yra didesnis nei 10 procentų.

2 straipsnis

1. Valstybės narės priima nuostatas, kurios, įsigaliojusios iki 1995 m. gruodžio 31 d., įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos informuoja Komisiją.

Valstybės narės, priimdamos šias nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinių teisės aktų nuostatų tekstus.

3 straipsnis

Ši direktyva įsigalioja trečią dieną po jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje.

Priimta Briuselyje, 1995 m. balandžio 10 d.

Komisijos vardu

Martin Bangemann

Komisijos narys

[1] OL L 24, 1976 1 30, p. 21.

[2] OL L 281, 1989 9 30, p. 116.

[3] OL L 213, 1977 8 22, p. 1.

[4] OL L 113, 1993 5 7, p. 17.

--------------------------------------------------

PRIEDAS

"10-ieji metodai: MIKROELEMENTŲ, KURIŲ KONCENTRACIJA DIDESNĖ NEI 10 %, NUSTATYMAS

10.1 metodas BENDROJO MIKROELEMENTŲ KIEKIO EKSTRAHAVIMAS

1. APIMTIS

Šis metodas apibūdina šių mikroelementų ekstrahavimo procedūrą: bendrojo boro, bendrojo kobalto, bendrojo vario, bendrosios geležies, bendrojo magnio, bendrojo molibdeno ir bendrojo cinko. Tikslas — atlikti mažiausią ekstrahavimo procedūrų skaičių, naudojant, jei tik įmanoma, tą patį ekstraktą kiekvieno iš anksčiau išvardytų mikroelementų kiekiui nustatyti.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma Bendrijos trąšoms, kurioms taikoma Direktyva 89/530/EEB ir kurių sudėtyje yra vienas ar daugiau šių mikroelementų: boro, kobalto, vario, geležies, magnio, molibdeno ir cinko. Ji taikoma kiekvienam mikroelementui, kurio deklaruojamas kiekis yra didesnis nei 10 %.

3. METODO ESMĖ

Tirpinimas verdančioje skiestojoje druskos rūgštyje.

Pastaba:

ekstrahavimas yra empirinė procedūra ir negali kiekybiškai priklausyti nuo produkto ar kitų trąšų sudedamųjų dalių. Pavyzdžiui, tam tikrų mangano oksidų atveju išekstrahuotas kiekis gali būti žymiai mažesnis už bendrąjį mangano kiekį produkte. Trąšų gamintojai atsako už tai, kad deklaruojamas kiekis faktiškai atitiktų kiekį, išekstrahuojamą metodo reikalaujamomis sąlygomis.

4. REAGENTAI

4.1. Skiestosios druskos rūgšties (HCl) tirpalas, apytiksliai 6 M

Sumaišoma viena dalis druskos rūgšties (ρ = 1,18 g/ml) su viena dalimi vandens.

4.2. Koncentruotas amoniako tirpalas (NH4OH, ρ = 0,9 g/ml)

5. ĮRENGINIAI

5.1. Elektrinė viryklė su temperatūros reguliatoriumi.

5.2. pH-metras.

Pastaba:

matuojant boro kiekį ekstrakte, nenaudojami borosilikatinio stiklo indai. Kadangi taikant šį metodą ekstraktas virinamas, geriau naudoti tefloninius arba silikatinio stiklo indus. Jei indai buvo plauti boratų turinčiais plovikliais, juos būtina gerai išplauti.

6. MĖGINIO PARUOŠIMAS

Žr. 1 metodą (Direktyva 77/535/EEB).

7. PROCEDŪRA

7.1. Mėginys

Pasveriama 1 g ar 2 g trąšų priklausomai nuo juose deklaruojamo elemento kiekio. Pagal toliau pateiktą lentelę pagaminamas galutinis tirpalas, kuris, atitinkamai jį praskiedus, turi atitikti visų metodų matavimo ribas. Mėginius būtina sverti 1 mg tikslumu.

Deklaruotas mikroelemento kiekis trąšose (%) | > 10 < 25 | ≥ 25 |

Mėginio masė (g) | 2 | 1 |

Elemento masė mėginyje (mg) | > 200 < 500 | ≥ 250 |

Ekstrakto tūris V (ml) | 500 | 500 |

Elemento koncentracija ekstrakte (mg/l) | > 400 < 1000 | ≥ 500 |

Mėginys suberiamas į 250 ml laboratorinę stiklinę.

7.2. Tirpalo paruošimas

Jei reikia, mėginys sudrėkinamas nedideliu kiekiu vandens, atsargiai po truputį pridedama 10 ml skiestosios druskos rūgšties (4.1) vienam gramui trąšų, po to įpilama 50 ml vandens. Stiklinė uždengiama laikrodiniu stiklu ir mišinys sumaišomas. Užvirinama ant elektrinės viryklės ir virinama 30 min. Retkarčiais pamaišant, leidžiama atvėsti. Kiekybiškai perpilama į 500 ml matavimo kolbą. Praskiedžiama vandeniu iki žymės ir gerai sumaišoma. Per sausą filtrą filtruojama į sausą indą. Pradinis filtratas atskiriamas ir išpilamas. Ekstraktas turi būti visiškai skaidrus.

Rekomenduojama mikroelementų kiekio nustatymui atskiras vienodas skaidraus filtrato dalis naudoti nedelsiant arba indą su filtratu užkimšti kamščiu.

Pastaba:

ekstraktai, kuriuose nustatomas boro kiekis.

Su koncentruotu amoniako tirpalu (4.2) pH nustatoma 4–6.

8. NUSTATYMAS

Kiekvieno mikroelemento kiekis nustatomas tiriant alikvotines dalis, nurodytas kiekvieno mikroelemento analizės metodo aprašyme.

10.5, 10.6, 10.7, 10.9 ir 10.10 metodų negalima naudoti elementams, esantiems chelatuose ar kompleksiniuose junginiuose, nustatyti. Tokiais atvejais prieš nustatant mikroelemento kiekį reikia taikyti 10.3 metodą.

Nustatant AAS metodu (10.8 ir 10.11 metodais), toks apdorojimas gali būti nereikalingas.

10.2 metodas TIRPIŲ VANDENYJE MIKROELEMENTŲ EKSTRAHAVIMAS

1. APIMTIS

Šis metodas apibūdina šių vandenyje tirpių mikroelementų ekstrahavimo procedūrą: boro, kobalto, vario, geležies, magnio, molibdeno ir cinko. Tikslas — atlikti mažiausią ekstrahavimo procedūrų skaičių, naudojant, jei tik įmanoma, tą patį ekstraktą kiekvieno iš anksčiau išvardytų mikroelementų kiekiui nustatyti.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma Bendrijos trąšoms, kurioms taikoma Direktyva 89/530/EEB ir kurių sudėtyje yra vienas ar daugiau šių mikroelementų: boro, kobalto, vario, geležies, magnio, molibdeno ir cinko. Ji taikoma kiekvienam mikroelementui, kurio deklaruotas kiekis yra didesnis nei 10 %.

3. METODO ESMĖ

Mikroelementai ekstrahuojami plakant trąšas 20 ± 2oC temperatūros vandenyje.

Pastaba

ekstrahavimas yra empirinis, jis gali būti ir gali nebūti kiekybinis.

4. REAGENTAI

4.1 Skiestosios druskos rūgšties (HCl) tirpalas, apytiksliai 6 M

Sumaišoma viena dalis druskos rūgšties (ρ = 1,18 g/ml) su viena dalimi vandens.

5. ĮRENGINIAI

5.1. Rotorinis maišytuvas, kurio apsisukimų skaičius 35–40 aps./min.

Pastaba

nustatant boro kiekį ekstrakte, nenaudojami borosilikatinio stiklo indai. Kadangi taikant šį metodą ekstraktas virinamas, geriau naudoti tefloninius arba silikatinio stiklo indus. Jei indai buvo plauti boratų turinčiais plovikliais, indai turi būti gerai išplauti.

6. MĖGINIO PARUOŠIMAS

Žr. 1 metodą (Direktyva 77/535/EEB).

7. PROCEDŪRA

7.1. Mėginys

Pasveriama 1 g ar 2 g trąšų priklausomai nuo deklaruojamo jose elemento kiekio. Pagal toliau pateiktą lentelę pagaminamas galutinis tirpalas, kuris, atitinkamai atskiedus, turi atitikti visų metodų matavimo ribas. Mėginius būtina sverti 1 mg tikslumu.

Deklaruojamas mikroelemento kiekis trąšose (%) | > 10 < 25 | ≥ 25 |

Mėginio masė (g) | 2 | 1 |

Elemento masė mėginyje (mg) | > 200 < 500 | ≥ 250 |

Ekstrakto tūris V (ml) | 500 | 500 |

Elemento koncentracija ekstrakte (mg/l) | > 400 < 1000 | ≥ 500 |

Mėginys suberiamas į 500 ml kolbą.

7.2. Tirpalo paruošimas

Įpilama apytiksliai 400 ml vandens.

Kolba gerai užkemšama. Smarkiai sukratoma ranka, kad mėginys pasiskirstytų, po to kolba dedama į rotorinį maišytuvą ir maišoma 30 minučių.

Praskiedžiama vandeniu iki žymės ir kruopščiai sumaišoma.

7.3. Tiriamojo tirpalo paruošimas

Nedelsiant perfiltruojama į švarią, sausą kolbą. Kolba užkemšama. Mikroelementų kiekis turi būti nustatomas iškart baigus filtruoti.

Pastaba:

jei filtratas pamažu darosi balzganas, paruošiamas kitas ekstraktas pagal 7.1 ir 7.2 punktuose aprašytą procedūrą Ve tūrio kolboje. Perfiltruojama į W tūrio matavimo kolbą, kuri buvo išdžiovinta ir į kurią buvo įpilta 5 ml skiestosios druskos rūgšties (4.1). Filtruojama iki žymės. Kruopščiai sumaišoma.

Šiomis sąlygomis V reikšmė apskaičiuojama pagal formulę:

V = V

× W /

W -5

Skiedimo rezultatų išraiška priklauso nuo V reikšmės.

8. NUSTATYMAS

Kiekvieno mikroelemento kiekis nustatomas tiriant alikvotines dalis, nurodytas kiekvieno mikroelemento analizės metodo aprašyme.

10.5, 10.6, 10.7, 10.9 ir 10.10 metodų negalima naudoti elementams, esantiems chelatuose ar kompleksiniuose junginiuose, nustatyti. Tokiais atvejais prieš nustatant mikroelemento kiekį, reikia taikyti 10.3 metodą.

Naudojantis AAS metodu (10.8 ir 10.11 metodais), toks apdorojimas gali būti nereikalingas.

10.3 metodas ORGANINIŲ JUNGINIŲ ŠALINIMAS IŠ TRĄŠŲ EKSTRAKTŲ

1. APIMTIS

Šis metodas apibūdina organinių junginių šalinimo iš trąšų ekstraktų procedūrą.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma trąšoms, kuriose esamą bendrąjį ir (arba) tirpių vandenyje elementų kiekį, nustatytą ekstrahuojant mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, būtina deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

Pastaba:

taikant atominės absorbcijos spektrometrinį metodą, nedideli organinės medžiagos kiekiai neturi įtakos rezultatams.

3. METODO ESMĖ

Organiniai junginiai ekstrakto alikvotinėje dalyje oksiduojami vandenilio peroksidu.

4. REAGENTAI

4.1. Skiestosios druskos rūgšties (HCl) tirpalas, apytiksliai 0,5 M.

Sumaišoma viena dalis druskos rūgšties (ρ = 1,18 g/ml) su 20 dalių vandens.

4.2. Vandenilio peroksido tirpalas (30 % H2O2, ρ = 1,11 g/ml), be mikroelementų.

5. ĮRENGINYS

Elektrinė viryklė su temperatūros reguliatoriumi.

6. PROCEDŪRA

25 ml ekstrakto tirpalo, pagaminto 10.1 arba 10.2 metodu, supilama į 100 ml laboratorinę stiklinę. Jei ekstrahuojama pagal 10.2, pridedama 5 ml skiestosios druskos rūgšties (4.1). Po to įpilama 5 ml vandenilio peroksido tirpalo (4.2). Uždengiama laikrodiniu stiklu. Leidžiama oksiduotis kambario temperatūroje apie valandą, po to, palengva užvirinus, virinama pusę valandos. Jei reikia, tirpalui atšalus, pridedama dar 5 ml vandenilio peroksido. Tuomet užvirinama, kad būtų pašalintas vandenilio peroksido perteklius. Leidžiama atvėsti ir, kiekybiškai perpylus į 50 ml matavimo kolbą, praskiedžiama iki žymės. Jei reikia, perfiltruojama.

Į šį skiedimą reikia atsižvelgti imant alikvotines dalis ir apskaičiuojant mikroelemento kiekį produkte procentais.

10.4 metodas MIKROELEMENTŲ NUSTATYMAS TRĄŠŲ EKSTRAKTUOSE ATOMINĖS ABSORBCIJOS SPEKTROMETRINIU METODU

(BENDROJI PROCEDŪRA)

1. APIMTIS

Šiame dokumente nurodyta geležies ir cinko kiekio trąšų ekstraktuose nustatymo atominės absorbcijos spektrometriniu metodu bendroji procedūra.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma tiriant trąšų, kuriose esantį bendrosios ir (arba) tirpios vandenyje geležies ar cinko kiekį, nustatytą ekstrahuojant mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, būtina deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB. Šios procedūros pritaikymas įvairiems mikroelementams detaliai aprašytas specialiuose kiekvieno elemento analizės metodo aprašymuose.

Pastaba:

nustatant elementus atominės absorbcijos spektrometriniu metodu, nedideli organinių medžiagų kiekiai dažniausiai neturi įtakos.

3. METODO ESMĖ

Po to, kai esant reikalui, ekstraktas apdorojamas, siekiant sumažinti ar pašalinti trukdančias chemines medžiagas, jis skiedžiamas taip, kad jo koncentracija atitiktų optimalias spektrometro matavimo ribas tokiame bangų ilgyje, kuris tinka konkrečiam mikroelementui nustatyti.

4. REAGENTAI

4.1. Skiestosios druskos rūgšties (HCl) tirpalas, apytiksliai 6 M

Sumaišoma viena druskos rūgšties (HCl) dalis (ρ = 1,18 g/ml) su 1 dalimi vandens.

4.2. Skiestosios druskos rūgšties (HCl) tirpalas, apytiksliai 0,5 M

Sumaišoma viena druskos rūgšties dalis (ρ = 1,18 g/ml) su 20 dalių vandens.

4.3. Lantano druskos tirpalai (10 g/l lantano)

Šis reagentas naudojamas geležiai ir cinkui nustatyti. Jį galima paruošti:

a) ištirpinus lantano oksidą druskos rūgštyje (4.1). Į vieno litro matavimo kolbą įpilama 150 ml vandens, suberiama 11,73 g lantano oksido (La2O3) ir įpilama 120 ml 6 M druskos rūgšties (4.1). Medžiagai ištirpus, praskiedžiama vandeniu iki 1 litro ir gerai sumaišoma. Šis tirpalas yra apytiksliai 0,5 M druskos rūgštyje, arba

b) naudojant lantano chloridą, sulfatą arba nitratą.

Ištirpinama 26,7 g lantano chlorido heptahidrato (LaCl37H2O) arba 31,2 g lantano nitrato heksahidrato (La(NO3)36H2O), arba 26,2 g lantano sulfato nonahidrato (La2(SO4)39H2O) 150 ml vandens, įpilama 85 ml 6 M druskos rūgšties (4.1). Leidžiama ištirpti ir praskiedžiama iki 1 litro. Gerai sumaišoma. Šis tirpalas yra apytiksliai 0,5 M druskos rūgštyje.

4.4. Kalibravimo tirpalai

Kaip paruošti šiuos tirpalus, nurodyta kiekvieno konkretaus mikroelemento analizės metodo aprašyme.

5. ĮRENGINYS

Atominės absorbcijos spektrometras, kuriame yra šaltiniai, skleidžiantys tiriamiems mikroelementams būdingą spinduliuotę.

Laborantas privalo laikytis gamintojo instrukcijų ir gerai mokėti naudotis prietaisu. Aparatas turi koreguoti parodymus pagal foną taip, kad jį galima būtų naudoti visais būtinais atvejais (pvz., Zn). Naudojamos dujos yra oras ir acetilenas.

6. TIRIAMOJO TIRPALO PARUOŠIMAS

6.1. Ekstraktų tirpalų, turinčių tiriamųjų elementų, paruošimas

Žr. 10.1 ir (arba) 10.2 metodą, jei tinka — 10.3 metodą.

6.2. Tiriamojo tirpalo skiedimas

Praskiedžiama alikvotinė 10.1, 10.2 arba 10.3 metodais pagaminto ekstrakto dalis vandeniu ir (arba) druskos rūgštimi (4.1) arba (4.2) taip, kad galutiniame tiriamajame tirpale nustatomo elemento koncentracija būtų kalibravimo tirpalų koncentracijų ribose (7.2), o druskos rūgšties koncentracija būtų ne mažesnė nei 0,5 M ir ne didesnė kaip 2,5 M. Tam gali prireikti skiesti kelis kartus.

Galutinis tirpalas gaunamas skiestojo ekstrakto alikvotinę dalį įpylus į 100 ml matavimo kolbą. Tegul šios alikvotinės dalies tūris būna (a) ml. Pridedama 10 ml lantano druskos tirpalo (4.3). Praskiedžiama 0,5 M druskos rūgšties tirpalu (4.2) ir gerai sumaišoma. Skiedimo koeficientas pažymimas raide D.

7. PROCEDŪRA

7.1. Tuščiojo tirpalo paruošimas

Tuščiasis tirpalas paruošiamas pakartojant visą procedūrą, pradedant ekstrahavimu, tačiau be trąšų mėginio.

7.2. Kalibravimo tirpalų paruošimas

Iš darbinio kalibravimo tirpalo, paruošto pagal kiekvienam mikroelementui nurodytą metodą, 100 ml matavimo kolbose paruošiami ne mažiau kaip penki didėjančios koncentracijos kalibravimo tirpalai, atitinkantys optimalias spektrometro matavimo ribas. Jei reikia, pakoreguojama druskos rūgšties koncentracija, kad ji būtų kuo artimesnė atskiesto tiriamojo tirpalo koncentracijai (6.2). Nustatant geležies arba cinko kiekį, pripilama 10 ml to paties lantano druskos tirpalo (4.3), kuris naudojamas (6.2). Praskiedžiama druskos rūgšties 0,5 M tirpalu (4.2) ir gerai sumaišoma.

7.3. Matavimo procedūra

Spektrometras (5) paruošiamas matavimui ir nustatomas bangos ilgis, nurodytas tam tikro mikroelemento analizės metode.

Tris kartus iš eilės išpurškiami kalibravimo tirpalai (7.2), tiriamasis tirpalas (6.2) ir tuščiasis tirpalas (7.1) bei registruojamas kiekvienas matavimo rezultatas. Po kiekvieno išpurškimo įsiurbimo kapiliaras praplaunamas distiliuotu vandeniu.

Brėžiama kalibravimo kreivė, pažymint spektrometro parodymų vidurkį kiekvienam kalibravimo tirpalui (7.2) ordinatėje, o abscisėje — atitinkamą elemento koncentraciją, išreikštą μg/ml.

Pagal šią kreivę nustatoma tam tikro mikroelemento koncentracija tiriamajame tirpale Xs (6.2) ir tuščiajame tirpale Xb (7.1), o šios koncentracijos išreiškiamos μg/ml.

8. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

Mikroelemento kiekis procentais (E) trąšose apskaičiuojamas:

E

=

X

– X

/

.

Jei naudojamas 10.3 metodas:

E

=

X

– X

/

,

kur:

E - nustatytas mikroelemento kiekis trąšose procentais;

Xs - koncentracija tiriamajame tirpale (6.2) μg/ml;

Xb - koncentracija tuščiajame tirpale (7.1) μg/ml;

V - 10.1 arba 10.2 metodu pagaminto ekstrakto tūris ml;

D - skiedimo koeficientas, atitinkantis skiedimą pagal šio metodo 6.2 punktą;

M - tiriamojo mėginio, paimto pagal 10.1 arba 10.2 metodą masė g.

Skiedimo koeficientas D,

jei (a1), (a2), (a3),.…, (ai) ir (a) yra alikvotinės dalys, o jas praskiedus atitinkami tūriai ml (v1), (v2), (v3),.… (vi) ir (100), apskaičiuojamas:

D =

×

×

× … ×

×

.

10.5 metodas BORO NUSTATYMAS TRĄŠŲ EKSTRAKTUOSE ACIDIMETRINIU TITRAVIMU

1. APIMTIS

Šis dokumentas apibūdina boro kiekio trąšų ekstraktuose nustatymo procedūrą.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma tiriant trąšų, kuriose esantį bendrąjį ir (arba) vandenyje tirpiojo boro kiekį, nustatytą ekstrahuojant mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, būtina deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

3. METODO ESMĖ

Vykstant borato reakcijai su manitoliu susidaro kompleksas:

+++++ TIFF +++++

Kompleksas titruojamas natrio hidroksido tirpalu iki pH 6,3.

4. REAGENTAI

4.1. Metilraudonojo indikatorinis tirpalas

Ištirpinama 0,1 g metilraudonojo (C15H15N3O2) 50 ml etanolio (95 %) 100 ml tūrio matavimo kolboje. Praskiedžiama iki 100 ml. Kruopščiai sumaišoma.

4.2. Skiestosios druskos rūgšties tirpalas, apie 0,5 M

Sumaišoma 1 dalis druskos rūgšties (HCl, ρ: 1,18 g/ml) su 20 dalių vandens.

4.3. Natrio hidroksido tirpalas, apytiksliai 0,5 M

Jame neturi būti anglies dioksido. Ištirpinama 20 g granulių pavidalo natrio hidroksido (NaOH) 1 litro matavimo kolboje, kurioje yra apie 800 ml virinto vandens. Tirpalui atvėsus, praskiedžiama virintu vandeniu iki 1000 ml ir kruopščiai sumaišoma.

4.4. Standartinis natrio hidroksido tirpalas, apie 0,025 M

Tirpale neturi būti anglies dioksido. 0,5 M natrio hidroksido tirpalas (4.3) 20 kartų praskiedžiamas virintu vandeniu ir kruopščiai sumaišoma. Nustatoma standartiniame tirpale esančio boro kiekio (B), atitinkančio natrio hidroksido kiekį, vertė (žr. 9 punktą).

4.5. Boro kalibravimo tirpalas (100 μg/ml B)

Ištirpinama 0,5719 g boro rūgšties (H3BO3), pasvėrus 0,1 mg tikslumu, vandenyje 1000 ml matavimo kolboje. Praskiedžiama vandeniu ir kruopščiai sumaišoma. Perpilama į plastikinį butelį, kad galima būtų laikyti šaldytuve.

4.6. Miltelinis D-manitolis (C6H14O6)

4.7. Natrio chloridas (NaCl)

5. ĮRENGINIAI

5.1. pH-metras su stikliniu elektrodu

5.2. Magnetinė maišyklė

5.3. 400 ml laboratorinė stiklinė tefloninė lazdelė

6. TIRIAMOJO TIRPALO PARUOŠIMAS

6.1. Boro tirpalo paruošimas

Žr. 10.1 ir 10.2 metodus, jei tinka — 10.3 metodą.

7. PROCEDŪRA

7.1. Analizė

Į 400 ml talpos laboratorinę stiklinę (5.3) įpilama alikvotinė dalis (a) ekstrakto (6.1), kuriame yra nuo 2 mg iki 4 mg B. Įpilama 150 ml vandens.

Pridedama keletas lašų metilraudonojo indikatorinio tirpalo (4.1).

Jei ekstrahavimas atliekamas 10.2 metodu, parūgštinama 0,5 M druskos rūgštimi (4.2) iki indikatorinio tirpalo spalvos pasikeitimo, tuomet pridedama dar 0,5 ml 0,5 M druskos rūgšties (4.2).

Pridėjus 3 g natrio chlorido (4.7), užvirinama, kad pasišalintų anglies dioksidas. Leidžiama atvėsti. Laboratorinė stiklinė padedama ant magnetinės maišyklės (5.2) ir įdedami iš anksto kalibruoti pH-metro elektrodai (5.1).

pH pakoreguojamas tiksliai iki 6,3 iš pradžių su 0,5 M (4.3), po to — su 0,025 M natrio hidroksido tirpalu (4.4).

Pridedama 20 g D-manitolio (4.6), ištirpinama ir kruopščiai išmaišoma. Titruojama su 0,025 M natrio hidroksido tirpalu (4.4) iki pH 6,3 (stabilus bent vieną minutę). Titruojant sunaudoto tirpalo tūris pažymimas x1.

8. TUŠČIASIS TIRPALAS

Tuščiasis tirpalas paruošiamas, pakartojant visą procedūrą, pradedant nuo ekstrahavimo, be trąšų mėginio. Titruojant sunaudoto tirpalo tūris pažymimas x0.

9. BORO (B) KIEKIS, ATITINKANTIS NATRIO HIDROKSIDO KIEKĮ TIRPALE (4.4)

Į 400 ml laboratorinę stiklinę pipete įlašinama 20 ml (2,0 mg B) kalibravimo tirpalo ir pridedama keletą lašų metilraudonojo indikatorinio tirpalo (4.1). Pridedama 3 g natrio chlorido (4.7) ir lašinama druskos rūgšties tirpalo (4.2) iki indikatorinio tirpalo spalvos pasikeitimo taško (4.1).

Praskiedžiama iki 150 ml ir palengva užvirinama, kad pasišalintų anglies dioksidas. Leidžiama atvėsti. Laboratorinė stiklinė pastatoma ant magnetinės maišyklės (5.2) ir įdedami iš anksto kalibruoti pH-metro elektrodai (5.1). pH nustatomas tiksliai iki 6,3 iš pradžių su 0,5 M (4.3), paskui su 0,025 M natrio hidroksido tirpalu (4.4).

Pridedama 20 g D-manitolio (4.6), ištirpinama ir kruopščiai sumaišoma. Titruojama su 0,025 M natrio hidroksido tirpalu (4.4) iki pH 6,3 (stabilus bent 1 minutę). Titravimui sunaudoto tirpalo tūris pažymimas V1.

Tuščiasis tirpalas paruošiamas tuo pačiu būdu, vietoje kalibravimo tirpalo įpilant 20 ml vandens. Titruojant sunaudoto tirpalo tūris pažymimas V0.

Boro kiekis (F), išreikštas mg/ml, atitinkantis standartinio tirpalo NaOH kiekį (4.4), yra toks:

F

= 2/

V1 – V0

1 ml tikslaus 0,025 M natrio hidroksido tirpalo atitinka 0,27025 mg B.

10. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

Boro kiekis procentais trąšose apskaičiuojamas taip:

B

=

X

– X

,

kur:

B - boro kiekis trąšose procentais;

X1 - ,025 M natrio hidroksido tirpalo (4.4) tūris ml;

X0 - ,025 M natrio hidroksido tirpalo M (4.4) tūris ml;

F - boro (B) kiekis 0,025 M natrio hidroksido tirpale (4.4) mg/ml;

V - ekstrakto, gauto 10.1 arba 10.2 metodu, tūris ml;

a - alikvotinės dalies (7.1), paimtos iš ekstrahuoto tirpalo (6.1), tūris ml;

M - tiriamojo mėginio, paimto 10.1 ar 10.2 metodais, masė g.

10.6 metodas KOBALTO NUSTATYMAS TRĄŠOSE GRAVIMETRINIU METODU NUSODINANT 1-NITROZO-2-NAFTOLIU

1. APIMTIS

Šis dokumentas apibūdina kobalto kiekio nustatymo trąšų ekstraktuose procedūrą.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma nustatant kobalto kiekį, ekstrahuojant trąšų mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, kurį būtina deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

3. METODO ESMĖ

Kobaltui III jungiantis su 1-nitrozo-2-naftoliu susidaro raudonos nuosėdos Co(C10H6ONO)3, 2H2O. Po to, kai ekstrakte esantis kobaltas virsta kobaltu III, kobaltas nusodinamas acto rūgšties terpėje 1-nitrozo-2-naftolio tirpalu. Perfiltruotos nuosėdos plaunamos, išdžiovinamos iki pastovaus svorio ir pasveriamos kaip Co(C10H6ONO)3, 2H2O.

4. REAGENTAI

4.1. Vandenilio peroksido tirpalas (H2O2 ρ = 1,11 g/ml) 30 %

4.2. Natrio hidroksido tirpalas, apytiksliai 2 M

8 g natrio hidroksido granulių ištirpinamos 100 ml vandens.

4.3. Skiestoji druskos rūgštis, apytiksliai 6 M

Viena druskos rūgšties dalis (ρ = 1,18 g/ml) sumaišoma su 1 dalimi vandens.

4.4. Acto rūgštis (99,7 % CH3CO2H) (ρ = 1,05 g/ml)

4.5. Acto rūgšties tirpalas (1: 2), apytiksliai 6 M

Viena dalis acto rūgšties (4.4) sumaišoma su 2 dalimis vandens.

4.6. 1-nitrozo-2-naftolio tirpalas 100 ml acto rūgšties (4.4). Įpilama 100 ml drungno vandens. Gerai sumaišoma. Nedelsiant perfiltruojama. Gautą tirpalą būtina naudoti nedelsiant.

5. ĮRENGINIAI

5.1. Tiglis-filtras P 16/ISO 4793, akytumas 4, talpa 30 ml arba 50 ml

5.2. 130 ± 2 °C temperatūros džiovinimo krosnis

6. TIRIAMOJO TIRPALO PARUOŠIMAS

6.1. Kobalto tirpalo paruošimas

Žr. 10.1 ir 10.2 metodus.

6.2. Tiriamojo tirpalo paruošimas

Į 400 ml laboratorinę stiklinę įpilama alikvotinė dalis ekstrakto, kuriame yra ne daugiau kaip 20 mg Co. Jei ekstraktas, pagamintas 10.2 metodu, parūgštinama penkiais druskos rūgšties lašais (4.3). Įpilama apie 10 ml vandenilio peroksido tirpalo (4.1). Leidžiama oksiduotis nešildant 15 minučių, tuomet praskiedžiama vandeniu iki 100 ml. Laboratorinė stiklinė uždengiama laikrodiniu stiklu. Užvirinus tirpalą, pavirinama 10 minučių. Atvėsinama. Šarminama natrio hidroksido tirpalu (4.2), lašinant lašas po lašo, kol iškris juodo kobalto hidroksido nuosėdos.

7. PROCEDŪRA

Pridedama 10 ml acto rūgšties (4.4) ir praskiedžiama vandeniu iki apytiksliai 200 ml. Šildoma iki virimo. Biurete lašas po lašo įlašinama 20 ml 1-nitrozo-2-naftolio tirpalo (4.6), nenutrūkstamai maišant. Baigus lašinti, smarkiai sumaišoma, kad nuosėdos koaguliuotų.

Perfiltruojama per iš anksto pasvertą tiglį-filtrą (5.1) taip, kad tiglis neužsikimštų. Turint tai galvoje, žiūrima, kad filtruojant virš nuosėdų visada būtų skysčio.

Skiestąja acto rūgštimi (4.5) praplaunama laboratorinė stiklinė, kad būtų pašalintos visos nuosėdos, ir skiestąja acto rūgštimi (4.5) praplaunamos ant filtro susirinkusios nuosėdos, po to jos tris kartus praplaunamos karštu vandeniu.

Džiovinimo krosnyje (5.2) džiovinama esant 130 ± 2 °C temperatūrai iki pastovaus svorio.

8. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

1 mg Co (C10H6ONO)3, 2H2O nuosėdų atitinka 0,096381 mg Co.

Kobalto (Co) kiekis trąšose procentais apskaičiuojamas taip:

Co

= X × 0,0096381 ×

,

kur:

X - nuosėdų masė mg;

V - ekstrakto tirpalo, pagaminto 10.1 arba 10.2 metodu, tūris ml;

a - paskutinio skiedimo alikvotinės dalies tūris ml;

D - šios alikvotinės mėginio dalies skiedimo koeficientas;

M - mėginio masė g.

10.7 metodas VARIO NUSTATYMAS TRĄŠŲ EKSTRAKTUOSE TITRIMETRINIU BŪDU

1. APIMTIS

Šiame dokumente apibūdinama vario kiekio nustatymo trąšų ekstraktuose procedūra.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma nustatant esamą vario kiekį, ekstrahuojant trąšų mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, kurį būtina deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

3. METODO ESMĖ

Vario jonai rūgščioje terpėje redukuojami su natrio jodidu:

+++++ TIFF +++++

Tokiu būdu išsiskyręs jodas titruojamas standartiniu natrio tiosulfato tirpalu su krakmolo indikatoriumi pagal:

+++++ TIFF +++++

4. REAGENTAI

4.1. Azoto rūgštis (HNO3, ρ = 1,40 g/ml)

4.2. Karbamidas [(NH2)2 C = 0]

4.3. Amonio vandenilio difluorido (NH4HF2) tirpalas 10 % m/v

Tirpalas laikomas plastikiniame inde.

4.4 Amonio hidroksido tirpalas (1 + 1)

1 dalis amoniako (NH4OH, ρ = 0,9 g/ml) sumaišoma su 1 dalimi vandens.

4.5. Natrio tiosulfato standartinis tirpalas

7,812 g natrio tiosulfato pentahidrato (Na2S2O35H2O) ištirpinama vandenyje 1 litro matavimo kolboje. Šį tirpalą reikia ruošti taip, kad 1 ml atitiktų 2 mg Cu. Stabilizavimui pridedama keletas lašų chloroformo. Tirpalą reikia laikyti stikliniame inde ir saugoti nuo tiesioginės šviesos spindulių.

4.6. Kalio jodidas (KI)

4.7. Kalio tiocianato (KSCN) tirpalas (25 % m/v)

Šis tirpalas laikomas plastikinėje kolboje.

4.8. Krakmolo tirpalas (apytiksliai 0,5 %)

2,5 g krakmolo įdedama į 600 ml laboratorinę stiklinę. Įpilama apie 500 ml vandens. Maišant virinama. Atvėsinama iki aplinkos temperatūros. Tirpalą tinka naudoti tik trumpą laiką, kurį galima prailginti pridėjus 10 mg gyvsidabrio jodido.

5. TIRIAMOJO TIRPALO PARUOŠIMAS

Vario tirpalo paruošimas

Žr. 10.1 ir 10.2 metodus.

6. PROCEDŪRA

6.1. Tirpalo paruošimas titravimui

Alikvotinė dalis tirpalo, kuriame yra ne mažiau kaip 20–40 mg Cu, įpilama į 500 ml Erlenmeyerio kolbą.

Deguonies perteklius pašalinamas trumpai pavirinus. Praskiedžiama iki 100 ml vandeniu. Pridedama 5 ml azoto rūgšties (4.1), užvirinama ir pavirinama apie pusę minutės.

Erlenmeyerio kolba nukeliama nuo viryklės, įdedama apie 3 g karbamido (4.2) ir vėl pavirinama apie pusę minutės.

Nukeliama nuo viryklės ir pripilama 200 ml šalto vandens. Jei reikia, Erlenmeyerio kolbos turinys atvėsinamas iki aplinkos temperatūros.

Amonio hidroksido tirpalas (4.4) pilamas pamažu, kol tirpalas nepamėlynuos, tuomet įpilamas 1 ml perteklius.

Įpilama 50 ml amonio vandenilio difluorido tirpalo (4.3) ir sumaišoma.

Įdedama 10 g kalio jodido (4.6) ir ištirpinama.

6.2. Tirpalo titravimas

Erlenmeyerio kolba uždedama ant magnetinės maišyklės. Į Erlenmeyerio kolbą įdedamas maišyklės strypelis ir nustatomas norimas maišyklės greitis.

Naudojantis biurete, standartinis natrio tiosulfato tirpalas (4.5) pilamas tol, kol ruda jodido spalva pašviesės.

Įpilama 10 ml krakmolo tirpalo (4.8).

Titravimas su natrio tiosulfato tirpalu (4.5) tęsiamas tol, kol purpurinė spalva beveik išnyks.

Pripylus 20 ml kalio tiocianato tirpalo (4.7) titravimas tęsiamas tol, kol visiškai dings melsvai violetinė spalva.

Užsirašomas filtravimui sunaudoto tiosulfato tirpalo tūris.

7. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

1 ml standartinio natrio tiosulfato tirpalo (4.5) atitinka 2 mg Cu.

Vario kiekis trąšose procentais apskaičiuojamas taip:

Cu

= X

,

kur:

X - sunaudoto natrio tiosulfato tūris ml;

V - ekstrakto tirpalo, pagaminto 10.1 ir 10.2 metodais, tūris ml;

a - alikvotinės dalies tūris ml;

M - mėginio, apdoroto 10.1 arba 10.2 metodais, masė g.

10.8 metodas GELEŽIES NUSTATYMAS TRĄŠŲ EKSTRAKTUOSE ATOMINĖS ABSORBCIJOS SPEKTROMETRINIU METODU

1. APIMTIS

Šis metodas apibūdina geležies kiekio nustatymo trąšų ekstraktuose procedūrą.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma nustatant esamą bendrosios ir (arba) tirpios vandenyje geležies kiekį, ekstrahuojant trąšų mėginius 9.1 ir 9.2 metodais, kurį būtina deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

3. METODO ESMĖ

Tinkamai apdorojus ir atskiedus ekstraktą, geležies kiekis nustatomas atominės absorbcijos spektrometriniu metodu.

4. REAGENTAI

4.1. Druskos rūgšties tirpalas, apytiksliai 6 M

Žr. 10.4 metodo 4.1 punktą.

4.2. Druskos rūgšties tirpalas, apytiksliai 0,5 M

Žr. 10.4 metodo 4.2 punktą.

4.3. Vandenilio peroksido tirpalas (30 % H2O2, d = 1,11 g/ml) be mikroelementų.

4.4. Lantano druskos tirpalas (10 g/l lantano)

Žr. 10.4 metodo 4.3 punktą.

4.5. Geležies kalibravimo tirpalas

4.5.1. Geležies pradinis tirpalas (1000 μg/ml)

Į 500 ml laboratorinę stiklinę įdedamas 1 g grynos geležies vielos, pasvertos 0,1 mg tikslumu, pripilama 200 ml druskos rūgšties 6 M (4.1) ir 15 ml vandenilio peroksido tirpalo (4.3). Pakaitinama ant elektrinės viryklės, kol geležis visiškai ištirps. Atvėsus kiekybiškai perpilama į 1000 ml matavimo kolbą. Praskiedžiama vandeniu iki žymės ir gerai išmaišoma.

4.5.2. Geležies darbinis tirpalas (100 μg/ml)

Į 200 ml matavimo kolbą įpilama 20 ml pradinio tirpalo (4.5.1). Praskiedžiama iki žymės 0,5 M druskos rūgšties tirpalu (4.2) ir gerai sumaišoma.

5. ĮRENGINYS

Atominės absorbcijos spektrometras: žr. 10.4 metodo 5 punktą. Prietaisas turi turėti geležies absorbuojamos spinduliuotės šaltinį (248,3 nm).

6. ANALIZĖS TIRPALO PARUOŠIMAS

6.1. Geležies ekstrakto tirpalas

Žr. 10.1 ir (arba) 10.2 metodus, jei tinka — 10.3 metodą.

6.2. Analizės tirpalo paruošimas

Žr. 10.4 metodo 6.2 punktą. Analizės tirpale turi būti 10 % (v/v) lantano druskos tirpalo.

7. PROCEDŪRA

7.1. Tuščiojo tirpalo paruošimas

Žr. 10.4 metodo 7.1 punktą. Tuščiajame tirpale turi būti 10 % (v/v) lantano druskos tirpalo, naudojamo 6.2 punkte aprašytoje procedūroje.

7.2. Kalibravimo tirpalų paruošimas

Žr. 10.4 metodo 7.2 punktą.

Kad optimalios geležies nustatymo ribos būtų nuo 0 μg/ml iki 10 μg/ml, supilstoma po 0, 2, 4, 6, 8 ir 10 ml atitinkamai darbinio tirpalo (4.5.2) į 100 ml matavimo kolbas. Jei reikia, pagaminamas druskos rūgšties tirpalas, kurio koncentracija yra artima tiriamojo tirpalo koncentracijai. Įpilama 10 ml lantano druskos tirpalo, naudojamo 6.2. Praskiedžiama iki žymės druskos rūgšties 0,5 M tirpalu (4.2) ir gerai sumaišoma. Šie tirpalai turi atitinkamai 0, 2, 4, 6, 8 ir 10 μg/ml geležies.

7.3. Nustatymas

Žr. 10.4 metodo 7.3 punktą. Spektrometras (5) paruošiamas matavimui, esant bangos ilgiui 248,3 nm.

8. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

Žr. 10.4 metodo 8 punktą.

Geležies kiekis trąšose procentais apskaičiuojamas taip:

Fe

=

X

− X

/

M × 104

Jei naudojamas 10.3 metodas:

Fe

=

X

− X

/

,

kur:

Fe - geležies kiekis trąšose, procentais;

Xs - tiriamojo tirpalo (6.2) koncentracija μg/ml;

Xb - tuščiojo tirpalo (7.1) koncentracija μg/ml;

V - ekstrakto, gauto pagaminto 10.1 arba 10.2 metodu, tūris ml;

D - skiedimo, atlikto pagal 6.2 punktą, koeficientas;

M - tiriamojo mėginio, paimto 10.1 arba 10.2 metodu, masė g.

Skiedimo koeficientas D, jei (a1), (a2), (a3),… (ai) ir (a) yra alikvotinės dalys, o jas praskiedus atitinkami tūriai ml (v1), (v2), (v3),… (vi) ir (100), apskaičiuojamas:

D =

×

×

× … ×

×

.

10.9 metodas MANGANO NUSTATYMAS TRĄŠŲ EKSTRAKTUOSE TITRAVIMO BŪDU

1. APIMTIS

Šis metodas apibūdina mangano kiekio nustatymo trąšų ekstraktuose procedūrą.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma nustatant esamą mangano kiekį, ekstrahuojant trąšų mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, kurį būtina deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

3. METODO ESMĖ

Jei ekstrakte yra chlorido jonų, jie pašalinami virinant ekstraktą su sieros rūgštimi. Manganas oksiduojamas azoto rūgšties terpėje natrio bismutatu. Susidaręs permanganatas redukuojamas geležies sulfato pertekliumi. Šis perteklius titruojamas kalio permanganato tirpalu.

4. REAGENTAI

4.1. Koncentruota sieros rūgštis (H2SO4, ρ = 1,84 g/ml)

4.2. Sieros rūgštis, apytiksliai 9 M

Viena dalis koncentruotos sieros rūgšties (4.1) atsargiai sumaišoma su 1 dalimi vandens.

4.3. Azoto rūgštis, 6 M

3 dalys azoto rūgšties (HNO3, ρ = 1,40 g/ml) sumaišomos su 4 dalimis vandens.

4.4. Azoto rūgštis, 0,3 M

Viena 6 M azoto rūgšties dalis sumaišoma su 19 dalių vandens.

4.5. Natrio bismutatas (NaBiO3) (85 %)

4.6. Kizelguras (diatomitas)

4.7. Ortofosfato rūgštis, 15 M (H3PO4, ρ = 1,71 g/ml)

4.8 Geležies sulfato tirpalas, 0,15 M

41,6 g geležies sulfato heptahidrato (FeSO4, 7H2O) ištirpinama vieno litro matavimo kolboje. Įpilama 25 ml koncentruotos sieros rūgšties (4.1) ir 25 ml fosforo rūgšties (4.7). Praskiedžiama iki 1000 ml ir sumaišoma.

4.9. Kalio permanganato tirpalas, 0,020 M

3,160 g kalio permanganato (KMnO4) atsveriama 0,1 mg tikslumu. Ištirpinama ir praskiedžiama vandeniu iki 1000 ml.

4.10. Sidabro nitrato tirpalas, 0,1 M

1,7 g sidabro nitrato (AgNO3) ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama iki 100 ml.

5. ĮRENGINIAI

5.1. Tiglis-filtras P16/ISO 4793, akytumas 4, talpa 50 ml, įtaisytas 500 ml filtravimo kolboje.

5.2. Magnetinė maišyklė.

6. TIRIAMOJO TIRPALO PARUOŠIMAS

6.1. Mangano ekstrakto tirpalas

Žr. 10.1 ir 10.2 metodus. Jei nežinoma, ar yra chlorido jonų, patikrinama su vienu sidabro nitrato tirpalo (4.10) lašu.

6.2. Jei chlorido jonų nėra, ekstrakto alikvotinė dalis, kurioje yra nuo 10 mg iki 20 mg mangano, įpilama į aukštą 400 ml laboratorinę stiklinę. Praskiedžiama iki 25 ml vandeniu arba nugarinama. Įpilami 2 ml koncentruotos sieros rūgšties (4.1).

6.3. Jei chlorido jonų yra, būtina juos pašalinti taip.

Ekstrakto mėginio alikvotinė dalis, kurioje yra nuo 10 mg iki 20 mg magnio, įpilama į aukštą 400 ml tūrio laboratorinę stiklinę. Įpilami 5 ml 9 M sieros rūgšties (4.2). Užvirinama traukos spintoje ant elektrinės viryklės ir leidžiama virti tol, kol pradės gausiai skirtis balti garai. Virinama, kol tūris sumažės iki 2 ml (susidarys plona lipnaus skysčio plėvelė ant stiklinės dugno). Leidžiama atvėsti iki aplinkos temperatūros.

Atsargiai įpilama 25 ml vandens ir dar kartą ištiriama, ar nėra chloridų, su vienu sidabro nitrato tirpalo lašu (4.10). Jei chloridų vis dar yra, procedūra pakartojama, įpylus 5 ml 9 M sieros rūgšties (4.2).

7. PROCEDŪRA

25 ml 6 M azoto rūgšties (4.3) ir 2,5 g natrio bismutato (4.5) įpilama į 400 ml tūrio laboratorinę stiklinę, kurioje yra tiriamasis tirpalas. Smarkiai maišoma 3 minutes ant magnetinės maišyklės (5.2).

Įpilama 50 ml 0,3 M azoto rūgšties (4.4) ir vėl maišoma. Vakuume perfiltruojama per filtravimo tiglį (5.1), kurio dugnas padengtas kizelguru (4.6). Tiglis keletą kartų plaunamas su 0,3 M azoto rūgštimi (4.4), kol gaunamas bespalvis filtratas.

Filtratas ir plovimo tirpalas perpilami į 500 ml tūrio laboratorinę stiklinę. Sumaišoma ir įpilama 25 ml 0,15 M geležies sulfato tirpalo (4.8). Jei filtratas pageltonuoja pridėjus sieros sulfato, įpilkite 3 ml 15 M ortofosfato rūgšties (4.7).

Naudojantis biurete, geležies sulfato perteklius titruojamas su kalio permanganato 0,02 M tirpalu (4.9), kol mišinys pasidaro rožinis, o spalva nesikeičia vieną minutę. Tuščiasis bandymas atliekamas tomis pačiomis sąlygomis be mėginio.

Pastaba:

oksiduotas tirpalas neturi liestis su guma.

8. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

1 ml 0,02 M kalio permanganato tirpalo atitinka 1,099 mg mangano (Mn). Mangano kiekis trąšose procentais apskaičiuojamas taip:

Mn

=

× 0,1099 ×

,

kur:

Xb — tuščiojo tirpalo titravimui sunaudoto permanganato tūris ml;

Xs — tiriamojo mėginio titravimui sunaudoto permanganato tūris ml;

V — ekstrakto tirpalo, gauto 10.1 arba 10.2 metodu, tūris ml;

a — ekstrakto alikvotinės dalies tūris ml;

M — mėginio masė g.

10.10 metodas MOLIBDENO NUSTATYMAS TRĄŠŲ EKSTRAKTUOSE GRAVIMETRINIU METODU NUSODINANT 8-HIDROKSICHINOLINU

1. APIMTIS

Šiame dokumente apibūdinama molibdeno kiekio nustatymo trąšų ekstraktuose procedūra.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma nustatant esamą molibdeno kiekį, ekstrahuojant trąšų mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, būtiną deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

3. METODO ESMĖ

Molibdeno kiekis nustatomas nustatytomis sąlygomis nusodinant molibdenilo oksinatą.

4. REAGENTAI

4.1. Sieros rūgšties tirpalas, apytiksliai 1 M

55 ml sieros rūgšties (H2SO4, ρ = 1,84 g/ml) atsargiai įpilama į vieno litro talpos matavimo kolbą, kurioje yra 800 ml vandens. Sumaišoma. Atvėsinus praskiedžiama iki vieno litro. Sumaišoma.

4.2. Skiestasis amoniako tirpalas (1: 3)

1 dalis koncentruoto amoniako tirpalo (NH4OH, ρ = 0,9 g/ml) sumaišoma su 3 dalimis vandens.

4.3. Acto rūgšties tirpalas (1: 3)

1 dalis koncentruotos acto rūgšties (99,7 % CH3COOH, ρ = 1,049 g/ml) sumaišoma su 3 dalimis vandens.

4.4. Etilendiamino tetraacto rūgšties natrio druskos tirpalas (EDTR)

100 ml matavimo kolboje vandenyje ištirpinama 5 g Na2EDTR. Praskiedžiama iki žymės ir sumaišoma.

4.5. Buferinis tirpalas

100 ml matavimo kolboje vandenyje ištirpinama 15 ml koncentruotos acto rūgšties ir 30 g amonio acetato. Praskiedžiama iki 100 ml.

4.6. 7-hidroksichinolino (oksino) tirpalas

100 ml matavimo kolboje ištirpinama 3 g 8-hidroksichinolino 5 ml koncentruotos acto rūgšties. Įpilama 80 ml vandens. Lašas po lašo lašinamas amoniako tirpalas (4.2) tol, kol tirpalas susidrums, po to įpilama acto rūgšties (4.3) tol, kol tirpalas vėl praskaidrės.

Praskiedžiama iki 100 ml vandeniu.

5. ĮRENGINIAI

5.1. Tiglis-filtras P16/ISO 4793, akytumas 4, talpa 30 ml.

5.2. pH-metras su stikliniu elektrodu.

5.3. Džiovinimo krosnis nuo 130 iki 135oC temperatūros.

6. TIRIAMOJO TIRPALO PARUOŠIMAS

6.1. Molibdeno tirpalo paruošimas. Žr. 10.1 ir 10.2 metodą.

7. PROCEDŪRA

7.1. Tiriamojo tirpalo paruošimas

Alikvotinė mėginio dalis, kurioje yra nuo 25 mg iki 100 mg Mo, suberiama 250 ml laboratorinę stiklinę. Praskiedžiama vandeniu iki 50 ml.

Tirpalas parūgštinamas iki pH 5, lašas po lašo lašinant sieros rūgšties tirpalą (4.1). Įpilama 15 ml EDTR tirpalo (4.4), o paskui 5 ml buferinio tirpalo (4.5). Praskiedžiama vandeniu iki 80 ml.

7.2 Nusodinimas ir nuosėdų plovimas

Nusodinimas

Tirpalas nestipriai pašildomas. Nepertraukiamai maišant įpilama oksino tirpalo (4.6). Nusodinimas tęsiamas, kol nuosėdos nustoja kristi. Papildomai įpilama reagento, kol šiek tiek pageltonuoja tirpalas virš nuosėdų. 20 ml paprastai turėtų užtekti. Toliau nestipriai šildoma dar dvi ar tris minutes.

Filtravimas ir plovimas

Perfiltruojama per tiglį (5.1). Keletą kartų plaunama su 20 ml karšto vandens. Perplovimo vandenys palaipsniui tampa bespalviai, išsiplovus iš nuosėdų oksinui.

7.3. Nuosėdų svėrimas

Nuosėdos džiovinamos temperatūroje nuo 130 iki 135 oC iki pastovaus svorio (bent vieną valandą).

Džiovinimo spintoje leidžiama atvėsti ir tuomet pasveriama.

8. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

1 mg molibdenilo oksinato MoO2(C9H6ON)2 atitinka 0,2305 mg Mo.

Molibdeno kiekis trąšose procentais apskaičiuojamas taip:

Mo

= X × 0,02305 ×

,

kur:

X - molibdenilo oksinato nuosėdų masė mg;

V - ekstrakto tirpalo, pagaminto 10.1 ir 10.2 metodais, tūris ml;

a - po paskutinio skiedimo paimtos alikvotinės dalies tūris ml;

D - alikvotinės dalies skiedimo koeficientas;

M - mėginio masė g.

10.11 metodas CINKO NUSTATYMAS TRĄŠŲ EKSTRAKTUOSE ATOMINĖS ABSORBCIJOS SPEKTROMETRINIU METODU

1. APIMTIS

Šiame metode apibūdinama cinko kiekio nustatymo trąšų ekstraktuose procedūra.

2. TAIKYMO SRITIS

Ši procedūra taikoma nustatant esamą cinko kiekį, ekstrahuojant trąšų mėginius 10.1 ir 10.2 metodais, būtiną deklaruoti pagal Direktyvą 89/530/EEB.

3. METODO ESMĖ

Tinkamai paruošus ir atskiedus ekstraktus, cinko kiekis nustatomas atominės absorbcijos spektrometriniu būdu.

4. REAGENTAI

4.1. Druskos rūgšties tirpalas, apytiksliai 6 M

Žr. 10.4 metodo 4.1 punktą.

4.2. Druskos rūgšties tirpalas, apytiksliai 0,5 M

Žr. 10.4 metodo 4.2 punktą.

4.3. Lantano druskos tirpalai (10 g/l lantano)

Žr. 10.4 metodo 4.3 punktą.

4.4. Cinko kalibravimo tirpalai

4.4.1. Cinko pradinis tirpalas (1000 μg/ml)

1000 ml talpos matavimo kolboje esančiuose 25 ml 6 M druskos rūgšties (4.1) ištirpinama 1 g miltelinio cinko arba jo granulių, pasvertų 0,1 mg tikslumu. Cinkui ištirpus, tirpalas praskiedžiamas vandeniu iki žymos ir kruopščiai išmaišomas.

4.4.2. Cinko darbinis tirpalas (100 μg/ml)

200 ml matavimo kolboje praskiedžiama 20 ml pradinio tirpalo (4.4.1) 0,5 M druskos rūgšties tirpalu (4.2) ir kruopščiai išmaišoma.

5. ĮRENGINYS

Atominės absorbcijos spektrometras

Žr. 10.4 metodo 5 punktą. Spektrometre turi būti įtaisytas cinko absorbuojamos spinduliuotės (213,8 nm) šaltinis. Matuojant spektrometru turi būti padaromos korekcijos pagal foną.

6. TIRIAMOJO TIRPALO PARUOŠIMAS

6.1. Cinko ekstrakto tirpalas

Žr. 10.1 ir (arba) 10.2 metodą.

6.2. Tiriamojo tirpalo paruošimas

Žr. 10.4 metodo 6.2 punktą. Analizuojamajame tirpale turi būti 10 % v/v lantano druskos tirpalo (4.3).

7. PROCEDŪRA

7.1. Tuščiojo tirpalo paruošimas

Žr. 10.4 metodo 7.1 punktą. Tuščiajame tirpale turi būti 10 % v/v lantano druskos tirpalo (4.3).

7.2. Kalibravimo tirpalo paruošimas

Žr. 10.4 metodo 7.2 punktą.

Tinkami matuoti tirpalai, kuriuose cinko koncentracija nuo 0 μg/ml iki 5 μg/ml, paruošiami supilsčius atitinkamai 0, 0,5, 1, 2, 3, 4 ir 5 ml darbinio tirpalo (4.4.2) į 100 ml matavimo kolbas. Jei reikia, druskos rūgšties koncentracija padaroma kuo artimesnė jos koncentracijai tiriamajame tirpale. Į kiekvieną matavimo kolbą įpilama 10 ml lantano druskos tirpalo, naudojamo 6.2. Praskiedžiama druskos rūgšties 0,5 M tirpalu (4.2) iki 100 ml ir gerai sumaišoma.

Šiuose tirpaluose yra atitinkamai 0, 0,5, 1, 2, 3, 4 ir 5 μg/ml cinko.

7.3. Nustatymo metodika

Žr. 10.4 metodo 7.3 punktą. Spektrometras (5) paruošiamas matuoti, esant bangos ilgiui 213,8 nm.

8. REZULTATŲ IŠRAIŠKA

Žr. 10.4 metodo 8 punktą.

Cinko kiekis trąšose procentais apskaičiuojamas:

Zn

=

X

– X

/

.

Jei taikomas 10.3 metodas:

Zn

=

X

– X

/

,

kur:

Zn - cinko kiekis trąšose procentais;

Xs - tiriamojo tirpalo koncentracija μg/ml;

Xb - tuščiojo tirpalo koncentracija μg/ml;

V - ekstrakto tirpalo, gauto 10.1 arba 10.2 metodu, tūris ml;

D - skiedimo (6.2) koeficientas;

M - mėginio, paimto 10.1 arba 10.2 metodu, masė g.

Skiedimo koeficientas D, jei (a1), (a2), (a3),…, (ai) ir (a) yra alikvotinės dalys, o jas praskiedus atitinkami tūriai ml (v1), (v2), (v3),…, (vi) ir (100), apskaičiuojamas:

D =

×

×

× … ×

×

."

--------------------------------------------------