0. BENDROJI INFORMACIJA

0.1. Markė (gamintojo prekybinis pavadinimas):

0.2. Tipas:

0.2.1. Komercinis (-iai) pavadinimas (-ai) (jei yra):

0.3. Tipo identifikavimo priemonė (jeigu transporto priemonė / sudedamoji dalis / atskiras techninis mazgas ja paženklinti (1) (3):

0.3.1. To ženklo vieta:

0.4. Transporto priemonės kategorija (4):

0.5. Bendrovės pavadinimas ir gamintojo adresas:

0.8. Surinkimo gamyklos (-ų) pavadinimas (-ai) ir adresas (-ai):

0.9. Gamintojo atstovo (jeigu jis yra) pavadinimas ir adresas:

1. TRANSPORTO PRIEMONĖS KONSTRUKCIJOS BENDROSIOS CHARAKTERISTIKOS

1.1. Tipinės transporto priemonės / sudedamosios dalies / atskiro techninio mazgo (1) nuotraukos, atvaizdai ir (arba) brėžiniai:

0. BENDROJI INFORMACIJA

0.1. Markė (gamintojo prekybinis pavadinimas):

0.2. Tipas:

0.2.1. Komercinis (-iai) pavadinimas (-ai) (jei yra):

0.3. Tipo identifikavimo priemonė (jeigu transporto priemonė / sudedamoji dalis / atskiras techninis mazgas ja paženklinti (1) :

0.3.1. To ženklo vieta:

0.4. Transporto priemonės kategorija ( 2 ):

0.5. Gamintojo pavadinimas ir adresas:

0.8. Surinkimo gamyklos (-ų) pavadinimas (-ai) ir adresas (-ai):

0.9. Gamintojo atstovo (jeigu jis yra) pavadinimas ir adresas:

1. TRANSPORTO PRIEMONĖS KONSTRUKCIJOS BENDROSIOS CHARAKTERISTIKOS

1.1. Tipinės transporto priemonės nuotraukos ir (arba) brėžiniai:

1. Papildoma informacija (jeigu taikoma): žr. priedėlį.

2. Už bandymus atsakinga techninė tarnyba:

3. Bandymų ataskaitos data:

4. Bandymų ataskaitos numeris:

5. Pastabos (jeigu yra): žr. priedėlį.

6. Vieta:

7. Data:

8. Parašas:

1. Pagal JT taisyklę naudojamos sudedamosios dalys arba atskiri techniniai mazgai, kurių ES tipas patvirtintas: taip / ne ( 3 )

2. Patvirtinimo procedūra pagal Reglamento (ES) 2018/858 30 straipsnio 7 dalį (virtualūs bandymai): taip / ne (3)

3. Patvirtinimo procedūra pagal Reglamento (ES) 2018/858 72 straipsnio 1 dalį ir VII priedą (vidaus techninė tarnyba): taip / ne (3)

4. Jei tai sudedamosios dalys ir atskiri techniniai mazgai – tipo patvirtinimo žymens ant sudedamosios dalies arba atskiro techninio mazgo pavyzdys:

5. Pastabos:

1.1. Bendrosios nuostatos

1.1.1. Kiekvienoje transporto priemonėje turi būti sumontuota šiame skirsnyje aprašyta gamintojo privalomoji identifikavimo plokštelė.

1.1.2. Gamintojo privalomoji identifikavimo plokštelę pritvirtina transporto priemonės gamintojas arba transporto priemonės gamintojo atstovas.

1.1.3. Ant gamintojo privalomosios identifikavimo plokštelės turi būti kuris nors iš šių dalykų:

1.1.4. Metalinės plokštelės pritvirtinamos kniedėmis arba lygiavertėmis priemonėmis.

1.1.5. Žymos turi būti tokios, kad būtų aiškiai matyti, jei jos neteisėtai pakeistos, jos turi būti atsparios klastojimui ir savaime suirti, jei jas kas nors mėgintų pašalinti.

1.2. Gamintojo privalomojoje identifikavimo plokštelėje pateiktina informacija

1.2.1. Gamintojo privalomojoje identifikavimo plokštelėje turi būti neištrinamai įspausta ši informacija:

1.2.2. 1.2.1 punkto d papunktyje nurodytų simbolių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 4 mm.

1.2.3. 1.2.1 punkte nurodytai informacijai, išskyrus transporto priemonės identifikavimo numerį, žymėti naudojamų simbolių aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2 mm.

1.3. Specialiosios nuostatos

1.3.1. Priekabos

1.3.1.1. Jei tai priekaba, turi būti nurodyta didžiausioji techniškai leidžiama statinė vertikali masė sukabinimo taške.

1.3.1.2. Sukabinimo taškas laikomas ašimi. Ši ašis žymima skaitmeniu 0.

1.3.1.3. Pirmoji ašis žymima skaitmeniu 1, antroji – 2 ir t. t., o šie skaitmenys atskiriami brūkšneliu.

1.3.1.4. 1.2.1 punkto f papunktyje nurodyta transporto priemonių junginio masė nėra nurodoma.

1.3.2. Sunkiosios transporto priemonės

1.3.2.1. Jeigu tai N3, O3 ar O4 kategorijų transporto priemonės, nurodoma didžiausioji techniškai leidžiama ašių grupei tenkanti masė. Su ašių grupe susijęs įrašas žymimas raide T ir brūkšneliu.

1.3.2.2. Jeigu tai M3, N3, O3 ar O4 kategorijų transporto priemonės, gamintojas gamintojo privalomojoje identifikavimo plokštelėje gali nurodyti numatomą didžiausiąją leidžiamąją registruojamos arba eksploatuojamos pakrautos transporto priemonės masę.

1.3.2.2.1. Gamintojo privalomosios identifikavimo plokštelės dalis, kurioje nurodomos masės, dalinama į dvi skiltis: numatoma didžiausioji leidžiamoji registruojamos ir (arba) eksploatuojamos transporto priemonės masė nurodoma kairiojoje skiltyje, o didžiausioji techniškai leidžiama pakrautos transporto priemonės masė – dešiniojoje skiltyje.

1.3.2.2.2. Šalies, kurioje planuojama registruoti transporto priemonę, dviraidis kodas nurodomas kairiosios skilties viršuje. Kodas turi atitikti standartą ISO 3166-1:2006.

1.3.2.3. 1.3.2.1 punkto reikalavimai netaikomi, kai:

1.4. Papildoma informacija

1.4.1. Po privalomaisiais įrašais arba šalia jų, bet ne aiškiai išskirtame stačiakampyje, kuriame pateikiama tik 1.2 ir 1.3 punktuose nurodyta informacija, gamintojas gali pateikti papildomos informacijos.

1.5. Gamintojo privalomosios identifikavimo plokštelės pavyzdžiai

1.5.1. Įvairūs galimi gamintojo privalomosios identifikavimo plokštelės modelio pavyzdžiai pateikti B skirsnyje.

1.5.2. Pavyzdžiuose pateikti duomenys yra fiktyvūs.

1.6. Vietos parinkimo transporto priemonėje reikalavimai

1.6.1. Gamintojo privalomoji identifikavimo plokštelė turi būti patikimai pritvirtinta gerai matomoje ir pasiekiamoje vietoje.

1.6.2. Vieta parenkama taip, kad detalė, prie kurios ji tvirtinama, eksploatuojant nebūtų keičiama.

2.0.1. Ant kiekvienos transporto priemonės pažymimas VIN.

2.0.2. VIN turi būti unikalus ir priskirtas tik vienai konkrečiai transporto priemonei.

2.0.3. VIN žymimas ant važiuoklės arba ant transporto priemonės, kai ji nuimama nuo gamybos linijos.

2.0.4. Gamintojas užtikrina, kad transporto priemonė pagal VIN galėtų būti atsekama 30 metų.

2.0.5. Atliekant tipo patvirtinimą nereikia tikrinti, ar gamintojas ėmėsi priemonių transporto priemonės atsekamumui, kaip nurodyta 2.0.4 punkte, užtikrinti.

2.1. VIN sudaro trys toliau nurodytos dalys ir kontrolinis skaitmuo:

2.2. WMI sudaro transporto priemonės gamintojui suteiktas kodas, pagal kurį galima identifikuoti tą gamintoją.

2.2.1. Šį kodą sudaro trys raidiniai skaitmeniniai ženklai (didžiosios lotyniškos raidės arba arabiški skaitmenys), kuriuos suteikia šalies, kurioje yra pagrindinė gamintojo verslo vieta, kompetentinga institucija.

2.2.2. Kompetentinga institucija veikia pagal susitarimą su tarptautine organizacija, nurodytą standarte ISO 3780:2009 „Kelių transporto priemonės. Tarptautinio gamintojo identifikatoriaus (WMI) kodas“.

2.2.3. Jeigu visa gamintojo produkcija yra mažesnė nei 500 transporto priemonių per metus, trečias ženklas visada yra skaičius 9. Tokiems gamintojams identifikuoti 2.2 punkte minėta kompetentinga institucija suteikia trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį VIS ženklus.

2.3. VDS sudaro penki raidiniai skaitmeniniai ženklai (didžiosios lotyniškos raidės ar arabiški skaitmenys), pagal kuriuos galima nustatyti bendras transporto priemonės charakteristikas. Jeigu gamintojas vieno ar kelių iš tų penkių ženklų nenaudoja, nepanaudotos vietos gamintojo nuožiūra užpildomos raidiniais skaitmeniniais ženklais taip, kad bendras ženklų skaičius būtų penki.

2.4. Devintoji VIN pozicija yra kontrolinis skaitmuo, kuris turi būti matematiškai teisingas, remiantis C skirsnyje pateikta formule.

2.5. VIS sudaro aštuoni raidiniai skaitmeniniai ženklai (didžiosios lotyniškos raidės ar arabiški skaitmenys), iš kurių paskutiniai keturi turi būti tik skaitmenys.

2.6. Ant važiuoklės žymimo VIN ženklų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 7 mm.

2.7. Tarp ženklų neturi būti tarpų.

2.8. Raidės I, O ar Q nenaudojamos.

2.9. VIN pradedamas ir baigiamas vienu gamintojo pasirenkamu ženklu. Tas ženklas neturėtų būti didžioji lotyniška raidė ar arabiškas skaitmuo.

2.9.1. Jei VIN nurodomas vienoje eilutėje, 2.9 punkte nustatyto reikalavimo galima nepaisyti.

2.9.2. Jei VIN nurodomas dviejose eilutėse, kiekvienai eilutei taikomas 2.9 punkte nustatytas reikalavimas.

2.10. VIN vietai transporto priemonėje keliami reikalavimai

2.10.1. VIN nurodomas vienoje eilutėje.

2.10.1.1. Jeigu dėl techninių priežasčių, pvz., vietos trūkumo, VIN negali būti nurodomas vienoje eilutėje, nacionalinė institucija gamintojo prašymu gali leisti žymėti VIN dviejose eilutėse. Tokiu atveju tarp 2.1 punkte nurodytų dalių negali būti tarpų.

2.10.2. VIN žymimas štampuojant ar mechaniškai prikalant prie važiuoklės, rėmo ar panašios konstrukcijos.

2.10.3. Vietoje minėto metodo gali būti taikomi kiti techniniai metodai, jei įrodoma, kad jais užtikrinamas toks pat apsaugos nuo neteisėto keitimo ar klastojimo lygis kaip ir mechaniškai prikalant.

2.10.4. VIN žymimas aiškiai matomoje ir lengvai pasiekiamoje vietoje tokiu būdu, kad jo nebūtų galima ištrinti ar apgadinti.

2.10.5. VIN turi būti dešinėje transporto priemonės pusėje.

Pastaba.  Kairioji skiltis neprivaloma.

Pastaba.  Kairioji skiltis neprivaloma.

1.1. Kiekvienam VIN skaitmeniui priskiriama jo faktinė matematinė vertė, o kiekvienai raidei – toliau nurodyta vertė:

1.2. Kiekvienam VIN simboliui priskirta vertė padauginama iš toliau nurodyto vietos svorinio daugiklio:

1.3. Gautos sandaugos sudedamos, o gauta suma padalinama iš 11.

1.4. Kontrolinis skaitmuo (skaičius nuo 0 iki 9 arba raidė X) nustatomas pagal paprastosios trupmenos liekaną arba atitinkamą dešimtainės trupmenos liekaną (suapvalintą iki tūkstantųjų dalių), kaip nurodyta toliau pateiktoje lentelėje.

1. Papildoma informacija

1.1. Glaustas transporto priemonės tipo konstrukcijos, matmenų, kontūrų ir sudedamųjų medžiagų aprašas:

2. Transporto priemonės identifikavimo numerio vieta:

3. Privalomosios identifikavimo plokštelės vieta:

4. Keliais etapais gaminamos transporto priemonės privalomoji identifikavimo plokštelė: taip / ne (1)

5. Pastabos:

1. Šiame priede vartojamų terminų apibrėžtys:

1.1.  apyplokštis paviršius – tvirtos medžiagos paviršius, kuris taip pat gali būti sudarytas iš tinklelio ar grotelių ir kurio kreivumo spindulys yra ne mažesnis kaip 3 000  mm;

1.2.  reljefinio tinklelio paviršius – paviršius, kuriame ne didesniu kaip 15 mm atstumu viena nuo kitos vienodai išsidėsčiusios tam tikros formos (apvalios, ovalo, rombo, stačiakampio ar kvadrato) skylutės;

1.3.  grotelių paviršius – paviršius, sudarytas iš ne didesniu kaip 15 mm atstumu vienas nuo kito lygiagrečiai išdėstytų strypelių;

1.4.  vardinis paviršius – geometriniu požiūriu teoriškai idealus paviršius, nepaisant paviršiaus nelygumų, pvz., iškyšų ar įlinkių;

1.5.  transporto priemonės išilginė vidurio plokštuma – transporto priemonės simetrijos plokštuma arba, jeigu transporto priemonė nesimetriška, viduryje tarp transporto priemonės ašių esanti vertikali išilginė plokštuma;

1.6.  pokrypis – kampinio nuokrypio nuo vertikaliosios plokštumos laipsnis.

2. Techniniai reikalavimai

2.1. Transporto priemonėse įrengiama vieta galiniams valstybinio numerio ženklams montuoti ir tvirtinti.

2.1.1. M ir N kategorijų motorinėse transporto priemonėse turi būti papildomai įrengta vieta priekiniams valstybinio numerio ženklams montuoti ir tvirtinti.

2.1.2. O3 ir O4 kategorijų transporto priemonėse turi būti įrengtos dvi atskiros vietos galiniams valstybinio numerio ženklams montuoti ir tvirtinti (t. y. kad būtų galima papildomai identifikuoti velkančiąją transporto priemonę, kai to reikalauja nacionalinė institucija).

2.2. Valstybinio numerio ženklo montavimo vietos forma ir matmenys

2.2.1. Numatytoji montavimo vieta turi būti sudaryta iš stačiakampio ploto, kurio matmenys turi būti ne mažesni kaip:

2.3. Priekinio ir galinio valstybinio numerio ženklų montavimas ir tvirtinimas

2.3.1. Priekinio arba galinio valstybinio numerio ženklo montavimo vieta turi būti plokščias arba apyplokštis stačiakampis paviršius.

2.3.1.1. Valstybinio numerio ženklo vietos pagrindas gali būti pritaikomoji plokštė arba laikiklis, jei jie yra standartinės įrangos dalis. Jie gali būti suprojektuoti taip, kad prie transporto priemonės būtų tvirtinami tik kartu su valstybinio numerio ženklu.

2.3.1.2. Transporto priemonės gamintojas transporto priemonėje gali paruošti neprivalomas arba alternatyvias valstybinio numerio ženklo vietas, jeigu jos taip pat atitinka reikalavimus.

2.3.2. Priekinio arba galinio valstybinio numerio ženklo tvirtinimo vietos paviršiuje gali būti plyšių ar tarpų, tačiau tų skylių arba tarpų aukštis neturi būti didesnis kaip 75 mm, kad ir koks būtų jų plotis.

2.3.3. Priekinio arba galinio valstybinio numerio ženklo tvirtinimo vietos paviršiuje gali būti iškyšų, jei tos iškyšos neišsikiša daugiau nei 5,0 mm nuo vardinio paviršiaus. Neįskaičiuojami labai minkštų medžiagų, pvz., porolono arba fetro, gabalėliai, ženklui nuo vibravimo apsaugoti.

2.3.4. Priekinio arba galinio valstybinio numerio ženklo tvirtinimo vieta turi būti tokia, kad, pagal gamintojo instrukcijas pritvirtinus 3.4 punkte nustatytą bandomąjį ženklą, būtų laikomasi šių reikalavimų:

2.3.4.1. priekinio arba galinio valstybinio numerio ženklo montavimo vietos padėtis:

2.3.4.1.1. valstybinio numerio ženklo montavimo vieta transporto priemonės priekyje turi būti tokia, kad visas ženklas būtų tarp dviejų lygiagrečių išilginių vertikalių plokštumų, kertančių išorinius gabaritinius transporto priemonės kraštus, neįskaitant netiesioginio matymo įtaisų. Pati numatytoji vieta neturi būti plačiausias transporto priemonės taškas;

2.3.4.1.2. valstybinio numerio ženklo montavimo vieta transporto priemonės gale turi būti tokia, kad visas ženklas būtų tarp dviejų lygiagrečių išilginių vertikalių plokštumų, kertančių išorinius gabaritinius transporto priemonės kraštus, neįskaitant netiesioginio matymo įtaisų. Pati numatytoji vieta neturi būti plačiausias transporto priemonės taškas;

2.3.4.1.3. priekiniai ir galiniai valstybinio numerio ženklai turi būti statmeni (±5°) transporto priemonės išilginei vidurio plokštumai, matuojant ženklo centre. ►M1  Tačiau kai priekinis valstybinio numerio ženklas tvirtinamas transporto priemonės priekyje į šoną nuo vidurio linijos, dėl techninių, aerodinaminių ar kitų priežasčių tipo patvirtinimo institucija, gamintojui paprašius, gali leisti taikyti iki ± 15° nuokrypą. ◄

2.3.4.2. Priekinio ir galinio ženklo vieta vertikaliosios skersinės plokštumos atžvilgiu:

2.3.4.2.1. ženklas vertikaliosios atžvilgiu gali būti pakrypęs ne mažiau kaip – 5° ir ne daugiau kaip 30°, jeigu atstumas nuo ženklo viršutinio krašto iki žemės paviršiaus yra ne didesnis kaip 1 500  mm;

2.3.4.2.2. ženklas vertikaliosios atžvilgiu gali būti pakrypęs ne mažiau kaip – 15° ir ne daugiau kaip 5°, jeigu atstumas nuo ženklo viršutinio krašto iki žemės paviršiaus yra didesnis kaip 1 500  mm.

2.3.4.3. Atstumas nuo priekinio ir galinio ženklo atstumas iki žemės paviršiaus

2.3.4.3.1. Atstumas nuo priekinio ženklo apatinio krašto iki žemės paviršiaus turi būti ne didesnis kaip 100 mm.

2.3.4.3.2. Atstumas nuo galinio ženklo apatinio krašto iki žemės paviršiaus turi būti ne didesnis kaip 200 mm.

2.3.4.3.3. Atstumas nuo priekinio ir galinio numerio ženklų viršutinio krašto iki žemės paviršiaus turi būti ne didesnis kaip 1 500  mm.

2.3.4.3.3.1. Jeigu tai specialiosios paskirties transporto priemonės ir dėl transporto priemonės konstrukcijos neįmanoma laikytis nuostatos dėl priekinio ir galinio valstybinio numerio ženklų vietos aukščio, tas aukštis, nukrypstant nuo 2.3.4.3.3 punkto, gali būti didesnis nei 1 500  mm, bet, atsižvelgiant į transporto priemonės konstrukcines savybes, turi būti kuo artimesnis tai ribai.

2.3.4.4. Geometrinis apžvelgiamumas

2.3.4.4.1. Priekinis ir galinis ženklai turi būti matomi visoje erdvėje, apibrėžtoje keturiomis plokštumomis:

2.3.4.4.2. Pirmiau aprašytoje erdvėje negali būti jokių konstrukcinių elementų, net jei jie visiškai permatomi.

2.3.4.5. Tarpas tarp sumontuoto ir pritvirtinto valstybinio numerio ženklo kraštų ir ženklo vietos faktinio paviršiaus turi neviršyti 5,0 mm per visą plokštės kontūrą.

2.3.4.5.1. Šis tarpas gali būti didesnis, jeigu jis matuojamas plyšyje arba tarpe tinklelio paviršiuje arba tarp strypų grotelių paviršiuje.

2.3.5. Siekiant paisyti galinio valstybinio numerio ženklo apšvietimo įtaisui keliamų reikalavimų, atsižvelgiama į tikrąją sumontuoto ir pritvirtinto bandomojo ženklo, kaip apibrėžta pirmiau, vietą ir formą, visų pirma – į susidariusį jo kreivumo spindulį.

2.4. Kiti reikalavimai

2.4.1. Valstybinio numerio ženklas arba jo dalis negali būti naudojamas kaip pagrindas, prie kurio tvirtinamos, montuojamos arba prijungiamos kitos transporto priemonės detalės, sudedamosios dalys ar įtaisai (pvz., ant valstybinio numerio ženklo negalima tvirtinti apšvietimo įtaisų laikiklių).

2.4.2. Nuėmus valstybinio numerio ženklą neturi atsilaisvinti arba atsijungti kuri nors transporto priemonės detalė, pritaikomoji plokštė, sudedamoji dalis arba įtaisas.

2.4.3. Kai valstybinio numerio ženklas yra pritvirtintas, dėl vibravimo ir dinaminių jėgų, pvz., priešpriešinio oro srauto važiuojant, neturi sumažėti jo matomumas įprastomis eksploatavimo sąlygomis.

2.4.4. Valstybinio numerio ženklo montavimo vieta neturi būti tokia, kad ženklas galėtų pasislinkti aukščiau arba žemiau nei 2.3.4.2.1 ir 2.3.4.2.2 punktuose nurodyti taškai, palyginti su transporto priemonės konstrukcija įprastomis važiavimo sąlygomis (t. y. uždarytomis durimis ir prieigos plokšte).

2.4.5. Transporto priemonių gamintojui nurodžius, kad motorinė transporto priemonė yra pritaikyta kroviniams vilkti (Reglamento (ES) 2018/858 24 straipsnio 1 dalyje nurodyto informacinio dokumento 2.11.5 punktas) ir bet kokia motorinėje transporto priemonėje sumontuoto ar prie jos nepritvirtinto mechaninio sukabinimo įtaiso dalis galėtų (iš dalies) užstoti galinio valstybinio numerio ženklo montavimo ir tvirtinimo vietos, taikomi šie reikalavimai:

3. Bandymo procedūra

3.1. Bandomojo valstybinio numerio ženklo vertikaliojo pokrypio ir aukščio virš žemės paviršiaus nustatymas

3.1.1. Transporto priemonė pastatoma ant lygaus horizontalaus paviršiaus. Prieš matuojant, varomieji ratai nukreipiami važiuoti tiesiai į priekį, o transporto priemonės masė sureguliuojama taip, kad būtų lygi parengtos naudoti transporto priemonės masei, tik be vairuotojo.

3.1.2. Jei transporto priemonėje yra hidropneumatinė, hidraulinė ar pneumatinė pakaba arba kitoks apkrovos išlyginimo įtaisas, transporto priemonė bandoma, kai pakabos arba įtaiso būsena atitinka gamintojo nurodytas įprastas naudojimo sąlygas.

3.1.3. Jeigu pirminė ir matoma bandomojo valstybinio numerio ženklo pusė yra pakrypusi žemyn, pokrypis matuojamas išreiškiant neigiamu (minusiniu) kampu.

3.2. Iškyšos matuojamos statmenai ir tiesiog vardinio paviršiaus, ant kurio turi būti tvirtinamas valstybinio numerio ženklas, kryptimi.

3.3. Tarpas tarp sumontuoto ir pritvirtinto bandomojo valstybinio numerio ženklo krašto ir paviršiaus matuojamas statmenai ir tiesiog faktinio paviršiaus, ant kurio turi būti tvirtinamas valstybinio numerio ženklas, kryptimi.

3.4. Atitikties tikrinimo tikslais naudojamo valstybinio numerio ženklas turi atitikti vieną iš dviejų dydžių, nustatytų 2.2.1 punkte, ir ne didesnį kaip 4,0 mm storį. Kampų spindulys turi būti 10 mm.

1. Papildoma informacija

1.1. Glaustas transporto priemonės tipo konstrukcijos, matmenų, kontūrų ir sudedamųjų medžiagų aprašas:

1.2. Valstybinio numerio ženklo (priekinio ir galinio) vietų aprašymas:

2. Valstybinio numerio ženklo vieta yra tinkama toliau nurodyto dydžio (mm) ženklui tvirtinti:

2.1. priekyje: 520 × 120 / 340 × 240 (2);

2.2. gale: 520 × 120 / 340 × 240 (2);

2.3. antrajam galiniam valstybinio numerio ženklui O3 ir O4 kategorijų transporto priemonėse: 520 × 120/340 × 240 (2)

4. Galinio valstybinio numerio ženklo vieta prasčiau matoma, kai yra pritvirtintas mechaninis tvirtinimo įtaisas: taip / ne (2)

5. Pastabos:

1. Šiame priede vartojamų terminų apibrėžtys:

1.1.  valomasis priekinio stiklo laukas – priekinio stiklo plotas (-ai), kurį (-iuos), valytuvų sistemai veikiant įprastomis sąlygomis, valo valytuvo (-ų) mentelė (-ės);

1.2.  nutrūkstamas valytuvų sistemos veikimas – automatinis nenuolatinis valytuvų sistemos veikimo režimas, kai po kiekvieno viso ciklo eina laikotarpis, kuriuo valytuvai nejuda, būdami vienoje tam tikroje nustatytoje nejudamoje padėtyje;

1.3.  apliejiklių valdiklis – įtaisas, kuriuo rankiniu būdu įjungiama ir išjungiama apliejiklių sistema;

1.4.  apliejiklio siurblys – įtaisas skysčiui iš apliejiklių sistemos talpyklos į išorinį priekinio stiklo paviršių tiekti;

1.5.  purkštukas – įtaisas skysčiui į priekinį stiklą nukreipti;

1.6.  visiškai parengta sistema – sistema, kuri tam tikrą laiką veikė įprastu režimu, siurbliu ir vamzdeliais tiekdama skystį ir jį purkšdama purkštuku (-ais);

1.7.  išvalytas plotas – plotas, kuris pirmiau buvo užterštas ir kuriam visiškai išdžiūvus neliko lašų žymių ir purvo liekanų;

1.8.  regėjimo zona A – bandymo zona A, apibrėžta JT taisyklės Nr. 43 „Suvienodintos saugiųjų įstiklinimo medžiagų patvirtinimo ir jų montavimo transporto priemonėse nuostatos“ ( 7 ) 21 priedo 2.2 punkte;

1.9.  regėjimo zona B – sumažintoji bandymo zona B, apibrėžta JT taisyklės Nr. 43 21 priedo 2.4 punkte, įskaitant 2.4.1 punkte apibrėžtą plotą (t. y. įskaitant regėjimo zoną A);

1.10.  trimatė atskaitos sistema – atskaitos sistema, aprašyta Suvestinės rezoliucijos dėl transporto priemonių konstrukcijos (R.E.3) 1 priede;

1.11.  pagrindinis transporto priemonės valdymo jungiklis – įtaisas, kuriuo transporto priemonėje įmontuota elektroninė sistema perjungiama iš neveikimo būsenos į įprastą veikimo režimą, kai, pvz., transporto priemonė stovi be vairuotojo.

2. Techniniai reikalavimai

2.1. Priekinio stiklo valytuvų sistema

2.1.1. Kiekvienoje transporto priemonėje, kurioje yra priekinis stiklas, įrengiama priekinio stiklo valytuvų sistema, veikianti įjungus pagrindinį transporto priemonės valdymo jungiklį ir vairuotojui neatliekant jokių kitų veiksmų, išskyrus veikimo valdiklio, reikalingo priekinio stiklo valytuvų sistemai įjungti ir išjungti, įjungimą.

2.1.1.1. Priekinio stiklo valytuvų sistema sudaroma iš vieno arba daugiau valytuvų laikiklių su lengvai pakeičiamomis valytuvų mentelėmis.

2.1.2. Valomasis priekinio stiklo laukas turi apimti ne mažiau kaip 98 proc. regėjimo zonos A.

2.1.3. Valomasis priekinio stiklo laukas turi apimti ne mažiau kaip 80 proc. regėjimo zonos B.

2.1.4. Valomasis priekinio stiklo laukas turi atitikti 2.1.2 ir 2.1.3 punktų reikalavimus, kai sistema veikia 2.1.5.1 punkte nurodytu valymo dažniu, ir bandoma 3.1.10–3.1.10.3 punktuose nustatytomis sąlygomis.

2.1.5. Priekinio stiklo valytuvų sistema turi turėti ne mažiau kaip du valymo dažnio nuostačius:

2.1.5.1. vienas dažnis turi būti ne mažesnis kaip 10 ciklų ir ne didesnis kaip 55 ciklai per minutę;

2.1.5.2. kitas dažnis turi būti ne mažesnis kaip 45 visi ciklai per minutę.

2.1.5.3. Didžiausiojo ir mažesniojo valymo dažnio nuostačių skirtumas turi būti ne mažesnis kaip 15 ciklų per minutę.

2.1.5.4. Siekiant užtikrinti 2.1.5.1–2.1.5.3 punktų reikalavimų laikymąsi, gali būti taikomas nutrūkstamas priekinio stiklo valytuvų sistemos veikimas.

2.1.6. 2.1.5–2.1.5.3 punktuose nurodyti dažniai bandomi 3.1.1–3.1.6 ir 3.1.8 punktuose nustatytomis sąlygomis.

2.1.7. Kai priekinio stiklo valytuvų sistema sustabdoma išjungus veikimo valdiklį, valytuvo (-ų) laikiklis (-iai) ir mentelė (-ės) turi grįžti į stovėjimo padėtį.

2.1.8. Užblokuota priekinio stiklo valytuvų sistema neturi sugesti bent 15 sekundžių. Leidžiama naudoti automatinius grandinės apsaugos įtaisus, jeigu, prireikus atkurti pradinę padėtį, nereikia naudotis jokiais kitais įtaisais, išskyrus priekinio stiklo valytuvų valdiklį.

2.1.9. 2.1.8 punkte minėtas priekinio stiklo valytuvų sistemos atsparumas užblokavimui bandomas 3.1.7 punkte nustatytomis sąlygomis.

2.1.10. Jeigu priekinio stiklo valytuvo (-ų) laikiklio (-ių) arba mentelės (-ių) stovėjimo padėtis nėra už regėjimo zonos B, turi būti įmanoma rankiniu būdu perkelti valytuvo (-ų) laikiklį (-ius) taip, kad valytuvo (-ų) mentelę (-es) būtų galima pakelti iš esamos padėties ant priekinio stiklo ir sudaryti galimybę rankiniu būdu nuvalyti priekinį stiklą.

2.1.11. Priekinio stiklo valytuvų sistema turi būti pajėgi 120 sekundžių netrukdomai veikti ant sauso priekinio stiklo, esant – 18 °C aplinkos temperatūrai.

2.1.12. Priekinio stiklo valytuvų sistemos veikimas – 18 °C temperatūroje bandomas 3.1.11 punkte nustatytomis sąlygomis.

2.1.13. Didžiausiu dažniu veikianti priekinio stiklo valytuvų sistema, veikiama oro srautu, kurio santykinis greitis sudaro 80 proc. didžiausio transporto priemonės greičio, tačiau nėra didesnis kaip 160 km/h, 2.1.2 punkto reikalavimus turi atitikti taip pat veiksmingai. Priekinio stiklo regėjimo zona A paruošiama pagal 3.1.8 ir 3.1.9 punktus. Aerodinaminis poveikis, susijęs su priekinio stiklo, valytuvo (-ų) laikiklio (-ių) ir valytuvo (-ų) mentelės (-ių) dydžiu ir pavidalu, tikrinamas pirmiau nurodytomis sąlygomis ir atsižvelgiant į 3.1.9.1 punktą. Atliekant bandymą, valytuvo (-ų) mentelė (-ės) turi visą laiką liesti priekinį stiklą ir negali visiškai pasikelti. Valytuvo (-ų) mentelė (-ės) per kiekvieną visą ciklą turi visiškai liesti 2.1.2 punkte nustatytą priekinio stiklo plotą, jokia jos (jų) dalis negali pakilti nei valytuvui judant į viršų, nei į apačią.

2.2. Priekinio stiklo apliejiklių sistema

2.2.1. Kiekvienoje transporto priemonėje, kurioje yra priekinis stiklas, įrengiama priekinio stiklo apliejiklių sistema, galinti veikti tada, kai įjungiamas pagrindinis transporto priemonės valdymo jungiklis, ir atlaikyti apkrovas bei spaudimą, susidarančius prijungus purkštukus ir sistemą įjungus 3.2.1.1–3.2.1.1.2 punktuose nustatyta tvarka.

2.2.2. Priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas neturi pablogėti sistemą paveikus 3.2.1–3.2.5 punktuose nurodytais temperatūros ciklais.

2.2.3. Įprastomis sąlygomis – 18–80 °C aplinkos temperatūroje priekinio stiklo apliejiklių sistema turi būti pajėgi purkšti skystį į reikiamą priekinio stiklo plotą, iš jos turi nepratekėti skystis, turi neatsijungti vamzdeliai, o purkštukai turi veikti be sutrikimų. Be to, purkštukams užsikimšus, iš sistemos taip pat neturi pratekėti skystis ir neturi atsijungti vamzdeliai.

2.2.3.1. Jeigu priekinio stiklo apliejiklių sistema sukonstruojama taip, kad turėtų perteklinio slėgio sumažinimo, užsikimšus purkštukams (pvz., išleidimo vožtuvui), funkciją, ta funkciją, nukrypstant nuo 2.2.3 punkto antro sakinio, leidžiama naudoti, jeigu laikomasi šių sąlygų:

2.2.4. Priekinio stiklo apliejiklių sistema turi būti pajėgi tiekti pakankamai skysčio, kad būtų galima nuvalyti ne mažiau kaip 60 proc. regėjimo zonos A, laikantis 3.2.6–3.2.6.4 punktuose nustatytų sąlygų.

2.2.5. Priekinio stiklo apliejiklių sistemą turi būti galima įjungti ranka – naudojant apliejiklių valdiklį. Be to, sistemos įjungimas ir išjungimas taip pat gali būti suderintas ir susietas su bet kuria kita transporto priemonės sistema.

2.2.6. Skysčio rezervuaro talpa turi būti ne mažesnė kaip 1,0 litras.

3. Bandymo procedūra

3.1. Priekinio stiklo valytuvų sistemos bandymo sąlygos

3.1.1. Jeigu nenurodyta kitaip, toliau aprašyti bandymai atliekami 3.1.2–3.1.5 punktuose nustatytomis sąlygomis.

3.1.2. Aplinkos temperatūra turi būti 5–40 °C.

3.1.3. Priekinis stiklas turi būti nuolat drėgnas.

3.1.4. Jeigu priekinio stiklo valytuvų sistema yra elektrinė, turi būti laikomasi šių papildomų sąlygų:

3.1.4.1. pradedant bandymą, visos baterijos turi būti visiškai įkrautos;

3.1.4.2. jei įmontuotas variklis, jis turi veikti neviršydamas 30 proc. sūkių skaičiaus, atitinkančio jo didžiausiąją atiduodamąją galią. Tačiau, jeigu įrodoma, kad dėl specifinių variklio valdymo strategijų tai neįmanoma, pvz., jeigu tai elektrinės hibridinės transporto priemonės, sudaromas realus scenarijus, atsižvelgiant į variklio sūkių skaičius ir į tai, kad įprastomis važiavimo sąlygomis variklis gali periodiškai arba visiškai neveikti. Jeigu priekinio stiklo valytuvų sistema gali atitikti reikalavimus, kai variklis išjungtas, variklis gali neveikti;

3.1.4.3. turi būti įjungti artimosios šviesos žibintai;

3.1.4.4. visos sumontuotos šildymo, vėdinimo, nutirpdymo ir rasos šalinimo sistemos (nepaisant vietos transporto priemonėje) turi veikti naudodamos daugiausia elektros energijos.

3.1.5. Suslėgtojo oro arba vakuuminio valdymo priekinio stiklo valytuvų sistemos turi būti pajėgios nuolat veikti nustatytu valymo dažniu, kad ir koks būtų variklio sūkių skaičius ir jo apkrova arba gamintojo nurodytas įprastai veikti reikalingas mažiausiasis ir didžiausiasis baterijos įkrovos lygis.

3.1.6. Nuo drėgno priekinio stiklo valymo pradžios praėjus maždaug 20 minučių, priekinio stiklo valytuvų sistemos valymo dažniai turi atitikti 2.1.5–2.1.5.3 punktuose nustatytus reikalavimus.

3.1.7. 2.1.8 punkte nustatyti reikalavimai įvykdomi, kai valytuvų laikikliai 15 sekundžių sulaikomi pusės ciklo padėtyje, priekinio stiklo valytuvų valdikliu nustačius didžiausią valymo dažnį.

3.1.8. Nuo priekinio stiklo išorinio paviršiaus denatūruotu spiritu ar kita lygiaverte riebalų šalinimo priemone kruopščiai pašalinami riebalai. Išdžiūvęs paviršius apliejamas ne mažesnės kaip 3 proc. ir ne didesnės kaip 10 proc. koncentracijos amoniako tirpalu. Paviršius vėl paliekamas išdžiūti, paskui nušluostomas sausa medvilnine šluoste.

3.1.9. Priekinio stiklo išorinis paviršius tolygiai padengiamas 4 punkte nustatytas specifikacijas atitinkančio bandymo mišinio sluoksniu ir paliekamas išdžiūti.

3.1.9.1. Jeigu priekinio stiklo išorinis paviršius yra paruoštas pagal 3.1.8 ir 3.1.9 punktus, atliekant reikiamus bandymus gali būti naudojama priekinio stiklo apliejiklių sistema.

3.1.10. 2.1.4 punkte nurodytas valomasis priekinio stiklo laukas nustatomas taip, kaip nurodyta toliau.

3.1.10.1. Priekinio stiklo išorinis paviršius apdorojamas laikantis 3.1.8 ir 3.1.9 punktų.

3.1.10.2. Siekiant patikrinti, ar laikomasi 2.1.2 ir 2.1.3 punktuose nustatytų reikalavimų, atsižvelgiant į 3.1.9.1 punktą įjungiama priekinio stiklo valytuvų sistema, tada nubrėžiama valomojo priekinio stiklo lauko riba ir palyginama su regėjimo zonų A ir B ribomis.

3.1.10.3. Techninė tarnyba gali sutikti, kad 2.1.2 ir 2.1.3 punktuose nustatytų reikalavimų atitiktis būtų tikrinama taikant alternatyvią bandymo procedūrą (pvz., atliekant virtualius bandymus).

3.1.11. 2.1.11 punkto reikalavimų turi būti laikomasi esant – 18 ± 3 °C aplinkos temperatūrai, joje transporto priemonę palaikius ne trumpiau kaip keturias valandas. Transporto priemonė paruošiama veikti 3.1.4 ir 3.1.5 punktuose nustatytomis sąlygomis. Atliekant bandymą, valytuvų sistema turi veikti įprastai, bet didžiausiu valymo dažniu. Valomojo priekinio stiklo lauko stebėti nereikia.

3.2. Priekinio stiklo apliejiklių sistemos bandymo sąlygos

3.2.1. Bandymas Nr. 1 Priekinio stiklo apliejiklių sistema pripildoma vandens, visiškai parengiama ir ne mažiau kaip keturias valandas laikoma 20 ± 2 °C aplinkos temperatūroje. Turi nusistovėti tokia pati vandens temperatūra.

3.2.1.1. Visos purkštukų išleidžiamųjų angų vietos, kuriose iš tų angų išteka skystis, užkemšamos ir per vieną minutę priekinio stiklo apliejiklio valdiklis įjungiamas šešis kartus, kas kartą ne trumpiau kaip trims sekundėms. Tačiau kai vietų, pro kurias teka skystis, užsandarinti techniškai neįmanoma, jį galima atlikti purkštukų išleidžiamosios (-ųjų) angos (-ių) viduje.

3.2.1.1.1. Jeigu priekinio stiklo apliejiklių sistema varoma vairuotojo raumenų jėga ir jeigu siurblys varomas ranka, taikoma 11,0–13,5 daN jėga. Jeigu siurblys varomas koja, taikoma 40,0–44,5 daN jėga.

3.2.1.1.2. Jeigu siurblys elektrinis, bandymo įtampa turi būti ne mažesnė už vardinę įtampą, bet už ją didesnė ne daugiau kaip 2 voltais.

3.2.1.2. Priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas bandymo pabaigoje turi atitikti 2.2.3 punktą.

3.2.2. Bandymas Nr. 2 Priekinio stiklo apliejiklių sistema pripildoma vandens, visiškai parengiama ir ne mažiau kaip keturias valandas laikoma – 18 ± 3 °C aplinkos temperatūroje. Vandens temperatūra neprivalo tapti tokia pati.

3.2.2.1. Per vieną minutę priekinio stiklo apliejiklių valdiklis įjungiamas šešis kartus, kas kartą ne trumpiau kaip trims sekundėms, kaip nustatyta 3.2.1.1.1 ir 3.2.1.1.2 punktuose. Tada sistema laikoma 20 ± 2 °C aplinkos temperatūroje, kol ledas visiškai ištirpsta. Vandens temperatūra neprivalo tapti tokia pati. Priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas tikrinamas įjungiant sistemą, kaip nurodyta 3.2.1.1–3.2.1.2 punktuose.

3.2.3. Bandymas Nr. 3 Bandymas žemos temperatūros ciklais

3.2.3.1. Priekinio stiklo apliejiklių sistema pripildoma vandens, visiškai parengiama ir ne mažiau kaip keturias valandas laikoma – 18 ± 3 °C aplinkos temperatūroje, kad apliejiklių sistemoje visas vanduo sušaltų. Po to sistema laikoma 20 ± 2 °C aplinkos temperatūroje, kol ledas visiškai ištirpsta, bet ne ilgiau kaip keturias valandas. Šis šaldymo ir tirpdymo ciklas kartojamas šešis kartus. Galiausiai, kai priekinio stiklo apliejiklių sistema palaikoma 20 ± 2 °C aplinkos temperatūroje ir ledas visiškai ištirpsta, tikrinamas priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas, įjungiant sistemą, kaip nustatyta 3.2.1.1–3.2.1.2 punktuose, tačiau vandens temperatūra neprivalo tapti tokia pati.

3.2.3.2. Priekinio stiklo apliejiklių sistema pripildoma šalto priekinio stiklo apliejiklių skysčio, kurio 50 proc. sudaro metanolio arba kitokio izopropilo alkoholio, tirpalas, sumaišytas su vandeniu, kurio kietumas ne didesnis kaip 205 mg/l (Ca), ir visiškai parengiama. Sistema ne trumpiau kaip keturias valandas laikoma – 18 ± 3 °C aplinkos temperatūroje. Skysčio temperatūra neprivalo tapti tokia pati. Priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas tikrinamas įjungiant sistemą, kaip nurodyta 3.2.1.1–3.2.1.2 punktuose.

3.2.4. Bandymas Nr. 4 Bandymas aukštos temperatūros ciklais

3.2.4.1. Jeigu kuri nors priekinio stiklo apliejiklių sistemos dalis įrengta variklio skyriuje, sistema pripildoma vandens, visiškai parengiama ir ne mažiau kaip aštuonias valandas laikoma 80 ± 3 °C aplinkos temperatūroje. Vandens temperatūra neprivalo tapti tokia pati. Priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas tikrinamas įjungiant sistemą, kaip nurodyta 3.2.1.1–3.2.1.2 punktuose.

3.2.4.2. Jeigu nė viena priekinio stiklo apliejiklių sistemos dalis nėra įrengta variklio skyriuje, sistema pripildoma vandens, visiškai parengiama ir ne mažiau kaip aštuonias valandas laikoma 80 ± 3°C aplinkos temperatūroje. Vandens temperatūra neprivalo tapti tokia pati. Paskui sistema laikoma 20 ± 2 °C aplinkos temperatūroje. Kai vandens temperatūra tampa pastovi, tikrinamas priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas, įjungiant sistemą, kaip nustatyta 3.2.1.1–3.2.1.2 punktuose. Po to sistema pripildoma vandens, visiškai parengiama ir ne mažiau kaip aštuonias valandas laikoma 60 ± 3 °C aplinkos temperatūroje. Vandens temperatūra neprivalo tapti tokia pati. Priekinio stiklo apliejiklių sistemos veikimas tikrinamas įjungiant sistemą, kaip nurodyta 3.2.1.1–3.2.1.2 punktuose. Kita alternatyva: gamintojas gali reikalauti, kad priekinio stiklo apliejiklių sistema būtų bandoma 3.2.4.1 punkte nustatytomis sąlygomis.

3.2.5. Su ta pačia priekinio stiklo apliejiklių sistema paeiliui atliekami 3.2.1–3.2.4.2 punktuose nustatyti priekinio stiklo apliejiklių bandymai. Sistema gali būti bandoma sumontuota transporto priemonėje, kurios ES tipą norima patvirtinti, arba atskirai. Jeigu norima gauti ES atskiro techninio mazgo tipo patvirtinimą, sistema bandoma atskirai.

3.2.6. Bandymas Nr. 5 Priekinio stiklo apliejiklių sistemos gebos bandymas

3.2.6.1. Priekinio stiklo apliejiklių sistema pripildoma vandens ir visiškai parengiama. Transporto priemonei stovint ir nesant pastebimo vėjo poveikio, purkštukas (-ai) gali būti sureguliuojamas (-i) taip, kad būtų nukreiptas (-i) į reikiamą priekinio stiklo išorinio paviršiaus plotą.

3.2.6.2. Priekinio stiklo išorinis paviršius apdorojamas taip, kaip nustatyta 3.1.8 ir 3.1.9 punktuose.

3.2.6.3. Priekinio stiklo apliejiklių sistema įjungiama laikantis gamintojo nurodymų ir atsižvelgiant į 3.2.1.1.1 ir 3.2.1.1.2 punktus. Visas bandymas turi trukti ne ilgiau kaip 10 visų didžiausiu valymo dažniu veikiančios priekinio stiklo valytuvų sistemos automatinio veikimo ciklų.

3.2.6.4. Siekiant patikrinti, ar laikomasi 2.2.4 punkto reikalavimų, nubrėžiama atitinkamo išvalyto lauko riba ir ji palyginama su regėjimo zonos A riba. Jei stebėtojui akivaizdu, kad reikalavimų laikomasi, ribų brėžti nereikia.

3.2.7. 3.2.6–3.2.6.4 punktuose nustatytas bandymas visada atliekamas su transporto priemone, kurios ES tipą norima patvirtinti, net jeigu transporto priemonėje sumontuotas patvirtintas atskiras techninis mazgas.

4. Priekinio stiklo valytuvų ir apliejiklių sistemų bandymams skirto bandymo mišinio specifikacijos

4.1. 3.1.9 punkte nurodytas bandymo mišinys turi būti sudarytas iš:

4.1.1. vandens, kurio kietumas mažesnis kaip 205 mg/l (Ca): 92,5 proc. tūrio;

4.1.2. druskos (natrio chlorido) prisotinto vandeninio tirpalo: 5,0 proc. tūrio.

4.1.3. dulkių, atitinkančių toliau 4.1.3.1–4.1.3.2.6 punktuose pateiktas specifikacijas: 2,5 proc. tūrio.

4.1.3.1. Bandymo dulkių analizės specifikacijos:

4.1.3.1.1. 68 ± 1 proc. SiO2 (pagal masę);

4.1.3.1.2. 4 ± 1 proc. Fe2O3 (pagal masę);

4.1.3.1.3. 16 ± 1 proc. Al2O3 (pagal masę);

4.1.3.1.4. 3 ± 1 proc. CaO (pagal masę);

4.1.3.1.5. 1,0 ± 0,5 proc. MgO (pagal masę);

4.1.3.1.6. 4 ± 1 proc. šarmų (pagal masę);

4.1.3.1.7. 2,5 ± 0,5 proc. – masės praradimas dėl kaitinimo.

4.1.3.2. Dalelių dydžio pasiskirstymo sluoksninėse dulkėse specifikacijos:

4.1.3.2.1. 12 ± 2 proc. dalelių, kurių dydis 0–5 μm;

4.1.3.2.2. 12 ± 3 proc. dalelių, kurių dydis 5–10 μm;

4.1.3.2.3. 14 ± 3 proc. dalelių, kurių dydis 10–20 μm;

4.1.3.2.4. 23 ± 3 proc. dalelių, kurių dydis 20–40 μm;

4.1.3.2.5. 30 ± 3 proc. dalelių, kurių dydis 40–80 μm;

4.1.3.2.6. 9 ± 3 proc. dalelių, kurių dydis 80–200 μm.

1. Papildoma informacija

1.1. Glaustas transporto priemonės tipo konstrukcijos, matmenų, kontūrų ir sudedamųjų medžiagų aprašas:

1.2. Valytuvų ir apliejiklių sistemų veikimo būdo aprašas:

1.3. Išsamus valytuvų sistemos aprašas (t. y. mentelių kiekis, mentelių ilgis, valytuvo laikiklio matmenys ir t. t.):

1.4. Išsamus apliejiklių sistemos aprašas (t. y. purkštukų kiekis, purkštuko išleidžiamųjų angų kiekis, apliejiklio siurblys, skysčio talpykla, apliejiklių sistemos žarnelės ir jų tvirtinimo prie siurblio bei purkštukų būdas ir t. t.)

1.5. Skysčio talpyklos tūris (litrais):

1.6. Didžiausias transporto priemonės konstrukcinis greitis (km/h):

2. Vairo įrengimo vieta: kairėje / dešinėje (2)

3. Gali būti naudojama su kairine vairo sistema ir su dešinine vairo sistema, montuojama simetriškai priešingai: taip / ne (2)

4. Ant valytuvo laikiklio / valytuvo mentelės (2) vairuotojo pusėje / viduryje / keleivio pusėje / … (2) sumontuotas aerodinaminis spoileris

5. Pastabos:

1. Papildoma informacija

1.1. Glaustas atskiro techninio mazgo tipo aprašas:

1.2. Išsamus apliejiklių sistemos aprašas:

1.2.1. Purkštukų kiekis:

1.2.2. Purkštuko išleidžiamųjų angų kiekis:

1.2.3. Apliejiklių sistemos žarnelių ir jų tvirtinimo prie siurblio ir purkštukų aprašas:

1.2.4. Apliejiklių siurblio aprašas:

1.2.5. Skysčio talpyklos tūris (litrais):

2. Tinkama vairo įrengimo vieta: kairėje / dešinėje (3)

3. Ar kuri nors sistemos dalis gali būti įrengta variklio skyriuje: taip / ne (3)

4. Atskiras techninis mazgas: universalusis / skirtas konkrečiai transporto priemonei (3)

5. Pastabos:

6. Transporto priemonių tipų, kuriems naudoti buvo patvirtintas atskiras techninis mazgas, sąrašas (jeigu taikoma):

1. Atskirų techninių mazgų ES tipo patvirtinimo žymuo, nurodytas Reglamento (ES) 2018/858 38 straipsnio 2 dalyje, yra sudarytas iš:

1.1. stačiakampio, kuriame įrašyta mažoji raidė e ir valstybės narės, suteikusios sudedamosios dalies arba atskiro techninio mazgo ES tipo patvirtinimą, skiriamojo numerio, kaip nurodyta toliau:

1.2. dviejų skaitmenų šalia stačiakampio, kuriais nurodoma pakeitimų, kuriais nustatomi reikalavimai, kuriuos atitinka šis atskiras techninis mazgas, serija (dabar įrašyti 00), tarpo ir penkių skaitmenų numerio, nurodyto Reglamento (ES) 2018/858 IV priedo 2.4 punkte.

2. Atskirų techninių mazgų ES tipo patvirtinimo žymuo yra neištrinamas ir aiškiai įskaitomas.

3. Atskiro techninio mazgo ES tipo patvirtinimo žymens pavyzdys parodytas 1 paveiksle.

Paaiškinimas Atskiro techninio mazgo ES tipo patvirtinimas buvo suteiktas Nyderlanduose, patvirtinimo numeris – 00406. Pirmieji du skaitmenys 00 rodo, kad atskiras techninis mazgas buvo patvirtintas pagal šį reglamentą.

1. Šiame priede vartojamų terminų apibrėžtys:

1.1.  padangos kontūras – didžiausias skerspjūvio plotis ir išorinis padangos skersmuo, įskaitant nuokrypius, kaip leista ir nurodyta jos sudedamųjų dalių patvirtinime;

1.2.  sukibimo su sniegu įtaisas – sniego grandinė arba kitas lygiavertis sukibimo su sniegu įtaisas, kurį įmanoma montuoti ant transporto priemonės padangos ir (arba) rato derinio, ir kuris nėra sniego padanga, žieminė padanga, universalioji padanga ar kokia nors kita padanga.

2. Techniniai reikalavimai

2.1. Bendrosios nuostatos

2.1.1. Kiekvienas transporto priemonės ratas turi turėti rato apsaugą.

2.1.2. Rato apsaugą gali sudaryti kėbulo dalys arba atskiri sparnai, ir jis turi būti taip suprojektuotas, kad kuo labiau apsaugotų eismo dalyvius nuo išmetamų akmenų, purvo, ledo, sniego ir vandens, ir sumažintų pavojus, kylančius jiems prisilietus prie besisukančių ratų.

2.2. Specialieji reikalavimai

2.2.1. Ratų apsaugai turi atitikti 2.2.1.1–2.2.1.4 punktų reikalavimus, kai transporto priemonės masė sureguliuota taip, kad būtų lygi gamintojo nurodytai masei, o transporto priemonė yra parengta eksploatuoti su vienu papildomu keleiviu priekinėje sėdynėje, jei taikoma, ir vairuojamieji ratai nukreipti važiuoti tiesiai į priekį.

2.2.1.1. Nuo ratų centro 30° kampu į priekį ir 50° kampu į galą (žr. 1 pav.) radialiosiomis plokštumomis suformuotoje dalyje bendras rato apsaugo plotis (q) turi būti bent toks, kad jo pakaktų visam padangos pločiui (b) uždengti, atsižvelgiant į padangos kontūrą ir gamintojo nurodyto (-ų) padangos ir (arba) rato derinio (-ių) tolimiausius kraštus. Jeigu ratai sudvejinti, būtina atsižvelgti į padangų kontūrus ir bendrą dviejų padangų plotį (t).

2.2.1.1.1. Nustatant 2.2.1.1 punkte nurodytas pločio vertes, nepaisoma padangos šonuose esančių ženklinimo žymų (ženklų) ir apdailos detalių, apsauginių juostų arba briaunų.

2.2.1.2. Galinė ratų apsaugo dalis negali baigtis virš horizontaliosios plokštumos, esančios 150 mm atstumu į viršų nuo ratų sukimosi ašies, be to:

2.2.1.2.1. jeigu ratai nesudvejinti, rato apsaugo galinio krašto sankirta su horizontaliąja plokštuma, nurodyta 2.2.1.2. punkte (žr. 1 pav. A punktą), turi būti už padangos vidurinės išilginės plokštumos;

2.2.1.2.2. jeigu ratai sudvejinti, rato apsaugo galinio krašto sankirta su horizontaliąja plokštuma, nurodyta 2.2.1.2. punkte (žr. 1 pav. A punktą), ties išoriniu ratu turi būti už tolimiausios padangos vidurinės išilginės plokštumos.

2.2.1.3. Kiekvieno ratų apsaugo apybrėža ir vieta turi būti tokia, kad jie būtų kuo arčiau padangos. Visų pirma dalis, kurią sudaro 2.2.1.1. punkte nurodytos radialiosios plokštumos, turi atitikti šiuos reikalavimus:

2.2.1.3.1. vertikaliojoje padangos ašies plokštumoje esančių griovelių gylis (p), išmatuotas nuo išorinio ir vidinio rato apsaugo kampo vertikaliojoje išilginėje plokštumoje, kertančioje padangos centrą rato apsaugo viduje, turi būti mažiausiai 30 mm. Tas gylis (p) į 2.2.1.1. punkte nurodytų radialiųjų plokštumų pusę gali būti laipsniškai mažinamas iki nulio;

2.2.1.3.2. atstumas (c) tarp apatinių rato apsaugo kraštų ir ratų sukimosi centrą kertančios ašies neturi būti didesnis kaip 2 × r, kai spindulys (r) yra statinis padangos spindulys.

2.2.1.4. Jeigu transporto priemonės pakabos aukštį galima reguliuoti, 2.2.1.3.1 ir 2.2.1.3.2 punktų reikalavimų turi būti laikomasi, kai transporto priemonės padėtis yra įprasta važiavimo padėtis, kaip nurodyta transporto priemonės gamintojo.

2.2.2. Ratų apsaugai gali būti sudaryti iš kelių sudedamųjų dalių, jeigu juos surinkus tarp atskirų dalių arba tose dalyse nėra tarpų.

2.2.3. Ratų apsaugus būtina stipriai pritvirtinti. Tačiau jie gali būti nuimami kaip atskiras vienetas arba dalimis.

2.3. Sukibimo su sniegu įtaiso naudojimas

2.3.1. Jeigu tik du transporto priemonės ratai yra varomieji, gamintojas privalo patvirtinti, kad transporto priemonė taip suprojektuota, kad bent vieno tipo sukibimo su sniegu įtaisą galima naudoti bent vienam transporto priemonės varomajai ašiai patvirtintam padangos ir rato deriniui. Informacinio dokumento 6.6.4 punkte gamintojas privalo nurodyti sukibimo su sniegu įtaisą (-us) ir transporto priemonės tipui tinkamą (-us) padangos ir (arba) rato derinį (-ius).

2.3.2. Jeigu visi transporto priemonės ratai yra varomieji, įskaitant transporto priemones, kurių varančiąsias ašis galima išjungti rankiniu būdu arba automatiškai, gamintojas privalo patvirtinti, kad transporto priemonė taip suprojektuota, kad bent vieno tipo sukibimo su sniegu įtaisą galima naudoti bent vienam padangos ir rato deriniui, patvirtintam transporto priemonės varomajai ašiai, kurios negalima išjungti. Informacinio dokumento 6.6.4 punkte gamintojas privalo nurodyti sukibimo su sniegu įtaisą (-us) ir transporto priemonės tipui tinkamą (-us) padangos ir (arba) rato derinį (-ius).

2.3.3. Transporto priemonės gamintojas į motorinės transporto priemonės naudotojo instrukcijas (pvz., savininko vadovą, transporto priemonės žinyną) privalo įtraukti atitinkamas tinkamo nurodytų sukibimo su sniegu įtaisų naudojimo instrukcijas.

(1) Padangos plotis (b) nustatomas viršutiniame padangos plote (padangos skerspjūvio pločio tarp 2.2.1.1. punkte nurodytų radialiųjų plokštumų ribose).

1. Papildoma informacija

1.1. Glaustas transporto priemonės tipo konstrukcijos, matmenų, kontūrų ir sudedamųjų medžiagų aprašas:

1.2. Ratų apsaugų aprašas:

1.3. Padangų / ratų derinys (-iai) (įskaitant padangų dydį, ratlankio dydį ir rato iškyšas):

1.4. Sukibimo su sniegu įtaiso (-ų), kuris (-ie) gali būti naudojami, tipo aprašas:

1.5. Padangų / ratų derinys (-iai) (įskaitant padangų dydį, ratlankio dydį ir rato iškyšas), naudojami su sukibimo su sniegu įtaisu (-ais):

2. Nekintama varomoji (-os) ašis (-ys): 1 ašis / 2 ašis / … (1)

3. Pakabos aukštis yra reguliuojamas: taip / ne (1)

4. Ratų apsaugai nuimami / nenuimami (1) kaip atskiras vienetas / dalimis (1)

5. Pastabos:

1.1.  nutirpdytas plotas – priekinio stiklo plotas, kurio išorinis paviršius yra sausas arba padengtas ištirpusiu arba iš dalies ištirpusiu šlapiu šerkšnu, kurį galima pašalinti transporto priemonės priekinio stiklo valytuvų sistema;

1.2.  rasa – kondensato sluoksnis ant priekinio stiklo vidinio paviršiaus;

1.3.  plotas, nuo kurio pašalinta rasa – priekinio stiklo plotas, kurio vidinis paviršius yra sausas, ant kurio nėra vandens lašų ar pėdsakų ir kuris anksčiau buvo aprasojęs;

1.4.  regėjimo zona A – bandymo zona A, apibrėžta JT taisyklės Nr. 43 21 priedo 2.2 punkte;

1.5.  regėjimo zona B – sumažintoji bandymo zona B, apibrėžta JT taisyklės Nr. 43 21 priedo 2.4 punkte, įskaitant 2.4.1 punkte apibrėžtą plotą (t. y. įskaitant regėjimo zoną A);

1.6.  pagrindinis transporto priemonės valdymo jungiklis – įtaisas, kuriuo transporto priemonėje įmontuota elektroninė sistema perjungiama iš neveikimo būsenos į įprastą veikimo režimą, kai, pvz., transporto priemonė stovi be vairuotojo.

2.1.1. Kiekvienoje transporto priemonėje, kurioje yra priekinis stiklas, turi būti įrengta šerkšno ir ledo šalinimo nuo priekinio stiklo išorinio paviršiaus sistema. Priekinio stiklo nutirpdymo sistema turi būti pakankamai veiksminga, kad esant šaltam orui būtų užtikrinamas pakankamas matomumas pro priekinį stiklą.

2.1.2. Sistemos veiksmingumas tikrinamas nuo pradžios periodiškai nustatant nutirpdytą priekinio stiklo plotą, transporto priemonę tam tikrą laiką palaikius šaltojoje patalpoje.

2.1.3. Ar laikomasi 2.1.1 ir 2.1.2 punktuose nustatytų reikalavimų, tikrinama 3.1 punkte nustatytu būdu.

2.1.4. Turi būti įvykdyti šie reikalavimai:

2.1.4.1. praėjus 20 minučių nuo bandymo laikotarpio pradžios turi būti nutirpdyta 80 proc. regėjimo zonos A;

2.1.4.2. praėjus 25 minutėms nuo bandymo laikotarpio pradžios, keleivio pusėje nutirpdytas priekinio stiklo plotas turi būti panašus į 2.1.4.1 punkte nurodytą vairuotojo pusės plotą;

2.1.4.3. praėjus 40 minučių nuo bandymo laikotarpio pradžios, turi būti nutirpdyta 95 proc. regėjimo zonos B.

2.2.1. Kiekvienoje transporto priemonėje, kurioje yra priekinis stiklas, įrengiama rasos šalinimo nuo priekinio stiklo vidinio paviršiaus sistema.

2.2.2. Priekinio stiklo rasos šalinimo sistema turi būti pakankamai veiksminga, kad priekiniam stiklui aprasojus vėl būtų užtikrintas matomumas. Jos veiksmingumas tikrinamas 3.2 punkte aprašyta tvarka.

2.2.3. Turi būti įvykdyti šie reikalavimai:

2.2.3.1. per 10 minučių rasa turi būti pašalinta nuo 90 proc. regėjimo zonos A;

2.2.3.2. per 10 minučių rasa turi būti pašalinta nuo 80 proc. regėjimo zonos B.

3.1.1. Bandymas atliekamas – 8 ± 2 °C arba – 18 ± 3 °C temperatūroje, nelygu, kokią temperatūrą nurodo gamintojas.

3.1.1.1. Bandymas atliekamas pakankamai erdvioje šaltojoje patalpoje, kurioje galėtų tilpti visa transporto priemonė ir kurioje esanti įranga per visą bandymą palaikytų vieną iš 3.1.1 punkte minėtų temperatūrų ir užtikrintų šalto oro judėjimą. Ne trumpiau kaip 24 valandas iki to laiko, kai transporto priemonę bus pradėta laikyti šaltame ore, šaltojoje patalpoje turi būti nustatyta bandymo temperatūra arba už ją žemesnė temperatūra. ►M1  Tačiau 24 valandų laikotarpis gali būti sutrumpintas, jeigu įmanoma patikrinti, ar, esant nustatytai bandymo temperatūrai, stabilizuojasi šaltosios patalpos temperatūra, išmatuota tipinėse vietose, pvz., oro išleidimo angoje arba prie sienelių. ◄

3.1.2. Prieš tai, kai transporto priemonė paliekama bandymo patalpoje, nuo vidinio ir išorinio priekinio stiklo paviršių denatūruotu spiritu arba kita riebalus tirpdančia medžiaga kruopščiai pašalinami riebalai. Kai paviršius išdžiūva, jis apipilamas ne daugiau kaip 2 % koncentracijos amoniako tirpalu arba komerciniu amoniako tirpalu, į kurį nepridėta priklausomybę sukeliančių kvapiųjų medžiagų. Paviršiai vėl paliekami išdžiūti, paskui nušluostomi sausa medvilnine šluoste.

3.1.3. Transporto priemonė išjungiama ir laikoma bandymo temperatūroje ne trumpiau kaip 10 val. iki bandymo pradžios.

3.1.3.1. Jei įmanoma patikrinti, ar transporto priemonės variklio aušalo ir tepalo temperatūra nusistovėjo bandymo temperatūroje, 3.1.3 punkte nurodytas laikas gali būti sutrumpintas.

3.1.4. Kai transporto priemonė išlaikoma 3.1.3 punkte nustatytą laiką, visas išorinis priekinio stiklo paviršius padengiamas vienodo storio 0,044 g/cm2 ledo sluoksniu, naudojantis vandens purkštuvu, kurio darbinis slėgis yra 3,5 ± 0,2 baro.

3.1.4.1. Purkštukas, sureguliuotas taip, kad pro jo visą angą tekėtų vėduoklės pavidalo didžiausias srautas, laikomas 200–250 mm atstumu nuo stiklo paviršiaus taip, kad su tuo paviršiumi sudarytų statų kampą, ir pakreipiamas taip, kad lygus sluoksnis būtų užpurkštas per visą priekinį stiklą nuo vieno jo krašto iki kito.

3.1.4.1.1. Siekiant laikytis 3.1.5 punkto reikalavimų, galima naudoti purkštuvą, kurio antgalis būtų 1,7 mm skersmens, skysčio srauto greitis būtų 0,395 l/min ir kuriuo būtų galima apipurkšti 300 mm skersmens vėduoklės pavidalo plotą ant stiklo paviršiaus purškiant 200 mm atstumu. Galima naudoti ir bet kokį kitą reikalavimus atitinkantį prietaisą.

3.1.5. Ant priekinio stiklo susidarius ledui, transporto priemonė šaltojoje patalpoje laikoma dar ne trumpiau kaip 30 minučių, bet ne ilgiau kaip 40 minučių.

3.1.6. Pasibaigus 3.1.5 punkte nurodytam laikui, vienas arba du stebėtojai įsėda į transporto priemonę, po to pagrindinį transporto priemonės valdymo jungiklį galima perjungti į įjungimo režimą ir galima užvesti bet kurį variklį, prireikus naudojant kokias nors išorės priemones. Bandymo laikotarpis prasideda iškart, kai įjungiamas pagrindinis transporto priemonės valdymo jungiklis.

3.1.6.1. Jeigu transporto priemonėje įmontuotas variklis, per pirmąsias penkias bandymo laikotarpio minutes variklio sūkių skaičius gali būti reguliuojamas pagal rekomenduojamas gamintojo instrukcijas dėl variklio pašildymo, kai jis užvedamas esant šaltam orui.

3.1.6.2. Paskutiniąsias 35-ias bandymo minutes (arba visą tą laiką, kai atliekamas bandymas, jeigu variklis nėra įšildomas penkias minutes) taikomi šie reikalavimai:

3.1.6.2.1. variklis, jei jis sumontuotas, turi veikti neviršydamas 50 proc. sūkių skaičiaus, atitinkančio jo didžiausiąją atiduodamąją galią. Tačiau, jeigu įrodoma, kad dėl specifinių variklio valdymo strategijų tai neįmanoma, pvz., jeigu tai elektrinės hibridinės transporto priemonės, sudaromas realus blogiausias scenarijus. Sudarant šį scenarijų, atsižvelgiama į variklio sūkių skaičių ir į tai, kad variklis gali periodiškai arba visiškai neveikti įprastomis važiavimo sąlygomis, esant – 8 °C arba – 18 °C aplinkos temperatūrai, nelygu, kokia temperatūra gamintojo pasirenkama kaip nurodyta bandymo temperatūra. Jeigu sistema gali atitikti nutirpdymo reikalavimus, kai variklis išjungtas, variklis gali ir neveikti.

3.1.6.3. Pradedant bandymą, visos baterijos turi būti visiškai įkrautos. Tačiau transporto priemonių su elektrine galios pavara aukštos įtampos baterijos turi būti įkrautos daugiau kaip 60 proc.

3.1.6.5. Bandymo patalpoje temperatūra matuojama priekinio stiklo lygyje, ten, kur bandomosios transporto priemonės šilumos poveikis yra nedidelis.

3.1.6.6. Prieš pat bandymą vidurinėje transporto priemonės plokštumoje, 300 mm atstumu nuo priekinio stiklo pagrindo ir pusiaukelėje tarp priekinio stiklo pagrindo ir viršutinės jo dalies išmatuota patalpą aušinančio oro horizontalioji greičio dedamoji turi būti kuo mažesnė ir jokiu būdu ne didesnė kaip 8 km/h.

3.1.6.7. Variklio dangtis, stogas, visos durys, langai ir orlaidės, jei jie įrengti, išskyrus šildymo ir ventiliacijos sistemos įleidžiamąsias ir išleidžiamąsias angas, turi būti uždarytos; jeigu to prašo transporto priemonės gamintojas, vienas arba du langai gali būti atidaryti taip, kad bendras vertikalus tarpas būtų 25 mm.

3.1.7.8. Transporto priemonės nutirpdymo sistemos valdikliai nustatomi taip, kad tos sistemos temperatūra atitiktų transporto priemonės gamintojo nurodytą bandymo temperatūrą.

3.1.6.9. Atliekant bandymą galima naudoti priekinio stiklo valytuvus, bet nesinaudojant rankomis, išskyrus tada, kai reikia valdyti visus transporto priemonės valdiklius.

3.1.7. Pradėjus bandymą, stebėtojas (-ai) vidiniame priekinio stiklo paviršiuje kas penkias minutes nubrėžia nutirpdyto ploto kontūrus.

3.1.8. Baigus bandymą, užregistruojamas nutirpdyto ploto linijų kontūras ant vidinės priekinio stiklo pusės, kaip reikalaujama 3.1.7 punkte, ir jame pažymimos priekinio stiklo regėjimo zonos A ir B.

3.2.1. Prieš tai, kai transporto priemonė paliekama bandymo patalpoje, nuo vidinio ir išorinio priekinio stiklo paviršių denatūruotu spiritu arba kita riebalus tirpdančia medžiaga kruopščiai pašalinami riebalai. Kai paviršius išdžiūva, jis apipilamas ne daugiau kaip 2 % koncentracijos amoniako tirpalu arba komerciniu amoniako tirpalu, į kurį nepridėta priklausomybę sukeliančių kvapiųjų medžiagų. Paviršiai vėl paliekami išdžiūti, paskui nušluostomi sausa medvilnine šluoste.

3.2.2. Bandymas atliekamas pakankamo dydžio dirbtinio klimato patalpoje, kurioje tilptų visa transporto priemonė ir kurioje visą bandymo laikotarpį būtų galima sukurti ir išlaikyti – 3 ± 1 °C bandymo temperatūrą.

3.2.2.1. Bandymo patalpoje temperatūra matuojama priekinio stiklo lygyje, ten, kur bandomosios transporto priemonės šilumos poveikis yra nedidelis.

3.2.2.2. Prieš pat bandymą vidurinėje transporto priemonės plokštumoje, 300 mm atstumu nuo priekinio stiklo pagrindo ir pusiaukelėje tarp priekinio stiklo pagrindo ir viršutinės jo dalies išmatuota patalpą aušinančio oro horizontalioji greičio dedamoji turi būti kuo mažesnė ir jokiu būdu ne didesnė kaip 8 km/h.

3.2.2.3. Variklio dangtis, stogas, visos durys, langai ir orlaidės, jei jie įrengti, išskyrus šildymo ir ventiliacijos sistemos įleidžiamąsias ir išleidžiamąsias angas, turi būti uždarytos; jeigu to prašo transporto priemonės gamintojas, nuo pat rasos šalinimo bandymo pradžios vienas arba du langai gali būti atidaryti taip, kad bendras vertikalus tarpas būtų 25 mm.

3.2.3. |Rasa sukuriama 4 punkte aprašytu garo generatoriumi. Generatoriuje turi būti pakankamai vandens, kad, esant – 3°C aplinkos temperatūrai, susidarytų bent 70 ± 5 g/h garo kiekvienai gamintojo nurodytai sėdimajai vietai.

3.2.4. Prieš transporto priemonę pastatant dirbtinio klimato patalpoje, vidinis priekinio stiklo paviršius nuvalomas, kaip nustatyta 3.2.1 punkte. Paskui aplinkos oro temperatūra sumažinama ir nustatoma ties –3 ± 1 °C. Transporto priemonė išjungiama ir laikoma bandymo temperatūroje ne trumpiau kaip 10 val. iki bandymo pradžios. Jei įmanoma patikrinti, ar transporto priemonės variklio aušalo ir tepalo temperatūra stabilizuojasi esant nustatytai bandymo temperatūrai, ta 10 val. trukmė gali būti trumpesnė.

3.2.5. Garo generatorius įrengiamas taip, kad jo išleidžiamosios angos būtų transporto priemonės vidurinėje išilginėje plokštumoje, kuri yra transporto priemonės sėdynių antroje eilėje. Paprastai generatorius įrengiamas už priekinių sėdynių. Kai dėl transporto priemonės konstrukcijos to padaryti neįmanoma, jis gali būti įrengtas prieš atlošus taip, kad tokia padėtis būtų kuo artimesnė pirmiau minėtajai.

3.2.6. Nuo generatoriaus veikimo transporto priemonės viduje pradžios praėjus penkioms minutėms, į transporto priemonę greitai įlipa vienas arba du stebėtojai, bet kurias dureles laikydami atdaras ne ilgiau kaip 8 sek., ir atsisėda priekinėje (-ėse) sėdimojoje (-osiose) vietoje (-ose), o generatoriaus našumas kiekvienam stebėtojui sumažinamas iki 70 ± 5 g/h.

3.2.7. Praėjus vienai minutei nuo to laiko, kai stebėtojas (-ojai) įlipo į transporto priemonę, pagrindinį transporto priemonės valdymo jungiklį galima perjungti į įjungimo režimą ir galima užvesti bet kurį variklį, prireikus naudojant kokias nors išorės priemones. Bandymo laikotarpis prasideda iškart, kai įjungiamas pagrindinis transporto priemonės valdymo jungiklis.

3.2.7.1. Jeigu transporto priemonėje įmontuotas variklis, jis turi veikti neviršydamas 50 proc. sūkių skaičiaus, atitinkančio jo didžiausiąją atiduodamąją galią. Tačiau, jeigu įrodoma, kad dėl specifinių variklio valdymo strategijų tai neįmanoma, pvz., jeigu tai elektrinės hibridinės transporto priemonės, sudaromas realus blogiausias scenarijus. Sudarant šį scenarijų, atsižvelgiama į variklio sūkių skaičių, į tai, kad variklis gali periodiškai arba visiškai neveikti įprastomis važiavimo sąlygomis, esant – 1 °C aplinkos temperatūrai Jeigu sistema gali atitikti rasos šalinimo reikalavimus, kai variklis išjungtas, variklis gali visai neveikti.

3.2.7.2. Transporto priemonės rasos šalinimo sistemos valdikliai nustatomi taip, kad tos sistemos temperatūra atitiktų transporto priemonės gamintojo nurodytą bandymo temperatūrą.

3.2.7.3. Pradedant bandymą, visos baterijos turi būti visiškai įkrautos. Tačiau transporto priemonių su elektrine galios pavara aukštos įtampos baterijos turi būti įkrautos daugiau kaip 60 proc.

3.2.8. Baigus bandymą, užregistruojamas rasos šalinimo linijų kontūras ir jame pažymimos priekinio stiklo regėjimo zonos A ir B.

4.1. Bandymui naudojamas garo generatorius turi turėti šias bendrąsias charakteristikas:

4.1.1. vandens talpykla turi būti bent 2,25 litrų talpos;

4.1.2. virimo temperatūroje šilumos nuostolis neturi viršyti 75 W, esant – 3 ± 1 °C aplinkos temperatūrai;

4.1.3. ventiliatoriaus galia turi būti 0,07–0,10 m3/min., esant 0,5 mbar statiniam slėgiui;

4.1.4. generatoriaus viršuje pagal perimetrą vienodu atstumu turi būti išdėstytos šešios garo išleidimo angos (žr. 1 pav);

4.1.5. generatorius sukalibruojamas – 3 ± 1 °C temperatūroje, kad kiekvienas išleidžiamo 70 ± 5 g/h garo kiekio rodiklis būtų gaunamas ne daugiau kartų nei gaunama šį skaičių padauginus iš n, kai n – didžiausias gamintojo nurodytų sėdimųjų vietų skaičius.