a) bendrų standartų, apibrėžčių, klasifikatorių ir apskaitos taisyklių, naudojamų sąskaitoms ir lentelėms rengti, kad jas būtų galima palyginti Sąjungos tikslais, kartu su pagal 3 straipsnį reikalaujamais rezultatais, metodologija (A priedas);

b) programa (B priedas), kurioje pateikiami terminai, kurių laikydamosi valstybės narės perduoda Komisijai (Eurostatui) sąskaitas ir lenteles, kurios parengiamos pagal a punkte nurodytą metodologiją.

a) nacionalinių ir regioninių sąskaitų duomenų kokybė;

b) šio reglamento ir 2010 m. ESS taikomo stebėsenos proceso veiksmingumas ir

c) 2010 m. ESS duomenų ir sąlyginių įsipareigojimų duomenų prieinamumo pažanga.

1.01. Europos sąskaitų sistema (toliau – 2010 m. ESS arba ESS) yra tarptautiniu mastu suderinta sąskaitų rengimo sistema, pagal kurią galima sistemingai ir išsamiai apibūdinti visą regiono, šalies ar šalių grupės ekonomiką, jos dedamąsias ir jų tarpusavio ryšius.

1.02. Ankstesnė 2010 m. ESS redakcija, 1995 m. Europos sąskaitų sistema (ESS 95), paskelbta 1996 m. ( 16 ). Pirmuose trylikoje šios 2010 m. ESS metodologijos, kuri išdėstyta šiame priede, skyrių laikomasi tokios pat struktūros kaip ir ESS 95 leidime, tačiau toliau pateikiama vienuolika naujų skyrių, kuriuose išsamiai aptariami įvairūs sistemos aspektai, atitinkantys šiuolaikinės ekonomikos vertinimo ar ESS 95 taikymo Europos Sąjungoje (ES) pokyčius.

1.03. Toliau apibūdinama šio vadovo struktūra. 1 skyriuje aptariami pagrindiniai sistemos bruožai ir sąvokos, nustatomi ESS principai ir apibūdinami svarbiausi statistiniai vienetai ir jų grupės. Apžvelgiama sąskaitų seka ir trumpai apibūdinami pagrindiniai agreguoti rodikliai, išteklių ir panaudojimo lentelių reikšmė bei sąnaudų ir produkcijos sistema. 2 skyriuje pateikiami ekonomikai vertinti naudojami instituciniai vienetai ir jų skirstymas į sektorius ir kitas grupes analizės reikmėms. 3 skyriuje apibūdinami visi produktų (prekių ir paslaugų) ir nesukurto turto sandoriai sistemoje. 4 skyriuje išdėstomi visi ekonomikos sandoriai, kuriais ekonomikoje skirstomos ir perskirstomos pajamos ir turtas. 5 skyriuje aiškinami ekonomikos finansiniai sandoriai. 6 skyriuje kalbama apie tai, kaip dėl su ekonomika nesusijusių įvykių ar kainų pokyčių gali keistis turto vertė. 7 skyrius skirtas balansui ir turto ir įsipareigojimų klasifikavimo sistemai. 8 skyriuje išdėstyta sąskaitų seka ir pateikti visų sąskaitų balansuojamieji straipsniai. 9 skyriuje apibūdinamos išteklių ir panaudojimo lentelės ir jų reikšmė derinant ekonomikos pajamų, produkcijos ir išlaidų vertinimus. Be to, šiame skyriuje apibūdinamos sąnaudų ir produkcijos lentelės, kurias galima parengti naudojant išteklių ir panaudojimo lenteles. 10 skyriuje aiškinamos sąvokos, kuriomis grindžiamas kainų ir apimties vertinimas, susijęs su sąskaitose pateikiamomis nominaliosiomis vertėmis. 11 skyrius skirtas gyventojų ir darbo rinkos vertinimui, kurį kartu su nacionalinių sąskaitų vertinimu galima naudoti ekonomikos analizei. 12 skyriuje trumpai apibūdinamos ketvirtinės nacionalinės sąskaitos ir jų skirtumai, palyginti su metinėmis sąskaitomis.

1.04. 13 skyriuje paaiškinami regioninių sąskaitų rengimo tikslai, sąvokos ir sudarymo klausimai. 14 skyriuje aptariamas finansinių tarpininkų teikiamų ir grynosiomis gaunamosiomis palūkanomis finansuojamų finansinių paslaugų vertinimas ir pritaikoma daugiametė valstybių narių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros patirtis, kad būtų galima nustatyti patikimus ir suderintus visų valstybių narių rodiklius. 15 skyrius apie sutartis, nuomos sutartis ir licencijas yra būtinas norint apibūdinti šią vis svarbesnę sritį nacionalinių sąskaitų sistemoje. 16 ir 17 skyriuose apie draudimą, socialinį draudimą ir pensijas aiškinama, kaip į šiuos aspektus atsižvelgiama nacionalinėse sąskaitose, nes senėjant gyventojams perskirstymo klausimas tampa vis aktualesnis. 18 skyrius skirtas likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoms, kurios yra nacionalinių sąskaitų atitikmuo mokėjimų balanso vertinimo sistemai. 19 skyrius apie Europos sąskaitas taip pat yra naujas ir skirtas nacionalinių sąskaitų aspektams, kylantiems dėl suderinto požiūrio taikymo Europos instituciniams ir prekybos susitarimams. 20 skyriuje apibūdinamos valdžios sektoriaus sąskaitos – ši sritis ypač svarbi, nes valstybių narių fiskalinio atsargumo klausimai tebėra lemiami vykdant ES ekonominę politiką. 21 skyriuje apibūdinami verslo sąskaitų ir nacionalinių sąskaitų ryšiai. Ši sritis vis reikšmingesnė, kadangi visose šalyse daugiašalių bendrovių indėlis į bendrąjį vidaus produktą (BVP) didėja. 22 skyriuje aptariamas palydovinių sąskaitų ir pagrindinių nacionalinių sąskaitų ryšys. 23 ir 24 skyriai yra informaciniai; 23 skyriuje pateikiami 2010 m. ESS naudojami sektorių, veiklos rūšių ir produktų klasifikatoriai, o 24 skyriuje – išsami visų sektorių sąskaitų seka.

1.05. 2010 m. ESS struktūra yra suderinta su pasaulinėmis nacionalinių sąskaitų rengimo gairėmis, išdėstytomis 2008 m. nacionalinių sąskaitų sistemoje (2008 m. NSS), išskyrus tam tikrus pateikimo skirtumus ir aukštesnį kai kurių 2010 m. ESS sąvokų, vartojamų konkrečiais ES tikslais, tikslumo laipsnį. Šias gaires bendrai parengė Jungtinių Tautų (JT), Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostatas), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ir Pasaulio banko specialistai. 2010 m. ESS daugiausia dėmesio skiriama susiklosčiusioms aplinkybėms ir duomenų poreikiams ES. Kaip ir 2008 m. NSS, 2010 m. ESS yra suderinta su daugelyje kitų socialinės ir ekonomikos statistikos sričių vartojamomis sąvokomis ir klasifikatoriais (pvz., su užimtumo, gamybos ir užsienio prekybos statistika). Todėl 2010 m. ESS yra pagrindinė ES ir jos valstybių narių socialinės ir ekonominės statistikos rengimo sistema.

1.06. ESS struktūra sudaryta iš dviejų pagrindinių lentelių grupių:

1.07. Sektorių sąskaitose pagal institucinius sektorius sistemingai aprašomi skirtingi ekonominio proceso etapai: gamyba, pajamų formavimas, paskirstymas, perskirstymas ir panaudojimas bei finansinis ir nefinansinis kaupimas. Sektorių sąskaitoms taip pat priskiriami balansai, kuriuose nurodoma turto ir įsipareigojimų būklė ir grynoji vertė ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

1.08. Pagal sąnaudų ir produkcijos sistemą, konkrečiai – išteklių ir panaudojimo lenteles, išsamiau apibūdinamas gamybos procesas (sąnaudų struktūra, gautos pajamos ir užimtumas) ir prekių bei paslaugų srautai (produkcija, importas, eksportas, galutinis vartojimas, tarpinis vartojimas ir kapitalo formavimas pagal produktų grupes). Šioje sistemoje atsižvelgiama į du svarbius sąskaitų rengimo aspektus: ekonominės veiklos rūšies generuojamos pajamos yra lygios tos veiklos rūšies sukurtai pridėtinei vertei ir bet kokio produkto ar produktų grupės pasiūla yra lygi paklausai.

1.09. 2010 m. ESS vartojamos gyventojų ir užimtumo sąvokos. Šios sąvokos svarbios sudarant sektorių ir kiekvienos ekonominės veiklos rūšies sąskaitas, ir išteklių bei panaudojimo sistemoje.

1.10. 2010 m. ESS apima ne tik metines nacionalines sąskaitas, bet ir ketvirtines bei trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio sąskaitas. Be to, ji apima ir regionines sąskaitas.

1.11. 2010 m. ESS taikoma paraleliai su 2008 m. NSS, nes ES naudojami ir nacionalinėmis sąskaitomis pagrįsti rodikliai. Valstybės narės yra atsakingos už nacionalinių sąskaitų, kuriomis apibūdinama šalių ekonominė padėtis, rengimą ir teikimą. Be to, pagal nustatytą duomenų perdavimo programą valstybės narės rengia tam tikrą sąskaitų rinkinį ir teikia jį Komisijai (Eurostatui), kad šie duomenys galėtų būti naudojami svarbioms Sąjungos socialinės, ekonominės ir fiskalinės politikos reikmėms. Tai apima ir valstybių narių piniginio įnašo į ES biudžetą (ketvirtojo tipo ištekliai) ir ES paramos regionams pagal struktūrinių fondų programą nustatymą, taip pat valstybių narių ekonominės veiklos rezultatų, taikant perviršinio deficito procedūrą bei Stabilumo ir augimo paktą, stebėjimą.

1.12. Siekiant, kad įmokos ir išmokos būtų skirstomos pagal visiškai nuosekliai parengtus ir pateiktus rodiklius, šioms reikmėms naudojama ekonominė statistika rengiama remiantis vienodomis sąvokomis ir taisyklėmis. 2010 m. ESS pateikiama kaip reglamentas, kuriuo nustatomos taisyklės, bendrai sutartos nuostatos, apibrėžtys ir klasifikatoriai, pagal kuriuos šio reglamento B priede pateiktoje duomenų perdavimo programoje dalyvaujančios valstybės narės turi rengti nacionalines sąskaitas.

1.13. Kadangi ES įmokų ir išmokų sistema susijusi su labai didelėmis pinigų sumomis, būtina, kad visose valstybėse narėse vertinimo sistema būtų taikoma nuosekliai. Todėl svarbu atsargiai atsižvelgti į įverčius, kurių neįmanoma stebėti tiesiogiai rinkoje, ir skaičiuojant nacionalinių sąskaitų rodiklius vengti taikyti modeliais pagrįstas procedūras.

1.14. 2010 m. ESS sąvokos ne vienu atveju yra konkretesnės ir tikslesnės nei 2008 m. NSS, kadangi siekiama, kad pagal nacionalines sąskaitas nustatyti valstybių narių rodikliai būtų kuo nuoseklesni. Dėl šio esminio patikimų ir nuoseklių įverčių poreikio nustatytas pagrindinis ES nacionalinių sąskaitų rinkinys. Kai valstybių narių vertinimas nepakankamai nuoseklus, taip gauti įverčiai paprastai įrašomi į vadinamąsias nepagrindines sąskaitas – papildomas lenteles ir palydovines sąskaitas.

1.15. Pavyzdžiui, rengiant 2010 m. ESS buvo nuspręsta, kad būtina atsargiai vertinti pensinių įsipareigojimų / teisių sritį. Jų vertinimo labai reikia ekonominei analizei vykdyti, tačiau nuspręsta į šiuos įverčius žiūrėti atsargiau dėl esminio ES reikalavimo – rengti laiko ir teritorijos atžvilgiu nuoseklias sąskaitas.

1.16. Dėl vis globalesnio ekonominės veiklos pobūdžio padidėjo įvairių formų tarptautinės prekybos mastas, todėl šalims sudėtingiau nuodugniai apibūdinti savo ekonomiką nacionalinėse sąskaitose. Globalizacija – kintamas bei daugialypis procesas, dėl kurio nacionalinius išteklius lengviau perkelti į kitas šalis, o skirtingų šalių ekonomikos tarpusavio sąsajos stiprėja. Daugiausia nacionalinių sąskaitų vertinimo problemų gali kilti dėl to, kad daugiašalės bendrovės vykdo vis daugiau tarptautinių sandorių tarp patronuojančiųjų ir patronuojamųjų bendrovių bei filialų – šių sandorių daugėjimas yra vienas iš globalizacijos požymių. Tačiau yra ir kitų probleminių sričių; toliau pateikiamas išsamesnis su statistiniais duomenimis susijusių klausimų sąrašas:

1.17. Dėl šių vis dažnesnių globalizacijos ypatybių nacionalinėms statistikos institucijoms vis sudėtingiau atidžiai stebėti ir tiksliai vertinti tarptautinius srautus. Net taikant išsamią ir patikimą likusio pasaulio sektoriaus įrašų (vadinasi, ir tarptautinių sąskaitų mokėjimų balanse) rinkimo ir vertinimo sistemą, globalizacijos sąlygomis didės papildomų pastangų palaikyti visų šalių ir šalių grupių nacionalinių sąskaitų kokybę poreikis.

1.18. ESS galima taikyti analizuojant ir vertinant:

1.19. ESS duomenys labai svarbūs ES ir jos valstybėms narėms formuojant socialinę ir ekonominę politiką bei vykdant jos priežiūrą.

ESS taikymo pavyzdžiai:

1.20. Tinkamam santykiui tarp reikiamų duomenų ir galimų pateikti duomenų užtikrinti 2010 m. ESS vartojamoms sąvokoms priskiriamos kelios svarbios ypatybės. Taigi sąskaitos yra:

1.21. 2010 m. ESS sąvokos suderinamos tarptautiniu mastu, nes:

1.22. 2010 m. ESS sąvokos yra suderintos su kitos socialinės ir ekonominės statistikos sąvokomis, nes 2010 m. ESS vartojamos sąvokos ir klasifikatoriai (pvz., statistinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius Europos Sąjungoje NACE (2 red.) ( 17 )) yra taikomi ir kitoje valstybių narių socialinėje ir ekonominėje statistikoje, pvz., gamybos, užsienio prekybos ir užimtumo statistikoje; sąvokų skirtumų yra labai nedaug. Be to, šios 2010 m. ESS sąvokos ir klasifikatoriai suderinti su atitinkamomis Jungtinių Tautų sąvokomis ir klasifikatoriais.

Kadangi ESS sąvokos suderintos su kita socialine ir ekonomine statistika, rodiklius daug lengviau sieti ir lyginti ir galima užtikrinti nacionalinių sąskaitų rodiklių kokybę. Be to, šią specifinės statistikos informaciją galima geriau susieti su bendrąja nacionalinės ekonomikos statistika.

1.23. Remiantis bendromis sąvokomis, taikomomis visoje nacionalinių sąskaitų sistemoje ir kitose socialinės ir ekonominės statistikos sistemose, galima rengti nuoseklius rodiklius. Pavyzdžiui, galima nustatyti šiuos santykius:

Dėl vidinio nuoseklumo tam tikrus įverčius galima apskaičiuoti kaip skirtumą, pvz., taupymą galima nustatyti iš disponuojamųjų pajamų atėmus galutinio vartojimo išlaidas.

1.24. 2010 m. ESS sąvokos taikomos atsižvelgiant į duomenų rinkimą ir vertinimą. Pritaikomasis sąvokų pobūdis sąskaitų rengimo gairėse atsiskleidžia keleriopai:

1.25. Vis dėlto nacionalinių sąskaitų statistikai būtinus duomenis ne visada paprasta rinkti tiesiogiai, nes pagrindinės sąvokos paprastai skiriasi nuo administracinių duomenų šaltinių sąvokų. Administracinių šaltinių pavyzdžiai – verslo sąskaitos, įvairių rūšių mokesčių duomenų (PVM, fizinių asmenų pajamų mokestis, importo mokesčiai ir kt.) įrašai, socialinės apsaugos duomenys bei bankų ir draudimo bendrovių priežiūros tarnybų teikiami duomenys. Šie administraciniai duomenys naudojami rengiant nacionalines sąskaitas. Paprastai jie pertvarkomi, kad atitiktų ESS.

ESS sąvokos dažniausiai skiriasi nuo jų administracinių atitikmenų:

1.26. Vis dėlto administracinių duomenų šaltiniai labai gerai atitinka nacionalinių sąskaitų ir kitų rūšių statistikos poreikius, nes:

1.27. Pagrindinės ESS sąvokos yra nusistovėjusios ir ilgalaikės, nes:

Dėl šio sąvokų nuoseklumo mažėja poreikis perskaičiuoti laiko eilutes. Be to, sąvokos ne tiek priklauso nuo nacionalinio ir tarptautinio politinio lygmens poveikio. Todėl nacionalinių sąskaitų rodiklius buvo galima naudoti kaip objektyvią duomenų bazę, formuojant ekonominę politiką ir vykdant jos analizę.

1.28. 2010 m. ESS sąvokos skirtos ekonominiam procesui apibūdinti pinigine ir paprastai nustatoma išraiška. Atsargos ir srautai, kuriuos sunku paprastai išreikšti pinigais arba kurie neturi aiškių piniginių atitikmenų, į ESS neįrašomi.

Šis principas netaikytas griežtai, nes taip pat reikėtų atsižvelgti į nuoseklumo reikalavimą ir į naudotojų poreikius. Pavyzdžiui, laikantis nuoseklumo reikalavimo valdžios sektoriaus suteikiamos kolektyvinės paslaugos įrašomos kaip produkcija, kadangi atlygį darbuotojams ir valdžios sektoriaus visų rūšių prekių ir paslaugų pirkimą galima paprastai išreikšti pinigais. Be to, nacionalinės sąskaitos yra naudingesnės ekonominei analizei vykdyti ir politikai formuoti, jei jose apibūdinamos valdžios sektoriaus kolektyvinės paslaugos likusios visos nacionalinės ekonomikos dalies atžvilgiu.

1.29. ESS sąvokų taikymo sritį galima apibūdinti atsižvelgiant į keletą svarbių ribinių atvejų.

ESS gamybos sričiai priskiriami (žr. 3.07–3.09 dalis):

1.30. Gamybos sričiai nepriskiriama ir į ESS neįrašoma:

1.31. Į ESS įrašoma visa produkcija, gaunama iš ekonominės veiklos gamybos srityje. Pagalbinės veiklos produkcija neįrašoma. Visos pagalbinės veiklos sąnaudos laikomos pagrindinės veiklos sąnaudomis. Jei vien pagalbinę veiklą vykdančios įmonės duomenų reikia statistikos reikmėms ir jos gamybos veiklą galima aiškiai priskirti atskiroms sąskaitoms, arba jei ši įmonė yra kitoje vietoje, nei jos aptarnaujamas vienetas, ši įmonė laikoma atskiru vienetu ir pagal pagrindinę veiklą priskiriama tam tikros rūšies ekonominės veiklos vykdytojams tiek nacionalinėse, tiek regioninėse sąskaitose. Jei nėra tinkamų pagrindinių duomenų, pagalbinės veiklos produkciją galima įvertinti sudedant sąnaudas.

1.32. Jei veikla priskiriama gamybai, o jos produkcija įrašoma į sąskaitas, taip pat turi būti įrašomos susijusios pajamos, užimtumas, galutinis vartojimas ir kt. Pavyzdžiui, jeigu savininkų užimtų būstų savo reikmėms teikiamos apgyvendinimo paslaugos į sąskaitas įrašomos kaip gamyba, susijusios šių savininkų pajamos ir galutinio vartojimo išlaidos taip pat įrašomos į sąskaitas. Kadangi, pagal apibrėžtį, teikiant savininkų užimtų būstų paslaugas darbo sąnaudų nėra, į užimtumo aspektą neatsižvelgiama. Tai atitinka ir darbo statistikos sistemos principus, nes pagal šią sistemą į būsto nuosavybės užimtumo aspektą taip pat neatsižvelgiama. Jei veikla nėra įrašoma į sąskaitas kaip gamyba, galioja atvirkštinis principas: tame pačiame namų ūkyje suteiktos ir sunaudotos buitinės paslaugos neteikia pajamų ir nėra susijusios su galutinio vartojimo išlaidomis, todėl į užimtumą taip pat neatsižvelgiama.

1.33. ESS taip pat nustatomos sutartinės nuostatos dėl:

1.34. Sektorių sąskaitos sudaromos priskiriant vienetus sektoriams; pagal tai galima pateikti kiekvieno sektoriaus sąskaitų sandorius ir balansuojamuosius straipsnius. Pateikiant pagal sektorius nustatoma daug ekonominei ir fiskalinei politikai svarbių rodiklių. Pagrindiniai sektoriai – namų ūkių, valdžios, bendrovių (finansinių ir nefinansinių), namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų (namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI) ir likusio pasaulio sektoriai.

Svarbu atskirti rinkos ir ne rinkos veiklą. Jei valstybės kontroliuojamas vienetas yra rinkos bendrovė, jis priskiriamas ne valdžios, o bendrovių sektoriui. Taigi šios bendrovės deficitas ir skola nebus įrašomi į valdžios sektoriaus deficitą ir skolą.

1.35. Svarbu nustatyti aiškius ir patikimus vienetų priskyrimo sektoriams kriterijus.

Viešąjį sektorių sudaro visi valdžios kontroliuojami tos šalies instituciniai vienetai rezidentai. Privatųjį sektorių sudaro visi kiti vienetai rezidentai.

1.1 lentelėje nurodyti kriterijai, pagal kuriuos viešasis sektorius atskiriamas nuo privačiojo, viešajame sektoriuje – valdžios sektorius nuo viešųjų bendrovių sektoriaus, o privačiajame – namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI sektorius nuo privačiųjų bendrovių sektoriaus.

1.36. Kontrolė – tai gebėjimas nustatyti institucinio vieneto bendrąją veiklos politiką ar programą. Išsamesni kontrolės apibrėžties duomenys pateikti 2.35–2.39 dalyse.

1.37. Norint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje – valdžios sektorių ar bendrovių sektorių, taikoma ši taisyklė:

laikoma, kad veikla yra rinkos veikla, jei atitinkamomis prekėmis ir paslaugomis prekiaujama šiomis sąlygomis:

1.38. ESS sąvokų sistema labai išsami, todėl ją galima taikyti lanksčiai: kai kurios sąvokos nėra konkrečiai pateiktos pačioje ESS, tačiau jas galima nesunkiai apibrėžti pritaikant esamas sąvokas. Pavyzdžiui, perskirstant ESS nustatytus subsektorius galima nustatyti naujus sektorius.

1.39. Be to, sąvokas galima taikyti lanksčiai nustatant papildomus, sistemos principams neprieštaraujančius kriterijus. Pavyzdžiui, pagal šiuos kriterijus galima rengti subsektorių sąskaitas pagal gamintojų vienetų darbuotojų skaičių arba namų ūkių pajamų dydį. Užimtumo statistikoje galima smulkiau klasifikuoti duomenis pagal išsilavinimo lygį, amžių ir lytį.

1.40. Norint patenkinti kai kuriuos duomenų poreikius reikėtų rengti atskiras palydovines sąskaitas.

Pavyzdžiui:

1.41. Palydovinėmis sąskaitomis tenkinami šie duomenų poreikiai:

1.42. Pagal socialinės apskaitos matricą (SAM) galima apibūdinti išteklių ir naudojimo lentelių ir sektorių sąskaitų ryšius. Remiantis SAM galima gauti papildomos informacijos apie užimtumo lygį ir struktūrą, skirstant atlygį darbuotojams pagal darbuotojų tipą. Taip skirstomi tiek darbo jėgos panaudojimas pagal ekonominę veiklą, kaip nurodyta panaudojimo lentelėse, tiek darbo jėgos ištekliai pagal socialinius ekonominius pogrupius, kaip nurodyta namų ūkių sektoriaus subsektorių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje. Taip sistemiškai pateikiami įvairių kategorijų darbo jėgos ištekliai ir panaudojimas.

1.43. Palydovinėse sąskaitose taikomos visos pagrindinės centrinės 2010 m. ESS sąvokos ir klasifikatoriai. Sąvokos turi būti keičiamos tik jei toks yra palydovinės sąskaitos tikslas. Tokiais atvejais palydovinėje sąskaitoje taip pat pateikiama lentelė, pagal kurią būtų galima nustatyti palydovinės sąskaitos ir centrinės sistemos pagrindinių agreguotų rodiklių ryšį. Tokiu būdu centrinė sistema lieka pagrindine sistema, tačiau tuo pat metu atsižvelgiama ir į kitus konkretesnius poreikius.

1.44. Iš esmės centrinėje sistemoje nepateikiami likučių ir srautų, kuriuos sunku paprastai išreikšti pinigais (arba kurie neturi aiškaus piniginio atitikmens), rodikliai. Dėl šių likučių ir srautų pobūdžio paprastai galima juos analizuoti pasitelkiant nepiniginius statistinius duomenis, pvz.:

1.45. Pagal palydovines sąskaitas galima susieti šią statistiką, išreikštą nepiniginiais vienetais, ir centrinę nacionalinių sąskaitų sistemą. Taikant centrinėje sistemoje naudojamus klasifikatorius šiai nepiniginei statistikai galima susieti, pvz., klasifikavimą pagal namų ūkių tipą arba ekonominės veiklos rūšį. Taip sudaroma nuosekli išplėstinė sistema. Iš jos galima pasirinkti reikiamus duomenis, nagrinėjant ir vertinant sąveiką tarp centrinės sistemos kintamųjų ir išplėstinės dalies kintamųjų.

1.46. Taikant centrinę sistemą ir remiantis jos pagrindiniais agreguotais rodikliais neapibūdinami gerovės pokyčiai. Galima sudaryti išplėstines sąskaitas, į kurias taip pat būtų įrašytos sąlyginės piniginės vertės, pvz.:

1.47. Išplėstinėse sąskaitose taip pat galima perklasifikuoti galutines neišvengiamas išlaidas (pvz., gynybai) ir priskirti jas tarpiniam vartojimui, t. y. vertinti jas kaip išlaidas, kuriomis neprisidedama prie gerovės. Panašiai tarpiniam vartojimui gali būti priskiriami nuostoliai dėl potvynių ir kitų gaivalinių nelaimių, t. y. jie vertinami kaip mažinantys (visą) gerovę. Taip galima pabandyti sudaryti labai apytikrį ir neišsamų gerovės pokyčių rodiklį. Vis dėlto gerovę sudaro įvairūs aspektai, kurių daugumos neįmanoma tinkamai išreikšti pinigais. Todėl norint įvertinti gerovę geriau kiekvienam aspektui naudoti atskirus rodiklius ir vertinimo vienetus. Būtų galima, pvz., taikyti vaikų mirtingumo, gyvenimo trukmės, suaugusiųjų raštingumo ir nacionalinių pajamų vienam gyventojui rodiklius. Šiuos rodiklius būtų galima įrašyti į palydovinę sąskaitą.

1.48. Norint, kad ESS būtų nuosekli ir suderinta tarptautiniu mastu, joje nevartojamos administracinės sąvokos. Vis dėlto dėl įvairių nacionalinio lygmens poreikių gali būti labai naudinga turėti administracinėmis sąvokomis pagrįstų duomenų. Pavyzdžiui, norint įvertinti mokestines pajamas, reikia statistinių duomenų apie apmokestinamas pajamas. Šiuos statistinius duomenis galima gauti šiek tiek pakeičiant nacionalinių sąskaitų statistinius duomenis.

1.49. Panašų metodą galima taikyti nacionalinės ekonominės politikos sąvokoms, pvz.:

Šiuos duomenų poreikius galima patenkinti palydovinėmis sąskaitomis arba papildomomis lentelėmis.

1.50. 2010 m. ESS pagrįsta 2008 m. NSS, pagal kurią visos pasaulio šalys rengia nacionalines sąskaitas, sąvokomis. Vis dėlto 2010 m. ESS ir 2008 m. NSS skiriasi keliais svarbiais aspektais:

1.51. 2010 m. ESS skiriasi nuo ESS 95 tiek taikymo sritimi, tiek sąvokomis. Dauguma šių skirtumų atitinka 1993 m. NSS ir 2008 m. NSS skirtumus. Pagrindiniai skirtumai:

1.52. 2010 m. ESS lyginant su ESS 95 skiriasi ne tik sąvokų pakeitimais. Labai skirtinga taikymo sritis, nes parengti nauji palydovinėms, valdžios sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoms skirti skyriai. Ketvirtinių ir regioninių sąskaitų skyriai taip pat labai išplėsti.

1.53. Pagrindiniai sistemos bruožai:

1.54. 2010 m. ESS taikomi dviejų rūšių vienetai ir ekonomika taip pat skirstoma dviem atitinkamais, gan skirtingais ir atskiriems analitiniams tikslams skirtais būdais.

1.55. Pirmasis tikslas – apibūdinti pajamas, išlaidas, finansinius srautus ir balansą įgyvendinamas grupuojant institucinius vienetus į sektorius, remiantis jų pagrindinėmis funkcijomis, veikimo principais ir tikslais.

1.56. Antrasis tikslas – apibūdinti gamybos procesus ir atlikti sąnaudų ir produkcijos analizę įgyvendinamas sistemoje grupuojant vietos vienetus pagal veiklos rūšį (vietos VPVR) į veiklą pagal jų vykdomos veiklos rūšį. Veikla apibūdinama pagal gamybos sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją.

1.57. Instituciniai vienetai yra ūkio subjektai, kurie gali savarankiškai nuosavybės teise turėti prekių ir turto, prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. 2010 m. ESS sistemoje instituciniai vienetai skirstomi į penkis tarpusavyje nesidubliuojančius šalies institucinius sektorius:

Šie penki sektoriai sudaro visą šalies ekonomiką. Sektoriai skirstomi į subsektorius. 2010 m. ESS numatyta, kad visiems sektoriams, subsektoriams ir visai ekonomikai būtų galima parengti išsamias srautų sąskaitas ir balansus. Vienetai nerezidentai gali būti susiję su visais šiais penkiais šalies sektoriais ir šios sąsajos pateikiamos kaip šalies sektorių ir šeštojo sektoriaus – likusio pasaulio sektoriaus – ryšiai.

1.58. Kai instituciniai vienetai vykdo daugiau nei vienos rūšies veiklą, jie dalijami pagal veiklos rūšį. Tai galima padaryti taikant vietos vieneto pagal veiklos rūšį (toliau – PVR) koncepciją.

Vietos VPVR priskiriamos visos gamybą vykdančio institucinio vieneto dalys, esančios toje pačioje vietovėje arba gretimose vietovėse ir prisidedančios prie NACE (2 red.) klasės lygio (4 ženklų) veiklos.

1.59. Kiekvienai nepagrindinei veiklos rūšiai nustatomi vietos VPVR; tačiau, jeigu tokiai veiklai apibūdinti būtinų apskaitos dokumentų nėra, vietos VPVR vykdys kelių rūšių nepagrindinę veiklą. Visų vietos VPVR, vykdančių tą pačią ar panašią veiklą, grupė sudaro tam tikrą ekonominės veiklos rūšį.

Institucinis vienetas susideda iš vieno arba kelių vietos VPVR; vietos VPVR priklauso tik vienam instituciniam vienetui.

1.60. Gamybos proceso analizei atlikti naudojamas analitinis gamybos vienetas. Šis vienetas nustatomas tik jei vietos VPVR gamina vienos rūšies produktą ir nevykdo nepagrindinės veiklos. Toks vienetas vadinamas vienarūšės gamybos vienetu. Šių vienetų grupės sudaro vienarūšes ekonominės veiklos rūšis.

1.61. Visa ekonomika apibūdinama pagal vienetus rezidentus. Vienetas yra šalies vienetas rezidentas, jei jo pagrindiniai ekonominiai interesai yra tos šalies ekonominėje teritorijoje, t. y. jeigu jis ilgą laiką (vienus metus ar ilgiau) toje teritorijoje vykdo ekonominę veiklą. 1.57 dalyje minėti instituciniai sektoriai yra institucinių vienetų rezidentų grupės.

1.62. Vienetai rezidentai sudaro sandorius su vienetais nerezidentais (t. y. su kitos ekonomikos vienetais rezidentais). Šie sandoriai yra ekonomikos išorės sandoriai, priskiriami likusio pasaulio sektoriaus sąskaitai. Taigi likusio pasaulio sektoriaus vaidmuo yra panašus į institucinio sektoriaus, tačiau vienetai nerezidentai įrašomi tik tiek, kiek jie sudaro sandorius su instituciniais vienetais rezidentais.

1.63. Menami vienetai rezidentai 2010 m. ESS vertinami kaip instituciniai vienetai ir apibūdinami kaip:

1.64. Į sistemą įrašoma dviejų pagrindinių rūšių informacija: srautai ir likučiai.

Srautai – tam tikrą laikotarpį vykstantys veiksmai ir veiksmų pasekmės, likučiai – padėtis tam tikru momentu.

1.65. Pagal srautus galima stebėti ekonominės vertės kūrimą, keitimąsi, keitimąsi ja, jos perdavimą ar išnykimą. Dėl jų keičiasi institucinių vienetų turto ir įsipareigojimų vertė. Ekonominiai srautai yra dviejų rūšių: sandoriai ir kiti turto pokyčiai.

Sandoriai nurodomi visose sąskaitose ir lentelėse, kuriose nurodomi srautai, išskyrus kitų turto apimties pokyčių sąskaitą ir perkainojimo sąskaitą. Kiti turto pokyčiai nurodomi tik šiose dviejose sąskaitose.

Paprasti sandoriai ir kiti srautai suskirstyti į palyginti nedaug rūšių, atsižvelgiant į jų pobūdį.

1.66. Sandoris yra ekonominis srautas, kurį instituciniai vienetai vykdo tarpusavyje bendru susitarimu, arba veiksmas, kuris vykdomas viename instituciniame vienete, bet jį naudinga laikyti sandoriu, nes tas vienetas vykdo dviejų skirtingų rūšių veiklą. Sandoriai skirstomi į keturias pagrindines grupes:

1.67. Daugelis sandorių sudaromi tarp dviejų arba daugiau institucinių vienetų. Vis dėlto kai kurie institucinių vienetų vidaus veiksmai sistemoje taip pat priskiriami sandoriams. Šie vienetų vidaus sandoriai į sąskaitas įrašomi tam, kad produkcijos, galutinio naudojimo ir sąnaudų duomenys būtų naudingesni atliekant analizę.

1.68. Vieneto vidaus sandoris yra pagrindinio kapitalo vartojimas, kuris 2010 m. ESS priskiriamas sąnaudoms. Dauguma kitų vieneto vidaus sandorių susiję su produktais ir jie paprastai įrašomi į sąskaitas, kai instituciniai vienetai, veikdami kaip gamintojai ir galutiniai vartotojai, nusprendžia vartoti dalį savo produkcijos. Tai dažnai būdinga namų ūkiams ir valdžios sektoriui.

1.69. Į sąskaitas įrašoma visa produkcija, skirta galutiniam naudojimui ją pagaminusiame instituciniame vienete. Vieneto pagaminta produkcija, skirta tarpiniam vartojimui tame pačiame instituciniame vienete, į sąskaitas įrašoma tik tada, kai gamyba ir tarpinis vartojimas vyksta skirtinguose to paties institucinio vieneto vietos VPVR. Vietos VPVR pagaminta ir tarpiniam jo vartojimui skirta produkcija į sąskaitas neįrašoma.

1.70. Sandoriai yra piniginiai, kai susiję vienetai vykdo ar gauna mokėjimus, prisiima įsipareigojimus arba gauna turtą, išreikštus tam tikrais pinigų vienetais.

Sandoriai, kurių metu nesikeičiama pinigais, turtu ar įsipareigojimais, išreikštais tam tikrais pinigų vienetais, vadinami nepiniginiais sandoriais. Vieneto vidaus sandoriai yra nepiniginiai sandoriai. Su daugiau nei vienu instituciniu vienetu susiję nepiniginiai sandoriai gali būti produktų sandoriai (produktų mainai), paskirstomieji sandoriai (atlyginimas ar pervedimai natūra ir kt.) ir kiti sandoriai (nesukurto nefinansinio turto mainai). Į 2010 m. ESS visi sandoriai įrašomi pinigine išraiška. Todėl į sąskaitas įrašomų nepiniginių sandorių vertes vertinti reikia netiesiogiai arba kitaip apskaičiuoti.

1.71. Su daugiau nei vienu vienetu susiję sandoriai būna dviejų rūšių. Juos galima apibūdinti kaip „kažkas už kažką“, t. y. sandoriai yra atlyginamieji, arba kaip „kažkas už nieką“, t. y. neatlyginamieji sandoriai. Atlyginamiesiems sandoriams priskiriami mainai tarp institucinių vienetų, t. y. už prekes, paslaugas ar turtą atlyginama, pvz., pinigais. Neatlyginamieji sandoriai yra vieno institucinio vieneto mokėjimai pinigais arba natūra kitam vienetui negaunant nieko mainais. Atlyginamieji sandoriai gali būti priskiriami bet kuriai iš keturių sandorių grupių, o neatlyginamieji sandoriai paprastai yra paskirstomieji sandoriai, pvz., mokesčių, socialinės pagalbos išmokų ar dovanų pavidalu. Šie neatlyginamieji sandoriai vadinami pervedimais.

1.72. Sandoriai įrašomi į sąskaitas taip, kaip jie vyksta tarp susijusių institucinių vienetų. Vis dėlto kai kurie sandoriai pertvarkomi siekiant labiau pabrėžti atitinkamus ekonominius ryšius. Sandorius galima pertvarkyti trimis būdais: perskirstyti, skaidyti ir nustatyti pagrindinę sandorio šalį.

1.73. Sandoris, kurį su juo susiję vienetai laiko vykdomu tiesiogiai tarp vienetų A ir C, gali būti įrašomas į sąskaitas kaip vykdomas netiesiogiai per trečią vienetą B. Taigi, vienas sandoris tarp A ir C į sąskaitas gali būti įrašomas kaip du sandoriai: vienas tarp A ir B ir kitas tarp B ir C. Taip sandoris perskirstomas.

1.74. Sandorio perskirstymo pavyzdys – darbdavio socialinių įmokų, tiesiogiai mokamų socialinio draudimo fondams, įrašymas į sąskaitas. Į sistemą šie mokėjimai įrašomi kaip du sandoriai: darbdaviai moka samdomiesiems darbuotojams darbdavio socialines įmokas, o darbuotojai tas įmokas moka socialinio draudimo fondams. Kaip ir kitais perskirstymo atvejais, siekiama išryškinti ekonominę sandorio esmę, šiuo atveju – parodyti darbdavio socialines įmokas kaip darbuotojų naudai mokamas įmokas.

1.75. Kitai perskirstymo rūšiai yra priskiriami sandoriai, kurie įrašomi į sąskaitas kaip vykdomi tarp dviejų ar daugiau institucinių vienetų, nors pagal dalyvaujančias šalis sandoris iš viso nevykdomas. Pavyzdžiui, taip vertinamos draudimo įmonių iš tam tikrų draudimo fondų gautos ir nepaskirstytos nuosavybės pajamos. Į sistemą šios nuosavybės pajamos įrašomos kaip draudimo įmonių mokamos draudėjams, kurie tą pačią sumą grąžina draudimo įmonėms kaip įmokų priedus.

1.76. Jeigu sandorio šalims atrodo, kad įvyko vienas sandoris, o į sąskaitas jis įrašytas kaip du ar daugiau sandorių, tas sandoris yra suskaidytas. Skaidant papildomi vienetai sandoriuose nedalyvauja.

1.77. Tipinis suskaidyto sandorio pavyzdys – ne gyvybės draudimo įmokų mokėjimas. Draudėjai ir draudikai šiuos mokėjimus priskiria vienam sandoriui, tačiau 2010 m. ESS jie suskaidomi į du gana skirtingus sandorius: mokėjimus už suteiktas ne gyvybės draudimo paslaugas ir grynąsias ne gyvybės draudimo įmokas. Kitas suskaidymo pavyzdys – produkto pardavimo įrašymas į sąskaitas kaip produkto pardavimas ir prekybos maržos pardavimas.

1.78. Kai vienetas vykdo sandorį kito vieneto (pagrindinio) vardu ir tam vienetui finansuojant, sandoris įrašomas tik į pagrindinės šio sandorio šalies sąskaitas. Paprastai reikėtų laikytis šio principo ir, vadovaujantis prielaidomis, nereikėtų mėginti priskirti mokesčių ar subsidijų galutiniams mokėtojams ar gavėjams.

Pavyzdžiui, kai vienas valdžios sektoriaus vienetas renka mokesčius kito vardu, mokestis priskiriamas tam valdžios sektoriaus vienetui, kuris įgaliotas nustatyti mokestį (kaip pagrindinė šalis arba jos deleguotas) ir turi lemiamą balsą nustatant mokesčių tarifus ir juos keičiant.

1.79. Remiantis sandorio apibrėžtimi, institucinių vienetų sąveika vyksta bendru susitarimu. Jei sandoris vykdomas bendru susitarimu, daroma prielaida, kad instituciniai vienetai apie jį žinojo iš anksto ir jam pritaria. Mokesčiai, baudos ir nuobaudos mokamos bendru susitarimu, nes mokėtojas yra subjektas, kuriam taikomi šalies įstatymai. Tuo tarpu neatlygintinas turto konfiskavimas nepriskiriamas sandoriams net ir tuo atveju, kai šis reikalavimas nustatytas teisės aktuose.

Neteisėti ekonominiai veiksmai yra sandoriai, kai visi susiję vienetai veiksmus vykdo bendru susitarimu. Todėl neteisėtų narkotinių medžiagų ar vogto turto įsigijimas, pardavimas arba mainai yra sandoriai, o vagystė – ne.

1.80. Kitiems turto pokyčiams priskiriami pokyčiai, kurie nėra sandorių rezultatai. Šiems pokyčiams priskiriami:

1.81. Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai skirstomi į tris pagrindines kategorijas:

1.82. 1.81 dalies a punkto kategorijai priskiriami tokie pokyčiai kaip iškastinių išteklių radimas ar išeikvojimas ir natūralus neauginamų biologinių išteklių didėjimas. 1.81 dalies b punkto kategorijai priskiriamų pokyčių pavyzdžiai: turto nuostoliai dėl gaivalinių nelaimių, karų ar sunkių nusikaltimų. b punkto kategorijai taip pat priskiriami vienašališkas skolos panaikinimas ir neatlygintinas turto konfiskavimas. 1.81 dalies c punkto kategorijai priskiriamo pokyčio pavyzdys: institucinio vieneto priskyrimo kitam sektoriui atvejai.

1.83. Vertė padidėja ar sumažėja kintant turto kainai. Tai gali būti susiję su bet kokios rūšies finansiniu ir nefinansiniu turtu ir įsipareigojimais. Vertė didėja arba mažėja turto ir įsipareigojimų turėtojams tiesiog turint turtą ar įsipareigojimus tam tikrą laiką ir visai jų nekeičiant.

1.84. Vertės padidėjimas ar sumažėjimas, vertinami pagal esamas rinkos kainas, vadinami nominaliuoju vertės padidėjimu ar sumažėjimu. Nominalusis vertės padidėjimas ar sumažėjimas gali būti skirstomi į neutralųjį vertės padidėjimą ar sumažėjimą, atsižvelgiant į bendrojo kainų lygio pokyčius, ir realųjį vertės padidėjimą ar sumažėjimą, atsižvelgiant į turto kainos pokyčius, viršijančius bendruosius kainų pokyčius.

1.85. Likučiai yra tam tikru metu turimas turtas ir įsipareigojimai. Likučiai sąskaitose nurodomi kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Šios sąskaitos vadinamos balansu.

1.86. Be to, į sąskaitas įrašomi su gyventojais ir užimtumu susiję likučiai. Vis dėlto šie likučiai sąskaitose nurodomi tik kaip jų vidutinė vertė ataskaitiniu laikotarpiu. Į sąskaitas įrašomi visi turto, į kurį atsižvelgiama sistemoje, likučiai, t. y. finansinio turto ir įsipareigojimų, nefinansinio turto, sukurto ir nesukurto turto likučiai. Vis dėlto atsižvelgiama tik į ekonominei veiklai vykdyti naudojamą turtą ir turtą, kuris yra nuosavybės teisių objektas.

1.87. Todėl į sąskaitas neįrašomi likučiai, susiję su žmogiškuoju kapitalu ir gamtos ištekliais, kurie nėra nuosavybės teisių objektas.

2010 m. ESS, atsižvelgiant į jos taikymo sritį, išsamiai nurodomi tiek srautai, tiek likučiai. Todėl visi likučių pokyčiai gali būti visiškai paaiškinami į sąskaitas įrašytais srautais.

1.88. Į sąskaitą įrašomi vertės pokyčiai, susiję su vienetu ar sektoriumi, remiantis sąskaitoje pateiktų ekonominių srautų pobūdžiu. Tai pateikiama dviejų skilčių lentelės pavidalu. Einamosiose sąskaitose pateikiama gamyba, pajamų formavimas, išdėstymas, skirstymas ir perskirstymas, ir pajamų naudojimas. Kaupimo sąskaitos – tai kapitalo ir finansinės sąskaitos ir kitų apimties pokyčių sąskaitos.

1.89. 2010 m. ESS dešiniojoje einamųjų sąskaitų pusėje nurodomi vieneto ar sektoriaus ekonominę vertę didinantys sandoriai – tai yra ištekliai. Kairiojoje sąskaitų pusėje nurodomas „panaudojimas“ – sandoriai, kuriais ekonominė vertė mažinama. Dešiniojoje kaupimo sąskaitų pusėje nurodomi „įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčiai“, o kairiojoje – „turto pokyčiai“. Balanso dešiniojoje pusėje pateikiami „įsipareigojimai ir grynoji vertė“ (turto ir įsipareigojimų skirtumas), o kairiojoje – „turtas“. Palyginus dviejų iš eilės laikotarpių balansus galima nustatyti įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčius bei turto pokyčius.

1.90. ESS išskiriamos juridinės ir ekonominės nuosavybės teisės. Vieno vieneto kitam perduodamos prekės įrašomos į sąskaitas, vadovaujantis ekonominės nuosavybės teisių perdavimo kriterijumi. Juridinis savininkas – vienetas, kuriam turėjimo nauda priklauso pagal teisės nuostatas. Tačiau juridinis savininkas gali sudaryti su kitu vienetu sandorį, kuriuo būtų numatyta, kad už tam tikrą susitartą atlygį pastarasis prisiima prekių naudojimo gamybai riziką ir naudą. Šio susitarimo pobūdis yra toks kaip ir finansinės nuomos susitarimo, pagal kurį mokėjimai įrodo tik tai, kad turto teikėjas suteikė turtą pasiskolinusiam asmeniui. Pavyzdžiui, jei lėktuvo juridinės nuosavybės teisės priklauso bankui, o bankas sudaro finansinės nuomos susitarimą su oro transporto bendrove, pagal kurį ši bendrovė eksploatuoja lėktuvą, įrašant sandorius į sąskaitas laikoma, kad lėktuvo savininkė yra ta oro transporto bendrovė. Atitinkamai pagal sąskaitos duomenis oro transporto bendrovei įsigyjant lėktuvą bankas suteikia jai paskolą, atitinkančią numatomus mokėjimus už lėktuvo naudojimą.

1.91. Vienetų ar sektorių nacionalinės sąskaitos pagrįstos dvejybinio įrašo principu. Visi sandoriai į sąskaitas įrašomi du kartus – vieną kartą išteklių (arba įsipareigojimų pokyčių) ir antrą kartą – panaudojimo (arba turto pokyčių) skiltyse. Visa ištekliams ar įsipareigojimų pokyčiams priskiriamų sandorių suma turi būti lygi visai panaudojimo arba turto pokyčių sandorių sumai ir pagal tai galima patikrinti sąskaitų nuoseklumą.

1.92. Nacionalinėse sąskaitose (visų vienetų ir sektorių atžvilgiu) vadovaujamasi dvigubo dvejybinio įrašo principu, nes dauguma sandorių yra susiję su dviem instituciniais vienetais. Visi sandoriai į sąskaitas įrašomi du kartus – juos turi įrašyti abi susijusios sandorio šalys. Pavyzdžiui, valdžios sektoriaus vienetas moka socialinę išmoką pinigais namų ūkiui ir ši išmoka įrašoma į valdžios sektoriaus sąskaitas kaip panaudojimas pervedimų dalyje ir kaip neigiamas turto įsigijimas pinigų ir indėlių dalyje; į namų ūkių sektoriaus sąskaitas ši išmoka įrašoma kaip ištekliai pervedimų dalyje ir kaip turto įsigijimas pinigų ir indėlių dalyje.

1.93. Vieneto vidaus sandoriai (pvz., vieneto produkcijos vidaus vartojimas) į sąskaitas įrašomi tik dviem įrašais, kurių vertė turi būti apskaičiuota.

1.94. 2010 m. ESS visi srautai ir likučiai išreiškiami pinigais, išskyrus tam tikrus gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos rodiklius. Srautai ir likučiai vertinami pagal jų piniginę vertę, t. y. sumą, kurią realiai arba teoriškai galima už juos gauti. Todėl ESS vertė nustatoma pagal rinkos kainas.

1.95. Su pinigais susijusių sandorių ir piniginio turto ir įsipareigojimų vertė aiški. Daugeliu kitų atvejų sandorių vertę geriausia nustatyti remiantis lygiaverčių prekių, paslaugų ar turto rinkos kainomis. Šis metodas taikomas, pvz., nustatant mainų vertę ir savininkų užimtų būstų paslaugų vertę. Jei neįmanoma nustatyti lygiaverčių produktų rinkos kainos, pvz., valdžios sektoriaus teikiamų ne rinkos paslaugų atveju, vertinama sudedant gamybos sąnaudas. Jei tinkamos rinkos kainos nėra ir sąnaudų taip pat negalima nustatyti, srautų ir likučių vertę galima nustatyti pagal numatomo pelno diskontuotą esamą vertę. Šis metodas naudotinas tik jei kitos išeities nėra.

1.96. Likučiai vertinami ne juos sudarančių prekių ar turto gamybos ar įsigijimo laikotarpio kainomis, o tuo laikotarpiu, kurio balansas sudaromas, galiojusiomis kainomis. Likučius reikia vertinti pagal jų įvertinę nurašytojo turto įsigijimo vertę arba gamybos sąnaudas.

1.97. Dėl vežimo sąnaudų, pelno maržos ir mokesčių produktams atėmus subsidijas produkto gamintojai ir jo naudotojai ar vartotojai paprastai skirtingai supranta jo vertę. Siekiant kuo tiksliau atsižvelgti į sandorio dalyvių požiūrį, visas vartojimas į 2010 m. ESS įrašomas pirkėjo kainomis, t. y. ir vežimo sąnaudos, pelno marža, mokesčiai produktams atėmus subsidijas, o produkcija vertinama bazinėmis kainomis, į kurias minėtieji elementai neįrašomi.

1.98. Produktų importas ir eksportas į sąskaitas įrašomi remiantis jų verte pasienyje. Visas importas ir eksportas vertinami pagal kainą eksportuotojo muitų teritorijos pasienyje arba pagal franko laivo denio (FOB) kainą. Užsienio įmonių teikiamos vežimo ir draudimo paslaugos tarp importuotojo ir eksportuotojo sienų neįtraukiamos į prekių vertę, o priskiriamos paslaugoms. Kadangi dėl detalaus suskirstymo ne visų produktų FOB vertę galima nustatyti, užsienio prekybos duomenų lentelėse importuojamų produktų vertė nurodoma pagal vertę importuotojo muitų teritorijos pasienyje (CIF vertė). Visos vežimo ir draudimo paslaugos, suteiktos iki importuotojo pasienio, įtraukiamos į importuojamų prekių vertę. Jei šios paslaugos teikiamos šalies įmonių, sąskaitose atliekamas bendras su FOB ir CIF susijęs verčių koregavimas.

1.99. Nustatant vertę palyginamosiomis kainomis, ataskaitinio laikotarpio srautai ir likučiai vertinami ankstesnio laikotarpio kainomis. Šio vertinimo tikslas – tam tikro laikotarpio srautų ir likučių vertės pokyčius išreikšti kainų ir kiekio pokyčiais. Laikoma, kad srautai ir likučiai palyginamosiomis kainomis nurodomi pagal apimtį.

1.100. Daug srautų ir likučių, pvz., pajamų, neįmanoma išreikšti kainomis ir kiekiu. Vis dėlto šių kintamųjų rodiklių perkamąją galią galima nustatyti esamoms vertėms pritaikant tinkamą kainų indeksą, pvz., galutinio nacionalinio naudojimo kainų indeksus, atėmus atsargų pokyčius. Laikoma, kad taip indeksuoti srautai ir likučiai taip pat yra išreikšti realiaisiais dydžiais, pvz., realiosiomis disponuojamosiomis pajamomis.

1.101. Srautai į sąskaitas įrašomi kaupiamuoju principu; kai ekonominė vertė sukuriama, pakeičiama ar išnyksta arba kai atsiranda, pakeičiami arba atšaukiami reikalavimai ir įsipareigojimai.

1.102. Produkcija įrašoma tada, kai ji pagaminama, o ne kai už ją sumoka pirkėjas. Turto pardavimas įrašomas perduodant jį naujam savininkui, o ne tada, kai atliekamas atitinkamas mokėjimas. Palūkanos įrašomos tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai jos sukaupiamos, neatsižvelgiant į tai, ar jos tą laikotarpį mokamos, ar ne. Kaupiamasis principas taikomas įrašant į sąskaitas visus srautus – pinigų ir ne pinigų, vieneto vidaus srautus bei srautus tarp kelių vienetų.

1.103. Mokesčiams ir kitiems su valdžios sektoriumi susijusiems srautams šis principas gali būti taikomas lanksčiau; šie srautai į valdžios sektoriaus sąskaitas dažnai įrašomi vadovaujantis grynųjų įplaukų principu. Gali būti sunku tiksliai pakeisti šiuos srautus iš piniginės išraiškos į kaupiamuoju principu pagrįstą vertę, tokiu atveju galima naudoti apytikslį metodą.

1.104. Taikant bendrųjų valdžios sektoriui mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų įrašymo į sąskaitas taisyklių išimtį, jie gali būti įrašomi atėmus dalį, kuri greičiausiai nebus surinkta, arba, jei ši dalis neatimama, ji neutralizuojama tuo pačiu ataskaitiniu laikotarpiu atliekant kapitalo pervedimą iš valdžios sektoriaus kitiems atitinkamiems sektoriams.

1.105. Srautai įrašomi tuo pačiu metu į visas susijusias sąskaitas visų susijusių institucinių vienetų atžvilgiu. Instituciniai vienetai ne visada taiko tas pačias apskaitos taisykles. Net jei jų taisyklės sutampa, dėl praktinių priežasčių, pvz., duomenų perdavimo vėlavimų, sąskaitose gali atsirasti skirtumų. Todėl susiję sandorių dalyviai gali įrašyti duomenis į sąskaitas skirtingu metu. Tokie neatitikimai panaikinami koreguojant duomenis.

1.106. Konsolidavimas – vienetų, kurie grupuojami, sandorių panaikinimas tiek panaudojimo, tiek išteklių dalyse; taip pat panaikinamas ir susijęs finansinis turtas bei įsipareigojimai. Paprastai tai atliekama, kai sujungiamos valdžios sektoriaus subsektorių sąskaitos.

1.107. Paprastai sektorių ar subsektorių lygmeniu sudedamųjų vienetų srautai ir likučiai neturi būti konsoliduojami.

1.108. Vis dėlto norint pateikti papildomų duomenų ar atlikti analizę konsoliduotos sąskaitos gali būti rengiamos. (Sub)sektorių sandorių su kitais sektoriais ir atitinkamų „išorės“ finansinių pozicijų informacija gali būti svarbesnė nei bendrieji rodikliai.

1.109. Be to, iš sąskaitų ir lentelių, atitinkančių kreditorių ir debitorių santykius, galima susidaryti išsamų įspūdį apie ekonomikos finansavimą ir geriau suprasti būdus, kuriais galutinių skolintojų pertekliniai finansiniai srautai pasiekia galutinius gavėjus.

1.110. Atskiri vienetai ar sektoriai gali tą patį sandorį priskirti ir panaudojimui, ir ištekliams (pvz., jie ir moka, ir gauna palūkanas) arba tą pačią finansinę priemonę – ir turtui, ir įsipareigojimams. Į ESS sandoriai įrašomi vadovaujantis bendrųjų dydžių principu, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikru mastu užskaita atliekama dėl taikomų klasifikatorių.

1.111. Įvairiuose sandoriuose užskaita numanoma, pvz., kategorijoje „atsargų pokyčiai“ pabrėžiamas analizei svarbus bendrojo kapitalo formavimo aspektas, o ne kasdieniai papildymai ir išėmimai. Panašiai, tik su keliomis išimtimis, finansinėje sąskaitoje ir kitų turto pokyčių sąskaitose atsižvelgiama į grynąjį turto ir įsipareigojimų padidėjimą, pabrėžiant galutinius šių srautų raidos rezultatus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

1.112. Su konkrečiu ekonomikos aspektu (pvz., gamyba) susiję vienetų arba vienetų grupių sandoriai įrašomi į skirtingas sąskaitas. Gamybos sąskaitoje panaudojimo ir išteklių santykis sandoriais nebus parodytas, nenustačius balansuojamojo straipsnio. Panašiai, balansuojamojo straipsnio (grynosios vertės) taip pat reikia institucinio vieneto ar sektoriaus visam turtui ir visiems įsipareigojimams sulyginti. Balansuojamieji straipsniai – svarbi ūkinės veiklos vertinimo priemonė. Sudėjus visos ekonomikos balansuojamuosius straipsnius, gaunami svarbūs agreguoti rodikliai.

1.113. 2010 m. ESS pagrįsta tarpusavyje susijusių sąskaitų seka. Visą institucinių vienetų ir sektorių sąskaitų seką sudaro einamosios sąskaitos, kaupimo sąskaitos ir balansai.

1.114. Einamosios sąskaitos susijusios su pajamų gavimu, formavimu, paskirstymu ir perskirstymu ir šių pajamų panaudojimu (galutiniu vartojimu). Kaupimo sąskaitos susijusios su turto ir įsipareigojimų pokyčiais ir grynosios vertės pokyčiais (bet kokio institucinio vieneto ar vienetų grupės turto ir įsipareigojimų skirtumas). Balansuose pateikiamos turto ir įsipareigojimų likučiai ir grynoji vertė.

1.115. Vietos VPVR ir ekonominės veiklos rūšių sąskaitų seka yra trumpesnė ir sudaryta iš pirmųjų einamųjų sąskaitų: gamybos sąskaitos ir pajamų formavimo sąskaitos, kurios balansuojamasis straipsnis yra likutinis perteklius.

1.116. Prekių ir paslaugų sąskaitoje pateikiami visi visos ekonomikos ar produktų grupės ištekliai (produkcija ir importas) ir prekių ir paslaugų panaudojimas (tarpinis vartojimas, galutinis vartojimas, atsargų pokyčiai, bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus ir eksportas). Ši sąskaita skiriasi nuo kitų sekos sąskaitų ir jai nesudaromas balansuojamasis straipsnis, perkeliamas į kitą sekos sąskaitą. Ši sąskaita panašesnė į tiesiog lentelėje pateikiamus duomenis, pagal kuriuos visų ekonomikos produktų ir produktų grupių pasiūla yra lygi paklausai.

1.117. Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoje pateikiami institucinių vienetų rezidentų ir nerezidentų sandorių ir susijusių turto ir įsipareigojimų likučių duomenys.

Kadangi likusio pasaulio sektoriaus vaidmuo sąskaitų sistemoje panašus į institucinio sektoriaus vaidmenį, ši sąskaita rengiama likusio pasaulio atžvilgiu. Likusio pasaulio sektoriaus ištekliai atitinka visos ekonomikos panaudojimą, ir atvirkščiai. Jei balansuojamasis straipsnis teigiamas, likusio pasaulio sektoriuje yra perviršis, o visoje ekonomikoje – trūkumas, ir atvirkščiai, jei balansuojamasis straipsnis neigiamas.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita skiriasi nuo kitų sektorių sąskaitų tuo, kad joje pateikiami ne visi likusio pasaulio sektoriaus sandoriai, o tik tie, kurie turi atitikmenis tos šalies vidaus ekonomikoje, kuri yra vertinama.

1.118. Balansuojamasis straipsnis gaunamas atimant visą vienos sąskaitos pusės sumą iš visos kitos pusės sumos.

Balansuojamieji straipsniai apima daug informacijos ir yra susiję su vienais svarbiausių sąskaitų įrašų; tai matyti šiuose balansuojamųjų straipsnių pavyzdžiuose: pridėtinė vertė, likutinis perteklius, disponuojamosios pajamos, taupymas, grynasis skolinimas (skolinimasis).

Šioje diagramoje pavaizduota sąskaitų seka ir pusjuodžiu šriftu išskirti balansuojamieji straipsniai.

1.119. Pirmoji sekos sąskaita – gamybos sąskaita, kurioje pateikiami gamybos proceso rezultatai (produkcija) ir sąnaudos; šios sąskaitos balansuojamasis straipsnis yra pridėtinė vertė.

1.120. Pridėtinė vertė toliau panaudojama kitoje sąskaitoje – pajamų formavimo. Į šią sąskaitą įrašomas darbuotojų, dalyvaujančių gamybos procese, atlygis, taip pat gamybos mokesčiai valdžios sektoriui, kad kiekvienam sektoriui būtų galima nustatyti balansuojamąjį straipsnį: likutinį perteklių (arba namų ūkių sektoriaus savarankiškai dirbančių asmenų mišriąsias pajamas). Tai būtina norint įvertinti, kiek pridedamosios vertės lieka gamybos sektoriuje likutinio pertekliaus ar mišriųjų pajamų pavidalu.

1.121. Pridėtinė vertė, suskirstyta pagal atlygį darbuotojams, mokesčius ir likutinį perteklių (mišrias pajamas), toliau naudojama pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje. Taip perskirstytas pajamas galima priskirti sektoriui, kuriame jos gaunamos, o ne gamybos sektoriui. Pavyzdžiui, visas atlygis darbuotojams paskirstomas tarp namų ūkių sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus, o likutinis perteklius lieka bendrovių sektoriuje, kuriame jis sukurtas. Be to, į šią sąskaitą įrašomi sektoriaus gaunami ir teikiami nuosavybės pajamų srautai; šiuo atveju balansuojamasis straipsnis yra sektoriaus gaunamų pirminių pajamų balansas.

1.122. Į kitą – antrinio pajamų paskirstymo – sąskaitą įrašomi šių pajamų perskirstymo pervedimais duomenys. Pagrindinės perskirstymo priemonės – namų ūkių mokesčiai valdžios sektoriui ir valdžios sektoriaus socialinės išmokos namų ūkiams. Balansuojamasis straipsnis – disponuojamosios pajamos.

1.123. Kita pagrindinių sąskaitų sekoje yra disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita; tai svarbi namų ūkių sektoriui sąskaita, nes į šią sąskaitą įrašomos galutinės namų ūkių išlaidos, o balansuojamasis straipsnis yra namų ūkių taupymas.

1.124. Tuo pat metu parengiama lygiagreti – pajamų natūra perskirstymo – sąskaita. Šia sąskaita siekiama konkretaus tikslo – joje socialinius pervedimus natūra galima pateikti kaip valdžios sektoriaus pervedimus namų ūkių sektoriui ir taip namų ūkių pajamos padidinamos individualių valdžios sektoriaus paslaugų verte. Kitoje sąskaitoje (koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo) namų ūkių disponuojamųjų pajamų panaudojimas padidinimas suma, atitinkančia sumą, kuri būtų sumokėta, jei namų ūkių sektorius pirktų atskiras valdžios sektoriaus teikiamas paslaugas. Šios dvi apskaičiuotosios vertės susiprastina ir balansuojamasis straipsnis tokiu atveju yra taupymas, lygus taupymui pagrindinėje sąskaitų sekoje.

1.125. Taupymas toliau panaudojamas kapitalo sąskaitoje kapitalo formavimui finansuoti, sudarant sąlygas pervesti kapitalą į sektorius ir iš jų. Pagal realiam turtui įsigyti panaudotas lėšas (jų panaudota nepakankamai arba per daug) gaunamas kitas balansuojamasis straipsnis – grynasis skolinimasis arba skolinimas. Grynasis skolinimas – tai paskolintas perteklius, o grynasis skolinimasis – deficito finansavimas.

1.126. Galiausiai finansinės sąskaitos suvedamos ir visų sektorių skolinimo ir skolinimosi duomenys išsamiai išdėstomi taip, kad būtų galima nustatyti grynojo skolinimo ar skolinimosi balansuojamąjį straipsnį. Jis turi visiškai atitikti kapitalo sąskaitos grynojo skolinimo ar skolinimosi balansuojamąjį straipsnį, o bet koks skirtumas gali atsirasti tik dėl realių ir finansinių ūkinės veiklos įrašų vertinimo neatitikimų.

1.127. Apatinės diagramos eilutės kairėje pusėje pateiktas laikotarpio pradžios balansas – šioje sąskaitoje nurodomas visas turtas ir visi įsipareigojimai, tiek realūs, tiek finansiniai, atitinkamo laikotarpio pradžioje. Šalies ekonomikos turtas vertinamas pagal jo grynąją vertę (turto ir įsipareigojimų skirtumą), tai nurodoma balanso apačioje.

1.128. Toliau diagramoje (dešiniosios pusės link) pateikiami įvairūs turto ir įsipareigojimų pokyčiai per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį, kurie yra įrašyti į sąskaitas. Pagal kapitalo sąskaitą ir finansines sąskaitas nustatomi pokyčiai, įvykę dėl realaus turto ir finansinio turto (ir atitinkamų įsipareigojimų) sandorių. Jei kitų veiksnių nėra, pagal tai galima iš karto nustatyti laikotarpio pabaigos poziciją, pridedant pokyčius prie laikotarpio pradžios pozicijos.

1.129. Vis dėlto pokyčiai nebūtinai yra susiję tik su gamybos ir vartojimo ciklu, ir šie pokyčiai taip pat veikia turto ir įsipareigojimų vertę laikotarpio pabaigoje. Viena iš galimų pokyčių rūšių yra turto apimties pokyčiai – realūs pagrindinio kapitalo pokyčiai dėl su ekonomika nesusijusių priežasčių. Pavyzdžiui, nuostoliai dėl gaivalinės nelaimės – stipraus žemės drebėjimo, per kurį sunaikinta daug turto; šie nuostoliai nėra susiję su ekonominiu apsikeitimo ar perdavimo sandoriu. Todėl jie turi būti įrašomi į kitų kiekio pokyčių sąskaitą, kad būtų galima atsekti, kodėl turtas sumažėjo daugiau, nei turėtų dėl grynai ekonominių priežasčių. Be to, turto (ir įsipareigojimų) vertė gali pasikeisti kintant kainai; šio pokyčio priežastis taip pat nėra ekonominis sandoris, o jo pasekmė – turimo turto likučių vertės padidėjimas ar sumažėjimas. Šis pokytis įrašomas į perkainojimo sąskaitas. Atsižvelgiant į šiuos du papildomus turto ir įsipareigojimų likučių vertės pokyčius, laikotarpio pabaigos balanso vertes galima įvertinti pagal laikotarpio pradžios poziciją, koreguotą dėl srautų sąskaitų pokyčių (apatinė diagramos eilutė).

1.130. Agreguoti rodikliai – sudėtinės vertės, pagal kurias vertinamas visos ekonominės veiklos rezultatas; pvz., produkcija, pridėtinė vertė, disponuojamosios pajamos, galutinis vartojimas, taupymas, kapitalo formavimas ir kt. Agreguotų rodiklių skaičiavimas nėra vienintelis ESS tikslas, tačiau jie svarbūs makroekonominei analizei ir įvairių laikotarpių ir vietovių duomenų lyginimui.

1.131. Agreguoti rodikliai yra dviejų rūšių:

1.132. Nacionalinių sąskaitų rodikliai vienam gyventojui naudojami svarbioms reikmėms. Plataus masto agreguotiems rodikliams, kaip antai BVP, nacionalinės pajamos ar namų ūkių galutinis vartojimas, vardikliu paprastai taikomas visų gyventojų (rezidentų) skaičius. Skirstant namų ūkių sektoriaus visų ar dalies sąskaitas subsektoriais naudojami duomenys, kiek namų ūkių ir gyventojų yra visuose subsektoriuose.

1.133. BVP – vienas iš svarbiausių ESS agreguotų rodiklių. Pagal BVP nustatoma visa ekonominė veikla tam tikroje ekonominėje teritorijoje, kurios rezultatai (produkcija) atitinka galutinius ekonomikos poreikius. BVP rinkos kainomis galima nustatyti trejopai:

1.134. Pagal šiuos tris metodus taip pat galima skirtingais būdais įvertinti BVP dedamąsias. Pridėtinę vertę galima skirstyti pagal institucinius sektorius ir pagal veiklos tipą ar ekonominės veiklos, kuria prisidedama prie visos ekonomikos, rūšį, pvz., žemės ūkis, gamyba, statyba, paslaugos ir kt.

Galutines išlaidas galima skirstyti pagal rūšis: namų ūkių išlaidos, namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinės išlaidos, valdžios sektoriaus galutinės išlaidos, atsargų pokyčiai, pagrindinio kapitalo formavimas ir eksportas, atėmus importo sąnaudas.

Visas uždirbtas pajamas galima suskirstyti pagal pajamų rūšį – atlygį darbuotojams ir likutinį perteklių.

1.135. Siekiant gauti tiksliausią BVP įvertį, rekomenduojama praktika – visų šių trijų metodų elementus įvesti į išteklių ir panaudojimo sistemą. Taip galima suderinti pridėtinės vertės ir pajamų įverčius pagal ekonominės veiklos rūšį ir subalansuoti produktų pasiūlą ir paklausą. Šiuo kompleksiniu būdu užtikrinamas BVP dedamųjų nuoseklumas ir galima patikimiau nustatyti BVP lygį, nei taikant tik vieną iš trijų minėtų metodų. Iš BVP atėmus pagrindinio kapitalo vartojimą gaunamas grynasis vidaus produktas (GVP) rinkos kainomis.

1.136. Sąnaudų ir produkcijos (SP) sistemoje apibendrinami bendrosios pridėtinės vertės (BPV), ekonominės veiklos sąnaudų ir produkcijos, produktų pasiūlos ir paklausos dedamosios bei panaudojimo ir išteklių įvairiuose ekonomikos instituciniuose sektoriuose struktūra. Pagal šią sistemą ekonomika suskirstoma išskiriant visų prekių ir paslaugų sandorius, sudarytus per tam tikrą laikotarpį (pvz., ketvirtį ar metus) tarp įvairių ekonominės veiklos rūšių ir galutinių vartotojų. Informacija gali būti pateikiama dvejopai:

1.137. Išteklių ir panaudojimo lentelėse pateikiami visos ekonomikos duomenys pagal ekonominės veiklos rūšis (pvz., variklinių transporto priemonių pramonė) ir produktus (pvz., sporto prekės). Lentelėse nurodomi BPV dedamųjų, ekonominės veiklos sąnaudų ir produkcijos, taip pat produktų pasiūlos ir paklausos ryšiai. Išteklių ir panaudojimo lentelėse susiejami skirtingi ekonomikos instituciniai sektoriai (pvz., viešosios bendrovės) ir išsamūs prekių ir paslaugų importo ir eksporto, valdžios sektoriaus išlaidų, namų ūkių ir jiems paslaugas teikiančių NPI išlaidų bei kapitalo formavimo duomenys.

1.138. Parengus išteklių ir panaudojimo lenteles galima patikrinti nacionalinių sąskaitų dedamųjų nuoseklumą ir darnumą vienoje išsamioje sistemoje ir, įtraukus trijų BVP vertinimo metodų (t. y. remiantis gamyba, pajamomis ir išlaidomis) dedamąsias, galima nustatyti vieną BVP įvertį.

1.139. Kompleksiškai subalansuotos išteklių ir panaudojimo lentelės taip pat padeda nuosekliai ir darniai susieti šių trijų sąskaitų dedamąsias:

1.140. Simetrinės sąnaudų ir produkcijos lentelės sudaromos remiantis išteklių ir panaudojimo lentelių ir kitų papildomų šaltinių duomenimis, kad pagal šias lenteles būtų galima atlikti tolesnę analizę.

1.141. Šiose lentelėse duomenys išdėstomi simetriškai (pagal produktus ar ekonominės veiklos rūšis), taip pat taikomas Leontjevo modelis ir kita diagnostinė analizė, pvz., produkcijos koeficientai. Šiose lentelėse atskirai pateikiamas šalyje pagamintų ar suteiktų ir importuotų prekių ar paslaugų vartojimas ir nustatoma teorinė sistema, pagal kurią galima toliau struktūriškai tirti ekonomiką, taip pat galutinės paklausos struktūrą ir galutinės paklausos pokyčių poveikį ekonomikai.

2.01. Šalies ekonomika – sistema, pagal kurią institucijos ir asmenys sąveikauja keisdamiesi prekėmis, paslaugomis ir mokėjimo priemonėmis (pvz., pinigais) ir jas perduodami už pagamintas ir vartojamas prekes ir suteikiamas paslaugas.

Sąveikaujantys ekonomikos vienetai – ekonominiai subjektai, kuriems gali nuosavybės teise priklausyti turtas ir kurie gali prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. Tai instituciniai vienetai.

Nacionalinėse sąskaitose naudojamus vienetus apibrėžti svarbu dėl įvairių priežasčių. Visų pirma vienetai yra pagrindiniai elementai geografiškai apibrėžiant ekonomiką, pvz., tautas, regionus ir tautų grupes, tokias kaip pinigų ar politinės sąjungos. Antra, jie yra pagrindiniai elementai vienetus grupuojant pagal institucinius sektorius. Trečia, jie yra labai svarbūs nustatant, kurie srautai ir likučiai yra įrašomi į sąskaitas. Sandoriai tarp skirtingų to paties institucinio vieneto dalių į nacionalines sąskaitas iš esmės neįrašomi.

2.02. Nacionalinėse sąskaitose naudojami vienetai ir vienetų grupės apibrėžiami atsižvelgiant į ekonominės analizės, kuriai jie skirti, pobūdį, o ne vienetų, paprastai naudojamų statistiniuose tyrimuose, rūšis. Pastarųjų vienetų (pvz., įmonių, kontroliuojančiųjų bendrovių, vienetų pagal veiklos rūšį, vietos vienetų, centrinės valdžios padalinių, ne pelno institucijų, namų ūkių ir kt.) gali nepakakti nacionalinėms sąskaitoms sudaryti, kadangi jos grindžiamos teisiniais, administraciniais ir apskaitos kriterijais.

Statistikos institucijos atsižvelgia į 2010 m. ESS nustatytas analizės vienetų apibrėžtis, kad užtikrintų, jog tyrimuose, kuriuos atliekant renkami duomenys, būtų palaipsniui pradėti naudoti visi informacijos elementai, reikalingi su 2010 m. ESS naudojamais analizės vienetais susijusiems duomenims rengti.

2.03. Viena iš 2010 m. ESS ypatybių yra tai, kad naudojamų vienetų rūšys atitinka tris ekonomikos suskirstymo būdus:

Instituciniai vienetai apibrėžiami siekiant pirmojo iš nurodytų tikslų. 1 punkte nurodytiems veiklos santykiams tirti reikalingi vienetai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti visą su jais susijusią institucinę ekonominę veiklą.

2 ir 3 punktuose nurodytiems gamybos procesams ir techniniams bei ekonominiams santykiams tirti ir regioninei analizei atlikti reikalingi vietos VPVR. Šie vienetai aprašomi toliau šiame skyriuje.

Prieš pateikiant 2010 m. ESS naudojamų vienetų apibrėžtis būtina apibrėžti šalies ekonomikos ribas.

2.04. Vienetai, kurie sudaro šalies ekonomiką ir kurių srautai ir likučiai įrašomi į 2010 m. ESS, yra vienetai rezidentai. Kiekvieno institucinio vieneto rezidavimo šalis yra ta, kurios ekonominėje teritorijoje yra vieneto pagrindinių ekonominių interesų centras. Šie vienetai laikomi vienetais rezidentais, nepaisant jų pilietybės, teisinio statuso ir to, ar jie yra ekonominėje teritorijoje, kai vykdo sandorį.

2.05. Ekonominę teritoriją sudaro:

Žvejybiniai laivai, kiti laivai, plūduriuojančios platformos ir lėktuvai ESS priskiriami prie šalies vienetams rezidentams priklausančios ir (arba) jų eksploatuojamos arba vienetams nerezidentams priklausančios ir vienetų rezidentų eksploatuojamos judriosios įrangos. Su tokios įrangos nuosavybės teisėmis (bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas) ir naudojimu (nuoma, draudimas ir kt.) susiję sandoriai priskiriami šalies, kurios rezidentu yra įrangos savininkas ir (arba) valdytojas, ekonomikai. Finansinės nuomos atvejais laikoma, kad nuosavybės teisės pasikeitė.

Ekonominė teritorija gali reikšti vietovę, kuri yra mažesnė arba didesnė už pirmiau nurodytąją. Didesnės vietovės pavyzdys – valiutų sąjunga, kaip antai Europos pinigų sąjunga, mažesnės – šalies dalis, kaip antai regionas.

2.06. Ekonominei teritorijai nepriskiriami ekstrateritoriniai anklavai.

Ekonominei teritorijai taip pat nepriskiriamos šalies geografinės teritorijos dalys, kurias naudoja šios organizacijos:

Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų ir tarptautinių organizacijų naudojamos teritorijos yra atskiros ekonominės teritorijos. Tokių teritorijų ypatybė yra ta, kad institucijos yra jų vieninteliai rezidentai.

2.07. Pagrindinių ekonominių interesų centras reiškia vietą ekonominėje šalies teritorijoje, kurioje vienetas vykdo ekonominę veiklą ir sudaro sandorius dideliu mastu neribotą laiką arba ribotą, bet pakankamai ilgą laiką (metus ar ilgiau). Laikoma, jog žemės ir pastatų nuosavybės teisės ekonominėje teritorijoje yra pakankama priežastis savininkui toje teritorijoje turėti pagrindinių ekonominių interesų.

Bendrovės beveik visada yra susijusios tik su vienos šalies ekonomika. Dėl mokesčių ir kitų teisinių reikalavimų veiklai kiekvienoje teisinėje jurisdikcijoje vykdyti dažnai įsteigiami atskiri juridiniai vienetai. Be to, kai vienas juridinis vienetas didelę dalį veiklos vykdo dviejose ar daugiau teritorijų (pvz., padalinių, žemės nuosavybės teisių ir daugiateritorinės bendrovės atveju), statistiniais tikslais nustatomas atskiras institucinis vienetas. Atskyrus tokius juridinius vienetus, kiekvienos vėliau nustatomos įmonės rezidavimo vieta būtų aiški. Jei vienetas turi pagrindinių ekonominių interesų, nereiškia, kad vienetai, didelę dalį veiklos vykdantys dviejose ar daugiau teritorijų, neturėtų būti atskiriami.

Jei įmonė neturi fizinės išraiškos, jos rezidavimo vieta nustatoma remiantis ekonomine teritorija, pagal kurios teisės aktus įmonė įsteigta ar įregistruota.

2.08. Šalies rezidentais laikomi vienetai gali būti skirstomi į:

2.09. Kalbant apie vienetus, kurie nėra namų ūkiai, visi jų sandoriai, išskyrus sandorius, susijusius su žemės ir pastatų nuosavybės teisėmis, gali būti susiję su toliau nurodyta veikla:

Institucinis vienetas rezidentas gali būti menamas vienetas rezidentas, jei veiklą, kurią metus ar ilgiau šalyje vykdo vienetas, kuris yra rezidentas kitoje šalyje. Kai veikla vykdoma trumpiau nei vienus metus, ji neatskiriama nuo institucinio vieneto gamintojo veiklos ir atskiras institucinis vienetas nėra nustatomas. Kai veikla yra nereikšminga, nors vykdoma ilgiau nei metus, ir kai diegiami įrenginiai užsienyje, atskiras institucinis vienetas nėra nustatomas, o veikla į sąskaitas įrašoma kaip institucinio vieneto gamintojo veikla.

2.10. Namų ūkiai, kurių pagrindinių ekonominių interesų centras yra šalyje, laikomi vienetais rezidentais, išskyrus tuos, kurie yra žemės ir pastatų savininkai. Jie laikomi rezidentais nepaisant trumpesnių, nei vieni metai laikotarpių, praleistų užsienyje. Namų ūkiams, visų pirma, priskiriami:

Studentai visada laikomi rezidentais, nepaisant jų studijų užsienyje trukmės.

2.11. Visi vienetai, kaip žemės ir (arba) pastatų, sudarančių ekonominės teritorijos dalį, savininkai, yra tos šalies, kurioje yra ta žemė arba tie pastatai, vienetai rezidentai arba menami vienetai rezidentai.

2.12.  Apibrėžtis. Institucinis vienetas yra ekonominis vienetas, kuris atlikdamas pagrindinę funkciją turi teisę savarankiškai priimti sprendimus. Vienetas rezidentas laikomas instituciniu vienetu ekonominėje teritorijoje, kurioje yra jo pagrindiniai ekonominiai interesai, jei jis turi teisę savarankiškai priimti sprendimus ir rengia išsamų sąskaitų rinkinį arba gali jį rengti.

Turintis teisę atliekant pagrindinę funkciją savarankiškai priimti sprendimus subjektas:

2.13. Kai subjektas neturi institucinio vieneto savybių, taikomi šie principai:

2.14. Pagrindinės buveinės ir kontroliuojančiosios bendrovės yra instituciniai vienetai. Jas galima apibrėžti taip:

2.15. Didelės bendrovių grupės sukuriamos, kai patronuojančioji bendrovė kontroliuoja kelias patronuojamąsias bendroves, kurios savo ruožtu gali kontroliuoti joms priklausančias patronuojamąsias bendroves, ir t. t. Kiekviena grupės bendrovė laikoma atskiru instituciniu vienetu, jei ji atitinka institucinio vieneto apibrėžtį.

2.16. Bendrovių grupių nelaikymo vienu instituciniu vienetu privalumas yra tai, kad grupės ne visada būna pastovios tam tikrą laikotarpį ir praktikoje jas nelengva nustatyti. Gali būti sunku gauti grupių, kurių veikla nėra glaudžiai susijusi, duomenų. Daugelis grupių yra per didelės ir pernelyg įvairios, kad jas būtų galima laikyti vienu vienetu, o jų dydis ir sudėtis dėl susijungimo ar perėmimo laikui bėgant gali keistis.

2.17. Specialiosios paskirties vienetas (SPV) arba specialiosios paskirties priemonė (SPP) – paprastai ribotos turtinės atsakomybės akcinė bendrovė arba ribotos atsakomybės bendrija, įsteigta siekiant siaurų, konkrečių arba laikinų tikslų ir skirta finansinei, su mokesčiais ar priežiūra susijusiai rizikai atskirti.

2.18. Bendros SPV apibrėžties nėra, tačiau jam būdingos šios savybės:

2.19. Neatsižvelgiant į tai, ar vienetui būdingos visos nurodytos savybės, ar nė viena iš jų, ar jis apibūdinamas kaip SPV ar panašus vienetas, ar ne, jis laikomas instituciniu vienetu ir pagal pagrindinę jo veiklą priskiriamas tam tikram sektoriui ir tam tikrai ekonominės veiklos rūšiai, išskyrus kai SPV neturi nepriklausomos teisės vykdyti veiklą.

2.20. Priklausomos finansų įstaigos, dirbtinės patronuojamosios bendrovės ir valdžios sektoriaus specialiosios paskirties vienetai, kurių veikla yra visiškai priklausoma, priskiriami sektoriui, kuriam priklauso juos kontroliuojanti įstaiga. Išimtis taikoma, kai šios bendrovės yra nerezidentės, tokiu atveju jos laikomos atskiromis nuo jas kontroliuojančių įstaigų. Tačiau valdžios sektoriaus atveju patronuojamosios bendrovės veikla parodoma valdžios sektoriaus sąskaitose.

2.21. Priklausomos finansų įstaigos pavyzdys – kontroliuojančioji bendrovė, kuriai tik priklauso nuosavybės teise patronuojamųjų bendrovių turtas. Priklausomomis finansų įstaigomis taip pat laikomi, pavyzdžiui, tokie vienetai, kurie turi pirmiau aprašytų SPV būdingų savybių, taip pat investicijų ir pensijų fondai, vienetai, kuriais asmenys ar šeimos naudojasi savo turtui valdyti, vienetai, kurie susijusių bendrovių vardu išduoda skolos vertybinius popierius (tokia bendrovė gali būti vadinama tarpininku), ir kitas finansines funkcijas atliekantys vienetai.

2.22. Nepriklausomumas nuo patronuojančiosios bendrovės gal būti nustatytas pagal atliekamą esminę valdomo turto ir prisiimtų įsipareigojimų kontrolę ir prisiimamą su turtu ir įsipareigojimais susijusią riziką ir naudą. Tokie vienetai priskiriami finansų bendrovių sektoriui.

2.23. Tokio tipo vienetas, negalintis veikti nepriklausomai nuo patronuojančiosios bendrovės ir tik pasyviai valdantis turtą ir įsipareigojimus (kartais apibūdinamas kaip veikiantis savaime) nelaikomas atskiru instituciniu vienetu, išskyrus atvejus, kai jis yra kitos nei patronuojančiosios bendrovės ekonomika rezidentas. Jei jis yra tos pačios ekonomikos kaip ir patronuojančioji bendrovė rezidentas, jis laikomas dirbtine patronuojamąja bendrove, kaip aprašyta toliau.

2.24. Patronuojančiajai bendrovei visiškai priklausanti patronuojamoji bendrovė gali būti įsteigta siekiant teikti paslaugas patronuojančiajai bendrovei ar kitoms tos pačios grupės bendrovėms, kad būtų išvengta mokesčių, sumažinti įsipareigojimai bankroto atveju ar užtikrinti kiti techniniai pranašumai pagal konkrečioje šalyje galiojančius mokesčių ar bendrovių įstatymus.

2.25. Apskritai tokių tipų vienetai neatitinka institucinio vieneto apibrėžties, nes jie negali veikti pakankamai nepriklausomai nuo patronuojančiosios bendrovės, be to, jų galimybės valdyti jų balanse nurodytą turtą ar sudaryti su šiuo turtu susijusius sandorius gali būti ribotos. Jų produkcijos mastą ir kainas nustato patronuojančioji bendrovė, kuri (tikėtina kartu su kitomis tos pačios grupės bendrovėmis) yra jų vienintelis klientas. Todėl jos nelaikomos atskirais instituciniais vienetais. Jos laikomos neatsiejama patronuojančiosios bendrovės dalimi ir jų sąskaitos yra konsoliduojamos su patronuojančiosios bendrovės sąskaitomis, išskyrus atvejus, kai jos yra kitoje ekonominėje teritorijoje nei patronuojančioji bendrovė.

2.26. Minėtas dirbtines patronuojamąsias bendroves būtina atskirti nuo vienetų, vykdančių tik papildomą veiklą. Papildomos veiklos aprėpčiai priskiriamos tik tokios aptarnavimo funkcijos, kurios daugiau ar mažiau būtinos visoms įmonėms, kaip antai patalpų valymas, algalapių tvarkymas arba su informacinių technologijų infrastruktūra susijusių paslaugų teikimas įmonei (žr. 1 skyriaus 1.31 dalį).

2.27. Valdžios sektorius taip pat gali steigti specialios paskirties vienetus, kurie savo savybėmis ir funkcijomis būtų panašūs į priklausomas finansų įstaigas ir dirbtines patronuojamąsias bendroves. Tokie vienetai neturi įgaliojimų veikti nepriklausomai, jie gali vykdyti tik tam tikrus sandorius. Jiems netenka su jų valdomu turtu ir įsipareigojimais susijusios rizikos ir naudos. Tokie vienetai, jei jie yra rezidentai, laikomi ne atskirais vienetais, o neatsiejama valdžios sektoriaus dalimi. Jei šie vienetai yra nerezidentai, jie laikomi atskirais vienetais. Visi jų užsienyje vykdyti sandoriai nurodomi atitinkamuose sandoriuose su valdžios sektoriumi. Taigi laikoma, kad vienetas, kuris skolinasi užsienyje, tą pačią sumą ir tomis pačiomis kaip pradinės sąlygomis skolina valdžios sektoriui.

2.28. Apibendrinant SPV, neturinčių nepriklausomų teisių vykdyti veiklą, sąskaitos konsoliduojamos su patronuojančiosios bendrovės sąskaitomis, išskyrus atvejus, kai jie yra kitos ekonomikos nei patronuojančioji bendrovė rezidentai. Tačiau yra viena šios bendrosios taisyklės išimtis – kai SPV nerezidentą įsteigia valdžios sektorius.

2.29. Menami vienetai rezidentai apibrėžiami kaip:

Nepaisant to, ar menami vienetai rezidentai rengia tik dalines sąskaitas ir ar gali savarankiškai priimti sprendimus, jie laikomi instituciniais vienetais.

2.30. Instituciniais vienetais laikomi:

2.31. Atliekant makroekonominę analizę, kiekvieno institucinio vieneto veikla atskirai nenagrinėjama; nagrinėjama agreguota panašių institucijų veikla. Todėl vienetai yra jungiami į grupes, vadinamas instituciniais sektoriais, kurie dar gali būti skirstomi į subsektorius.

2.32. Kiekviename sektoriuje ir subsektoriuje grupuojami panašios ekonominės elgsenos instituciniai vienetai.

2.1 diagrama.    Vienetų priskyrimas sektoriams

2.33. Instituciniai vienetai grupuojami į sektorius pagal tai, kokio tipo gamintojai jie yra, ir atsižvelgiant į jų pagrindinę veiklą ir funkciją, kurios, kaip manoma, parodo jų ekonominę elgseną.

2.34. 2.1 diagramoje parodyta, kaip vienetai priskiriami pagrindiniams sektoriams. Siekiant nustatyti vieneto rezidento, kuris nėra namų ūkis, sektorių, pagal diagramą būtina nustatyti, ar jį kontroliuoja valdžios sektorius ar ne, ir ar jis yra rinkos ar ne rinkos gamintojas.

2.35. Finansų ar ne finansų bendrovės kontrolė – gebėjimas nustatyti bendrąją veiklos politiką, pvz., prireikus pasirenkant atitinkamus direktorius.

2.36. Atskiras institucinis vienetas (kita bendrovė, namų ūkis, ne pelno institucija ar valdžios sektoriaus vienetas) gauna teisę kontroliuoti bendrovę arba kvazibendrovę, įgydamas daugiau nei pusę balsavimo teisę turinčių akcijų arba kitokiu būdu kontroliuodamas daugiau nei pusę akcininkų balsavimo teisių.

2.37. Kad galėtų kontroliuoti daugiau nei pusę akcininkų balsavimo teisių, instituciniam vienetui nebūtina turėti balsavimo teisę suteikiančių akcijų. Bendrovė C gali būti kitos bendrovės B, kurioje trečiajai bendrovei A priklauso dauguma balsavimo teisę suteikiančių akcijų, dukterinė bendrovė. Bendrovė C laikoma bendrovės B dukterine bendrove, kai bendrovė B kontroliuoja daugiau kaip pusę bendrovės C akcininkų balsavimo teisių arba bendrovė B yra bendrovės C akcininkė, turinti teisę skirti ar nušalinti daugumą bendrovės C vadovų.

2.38. Valdžios sektorius gauna teisę kontroliuoti bendrovę paskelbus specialų teisės aktą, potvarkį ar reglamentą, kuriuo valdžios sektoriui suteikiama teisė nustatyti bendrovės politiką. Toliau pateikiami rodikliai yra pagrindiniai veiksniai nustatant, ar valdžios sektorius kontroliuoja bendrovę:

Kontrolei nustatyti gali pakakti vieno rodiklio, tačiau kitais atvejais kontrolę gali rodyti keli atskiri rodikliai.

2.39. Nustatant, ar ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais, yra kontroliuojamos, atsižvelgiama į šiuos penkis rodiklius:

Kaip ir bendrovių atveju, tam tikrais atvejais kontrolei nustatyti gali pakakti vieno rodiklio; kitais atvejais kontrolę gali rodyti keli atskiri rodikliai, juos naudojant kartu.

2.40. Norint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje klasifikuoti valdžios sektorių ir bendrovių sektorių, būtina atsižvelgti į 1.37 dalyje nurodytus kriterijus.

2.41. Sektorius skirstomas į subsektorius remiantis su tuo sektoriumi susijusiais kriterijais; pvz., valdžios sektorius gali būti skirstomas į centrinę, krašto (regiono) ir vietos valdžią ir socialinės apsaugos fondus. Tai leidžia tiksliau apibūdinti vienetų ekonominę elgseną.

Į sektorių ir subsektorių sąskaitas įrašoma visa (pagrindinė ir nepagrindinė) atitinkamam sektoriui priskiriamų institucinių vienetų veikla.

Kiekvienas institucinis vienetas priklauso tik vienam sektoriui ar subsektoriui.

2.42. Kad būtų galima institucinį vienetą, kurio pagrindinė funkcija yra prekių gamyba ir paslaugų teikimas, priskirti tam tikram sektoriui, pirmiausia reikia nustatyti jo, kaip gamintojo, tipą.

2.43. 2.2 lentelėje pateikiami kiekvienam sektoriui būdingi gamintojų tipai ir pagrindinė veikla bei funkcijos:

2.44. Likusio pasaulio sektoriui (S.2) priskiriami vienetų rezidentų ir vienetų nerezidentų srautai ir pozicijos – vienetams nerezidentams nėra būdingi panašūs tikslai ar elgsenos tipai, juos galima nustatyti tik pagal jų srautus ir pozicijas su vienetais rezidentais.

2.45.  Apibrėžtis. Ne finansų bendrovių sektorių (S.11) sudaro instituciniai vienetai, kurie yra nepriklausomi juridiniai vienetai ir rinkos gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas. Ne finansų bendrovių sektoriui taip pat priskiriamos ne finansų kvazibendrovės. (Žr. 2.13 dalies f punktą).

2.46. Priskiriami šie instituciniai vienetai:

2.47. Ne finansų kvazibendrovės – visos juridinio statuso neturinčios įstaigos, kurios yra rinkos gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas ir kurios atitinka kvazibendrovėms taikomas sąlygas (žr. 2.13 dalies f punktą).

Ne finansų kvazibendrovės privalo turėti pakankamai informacijos, kad galėtų parengti išsamų sąskaitų rinkinį, ir veikia kaip bendrovės. Jų de facto ryšys su savininku yra toks pat, kaip bendrovės su jos akcininkais.

Namų ūkiams, valdžios sektoriaus vienetams arba ne pelno institucijoms nuosavybės teisėmis priklausančios ne finansų kvazibendrovės jungiamos į grupes kartu su ne finansų bendrovėmis ne finansų bendrovių sektoriuje, o ne jų savininko sektoriuje.

2.48. Išsamus sąskaitų rinkinys, įskaitant balansą, nėra pakankamas pagrindas rinkos gamintojus laikyti tokiais instituciniais vienetais kaip kvazibendrovės. Bendrijos ir viešieji gamintojai, išskyrus nurodytus 2.46 dalies a, b, c ir f punktuose ir individualiąsias įmones, paprastai nėra laikomi atskirais instituciniais vienetais net jeigu jie rengia išsamų sąskaitų rinkinį, nes jie negali priimti savarankiškų sprendimų, o jų vadovybę kontroliuoja jų savininkai namų ūkiai, ne pelno institucijos arba valdžios sektorius.

2.49. Ne finansų bendrovėms priskiriami kvazibendrovėmis laikomi menami vienetai rezidentai.

2.50. Ne finansų bendrovių sektorius skirstomas į tris subsektorius:

2.51. Apibrėžtis: viešųjų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės, kvazibendrovės ir ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausimais juridiniais vienetais ir kurios yra rinkos gamintojai, kontroliuojami valdžios sektoriaus vienetų.

2.52. Viešosios kvazibendrovės yra valdžios sektoriaus vienetams tiesiogiai nuosavybės teisėmis priklausančios kvazibendrovės.

2.53.  Apibrėžtis. Nacionalinių privačiųjų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės, kvazibendrovės ir ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurios yra valdžios sektoriaus vienetų ar institucinių vienetų nerezidentų nekontroliuojami rinkos gamintojai.

Šiam subsektoriui priskiriamos tiesioginių užsienio investicijų bendrovės ir kvazibendrovės, nepriskiriamos užsienio kontroliuojamų ne finansų bendrovių subsektoriui (S.11003).

2.54.  Apibrėžtis. Užsienio kontroliuojamų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurias kontroliuoja instituciniai vienetai nerezidentai.

Šiam subsektoriui priskiriama:

2.55.  Apibrėžtis: finansų bendrovių sektorių (S.12) sudaro instituciniai vienetai, kurie yra nepriklausomi juridiniai vienetai, rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra finansinių paslaugų teikimas. Tokie instituciniai vienetai apima visas bendroves ir kvazibendroves, kurių pagrindinė veikla yra:

Be to, finansinėms bendrovėms priskiriami finansines paslaugas teikiantys instituciniai vienetai, su kurių didžiąja turto ar įsipareigojimų dalimi susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

2.56. Finansinis tarpininkavimas – veikla, kurią vykdydamas institucinis vienetas įsigyja finansinio turto ir savo vardu prisiima įsipareigojimų, rinkoje sudarydamas finansinius sandorius. Finansinių tarpininkų turtas ir įsipareigojimai pakeičiami arba perskirstomi dėl, pvz., išpirkimo terminų, masto, rizikos ir kt. panašių veiksnių finansinio tarpininkavimo procese.

Pagalbinė finansinė veikla – su finansiniu tarpininkavimu susijusi, bet jam nepriskiriama veikla.

2.57. Vykdant finansinį tarpininkavimą daugiau lėšų turinčių trečiųjų šalių lėšos nukreipiamos trečiosioms šalims, kurioms trūksta lėšų. Finansinis tarpininkas ne tik veikia kaip kitų institucinių vienetų tarpininkas, bet ir rizikuoja, įsigydamas finansinį turtą ir savo vardu prisiimdamas įsipareigojimus.

2.58. Finansinio tarpininkavimo procesas gali būti susijęs su visų kategorijų įsipareigojimais, išskyrus kategorijai „kitos mokėtinos sumos“ (AF.8) priskiriamus įsipareigojimus. Su finansinio tarpininkavimo procesu susijęs finansinis turtas gali būti priskiriamas įvairioms kategorijoms, įskaitant kategoriją „kitos gautinos sumos“, bet išskyrus kategoriją „draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos“ (AF.6). Finansiniai tarpininkai gali investuoti savo lėšas į nefinansinį turtą, įskaitant nekilnojamąjį turtą. Kad būtų laikoma finansiniu tarpininku, bendrovė turėtų prisiimti įsipareigojimus rinkoje ir vykdyti lėšų formos keitimo veiklą. Nekilnojamojo turto bendrovės nelaikomos finansiniais tarpininkais.

2.59. Draudimo bendrovių ir pensijų fondų užduotis – sumažinti riziką. Tokių institucijų įsipareigojimai – draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6). Tuos įsipareigojimus atitinka draudimo bendrovių ir pensijų fondų, veikiančių kaip finansiniai tarpininkai, investicijos.

2.60. Investiciniai fondai (toliau vadinami pinigų rinkos fondais (PRF) ir ne pinigų rinkos fondais (ne PRF)) pirmiausia prisiima įsipareigojimus išleisdami investicinių fondų akcijas (vienetus) (AF.52). Jie keičia lėšų formą, už tas lėšas įsigydami finansinio turto ir (arba) nekilnojamojo turto. Investiciniai fondai priskiriami finansiniams tarpininkams. Bet koks jų turto ir įsipareigojimų (išskyrus tik jų pačių akcijas) vertės pokytis turi įtakos jų nuosavoms lėšoms (žr. 7.07 dalį). Kadangi nuosavų lėšų kiekis atitinka investicinio fondo akcijų ar vienetų vertę, bet koks fondo turto ir įsipareigojimų vertės pokytis turės poveikio šių akcijų ar vienetų rinkos vertei. Į nekilnojamąjį turtą investuojantys investiciniai fondai laikomi finansiniais tarpininkais.

2.61. Vykdant finansinį tarpininkavimą tik įsigyjamas visuomenės arba konkrečių ir santykinai didelių jos grupių turtas ir prisiimami įsipareigojimai. Jei veikla susijusi tik su maža asmenų grupe arba šeima, finansinis tarpininkavimas nevykdomas.

2.62. Tačiau bendram finansinio tarpininkavimo apribojimui, susijusiam su rinkos finansiniais sandoriais, gali būti taikomos išimtys. Jų pavyzdžiai yra municipaliniai kredito ir taupomieji bankai, priklausantys nuo susijusių savivaldybių, arba finansinės nuomos bendrovės, kurių lėšų įsigijimas ar lėšų investavimas priklauso nuo patronuojančiosios bendrovių grupės. Tam, kad jos būtų priskiriamos finansiniams tarpininkams, jų skolinimas arba santaupų priėmimas turi būti nepriklausomas atitinkamai nuo susijusios savivaldybės ar patronuojančiosios grupės.

2.63. Pagalbinė finansinė veikla – pagalbinė veikla, skirta sandoriams, susijusiems su finansiniu turtu ir įsipareigojimais, realizuoti ir lėšoms pakeisti arba perskirstyti. Finansiniai pagalbininkai nerizikuoja įsigydami finansinį turtą ar prisiimdami įsipareigojimus. Jie palengvina finansinį tarpininkavimą. Pagrindinės buveinės, kurių visos patronuojamosios bendrovės arba jų dauguma yra finansų bendrovės, laikomos finansiniais pagalbininkais.

2.64. Kitos finansų bendrovės, išskyrus finansinius tarpininkus ir finansinius pagalbininkus, yra instituciniai vienetai, teikiantys finansines paslaugas, kai su didžiąja dalimi jų turto ar įsipareigojimų susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

2.65 Finansų bendrovių sektoriui (S.12) priskiriami šie instituciniai vienetai:

2.66. Finansų bendrovių sektorius skirstomas į šiuos subsektorius: