Oficialusis leidinys L 104 , 03/04/1998 p. 0002 - 0021
Konvencija dėl šiaurės rytų atlanto jūros aplinkos apsaugos TURINYS PREAMBULĖ 1 straipsnis: 2 straipsnis: 3 straipsnis: 4 straipsnis: 5 straipsnis: 6 straipsnis: 7 straipsnis: 8 straipsnis: 9 straipsnis: 10 straipsnis: 11 straipsnis: 12 straipsnis: 13 straipsnis: 14 straipsnis: 15 straipsnis: 16 straipsnis: 17 straipsnis: 18 straipsnis: 19 straipsnis: 20 straipsnis: 21 straipsnis: 22 straipsnis: 23 straipsnis: 24 straipsnis: 25 straipsnis: 26 straipsnis: 27 straipsnis: 28 straipsnis: 29 straipsnis: 30 straipsnis: 31 straipsnis: 32 straipsnis: 33 straipsnis: 34 straipsnis: I priedas: II priedas: III priedas: IV priedas: 1 priedėlis: 2 priedėlis: KONVENCIJA DĖL ŠIAURĖS RYTŲ ATLANTO JŪROS APLINKOS APSAUGOS SUSITARIANČIOSIOS ŠALYS, PRIPAŽINDAMOS, kad jūros aplinka ir jos palaikoma fauna ir flora yra gyvybiškai svarbios visoms tautoms; PRIPAŽINDAMOS neatskiriamą šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos svarbą ir būtinybę suteikti koordinuotą jos apsaugą; PRIPAŽINDAMOS, kad suderinti veiksmai nacionaliniu, regioniniu ir pasauliniu lygiu yra būtini užkirsti kelią jūros taršai ir nuo jos apsaugoti ir subalansuotai tvarkyti jūros baseiną, t. y. tvarkyti žmogaus veiklą taip, kad jūros ekosistema pastoviai būtų tinkama teisėtam jūros naudojimui ir toliau atitiktų dabartinės ir būsimų kartų poreikius; ATMINDAMOS, kad tarša kelia grėsmę ekologinei pusiausvyrai ir teisėtam jūros naudojimui; ATSIŽVELGDAMOS į 1972 m. birželį Stokholme vykusios Jungtinių Tautų Konferencijos dėl žmonių aplinkos rekomendacijas; ATSIŽVELGDAMOS taip pat į 1992 m. birželį Rio de Žaneire vykusios Jungtinių Tautų Konferencijos dėl aplinkosaugos ir plėtros rezultatus; PRISIMINDAMOS tam tikras tarptautinės paprotinės teisės nuostatas, atspindėtas Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos XII dalyje ir ypač jos 197 straipsnyje dėl pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo apsaugant ir išsaugant jūros aplinką; ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad bendri suinteresuotų valstybių interesai tame pačiame jūros baseine turėtų paskatinti jas bendradarbiauti regioniniu ar vietiniu lygiais; PRISIMINDAMOS teigiamus rezultatus, kurie buvo pasiekti laikantis 1972 m. vasario 15 d. Osle pasirašytos Konvencijos dėl jūros taršos laidojant medžiagas iš laivų ir orlaivių prevencijos, su pakeitimais, padarytais 1983 m. kovo 2 d. ir 1989 m. gruodžio 5 d. protokolais, ir 1974 m. birželio 4 d. Paryžiuje pasirašytos Konvencijos dėl jūros taršos iš sausumoje esančių šaltinių, su pakeitimais, padarytais 1986 m. kovo 26 d. protokolu; ĮSITIKINUSIOS, kad nedelsiant reikėtų imtis papildomų tarptautinių veiksmų užkirsti kelią ir likviduoti jūros taršą, kas būtų pažangių ir nuoseklių jūros aplinkos apsaugos priemonių dalis; PRIPAŽINDAMOS, kad gali būti parankiau regioniniu lygiu imtis griežtesnių priemonių užkirsti kelią ir likviduoti jūros taršą arba apsaugoti jūros aplinką nuo neigiamo žmogaus veiklos poveikio, nei numatyta pasaulinio masto tarptautinėse konvencijose ar susitarimuose; PRIPAŽINDAMOS, kad su žuvininkystės vadyba susiję klausimai yra tinkamai reglamentuojami specialiai jiems skirtais tarptautiniais ir regioniniais susitarimais; ATSIŽVELGDAMOS į tai, kad dabartinės Oslo ir Paryžiaus konvencijos nepakankamai kontroliuoja kai kuriuos iš daugelio taršos šaltinių ir todėl pateisinama jas pakeisti šia Konvencija, kuri reglamentuoja visus jūros aplinkos taršos šaltinius ir neigiamą žmogaus poveikį jai, atsižvelgia į prevencinį principą ir stiprina regioninį bendradarbiavimą, SUSITARĖ: 1 straipsnis Sąvokos Šioje Konvencijoje: a) "Jūros baseinas" – tai Susitariančiųjų Šalių vidaus vandenys ir teritorinės jūros, greta pakrantės valstybės jurisdikcijai priklausančios teritorinės jūros esantys vandenys ir atvira jūra, įskaitant visų šių vandenų dugną ir jo gelmes, taikant tokias ribas: i) Atlanto ir Arkties vandenynų ir jų jūrų sritys į šiaurę nuo 36° šiaurės platumos ir tarp 42° vakarų ilgumos ir 51° rytų ilgumos, išskyrus: 1. Baltijos jūrą ir Beltų vandenis, esančius į pietus ir rytus nuo linijų, jungiančių Hasenore kyšulį su Gniben Point, Korshage su Spodsbjerg ir Gilbjerg kyšulį su Kullen; 2. Viduržemio jūrą ir su jos baseinui priklausančias jūras iki 36° šiaurės platumos lygiagretės ir 5°36′ šiaurės ilgumos dienovidinio susikirtimo taško; ii) Atlanto vandenyno sritis į šiaurę nuo 59° šiaurės platumos ir tarp 44° ir 42° vakarų ilgumos. b) "Vidaus vandenys" – tai vandenys nuo kranto iki bazinių linijų, nuo kurių matuojamas teritorinės jūros plotis, ties reidų – iki gėlo vandens ribos. c) "Gėlo vandens riba" – tai vieta reido teritorijoje, kurioje esant atoslūgiui ir mažam gėlo vandens debitui yra išmatuojamai padidėjęs druskingumas dėl jūros vandens. d) "Tarša" – tai žmogaus veikla, kurios metu tiesiogiai arba netiesiogiai paskleidžiamos medžiagos ar energija jūros aplinkoje, ir kuri sukelia arba gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, žalą gyviesiems ištekliams ir jūros ekosistemai, patogumams ar sutrikdyti kitą teisėtą jūros naudojimą. e) "Sausumoje esantys šaltiniai" – tai koncentruoti ir išsklaidyti šaltiniai sausumoje, iš kurių medžiagos ar energija pasiekia jūros baseiną per vandenį, atmosferą arba tiesiogiai iš pakrantės. Tai aprėpia šaltinius, susijusius su bet kokiu apgalvotu pašalinimo po jūros dugnu, atliekamu iš sausumos per tunelį, vamzdyną ar kitas priemones, ir šaltinius, susijusius su žmogaus sukurtomis konstrukcijomis, esančius Susitariančiosios Šalies jurisdikcijai priklausančiame jūros baseine, išskyrus skirtus veiklai jūroje. f) "Laidojimas" – tai: i) bet koks sąmoningas atliekų ir kitų medžiagų išmetimas jūros baseine iš: 1. laivų ir orlaivių; 2. jūroje esančių įrenginių; ii) bet koks sąmoningas tokių objektų pašalinimas jūros baseine: 1. laivų ir orlaivių; 2. jūroje esančių įrenginių ir vamzdynų. g) "Laidojimu" laikoma: i) pagal 1973 m. tarptautinę Konvenciją dėl taršos iš laivų prevencijos, pakeistą 1978 m. Protokolu, arba kitą taikytiną tarptautinę teisę vykdomas atliekų ar kitų medžiagų išmetimas, jei tai susiję su įprastine laivų, orlaivių arba jūroje esančių įrenginių veikla ar yra tos veiklos pasekmė, išskyrus išmetimą atliekų ar kitų medžiagų, kurios yra gabenamos laivais, orlaiviais ar jūroje esančiais įrenginiais, skirtais atsikratyti tokiomis atliekamomis ar medžiagomis, arba gabenamos į juos, taip pat išskyrus išmetimą medžiagų, kurios yra gautos apdorojus tokias atliekas ar kitas medžiagas tokiuose laivuose, orlaiviuose ar jūroje esančiuose įrenginiuose; ii) medžiagų palikimas kitais tikslais nei paprastas atsikratymas jomis su sąlyga, kad toks palikimas, jei tai daroma ne tuo tikslu, kuriam ta medžiaga buvo skirta ar sudaryta, atliekamas laikantis atitinkamų šios Konvencijos nuostatų; iii) pagal III priedą – visų ar dalies nebenaudojamų jūroje esančių įrenginių ar vamzdyno palikimas, jei tokia veikla atliekama pagal bet kokias susijusias šios Konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatas. h) "Sudeginimas" – tai sąmoningas atliekų ar kitų medžiagų sudeginimas jūros baseine siekiant jas termiškai sunaikinti. i) "Sudeginimas" neaprėpia terminio atliekų ar kitų medžiagų sunaikinimo, jei pagal taikytiną tarptautinę teisę tai įvyko atsitiktinai arba yra susiję su įprastine laivų, orlaivių arba jūroje esančių įrenginių veikla arba yra tos veiklos pasekmė, išskyrus atliekų ar kitų medžiagų, terminį sunaikinimą, atliekamą laivuose, orlaiviuose ar jūroje esančiuose įrenginiuose, kurie yra skirti tokiam terminiam naikinimui. j) "Veikla jūroje" – tai jūros baseine vykdoma veikla, kurios tikslas – tirti, įvertinti arba eksploatuoti skystus ar dujinius angliavandenilius. k) "Jūroje esantys šaltiniai" – tai jūroje esantys įrenginiai ir vamzdynai, iš kurių medžiagos ir energija pasiekia jūros baseiną. l) "Jūroje esantys įrenginiai" – tai bet kokia dirbtinė konstrukcija, įrenginys arba laivas ar jų dalys, plaukiojantieji arba pritvirtinti prie jūros dugno, esantys jūros baseine ir skirti veiklai jūroje. m) "Jūroje esantis vamzdynas" – tai bet koks vamzdynas, esantis jūros baseine ir skirtas veiklai jūroje. n) "Laivai ar orlaiviai" – tai bet kurio tipo vandens ar oro transporto priemonės, jų dalys ir kita įranga. Ši sąvoka aprėpia laivus su oro pagalve, plūduriuojančius savaeigius ar nesavaeigius laivus ir kitokias dirbtines konstrukcijas jūros baseine bei jų įranga, išskyrus jūroje esančius įrenginius ir vamzdynus. o) "Atliekos ar kitos medžiagos" neaprėpia: i) žmonių palaikų; ii) jūroje esančių įrenginių; iii) jūroje esančių vamzdynų; iv) neapdorotos žuvies ir iš žvejybos laivų išmetamų žuvų liekanų. p) "Konvencija" – tai Konvencija dėl šiaurės rytų Atlanto jūros aplinkos apsaugos, jos priedai ir priedėliai, jei tekste nenurodyta kitaip. q) "Oslo Konvencija" – tai 1972 m. vasario 15 d. Osle pasirašyta Konvencija dėl jūros taršos laidojant medžiagas iš laivų ir orlaivių prevencijos, su pakeitimais, padarytais 1983 m. kovo 2 d. ir 1989 m. gruodžio 5 d. Protokolais. r) "Paryžiaus Konvencija" – tai 1974 m. birželio 4 d. Paryžiuje pasirašyta Konvencija dėl jūros taršos iš sausumoje esančių šaltinių, su pakeitimais, padarytais 1986 m. kovo 26 d. Protokolu. s) "Regioninė ekonominės integracijos organizacija" – tai tam tikro regiono suverenių valstybių sudaryta organizacija, kuri turi kompetenciją dėl Konvencija reglamentuojamų klausimų ir tos organizacijos vidaus tvarka yra tinkamai įgaliota pasirašyti, ratifikuoti, priimti, patvirtinti arba prisijungti prie Konvencijos. 2 straipsnis Pagrindiniai įsipareigojimai 1. a) Susitariančiosios Šalys pagal Konvencijos nuostatas imasi visų reikiamų žingsnių užkirsti kelią ir likviduoti taršą ir imasi visų reikiamų priemonių saugoti jūros zoną nuo žmogaus veiklos neigiamo poveikio, kad apsaugotų žmonių sveikatą ir išsaugotų jūros ekosistemas, o kai praktiškai įmanoma – atkurtų jūros baseinus, kuriems buvo pakenkta. b) Šiuo tikslu Susitariančiosios Šalys atskirai ir kartu patvirtina programas bei priemones ir derina jų politiką bei strategiją. 2. Susitariančiosios Šalys taiko: a) prevencinį principą, pagal kurį prevencinių priemonių turi būti imamasi, kai yra pagrįstos priežastys susirūpinti, kad į jūros aplinką tiesiogiai ar netiesiogiai patekusios medžiagos arba energija gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, pakenkti gyviesiems ištekliams ir jūros ekosistemoms, pakenkti patogumams ar sutrikdyti kitą teisėtą jūros naudojimą, net jei dėl priežastinio ryšio tarp veiksmų ir padarinių nėra aiškių įrodymų; b) principą "teršėjas moka", pagal kurį teršėjas padengia taršos prevencijos, kontrolės ir sumažinimo priemonių išlaidas. 3. a) Įgyvendindamos Konvenciją Susitariančiosios Šalys patvirtina programas ir priemones, kuriose, kai būtina, nurodyti jų užbaigimo terminai ir kuriose visiškai atsižvelgiama į naujausių technologijos pasiekimų ir metodikos, skirtų visiškai užkirsti kelią ir likviduoti taršą, taikymą. b) Tuo tikslu jos: i) atsižvelgdamos į 1 priedėlyje nurodytus kriterijus, nustato programas ir priemones dėl inter alia: - geriausių žinomų metodikų taikymo; - geriausios aplinkosaugos praktikos taikymo, įskaitant, kai taikytina, švarią technologiją; ii) vykdydamos tokias programas ir priemones užtikrina nustatytų geriausių žinomų metodikų ir geriausios aplinkosaugos praktikos, įskaitant, kai taikytina, švarią technologiją, taikymą. 4. Susitariančiosios Šalys taiko savo patvirtintas priemones taip, kad už jūros baseino esančios jūros ar kitų aplinkos vietų tarša nedidėtų. 5. Nė viena Konvencijos nuostata nedraudžia Susitariančiosioms Šalims atskirai arba kartu imtis griežtesnių priemonių užkirsti kelią ir likviduoti jūros baseino taršą, kad būtų apsaugota nuo žmogaus veiklos neigiamo poveikio. 3 straipsnis Tarša iš sausumoje esančių šaltinių Susitariančiosios Šalys atskirai arba kartu imasi visų galimų priemonių užkirsti kelią ir likviduoti taršą iš sausumoje esančių šaltinių pagal Konvencijos nuostatas, ypač kaip numatyta I priede. 4 straipsnis Tarša dėl laidojimo arba deginimo Susitariančiosios Šalys atskirai arba kartu imasi visų galimų priemonių užkirsti kelią ir likviduoti taršą dėl atliekų ar kitų medžiagų laidojimo arba deginimo pagal Konvencijos nuostatas, ypač kaip numatyta II priede. 5 straipsnis Tarša iš jūroje esančių šaltinių Susitariančiosios Šalys atskirai arba kartu imasi visų galimų priemonių užkirsti kelią ir likviduoti taršą iš jūroje esančių šaltinių pagal Konvencijos nuostatas, ypač kaip numatyta III priede. 6 straipsnis Jūros aplinkos kokybės įvertinimas Susitariančiosios Šalys pagal Konvencijos nuostatas, ypač kaip numatyta IV priede: a) reguliariai atlieka ir skelbia jūros aplinkos kokybės būklės ir jos raidos bendrus įvertinimus, skirtus jūros baseinui arba jo regionams ar vietoms; b) į tokius įvertinimus įtraukia vykdomų ir planuojamų jūros aplinkos apsaugos priemonių vertinimą ir nurodo veiksmų prioritetus. 7 straipsnis Tarša iš kitų šaltinių Susitariančiosios Šalys bendradarbiauja patvirtindamos priedus, papildančius minėtus 3, 4, 5 ir 6 straipsniuose, nustatydamos priemones, tvarką ir standartus, skirtus jūros baseinui apsaugoti nuo taršos iš kitų šaltinių, jei tokiai taršai jau nėra taikomos veiksmingos priemonės, sutartos kitų tarptautinių organizacijų arba nustatytos kitomis tarptautinėmis konvencijomis. 8 straipsnis Moksliniai ir techniniai tyrimai 1. Šios Konvencijos tikslams siekti Susitariančiosios Šalys rengia papildomas arba bendras mokslinio ar techninio tyrimo programas ir nustatyta įprastine tvarka perduoda Komisijai: a) tokių papildomų, bendrų ar kitų susijusių tyrimų rezultatus; b) informaciją apie kitas mokslinio ar techninio tyrimo programas. 2. Tai darydamos Susitariančiosios Šalys atsižvelgia į kitų tarptautinių organizacijų ir agentūrų atliktą šios srities darbą. 9 straipsnis Informacijos prieinamumas 1. Susitariančiosios Šalys užtikrina, kad iš jų kompetentingų valdžios institucijų būtų pareikalauta suteikti galimybę naudotis šio straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal prašymą, nereikalaujant įrodyti suinteresuotumo, netaikant nepagrįstų mokesčių, suteikiant ją kuo skubiau ir ne vėliau kaip per du mėnesius. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija – tai bet kokia rašytinė, regimoji, girdimoji ar iš duomenų bazės pateikta informacija apie jūros baseino būklę, jai kenkiančią arba galinčią kenkti veiklą ar priemones ir apie veiklą ar priemones, įvestas pagal Konvenciją. 3. Šio straipsnio nuostatos neturį įtakos Susitariančiųjų Šalių teisei pagal savo nacionalinę teisės sistemą ir taikytinus tarptautines nuostatas numatyti galimybę atsisakyti patenkinti tokios informacijos prašymą, jei informacija yra susijusi su: a) valstybinių valdžios institucijų veiklos, tarptautinių santykių ir valstybės gynybos konfidencialumu; b) visuomenės saugumu; c) klausimais, kurie yra ar buvo sub judice, nagrinėjami (įskaitant nagrinėjamus dėl drausmės pažeidimų) arba yra preliminarinio nagrinėjimo proceso objektas; d) komerciniu ar pramoniniu konfidencialumu, įskaitant intelektualiąją nuosavybę; e) asmens duomenų ir (arba) asmens rinkmenų konfidencialumu; f) trečiosios šalies pateikta medžiaga, tai trečiajai šaliai neturint juridinių įsipareigojimų tai daryti; g) medžiaga, kurią atskleidus labiau tikėtina, kad bus pakenkta aplinkai, su kuria ta medžiaga yra susijusi. 4. Turi būti pateikiamos atsisakymo pateikti prašomą informaciją priežastys. 10 straipsnis Komisija 1. Įsteigiama komisija, sudaryta iš kiekvienos Susitariančiųjų Šalių atstovų. Komisija posėdžiauja reguliariai ir bet kuriuo metu, kuomet dėl ypatingų aplinkybių taip nusprendžiama pagal darbo tvarkos taisykles. 2. Komisijos pareigos: a) prižiūrėti Konvencijos įgyvendinimą; b) bendrai apžvelgti jūros baseino būklę, patvirtintų priemonių veiksmingumą, prioritetus ir bet kokių papildomų ar kitokių priemonių būtinybę; c) remiantis pagrindiniais Konvencijos įsipareigojimais rengti programas ir priemones, skirtas užkirsti kelią ir likviduoti taršą ir kontroliuoti veiklą, kuri tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų pakenkti jūros baseinui; tokios programos ir priemonės gali, kai taikytina, aprėpti ekonomines priemones; d) reguliariai rengti savo darbo programą; e) įkurti tokias dukterines institucijas, kurias laiko būtinomis, ir apibrėžti jų uždavinius; f) svarstyti ir, jei reikia, tvirtinti pasiūlymus dėl Konvencijos pakeitimo pagal 15, 16, 17, 18, 19 ir 27 straipsnius; g) vykdyti 21 ir 23 straipsniais suteiktas funkcijas ir kitas funkcijas, kurios gali būti tinkamos pagal Konvencijos nuostatas. 3. Šiais tikslais Komisija inter alia gali priimti sprendimus ir rekomendacijas pagal 13 straipsnį. 4. Komisija patvirtina savo darbo tvarkos taisykles, kurios priimamos vienbalsiai pritarus Susitariančiosioms Šalims. 5. Komisija parengia savo finansinius nuostatus, kurie priimami vienbalsiai pritarus Susitariančiosioms Šalims. 11 straipsnis Stebėtojai 1. Komisija, vienbalsiai pritarus Susitariančiosioms Šalims, gali nuspręsti pripažinti stebėtoja: a) bet kurią valstybę, kuri nėra Konvencijos Susitariančioji Šalis; b) bet kokią tarptautinę Vyriausybinę ar nevyriausybinę organizaciją, kurios veikla yra susijusi su Konvencija. 2. Tokie stebėtojai gali dalyvauti Komisijos posėdžiuose, tačiau neturi balso teisės ir gali teikti Komisijai bet kokią informaciją ar ataskaitas, susijusias su Konvencijos tikslais. 3. Stebėtojų pripažinimo ir dalyvavimo sąlygos nustatomos Komisijos darbo tvarkos taisyklėse. 12 straipsnis Sekretoriatas 1. Įkuriamas nuolatinis sekretoriatas. 2. Komisija paskiria vykdomąjį sekretorių ir apibrėžia šios pareigybės pareigas ir jų vykdymo sąlygas. 3. Vykdomasis sekretorius atlieka funkcijas, kurios būtinos Konvencijai administruoti ir Komisijai dirbti, taip pat ir kitas užduotis, kurias jam patiki Komisija pagal darbo tvarkos taisykles ir finansinius nuostatus. 13 straipsnis Sprendimai ir rekomendacijos 1. Sprendimus ir rekomendacijas Susitariančiosios Šalys priima vienbalsiai. Jei vienodos nuomonės pasiekti nepavyksta ir jei Konvencijoje nenumatyta kitaip, Komisija gali vis tiek patvirtinti sprendimus ir rekomendacijas trijų ketvirčių Susitariančiųjų Šalių dauguma. 2. Sprendimas tampa privalomas praėjus 200 dienų laikotarpiui po jo priėmimo toms Susitariančiosioms Šalims, kurios už jį balsavo ir per tą laikotarpį raštu nepranešė vykdomajam sekretoriui, kad jos negali nepripažinti sprendimą, su sąlyga, kad praėjus tam laikotarpiui trys ketvirčiai Susitariančiųjų Šalių balsavo už tą sprendimą ir neatsisakė savo pripažinimo arba raštu pranešė vykdomajam sekretoriui, kad jos gali pripažinti sprendimą. Toks sprendimas tampa privalomas bet kuriai kitai Susitariančiajai Šaliai, kuri raštu pranešė vykdomajam sekretoriui, kad ji gali pripažinti sprendimą, tokio pranešimo dieną arba praėjus 200 dienų laikotarpiui nuo sprendimo priėmimo, pasirenkant vėlesnę datą. 3. Pranešime vykdomajam sekretoriui pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti nurodoma, kad Susitariančioji Šalis negali pripažinti sprendimo, kiek jis susijęs su viena ar daugiau jos priklausomų ar autonominių teritorijų, kurioms taikoma Konvencija. 4. Visuose Komisijos priimamuose sprendimuose, kai taikytina, yra nuostatos, nurodančios laikotarpį, per kurį sprendimas turi būti įgyvendintas. 5. Rekomendacijos nėra privalomos. 6. Sprendimą dėl priedo ar priedėlio priima tik atitinkamo priedo ar priedėlio saistomos Susitariančiosios Šalys. 14 straipsnis Priedų ir priedėlių statusas 1. Priedai ir priedėliai yra neatsiejama Konvencijos dalis. 2. Priedėliai yra mokslinio, techninio arba administracinio pobūdžio. 15 straipsnis Konvencijos pakeitimas 1. Nepažeidžiant 27 straipsnio 2 dalies nuostatų ir specialių nuostatų dėl priedų ir priedėlių priėmimo ar pakeitimo, Konvencijos pakeitimą reglamentuoja šis straipsnis. 2. Bet kuri Susitariančioji Šalis gali siūlyti Konvencijos pakeitimą. Siūlomo pakeitimo tekstą Susitariančiosioms Šalims Komisijos vykdomasis sekretorius perduoda ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki Komisijos posėdžio, per kurį jį siūloma priimti. Vykdomasis sekretorius taip pat praneša apie siūlomą pakeitimą Konvencijos signatarėms informacijai. 3. Komisija priima pakeitimą vienbalsiai pritarus Susitariančiosioms Šalims. 4. Priimtą pakeitimą Vyriausybė depozitarė perduoda Susitariančiosioms Šalims ratifikuoti, priimti ar patvirtinti. Apie pakeitimo ratifikavimą, priėmimą ar patvirtinimą Vyriausybei depozitarei pranešama raštu. 5. Pakeitimas jį ratifikavusioms, priėmusioms ar patvirtinusioms Susitariančiosioms Šalims įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai Vyriausybė depozitarė gauna pranešimą apie jo ratifikavimą, priėmimą ar patvirtinimą bent iš septynių Susitariančiųjų Šalių. Vėliau pakeitimas bet kuriai Susitariančiajai Šaliai įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai ta Susitariančioji Šalis deponavo to pakeitimo ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumentą. 16 straipsnis Priedų patvirtinimas 15 straipsnio nuostatos dėl Konvencijos pakeitimo galioja ir Konvencijos priedo pasiūlymui, priėmimui ir įsigaliojimui, išskyrus tai, kad Komisija bet kokį 7 straipsnyje nurodytą priedą priima trijų ketvirčių Susitariančiųjų Šalių dauguma. 17 straipsnis Priedų pakeitimas 1. 15 straipsnio nuostatos dėl Konvencijos pakeitimo galioja ir Konvencijos priedo pakeitimui, išskyrus tai, kad Komisija bet kokį 3, 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose nurodytą priedą priima trijų ketvirčių to priedo saistomų Susitariančiųjų Šalių dauguma. 2. Jei priedo pakeitimas yra susijęs su Konvencijos pakeitimu, tokio priedo pakeitimas reglamentuojamas tomis pačiomis nuostatomis, kurios taikomos Konvencijos pakeitimui. 18 straipsnis Priedėlių patvirtinimas 1. Jei siūlomas priedėlis yra susijęs su Konvencijos arba priedo pakeitimu, siūlomu priimti pagal 15 arba 17 straipsnį, tokio priedėlio pasiūlymas, priėmimas ir įsigaliojimas reglamentuojamas tomis pačiomis nuostatomis, kurios taikomos to pakeitimo pasiūlymui, priėmimui ir įsigaliojimui. 2. Jei siūlomas priedėlis yra susijęs su Konvencijos priedu, siūlomu priimti pagal 16 straipsnį, tokio priedėlio pasiūlymas, priėmimas ir įsigaliojimas reglamentuojamas tomis pačiomis nuostatomis, kurios taikomos to priedo pasiūlymui, priėmimui ir įsigaliojimui. 19 straipsnis Priedėlių pakeitimas 1. Bet kuri priedėlio saistoma Susitariančioji Šalis gali siūlyti to priedėlio pakeitimą. Siūlomo pakeitimo tekstą visoms Konvencijos Susitariančiosioms Šalims Komisijos vykdomasis sekretorius perduoda kaip nurodyta 15 straipsnio 2 dalyje. 2. Komisija priima priedėlio pakeitimą trijų ketvirčių to priedėlio saistomų Susitariančiųjų Šalių dauguma. 3. Priedėlio pakeitimas, praėjus 200 dienų laikotarpiui nuo jo patvirtinimo, įsigalioja toms jo saistomoms Susitariančiosioms Šalims, kurios per tą laikotarpį raštu nepranešė Vyriausybei depozitarei, kad jos negali pripažinti to pakeitimo, su sąlyga, kad praėjus tam laikotarpiui trys ketvirčiai to priedėlio saistomų Susitariančiųjų Šalių balsavo už tą sprendimą ir neatsisakė savo pripažinimo arba raštu pranešė Vyriausybei depozitarei, kad jos gali pripažinti pakeitimą. 4. Pranešime Vyriausybei depozitarei pagal šio straipsnio 3 dalį gali būti nurodoma, kad Susitariančioji Šalis negali pripažinti pakeitimo, kiek jis susijęs su viena ar daugiau jos priklausomų ar autonominių teritorijų, kurioms taikoma Konvencija. 5. Priedėlio pakeitimas tampa privalomas bet kuriai kitai priedėlio saistomai Susitariančiajai Šaliai, kuri raštu pranešė Vyriausybei depozitarei, kad ji gali pripažinti pakeitimą, tokio pranešimo dieną arba praėjus 200 dienų laikotarpiui nuo pakeitimo priėmimo, pasirenkant vėlesnę iš šių datų. 6. Vyriausybė depozitarė nedelsdama informuoja visas Susitariančiąsias Šalis apie bet kokį tokį gautą pranešimą. 7. Jei siūlomas priedėlio pakeitimas yra susijęs su Konvencijos arba priedo pakeitimu, tokio priedėlio pakeitimas reglamentuojamas tomis pačiomis nuostatomis, kurios taikomos Konvencijos arba priedo pakeitimui. 20 straipsnis Balso teisė 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis komisijoje turi vieną balsą. 2. Nepaisant šio straipsnio 1 dalies nuostatų, Europos bendrija ir kitos regioninės ekonominės integracijos organizacijos savo kompetencijos srityse turi teisę į balsų skaičių, lygų jų valstybių narių, kurios yra Konvencijos Susitariančiosios Šalys, skaičiui. Tos organizacijos nesinaudoja savo teise balsuoti, kai savo teise naudojasi jų valstybės narės, ir atvirkščiai. 21 straipsnis Tarpvalstybinio masto tarša 1. Kai tarša iš vienos Susitariančiosios Šalies gali pažeisti vienos ar daugiau kitų Konvencijos Susitariančiųjų Šalių interesus, suinteresuotos Susitariančiosios Šalys bet kurios iš jų reikalavimu surengia konsultacijas bendradarbiavimo susitarimui suderėti. 2. Bet kurios suinteresuotos Susitariančiosios Šalies reikalavimu Komisija svarsto klausimą ir gali teikti rekomendacijas dėl priimtino sprendimo priėmimo. 3. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytame susitarime inter alia gali būti apibrėžtos jo taikymo sritys, kokybiniai tikslai ir jų siekimo metodika, įskaitant atitinkamų standartų taikymo ir surinktinos mokslinės ir techninės informacijos metodiką. 4. Tokį susitarimą pasirašiusios Susitariančiosios Šalys Komisijai tarpininkaujant informuoja kitas Susitariančiąsias Šalis apie savo ketinimus ir jų vykdymo pažangą. 22 straipsnis Atskaitomybė Komisijai Susitariančiosios Šalys reguliariai teikia Komisijai ataskaitas apie: a) teisines, normatyvines ir kitokias priemones, kurių jos ėmėsi Konvencijos nuostatoms įgyvendinti ir pagal jas priimtus sprendimus ir rekomendacijas, įskaitant, visų pirma, priemones, kurių imtasi siekiant užkirsti kelią ir nubausti už toms nuostatoms prieštaraujančius veiksmus; b) šio straipsnio a punkte nurodytų priemonių veiksmingumą; c) sunkumus, su kuriais susidurta įgyvendinant šio straipsnio a punkte nurodytas priemones. 23 straipsnis Laikymasis Komisija: a) remdamasis 22 straipsnyje nurodytomis reguliariomis ataskaitomis ir bet kokiomis kitomis Susitariančiųjų Šalių pateiktais pranešimais vertina, kaip jos laikosi Konvencijos ir pagal ją priimtų sprendimų ir rekomendacijų; b) kai taikytina, sprendžia ir ragina imtis veiksmų siekiant visiškai laikytis Konvencijos ir pagal ją priimtų sprendimų ir skatinti laikytis rekomendacijų, įskaitant priemones padėsiančias Susitariančiajai Šaliai vykdyti savo įsipareigojimus. 24 straipsnis Regioninis pobūdis Komisija gali nuspręsti, kad bet koks jos priimtas sprendimas ar rekomendacija taikomas visai ar nustatytai daliai jūros baseino ir gali numatyti taikyti skirtingus laiko terminus, atsižvelgdama į skirtumus tarp ekologinių ir ekonominių sąlygų įvairiuose regionuose ir vietose, kuriems taikoma Konvencija. 25 straipsnis Pasirašymas Konvencija teikiama pasirašyti Paryžiuje nuo 1992 m. rugsėjo 22 d. iki 1993 m. birželio 30 d.: a) Oslo Konvencijos ar Paryžiaus Konvencijos Susitariančiosioms Šalims; b) bet kuriai kitai pakrantės valstybei, turinčiai jūros baseino pakrantę; c) bet kuriai valstybei, esančiai jūros reidų, pasiekiančių jūros baseiną, tekėjimo kryptimi; d) bet kuriai regioninei ekonominės integracijos organizacijai, kurios nare yra bent viena valstybė, kuriai taikomi šio straipsnio a – c punktai. 26 straipsnis Ratifikavimas, priėmimas arba patvirtinimas Konvencija yra ratifikuojama, priimama arba patvirtinama. Ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai deponuojami Prancūzijos Respublikos Vyriausybei. 27 straipsnis Prisijungimas 1. Nuo 1993 m. birželio 30 d. prie Konvencijos galės prisijungti 25 straipsnyje nurodytos valstybės ir regioninės ekonominės integracijos organizacijos. 2. Susitariančiosios Šalys vienbalsiai gali pakviesti prisijungti prie Konvencijos 25 straipsnyje nenurodytas valstybes ar regionines ekonominės integracijos organizacijas. Tokiu atveju, jei reikia, jūros baseino apibrėžimas gali būti pakeistas Komisijos sprendimu, priimtu vienbalsiai pritarus Susitariančiosioms Šalims. Bet koks toks pakeitimas įsigalioja vienbalsiai patvirtinus visoms Susitariančiosioms Šalims ir trisdešimtą dieną po to, kai Vyriausybė depozitarė gauna paskutinį pranešimą. 3. Bet koks toks prisijungimas yra susijęs su Konvencija, įskaitant bet kokį priedą ir papildymą, kurie buvo priimti iki prisijungimo dienos, išskyrus, kai prisijungimo dokumente yra aiškiai deklaruojamas vieno ar kelių priedų, išskyrus I, II, III ir IV priedus, nepripažinimas. 4. Prisijungimo dokumentai deponuojami Prancūzijos Respublikos Vyriausybei. 28 straipsnis Išlygos Konvencijai negali būti daromos jokios išlygos. 29 straipsnis Įsigaliojimas 1. Konvencija įsigalioja trisdešimtą dieną po to, kai visos Oslo Konvencijos Susitariančiosios Šalys ir visos Paryžiaus Konvencijos Susitariančiosios Šalys deponavo savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus. 2. Bet kuriai šio straipsnio 1 dalyje nenurodytai valstybei ar regioninei ekonominės integracijos organizacijai Konvencija įsigalioja dieną, nurodytą šio straipsnio 1 dalyje, arba trisdešimtą dieną po to, kai ta valstybė ar regioninė ekonominės integracijos organizacija deponavo savo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentus, pasirenkant vėlesnę iš šių datų. 30 straipsnis Atsisakymas 1. Bet kuriuo metu praėjus dvejiems metams po Konvencijos įsigaliojimo Susitariančiajai Šaliai ji gali atsisakyti taikyti Konvenciją, raštu pranešdama Vyriausybei depozitarei. 2. Išskyrus atvejus, kai Konvencijos priede (išskyrus I – IV priedus) numatyta kitaip, bet kuri Susitariančioji Šalis bet kuriuo metu praėjus dvejiems metams po tokio priedo įsigaliojimo tai Susitariančiajai Šaliai gali atsisakyti taikyti tokį priedą, raštu pranešdama Vyriausybei depozitarei. 3. Bet koks šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas atsisakymas įsigalioja praėjus vieneriems metams po to, kai Vyriausybė depozitarė gauna pranešimą apie tą atsisakymą. 31 straipsnis Oslo ir Paryžiaus Konvencijų pakeitimas 1. Įsigaliojusi Konvencija pakeičia Oslo ir Paryžiaus Konvencijas Susitariančiosioms Šalims. 2. Nepaisant šio straipsnio 1 dalies, pagal Oslo Konvenciją arba Paryžiaus Konvenciją priimti sprendimai, rekomendacijos ir visi kiti susitarimai toliau taikomi ir turi tokią pačią juridinę galią, jei yra suderinami ir aiškiai nenutraukiami Konvencijos ir pagal ją priimtų sprendimų arba rekomendacijų. 32 straipsnis Ginčų sprendimas 1. Bet kokie ginčiai, kylantys tarp Susitariančiųjų Šalių dėl Konvencijos aiškinimo ar taikymo, kurių kitaip (pvz., nagrinėjimu ar Komisijos taikinimu) Susitariančiosios Šalys išspręsti negali, bet kurios iš tų Susitariančiųjų Šalių reikalavimu teikiami spręsti arbitražui šio straipsnio sąlygomis. 2. Jei ginčo šalys nenusprendžia kitaip, šio straipsnio 1 dalyje nurodyto arbitražo tvarka nurodyta šio straipsnio 3–10 dalyse. 3. a) Vienos Susitariančiosios Šalies reikalavimu kitai Susitariančiajai Šaliai pagal šio straipsnio 1 dalį sudaromas arbitražo tribunolas. Arbitražo reikalavime nurodoma pareiškimo esmė, įskaitant, visų pirma, Konvencijos straipsnius, kurių aiškinimas ar taikymas ginčijamas. b) Šalis pareiškėja informuoja Komisiją, kad ji pareikalavo sudaryti arbitražo tribunolą, nurodydama kitą ginčo šalį ir Konvencijos straipsnius, kurių aiškinimo ar taikymo, jos nuomone, yra ginčijamas. Komisija perduoda taip gautą informaciją visoms Konvencijos Susitariančiosioms Šalims. 4. Arbitražo tribunolą sudaro trys nariai: kiekviena iš ginčo šalių paskiria po vieną arbitrą; du paskirtieji arbitrai bendru sutarimu paskiria trečią arbitrą, kuris tampa tribunolo pirmininku. Pastarasis negali būti vienos iš ginčo šalių pilietis, gyventi vienos iš šalių teritorijoje, dirbti joje ir niekaip kitaip nebūti susijęs su klausimo sprendimu. 5. a) Jei arbitražo tribunolo pirmininkas nepaskiriamas per du mėnesius nuo antrojo arbitro paskyrimo, bet kurios šalies prašymu dar per dviejų mėnesių laikotarpį jį paskiria Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininkas. b) Jei viena iš ginčo šalių nepaskiria arbitro per dviejų mėnesių laikotarpį nuo reikalavimo gavimo, kita šalis gali informuoti Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininką, kuris paskiria arbitražo tribunolo pirmininką per dviejų mėnesių laikotarpį. Paskirtasis arbitražo tribunolo pirmininkas pareikalauja arbitro nepaskyrusios šalies tai padaryti per du mėnesius. Praėjus tokiam laikotarpiui jis informuoja Tarptautinio Teisingumo Teismo pirmininką, kuris paskiria arbitrą per dviejų mėnesių laikotarpį. 6. a) Arbitražo tribunolas sprendimus priima pagal tarptautinės teisės principus ir, visų pirma, pagal Konvenciją. b) Pagal šio straipsnio nuostatas sudarytas arbitražo tribunolas nustato savo darbo tvarką. c) Kilus ginčui dėl to, ar arbitražo tribunolas turi jurisdikciją, sprendimą dėl to priima arbitražo tribunolas. 7. a) Arbitražo tribunolo sprendimai dėl procedūrinių klausimų ir ginčo nagrinėjimo iš esmės priimami jo narių balsų dauguma. b) Arbitražo tribunolas gali imtis visų reikiamų priemonių faktams nustatyti. Vienos iš šalių reikalavimu ji gali rekomenduoti būtinas laikinąsias apsaugos priemones. c) Jei dviems ar daugiau pagal šio straipsnio nuostatas sudarytų arbitražo tribunolų pateikiami reikalavimai dėl to paties ar panašaus klausimo, jie gali informuoti vieni kitus apie faktų nustatymo tvarką ir, kiek įmanoma, atsižvelgti į ją. d) Ginčo šalys suteikia visą reikiamą infrastruktūrą veiksmingam procesų vykdymui. e) Ginčo šalies nebuvimas ar nedalyvavimas nagrinėjime nesudaro kliūties procesui. 8. Išskyrus atvejus, kai arbitražo tribunolas dėl ypatingų bylos aplinkybių nusprendžia kitaip, tribunolo išlaidas, įskaitant jo narių atlyginimą, lygiomis dalimis dengia ginčo šalys. Tribunolas registruoja visas savo išlaidas ir pateikia šalims jų galutinę ataskaitą. 9. Bet kuri Susitariančioji Šalis, teisiškai suinteresuota ginčo objektu, kuriam gali turėti įtakos bylos sprendimas, gali dalyvauti procese tribunolo pritarimu. 10. a) Arbitražo tribunolo sprendimas pateikiamas nurodant motyvus. Sprendimas yra galutinis ir privalomas ginčo šalims. b) Bet koks ginčas tarp šalių dėl sprendimo aiškinimo ar vykdymo bet kurios arbitražo tribunolo šalies gali būti pateikiamas spręsti sprendimą priėmusiam tribunolui, o jam negalint to daryti, kitam tribunolui, sudarytam šiuo tikslu tokiu pat būdu, kaip ir pirmasis. 33 straipsnis Vyriausybės depozitarės pareigos Vyriausybė depozitarė informuoja Susitariančiąsias Šalis ir Konvencijos signatarus: a) apie ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ir prisijungimo dokumentų deponavimą, nepripažinimo deklaracijas ir pranešimus apie atsisakymą pagal 26, 27 ir 30 straipsnius; b) apie datą, kurią Konvencija įsigalioja pagal 29 straipsnį; c) apie Konvencijos pakeitimų pripažinimo pranešimus, ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ir prisijungimo dokumentų deponavimą ir priedų ar papildymų priėmimą ir pakeitimą pagal 15, 16, 17, 18 ir 19 straipsnius. 34 straipsnis Originalus tekstas Konvencijos originalas, kurio tekstas prancūzų ir anglų kalba yra autentiškas, deponuojamas Prancūzijos Respublikos Vyriausybei, kuri nusiunčia patvirtintas kopijas visoms šios Konvencijos Susitariančiosioms Šalims ir ją pasirašiusioms šalims ir deponuoja patvirtintą kopiją Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui registruoti ir paskelbti pagal Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsnį. TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti savo Vyriausybių tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją. Priimta 1992 m. rugsėjo dvidešimt antrą dieną Paryžiuje. -------------------------------------------------- I PRIEDAS TARŠOS IŠ SAUSUMOJE ESANČIŲ ŠALTINIŲ PREVENCIJA IR LIKVIDAVIMAS 1 straipsnis 1. Tvirtindamos programas ir priemones pagal šį priedą Susitariančiosioms Šalims atskirai arba bendrai būtina taikyti: - geriausią žinomą metodiką koncentruotiems šaltiniams; - geriausią aplinkosaugos praktiką koncentruotiems ir išsklaidytiems šaltiniams, įskaitant, kai taikytina, švarią technologiją. 2. Nustatydamos prioritetus ir vertindamos programų ir priemonių pobūdį, apimtį ir jų terminus, Susitariančiosios Šalys taiko 2 priedėlyje pateiktus kriterijus. 3. Susitariančiosios Šalys imasi prevencinių priemonių siekiant kuo labiau sumažinti avarijų sukeliamos taršos pavojų. 4. Tvirtindamos programas ir priemones dėl radioaktyvių medžiagų, įskaitant atliekas, Susitariančiosios Šalys taip pat atsižvelgia į: a) kitų atitinkamų tarptautinių organizacijų ir agentūrų rekomendacijas; b) tokių tarptautinių organizacijų ir agentūrų rekomenduojamą stebėsenos tvarką. 2 straipsnis 1. Išmesti medžiagas iš koncentruotų šaltinių į jūros baseiną, taip pat į vandenį ar orą, jeigu jos pasiekia ir gali paveikti jūros baseiną, turi būti leidžiama tik griežtai pagal Susitariančiųjų Šalių kompetentingų institucijų leidimus ar nuostatas. Tokie leidimai ar nuostatos visų pirma įgyvendina atitinkamus Komisijos sprendimus, kurie yra privaloma Susitariančiajai Šaliai. 2. Susitariančiosios Šalys numato savo kompetentingų institucijų vykdomos reguliarios stebėsenos ir inspektavimo sistemą, skirtą vertinti atitiktį medžiagų išleidimo į vandenį ar orą leidimų ar kitų nuostatų laikymąsi. 3 straipsnis Pagal šį priedą Komisijos pareiga inter alia parengti: a) toksiškų, patvarių ir linkusių biologiškai susikaupti medžiagų iš sausumoje esančių šaltinių sumažinimo ir laipsniško atsisakymo planus; b) kai taikytina, maistingųjų medžiagų iš miesto, komunalinių, pramonės, žemės ūkio ir kitų šaltinių mažinimo programas ir priemones. -------------------------------------------------- II PRIEDAS TARŠOS DĖL LAIDOJIMO IR DEGINIMO PREVENCIJA IR LIKVIDAVIMAS 1 straipsnis Šis priedas netaikomas tokių medžiagų sąmoningam išmetimui jūros baseine: a) atliekos ar kitos medžiagos iš jūroje esančių įrenginių; b) jūroje esantys įrenginiai ir vamzdynai. 2 straipsnis Deginimas yra draudžiamas. 3 straipsnis 1. Visų atliekų ar kitų medžiagų laidojimas draudžiamas, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytas medžiagas. 2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąrašas yra toks: a) iš dugno iškastos medžiagos; b) natūralios kilmės inertinės medžiagos, t. y., kietos, chemiškai neperdirbtos geologinės medžiagos, kurių cheminiai komponentai negalėtų patekti į jūros aplinką; c) nutekamųjų vandenų dumblas – iki 1998 m. gruodžio 31 d.; d) žuvies atliekos iš pramoninio žuvies perdirbimo proceso; e) laivai ar orlaiviai – vėliausiai iki 2004 m. gruodžio 31 d. 3. a) Žemo ir vidutinio radioaktyvumo lygio medžiagų, įskaitant atliekas, laidojimas yra draudžiamas. b) Taikant išimtį iš šio straipsnio 3 dalies a punkto, tos Susitariančiosios Šalys, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, kurios pageidauja pasinaudoti išimties iš šio straipsnio 3 dalies a punkto galimybe bet kuriuo atveju ne anksčiau kaip pasibaigus 15 metų laikotarpiui nuo 1993 m. sausio 1 d., 1997 m. ministrų lygio Komisijos posėdžiui pateikia pranešimus apie priemones, kurių imtasi alternatyvioms sausumos galimybėms ištirti. c) Jei, pasibaigus arba prieš pasibaigiant tam 15 metų laikotarpiui, Komisija vienbalsiai nenusprendžia toliau nebetaikyti 3 dalies b punkte nurodytos išimties, ji priima sprendimą pagal Konvencijos 13 straipsnį dėl draudimo laikotarpio pratęsimo 10 metų laikotarpiui nuo 2008 m. sausio 1 d., po to sušaukiamas naujas ministrų lygio Komisijos posėdis. Tos šio straipsnio 3 dalies b punkte paminėtos Susitariančiosios Šalys, kurios vis dar pageidauja naudotis 3 dalies b punkte nurodyta išimtimi, nuo 1999 m. kas dvejus metus ministrų lygio Komisijos posėdžiams pateikia alternatyvių sausumos galimybių radimo pažangą ir apie mokslo studijų rezultatus, kurie rodo, kad bet kokios galimos laidojimo operacijos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai, nepakenktų gyviesiems ištekliams ar jūros ekosistemoms, patogumams ir netrikdytų kito teisėto jūros naudojimo. 4 straipsnis 1. Susitariančiosios Šalys užtikrina, kad: a) jokios šio priedo 3 straipsnio 2 dalyje išvardytos atliekos ar kitos medžiagos nebūtų laidojamos be jų kompetentingų institucijų leidimo ar kitų nuostatų; b) toks leidimas ar nuostatos atitiktų atitinkamus taikytinus kriterijus, gaires ir tvarką, kuriuos Komisija patvirtina pagal šio priedo 6 straipsnį; c) siekdamos išvengti situacijų, kuomet tą pačią laidojimo operaciją leidžia ar reglamentuoja daugiau kaip viena Susitariančioji Šalis, jų kompetentingos institucijos, prieš suteikdamos leidimą ar taikydamos kitas nuostatas, jei reikia, konsultuojasi. 2. Bet koks leidimas ar kitos nuostatos pagal šio straipsnio 1 dalį neturi leisti laidoti laivus ar orlaivius su medžiagomis, kurios keltų pavojų žmonių sveikatai, pakenktų gyviesiems ištekliams ar jūros ekosistemoms, patogumams ir trikdytų kitus teisėtus jūros naudojimo būdus. 3. Kiekviena Susitariančioji Šalis registruoja ir praneša Komisijai apie pagal šio straipsnio 1 dalį palaidotų atliekų ar kitų medžiagų rūšį ir kiekį, nurodydamos laidojimo datą, vietą ir būdą. 5 straipsnis Jūros baseine be atitinkamos Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos leidimo ar kitų nuostatų negali būti paliekamos jokios medžiagos, kurios naudojamos ne pagal pirminę paskirtį. Toks leidimas ar nuostatos turi atitikti atitinkamus taikytinus kriterijus, gaires ir tvarką, kuriuos Komisija patvirtina pagal šio priedo 6 straipsnį. Ši nuostata neleidžia laidoti atliekų ar kitų medžiagų, kurias draudžia šis priedas. 6 straipsnis Pagal šį priedą Komisija turi inter alia parengti ir patvirtinti 3 straipsnio 2 dalyje išvardytų atliekų bei kitų medžiagų laidojimo ir šio priedo 5 straipsnyje nurodytos medžiagos palikimo kriterijus, gaires ir tvarką, kad būtų užkirstas kelias taršai ir ji būtų likviduota. 7 straipsnis Šio priedo nuostatos dėl laidojimo netaikomos force majeure atveju, dėl blogų oro sąlygų ir bet kokios kitos priežasties, kuomet kyla grėsmė žmonių gyvybei, laivo ar orlaivio saugumui. Toks laidojimas taip pat atliekamas taip, kad būtų kuo mažiau pakenkta žmonėms ar jūros gyviesiems ištekliams, ir apie tai nedelsiant pranešama Komisijai, pateikiant visą informaciją apie aplinkybes ir palaidotų atliekų ar kitų medžiagų rūšį ir kiekį. 8 straipsnis Susitariančioji Šalis imasi reikiamų priemonių tiek pati, tiek per atitinkamas tarptautines organizacijas, kad užkirstų kelią taršai dėl jūros baseine po avarijų paliktų laivų ir orlaivių. Nesant atitinkamų gairių iš tokių tarptautinių organizacijų, priemonės, kurių imasi atskiros Susitariančiosios Šalys, turėtų būti paremtos gairėmis, kurias gali patvirtinti Komisija. 9 straipsnis Ekstremalios situacijos atveju, jei Susitariančioji Šalis mano, kad atliekų ar kitų medžiagų, kurių laidojimas draudžiamas pagal šį priedą, negalima pašalinti sausumoje nekeliant nepriimtino pavojaus ar nepadarant žalos, ji nedelsdama konsultuojasi su kitomis Susitariančiosiomis Šalimis, kad būtų surastas priimtiniausias laikymo būdas arba priimtiniausias sunaikinimo ar pašalinimo būdas esamomis aplinkybėmis. Susitariančioji Šalis informuoja Komisiją apie priemones, kurių imtasi po tokių konsultacijų. Susitariančiosios Šalys įsipareigoja tokiomis aplinkybėmis padėti viena kitai. 10 straipsnis 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis užtikrina, kad šio priedo nuostatų laikytųsi: a) jos teritorijoje užregistruoti laivai ir orlaiviai; b) laivai ir orlaiviai, kurie jos teritorijoje krauna atliekas ar kitas medžiagas, skirtas laidoti ar sudeginti; c) laivai ir orlaiviai, numanomai atliekantys laidojimą ar sudeginimą jos vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje arba toje jūros baseino dalyje, kuri yra šalia pakrantės valstybės jurisdikcijai pagal pripažintus tarptautinius teisės aktus priklausančios teritorinės jūros. 2. Kiekviena Susitariančioji Šalis parengia instrukcijas savo jūros inspekcijos laivams ir orlaiviams ir kitoms atitinkamoms tarnyboms, kad jos praneštų apie bet kokias avarijas ar sąlygas jūros baseine, dėl kurių kyla abejonių, kad įvyko ar gali įvykti šio priedo nuostatoms prieštaraujantis laidojimas. Bet kuri Susitariančioji Šalis, kurios institucijos gauna tokį pranešimą, atitinkamai informuoja bet kurią kitą susijusią Susitariančiąją Šalį, jei mano, kad tai reikalinga. 3. Nė viena šio priedo nuostata neapriboja suverenaus imuniteto, kuris suteikiamas tam tikriems laivams pagal tarptautinius teisės aktus. -------------------------------------------------- III PRIEDAS TARŠOS IŠ JŪROJE ESANČIŲ ŠALTINIŲ PREVENCIJA IR LIKVIDAVIMAS 1 straipsnis Šis priedas netaikomas tokių medžiagų sąmoningam išmetimui jūros zonoje: a) atliekos ar kitos medžiagos iš laivų ir orlaivių; b) laivai ir orlaiviai. 2 straipsnis 1. Tvirtindamos programas ir priemones pagal šį priedą Susitariančiosioms Šalimss atskirai arba bendrai būtina taikyti: a) geriausią žinomą metodiką; b) geriausią aplinkosaugos praktiką, įskaitant, kai taikytina, švarią technologiją. 2. Nustatydamos prioritetus ir vertindamos programų ir priemonių pobūdį, apimtį ir jų laiko terminus, Susitariančiosios Šalys taiko 2 priedėlyje pateiktus kriterijus. 3 straipsnis 1. Atliekų ar kitų medžiagų laidojimas iš jūroje esančių šaltinių draudžiamas. 2. Šis draudimas netaikomas išpylimui ar išleidimui iš jūroje esančių šaltinių. 4 straipsnis 1. Jūroje esančiuose šaltiniuose naudoti, išpilti ar išleisti medžiagas, kurios gali pasiekti ir pakenkti jūros baseinui turi būti leidžiama tik griežtai pagal Susitariančiųjų Šalių kompetentingų institucijų leidimus ar nuostatas. Tokie leidimai ar nuostatos visų pirma įgyvendina atitinkamus Komisijos sprendimus, rekomendacijas ir visus kitus susitarimus, priimtus pagal Konvenciją. 2. Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos numato stebėsenos ir inspektavimo sistemą, skirtą įvertinti leidimų ir kitų nuostatų, numatytų šio priedo 4 straipsnio 1 dalyje, laikymąsi. 5 straipsnis 1. Jokių jūroje esančių nebenaudojamų įrenginių ar vamzdynų negalima laidoti ir jokie jūroje esantys nebenaudojami įrenginiai ar jų dalis negali būti palikti jūros baseine be atitinkamos Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos išduoto specialaus leidimo, išduodamo kiekvienu atskiru atveju. Susitariančiosios Šalys užtikrina, kad jų institucijos, suteikdamos tokius leidimus, įgyvendintų taikytinus sprendimus, rekomendacijas ir visus kitus susitarimus, priimtus pagal Konvenciją. 2. Tokie leidimai neišduodami, jei jūroje esančiuose nebenaudojamuose įrenginiuose ar vamzdynuose yra medžiagų, kurios keltų pavojų žmonių sveikatai, pakenktų gyviesiems ištekliams ar jūros ekosistemoms, patogumams ir trikdytų kitą teisėtą jūros naudojimą. 3. Bet kuri Susitariančioji Šalis, kuri ketina priimti sprendimą išduoti leidimą dėl jūroje esančių nebenaudojamų įrenginių ar vamzdynų laidojimo vėliau kaip 1998 m. sausio 1 d., Komisijai tarpininkaujant, informuoja kitas Susitariančiąsias Šalis apie tokio sprendimo priežastis, kad būtų galima surengti konsultacijas. 4. Kiekviena Susitariančioji Šalis registruoja ir praneša Komisijai apie pagal šio straipsnio nuostatas palaidotų jūroje esančių nebenaudojamų įrenginių ar vamzdynų ir paliktų jūroje esančių nebenaudojamų įrenginių rūšį ir kiekį, nurodydamos laidojimo datą, vietą ir būdą. 6 straipsnis Šio priedo 3 ir 5 straipsniai netaikomi force majeure atveju, dėl blogų oro sąlygų ir bet kokios kitos priežasties, kuomet kyla grėsmė žmonių gyvybei ar jūroje esantiems įrenginiams. Toks laidojimas taip pat atliekamas taip, kad būtų kuo mažiau pakenkta žmonėms ar jūros gyviesiems ištekliams, ir apie tai nedelsiant pranešama Komisijai, pateikiant visą informaciją apie aplinkybes ir palaidotų medžiagų rūšį ir kiekį. 7 straipsnis Susitariančiosios Šalys imasi reikiamų priemonių tiek pačios, tiek per atitinkamas tarptautines organizacijas, kad užkirstų kelią taršai dėl jūros baseine po avarijų paliktų jūroje esančių įrenginių. Nesant atitinkamų gairių iš tokių tarptautinių organizacijų, priemonės, kurių imasi atskiros Susitariančiosios Šalys, turėtų būti paremtos gairėmis, kurias gali patvirtinti Komisija. 8 straipsnis Jūros baseine be atitinkamos Susitariančiosios Šalies kompetentingos institucijos leidimo ar kitų nuostatų negali būti paliekami jokie jūroje esantys nebenaudojami įrenginiai, kurie naudojami ne pagal pirminę paskirtį. Toks leidimas ar nuostatos turi atitikti atitinkamus taikytinus kriterijus, gaires ir tvarką, kuriuos Komisija patvirtina pagal šio priedo 10 straipsnio d punktą. Šia nuostata neleidžia laidoti jūroje esančiuos nebenaudojamus įrenginius ar vamzdynus, ką draudžia šis priedas. 9 straipsnis 1. Kiekviena Susitariančioji Šalis parengia instrukcijas savo jūros inspekcijos laivams ir orlaiviams ir kitoms atitinkamoms tarnyboms, kad jos praneštų apie bet kokias avarijas ar sąlygas jūros baseine, dėl kurių kyla abejonių, kad yra pažeistos ar gali būti pažeistos šio priedo nuostatos. Bet kuri Susitariančioji Šalis, kurios institucijos gauna tokį pranešimą, atitinkamai informuoja bet kurią kitą susijusią Susitariančiąją Šalį, jei mano, kad tai reikalinga. 2. Nė viena šio priedo nuostata neapriboja suverenaus imuniteto, kuris suteikiamas tam tikriems laivams pagal tarptautinius teisės aktus. 10 straipsnis Pagal šį priedą Komisija inter alia turi: a) rinkti informaciją apie medžiagas, kurios naudojamos veiklai jūroje, ir remiantis ta informacija tvirtinti medžiagų sąrašus pagal šio priedo 4 straipsnio 1 dalį; b) rengti toksiškų, patvarių ir linkusių biologiškai susikaupti medžiagų sąrašą ir jų naudojimo ar išleidimo iš jūroje esančių šaltinių sumažinimo ir laipsniško atsisakymo planus; c) rengti taršos dėl jūroje esančių nebenaudojamų įrenginių ir vamzdynų ir atviroje jūroje esančios įrangos laidojimo jūros baseine prevencijos kriterijus, gaires ir tvarką; d) rengti kriterijus, gaires ir tvarką dėl šio priedo 8 straipsnyje nurodytų jūroje esančių nebenaudojamų įrenginių ir vamzdynų palikimo siekiant užkirsti kelią taršai ir ją likviduoti. -------------------------------------------------- IV PRIEDAS JŪROS APLINKOS KOKYBĖS ĮVERTINIMAS 1 straipsnis 1. Šiame priede "stebėsena" – tai daugiakartis tokių rodyklių įvertinimas: a) jūros aplinkos ir kiekvieno jos komponento, t. y., vandens, nuosėdų ir floros bei faunos, kokybė; b) veikla arba natūralus ir antropogeninis poveikis, kuris gali turėti įtakos jūros aplinkai; c) tokios veiklos ir poveikio padariniai. 2. Stebėsena gali būti vykdoma Konvencijos laikymosi užtikrinimo tikslais, siekiant nustatyti pobūdį ir tendencijas arba tyrimo tikslais. 2 straipsnis Pagal šį priedą Susitariančiosios Šalys: a) bendradarbiauja vykdydamos stebėsenos programas ir pateikia gautus duomenis Komisijai; b) laikosi kokybės užtikrinimo nuostatų ir dalyvauja bendro kalibravimo pratybose; c) atskirai, o geriau – bendrai, taiko ir kuria kitas tinkamai pripažintas mokslinio įvertinimo priemones, pvz., modeliavimą, nuotolinį duomenų rinkimą ir progresyvinio rizikos įvertinimo strategijas; d) atskirai, o geriau – bendrai, atlieka tyrimus, kurie laikomi būtinais jūros aplinkos kokybei įvertinti ir žinioms bei moksliniam supratimui apie jūros aplinką, ypač apie santykį tarp poveikio, koncentracijos ir padarinių, padidinti; e) atsižvelgia į mokslo pažangą, kuri laikoma naudinga tokio įvertinimo tikslais ir kuri buvo padaryta kitur atskirų tyrėjų ar tyrimo institucijų iniciatyva, kitomis nacionalinėmis ar tarptautinėmis tyrimo programomis ar globojant Europos ekonominei bendrijai ar kitoms regioninės ekonominės integracijos organizacijoms. 3 straipsnis Pagal šį priedą Komisija inter alia turi: a) apibrėžti ir įgyvendinti bendros stebėsenos ir vertinamojo tyrimo programas, rengti metodiką šių stebėsenos programų dalyviams ir tvirtinti jų rezultatų pateikimą ir aiškinimą; b) atlikti įvertinimus atsižvelgiant į atitinkamos stebėsenos ir tyrimų rezultatus ir duomenis, susijusius su medžiagų ar energijos patekimu į jūros zoną, kurie suteikiami pagal kitus Konvencijos priedus, taip pat – į kitą susijusią informaciją; c) kai reikia, prašyti kompetentingų regioninių organizacijų ir kitų kompetentingų tarptautinių organizacijų bei institucijų konsultacijų ir paslaugų siekiant įtraukti naujausius mokslo tyrimų rezultatus; d) bendradarbiauti su kompetentingomis regioninėmis organizacijomis ir kitomis kompetentingomis tarptautinėmis organizacijomis atliekant kokybės būklės įvertinimą. --------------------------------------------------