Protokolas

dėl bendradarbiavimo vykdant taršos iš laivų prevenciją ir, avarijos atveju, kovojant su tarša Viduržemio jūroje

ŠIO PROTOKOLO SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS,

būdamos Konvencijos dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, priimtos 1976 m. vasario 16 d. Barselonoje ir iš dalies pakeistos 1995 m. birželio 10 d., šalimis,

norėdamos įgyvendinti šios Konvencijos 6 ir 9 straipsnius,

pripažindamos, kad didelis jūros užteršimas nafta ir pavojingomis bei kenksmingomis medžiagomis arba jo grėsmė Viduržemio jūros zonoje kelia pavojų pakrantės valstybėms ir jūros aplinkai,

atsižvelgdamos į poreikį visoms Viduržemio jūros pakrantės valstybėms bendradarbiauti, vykdant taršos iš laivų prevenciją ir reaguojant į bet kokios kilmės taršos incidentus,

pripažindamas Tarptautinės jūrų organizacijos vaidmenį ir bendradarbiavimo šioje organizacijoje svarbą, ypač skatinant priimti ir plėtoti tarptautines taisykles ir standartus, kad būtų užkirstas kelias jūros aplinkos taršai iš laivų, ji sumažinta ir kontroliuojama,

pabrėždamos Viduržemio jūros pakrantės valstybių pastangas įgyvendinti šias tarptautines taisykles ir standartus,

taip pat pripažindamos Europos bendrijos indėlį į tarptautinių standartų įgyvendinimą saugios laivybos ir taršos iš laivų prevencijos srityje,

taip pat pripažindamos bendradarbiavimo Viduržemio jūros zonoje svarbą skatinant tarptautinės teisės normų, skirtų jūros aplinkos taršos iš laivų prevencijai, sumažinimui ir kontrolei, veiksmingą įgyvendinimą,

taip pat pripažindamos, jog yra svarbu skubiai ir efektyviai veikti nacionaliniu, subregioniniu ir regioniniu lygmeniu, taikant neatidėliotinas priemones, nukreiptas prieš jūros aplinkos taršą ar jos grėsmę,

taikydamos atsargumo principą, "teršėjas moka" principą bei poveikio aplinkai vertinimo metodą ir panaudodamos geriausius turimus metodus bei geriausią aplinkosaugos praktiką, kaip numatyta Konvencijos 4 straipsnyje,

atsižvelgdamos į 1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bay pasirašytos Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos, kuri galioja ir kurios šalimis yra Viduržemio jūros pakrantės valstybės ir Europos bendrija, atitinkamas nuostatas,

atsižvelgdamos į tarptautines konvencijas dėl, visų pirma, saugios laivybos, taršos iš laivų prevencijos, pasiruošimo bei reagavimo į taršos incidentus ir atsakomybės bei kompensavimo už taršos sukeltą žalą,

norėdamos toliau plėtoti abipusę pagalbą ir bendradarbiavimą vykdant taršos prevenciją ir kovojant su tarša,

SUSITARĖ:

1 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

Šiame Protokole:

a) "Konvencija" – tai Konvencija dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, priimta 1976 m. vasario 16 d. Barselonoje ir iš dalies pakeista 1995 birželio 10 d.;

b) "taršos incidentas" – tai atsitikimas ar keli tos pačios kilmės atsitikimai, dėl kurių išsilieja nafta ir (arba) pavojingos bei kenksmingos medžiagos, kurie kelia arba gali kelti grėsmę jūros aplinkai arba vienos ar daugiau Viduržemio jūros pakrantės valstybių kranto linijai ar susijusiems interesams ir dėl kurių būtina imtis neatidėliotinų veiksmų ar kitaip nedelsiant reaguoti;

c) "pavojingos ir kenksmingos medžiagos" – tai bet kokios medžiagos, išskyrus naftą, kurios, patekusios į jūros aplinką, gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, pakenkti gyvosios gamtos ištekliams ir gyvūnijai jūroje, pakenkti patogumams ar trukdyti kitu būdu teisėtai naudotis jūra;

d) "susiję interesai" – tai tiesiogiai veikiamos ar jaučiančios grėsmę pakrantės valstybės interesai, susiję, be kita ko, su:

i) laivybos veikla pakrantės zonose, uostuose ir estuarijose, įskaitant žvejybos veiklą;

ii) atitinkamos zonos istoriniu ir turistiniu patrauklumu, įskaitant vandens sportą ir pramogas;

iii) pakrantės gyventojų sveikata;

iv) zonos kultūrine, estetine, moksline ir mokomąja verte;

v) biologinės įvairovės išsaugojimu ir subalansuotu jūros ir pakrantės biologinių išteklių naudojimu;

e) "tarptautinės teisės normos" – tai jūros aplinkos taršos iš laivų prevencijos, sumažinimo ir kontrolės siekiančios teisės normos, priimtos visuotiniu lygiu ir pagal tarptautinę teisę, prižiūrint Jungtinių Tautų specializuotoms agentūroms, ypač Tarptautinei jūrų organizacijai;

f) "Regioninis centras" – tai Viduržemio jūros regioninis reagavimo avariniu taršos atveju centras (REMPEC), įsteigtas 1976 m. vasario 9 d. Barselonoje pagal Viduržemio jūros regiono pakrantės valstybių įgaliotojų atstovų konferencijos dėl Viduržemio jūros apsaugos 7 rezoliuciją, kurį administruoja Tarptautinė jūrų organizacija bei Jungtinių Tautų aplinkos programa, o jo tikslus ir funkcijas apibrėžia Konvencijos Susitariančiosios Šalys.

2 straipsnis

Protokolo taikymo zona

Zona, kuriai taikomas Protokolas, yra Viduržemio jūros zona, kaip apibrėžta Konvencijos 1 straipsnyje.

3 straipsnis

Bendrosios nuostatos

1. Šalys bendradarbiauja:

a) įgyvendindamos tarptautinės teisės normas, kad būtų užkirstas kelias jūros aplinkos taršai iš laivų, ji sumažinta ir kontroliuojama;

b) imdamosi visų reikalingų priemonių taršos incidentų atveju.

2. Bendradarbiaudamos, Šalys tam tikrais atvejais atsižvelgia į vietos valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir socialinių bei ekonominių dalyvių dalyvavimą.

3. Kiekviena Šalis taiko šį Protokolą, nepažeisdama kitų Šalių ar kitų valstybių suvereniteto ar jurisdikcijos. Visos priemonės, kurių šalis imasi taikydama šį Protokolą, neprieštarauja tarptautinei teisei.

4 straipsnis

Nepaprastosios padėties planai ir kitos taršos incidentų prevencijos ir kovos su jais priemonės

1. Šalys stengiasi individualiai arba dvišalio ar daugiašalio bendradarbiavimo būdu remti ir skatinti nepaprastosios padėties planus ir kitas taršos incidentų prevencijos ir kovos su jais priemones. Visų pirma, šios priemonės apima įrangą, laivus, orlaivius ir avarinėse situacijose dirbti parengtą personalą, jei reikia, atitinkamų teisės aktų priėmimą, gebėjimo reaguoti į taršos incidentus plėtrą ir stiprinimą ir nacionalinės institucijos ar institucijų, atsakingų už šio Protokolo įgyvendinimą, paskyrimą.

2. Šalys taip pat imasi priemonių pagal tarptautinę teisę, kad užkirstų kelią Viduržemio jūros zonos taršai iš laivų, siekdamos užtikrinti atitinkamų tarptautinių konvencijų veiksmingą įgyvendinimą toje zonoje pagal savo, kaip vėliavos valstybės, uosto valstybės bei pakrantės valstybės, kompetenciją ir užtikrinti savo taikytinų teisės aktų įgyvendinimą. Jos plėtoja savo nacionalinius pajėgumus šių tarptautinių konvencijų įgyvendinimo srityje ir, siekdamos jų veiksmingo įgyvendinimo, gali bendradarbiauti sudarydamos dvišales ir daugiašales sutartis.

3. Šalys kas dveji metai informuoja Regioninį centrą apie priemones, kurių imtasi įgyvendinant šį straipsnį. Regioninis centras pateikia Šalims pranešimą, remdamasis gauta informacija.

5 straipsnis

Monitoringas

Individualiai arba dvišalio ar daugiašalio bendradarbiavimo būdu Šalys plėtoja ir vykdo monitoringo veiklą Viduržemio jūros zonoje, siekdamos užkirsti kelią taršai, nustatyti jos atvejus ir kovoti su ja, taip pat užtikrinti galiojančių tarptautinės teisės normų laikymąsi.

6 straipsnis

Bendradarbiavimas surinkimo operacijose

Jei iš laivo yra išmetamos ar iškrenta supakuotos pavojingos ar kenksmingos medžiagos, įskaitant medžiagas krovininiuose konteineriuose, nešiojamuose rezervuaruose, kelių ar geležinkelių transporto priemonėse ir laivais gabenamose baržose, Šalys, jei yra galimybė, bendradarbiauja ištraukdamos šias pakuotes ir surinkdamos šias medžiagas, kad būtų panaikintas ar sumažintas pavojus jūros ir pakrantės aplinkai.

7 straipsnis

Informacijos platinimas ir mainai

1. Kiekviena Šalis įsipareigoja platinti kitoms Šalims informaciją apie:

a) kompetentingą nacionalinę organizaciją ar institucijas, atsakingas už kovą su jūros teršimu nafta ir pavojingomis bei kenksmingomis medžiagomis;

b) kompetentingas nacionalinės institucijas, atsakingas už pranešimų apie jūros taršą nafta ir pavojingomis bei kenksmingomis medžiagomis gavimą ir už klausimų, susijusių su Šalių tarpusavio pagalba, sprendimą;

c) nacionalines institucijas, įgaliotas veikti valstybės vardu Šalių tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo priemonių srityje;

d) nacionalinę organizaciją ar institucijas, atsakingas už 4 straipsnio 2 dalies įgyvendinimą, ypač tas, kurios yra atsakingos už atitinkamų tarptautinių konvencijų ir kitų svarbių galiojančių teisės normų įgyvendinimą, už uosto priėmimo įrenginius ir už konvencija MARPOL 73/78 uždraustų teršalų išmetimų monitoringą;

e) savo teisės normas ir kitus dalykus, darančius poveikį pasirengimui ir reagavimui į jūros taršą nafta ir pavojingomis bei kenksmingomis medžiagomis;

f) naujus būdus, kaip išvengti jūros taršos pavojingomis ir kenksmingomis medžiagomis, naujas kovos su tarša priemones, monitoringo vykdymo technologijos naujoves ir mokslinių tyrimų programų plėtrą.

2. Šalys, kurios susitarė tiesiogiai keistis informacija, praneša tokią informaciją Regioniniam centrui. Pastarasis praneša šią informaciją kitoms Šalims ir, abipusiškumo pagrindu, Viduržemio jūros zonos pakrantės valstybėms, kurios nėra šio Protokolo šalys.

3. Šalys, sudarančios dvišalius ar daugiašalius susitarimus pagal šį Protokolą, informuoja apie tokius susitarimus Regioninį centrą, kuris praneša apie juos kitoms Šalims.

8 straipsnis

Informacijos ir pranešimų apie taršos incidentus pateikimas

Šalys įsipareigoja koordinuoti turimų ryšių priemonių panaudojimą, kad būtų užtikrintas pakankamai greitas ir patikimas visų pranešimų ir skubios informacijos apie taršos incidentus gavimas, perdavimas ir platinimas. Regioninis centras turi visas reikiamas ryšio priemones, kad galėtų dalyvauti šioje suderintoje veikloje, ypač vykdydama 12 straipsnio 2 dalyje jai paskirtas funkcijas.

9 straipsnis

Pranešimų pateikimo tvarka

1. Kiekviena Šalis nurodo kapitonams ar kitiems asmenims, vadovaujantiems laivams plaukiojantiems su jos vėliava, bei orlaivių, registruotų jos teritorijoje, pilotams pranešti pagal aplinkybes operatyviausiu ir tinkamiausiu būdu, laikantis pranešimo tvarkos, kiek to reikalauja ir kaip nustato atitinkamos susijusių tarptautinių susitarimų nuostatos, artimiausiai pakrantės valstybei ar šiai Šaliai:

a) apie visus incidentus, sukėlusius ar galinčius sukelti naftos arba pavojingų bei kenksmingų medžiagų, išsiliejimą;

b) apie jūroje pastebėtų naftos ar pavojingų bei kenksmingų medžiagų, įskaitant supakuotas pavojingas ir kenksmingas medžiagas, išsiliejimo faktą, ypatybes ir mastą, jei jos kelia ar gali kelti grėsmę jūros aplinkai arba vienos ar daugiau Šalių pakrantei arba susijusiems interesams.

2. Nepažeisdama Protokolo 20 straipsnio nuostatų, kiekviena Šalis imasi tinkamų priemonių, siekdama užtikrinti, kad kiekvieno jos teritoriniuose vandenyse plaukiojančio laivo kapitonas laikytųsi 1 dalies a ir b punktuose nurodytų įsipareigojimų, ir dėl to gali prašyti Regioninio centro pagalbos. Ji informuoja Tarptautinę jūrų organizaciją apie priemones, kurių imtasi.

3. Kiekviena Šalis taip pat nurodo asmenims, vadovaujantiems jos jurisdikcijoje esantiems jūrų uostams ar aptarnavimo tarnyboms, remiantis galiojančiais įstatymais, pranešti jai apie visus incidentus, kurie sukelia ar gali sukelti naftos ar kitų pavojingų arba kenksmingų medžiagų išsiliejimą.

4. Pagal Protokolo dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo taršos, kuri atsiranda dėl kontinentinio šelfo ir jūros dugno bei podugnio tyrinėjimo ir naudojimo, atitinkamas nuostatas, kiekviena Šalis nurodo asmenims, vadovaujantiems jos jurisdikcijoje esantiems objektams atviroje jūroje, pranešti jai pagal aplinkybes operatyviausiu ir tinkamiausiu būdu, laikantis jos nustatytos pranešimo tvarkos, apie visus incidentus, sukėlusius ar galinčius sukelti naftos arba pavojingų ar kenksmingų medžiagų išsiliejimą.

5. Šio straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse minimas terminas "incidentas" reiškia incidentą, tenkinantį jame paaiškintas sąlygas, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra taršos incidentas.

6. Informacija, surinkta pagal 1, 3 ir 4 dalį, pranešama Regioniniam centru, jei įvyksta taršos incidentas.

7. Informaciją, surinktą pagal 1, 3 ir 4 dalį, kitoms Šalims, kurios gali nukentėti nuo taršos incidento, nedelsiant praneša:

a) informaciją gavusi šalis, pageidautina tiesiogiai arba per Regioninį centrą; arba

b) Regioninis centras.

Tiesioginio kontakto tarp Šalių atveju, jos informuoja Regioninį centrą apie panaudotas priemones, o Centras praneša apie jas kitoms Šalims.

8. Abipusiu sutarimu Šalys naudoja standartinę formą, kurią Regioninis centras pasiūlo naudoti pranešimams apie taršos incidentus, kaip reikalaujama šio straipsnio 6 ir 7 dalyse.

9. Dėl 7 dalies nuostatų taikymo Šalys neprivalo laikytis Konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto įpareigojimo.

10 straipsnis

Operatyvinės priemonės

1. Bet kokia Šalis, susidurianti su taršos incidentu:

a) atlieka būtiną taršos incidento pobūdžio, masto ir galimų padarinių arba, priklausomai nuo konkretaus atvejo, naftos ir pavojingų ar kenksmingų medžiagų rūšies bei apytikslio kiekio, taip pat išsiliejusios medžiagos tėkmės krypties bei greičio įvertinimą;

b) imtis visų galimų priemonių, siekiant užkirsti kelią taršos incidentui, sumažinti jį, ir, kiek įmanoma, pašalinti jo padarinius;

c) nedelsiant praneša visoms Šalims, kurioms gali pakenkti taršos incidentas, apie šį įvertinimą ir veiksmus, kurių buvo imtasi arba kurių ketinama imtis, ir tuo pačiu metu teikia tą pačią informaciją Regioniniam centui, kuris pranešą ją visoms kitoms Šalims;

d) toliau, kol įmanoma, stebi situaciją ir praneša apie ją pagal 9 straipsnį;

2. Kai imamasi kovos su tarša iš laivų veiksmų, taikomos visos įmanomos priemonės, kad būtų apsaugotos:

a) žmonių gyvybės;

b) pats laivas; tai darant, bendros žalos aplinkai išvengiama arba ji sumažinama iki minimumo.

Bet kokia Šalis, kuri imasi tokių veiksmų, informuoja Tarptautinę jūrų organizaciją tiesiogiai arba per Regioninį centrą.

11 straipsnis

Neatidėliotinos priemonės laivuose, įrenginiuose atviroje jūroje ir uostuose

1. Visos Šalys imasi būtinų veiksmų, užtikrindamos, kad su jų vėliavomis plaukiojančiuose laivuose būtų avariniai taršos planai, kaip reikalauja ir nustato atitinkamos tarptautinės teisės normos.

2. Kiekviena Šalis reikalauja, kad taršos incidento atveju su jos vėliava plaukiojančių laivų kapitonai laikytųsi laivo avariniame plane nustatytos tvarkos, ypač kad atitinkamų valdžios institucijų prašymu teiktų joms išsamią informaciją apie laivą ir jo krovinį, susijusią su pagal 9 straipsnį atliekamais veiksmais, ir bendradarbiautų su šiomis institucijomis.

3. Nepažeisdama Protokolo 20 straipsnio nuostatų, kiekviena Šalis imasi tinkamų priemonių, siekdama užtikrinti, kad kiekvieno jos teritoriniuose vandenyse plaukiojančio laivo kapitonas laikytųsi 2 dalyje nurodytų įsipareigojimų, ir dėl to gali prašyti Regioninio centro pagalbos. Ji informuoja Tarptautinę jūrų organizaciją apie priemones, kurių imtasi.

4. Kiekviena Šalis, kai ji mano, jog to reikia, reikalauja, kad valdžios institucijos ar jos jurisdikcijoje esantiems uostams ir aptarnavimo tarnyboms vadovaujantys operatoriai turėtų avarinius planus ar panašias priemones, suderintas su nacionaline sistema, sukurta pagal 4 straipsnį ir patvirtinta pagal kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nustatytą tvarką.

5. Kiekviena šalis reikalauja, kad jos jurisdikcijoje esantiems įrenginiams atviroje jūroje vadovaujantys operatoriai turėtų nepaprastosios padėties planą, kaip kovoti su taršos incidentu, suderintą su nacionaline sistema, sukurta pagal 4 straipsnį ir pagal kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos patvirtintą tvarką.

12 straipsnis

Pagalba

1. Jei kuriai nors Šaliai reikia pagalbos įvykus taršos incidentui, ji gali prašyti paramos iš kitų Šalių tiesiogiai arba per Regioninį centrą, pirmiausia kreipdamasi į tas Šalis, kurioms ši tarša galėtų pakenkti. Šia parama gali būti vykdoma, visų pirma, teikiant ekspertų konsultacijas ir aprūpinant susijusią Šalį arba sudarant galimybę jai naudotis reikalingais specialistais, produktais, įranga bei navigacijos įranga. Paprašytos šalys deda visas pastangas, kad suteiktų tokią paramą.

2. Kai Šalys, dalyvaujančios kovos su tarša operacijoje, nesutaria dėl operacijos organizavimo, Regioninis centras gali su dalyvaujančių Šalių pritarimu koordinuoti įrengimų, kuriuos Šalys naudoja operacijoje, veiklą.

3. Pagal galiojančius tarptautinius susitarimus, kiekviena Šalis imasi reikalingų teisinių ir administracinių priemonių, palengvinančių:

a) reagavimo į taršos incidentą operacijoje dalyvaujančių arba tokiam incidentui išspręsti reikalingą personalą, krovinius, medžiagas bei įrangą gabenančių laivų, orlaivių bei kitų transporto priemonių atvykimą bei panaudojimą jos teritorijoje bei išvykimą iš jos; ir

b) operatyvų personalo, krovinių, medžiagų bei įrangos, minimos a punkte, patekimą į jos teritoriją, judėjimą joje ir išvykimą iš jos.

13 straipsnis

Pagalbos išlaidų kompensavimas

1. Jeigu iki taršos incidento nėra sudarytas dvišalis ar daugiašalis susitarimas dėl finansinių procedūrų, reguliuojančių Šalių veiksmus sprendžiant taršos incidentus, Šalys padengia savo atitinkamų veiksmų kovojant su tarša išlaidas pagal 2 dalį.

2. a) Jei veiksmų ėmėsi viena Šalis aiškiu kitos Šalies prašymu, prašančioji Šalis kompensuoja padedančiajai Šaliai jos veiksmų išlaidas. Jei prašymas atšaukiamas, prašančioji Šalis padengia padedančiosios Šalies jau patirtas ar numatytas išlaidas;

b) jei veiksmų Šalis ėmėsi savo iniciatyva, ši Šalis padengia savo veiksmų išlaidas;

c) a ir b punktuose nurodyti principai taikomi, jeigu susijusios Šalys konkrečiu atveju nesusitaria kitaip.

3. Jei nėra susitarta kitaip, veiksmų, kurių ėmėsi viena Šalis kitos šalies prašymu, išlaidos teisingai apskaičiuojamos pagal padedančiosios Šalies įstatymus ir dabartinę praktiką atlyginant tokias išlaidas.

4. Jei reikia, pagalbos prašanti Šalis ir padedančioji Šalis bendradarbiauja atlikdamos bet kokius veiksmus, reikalingus reaguojant į reikalavimą kompensuoti. Šiuo tikslu jos tinkamai atsižvelgia į esamus teisinius režimus.

Kai dėl taip atliktų veiksmų negalima visiškai kompensuoti pagalbos operacijos išlaidų, pagalbos prašanti Šalis gali paprašyti padedančiosios Šalies atsisakyti reikalavimo padengti išlaidas, viršijančias kompensuotas sumas arba sumažinti išlaidas, apskaičiuotas pagal 3 dalį. Ji taip pat gali paprašyti, kad šių išlaidų padengimas būtų atidėtas. Vertindamos tokį prašymą, padedančiosios Šalys tinkamai atsižvelgia į besivystančių šalių poreikius.

5. Šio straipsnio nuostatos neaiškinamos taip, kad pažeistų Šalių teises gauti iš trečiųjų šalių kompensaciją už išlaidas, patirtas sprendžiant taršos incidentus, pagal kitas galiojančias nacionalinės ar tarptautinės teisės nuostatas ar taisykles, taikytinas vienai arba kitai pagalbos veiksmuose dalyvaujančiai Šaliai.

14 straipsnis

Uosto priėmimo įrenginiai

1. Šalys individualiai arba dvišaliu ar daugiašaliu pagrindu imasi visų reikiamų veiksmų, kad užtikrintų, jog jų uostuose ir terminaluose būtų laivų poreikius atitinkantys priėmimo įrenginiai. Jos užtikrina įrenginių naudojimo efektyvumą, kad laivams nereiktų perilgai laukti.

Šalys skatinamos rasti būdų ir priemonių, kaip nustatyti pagrįstą mokestį už pasinaudojimą šiais įrenginiais.

2. Šalys taip pat užtikrina, kad tinkamais priėmimo įrenginiais galėtų pasinaudoti pramoginiai laivai.

3. Šalys imasi visų reikalingų veiksmų, užtikrindamos efektyvų priėmimo įrenginių naudojimą, kad būtų sumažintas jų išmetamų medžiagų poveikis jūros aplinkai.

4. Šalys imasi visų reikalingų veiksmų, kad suteiktų jų uostus naudojantiems laivams naujausią informaciją, susijusią su MARPOL 73/78 konvencijoje ir jų šiai sričiai taikomuose teisės aktuose nustatytais įsipareigojimais.

15 straipsnis

Jūrų transporto keliamas pavojus aplinkai

Remdamosi bendrai priimtomis tarptautinėmis taisyklėmis ir standartais ir Tarptautinės jūrų organizacijos visuotiniais įgaliojimais, Šalys individualiai arba dvišaliu ar daugiašaliu pagrindu imasi visų veiksmų, reikalingų pripažintų jūrų eismo maršrutų keliamiems pavojams aplinkai įvertinti, ir imasi tinkamų priemonių, mažinančių avarijų riziką bei jų poveikį aplinkai.

16 straipsnis

Skęstančių laivų priėmimas uostuose ir prieglobsčio vietose

Šalys nustato nacionalinę, subregioninę ar regioninę strategiją dėl pavojų jūros aplinkai keliančių skęstančių laivų priėmimo prieglobsčio vietose, įskaitant uostus. Šiuo tikslu jos bendradarbiauja ir informuoja Regioninį centrą apie priemones, kurių jos ėmėsi.

17 straipsnis

Subregioniniai susitarimai

Šalys gali sudaryti, tobulinti bei išlaikyti atitinkamus dvišalius ar daugiašalius subregioninius susitarimus, siekdamos palengvinti šio Protokolo arba jo dalies įgyvendinimą. Suinteresuotų Šalių prašymu Regioninis centras savo funkcijų ribose padeda joms tobulinti ir įgyvendinti šiuos subregioninius susitarimus.

18 straipsnis

Susirinkimai

1. Šio Protokolo šalių eiliniai susirinkimai rengiami kartu su Konvencijos Susitariančiųjų Šalių eiliniais susirinkimais, rengiamais pagal Konvencijos 18 straipsnį. Šio Protokolo Šalys taip pat gali rengti neeilinius susirinkimus pagal Konvencijos 18 straipsnį.

2. Šio Protokolo Šalių susirinkimų paskirtis, visų pirma, yra:

a) ištirti ir aptarti pranešimus iš Regioninio centro apie šio Protokolo, ypač jo 4, 7 ir 16 straipsnių, įgyvendinimą;

b) suformuluoti ir patvirtinti Šio protokolo įgyvendinimo strategijas, veiksmų planus ir programas;

c) reguliariai apžvelgti šias strategijas, planus ir programas ir apsvarstyti jų efektyvumą bei naujų strategijų, veiksmų planų ir programų reikalingumą, taip pat imtis priemonių tuo tikslu;

d) vykdyti kitas funkcijas, kurių reikia šio Protokolo įgyvendinimui.

19 straipsnis

Ryšys su konvencija

1. Konvencijos nuostatos, susijusios su bet kokiu protokolu, taikomos šiam Protokolui.

2. Pagal Konvencijos 24 straipsnį priimtos darbo tvarkos taisyklės ir finansinės taisyklės yra taikomos šiam Protokolui, jeigu Šalys nesusitarė kitaip.

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

20 straipsnis

Protokolo poveikis vidaus teisei

Įgyvendinant šio Protokolo nuostatas, Šalių teisė patvirtinti atitinkamas griežtesnes vidaus priemones ar kitokias priemones pagal tarptautinę teisę šio Protokolo nereglamentuojamose srityse nėra įtakojama.

21 straipsnis

Santykiai su trečiosiomis šalims

Jei reikia, Šalys kviečia valstybes, neesančias Protokolo šalimis, bei tarptautines organizacijas bendradarbiauti įgyvendinant šį Protokolą.

22 straipsnis

Pasirašymas

Šis Protokolas teikiamas pasirašyti 2002 m. sausio 25 d. Valetoje (Malta) ir nuo 2002 m. sausio 26 d. iki 2003 m. sausio 25 d. Madride bet kuriai Konvencijos Pasirašančiajai Šaliai.

23 straipsnis

Ratifikavimas, priėmimas ar patvirtinimas

Šis Protokolas turi būti ratifikuotas, priimtas ar patvirtintas. Ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Ispanijos Vyriausybei, kuri pradeda eiti depozitaro pareigas.

24 straipsnis

Prisijungimas

Nuo 2003 m. sausio 26 d. prie šio Protokolo gali prisijungti bet kuri Konvencijos Šalis.

25 straipsnis

Įsigaliojimas

1. Šis Protokolas įsigalioja trisdešimtą dieną po šeštojo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumento deponavimo.

2. Nuo jo įsigaliojimo dienos šis Protokolas keičia 1976 m. Protokolą dėl bendradarbiavimo kovojant su Viduržemio jūros teršimu nafta ir kitomis kenksmingomis medžiagomis avarijos atveju santykiuose tarp abiejų dokumentų Šalių.

TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys, pasirašė šį Protokolą.

Priimta 2002 m. sausio 25 d. Valetoje (Malta) vienu egzemplioriumi arabų, anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis. Visi keturi tekstai yra autentiški.

--------------------------------------------------