2013R0549 — LT — 24.08.2015 — 001.001


Šis dokumentas yra skirtas tik informacijai, ir institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį

►B

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 549/2013

2013 m. gegužės 21 d.

dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje

(Tekstas svarbus EEE)

(OL L 174 2013.6.26, p. 1)

iš dalies keičiamas:

 

 

Oficialusis leidinys

  Nr.

puslapis

data

►M1

KOMISIJOS DELEGUOTASIS REGLAMENTAS (ES) 2015/1342 2015 m. balandžio 22 d.

  L 207

35

4.8.2015




▼B

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) Nr. 549/2013

2013 m. gegužės 21 d.

dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Europos Sąjungoje

(Tekstas svarbus EEE)



EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 338 straipsnio 1 dalį,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos Centrinio Banko nuomonę ( 1 ),

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros ( 2 ),

kadangi:

(1)

politikai formuoti Sąjungoje ir valstybių narių ekonomikos bei ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) stebėsenai vykdyti reikalinga palyginama, naujausia ir patikima informacija apie kiekvienos valstybės narės ar regiono ūkio struktūrą ir ekonominės padėties raidą;

(2)

Komisija turėtų dalyvauti vykdant valstybių narių ekonomikos bei EPS stebėseną ir visų pirma reguliariai teikti Tarybai valstybių narių pažangos vykdant savo įsipareigojimus, susijusius su EPS, ataskaitas;

(3)

Sąjungos piliečiams ekonominės sąskaitos reikalingos kaip pagrindinė priemonė bet kurios valstybės narės ar regiono ekonominei padėčiai analizuoti. Siekiant palyginamumo tokios sąskaitos turėtų būti rengiamos pagal vienodus ir vienodai aiškinamus principus. Siekiant užtikrinti kuo didesnį skaidrumą visuose sektoriuose, pateikta informacija turėtų būti kuo tikslesnė, išsamesnė ir pateikta laiku;

(4)

Komisija nacionalinių ir regioninių sąskaitų agreguotus rodiklius turėtų naudoti Sąjungos administraciniais tikslais, visų pirma – biudžeto skaičiavimams;

(5)

1970 m. buvo paskelbtas administracinis dokumentas „Europos integruotų ekonominių sąskaitų sistema (ESS)“, apimantis šio reglamento taikymo sritį. Tą dokumentą savarankiškai ir vien savo atsakomybe parengė Europos Bendrijų statistikos tarnyba ir tai buvo tos tarnybos ir valstybių narių nacionalinių statistikos institucijų kelerių bendro darbo metų rezultatas, siekiant sukurti Europos Bendrijų ekonominės ir socialinės politikos reikalavimus atitinkančią nacionalinių sąskaitų sistemą. Tai buvo iki to meto Bendrijų naudotos Jungtinių Tautų nacionalinių sąskaitų sistemos Bendrijai pritaikyta redakcija. Siekiant pirminę redakciją atnaujinti, 1979 m. paskelbta antroji dokumento redakcija ( 3 );

(6)

1996 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2223/96 dėl Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistemos Bendrijoje ( 4 ) nustatyta Bendrijos ekonominės, socialinės ir regioninės politikos reikalavimus atitinkanti nacionalinių sąskaitų sistema. Iš esmės ta sistema atitiko tuometinę naują nacionalinių sąskaitų sistemą, kurią 1993 m. vasario mėn. priėmė Jungtinių Tautų statistikos komisija (1993 m. NSS), kad visų Jungtinių Tautų šalių narių duomenys būtų palyginami tarptautiniu mastu;

(7)

1993 m. NSS buvo atnaujinta 2009 m. vasario mėn. Jungtinių Tautų statistikos komisijai priėmus naują nacionalinių sąskaitų sistemą (2008 m. NSS) siekiant, kad nacionalinės sąskaitos būtų labiau suderintos su naujomis ekonominėmis aplinkybėmis, metodologinių tyrimų pažanga ir naudotojų poreikiais;

(8)

siekiant atsižvelgti į NSS pokyčius, reikia patikslinti Reglamentu (EB) Nr. 2223/96 (1995 m. ESS) nustatytą Europos sąskaitų sistemą, kad pagal šį reglamentą nustatyta patikslinta Europos sąskaitų sistema atitiktų 2008 m. NSS redakciją, kuri būtų pritaikyta prie valstybių narių ūkio struktūros, o Sąjungos duomenis būtų galima palyginti su jos pagrindinių tarptautinių partnerių sukauptais duomenimis;

(9)

siekiant nustatyti aplinkos ekonomines sąskaitas kaip patikslintos Europos sąskaitų sistemos palydovines sąskaitas, 2011 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 691/2011 dėl Europos aplinkos ekonominių sąskaitų ( 5 ) nustatyta bendra Europos aplinkos ekonominių sąskaitų rinkimo, rengimo, perdavimo ir vertinimo sistema;

(10)

rengiant aplinkos ir socialines sąskaitas, reikėtų visapusiškai atsižvelgti ir į 2009 m. rugpjūčio 20 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui „BVP ir kiti rodikliai pažangai kintančiame pasaulyje vertinti“. Reikia intensyviai tęsti metodologinius tyrimus ir duomenų patikrinimus, visų pirma dėl klausimų, susijusių su BVP ir kitais rodikliais bei strategija „Europa 2020“, kad būtų galima parengti išsamesnį gerovės ir pažangos kiekybinio vertinimo metodą siekiant remti pažangų, tvarų ir integracinį augimą. Šiame kontekste turėtų būti sprendžiami išorinių aplinkos veiksnių ir socialinės nelygybės klausimai. Taip pat reikėtų atsižvelgti į produktyvumo pokyčių klausimą. Taip turėtų būti sudaryta galimybė kuo greičiau gauti duomenų, kurie papildytų BVP rodiklius. 2013 m. Komisija turėtų Europos Parlamentui ir Tarybai pateikti tolesnės veiklos Komunikatą dėl „BVP ir kitų rodiklių“, o prireikus 2014 m. – pasiūlymų dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų. Nacionalinių ir regioninių sąskaitų duomenys turėtų būti laikomi vienu iš būdų tiems tikslams pasiekti;

(11)

reikėtų išnagrinėti galimybę taikyti naujus, automatinius rinkimo realiuoju laiku metodus;

(12)

šiuo reglamentu nustatytoje patikslintoje Europos sąskaitų sistemoje (2010 m. ESS), be kita ko, pateikiama metodologija ir duomenų perdavimo programa, kurioje nurodytos sąskaitos ir lentelės, kurias laikydamosi nustatytų terminų turi pateikti visos valstybės narės. Tas sąskaitas ir lenteles Komisija turėtų pateikti naudotojams konkrečiomis dienomis ir, atitinkamais atvejais, pagal iš anksto paskelbtą paskelbimo tvarkaraštį, visų pirma vykdant ekonominės konvergencijos stebėseną ir siekiant glaudaus valstybių narių ekonominės politikos koordinavimo;

(13)

skelbiant duomenis reikėtų laikytis į naudotojus orientuoto požiūrio, tuo būdu suteikiant prieinamą ir naudingą informaciją Sąjungos piliečiams ir kitiems suinteresuotiesiems subjektams;

(14)

2010 m. ESS palaipsniui bus pakeistos visos kitos sistemos ir ji taps pagrindine bendrų standartų, apibrėžčių, klasifikatorių ir apskaitos taisyklių sistema, kad valstybės narės galėtų parengti savo sąskaitas Sąjungos tikslais ir valstybių narių rezultatus būtų galima palyginti;

(15)

remiantis 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1059/2003 dėl bendro teritorinių statistinių vienetų klasifikatoriaus (NUTS) nustatymo ( 6 ), visų valstybių narių statistiniai duomenys, kurie teikiami Komisijai ir kurie turi būti suskirstyti pagal teritorinius vienetus, turėtų būti suskirstyti pagal NUTS klasifikatorių. Todėl norint gauti palyginamą regionų statistiką teritoriniai vienetai turėtų būti nustatomi pagal NUTS klasifikatorių;

(16)

valstybių narių duomenų perdavimas, įskaitant konfidencialių duomenų perdavimą, reglamentuojamas taisyklėmis, išdėstytomis 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 223/2009 dėl Europos statistikos ( 7 ). Atitinkamai, priemonėmis, kurių imamasi pagal šį reglamentą, taip pat turėtų būti užtikrinama konfidencialių duomenų apsauga ir tai, kad rengiant ir platinant Europos statistiką duomenys nebūtų neteisėtai atskleidžiami ar naudojami ne statistikos tikslais;

(17)

sudaryta darbo grupė netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų (NAFTAP) vertinimo nacionalinėse sąskaitose klausimui toliau nagrinėti, įskaitant klausimą dėl pagal riziką koreguojamo metodo, pagal kurį į NAFTAP skaičiavimą neįtraukiamas rizikos komponentas, kad būtų atspindėtos ateityje numatomos sąnaudos, susidarančios dėl realizuotos rizikos. Siekiant geresnių rezultatų, atsižvelgiant į šios darbo grupės išvadas gali prireikti iš dalies keisti NAFTAP skaičiavimo ir priskyrimo metodologiją priimant deleguotąjį aktą;

(18)

išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai yra investicijos, todėl jos turėtų būti įrašomos į sąskaitas kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas. Vis dėlto deleguotuoju aktu reikia nustatyti moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skirtų išlaidų duomenų, kurie į sąskaitas būtų įrašomi kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, formatą, kai atlikus patikrinimą, grindžiamą papildomų lentelių parengimu, bus pakankamai įsitikinta, kad duomenys jau yra pakankamai patikimi ir palyginami;

(19)

2011 m. lapkričio 8 d. Tarybos direktyvoje 2011/85/ES dėl reikalavimų valstybių narių biudžeto sistemoms ( 8 ) reikalaujama skelbti svarbią informaciją apie sąlyginius įsipareigojimus, įskaitant vyriausybės garantijas, neveiksnias paskolas ir įsipareigojimus, susijusius su viešųjų bendrovių veikla, įskaitant jų apimtį, kurie gali turėti didelį poveikį valstybių biudžetams. Dėl tų reikalavimų informacija turi būti skelbiama papildomai šalia šiame reglamente reikalaujamos skelbti informacijos;

(20)

2012 m. birželio mėn. Komisija (Eurostatas) įsteigė darbo grupę Direktyvos 2011/85/ES poveikio fiskalinių duomenų rinkimui ir platinimui klausimams nagrinėti, kuri daug dėmesio skyrė tam, kaip įgyvendinami reikalavimai, susiję su sąlyginiais įsipareigojimais ir kita svarbia informacija, kuri gali rodyti potencialiai didelį poveikį valstybių biudžetams, įskaitant vyriausybės garantijas, viešųjų bendrovių įsipareigojimus, viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes, neveiksnias paskolas ir valdžios sektoriaus finansuojamas įmonių kapitalo dalis. Visapusiškai įgyvendindama savo darbą, ta darbo grupė turėtų prisidėti tinkamai analizuojant ekonominius santykius, kuriais grindžiamos viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės sutartys, įskaitant atitinkamais atvejais statybos, prieinamumo ir paklausos riziką, ir užfiksuojant nebalansinių viešojo ir privačiojo sektorių partnerysčių netiesiogines skolas – taip skatinant didesnį skaidrumą ir patikimą skolų statistiką;

(21)

Tarybos sprendimu 74/122/EEB ( 9 ) įsteigtas Ekonominės politikos komitetas (EPK) vykdo darbą, susijusį su pensijų ir pensijų reformų tvarumu. Reikėtų tiek nacionaliniu, tiek Europos lygiu glaudžiai koordinuoti statistikų darbą ir EPK remiamų ekspertų darbą senėjančios visuomenės klausimais, susijusį su makroekonominėmis prielaidomis ir kitais aktuariniais kriterijais, siekiant užtikrinti rezultatų nuoseklumą ir palyginamumą tarp šalių, taip pat veiksmingą su pensijomis susijusių duomenų ir informacijos perdavimą naudotojams ir suinteresuotiesiems subjektams. Be to, reikėtų aiškiai nurodyti, kad socialinio draudimo sistemoje sukaupti pensiniai įsipareigojimai / teisės patys savaime nėra viešųjų finansų tvarumo matas;

(22)

duomenys ir informacija apie valstybių narių sąlyginius įsipareigojimus teikiami atsižvelgiant į su daugiašalės priežiūros procedūra, nustatyta Stabilumo ir augimo pakte, susijusį darbą. Komisija iki 2018 m. liepos mėn. turėtų pateikti ataskaitą, kurioje įvertintų, ar tie duomenys turėtų būti teikiami 2010 m. ESS kontekste;

(23)

svarbu pabrėžti valstybių narių regioninių sąskaitų svarbą Sąjungos regioninei, ekonominei ir socialinei sanglaudos politikai, taip pat ekonominės tarpusavio priklausomybės analizės svarbą. Be to, pripažįstama, kad reikia didinti regioninio lygio sąskaitų, įskaitant valdžios sektoriaus sąskaitas, skaidrumą. Komisija (Eurostatas) turėtų itin daug dėmesio skirti regionų, kuriuose yra valstybių narių autonominiai regionai ar autonominės vyriausybės, fiskaliniams duomenims;

(24)

siekiant iš dalies keisti šio reglamento A priedą, kad būtų užtikrintas suderintas aiškinimas arba palyginamumas tarptautiniu mastu, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti aktus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį. Ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu tinkamai konsultuotųsi, įskaitant konsultacijas su Europos statistikos sistemos komitetu, įsteigtu pagal Reglamentą (EB) Nr. 223/2009. Be to, vadovaujantis SESV 127 straipsnio 4 dalimi ir 282 straipsnio 5 dalimi, ypač svarbu, kad Komisija parengiamųjų darbų metu atitinkamais atvejais konsultuotųsi su Europos Centriniu Banku jo kompetencijos srityse. Ruošdama ir rengdama deleguotuosius aktus Komisija turėtų užtikrinti, kad susiję dokumentai būtų tuo pačiu metu tinkamai laiku persiųsti Europos Parlamentui ir Tarybai;

(25)

daugelis Sąjungos ekonomikos valdymo sistemoje, visų pirma perviršinio deficito ir makroekonominių disbalansų procedūrose, naudojamų statistikos agreguotų rodiklių yra apibrėžti remiantis ESS. Teikdama duomenis ir ataskaitas pagal tas procedūras, Komisija turėtų suteikti tinkamos informacijos apie 2010 m. ESS metodinių pokyčių, nustatytų deleguotaisiais aktais pagal šio reglamento nuostatas, poveikį atitinkamiems agreguotiems rodikliams;

(26)

siekdama užtikrinti ESS mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros duomenų patikimumą ir palyginamumą, Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, iki 2013 m. gegužės mėn. pabaigos atliks vertinimą, ar mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros duomenys galiojančiomis ir palyginamosiomis kainomis jau yra pakankamai kokybiški nacionalinių sąskaitų rengimo tikslais;

(27)

šiam reglamentui įgyvendinti reikės atlikti svarbių nacionalinių statistikos sistemų pakeitimų, todėl Komisija valstybėms narėms nustatys nukrypti leidžiančias nuostatas. Visų pirma nacionalinių sąskaitų duomenų perdavimo programoje turėtų būti atsižvelgta į esminius politinius ir statistinius pokyčius, kurie ataskaitiniais programos laikotarpiais įvyko kai kuriose valstybėse narėse. Komisijos nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos turėtų būti laikinos ir peržiūrimos. Komisija turėtų teikti paramą atitinkamoms valstybėms narėms dedant pastangas užtikrinti, kad būtų atlikti reikiami jų statistikos sistemų pakeitimai, kad tos nukrypti leidžiančios nuostatos būtų kuo greičiau nebetaikomos;

(28)

duomenų perdavimo terminų sutrumpinimas galėtų sudaryti papildomą reikšmingą naštą ir išlaidų respondentams ir nacionalinėms statistikos tarnyboms Sąjungoje ir todėl gali pablogėti rengiamų duomenų kokybė. Todėl nustatant duomenų perdavimo terminus turėtų būti atsižvelgiama į naudos ir žalos pusiausvyrą;

(29)

siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai ( 10 );

(30)

kadangi šio reglamento tikslo, t. y. nustatyti patikslintą Europos sąskaitų sistemą, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi to tikslo būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(31)

pasikonsultuota su Europos statistikos sistemos komitetu;

(32)

pasikonsultuota su Pinigų, finansų ir mokėjimų balanso statistikos komitetu, įsteigtu 2006 m. lapkričio 13 d. Tarybos sprendimu 2006/856/EB dėl Pinigų, finansų ir mokėjimų balanso statistikos komiteto įsteigimo ( 11 ), ir Bendrųjų nacionalinių pajamų komitetu (BNP komitetas), įsteigtu 2003 m. liepos 15 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 dėl bendrųjų nacionalinių pajamų rinkos kainomis suderinimo (BNP reglamentas) ( 12 ),

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:



1 straipsnis

Dalykas

1.  Šiuo reglamentu nustatoma 2010 m. Europos sąskaitų sistema (toliau – 2010 m. ESS arba ESS).

2.  2010 m. ESS nustatoma:

a) bendrų standartų, apibrėžčių, klasifikatorių ir apskaitos taisyklių, naudojamų sąskaitoms ir lentelėms rengti, kad jas būtų galima palyginti Sąjungos tikslais, kartu su pagal 3 straipsnį reikalaujamais rezultatais, metodologija (A priedas);

b) programa (B priedas), kurioje pateikiami terminai, kurių laikydamosi valstybės narės perduoda Komisijai (Eurostatui) sąskaitas ir lenteles, kurios parengiamos pagal a punkte nurodytą metodologiją.

3.  Nedarant poveikio 5 ir 10 straipsniams, šis reglamentas taikomas visiems Sąjungos aktams, kuriuose yra nuoroda į ESS ar jos apibrėžtis.

4.  Šiuo reglamentu valstybės narės neįpareigojamos rengti sąskaitų savo reikmėms pagal 2010 m. ESS.

2 straipsnis

Metodologija

1.  1 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta 2010 m. ESS metodologija pateikiama A priede.

2.  Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 7 straipsnį dėl 2010 m. ESS metodologijos dalinių pakeitimų, siekiant patikslinti ir pagerinti metodologijos turinį tam, kad būtų užtikrintas suderintas aiškinimas ar palyginamumas tarptautiniu mastu su sąlyga, kad jais nekeičiamos pagrindinės sąvokos, nereikalaujama rengėjų Europos statistikos sistemoje skirti papildomų išteklių jiems įgyvendinti ir dėl jų nėra keičiami nuosavi ištekliai.

3.  Kilus abejonių dėl tinkamo 2010 m. ESS apskaitos taisyklių įgyvendinimo, atitinkama valstybė narė prašo Komisijos (Eurostato) pateikti paaiškinimą. Komisija (Eurostatas) nedelsdama išnagrinėja prašymą ir atitinkamai valstybei narei bei visoms kitoms valstybėms narėms pateikia rekomendaciją dėl prašomo paaiškinimo.

4.  Valstybės narės apskaičiuoja ir priskiria netiesiogiai apskaičiuotas finansinio tarpininkavimo paslaugas (NAFTAP) nacionalinėse sąskaitose remdamosi A priede pateikta metodologija. Komisijai pagal 7 straipsnį suteikiami įgaliojimai iki 2013 m. rugsėjo 17 d. priimti deleguotąjį aktą, kuriame pateikiama patikslinta NAFTAP skaičiavimo ir priskyrimo metodologija. Naudodamasi pagal šią dalį suteiktais įgaliojimais Komisija užtikrina, kad tokiais deleguotaisiais aktais valstybėms narėms ar duomenis teikiantiems subjektams nebūtų sudaryta didelė papildoma administracinė našta.

5.  Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros išlaidas valstybės narės į sąskaitas įrašo kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą. Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 7 straipsnį siekiant užtikrinti valstybių narių 2010 m. ESS mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros duomenų patikimumą ir palyginamumą. Naudodamasi pagal šią dalį suteiktais įgaliojimais Komisija užtikrina, kad tokiais deleguotaisiais aktais valstybėms narėms ar duomenis teikiantiems subjektams nebūtų sudaryta didelė papildoma administracinė našta.

3 straipsnis

Duomenų perdavimas Komisijai

1.  Valstybės narės perduoda Komisijai (Eurostatui) B priede nurodytas sąskaitas ir lenteles per tame priede kiekvienai lentelei nustatytą terminą.

2.  Valstybės narės perduoda Komisijai duomenis ir metaduomenis, reikalaujamus pagal šį reglamentą, vadovaudamosi nurodytu keitimosi duomenimis standartu ir kita praktine tvarka.

Duomenys perduodami arba įkeliami elektroniniu būdu į vienintelę Komisijos duomenų prieigą. Keitimosi duomenimis standartą ir kitą praktinę duomenų perdavimo tvarką patvirtina Komisija įgyvendinimo aktais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4 straipsnis

Kokybės vertinimas

1.  Šio reglamento tikslais perduodamiems duomenims pagal šio reglamento 3 straipsnį taikomi Reglamento (EB) Nr. 223/2009 12 straipsnio 1 dalyje nustatyti kokybės kriterijai.

2.  Valstybės narės teikia Komisijai (Eurostatui) pagal 3 straipsnį perduotų duomenų kokybės ataskaitą.

3.  Šiuo reglamentu reglamentuojamiems duomenims taikant 1 dalyje nurodytus kokybės kriterijus, kokybės ataskaitų teikimo sąlygas, struktūrą, periodiškumą ir vertinimo rodiklius nustato Komisija įgyvendinimo aktais. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.  Perduotų duomenų kokybę vertina Komisija (Eurostatas).

5 straipsnis

Taikymo pradžios ir pirmojo duomenų perdavimo datos

1.  2010 m. ESS pirmą kartą pradedama taikyti duomenims, kurie nustatyti pagal B priedą ir kurie turi būti perduoti nuo 2014 m. rugsėjo 1 d.

2.  Duomenys perduodami Komisijai (Eurostatui) laikantis B priede nustatytų terminų.

3.  Pagal 1 dalį iki pirmo duomenų perdavimo pagal 2010 m. ESS valstybės narės toliau perduoda Komisijai (Eurostatui) sąskaitas ir lenteles, parengtas taikant 1995 m. ESS.

4.  Nedarant poveikio 2000 m. gegužės 22 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinančio Sprendimą 2007/436/EB, Euratomas dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos ( 13 ), 19 straipsniui Komisija ir atitinkama valstybė narė patikrina, ar šis reglamentas taikomas tinkamai, ir tų patikrų rezultatus pateikia šio reglamento 8 straipsnio 1 dalyje nurodytam komitetui.

6 straipsnis

Nukrypti leidžiančios nuostatos

1.  Jei taikant šį reglamentą reikia atlikti svarbių nacionalinės statistikos sistemos pakeitimų, Komisija, priimdama įgyvendinimo aktus, nustato laikinas nukrypti leidžiančias nuostatas valstybėms narėms. Tos nukrypti leidžiančios nuostatos nustoja galioti ne vėliau kaip 2020 m. sausio 1 d. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 8 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.  Komisija laikinas nukrypti leidžiančias nuostatas pagal 1 dalį nustato tik tokiam laikotarpiui, kurio užtenka, kad atitinkama valstybė narė galėtų pakeisti savo statistikos sistemą. Valstybės narės BVP dalis Sąjungoje ar euro zonoje pati savaime nėra pagrindas nustatyti nukrypti leidžiančią nuostatą. Atitinkamais atvejais Komisija teikia paramą atitinkamoms valstybėms narėms, kurios deda pastangas siekdamos užtikrinti, kad būtų atlikti reikiami jų statistikos sistemų pakeitimai.

3.  1 ir 2 dalyse nustatytais tikslais atitinkama valstybė narė Komisijai pateikia tinkamai pagrįstą prašymą ne vėliau kaip 2013 m. spalio 17 d.

Komisija, pasikonsultavusi su Europos statistikos sistemos komitetu, iki 2018 m. liepos 1 d. pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai nustatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo ataskaitą, siekdama įvertinti, ar pagrįsta jas taikyti toliau.

7 straipsnis

Naudojimasis įgaliojimais

1.  Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2.  2 straipsnio 2 ir 5 dalyse nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 16 d. 2 straipsnio 4 dalyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami dviejų mėnesių laikotarpiui nuo 2013 m. liepos 16 d. Likus ne mažiau kaip devyniems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos Komisija parengia naudojimosi deleguotaisiais įgaliojimais ataskaitą. Įgaliojimai savaime pratęsiami tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštaravimų dėl tokio pratęsimo likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki kiekvieno laikotarpio pabaigos.

3.  Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kada atšaukti 2 straipsnio 2, 4 ir 5 dalyse nurodytus deleguotuosius įgaliojimus.

Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui.

4.  Apie priimtą deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

5.  Pagal 2 straipsnio 2, 4 ir 5 dalis priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per tris mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas trimis mėnesiais.

8 straipsnis

Komitetas

1.  Komisijai padeda Europos statistikos sistemos komitetas, įsteigtas Reglamentu (EB) Nr. 223/2009. Tas komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011.

2.  Kai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis.

9 straipsnis

Bendradarbiavimas su kitais komitetais

1.  Visais klausimais, priklausančiais Pinigų, finansų ir mokėjimų balanso statistikos komiteto, įsteigto Sprendimu 2006/856/EB, kompetencijai, Komisija prašo tą komitetą pareikšti nuomonę pagal to sprendimo 2 straipsnį.

2.  Komisija perduoda Bendrųjų nacionalinių pajamų komitetui (toliau – BNP komitetas), įsteigtam Reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003, visą informaciją, susijusią su šio reglamento įgyvendinimu ir būtiną BNP komiteto pareigoms vykdyti.

10 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos

1.  Su biudžetu ir nuosavais ištekliais susijusiais tikslais galiojanti Europos sąskaitų sistema, kaip nurodyta Reglamento (EB, Euratomas) Nr. 1287/2003 1 straipsnio 1 dalyje ir susijusiuose teisės aktuose, visų pirma Reglamente (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000 ir 1989 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamente (EEB, Euratomas) Nr. 1553/89 dėl galutinių vienodų nuosavų išteklių, kaupiamų iš pridėtinės vertės mokesčio, surinkimo priemonių ( 14 ), ir toliau laikoma 1995 m. ESS, kol galioja 2007 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimas 2007/436/EB dėl Europos Bendrijų nuosavų išteklių sistemos ( 15 ).

2.  Taikant išimtį 1 daliai, PVM pagrįstiems nuosaviems ištekliams nustatyti valstybės narės gali naudoti 2010 m. ESS pagrįstus duomenis, kol galioja Sprendimas 2007/463/EB, Euratomas, tais atvejais, kai nėra būtinų išsamių 1995 m. ESS duomenų.

11 straipsnis

Ataskaitų dėl netiesioginių įsipareigojimų teikimas

Komisija iki 2014 m. Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia ataskaitą, kurioje išdėsto turimą informaciją apie viešojo ir privačiojo sektorių partnerystes ir kitus netiesioginius įsipareigojimus, įskaitant sąlyginius įsipareigojimus, nepriskirtus valdžios sektoriui.

Komisija iki 2018 m. Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia dar vieną ataskaitą, kurioje įvertinama, kokiu mastu Komisijos (Eurostato) paskelbta informacija apie įsipareigojimus atspindi netiesioginių įsipareigojimų, įskaitant sąlyginius įsipareigojimus, nepriskirtų valdžios sektoriui, visumą.

12 straipsnis

Peržiūra

Komisija iki 2018 m. liepos 1 d. ir vėliau kas penkeri metai Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šio reglamento taikymo ataskaitą.

Šioje ataskaitoje, inter alia, įvertinama:

a) nacionalinių ir regioninių sąskaitų duomenų kokybė;

b) šio reglamento ir 2010 m. ESS taikomo stebėsenos proceso veiksmingumas ir

c) 2010 m. ESS duomenų ir sąlyginių įsipareigojimų duomenų prieinamumo pažanga.

13 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.




A PRIEDAS

1 SKYRIUS

BENDROJI INFORMACIJA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI

BENDROJI INFORMACIJA

Globalizacija

2010 m. ESS TAIKYMO SRITYS

Analizės ir politikos pagrindas

2010 m. ESS sąvokų ypatybės

Skirstymas pagal sektorius

Palydovinės sąskaitos

2010 m. ESS ir 2008 m. NSS

2010 m. ESS ir ESS 95

2010 m. ESS PAGRINDINIAI PRINCIPAI

Statistiniai vienetai ir jų grupės

Instituciniai vienetai ir sektoriai

Vietos vienetai pagal veiklos rūšį ir ekonominės veiklos rūšys

Vienetai rezidentai ir vienetai nerezidentai; visa ekonomika ir likusio pasaulio sektorius

Srautai ir likučiai

Srautai

Sandoriai

Sandorių ypatybės

Sandoriai tarp vienetų ir vieneto vidaus sandoriai

Piniginiai ir nepiniginiai sandoriai

Atlyginamieji ir neatlyginamieji sandoriai

Pertvarkyti sandoriai

Perskirstymas

Skaidymas

Pagrindinės sandorio šalies nustatymas

Ribiniai atvejai

Kiti turto pokyčiai

Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai

Vertės padidėjimas ir sumažėjimas

Likučiai

Sąskaitų sistema ir agreguoti rodikliai

Sąskaitų sudarymo taisyklės

Dviejų sąskaitos skilčių terminija

Dvejybinio įrašo ir dvigubo dvejybinio įrašo principai

Vertės nustatymas

Specialus produktų vertės nustatymas

Vertės nustatymas palyginamosiomis kainomis

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

Konsolidavimas ir užskaita

Konsolidavimas

Užskaita

Sąskaitos, balansuojamieji straipsniai ir agreguoti rodikliai

Sąskaitų seka

Prekių ir paslaugų sąskaita

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita

Balansuojamieji straipsniai

Agreguoti rodikliai

BVP – vienas iš svarbiausių agreguotų rodiklių

Sąnaudų ir produkcijos sistema

Išteklių ir panaudojimo lentelės

Simetrinės sąnaudų ir produkcijos lentelės

2 SKYRIUS

VIENETAI IR JŲ GRUPĖS

ŠALIES EKONOMIKOS RIBOS

INSTITUCINIAI VIENETAI

Pagrindinės buveinės ir kontroliuojančiosios bendrovės

Bendrovių grupės

Specialiosios paskirties vienetai

Priklausomos finansų įstaigos

Dirbtinės patronuojamosios bendrovės

Valdžios sektoriaus specialiosios paskirties vienetai

INSTITUCINIAI SEKTORIAI

Ne finansų bendrovės (S.11)

Viešosios ne finansų bendrovės (S.11001)

Nacionalinės privačiosios ne finansų bendrovės (S.11002)

Užsienio kontroliuojamos ne finansų bendrovės (S.11003)

Finansų bendrovės (S.12)

Finansiniai tarpininkai

Finansiniai pagalbininkai

Finansų bendrovės, išskyrus finansinius tarpininkus ir finansinius pagalbininkus

Finansų bendrovių sektoriaus instituciniai vienetai

Finansų bendrovių subsektoriai

Finansų bendrovių subsektorių sujungimas

Finansų bendrovių subsektorių skirstymas į viešąsias, nacionalines privačiąsias ir užsienio kontroliuojamas finansų bendroves

Centrinis bankas (S.121)

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122)

PRF (S.123)

Ne PRF investiciniai fondai (S.124)

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125)

Finansinių priemonių bendrovės, užsiimančios pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB)

Vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojai, skolinimo veiklą vykdančios finansų bendrovės ir specializuotos finansų bendrovės

Finansiniai pagalbininkai (S.126)

Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127)

Draudimo bendrovės (S.128)

Pensijų fondai (S.129)

Valdžios sektorius (S.13)

Centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1311)

Krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1312)

Vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1313)

Socialinės apsaugos fondai (S.1314)

Namų ūkiai (S.14)

Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys asmenys (S.141 ir S.142)

Samdomieji darbuotojai (S.143)

Nuosavybės pajamų gavėjai (S.1441)

Pensijų gavėjai (S.1442)

Kitų pervedimų gavėjai (S.1443)

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos (S.15)

Likusio pasaulio sektorius (S.2)

Gamintojų vienetų skirstymas į sektorius pagal pagrindines standartines juridines nuosavybės formas

VIETOS VIENETAI PAGAL VEIKLOS RŪŠĮ IR EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS

Vietos vienetai pagal veiklos rūšį

Ekonominės veiklos rūšis

Ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

VIENARŪŠĘ GAMYBĄ VYKDANTYS VIENETAI IR VIENARŪŠĖS EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS

Vienarūšę gamybą vykdantys vienetai

Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys

3 SKYRIUS

PRODUKTŲ IR NESUKURTO TURTO SANDORIAI

BENDRA PRODUKTŲ SANDORIŲ INFORMACIJA

GAMYBA IR PRODUKCIJA

Pagrindinė, nepagrindinė ir pagalbinė veikla

Produkcija (P.1)

Instituciniai vienetai. Rinkos gamintojų, gamintojų, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, ir ne rinkos gamintojų skirtumai

Įrašymo į sąskaitas laikas ir produkcijos vertės nustatymas

Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės produktai (A skirsnis)

Pagaminti produktai (C skirsnis); statybos darbai (F skirsnis)

Didmeninės bei mažmeninės prekybos paslaugos; variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto paslaugos (G skirsnis)

Vežimas ir sandėliavimas (H skirsnis)

Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (I skirsnis)

Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Centrinio banko produkcija

Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Bendrosios finansinės paslaugos

Tiesiogiai apmokant teikiamos finansinės paslaugos

Per palūkanas apmokamos finansinės paslaugos

Finansų paslaugos, teikiamos įsigyjant ir parduodant / perleidžiant finansinį turtą ir įsipareigojimus finansų rinkose

Finansų paslaugos, teikiamos pagal draudimo ir pensijų sistemas, kurių veikla finansuojama draudimo įmokomis ir santaupų pajamų grąža

Nekilnojamojo turto operacijų paslaugos (L skirsnis)

Profesinės, mokslinės ir techninės paslaugos (M skirsnis). Administracinės ir aptarnavimo paslaugos (N skirsnis)

Viešojo valdymo paslaugos ir gynybos paslaugos, privalomojo socialinio draudimo paslaugos (O skirsnis)

Švietimo paslaugos (P skirsnis). Žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo paslaugos (Q skirsnis)

Meno, pramogų ir poilsio organizavimo paslaugos (R skirsnis). Kitos paslaugos (S skirsnis)

Namų ūkių, samdančių personalą, veikla (T skirsnis)

TARPINIS VARTOJIMAS (P.2)

Tarpinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

GALUTINIS VARTOJIMAS (P.3, P.4)

Galutinio vartojimo išlaidos (P.3)

Faktinis galutinis vartojimas (P.4)

Galutinio vartojimo išlaidų įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

Faktinio galutinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

BENDROJO KAPITALO FORMAVIMAS (P.5)

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51g)

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

Pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c)

Atsargų pokytis (P.52)

Atsargų pokyčio įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

Vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus (P.53)

PREKIŲ IR PASLAUGŲ EKSPORTAS IR IMPORTAS (P.6 ir P.7)

Prekių eksportas ir importas (P.61 ir P.71)

Paslaugų eksportas ir importas (P.62 ir P.72)

ESAMŲ PREKIŲ SANDORIAI

NESUKURTO TURTO ĮSIGIJIMAI ATĖMUS PARDAVIMUS / PERLEIDIMUS (NP)

4 SKYRIUS

PASKIRSTOMIEJI SANDORIAI

ATLYGIS DARBUOTOJAMS (D.1)

Darbo užmokestis (D.11)

Darbo užmokestis pinigais

Darbo užmokestis natūra

Darbdavių socialinės įmokos (D.12)

Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121)

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122)

GAMYBOS IR IMPORTO MOKESČIAI (D.2)

Mokesčiai produktams (D.21)

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM) (D.211)

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212)

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214)

Kiti gamybos mokesčiai (D.29)

Europos Sąjungos institucijoms mokami gamybos ir importo mokesčiai

Gamybos ir importo mokesčiai. Įrašymo į sąskaitas laikas ir įrašytinos sumos

SUBSIDIJOS (D.3)

Subsidijos produktams (D.31)

Importo subsidijos (D.311)

Kitos subsidijos produktams (D.319)

Kitos subsidijos gamybai (D.39)

NUOSAVYBĖS PAJAMOS (D.4)

Palūkanos (D.41)

Indėlių ir paskolų palūkanos

Palūkanos už skolos vertybinius popierius

Palūkanos už vekselius ir panašias trumpalaikes priemones

Palūkanos už obligacijas ir skolinius įsipareigojimus

Palūkanų normų apsikeitimo sandoriai ir išankstiniai palūkanų normų sandoriai

Finansinės nuomos palūkanos

Kitos palūkanos

Įrašymo į sąskaitas laikas

Bendrovių paskirstomosios pajamos (D.42)

Dividendai (D.421)

Mokėjimai iš kvazibendrovių pajamų (D.422)

Tiesioginių užsienio investicijų reinvesticijos (D.43)

Kitos investicijų pajamos (D.44)

Draudėjams priskirtinos investicijų pajamos (D.441)

Investicijų pajamos, mokėtinos pagal pensinius įsipareigojimus / teises (D.442)

Investicijų pajamos, priskirtinos kolektyvinio investavimo fondų akcininkams (D.443)

Renta (D.45)

Žemės renta

Žemės gelmių turto renta

EINAMIEJI PAJAMŲ, TURTO IR KT. MOKESČIAI (D.5)

Pajamų mokesčiai (D.51)

Kiti einamieji mokesčiai (D.59)

SOCIALINĖS ĮMOKOS IR IŠMOKOS (D.6)

Grynosios socialinės įmokos (D.61)

Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.611)

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.612)

Faktinės namų ūkių socialinės įmokos (D.613)

Papildomos namų ūkių socialinės įmokos (D.614)

Socialinės išmokos, išskyrus socialinius pervedimus natūra (D.62)

Socialinės apsaugos išmokos pinigais (D.621)

Kitos socialinio draudimo išmokos (D.622)

Socialinė parama pinigais (D.623)

Socialiniai pervedimai natūra (D.63)

Socialiniai pervedimai natūra – valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos produkcija (D.631)

Socialiniai pervedimai natūra – valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų įsigyta rinkos produkcija (D.632)

KITI EINAMIEJI PERVEDIMAI (D.7)

Grynosios ne gyvybės draudimo įmokos (D.71)

Ne gyvybės draudimo išmokos (D.72)

Einamieji pervedimai valdžios sektoriuje (D.73)

Einamasis tarptautinis bendradarbiavimas (D.74)

Įvairūs einamieji pervedimai (D.75)

Einamieji pervedimai namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms (D.751)

Einamieji pervedimai tarp namų ūkių (D.752)

Kiti įvairūs einamieji pervedimai (D.759)

Baudos ir delspinigiai (sankcijos)

Loterijos ir azartiniai lošimai

Kompensaciniai mokėjimai

PVM ir BNP grindžiami ES nuosavi ištekliai (D.76)

KOREGAVIMAS DĖL PENSINIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ / TEISIŲ POKYČIŲ (D.8)

KAPITALO PERVEDIMAI (D.9)

Kapitalo mokesčiai (D.91)

Investicinės dotacijos (D.92)

Kiti kapitalo pervedimai (D.99)

SAMDOMŲJŲ DARBUOTOJŲ AKCIJŲ PASIRINKIMO SANDORIAI (SDAPS)

5 SKYRIUS

FINANSINIAI SANDORIAI

BENDRIEJI FINANSINIŲ SANDORIŲ BRUOŽAI

Finansinis turtas, finansiniai reikalavimai ir įsipareigojimai

Sąlyginis turtas ir sąlyginiai įsipareigojimai

Finansinio turto ir įsipareigojimų kategorijos

Balansai, finansinė sąskaita ir kiti srautai

Vertės nustatymas

Sandorių įrašymo į sąskaitas grynaisiais ir bendraisiais dydžiais principas

Konsolidavimas

Užskaita

Finansinių sandorių apskaitos taisyklės

Finansinis sandoris, kurio atitiktinis sandoris yra einamasis ar kapitalo pervedimas

Finansinis sandoris, kurio atitiktinis sandoris yra nuosavybės pajamos

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

Finansinė sąskaita pagal sandorio dalyvius

IŠSAMUS FINANSINIŲ SANDORIŲ SKIRSTYMAS PAGAL KATEGORIJAS

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (F.1)

Piniginis auksas (F.11)

Specialiosios skolinimosi teisės (F.12)

Pinigai ir indėliai (F.2)

Valiuta (F.21)

Indėliai (F.22 ir F.29)

Pervedamieji indėliai (F.22)

Kiti indėliai (F.29)

Skolos vertybiniai popieriai (F.3)

Pagrindiniai skolos vertybinių popierių bruožai

Skirstymas pagal pradinį terminą ir valiutą

Skirstymas pagal palūkanų normų rūšis

Fiksuotos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai

Kintamos palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai

Mišrios palūkanų normos skolos vertybiniai popieriai

Privačiai išplatinti vertybiniai popieriai

Pakeitimas vertybiniais popieriais

Padengtos obligacijos

Paskolos (F.4)

Pagrindiniai paskolų bruožai

Paskolų skirstymas pagal pradinį terminą, valiutą ir paskirtį

Paskolų sandorių ir indėlių sandorių skirtumas

Paskolų sandorių ir skolos vertybinių popierių sandorių skirtumas

Paskolų, prekybos kreditų ir prekybinių vekselių sandorių skirtumas

Vertybinių popierių skolinimo sandoriai ir atpirkimo sandoriai

Finansinė nuoma

Kitos paskolų rūšys

Paskoloms nepriskiriamas finansinis turtas

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos ar vienetai (F.5)

Nuosavybės priemonės (F.51)

Depozitoriumo pakvitavimai

Biržinės akcijos (F.511)

Nebiržinės akcijos (F.512)

Pradinis viešas akcijų platinimas, įtraukimas į biržos sąrašus, pašalinimas iš biržos sąrašų ir įsipareigojimas atpirkti akcijas

Nuosavybės vertybiniams popieriams nepriskiriamas finansinis turtas

Kitos nuosavybės priemonės (F.519)

Nuosavybės priemonių sandorių vertės nustatymas

Investicinių fondų akcijų ar vienetų sandoriai (F.52)

PRF akcijos ar vienetai (F.521)

Ne PRF investicinių fondų akcijos / vienetai (F.522)

Investicinių fondų akcijų (vienetų) sandorių vertės nustatymas

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (F.6)

Ne gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai (F.61)

Gyvybės draudimo ir anuiteto įsipareigojimai / teisės (F.62)

Pensiniai įsipareigojimai / teisės (F.63)

Sąlyginiai pensiniai įsipareigojimai / teisės

Pensijų fondų reikalavimai pensijų valdytojams (F.64)

Nepensiniai įsipareigojimai / teisės (F.65)

Standartinių garantijų atidėjiniai (F.66)

Standartinės garantijos ir vienkartinės garantijos

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (F.7)

Išvestinių finansinių priemonių sandoriai (F.71)

Pasirinkimo sandoriai

Išankstiniai sandoriai

Pasirinkimo sandorių ir išankstinių sandorių skirtumai

Apsikeitimo sandoriai

Išankstiniai palūkanų normų sandoriai (angl. FRA)

Kredito išvestinės finansinės priemonės

Kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandoriai

Išvestinėms finansinėms priemonėms nepriskirtos finansinės priemonės

Samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (F.72)

Išvestinių finansinių priemonių sandorių ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandorių sandoriai: vertės nustatymas

Kitos gautinos / mokėtinos sumos (F.8)

Prekybos kreditų ir išankstinių mokėjimų sandoriai (F.81)

Kitos gautinos / mokėtinos sumos, išskyrus prekybos kreditus ir išankstinius mokėjimus (F.89)

5.1 PRIEDAS —

FINANSINIŲ SANDORIŲ SKIRSTYMAS

Finansinių sandorių skirstymas pagal kategorijas

Finansinių sandorių skirstymas pagal perleidžiamumą

Struktūriniai vertybiniai popieriai

Finansinių sandorių skirstymas pagal pajamų rūšį

Finansinių sandorių skirstymas pagal palūkanų normos rūšį

Finansinių sandorių skirstymas pagal terminą

Trumpalaikiai ir ilgalaikiai terminai

Pradinis terminas ir likutinis terminas

Finansinių sandorių skirstymas pagal valiutą

Pinigų rodikliai

6 SKYRIUS

KITI SRAUTAI

ĮVADAS

KITI TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ POKYČIAI

Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai (K.1–K.6)

Ekonominis turto atsiradimas (K.1)

Ekonominis nesukurto turto praradimas (K.2)

Katastrofų nuostoliai (K.3)

Neatlygintinas konfiskavimas (K.4)

Niekur kitur nepriskirti kiti apimties pokyčiai (K.5)

Klasifikavimo pokyčiai (K.6)

Sektorių klasifikavimo ir institucinių vienetų struktūros pokyčiai (K.61)

Turto ir įsipareigojimų klasifikavimo pokyčiai (K.62)

Nominalusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.7)

Neutralusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.71)

Realusis vertės padidėjimas ir sumažėjimas (K.72)

Vertės padidėjimas ir sumažėjimas pagal finansinio turto ir įsipareigojimų rūšį

Piniginis auksas ir specialiosios skolinimosi teisės (SST) (AF.1)

Valiuta ir indėliai (AF.2)

Skolos vertybiniai popieriai (AF.3)

Paskolos (AF.4)

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (AF.5)

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6)

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7)

Kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8)

Užsienio valiuta išreikštas turtas

7 SKYRIUS

BALANSAI

TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ RŪŠYS

Turto apibrėžtis

TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ KATEGORIJŲ IŠIMTYS

TURTO IR ĮSIPAREIGOJIMŲ KATEGORIJOS

Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1)

Nesukurtas nefinansinis turtas (AN.2)

Finansinis turtas ir įsipareigojimai (AF)

BALANSO ĮRAŠŲ VERTĖS NUSTATYMAS

Bendrieji principai

NEFINANSINIS TURTAS (AN)

Sukurtas nefinansinis turtas (AN.1)

Ilgalaikis turtas (AN.11)

Intelektinės nuosavybės produktai (AN.117)

Nesukurto turto nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos (AN.116)

Atsargos (AN.12)

Vertybės (AN.13)

Nesukurtas nefinansinis turtas (AN.2)

Gamtos ištekliai (AN.21)

Žemė (AN.211)

Mineralų ir energinės atsargos (AN.212)

Kiti gamtos ištekliai (AN.213, AN.214 ir AN.215)

Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos (AN.22)

Prestižo ir rinkodaros turto įsigijimai atėmus pardavimus (AN.23)

FINANSINIS TURTAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI (AF)

Piniginis auksas ir SST (AF.1)

Valiuta ir indėliai (AF.2)

Skolos vertybiniai popieriai (AF.3)

Paskolos (AF.4)

Nuosavybės priemonės ir investicinių fondų akcijos (vienetai) (AF.5)

Draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6)

Išvestinės finansinės priemonės ir samdomųjų darbuotojų akcijų pasirinkimo sandoriai (AF.7)

Kitos gautinos / mokėtinos sumos (AF.8)

FINANSINIS BALANSAS

PAPILDOMI STRAIPSNIAI

Ilgalaikio vartojimo prekės (AN.m)

Tiesioginės užsienio investicijos (AF.m1)

Neveiksnios paskolos (AF.m2)

Neveiksnių paskolų įrašymas į balansą

7.1 PRIEDAS.

TURTO KATEGORIJŲ APIBRĖŽTYS

7.2 PRIEDAS.

LAIKOTARPIO PRADŽIOS IR PABAIGOS BALANSŲ POKYČIŲ LENTELĖ

8 SKYRIUS

SĄSKAITŲ SEKA

ĮVADAS

Sąskaitų seka

SĄSKAITŲ SEKA

Einamosios sąskaitos

Gamybos sąskaita (I)

Pajamų paskirstymo ir panaudojimo sąskaitos (II)

Pirminio pajamų paskirstymo sąskaitos (II.1)

Pajamų formavimo sąskaita (II.1.1)

Pirminių pajamų išdėstymo sąskaita (II.1.2)

Verslo pajamų sąskaita (II.1.2.1)

Kitų pirminių pajamų išdėstymo sąskaita (II.1.2.2)

Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita (II.2)

Pajamų natūra perskirstymo sąskaita (II.3)

Pajamų panaudojimo sąskaita (II.4)

Disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita (II.4.1)

Koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita (II.4.2)

Kaupimo sąskaitos (III)

Kapitalo sąskaita (III.1)

Grynosios vertės pokyčių dėl taupymo ir kapitalo pervedimų sąskaita (III.1.1)

Nefinansinio turto įsigijimo sąskaita (III.1.2)

Finansinė sąskaita (III.2)

Kitų turto pokyčių sąskaita (III.3)

Kitų turto apimties pokyčių sąskaita (III.3.1)

Perkainojimo sąskaita (III.3.2.)

Neutraliojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo sąskaita (III.3.2.1)

Realiojo vertės padidėjimo ir sumažėjimo sąskaita (III.3.2.2)

Balansai (IV)

Laikotarpio pradžios balansas (IV.1)

Balanso pokyčiai (IV.2)

Laikotarpio pabaigos balansas (IV.3)

LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS SĄSKAITOS (V)

Einamosios sąskaitos

Prekių ir paslaugų išorės sąskaita (V.1)

Pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išorės sąskaita (V.II)

Išorės kaupimo sąskaitos (V.III)

Kapitalo sąskaita (V.III.1)

Finansinė sąskaita (V.III.2)

Kitų turto pokyčių sąskaita (V.III.3)

Balansai (V.IV)

PREKIŲ IR PASLAUGŲ SĄSKAITA (0)

INTEGRUOTOS EKONOMINĖS SĄSKAITOS

AGREGUOTI RODIKLIAI

Bendrasis vidaus produktas rinkos kainomis (BVP)

Visos ekonomikos likutinis perteklius

Visos ekonomikos mišriosios pajamos

Visos ekonomikos verslo pajamos

Nacionalinės pajamos (rinkos kainomis)

Nacionalinės disponuojamosios pajamos

Taupymas

Einamasis išorės balansas

Visos ekonomikos grynasis skolinimas (+) arba skolinimasis (–)

Visos ekonomikos grynoji vertė

Valdžios sektoriaus išlaidos ir pajamos

9 SKYRIUS

IŠTEKLIŲ IR PANAUDOJIMO LENTELĖS BEI SĄNAUDŲ IR PRODUKCIJOS SISTEMA

ĮVADAS

APRAŠOMOJI FUNKCIJA

STATISTINĖS PRIEMONĖS FUNKCIJA

ANALIZĖS PRIEMONĖS FUNKCIJA

IŠTEKLIŲ IR PANAUDOJIMO LENTELĖS IŠSAMIAU

Klasifikatoriai

Vertės nustatymo principai

Prekybos ir transporto maržos

Gamybos ir importo mokesčiai atėmus subsidijas

Kitos pagrindinės sąvokos

Papildoma informacija

DUOMENŲ ŠALTINIAI IR BALANSAVIMAS

ANALIZĖS IR IŠPLĖTIMO PRIEMONĖ

10 SKYRIUS

KAINŲ IR APIMTIES MATAI

KAINŲ IR APIMTIES INDEKSŲ APRĖPTIS NACIONALINĖSE SĄSKAITOSE

Integruota kainų ir apimties indeksų sistema

Kiti kainų ir apimties indeksai

BENDRIEJI KAINŲ IR APIMTIES INDEKSŲ APSKAIČIAVIMO PRINCIPAI

Rinkos produktų kainų ir apimties apibrėžtis

Kokybė, kaina ir vienarūšiai produktai

Kainos ir apimtis

Nauji produktai

Ne rinkos paslaugų principai

Pridėtinės vertės ir BVP principai

TAIKANT PRINCIPUS KYLANČIOS SPECIFINĖS PROBLEMOS

Mokesčiai ir subsidijos produktams ir importui

Kiti gamybos mokesčiai ir subsidijos gamybai

Pagrindinio kapitalo vartojimas

Atlygis darbuotojams

Sukurto ilgalaikio turto ir atsargų likučiai

VISOS EKONOMIKOS REALIŲJŲ PAJAMŲ MATAI

TARPTERITORINIAI KAINŲ IR APIMTIES INDEKSAI

11 SKYRIUS

GYVENTOJAI IR DARBO SĄNAUDOS

BENDRAS GYVENTOJŲ SKAIČIUS

EKONOMIŠKAI AKTYVŪS GYVENTOJAI

UŽIMTUMAS

Samdomieji darbuotojai

Savarankiškai dirbantys asmenys

Užimtumas ir gyvenamoji vieta

NEDARBAS

DARBAS

Darbas ir gyvenamoji vieta

NEAPSKAITYTA EKONOMIKA

BENDRAS DIRBTŲ VALANDŲ SKAIČIUS

Faktiškai dirbtų valandų apibrėžimas

VISOS DARBO DIENOS EKVIVALENTAS

SAMDOMŲJŲ DARBUOTOJŲ DARBO SĄNAUDOS, KAI MOKAMAS PASTOVUS ATLYGIS

NAŠUMO VERTINIMAS

12 SKYRIUS

KETVIRTINĖS NACIONALINĖS SĄSKAITOS

ĮVADAS

SPECIFINĖS KETVIRTINIŲ NACIONALINIŲ SĄSKAITŲ SAVYBĖS

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

Nebaigta gamyba

Veikla, kuri daugiausia vykdoma tam tikrais metų laikotarpiais

Reti mokėjimai

Išankstiniai įverčiai

Ketvirtinių nacionalinių sąskaitų balansavimas ir lyginamoji analizė

Balansavimas

Ketvirtinių ir metinių sąskaitų suderinamumas – lyginamoji analizė

Grandininiu metodu susieti kainų ir apimties pokyčio matai

Sezoninis ir kalendorinis koregavimas

Pagal sezoną pakoreguotų grandininiu metodu susietų apimties matų rengimo seka

13 SKYRIUS

REGIONINĖS SĄSKAITOS

ĮVADAS

REGIONŲ TERITORIJA

VIENETAI IR REGIONINĖS SĄSKAITOS

Instituciniai vienetai

Vietos vienetai pagal veiklos rūšį ir regioninė gamyba pagal veiklos rūšis

REGIONAVIMO METODAI

GAMYBOS VEIKLOS AGREGUOTI RODIKLIAI

Bendroji pridėtinė vertė ir bendrasis vidaus produktas pagal regionus

Netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų (NAFTAP) priskyrimas vartotojų ekonominės veiklos rūšims

Užimtumas

Atlygis darbuotojams

Perėjimas nuo regiono BPV prie regiono BVP

Regiono BPV apimties augimo tempas

REGIONINĖS NAMŲ ŪKIŲ PAJAMŲ SĄSKAITOS

14 SKYRIUS

NETIESIOGIAI APSKAIČIUOTA FINANSINIO TARPININKAVIMO PASLAUGŲ (NAFTAP) VERTĖ

NAFTAP SĄVOKA IR ŠIŲ PASLAUGŲ PASKIRSTYMO NAUDOTOJAMS POVEIKIS PAGRINDINIAMS AGREGUOTIEMS RODIKLIAMS

S.122 IR S.125 SEKTORIŲ SUKURTŲ NAFTAP PRODUKCIJOS APSKAIČIAVIMAS

Reikalingi statistiniai duomenys

Orientacinės normos

Vidinė orientacinė norma

Išorinės orientacinės normos

Išsamus NAFTAP suskirstymas pagal institucinius sektorius

Namų ūkiams paskirstytų NAFTAP skirstymas į tarpinį ir galutinį vartojimą

NAFTAP IMPORTO VERTĖS APSKAIČIAVIMAS

NAFTAP APIMTIS

NAFTAP VERTĖS APSKAIČIAVIMAS PAGAL EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIS

CENTRINIO BANKO PRODUKCIJA

15 SKYRIUS

SUTARTYS, NUOMOS SUTARTYS IR LICENCIJOS

ĮVADAS

VEIKLOS NUOMOS, IŠTEKLIŲ NUOMOS IR FINANSINĖS NUOMOS SKIRTUMAI

Veiklos nuoma

Finansinė nuoma

Išteklių nuoma

Leidimai naudotis gamtos ištekliais

Leidimai vykdyti tam tikrą veiklą

Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP)

Paslaugų koncesijos sutartys

Prekybinės veiklos nuomos sutartys (AN.221)

Išimtinės teisės į būsimas prekes ir paslaugas (AN.224)

16 SKYRIUS

DRAUDIMAS

ĮVADAS

Tiesioginis draudimas

Perdraudimas

Susiję vienetai

TIESIOGINIO DRAUDIMO PRODUKCIJA

Neperkeltos įmokos

Įmokų priedai

Pateikti koreguoti išmokų reikalavimai ir mokėtinos išmokos

Ne gyvybės draudimo pateikti koreguoti išmokų reikalavimai

Gyvybės draudimo mokėtinos išmokos

Draudimo techniniai atidėjiniai

Draudimo produkcija

Ne gyvybės draudimas

Gyvybės draudimas

Perdraudimas

NE GYVYBĖS DRAUDIMO SANDORIAI

Draudimo produkcijos paskirstymas naudotojams

Likusio pasaulio sektoriui teikiamos draudimo paslaugos ir likusio pasaulio sektoriaus teikiamos draudimo paslaugos

Sąskaitų įrašai

GYVYBĖS DRAUDIMO SANDORIAI

SU PERDRAUDIMU SUSIJĘ SANDORIAI

SU DRAUDIMO PAGALBININKAIS SUSIJĘ SANDORIAI

ANUITETAS

NE GYVYBĖS DRAUDIMO IŠMOKŲ ĮRAŠYMAS Į SĄSKAITAS

Koreguotos išmokos

Katastrofų nuostoliai

17 SKYRIUS

SOCIALINIS DRAUDIMAS IR PENSIJOS

ĮVADAS

Socialinio draudimo sistemos, socialinė parama ir asmeniniai draudimo liudijimai

Socialinės išmokos

Valdžios sektoriaus socialinės išmokos

Kitų institucinių vienetų mokamos socialinės išmokos

Pensijos ir kitos išmokų rūšys

SOCIALINIO DRAUDIMO IŠMOKOS, IŠSKYRUS PENSIJAS

Socialinės apsaugos sistemos, išskyrus pensijų sistemas

Kitos su užimtumu susijusios socialinio draudimo sistemos

Atsargų ir srautų įrašymas į sąskaitas pagal ne pensijų socialinio draudimo sistemų rūšį

Socialinės apsaugos sistemos

Kitos su užimtumu susijusios ne pensijų socialinio draudimo sistemos

PENSIJOS

Pensijų sistemų rūšys

Socialinės apsaugos pensijų sistemos

Kitos su užimtumu susijusios pensijų sistemos

Nustatyto dydžio įmokų sistemos

Nustatyto dydžio išmokų sistemos

Menamos nustatyto dydžio įmokų sistemos ir mišriosios sistemos

Nustatyto dydžio išmokų sistemų ir nustatyto dydžio įmokų sistemų skirtumai

Pensijų administratorius, pensijų valdytojas, pensijų fondas ir jungtinė darbdavių pensijų sistema

Atsargų ir srautų įrašymas į sąskaitas pagal socialinio draudimo pensijų sistemų rūšį

Socialinės apsaugos pensijų sistemų sandoriai

Kitų su užimtumu susijusių pensijų sistemų sandoriai

Nustatyto dydžio įmokų pensijų sistemų sandoriai

Kiti srautai, susiję su nustatyto dydžio įmokų pensijų sistemomis

Nustatyto dydžio išmokų pensijų sistemų sandoriai

PAPILDOMA PENSINIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ / TEISIŲ SOCIALINIO DRAUDIMO SRITYJE, SUSIKAUPUSIŲ ĮRAŠYMO DIENĄ, LENTELĖ

Papildomos lentelės struktūra

Lentelės skiltys

Lentelės eilutės

Laikotarpio pradžios ir pabaigos balansai

Pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčiai dėl sandorių

Pensinių įsipareigojimų / teisių pokyčiai dėl kitų ekonominių srautų

Susiję rodikliai

Aktuarinės prielaidos

Sukaupti pensiniai įsipareigojimai / teisės

Diskonto norma

Darbo užmokesčio didėjimas

Demografinės prielaidos

18 SKYRIUS

LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS SĄSKAITOS

ĮVADAS

EKONOMINĖ TERITORIJA

Gyvenamoji (rezidavimo) vieta

INSTITUCINIAI VIENETAI

MOKĖJIMŲ BALANSO TARPTAUTINĖSE SĄSKAITOSE NURODOMI FILIALAI

MENAMI VIENETAI REZIDENTAI

DAUGIATERITORINĖS ĮMONĖS

GEOGRAFINIS SUSKIRSTYMAS

MOKĖJIMŲ BALANSO TARPTAUTINĖS SĄSKAITOS

TARPTAUTINIŲ SĄSKAITŲ EINAMŲJŲ SĄSKAITŲ BALANSUOJAMIEJI STRAIPSNIAI

LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS SĄSKAITOS IR JŲ SANTYKIS SU MOKĖJIMŲ BALANSO TARPTAUTINĖMIS SĄSKAITOMIS

Prekių ir paslaugų išorės sąskaita

Vertės nustatymas

Perdirbti skirtos prekės

Prekybinis tarpininkavimas

Perparduodamos prekės

NAFTAP importas ir eksportas

Pirminių ir antrinių pajamų išorės sąskaita

Pirminių pajamų sąskaita

Tiesioginių investicijų pajamos

BPM6 antrinių pajamų (einamųjų pervedimų) sąskaita

Išorės kapitalo sąskaita

Išorės finansinė sąskaita ir tarptautinių investicijų balansas (TIB)

LIKUSIO PASAULIO SEKTORIAUS BALANSAI

19 SKYRIUS

EUROPOS SĄSKAITOS

ĮVADAS

NACIONALINIŲ IR EUROPOS SĄSKAITŲ SKIRTUMAI

Skirtingomis valiutomis išreikštų duomenų konvertavimas

Europos institucijos

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita

Sandorių balansavimas

Kainų ir apimties matai

Balansai

Sandorių dalyvių lentelės

19.1 PRIEDAS.

EUROPOS INSTITUCIJŲ SĄSKAITOS

Ištekliai

Panaudojimas

Konsolidavimas

20 SKYRIUS

VALDŽIOS SEKTORIAUS SĄSKAITOS

ĮVADAS

VALDŽIOS SEKTORIAUS APIBRĖŽTIS

Valdžios sektoriaus vienetų nustatymas

Valdžios sektoriaus vienetai

Valdžios sektoriaus NPI

Kiti valdžios sektoriaus vienetai

Viešojo sektoriaus kontrolė

Rinkos ir ne rinkos vienetų atskyrimas

Ekonomiškai reikšmingų kainų sąvoka

Viešojo gamintojo produkcijos pirkėjo kriterijai

Produkcija visų pirma parduodama bendrovėms ir namų ūkiams

Produkcija parduodama tik valdžios sektoriui

Produkcija parduodama valdžios sektoriui ir kitiems vienetams

Rinkos ir ne rinkos kriterijų atitikties patikrinimas

Finansinis tarpininkavimas ir valdžios sektoriaus sritis

Ribiniai atvejai

Viešosios pagrindinės buveinės

Pensijų fondai

Kvazibendrovės

Restruktūrizavimo agentūros

Privatizavimo agentūros

Skolos anuliavimo struktūros

Specialiosios paskirties vienetai

Bendrosios įmonės

Rinkos reguliavimo agentūros

Viršvalstybinės institucijos

Valdžios sektoriaus subsektoriai

Centrinė valdžia

Krašto (regiono) valdžia

Vietos valdžia

Socialinės apsaugos fondai

VALDŽIOS SEKTORIAUS FINANSŲ STATISTIKA

Pagrindas

Pajamos

Mokesčiai ir socialinės įmokos

Pardavimas

Kitos pajamos

Išlaidos

Atlygis darbuotojams ir tarpinis vartojimas

Socialinių išmokų išlaidos

Palūkanos

Kitos einamosios išlaidos

Kapitalo išlaidos

Ryšys su valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidomis (P.3)

Valdžios sektoriaus išlaidos pagal funkcijas (COFOG)

Balansuojamieji straipsniai

Grynasis skolinimas / grynasis skolinimasis (B.9)

Grynosios vertės pokyčiai dėl taupymo ir kapitalo pervedimų (B.101)

Finansavimas

Turto sandoriai

Įsipareigojimų sandoriai

Kiti ekonominiai srautai

Perkainojimo sąskaita

Kitų turto apimties pokyčių sąskaita

Balansai

Konsolidavimas

VALDŽIOS SEKTORIAUS SĄSKAITŲ RENGIMO YPATUMAI

Mokestinės pajamos

Mokestinių pajamų pobūdis

Mokesčių kreditai

Įrašytinos sumos

Nesurenkamos sumos

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

Kaupiamasis principas

Mokesčių įrašymas į sąskaitas pagal kaupiamąjį principą

Palūkanos

Diskontuotos ir nulinės atkarpos obligacijos

Indeksuojamieji vertybiniai popieriai

Išvestinės finansinės priemonės

Teismo sprendimai

Išlaidos karinėms reikmėms

Valdžios sektoriaus ir viešųjų bendrovių sąsajos

Nuosavybės priemonių investavimas į viešąsias bendroves ir pajamų paskirstymas

Nuosavybės priemonių investavimas

Kapitalo injekcijos

Subsidijos ir kapitalo injekcijos

Ypatingais atvejais taikomos taisyklės

Fiskalinės operacijos

Viešųjų bendrovių skirstomos lėšos

Dividendų ir nuosavybės priemonių išėmimo skirtumai

Mokesčių ir nuosavybės priemonių išėmimo skirtumai

Privatizavimas ir nacionalizavimas

Privatizavimas

Netiesioginis privatizavimas

Nacionalizavimas

Sandoriai su centriniu banku

Restruktūrizavimas, susijungimas ir perklasifikavimas

Skolų operacijos

Skolos prisiėmimas, skolos panaikinimas ir skolos nurašymas

Skolos prisiėmimas ir skolos panaikinimas

Skolos prisiėmimas perduodant nefinansinį turtą

Skolos nurašymas arba skolos vertės sumažinimas

Kiti skolų restruktūrizavimo būdai

Skolos įsigijimas už didesnę nei rinkos vertę

Skolos reikalavimų anuliavimas ir finansinės pagalbos teikimas

Skolų garantijos

Išvestinių finansinių priemonių pobūdžio garantijos

Standartinės garantijos

Vienkartinės garantijos

Pakeitimas vertybiniais popieriais

Apibrėžtis

Priskyrimo pardavimui kriterijai

Srautų įrašymas į sąskaitas

Kiti atvejai

Pensiniai įsipareigojimai

Vienkartiniai mokėjimai

Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP)

VPSP taikymo sritis

Ekonominės nuosavybės teisės ir turto priskyrimas

Apskaitos klausimai

Sandoriai su tarptautinėmis ir viršvalstybinėmis organizacijomis

Parama vystymuisi

VIEŠASIS SEKTORIUS

Viešojo sektoriaus kontrolė

Centriniai bankai

Viešosios kvazibendrovės

Specialios paskirties vienetai ir vienetai nerezidentai

Bendrosios įmonės

21 SKYRIUS

VERSLO SĄSKAITŲ IR NACIONALINIŲ SĄSKAITŲ SĄSAJA. ĮMONIŲ VEIKLOS VERTINIMAS

KAI KURIOS SPECIFINĖS VERSLO APSKAITOS TAISYKLĖS IR METODAI

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

Dvejybinio įrašo ir dvigubo dvejybinio įrašo principais grindžiama apskaita

Vertės nustatymas

Pajamų ataskaita ir balansas

PRAKTINIAI NACIONALINIŲ SĄSKAITŲ IR VERSLO SĄSKAITŲ RENGIMO ASPEKTAI

VERSLO SĄSKAITŲ DUOMENŲ PERTVARKYMAS RENGIANT NACIONALINES SĄSKAITAS. NE FINANSŲ ĮMONIŲ PAVYZDYS

Sąvokų koregavimas

Koregavimas siekiant užtikrinti nuoseklumą su kitų sektorių sąskaitomis

Koregavimo siekiant išsamumo pavyzdžiai

SPECIFINIAI KLAUSIMAI

Vertės padidėjimas ir sumažėjimas

Globalizacija

Įmonių susijungimas ir įsigijimas

22 SKYRIUS

PALYDOVINĖS SĄSKAITOS

ĮVADAS

Funkciniai klasifikatoriai

PAGRINDINĖS PALYDOVINIŲ SĄSKAITŲ SAVYBĖS

Funkcinės palydovinės sąskaitos

Specialiosios sektorių sąskaitos

Nepiniginių duomenų įtraukimas

Papildomi duomenys ir sąvokos

Skirtingos pagrindinės sąvokos

Modeliavimo naudojimas ir eksperimentinių rezultatų įtraukimas

Palydovinių sąskaitų sudarymas ir rengimas

DEVYNIOS KONKREČIOS PALYDOVINĖS SĄSKAITOS

Žemės ūkio sąskaitos

Aplinkos sąskaitos

Sveikatos sąskaitos

Namų ūkių gamybos sąskaitos

Darbo jėgos sąskaitos ir socialinės apskaitos matricos

Našumo ir augimo sąskaitos

Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (MTTP) sąskaitos

Socialinės apsaugos sąskaitos

Turizmo palydovinės sąskaitos

23 SKYRIUS

KLASIFIKATORIAI

ĮVADAS

INSTITUCINIŲ SEKTORIŲ KLASIFIKATORIUS (S)

SANDORIŲ IR KITŲ SRAUTŲ KLASIFIKATORIUS

Produktų sandoriai (P)

Nesukurto nefinansinio turto sandoriai (NP kodai)

Paskirstomieji sandoriai (D)

Einamieji pervedimai pinigais ir natūra (D.5–D.8)

Finansinio turto ir įsipareigojimų sandoriai (F)

Kiti turto pokyčiai (K)

BALANSUOJAMŲJŲ STRAIPSNIŲ IR GRYNOSIOS VERTĖS KLASIFIKATORIUS (B)

BALANSO STRAIPSNIŲ KLASIFIKATORIUS (L)

TURTO KLASIFIKATORIUS (A)

Nefinansinis turtas (AN)

Finansinis turtas (AF)

PAPILDOMŲ STRAIPSNIŲ KLASIFIKATORIUS

Neveiksnios paskolos

Kapitalo paslaugos

Pensijų lentelė

Ilgalaikio vartojimo prekės

Tiesioginės užsienio investicijos

Sąlyginės pozicijos

Pinigai ir indėliai

Skolos vertybinių popierių klasifikatorius pagal likutinį terminą

Biržiniai ir nebiržiniai skolos vertybiniai popieriai

Ilgalaikės paskolos, kurių likutinis terminas yra trumpesnis nei vieni metai, ir ilgalaikės paskolos, užtikrintos įkeistu turtu

Biržinės ir nebiržinės investicinės akcijos

Palūkanų mokėjimo ir skolos grąžinimo įsiskolinimas

Asmeniniai pervedimai ir visi pervedimai

EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIŲ (A) IR PRODUKTŲ (P) PERGRUPAVIMAS IR KODAVIMAS

VALSTYBĖS FUNKCIJŲ KLASIFIKATORIUS (COFOG)

INDIVIDUALAUS VARTOJIMO IŠLAIDŲ PAGAL PASKIRTĮ KLASIFIKATORIUS (Coicop)

NE PELNO INSTITUCIJŲ, APTARNAUJANČIŲ NAMŲ ŪKIUS, FUNKCIJŲ KLASIFIKATORIUS (COPNI)

GAMINTOJŲ IŠLAIDŲ PAGAL PASKIRTĮ KLASIFIKATORIUS (COPP)

24 SKYRIUS

SĄSKAITOS

24.1 lentelė.

0 sąskaita. Prekių ir paslaugų sąskaita

24.2 lentelė.

Visa visos ekonomikos sąskaitų seka

24.3 lentelė.

Visa ne finansų bendrovių sąskaitų seka

24.4 lentelė.

Visa finansų bendrovių sąskaitų seka

24.5 lentelė.

Visa valdžios sektoriaus sąskaitų seka

24.6 lentelė.

Visa namų ūkių sąskaitų seka

24.7 lentelė.

Visa namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sąskaitų seka




1   SKYRIUS

BENDROJI INFORMACIJA IR PAGRINDINIAI PRINCIPAI

BENDROJI INFORMACIJA

1.01. Europos sąskaitų sistema (toliau – 2010 m. ESS arba ESS) yra tarptautiniu mastu suderinta sąskaitų rengimo sistema, pagal kurią galima sistemingai ir išsamiai apibūdinti visą regiono, šalies ar šalių grupės ekonomiką, jos dedamąsias ir jų tarpusavio ryšius.

1.02. Ankstesnė 2010 m. ESS redakcija, 1995 m. Europos sąskaitų sistema (ESS 95), paskelbta 1996 m. ( 16 ). Pirmuose trylikoje šios 2010 m. ESS metodologijos, kuri išdėstyta šiame priede, skyrių laikomasi tokios pat struktūros kaip ir ESS 95 leidime, tačiau toliau pateikiama vienuolika naujų skyrių, kuriuose išsamiai aptariami įvairūs sistemos aspektai, atitinkantys šiuolaikinės ekonomikos vertinimo ar ESS 95 taikymo Europos Sąjungoje (ES) pokyčius.

1.03. Toliau apibūdinama šio vadovo struktūra. 1 skyriuje aptariami pagrindiniai sistemos bruožai ir sąvokos, nustatomi ESS principai ir apibūdinami svarbiausi statistiniai vienetai ir jų grupės. Apžvelgiama sąskaitų seka ir trumpai apibūdinami pagrindiniai agreguoti rodikliai, išteklių ir panaudojimo lentelių reikšmė bei sąnaudų ir produkcijos sistema. 2 skyriuje pateikiami ekonomikai vertinti naudojami instituciniai vienetai ir jų skirstymas į sektorius ir kitas grupes analizės reikmėms. 3 skyriuje apibūdinami visi produktų (prekių ir paslaugų) ir nesukurto turto sandoriai sistemoje. 4 skyriuje išdėstomi visi ekonomikos sandoriai, kuriais ekonomikoje skirstomos ir perskirstomos pajamos ir turtas. 5 skyriuje aiškinami ekonomikos finansiniai sandoriai. 6 skyriuje kalbama apie tai, kaip dėl su ekonomika nesusijusių įvykių ar kainų pokyčių gali keistis turto vertė. 7 skyrius skirtas balansui ir turto ir įsipareigojimų klasifikavimo sistemai. 8 skyriuje išdėstyta sąskaitų seka ir pateikti visų sąskaitų balansuojamieji straipsniai. 9 skyriuje apibūdinamos išteklių ir panaudojimo lentelės ir jų reikšmė derinant ekonomikos pajamų, produkcijos ir išlaidų vertinimus. Be to, šiame skyriuje apibūdinamos sąnaudų ir produkcijos lentelės, kurias galima parengti naudojant išteklių ir panaudojimo lenteles. 10 skyriuje aiškinamos sąvokos, kuriomis grindžiamas kainų ir apimties vertinimas, susijęs su sąskaitose pateikiamomis nominaliosiomis vertėmis. 11 skyrius skirtas gyventojų ir darbo rinkos vertinimui, kurį kartu su nacionalinių sąskaitų vertinimu galima naudoti ekonomikos analizei. 12 skyriuje trumpai apibūdinamos ketvirtinės nacionalinės sąskaitos ir jų skirtumai, palyginti su metinėmis sąskaitomis.

1.04. 13 skyriuje paaiškinami regioninių sąskaitų rengimo tikslai, sąvokos ir sudarymo klausimai. 14 skyriuje aptariamas finansinių tarpininkų teikiamų ir grynosiomis gaunamosiomis palūkanomis finansuojamų finansinių paslaugų vertinimas ir pritaikoma daugiametė valstybių narių mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros patirtis, kad būtų galima nustatyti patikimus ir suderintus visų valstybių narių rodiklius. 15 skyrius apie sutartis, nuomos sutartis ir licencijas yra būtinas norint apibūdinti šią vis svarbesnę sritį nacionalinių sąskaitų sistemoje. 16 ir 17 skyriuose apie draudimą, socialinį draudimą ir pensijas aiškinama, kaip į šiuos aspektus atsižvelgiama nacionalinėse sąskaitose, nes senėjant gyventojams perskirstymo klausimas tampa vis aktualesnis. 18 skyrius skirtas likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoms, kurios yra nacionalinių sąskaitų atitikmuo mokėjimų balanso vertinimo sistemai. 19 skyrius apie Europos sąskaitas taip pat yra naujas ir skirtas nacionalinių sąskaitų aspektams, kylantiems dėl suderinto požiūrio taikymo Europos instituciniams ir prekybos susitarimams. 20 skyriuje apibūdinamos valdžios sektoriaus sąskaitos – ši sritis ypač svarbi, nes valstybių narių fiskalinio atsargumo klausimai tebėra lemiami vykdant ES ekonominę politiką. 21 skyriuje apibūdinami verslo sąskaitų ir nacionalinių sąskaitų ryšiai. Ši sritis vis reikšmingesnė, kadangi visose šalyse daugiašalių bendrovių indėlis į bendrąjį vidaus produktą (BVP) didėja. 22 skyriuje aptariamas palydovinių sąskaitų ir pagrindinių nacionalinių sąskaitų ryšys. 23 ir 24 skyriai yra informaciniai; 23 skyriuje pateikiami 2010 m. ESS naudojami sektorių, veiklos rūšių ir produktų klasifikatoriai, o 24 skyriuje – išsami visų sektorių sąskaitų seka.

1.05. 2010 m. ESS struktūra yra suderinta su pasaulinėmis nacionalinių sąskaitų rengimo gairėmis, išdėstytomis 2008 m. nacionalinių sąskaitų sistemoje (2008 m. NSS), išskyrus tam tikrus pateikimo skirtumus ir aukštesnį kai kurių 2010 m. ESS sąvokų, vartojamų konkrečiais ES tikslais, tikslumo laipsnį. Šias gaires bendrai parengė Jungtinių Tautų (JT), Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostatas), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) ir Pasaulio banko specialistai. 2010 m. ESS daugiausia dėmesio skiriama susiklosčiusioms aplinkybėms ir duomenų poreikiams ES. Kaip ir 2008 m. NSS, 2010 m. ESS yra suderinta su daugelyje kitų socialinės ir ekonomikos statistikos sričių vartojamomis sąvokomis ir klasifikatoriais (pvz., su užimtumo, gamybos ir užsienio prekybos statistika). Todėl 2010 m. ESS yra pagrindinė ES ir jos valstybių narių socialinės ir ekonominės statistikos rengimo sistema.

1.06. ESS struktūra sudaryta iš dviejų pagrindinių lentelių grupių:

a) institucinio sektoriaus sąskaitų;

b) sąnaudų ir produkcijos sistemos bei ekonominės veiklos rūšių sąskaitų.

1.07. Sektorių sąskaitose pagal institucinius sektorius sistemingai aprašomi skirtingi ekonominio proceso etapai: gamyba, pajamų formavimas, paskirstymas, perskirstymas ir panaudojimas bei finansinis ir nefinansinis kaupimas. Sektorių sąskaitoms taip pat priskiriami balansai, kuriuose nurodoma turto ir įsipareigojimų būklė ir grynoji vertė ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje.

1.08. Pagal sąnaudų ir produkcijos sistemą, konkrečiai – išteklių ir panaudojimo lenteles, išsamiau apibūdinamas gamybos procesas (sąnaudų struktūra, gautos pajamos ir užimtumas) ir prekių bei paslaugų srautai (produkcija, importas, eksportas, galutinis vartojimas, tarpinis vartojimas ir kapitalo formavimas pagal produktų grupes). Šioje sistemoje atsižvelgiama į du svarbius sąskaitų rengimo aspektus: ekonominės veiklos rūšies generuojamos pajamos yra lygios tos veiklos rūšies sukurtai pridėtinei vertei ir bet kokio produkto ar produktų grupės pasiūla yra lygi paklausai.

1.09. 2010 m. ESS vartojamos gyventojų ir užimtumo sąvokos. Šios sąvokos svarbios sudarant sektorių ir kiekvienos ekonominės veiklos rūšies sąskaitas, ir išteklių bei panaudojimo sistemoje.

1.10. 2010 m. ESS apima ne tik metines nacionalines sąskaitas, bet ir ketvirtines bei trumpesnio ar ilgesnio laikotarpio sąskaitas. Be to, ji apima ir regionines sąskaitas.

1.11. 2010 m. ESS taikoma paraleliai su 2008 m. NSS, nes ES naudojami ir nacionalinėmis sąskaitomis pagrįsti rodikliai. Valstybės narės yra atsakingos už nacionalinių sąskaitų, kuriomis apibūdinama šalių ekonominė padėtis, rengimą ir teikimą. Be to, pagal nustatytą duomenų perdavimo programą valstybės narės rengia tam tikrą sąskaitų rinkinį ir teikia jį Komisijai (Eurostatui), kad šie duomenys galėtų būti naudojami svarbioms Sąjungos socialinės, ekonominės ir fiskalinės politikos reikmėms. Tai apima ir valstybių narių piniginio įnašo į ES biudžetą (ketvirtojo tipo ištekliai) ir ES paramos regionams pagal struktūrinių fondų programą nustatymą, taip pat valstybių narių ekonominės veiklos rezultatų, taikant perviršinio deficito procedūrą bei Stabilumo ir augimo paktą, stebėjimą.

1.12. Siekiant, kad įmokos ir išmokos būtų skirstomos pagal visiškai nuosekliai parengtus ir pateiktus rodiklius, šioms reikmėms naudojama ekonominė statistika rengiama remiantis vienodomis sąvokomis ir taisyklėmis. 2010 m. ESS pateikiama kaip reglamentas, kuriuo nustatomos taisyklės, bendrai sutartos nuostatos, apibrėžtys ir klasifikatoriai, pagal kuriuos šio reglamento B priede pateiktoje duomenų perdavimo programoje dalyvaujančios valstybės narės turi rengti nacionalines sąskaitas.

1.13. Kadangi ES įmokų ir išmokų sistema susijusi su labai didelėmis pinigų sumomis, būtina, kad visose valstybėse narėse vertinimo sistema būtų taikoma nuosekliai. Todėl svarbu atsargiai atsižvelgti į įverčius, kurių neįmanoma stebėti tiesiogiai rinkoje, ir skaičiuojant nacionalinių sąskaitų rodiklius vengti taikyti modeliais pagrįstas procedūras.

1.14. 2010 m. ESS sąvokos ne vienu atveju yra konkretesnės ir tikslesnės nei 2008 m. NSS, kadangi siekiama, kad pagal nacionalines sąskaitas nustatyti valstybių narių rodikliai būtų kuo nuoseklesni. Dėl šio esminio patikimų ir nuoseklių įverčių poreikio nustatytas pagrindinis ES nacionalinių sąskaitų rinkinys. Kai valstybių narių vertinimas nepakankamai nuoseklus, taip gauti įverčiai paprastai įrašomi į vadinamąsias nepagrindines sąskaitas – papildomas lenteles ir palydovines sąskaitas.

1.15. Pavyzdžiui, rengiant 2010 m. ESS buvo nuspręsta, kad būtina atsargiai vertinti pensinių įsipareigojimų / teisių sritį. Jų vertinimo labai reikia ekonominei analizei vykdyti, tačiau nuspręsta į šiuos įverčius žiūrėti atsargiau dėl esminio ES reikalavimo – rengti laiko ir teritorijos atžvilgiu nuoseklias sąskaitas.

Globalizacija

1.16. Dėl vis globalesnio ekonominės veiklos pobūdžio padidėjo įvairių formų tarptautinės prekybos mastas, todėl šalims sudėtingiau nuodugniai apibūdinti savo ekonomiką nacionalinėse sąskaitose. Globalizacija – kintamas bei daugialypis procesas, dėl kurio nacionalinius išteklius lengviau perkelti į kitas šalis, o skirtingų šalių ekonomikos tarpusavio sąsajos stiprėja. Daugiausia nacionalinių sąskaitų vertinimo problemų gali kilti dėl to, kad daugiašalės bendrovės vykdo vis daugiau tarptautinių sandorių tarp patronuojančiųjų ir patronuojamųjų bendrovių bei filialų – šių sandorių daugėjimas yra vienas iš globalizacijos požymių. Tačiau yra ir kitų probleminių sričių; toliau pateikiamas išsamesnis su statistiniais duomenimis susijusių klausimų sąrašas:

1) susijusių bendrovių tarpusavio pervedimų kainodara (importo ir eksporto vertinimas);

2) prekės dažniau apdorojamos trečiosiose šalyse už užmokestį, t. y. prekės pervežamos per sieną, bet nuosavybės teisės neperduodamos (prekės perdirbimui); didesnis prekybinio tarpininkavimo mastas;

3) bendrovių ir namų ūkių vykdoma tarptautinė prekyba internetu;

4) prekyba intelektinės nuosavybės turtu ir jo naudojimas visose pasaulio šalyse;

5) užsienyje dirbantys asmenys, pervedantys dideles sumas šeimai, likusiai buvusioje gyvenamojoje šalyje (dirbančių asmenų perlaidos, sudarančios asmeninių pervedimų dalį);

6) daugiašalės bendrovės, siekdamos didesnio gamybos našumo ir mažesnių mokesčių, veiklą vykdo ne vienos valstybės teritorijoje. Dėl to gali atsirasti dirbtinių bendrovių struktūrų, neatitinkančių ekonominės tikrovės;

7) globaliai veiklai finansuoti naudojamos lengvatinio apmokestinimo finansinės priemonės (specialiosios paskirties vienetai ir kitos struktūros);

8) prekių reeksportas; prekių vežimas ES iš vienos valstybės narės į kitą, įvažiavus į Sąjungos teritoriją (kvazivežimas);

9) intensyvesni su tiesioginėmis užsienio investicijomis susiję ryšiai ir poreikis nustatyti bei paskirstyti tiesioginių investicijų srautus.

1.17. Dėl šių vis dažnesnių globalizacijos ypatybių nacionalinėms statistikos institucijoms vis sudėtingiau atidžiai stebėti ir tiksliai vertinti tarptautinius srautus. Net taikant išsamią ir patikimą likusio pasaulio sektoriaus įrašų (vadinasi, ir tarptautinių sąskaitų mokėjimų balanse) rinkimo ir vertinimo sistemą, globalizacijos sąlygomis didės papildomų pastangų palaikyti visų šalių ir šalių grupių nacionalinių sąskaitų kokybę poreikis.

2010 m. ESS TAIKYMO SRITYS

Analizės ir politikos pagrindas

1.18. ESS galima taikyti analizuojant ir vertinant:

a) Visos ekonomikos struktūrą. Taikomų rodiklių tipų pavyzdžiai:

1) pridėtinė vertė ir užimtumas pagal ekonominės veiklos rūšis;

2) pridėtinė vertė ir užimtumas pagal regionus;

3) pajamų paskirstymas pagal sektorius;

4) importas ir eksportas pagal produktų grupes;

5) galutinio vartojimo išlaidos pagal funkcijų ir produktų grupes;

6) pagrindinio kapitalo formavimas ir pagrindinio kapitalo atsargos pagal ekonominės veiklos rūšis;

7) finansinio turto likučių ir srautų sudėtis pagal turto rūšis ir sektorius.

b) Konkrečias ekonomikos dalis ar aspektus. Pavyzdžiui:

1) bankininkystę ir finansus kaip nacionalinės ekonomikos dalį;

2) valdžios sektoriaus vaidmenį ir finansinę padėtį;

3) tam tikro regiono ekonomiką (lyginant su visos šalies ekonomika);

4) namų ūkių taupymo ir skolos lygį.

c) Ekonomikos raidą tam tikru laikotarpiu. Pavyzdžiui:

1) analizuojant BVP augimo tempą;

2) analizuojant infliaciją;

3) analizuojant namų ūkių išlaidų sezoniškumą ketvirtinėse sąskaitose;

4) analizuojant kintančią tam tikrų rūšių finansinių priemonių svarbą laiko atžvilgiu, pvz., didėjančią išvestinių finansinių priemonių svarbą;

5) lyginant nacionalinės ekonomikos pramonės struktūras ilgalaikiu laikotarpiu.

d) Visos ekonomikos ir kitų šalių ekonomikos ryšį. Pavyzdžiui:

1) lyginant ES valstybių narių valdžios sektoriaus vaidmenį ir dydį;

2) analizuojant ES, įskaitant valstybes nares ir jų regionus, ekonomikos tarpusavio sąsajas;

3) analizuojant ES eksporto sudėtį ir paskirties vietas;

4) ES ir kitų išsivysčiusios ekonomikos šalių BVP augimo tempo arba disponuojamųjų pajamų vienam gyventojui palyginimas.

1.19. ESS duomenys labai svarbūs ES ir jos valstybėms narėms formuojant socialinę ir ekonominę politiką bei vykdant jos priežiūrą.

ESS taikymo pavyzdžiai:

a) euro zonos makroekonominės ir pinigų politikos formavimo priežiūra ir vadovavimas jam, ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) konvergencijos kriterijų nustatymas pagal nacionalinių sąskaitų rodiklius (pvz., BVP augimo tempą);

b) perviršinės deficito procedūros kriterijų nustatymas: valdžios sektoriaus deficito ir skolos rodikliai;

c) finansinės paramos ES regionams teikimas: skirstant lėšas regionams naudojama regioninių sąskaitų statistika;

d) ES biudžeto nuosavų išteklių nustatymas. Pastaruoju atveju į nacionalinių sąskaitų duomenis atsižvelgiama trejopai:

1) visas ES išteklių dydis nustatomas kaip valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) sumos procentinė dalis;

2) trečiojo tipo nuosavų Europos Sąjungos išteklių šaltinis – nuosavi PVM ištekliai; valstybių narių įnašai, prisidedant prie šių išteklių, daugiausia nustatomi pagal nacionalinių sąskaitų rodiklius, nes pagal juos nustatomas vidutinis PVM tarifas;

3) santykinis valstybių narių įnašų, prisidedant prie ketvirtojo tipo ES nuosavų išteklių, dydis nustatomas pagal jų bendrųjų nacionalinių pajamų įverčius. Šiais įverčiais grindžiama dauguma valstybių narių mokėjimų.

2010 m. ESS sąvokų ypatybės

1.20. Tinkamam santykiui tarp reikiamų duomenų ir galimų pateikti duomenų užtikrinti 2010 m. ESS vartojamoms sąvokoms priskiriamos kelios svarbios ypatybės. Taigi sąskaitos yra:

a) suderinamos tarptautiniu mastu;

b) suderintos su kitomis socialinės ir ekonominės statistikos sistemomis;

c) nuoseklios;

d) tinkamos taikyti, nes jas galima praktiškai įvertinti;

e) kitokios nei dauguma administracinių sąvokų;

f) nusistovėjusios ir nustatytos ilgam laikui;

g) skirtos ekonominiams procesams apibūdinti pinigine ir paprastai nustatoma išraiška;

h) tinkamos taikyti įvairiose situacijose ir įvairiems tikslams.

1.21. 2010 m. ESS sąvokos suderinamos tarptautiniu mastu, nes:

a) 2010 m. ESS sąvokos atitinka sąvokas, vartojamas pasaulinėse nacionalinių sąskaitų sudarymo gairėse, t. y. 2008 m. NSS;

b) valstybėse narėse 2010 m. ESS turi būti laikomasi kaip standarto teikiant nacionalinių sąskaitų duomenis visoms tarptautinėms organizacijoms;

c) tarptautinis sąvokų suderinamumas būtinas, norint lyginti įvairių šalių statistiką.

1.22. 2010 m. ESS sąvokos yra suderintos su kitos socialinės ir ekonominės statistikos sąvokomis, nes 2010 m. ESS vartojamos sąvokos ir klasifikatoriai (pvz., statistinis ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius Europos Sąjungoje NACE (2 red.) ( 17 )) yra taikomi ir kitoje valstybių narių socialinėje ir ekonominėje statistikoje, pvz., gamybos, užsienio prekybos ir užimtumo statistikoje; sąvokų skirtumų yra labai nedaug. Be to, šios 2010 m. ESS sąvokos ir klasifikatoriai suderinti su atitinkamomis Jungtinių Tautų sąvokomis ir klasifikatoriais.

Kadangi ESS sąvokos suderintos su kita socialine ir ekonomine statistika, rodiklius daug lengviau sieti ir lyginti ir galima užtikrinti nacionalinių sąskaitų rodiklių kokybę. Be to, šią specifinės statistikos informaciją galima geriau susieti su bendrąja nacionalinės ekonomikos statistika.

1.23. Remiantis bendromis sąvokomis, taikomomis visoje nacionalinių sąskaitų sistemoje ir kitose socialinės ir ekonominės statistikos sistemose, galima rengti nuoseklius rodiklius. Pavyzdžiui, galima nustatyti šiuos santykius:

a) našumo rodiklius, kaip antai per darbo valandą sukuriamą pridėtinę vertę (šiems rodikliams nustatyti būtina, kad pridėtinės vertės ir darbo laiko sąvokos būtų vartojamos nuosekliai);

b) nacionalines disponuojamąsias pajamas vienam gyventojui (šiam santykiui nustatyti būtina, kad nacionalinių disponuojamųjų pajamų ir demografinių rodiklių sąvokos būtų vartojamos nuosekliai);

c) pagrindinio kapitalo formavimą kaip pagrindinio kapitalo atsargų procentinę dalį (šiam santykiui nustatyti būtinos nuoseklios šių srautų ir likučių apibrėžtys);

d) valdžios sektoriaus deficitą ir valstybės skolą kaip bendrojo vidaus produkto procentinę dalį (šiems rodikliams nustatyti būtina, kad būtų nuosekliai vartojamos valdžios sektoriaus deficito, skolos ir bendrojo vidaus produkto sąvokos).

Dėl vidinio nuoseklumo tam tikrus įverčius galima apskaičiuoti kaip skirtumą, pvz., taupymą galima nustatyti iš disponuojamųjų pajamų atėmus galutinio vartojimo išlaidas.

1.24. 2010 m. ESS sąvokos taikomos atsižvelgiant į duomenų rinkimą ir vertinimą. Pritaikomasis sąvokų pobūdis sąskaitų rengimo gairėse atsiskleidžia keleriopai:

a) veikla ar objektai apibūdinami tik tuo atveju, jeigu jie yra pakankamai didelio masto. Pavyzdžiui, namų ūkių savo reikmėms vykdoma prekių gamyba, kaip antai audimas ir keramikos dirbinių gamyba, nepriskiriami gamybai, nes ES šalyse ši veikla yra nedidelio masto;

b) prie kai kurių sąvokų aiškiai nurodyta, kaip jas vertinti. Pavyzdžiui, nustatant pagrindinio kapitalo vartojimą daroma nuoroda į tiesinį nusidėvėjimą. Vertinant pagrindinio kapitalo atsargas, jei nėra tiesioginės informacijos apie ilgalaikio turto likučius, turi būti taikomas nuolatinio inventorizavimo metodas. Kitas pavyzdys – gamybos savo reikmėms vertinimas: paprastai ji vertinama bazinėmis kainomis, tačiau, jeigu reikia, bazinės kainos gali būti apytiksliai nustatomos pridedant įvairias susijusias sąnaudas;

c) nustatytos tam tikros sutartinės nuostatos. Pavyzdžiui, visos valdžios sektoriaus teikiamos kolektyvinės paslaugos priskiriamos galutinio vartojimo išlaidoms.

1.25. Vis dėlto nacionalinių sąskaitų statistikai būtinus duomenis ne visada paprasta rinkti tiesiogiai, nes pagrindinės sąvokos paprastai skiriasi nuo administracinių duomenų šaltinių sąvokų. Administracinių šaltinių pavyzdžiai – verslo sąskaitos, įvairių rūšių mokesčių duomenų (PVM, fizinių asmenų pajamų mokestis, importo mokesčiai ir kt.) įrašai, socialinės apsaugos duomenys bei bankų ir draudimo bendrovių priežiūros tarnybų teikiami duomenys. Šie administraciniai duomenys naudojami rengiant nacionalines sąskaitas. Paprastai jie pertvarkomi, kad atitiktų ESS.

ESS sąvokos dažniausiai skiriasi nuo jų administracinių atitikmenų:

a) šalyse taikomos skirtingos administracinės sąvokos. Dėl to jas vartojant neužtikrinamas tarptautinis suderinamumas;

b) administracinės sąvokos bėgant laikui kinta. Dėl to jas vartojant nėra galimybės lyginti duomenis pagal tam tikrus laikotarpius;

c) skirtingose administracinėse sistemose paprastai vartojamos skirtingos pagrindinės sąvokos, todėl skiriasi ir administracinių duomenų šaltinių sąvokos. Tačiau susieti ir palyginti duomenis, kas yra būtina rengiant nacionalinių sąskaitų rodiklius, galima tik vartojant suderintas sąvokas;

d) administracinės sąvokos paprastai nėra tinkamiausios ekonominei analizei atlikti ir ekonominei politikai vertinti.

1.26. Vis dėlto administracinių duomenų šaltiniai labai gerai atitinka nacionalinių sąskaitų ir kitų rūšių statistikos poreikius, nes:

a) statistikos reikmėms parengtos sąvokos ir klasifikatoriai taip pat naudojami administraciniais tikslais, pvz., valdžios sektoriaus išlaidų klasifikatorius pagal rūšis;

b) administracinių duomenų šaltiniuose specialiai atsižvelgiama į (atskirų) statistikos duomenų poreikius; tai taikytina, pvz., Intrastato sistemai, skirtai informacijai apie prekių pristatymą iš vienos valstybės narės į kitą teikti.

1.27. Pagrindinės ESS sąvokos yra nusistovėjusios ir ilgalaikės, nes:

a) jos patvirtintos kaip ilgalaikis tarptautinis standartas;

b) naujose tarptautinių nacionalinių sąskaitų rengimo gairių redakcijose keičiama labai nedaug pagrindinių sąvokų.

Dėl šio sąvokų nuoseklumo mažėja poreikis perskaičiuoti laiko eilutes. Be to, sąvokos ne tiek priklauso nuo nacionalinio ir tarptautinio politinio lygmens poveikio. Todėl nacionalinių sąskaitų rodiklius buvo galima naudoti kaip objektyvią duomenų bazę, formuojant ekonominę politiką ir vykdant jos analizę.

1.28. 2010 m. ESS sąvokos skirtos ekonominiam procesui apibūdinti pinigine ir paprastai nustatoma išraiška. Atsargos ir srautai, kuriuos sunku paprastai išreikšti pinigais arba kurie neturi aiškių piniginių atitikmenų, į ESS neįrašomi.

Šis principas netaikytas griežtai, nes taip pat reikėtų atsižvelgti į nuoseklumo reikalavimą ir į naudotojų poreikius. Pavyzdžiui, laikantis nuoseklumo reikalavimo valdžios sektoriaus suteikiamos kolektyvinės paslaugos įrašomos kaip produkcija, kadangi atlygį darbuotojams ir valdžios sektoriaus visų rūšių prekių ir paslaugų pirkimą galima paprastai išreikšti pinigais. Be to, nacionalinės sąskaitos yra naudingesnės ekonominei analizei vykdyti ir politikai formuoti, jei jose apibūdinamos valdžios sektoriaus kolektyvinės paslaugos likusios visos nacionalinės ekonomikos dalies atžvilgiu.

1.29. ESS sąvokų taikymo sritį galima apibūdinti atsižvelgiant į keletą svarbių ribinių atvejų.

ESS gamybos sričiai priskiriami (žr. 3.07–3.09 dalis):

a) valdžios sektoriaus teikiamos individualios ir kolektyvinės paslaugos;

b) savininkų užimtų būstų savo reikmėms teikiamos apgyvendinimo paslaugos;

c) prekių, pvz., žemės ūkio produktų, gamyba savo galutiniam vartojimui;

d) statyba savo reikmėms, taip pat namų ūkių savo reikmėms vykdoma statyba;

e) namų ūkių samdomų darbininkų teikiamos paslaugos;

f) žuvų veisimas žuvininkystės ūkiuose;

g) neteisėta gamyba, jei visi su operacija susiję vienetai ją vykdo savanoriškai;

h) gamyba, jei ne visos už ją gautos pajamos deklaruojamos mokesčių institucijoms, pvz., nelegali tekstilės gaminių gamyba.

1.30. Gamybos sričiai nepriskiriama ir į ESS neįrašoma:

a) to paties namų ūkio teikiamos ir vartojamos namų bei asmeninės paslaugos, pvz., valymas, valgio ruošimas arba ligonių ar senolių priežiūra;

b) savanoriškai teikiamos paslaugos, nesusijusios su prekių gamyba, pvz., nemokamos priežiūros ir valymo paslaugos;

c) natūralus žuvies veisimas atviroje jūroje.

1.31. Į ESS įrašoma visa produkcija, gaunama iš ekonominės veiklos gamybos srityje. Pagalbinės veiklos produkcija neįrašoma. Visos pagalbinės veiklos sąnaudos laikomos pagrindinės veiklos sąnaudomis. Jei vien pagalbinę veiklą vykdančios įmonės duomenų reikia statistikos reikmėms ir jos gamybos veiklą galima aiškiai priskirti atskiroms sąskaitoms, arba jei ši įmonė yra kitoje vietoje, nei jos aptarnaujamas vienetas, ši įmonė laikoma atskiru vienetu ir pagal pagrindinę veiklą priskiriama tam tikros rūšies ekonominės veiklos vykdytojams tiek nacionalinėse, tiek regioninėse sąskaitose. Jei nėra tinkamų pagrindinių duomenų, pagalbinės veiklos produkciją galima įvertinti sudedant sąnaudas.

1.32. Jei veikla priskiriama gamybai, o jos produkcija įrašoma į sąskaitas, taip pat turi būti įrašomos susijusios pajamos, užimtumas, galutinis vartojimas ir kt. Pavyzdžiui, jeigu savininkų užimtų būstų savo reikmėms teikiamos apgyvendinimo paslaugos į sąskaitas įrašomos kaip gamyba, susijusios šių savininkų pajamos ir galutinio vartojimo išlaidos taip pat įrašomos į sąskaitas. Kadangi, pagal apibrėžtį, teikiant savininkų užimtų būstų paslaugas darbo sąnaudų nėra, į užimtumo aspektą neatsižvelgiama. Tai atitinka ir darbo statistikos sistemos principus, nes pagal šią sistemą į būsto nuosavybės užimtumo aspektą taip pat neatsižvelgiama. Jei veikla nėra įrašoma į sąskaitas kaip gamyba, galioja atvirkštinis principas: tame pačiame namų ūkyje suteiktos ir sunaudotos buitinės paslaugos neteikia pajamų ir nėra susijusios su galutinio vartojimo išlaidomis, todėl į užimtumą taip pat neatsižvelgiama.

1.33. ESS taip pat nustatomos sutartinės nuostatos dėl:

a) valdžios sektoriaus produkcijos vertinimo;

b) draudimo paslaugų ir netiesioginiai įvertintų finansinio tarpininkavimo paslaugų vertinimo;

c) visų valdžios sektoriaus teikiamų kolektyvinių paslaugų priskyrimo galutinio vartojimo išlaidoms (užuot jas priskiriant tarpiniam vartojimui).

Skirstymas pagal sektorius

1.34. Sektorių sąskaitos sudaromos priskiriant vienetus sektoriams; pagal tai galima pateikti kiekvieno sektoriaus sąskaitų sandorius ir balansuojamuosius straipsnius. Pateikiant pagal sektorius nustatoma daug ekonominei ir fiskalinei politikai svarbių rodiklių. Pagrindiniai sektoriai – namų ūkių, valdžios, bendrovių (finansinių ir nefinansinių), namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų (namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI) ir likusio pasaulio sektoriai.

Svarbu atskirti rinkos ir ne rinkos veiklą. Jei valstybės kontroliuojamas vienetas yra rinkos bendrovė, jis priskiriamas ne valdžios, o bendrovių sektoriui. Taigi šios bendrovės deficitas ir skola nebus įrašomi į valdžios sektoriaus deficitą ir skolą.

1.35. Svarbu nustatyti aiškius ir patikimus vienetų priskyrimo sektoriams kriterijus.

Viešąjį sektorių sudaro visi valdžios kontroliuojami tos šalies instituciniai vienetai rezidentai. Privatųjį sektorių sudaro visi kiti vienetai rezidentai.

1.1 lentelėje nurodyti kriterijai, pagal kuriuos viešasis sektorius atskiriamas nuo privačiojo, viešajame sektoriuje – valdžios sektorius nuo viešųjų bendrovių sektoriaus, o privačiajame – namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI sektorius nuo privačiųjų bendrovių sektoriaus.



1.1  lentelė

Kriterijai

Kontroliuojamas valstybės

(viešasis sektorius)

Kontroliuojamas privačiųjų asmenų

(privatusis sektorius)

Ne rinkos produkcija

Valdžios sektorius

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

Rinkos produkcija

Viešosios bendrovės

Privačiosios bendrovės

1.36. Kontrolė – tai gebėjimas nustatyti institucinio vieneto bendrąją veiklos politiką ar programą. Išsamesni kontrolės apibrėžties duomenys pateikti 2.35–2.39 dalyse.

1.37. Norint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje – valdžios sektorių ar bendrovių sektorių, taikoma ši taisyklė:

laikoma, kad veikla yra rinkos veikla, jei atitinkamomis prekėmis ir paslaugomis prekiaujama šiomis sąlygomis:

1) pardavėjai savo veikla stengiasi kuo labiau padidinti ilgalaikį pelną, todėl prekes ir paslaugas rinkoje laisvai parduoda tam, kas yra pasiruošęs mokėti prašomą kainą;

2) pirkėjai savo veikla stengiasi gauti kuo daugiau naudos, atsižvelgdami į ribotus savo išteklius, pirkdami jų poreikius geriausiai atitinkančius produktus už siūlomą kainą;

3) rinka yra veiksminga, kai pirkėjai ir pardavėjai gali ja naudotis ir turi informacijos apie ją. Rinka gali būti veiksminga ir tada, kai šių sąlygų nėra griežtai laikomasi.

1.38. ESS sąvokų sistema labai išsami, todėl ją galima taikyti lanksčiai: kai kurios sąvokos nėra konkrečiai pateiktos pačioje ESS, tačiau jas galima nesunkiai apibrėžti pritaikant esamas sąvokas. Pavyzdžiui, perskirstant ESS nustatytus subsektorius galima nustatyti naujus sektorius.

1.39. Be to, sąvokas galima taikyti lanksčiai nustatant papildomus, sistemos principams neprieštaraujančius kriterijus. Pavyzdžiui, pagal šiuos kriterijus galima rengti subsektorių sąskaitas pagal gamintojų vienetų darbuotojų skaičių arba namų ūkių pajamų dydį. Užimtumo statistikoje galima smulkiau klasifikuoti duomenis pagal išsilavinimo lygį, amžių ir lytį.

Palydovinės sąskaitos

1.40. Norint patenkinti kai kuriuos duomenų poreikius reikėtų rengti atskiras palydovines sąskaitas.

Pavyzdžiui:

a) socialinės apskaitos matricos (SAM);

b) turizmo poveikis nacionalinei ekonomikai;

c) sveikatos priežiūros išlaidų ir finansavimo analizė;

d) moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra kaip intelektinės nuosavybės kapitalo formavimas;

e) žmogiškasis kapitalas kaip nacionalinės ekonomikos turtas;

f) namų ūkių pajamų ir išlaidų analizė, vykdoma remiantis mikrolygmeniu pagrįstomis pajamų ir išlaidų sąvokomis;

g) aplinkos ir ekonomikos santykiai;

h) namų ūkių vidaus gamyba;

i) gerovės pokyčių analizė;

j) nacionalinių sąskaitų ir verslo sąskaitų rodiklių skirtumų ir jų poveikio vertybinių popierių ir valiutų rinkoms analizė;

k) mokestinių pajamų apskaičiavimas.

1.41. Palydovinėmis sąskaitomis tenkinami šie duomenų poreikiai:

a) prireikus pateikti išsamesnės informacijos ir neįrašyti nebūtinos;

b) išplėsti sąskaitų sistemos taikymo sritį nepinigine informacija, pvz., apie taršą ir gamtos išteklius;

c) pakeisti tam tikras pagrindines sąvokas, pvz., išplėsti kapitalo formavimo sąvoką, į ją įrašant švietimo išlaidas.

1.42. Pagal socialinės apskaitos matricą (SAM) galima apibūdinti išteklių ir naudojimo lentelių ir sektorių sąskaitų ryšius. Remiantis SAM galima gauti papildomos informacijos apie užimtumo lygį ir struktūrą, skirstant atlygį darbuotojams pagal darbuotojų tipą. Taip skirstomi tiek darbo jėgos panaudojimas pagal ekonominę veiklą, kaip nurodyta panaudojimo lentelėse, tiek darbo jėgos ištekliai pagal socialinius ekonominius pogrupius, kaip nurodyta namų ūkių sektoriaus subsektorių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje. Taip sistemiškai pateikiami įvairių kategorijų darbo jėgos ištekliai ir panaudojimas.

1.43. Palydovinėse sąskaitose taikomos visos pagrindinės centrinės 2010 m. ESS sąvokos ir klasifikatoriai. Sąvokos turi būti keičiamos tik jei toks yra palydovinės sąskaitos tikslas. Tokiais atvejais palydovinėje sąskaitoje taip pat pateikiama lentelė, pagal kurią būtų galima nustatyti palydovinės sąskaitos ir centrinės sistemos pagrindinių agreguotų rodiklių ryšį. Tokiu būdu centrinė sistema lieka pagrindine sistema, tačiau tuo pat metu atsižvelgiama ir į kitus konkretesnius poreikius.

1.44. Iš esmės centrinėje sistemoje nepateikiami likučių ir srautų, kuriuos sunku paprastai išreikšti pinigais (arba kurie neturi aiškaus piniginio atitikmens), rodikliai. Dėl šių likučių ir srautų pobūdžio paprastai galima juos analizuoti pasitelkiant nepiniginius statistinius duomenis, pvz.:

a) gamybą namų ūkiuose galima apibūdinti kitoms reikmėms skirtu laiku (valandomis);

b) švietimą galima apibūdinti pagal mokymo rūšį, moksleivių skaičių, vidutinę studijų trukmę iki diplomo gavimo ir kt.;

c) taršos poveikį galima apibūdinti pagal gyvų gyvūnų populiacijų kiekybinius pokyčius, miškų medžių būklę, atliekų kiekį, anglies monoksido kiekį, spinduliuotę ir kt.

1.45. Pagal palydovines sąskaitas galima susieti šią statistiką, išreikštą nepiniginiais vienetais, ir centrinę nacionalinių sąskaitų sistemą. Taikant centrinėje sistemoje naudojamus klasifikatorius šiai nepiniginei statistikai galima susieti, pvz., klasifikavimą pagal namų ūkių tipą arba ekonominės veiklos rūšį. Taip sudaroma nuosekli išplėstinė sistema. Iš jos galima pasirinkti reikiamus duomenis, nagrinėjant ir vertinant sąveiką tarp centrinės sistemos kintamųjų ir išplėstinės dalies kintamųjų.

1.46. Taikant centrinę sistemą ir remiantis jos pagrindiniais agreguotais rodikliais neapibūdinami gerovės pokyčiai. Galima sudaryti išplėstines sąskaitas, į kurias taip pat būtų įrašytos sąlyginės piniginės vertės, pvz.:

a) tame pačiame namų ūkyje teikiamų ir naudojamų buitinių bei asmeninių paslaugų;

b) laisvalaikio pokyčių;

c) gyvenimo mieste privalumų ir trūkumų;

d) asmeninių pajamų pasiskirstymo skirtumų.

1.47. Išplėstinėse sąskaitose taip pat galima perklasifikuoti galutines neišvengiamas išlaidas (pvz., gynybai) ir priskirti jas tarpiniam vartojimui, t. y. vertinti jas kaip išlaidas, kuriomis neprisidedama prie gerovės. Panašiai tarpiniam vartojimui gali būti priskiriami nuostoliai dėl potvynių ir kitų gaivalinių nelaimių, t. y. jie vertinami kaip mažinantys (visą) gerovę. Taip galima pabandyti sudaryti labai apytikrį ir neišsamų gerovės pokyčių rodiklį. Vis dėlto gerovę sudaro įvairūs aspektai, kurių daugumos neįmanoma tinkamai išreikšti pinigais. Todėl norint įvertinti gerovę geriau kiekvienam aspektui naudoti atskirus rodiklius ir vertinimo vienetus. Būtų galima, pvz., taikyti vaikų mirtingumo, gyvenimo trukmės, suaugusiųjų raštingumo ir nacionalinių pajamų vienam gyventojui rodiklius. Šiuos rodiklius būtų galima įrašyti į palydovinę sąskaitą.

1.48. Norint, kad ESS būtų nuosekli ir suderinta tarptautiniu mastu, joje nevartojamos administracinės sąvokos. Vis dėlto dėl įvairių nacionalinio lygmens poreikių gali būti labai naudinga turėti administracinėmis sąvokomis pagrįstų duomenų. Pavyzdžiui, norint įvertinti mokestines pajamas, reikia statistinių duomenų apie apmokestinamas pajamas. Šiuos statistinius duomenis galima gauti šiek tiek pakeičiant nacionalinių sąskaitų statistinius duomenis.

1.49. Panašų metodą galima taikyti nacionalinės ekonominės politikos sąvokoms, pvz.:

a) infliacijos sąvokai, taikomai didinant pensijas, bedarbio pašalpas arba atlygį darbuotojams valstybės tarnautojų atveju;

b) mokesčių, socialinių įmokų, valdžios sektoriaus ir kolektyvinio sektoriaus sąvokoms, taikomoms aptariant tinkamiausią kolektyvinio sektoriaus dydį;

c) strateginių sektorių ir (arba) ekonominės veiklos rūšių sąvokoms, taikomoms formuojant valstybės arba ES ekonominę politiką;

d) verslo investicijų sąvokai, taikomai formuojant valstybės ekonominę politiką;

e) išsamių pensijų įrašų lentelei.

Šiuos duomenų poreikius galima patenkinti palydovinėmis sąskaitomis arba papildomomis lentelėmis.

2010 m. ESS ir 2008 m. NSS

1.50. 2010 m. ESS pagrįsta 2008 m. NSS, pagal kurią visos pasaulio šalys rengia nacionalines sąskaitas, sąvokomis. Vis dėlto 2010 m. ESS ir 2008 m. NSS skiriasi keliais svarbiais aspektais:

a) Sistemos skirtingai pateiktos:

1) 2010 m. ESS atskiri skyriai skirti produktų sandoriams, paskirstomiesiems sandoriams ir finansiniams sandoriams. 2008 m. NSS šie sandoriai priešingai aptariami atskiroms sąskaitoms skirtuose skyriuose, pvz., skyriuose apie gamybos sąskaitą, pirminių pajamų išdėstymo sąskaitą, kapitalo sąskaitą ir likusio pasaulio sektoriaus sąskaitą;

2) 2010 m. ESS tam tikra sąvoka apibūdinama pateikiant apibrėžtį ir išvardijant, kokie dalykai priskiriami ir kokie – ne. 2008 m. NSS sąvokos paprastai apibūdinamos bendriau ir paaiškinamos sutartinės nuostatos.

b) Kai kurios 2010 m. ESS sąvokos konkretesnės ir tikslesnės nei 2008 m. NSS sąvokos:

1) 2008 m. NSS nepateikti konkretūs kriterijai produkcijos kategorijoms skirstyti į rinkos, galutinio naudojimo savo reikmėms ir ne rinkos produkciją. Siekiant užtikrinti vienodą požiūrį, ESS šis skirstymas paaiškintas plačiau;

2) 2010 m. ESS daroma prielaida, kad kai kurios namų ūkių gamybos rūšys, pvz., audimas ir baldų gamyba, valstybėse narėse yra nedidelio masto, todėl jų nereikia įrašyti į sąskaitas;

3) 2010 m. ESS pateiktos nuorodos į ES institucinius susitarimus, pvz., Intrastato sistemą, skirtą duomenims apie ES vidaus prekių srautus ir valstybių narių įnašus ES registruoti;

4) 2010 m. ESS taikomi ES klasifikatoriai, pvz., produktų pagal veiklos rūšį klasifikatorius CPA ( 18 ) ir ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius NACE (2 red.) (šie klasifikatoriai suderinti su atitinkamais JT klasifikatoriais);

5) 2010 m. ESS pateiktas papildomas visų išorės sandorių klasifikatorius: sandoriai skirstomi į ES rezidentų tarpusavio sandorius ir sandorius su ne ES rezidentais;

6) siekiant tenkinti Europos pinigų sąjungos poreikius, 2010 m. ESS perskirstyti 2008 m. NSS finansų bendrovių sektoriaus subsektoriai. 2010 m. ESS gali būti konkretesnė nei 2008 m. NSS, nes 2010 m. ESS pirmiausia taikoma valstybėms narėms. ESS taip pat turėtų būti konkretesnė tam, kad patenkintų Sąjungos duomenų poreikius.

2010 m. ESS ir ESS 95

1.51. 2010 m. ESS skiriasi nuo ESS 95 tiek taikymo sritimi, tiek sąvokomis. Dauguma šių skirtumų atitinka 1993 m. NSS ir 2008 m. NSS skirtumus. Pagrindiniai skirtumai:

a) moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra priskiriami prie kapitalo formavimo, nes jų rezultatas – intelektinės nuosavybės turtas. Šis pakeitimas įrašomas į palydovinę sąskaitą ir atitinkamai į pagrindines sąskaitas, nustačius, kad atitinkami valstybių narių rodikliai pakankamai patikimi ir suderinti;

b) išlaidos ginklų sistemoms, atitinkančioms bendrą turto apibrėžtį, priskiriamos ne tarpinėms išlaidoms, o pagrindinio kapitalo formavimui;

c) nustatyta analitinė kapitalo paslaugų sąvoka, taikoma kalbant apie rinkos produkciją, kad būtų galima parengti papildomą lentelę, į kurią šios paslaugos būtų įrašomos kaip pridėtinės vertės dedamoji;

d) išplėsta finansinio turto apibrėžtis, plačiau įtraukiant išvestinių finansinių priemonių sutartis;

e) nustatytos naujos pensinių įsipareigojimų / teisių duomenų įrašymo į sąskaitas taisyklės. Sąskaitos papildytos nauja lentelė, kurioje galima pateikti visų kaupiamųjų arba nekaupiamųjų pensinių įsipareigojimų / teisių socialinio draudimo srityje įverčius. Šioje lentelėje pateikti visų privačiųjų ir valstybinių pensijų sistemų, įskaitant socialinės apsaugos pensijų sistemas, įsipareigojimai ir susiję srautai, neatsižvelgiant į tai, ar jos kaupiamosios, ar ne, ir joje pateikiama visa išsamiai analizei būtina informacija;

f) prekių nuosavybės teisių pasikeitimo taisyklės dabar yra visuotinai taikomos, todėl pasikeitė prekybinio tarpininkavimo ir perdirbti (tiek užsienyje, tiek šalies teritorijoje) siunčiamų prekių duomenų įrašymo tvarka. Dabar į užsienį perdirbti siunčiamų prekių duomenys įrašomi grynąja verte, priešingai nei pagal 1993 NSS ir ESS 95 redakcijas, kai jie buvo įrašomi bendrąja verte. Todėl šios veiklos duomenys visai kitaip įrašomi į išteklių ir panaudojimo sistemą;

g) pateikta daugiau nurodymų apskritai dėl finansų bendrovių ir ypač dėl specialiosios paskirties vienetų (SPV). Į valdžios kontroliuojamų SPV, kurie veiklą vykdo užsienyje, duomenis dabar atsižvelgiama kitaip, kad būtų užtikrinta, kad jų įsipareigojimai būtų įrašyti į valdžios sektoriaus sąskaitas;

h) paaiškinta, kaip atsižvelgti į perteklinius viešųjų bendrovių dividendus (angl. super dividends), t. y. jie priskirtini specialiems mokėjimams ir išėmimams iš nuosavybės vertybinių popierių;

i) nustatyti viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės traktavimo principai; išplėsta restruktūrizavimo agentūrų traktuotė;

j) siekiant, kad sąskaitose būtų geriau atsižvelgiama į straipsnius, kurie gali labai paveikti valdžios sektoriaus skolą, paaiškinti valdžios sektoriaus ir viešųjų bendrovių sandoriai ir sandoriai su pakeitimo vertybiniais popieriais vienetais;

k) patikslinta, kaip atsižvelgti į paskolų garantijas ir nustatyta nauja standartinių paskolų garantijų, kaip antai eksporto kreditų garantijų ir studentų paskolų garantijų, traktuotė. Nauja traktuotė – sąskaitose pripažįstamas finansinis turtas ir įsipareigojimas, įvertinus šios garantijos panaudojimo tikimybę.

1.52. 2010 m. ESS lyginant su ESS 95 skiriasi ne tik sąvokų pakeitimais. Labai skirtinga taikymo sritis, nes parengti nauji palydovinėms, valdžios sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoms skirti skyriai. Ketvirtinių ir regioninių sąskaitų skyriai taip pat labai išplėsti.

2010 m. ESS PAGRINDINIAI PRINCIPAI

1.53. Pagrindiniai sistemos bruožai:

a) statistiniai vienetai ir jų grupės;

b) srautai ir likučiai;

c) sąskaitų sistema ir agreguoti rodikliai;

d) sąnaudų ir produkcijos sistema.

Statistiniai vienetai ir jų grupės

1.54. 2010 m. ESS taikomi dviejų rūšių vienetai ir ekonomika taip pat skirstoma dviem atitinkamais, gan skirtingais ir atskiriems analitiniams tikslams skirtais būdais.

1.55. Pirmasis tikslas – apibūdinti pajamas, išlaidas, finansinius srautus ir balansą įgyvendinamas grupuojant institucinius vienetus į sektorius, remiantis jų pagrindinėmis funkcijomis, veikimo principais ir tikslais.

1.56. Antrasis tikslas – apibūdinti gamybos procesus ir atlikti sąnaudų ir produkcijos analizę įgyvendinamas sistemoje grupuojant vietos vienetus pagal veiklos rūšį (vietos VPVR) į veiklą pagal jų vykdomos veiklos rūšį. Veikla apibūdinama pagal gamybos sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją.

Instituciniai vienetai ir sektoriai

1.57. Instituciniai vienetai yra ūkio subjektai, kurie gali savarankiškai nuosavybės teise turėti prekių ir turto, prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. 2010 m. ESS sistemoje instituciniai vienetai skirstomi į penkis tarpusavyje nesidubliuojančius šalies institucinius sektorius:

a) ne finansų bendrovių sektorių;

b) finansų bendrovių sektorių;

c) valdžios sektorių;

d) namų ūkių sektorių;

e) namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektorių.

Šie penki sektoriai sudaro visą šalies ekonomiką. Sektoriai skirstomi į subsektorius. 2010 m. ESS numatyta, kad visiems sektoriams, subsektoriams ir visai ekonomikai būtų galima parengti išsamias srautų sąskaitas ir balansus. Vienetai nerezidentai gali būti susiję su visais šiais penkiais šalies sektoriais ir šios sąsajos pateikiamos kaip šalies sektorių ir šeštojo sektoriaus – likusio pasaulio sektoriaus – ryšiai.

Vietos vienetai pagal veiklos rūšį ir ekonominės veiklos rūšys

1.58. Kai instituciniai vienetai vykdo daugiau nei vienos rūšies veiklą, jie dalijami pagal veiklos rūšį. Tai galima padaryti taikant vietos vieneto pagal veiklos rūšį (toliau – PVR) koncepciją.

Vietos VPVR priskiriamos visos gamybą vykdančio institucinio vieneto dalys, esančios toje pačioje vietovėje arba gretimose vietovėse ir prisidedančios prie NACE (2 red.) klasės lygio (4 ženklų) veiklos.

1.59. Kiekvienai nepagrindinei veiklos rūšiai nustatomi vietos VPVR; tačiau, jeigu tokiai veiklai apibūdinti būtinų apskaitos dokumentų nėra, vietos VPVR vykdys kelių rūšių nepagrindinę veiklą. Visų vietos VPVR, vykdančių tą pačią ar panašią veiklą, grupė sudaro tam tikrą ekonominės veiklos rūšį.

Institucinis vienetas susideda iš vieno arba kelių vietos VPVR; vietos VPVR priklauso tik vienam instituciniam vienetui.

1.60. Gamybos proceso analizei atlikti naudojamas analitinis gamybos vienetas. Šis vienetas nustatomas tik jei vietos VPVR gamina vienos rūšies produktą ir nevykdo nepagrindinės veiklos. Toks vienetas vadinamas vienarūšės gamybos vienetu. Šių vienetų grupės sudaro vienarūšes ekonominės veiklos rūšis.

Vienetai rezidentai ir vienetai nerezidentai; visa ekonomika ir likusio pasaulio sektorius

1.61. Visa ekonomika apibūdinama pagal vienetus rezidentus. Vienetas yra šalies vienetas rezidentas, jei jo pagrindiniai ekonominiai interesai yra tos šalies ekonominėje teritorijoje, t. y. jeigu jis ilgą laiką (vienus metus ar ilgiau) toje teritorijoje vykdo ekonominę veiklą. 1.57 dalyje minėti instituciniai sektoriai yra institucinių vienetų rezidentų grupės.

1.62. Vienetai rezidentai sudaro sandorius su vienetais nerezidentais (t. y. su kitos ekonomikos vienetais rezidentais). Šie sandoriai yra ekonomikos išorės sandoriai, priskiriami likusio pasaulio sektoriaus sąskaitai. Taigi likusio pasaulio sektoriaus vaidmuo yra panašus į institucinio sektoriaus, tačiau vienetai nerezidentai įrašomi tik tiek, kiek jie sudaro sandorius su instituciniais vienetais rezidentais.

1.63. Menami vienetai rezidentai 2010 m. ESS vertinami kaip instituciniai vienetai ir apibūdinami kaip:

a) vienetų nerezidentų dalys, kurių pagrindiniai ekonominiai interesai susiję su šalies ekonomine teritorija (paprastai šis vienetas vienus metus ar ilgiau vykdo ekonominius sandorius toje teritorijoje);

b) vienetai nerezidentai, kuriems priklauso žemė ar pastatai tos šalies ekonominėje teritorijoje (atsižvelgiama tik į su ta žeme ar pastatais susijusius sandorius).

Srautai ir likučiai

1.64. Į sistemą įrašoma dviejų pagrindinių rūšių informacija: srautai ir likučiai.

Srautai – tam tikrą laikotarpį vykstantys veiksmai ir veiksmų pasekmės, likučiai – padėtis tam tikru momentu.

Srautai

1.65. Pagal srautus galima stebėti ekonominės vertės kūrimą, keitimąsi, keitimąsi ja, jos perdavimą ar išnykimą. Dėl jų keičiasi institucinių vienetų turto ir įsipareigojimų vertė. Ekonominiai srautai yra dviejų rūšių: sandoriai ir kiti turto pokyčiai.

Sandoriai nurodomi visose sąskaitose ir lentelėse, kuriose nurodomi srautai, išskyrus kitų turto apimties pokyčių sąskaitą ir perkainojimo sąskaitą. Kiti turto pokyčiai nurodomi tik šiose dviejose sąskaitose.

Paprasti sandoriai ir kiti srautai suskirstyti į palyginti nedaug rūšių, atsižvelgiant į jų pobūdį.

1.66. Sandoris yra ekonominis srautas, kurį instituciniai vienetai vykdo tarpusavyje bendru susitarimu, arba veiksmas, kuris vykdomas viename instituciniame vienete, bet jį naudinga laikyti sandoriu, nes tas vienetas vykdo dviejų skirtingų rūšių veiklą. Sandoriai skirstomi į keturias pagrindines grupes:

a) produktų sandoriai. Šiais sandoriais apibūdinama produktų kilmė (šalies produkcija ar importuoti produktai) ir panaudojimas (tarpinis vartojimas, galutinis vartojimas, kapitalo formavimas, kuriam priskiriamas ir pagrindinio kapitalo vartojimas, arba eksportas);

b) paskirstomieji sandoriai. Jais apibūdinama, kaip gaminant sukurta pridėtinė vertė paskirstoma darbo jėgai, kapitalui ir valdžios sektoriui ir kaip pajamos ir turtas perskirstomi (pajamų ir turto mokesčiai bei kiti pervedimai);

c) finansiniai sandoriai. Finansiniais sandoriais apibūdinamas grynasis finansinio turto įsigijimas arba grynieji prisiimti įsipareigojimai, atsižvelgiant į visų rūšių finansines priemones. Šie sandoriai pateikiami ir kaip nefinansinių sandorių atitikmenys, ir kaip tik su finansinėmis priemonėmis susiję sandoriai;

d) nė vienai iš išvardytų trijų grupių nepriskirti sandoriai. Jiems priskiriami nesukurto nefinansinio turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus.

1.67. Daugelis sandorių sudaromi tarp dviejų arba daugiau institucinių vienetų. Vis dėlto kai kurie institucinių vienetų vidaus veiksmai sistemoje taip pat priskiriami sandoriams. Šie vienetų vidaus sandoriai į sąskaitas įrašomi tam, kad produkcijos, galutinio naudojimo ir sąnaudų duomenys būtų naudingesni atliekant analizę.

1.68. Vieneto vidaus sandoris yra pagrindinio kapitalo vartojimas, kuris 2010 m. ESS priskiriamas sąnaudoms. Dauguma kitų vieneto vidaus sandorių susiję su produktais ir jie paprastai įrašomi į sąskaitas, kai instituciniai vienetai, veikdami kaip gamintojai ir galutiniai vartotojai, nusprendžia vartoti dalį savo produkcijos. Tai dažnai būdinga namų ūkiams ir valdžios sektoriui.

1.69. Į sąskaitas įrašoma visa produkcija, skirta galutiniam naudojimui ją pagaminusiame instituciniame vienete. Vieneto pagaminta produkcija, skirta tarpiniam vartojimui tame pačiame instituciniame vienete, į sąskaitas įrašoma tik tada, kai gamyba ir tarpinis vartojimas vyksta skirtinguose to paties institucinio vieneto vietos VPVR. Vietos VPVR pagaminta ir tarpiniam jo vartojimui skirta produkcija į sąskaitas neįrašoma.

1.70. Sandoriai yra piniginiai, kai susiję vienetai vykdo ar gauna mokėjimus, prisiima įsipareigojimus arba gauna turtą, išreikštus tam tikrais pinigų vienetais.

Sandoriai, kurių metu nesikeičiama pinigais, turtu ar įsipareigojimais, išreikštais tam tikrais pinigų vienetais, vadinami nepiniginiais sandoriais. Vieneto vidaus sandoriai yra nepiniginiai sandoriai. Su daugiau nei vienu instituciniu vienetu susiję nepiniginiai sandoriai gali būti produktų sandoriai (produktų mainai), paskirstomieji sandoriai (atlyginimas ar pervedimai natūra ir kt.) ir kiti sandoriai (nesukurto nefinansinio turto mainai). Į 2010 m. ESS visi sandoriai įrašomi pinigine išraiška. Todėl į sąskaitas įrašomų nepiniginių sandorių vertes vertinti reikia netiesiogiai arba kitaip apskaičiuoti.

1.71. Su daugiau nei vienu vienetu susiję sandoriai būna dviejų rūšių. Juos galima apibūdinti kaip „kažkas už kažką“, t. y. sandoriai yra atlyginamieji, arba kaip „kažkas už nieką“, t. y. neatlyginamieji sandoriai. Atlyginamiesiems sandoriams priskiriami mainai tarp institucinių vienetų, t. y. už prekes, paslaugas ar turtą atlyginama, pvz., pinigais. Neatlyginamieji sandoriai yra vieno institucinio vieneto mokėjimai pinigais arba natūra kitam vienetui negaunant nieko mainais. Atlyginamieji sandoriai gali būti priskiriami bet kuriai iš keturių sandorių grupių, o neatlyginamieji sandoriai paprastai yra paskirstomieji sandoriai, pvz., mokesčių, socialinės pagalbos išmokų ar dovanų pavidalu. Šie neatlyginamieji sandoriai vadinami pervedimais.

1.72. Sandoriai įrašomi į sąskaitas taip, kaip jie vyksta tarp susijusių institucinių vienetų. Vis dėlto kai kurie sandoriai pertvarkomi siekiant labiau pabrėžti atitinkamus ekonominius ryšius. Sandorius galima pertvarkyti trimis būdais: perskirstyti, skaidyti ir nustatyti pagrindinę sandorio šalį.

1.73. Sandoris, kurį su juo susiję vienetai laiko vykdomu tiesiogiai tarp vienetų A ir C, gali būti įrašomas į sąskaitas kaip vykdomas netiesiogiai per trečią vienetą B. Taigi, vienas sandoris tarp A ir C į sąskaitas gali būti įrašomas kaip du sandoriai: vienas tarp A ir B ir kitas tarp B ir C. Taip sandoris perskirstomas.

1.74. Sandorio perskirstymo pavyzdys – darbdavio socialinių įmokų, tiesiogiai mokamų socialinio draudimo fondams, įrašymas į sąskaitas. Į sistemą šie mokėjimai įrašomi kaip du sandoriai: darbdaviai moka samdomiesiems darbuotojams darbdavio socialines įmokas, o darbuotojai tas įmokas moka socialinio draudimo fondams. Kaip ir kitais perskirstymo atvejais, siekiama išryškinti ekonominę sandorio esmę, šiuo atveju – parodyti darbdavio socialines įmokas kaip darbuotojų naudai mokamas įmokas.

1.75. Kitai perskirstymo rūšiai yra priskiriami sandoriai, kurie įrašomi į sąskaitas kaip vykdomi tarp dviejų ar daugiau institucinių vienetų, nors pagal dalyvaujančias šalis sandoris iš viso nevykdomas. Pavyzdžiui, taip vertinamos draudimo įmonių iš tam tikrų draudimo fondų gautos ir nepaskirstytos nuosavybės pajamos. Į sistemą šios nuosavybės pajamos įrašomos kaip draudimo įmonių mokamos draudėjams, kurie tą pačią sumą grąžina draudimo įmonėms kaip įmokų priedus.

1.76. Jeigu sandorio šalims atrodo, kad įvyko vienas sandoris, o į sąskaitas jis įrašytas kaip du ar daugiau sandorių, tas sandoris yra suskaidytas. Skaidant papildomi vienetai sandoriuose nedalyvauja.

1.77. Tipinis suskaidyto sandorio pavyzdys – ne gyvybės draudimo įmokų mokėjimas. Draudėjai ir draudikai šiuos mokėjimus priskiria vienam sandoriui, tačiau 2010 m. ESS jie suskaidomi į du gana skirtingus sandorius: mokėjimus už suteiktas ne gyvybės draudimo paslaugas ir grynąsias ne gyvybės draudimo įmokas. Kitas suskaidymo pavyzdys – produkto pardavimo įrašymas į sąskaitas kaip produkto pardavimas ir prekybos maržos pardavimas.

1.78. Kai vienetas vykdo sandorį kito vieneto (pagrindinio) vardu ir tam vienetui finansuojant, sandoris įrašomas tik į pagrindinės šio sandorio šalies sąskaitas. Paprastai reikėtų laikytis šio principo ir, vadovaujantis prielaidomis, nereikėtų mėginti priskirti mokesčių ar subsidijų galutiniams mokėtojams ar gavėjams.

Pavyzdžiui, kai vienas valdžios sektoriaus vienetas renka mokesčius kito vardu, mokestis priskiriamas tam valdžios sektoriaus vienetui, kuris įgaliotas nustatyti mokestį (kaip pagrindinė šalis arba jos deleguotas) ir turi lemiamą balsą nustatant mokesčių tarifus ir juos keičiant.

1.79. Remiantis sandorio apibrėžtimi, institucinių vienetų sąveika vyksta bendru susitarimu. Jei sandoris vykdomas bendru susitarimu, daroma prielaida, kad instituciniai vienetai apie jį žinojo iš anksto ir jam pritaria. Mokesčiai, baudos ir nuobaudos mokamos bendru susitarimu, nes mokėtojas yra subjektas, kuriam taikomi šalies įstatymai. Tuo tarpu neatlygintinas turto konfiskavimas nepriskiriamas sandoriams net ir tuo atveju, kai šis reikalavimas nustatytas teisės aktuose.

Neteisėti ekonominiai veiksmai yra sandoriai, kai visi susiję vienetai veiksmus vykdo bendru susitarimu. Todėl neteisėtų narkotinių medžiagų ar vogto turto įsigijimas, pardavimas arba mainai yra sandoriai, o vagystė – ne.

1.80. Kitiems turto pokyčiams priskiriami pokyčiai, kurie nėra sandorių rezultatai. Šiems pokyčiams priskiriami:

a) kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai arba

b) vertės padidėjimas ir sumažėjimas.

1.81. Kiti turto apimties ir įsipareigojimų pokyčiai skirstomi į tris pagrindines kategorijas:

a) įprastas turto atsiradimas ir išnykimas, išskyrus sandorius;

b) turto ir įsipareigojimų pokyčiai dėl išimtinių nenumatytų, ne ekonominės prigimties įvykių;

c) klasifikavimo ir struktūros pokyčiai.

1.82. 1.81 dalies a punkto kategorijai priskiriami tokie pokyčiai kaip iškastinių išteklių radimas ar išeikvojimas ir natūralus neauginamų biologinių išteklių didėjimas. 1.81 dalies b punkto kategorijai priskiriamų pokyčių pavyzdžiai: turto nuostoliai dėl gaivalinių nelaimių, karų ar sunkių nusikaltimų. b punkto kategorijai taip pat priskiriami vienašališkas skolos panaikinimas ir neatlygintinas turto konfiskavimas. 1.81 dalies c punkto kategorijai priskiriamo pokyčio pavyzdys: institucinio vieneto priskyrimo kitam sektoriui atvejai.

1.83. Vertė padidėja ar sumažėja kintant turto kainai. Tai gali būti susiję su bet kokios rūšies finansiniu ir nefinansiniu turtu ir įsipareigojimais. Vertė didėja arba mažėja turto ir įsipareigojimų turėtojams tiesiog turint turtą ar įsipareigojimus tam tikrą laiką ir visai jų nekeičiant.

1.84. Vertės padidėjimas ar sumažėjimas, vertinami pagal esamas rinkos kainas, vadinami nominaliuoju vertės padidėjimu ar sumažėjimu. Nominalusis vertės padidėjimas ar sumažėjimas gali būti skirstomi į neutralųjį vertės padidėjimą ar sumažėjimą, atsižvelgiant į bendrojo kainų lygio pokyčius, ir realųjį vertės padidėjimą ar sumažėjimą, atsižvelgiant į turto kainos pokyčius, viršijančius bendruosius kainų pokyčius.

Likučiai

1.85. Likučiai yra tam tikru metu turimas turtas ir įsipareigojimai. Likučiai sąskaitose nurodomi kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje. Šios sąskaitos vadinamos balansu.

1.86. Be to, į sąskaitas įrašomi su gyventojais ir užimtumu susiję likučiai. Vis dėlto šie likučiai sąskaitose nurodomi tik kaip jų vidutinė vertė ataskaitiniu laikotarpiu. Į sąskaitas įrašomi visi turto, į kurį atsižvelgiama sistemoje, likučiai, t. y. finansinio turto ir įsipareigojimų, nefinansinio turto, sukurto ir nesukurto turto likučiai. Vis dėlto atsižvelgiama tik į ekonominei veiklai vykdyti naudojamą turtą ir turtą, kuris yra nuosavybės teisių objektas.

1.87. Todėl į sąskaitas neįrašomi likučiai, susiję su žmogiškuoju kapitalu ir gamtos ištekliais, kurie nėra nuosavybės teisių objektas.

2010 m. ESS, atsižvelgiant į jos taikymo sritį, išsamiai nurodomi tiek srautai, tiek likučiai. Todėl visi likučių pokyčiai gali būti visiškai paaiškinami į sąskaitas įrašytais srautais.

Sąskaitų sistema ir agreguoti rodikliai

Sąskaitų sudarymo taisyklės

1.88. Į sąskaitą įrašomi vertės pokyčiai, susiję su vienetu ar sektoriumi, remiantis sąskaitoje pateiktų ekonominių srautų pobūdžiu. Tai pateikiama dviejų skilčių lentelės pavidalu. Einamosiose sąskaitose pateikiama gamyba, pajamų formavimas, išdėstymas, skirstymas ir perskirstymas, ir pajamų naudojimas. Kaupimo sąskaitos – tai kapitalo ir finansinės sąskaitos ir kitų apimties pokyčių sąskaitos.

1.89. 2010 m. ESS dešiniojoje einamųjų sąskaitų pusėje nurodomi vieneto ar sektoriaus ekonominę vertę didinantys sandoriai – tai yra ištekliai. Kairiojoje sąskaitų pusėje nurodomas „panaudojimas“ – sandoriai, kuriais ekonominė vertė mažinama. Dešiniojoje kaupimo sąskaitų pusėje nurodomi „įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčiai“, o kairiojoje – „turto pokyčiai“. Balanso dešiniojoje pusėje pateikiami „įsipareigojimai ir grynoji vertė“ (turto ir įsipareigojimų skirtumas), o kairiojoje – „turtas“. Palyginus dviejų iš eilės laikotarpių balansus galima nustatyti įsipareigojimų ir grynosios vertės pokyčius bei turto pokyčius.

1.90. ESS išskiriamos juridinės ir ekonominės nuosavybės teisės. Vieno vieneto kitam perduodamos prekės įrašomos į sąskaitas, vadovaujantis ekonominės nuosavybės teisių perdavimo kriterijumi. Juridinis savininkas – vienetas, kuriam turėjimo nauda priklauso pagal teisės nuostatas. Tačiau juridinis savininkas gali sudaryti su kitu vienetu sandorį, kuriuo būtų numatyta, kad už tam tikrą susitartą atlygį pastarasis prisiima prekių naudojimo gamybai riziką ir naudą. Šio susitarimo pobūdis yra toks kaip ir finansinės nuomos susitarimo, pagal kurį mokėjimai įrodo tik tai, kad turto teikėjas suteikė turtą pasiskolinusiam asmeniui. Pavyzdžiui, jei lėktuvo juridinės nuosavybės teisės priklauso bankui, o bankas sudaro finansinės nuomos susitarimą su oro transporto bendrove, pagal kurį ši bendrovė eksploatuoja lėktuvą, įrašant sandorius į sąskaitas laikoma, kad lėktuvo savininkė yra ta oro transporto bendrovė. Atitinkamai pagal sąskaitos duomenis oro transporto bendrovei įsigyjant lėktuvą bankas suteikia jai paskolą, atitinkančią numatomus mokėjimus už lėktuvo naudojimą.

1.91. Vienetų ar sektorių nacionalinės sąskaitos pagrįstos dvejybinio įrašo principu. Visi sandoriai į sąskaitas įrašomi du kartus – vieną kartą išteklių (arba įsipareigojimų pokyčių) ir antrą kartą – panaudojimo (arba turto pokyčių) skiltyse. Visa ištekliams ar įsipareigojimų pokyčiams priskiriamų sandorių suma turi būti lygi visai panaudojimo arba turto pokyčių sandorių sumai ir pagal tai galima patikrinti sąskaitų nuoseklumą.

1.92. Nacionalinėse sąskaitose (visų vienetų ir sektorių atžvilgiu) vadovaujamasi dvigubo dvejybinio įrašo principu, nes dauguma sandorių yra susiję su dviem instituciniais vienetais. Visi sandoriai į sąskaitas įrašomi du kartus – juos turi įrašyti abi susijusios sandorio šalys. Pavyzdžiui, valdžios sektoriaus vienetas moka socialinę išmoką pinigais namų ūkiui ir ši išmoka įrašoma į valdžios sektoriaus sąskaitas kaip panaudojimas pervedimų dalyje ir kaip neigiamas turto įsigijimas pinigų ir indėlių dalyje; į namų ūkių sektoriaus sąskaitas ši išmoka įrašoma kaip ištekliai pervedimų dalyje ir kaip turto įsigijimas pinigų ir indėlių dalyje.

1.93. Vieneto vidaus sandoriai (pvz., vieneto produkcijos vidaus vartojimas) į sąskaitas įrašomi tik dviem įrašais, kurių vertė turi būti apskaičiuota.

Vertės nustatymas

1.94. 2010 m. ESS visi srautai ir likučiai išreiškiami pinigais, išskyrus tam tikrus gyventojų skaičiaus ir darbo jėgos rodiklius. Srautai ir likučiai vertinami pagal jų piniginę vertę, t. y. sumą, kurią realiai arba teoriškai galima už juos gauti. Todėl ESS vertė nustatoma pagal rinkos kainas.

1.95. Su pinigais susijusių sandorių ir piniginio turto ir įsipareigojimų vertė aiški. Daugeliu kitų atvejų sandorių vertę geriausia nustatyti remiantis lygiaverčių prekių, paslaugų ar turto rinkos kainomis. Šis metodas taikomas, pvz., nustatant mainų vertę ir savininkų užimtų būstų paslaugų vertę. Jei neįmanoma nustatyti lygiaverčių produktų rinkos kainos, pvz., valdžios sektoriaus teikiamų ne rinkos paslaugų atveju, vertinama sudedant gamybos sąnaudas. Jei tinkamos rinkos kainos nėra ir sąnaudų taip pat negalima nustatyti, srautų ir likučių vertę galima nustatyti pagal numatomo pelno diskontuotą esamą vertę. Šis metodas naudotinas tik jei kitos išeities nėra.

1.96. Likučiai vertinami ne juos sudarančių prekių ar turto gamybos ar įsigijimo laikotarpio kainomis, o tuo laikotarpiu, kurio balansas sudaromas, galiojusiomis kainomis. Likučius reikia vertinti pagal jų įvertinę nurašytojo turto įsigijimo vertę arba gamybos sąnaudas.

1.97. Dėl vežimo sąnaudų, pelno maržos ir mokesčių produktams atėmus subsidijas produkto gamintojai ir jo naudotojai ar vartotojai paprastai skirtingai supranta jo vertę. Siekiant kuo tiksliau atsižvelgti į sandorio dalyvių požiūrį, visas vartojimas į 2010 m. ESS įrašomas pirkėjo kainomis, t. y. ir vežimo sąnaudos, pelno marža, mokesčiai produktams atėmus subsidijas, o produkcija vertinama bazinėmis kainomis, į kurias minėtieji elementai neįrašomi.

1.98. Produktų importas ir eksportas į sąskaitas įrašomi remiantis jų verte pasienyje. Visas importas ir eksportas vertinami pagal kainą eksportuotojo muitų teritorijos pasienyje arba pagal franko laivo denio (FOB) kainą. Užsienio įmonių teikiamos vežimo ir draudimo paslaugos tarp importuotojo ir eksportuotojo sienų neįtraukiamos į prekių vertę, o priskiriamos paslaugoms. Kadangi dėl detalaus suskirstymo ne visų produktų FOB vertę galima nustatyti, užsienio prekybos duomenų lentelėse importuojamų produktų vertė nurodoma pagal vertę importuotojo muitų teritorijos pasienyje (CIF vertė). Visos vežimo ir draudimo paslaugos, suteiktos iki importuotojo pasienio, įtraukiamos į importuojamų prekių vertę. Jei šios paslaugos teikiamos šalies įmonių, sąskaitose atliekamas bendras su FOB ir CIF susijęs verčių koregavimas.

1.99. Nustatant vertę palyginamosiomis kainomis, ataskaitinio laikotarpio srautai ir likučiai vertinami ankstesnio laikotarpio kainomis. Šio vertinimo tikslas – tam tikro laikotarpio srautų ir likučių vertės pokyčius išreikšti kainų ir kiekio pokyčiais. Laikoma, kad srautai ir likučiai palyginamosiomis kainomis nurodomi pagal apimtį.

1.100. Daug srautų ir likučių, pvz., pajamų, neįmanoma išreikšti kainomis ir kiekiu. Vis dėlto šių kintamųjų rodiklių perkamąją galią galima nustatyti esamoms vertėms pritaikant tinkamą kainų indeksą, pvz., galutinio nacionalinio naudojimo kainų indeksus, atėmus atsargų pokyčius. Laikoma, kad taip indeksuoti srautai ir likučiai taip pat yra išreikšti realiaisiais dydžiais, pvz., realiosiomis disponuojamosiomis pajamomis.

Duomenų įrašymo į sąskaitas laikas

1.101. Srautai į sąskaitas įrašomi kaupiamuoju principu; kai ekonominė vertė sukuriama, pakeičiama ar išnyksta arba kai atsiranda, pakeičiami arba atšaukiami reikalavimai ir įsipareigojimai.

1.102. Produkcija įrašoma tada, kai ji pagaminama, o ne kai už ją sumoka pirkėjas. Turto pardavimas įrašomas perduodant jį naujam savininkui, o ne tada, kai atliekamas atitinkamas mokėjimas. Palūkanos įrašomos tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kai jos sukaupiamos, neatsižvelgiant į tai, ar jos tą laikotarpį mokamos, ar ne. Kaupiamasis principas taikomas įrašant į sąskaitas visus srautus – pinigų ir ne pinigų, vieneto vidaus srautus bei srautus tarp kelių vienetų.

1.103. Mokesčiams ir kitiems su valdžios sektoriumi susijusiems srautams šis principas gali būti taikomas lanksčiau; šie srautai į valdžios sektoriaus sąskaitas dažnai įrašomi vadovaujantis grynųjų įplaukų principu. Gali būti sunku tiksliai pakeisti šiuos srautus iš piniginės išraiškos į kaupiamuoju principu pagrįstą vertę, tokiu atveju galima naudoti apytikslį metodą.

1.104. Taikant bendrųjų valdžios sektoriui mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų įrašymo į sąskaitas taisyklių išimtį, jie gali būti įrašomi atėmus dalį, kuri greičiausiai nebus surinkta, arba, jei ši dalis neatimama, ji neutralizuojama tuo pačiu ataskaitiniu laikotarpiu atliekant kapitalo pervedimą iš valdžios sektoriaus kitiems atitinkamiems sektoriams.

1.105. Srautai įrašomi tuo pačiu metu į visas susijusias sąskaitas visų susijusių institucinių vienetų atžvilgiu. Instituciniai vienetai ne visada taiko tas pačias apskaitos taisykles. Net jei jų taisyklės sutampa, dėl praktinių priežasčių, pvz., duomenų perdavimo vėlavimų, sąskaitose gali atsirasti skirtumų. Todėl susiję sandorių dalyviai gali įrašyti duomenis į sąskaitas skirtingu metu. Tokie neatitikimai panaikinami koreguojant duomenis.

Konsolidavimas ir užskaita

1.106. Konsolidavimas – vienetų, kurie grupuojami, sandorių panaikinimas tiek panaudojimo, tiek išteklių dalyse; taip pat panaikinamas ir susijęs finansinis turtas bei įsipareigojimai. Paprastai tai atliekama, kai sujungiamos valdžios sektoriaus subsektorių sąskaitos.

1.107. Paprastai sektorių ar subsektorių lygmeniu sudedamųjų vienetų srautai ir likučiai neturi būti konsoliduojami.

1.108. Vis dėlto norint pateikti papildomų duomenų ar atlikti analizę konsoliduotos sąskaitos gali būti rengiamos. (Sub)sektorių sandorių su kitais sektoriais ir atitinkamų „išorės“ finansinių pozicijų informacija gali būti svarbesnė nei bendrieji rodikliai.

1.109. Be to, iš sąskaitų ir lentelių, atitinkančių kreditorių ir debitorių santykius, galima susidaryti išsamų įspūdį apie ekonomikos finansavimą ir geriau suprasti būdus, kuriais galutinių skolintojų pertekliniai finansiniai srautai pasiekia galutinius gavėjus.

1.110. Atskiri vienetai ar sektoriai gali tą patį sandorį priskirti ir panaudojimui, ir ištekliams (pvz., jie ir moka, ir gauna palūkanas) arba tą pačią finansinę priemonę – ir turtui, ir įsipareigojimams. Į ESS sandoriai įrašomi vadovaujantis bendrųjų dydžių principu, išskyrus tuos atvejus, kai tam tikru mastu užskaita atliekama dėl taikomų klasifikatorių.

1.111. Įvairiuose sandoriuose užskaita numanoma, pvz., kategorijoje „atsargų pokyčiai“ pabrėžiamas analizei svarbus bendrojo kapitalo formavimo aspektas, o ne kasdieniai papildymai ir išėmimai. Panašiai, tik su keliomis išimtimis, finansinėje sąskaitoje ir kitų turto pokyčių sąskaitose atsižvelgiama į grynąjį turto ir įsipareigojimų padidėjimą, pabrėžiant galutinius šių srautų raidos rezultatus ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Sąskaitos, balansuojamieji straipsniai ir agreguoti rodikliai

1.112. Su konkrečiu ekonomikos aspektu (pvz., gamyba) susiję vienetų arba vienetų grupių sandoriai įrašomi į skirtingas sąskaitas. Gamybos sąskaitoje panaudojimo ir išteklių santykis sandoriais nebus parodytas, nenustačius balansuojamojo straipsnio. Panašiai, balansuojamojo straipsnio (grynosios vertės) taip pat reikia institucinio vieneto ar sektoriaus visam turtui ir visiems įsipareigojimams sulyginti. Balansuojamieji straipsniai – svarbi ūkinės veiklos vertinimo priemonė. Sudėjus visos ekonomikos balansuojamuosius straipsnius, gaunami svarbūs agreguoti rodikliai.

Sąskaitų seka

1.113. 2010 m. ESS pagrįsta tarpusavyje susijusių sąskaitų seka. Visą institucinių vienetų ir sektorių sąskaitų seką sudaro einamosios sąskaitos, kaupimo sąskaitos ir balansai.

1.114. Einamosios sąskaitos susijusios su pajamų gavimu, formavimu, paskirstymu ir perskirstymu ir šių pajamų panaudojimu (galutiniu vartojimu). Kaupimo sąskaitos susijusios su turto ir įsipareigojimų pokyčiais ir grynosios vertės pokyčiais (bet kokio institucinio vieneto ar vienetų grupės turto ir įsipareigojimų skirtumas). Balansuose pateikiamos turto ir įsipareigojimų likučiai ir grynoji vertė.

1.115. Vietos VPVR ir ekonominės veiklos rūšių sąskaitų seka yra trumpesnė ir sudaryta iš pirmųjų einamųjų sąskaitų: gamybos sąskaitos ir pajamų formavimo sąskaitos, kurios balansuojamasis straipsnis yra likutinis perteklius.

Prekių ir paslaugų sąskaita

1.116. Prekių ir paslaugų sąskaitoje pateikiami visi visos ekonomikos ar produktų grupės ištekliai (produkcija ir importas) ir prekių ir paslaugų panaudojimas (tarpinis vartojimas, galutinis vartojimas, atsargų pokyčiai, bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus ir eksportas). Ši sąskaita skiriasi nuo kitų sekos sąskaitų ir jai nesudaromas balansuojamasis straipsnis, perkeliamas į kitą sekos sąskaitą. Ši sąskaita panašesnė į tiesiog lentelėje pateikiamus duomenis, pagal kuriuos visų ekonomikos produktų ir produktų grupių pasiūla yra lygi paklausai.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita

1.117. Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitoje pateikiami institucinių vienetų rezidentų ir nerezidentų sandorių ir susijusių turto ir įsipareigojimų likučių duomenys.

Kadangi likusio pasaulio sektoriaus vaidmuo sąskaitų sistemoje panašus į institucinio sektoriaus vaidmenį, ši sąskaita rengiama likusio pasaulio atžvilgiu. Likusio pasaulio sektoriaus ištekliai atitinka visos ekonomikos panaudojimą, ir atvirkščiai. Jei balansuojamasis straipsnis teigiamas, likusio pasaulio sektoriuje yra perviršis, o visoje ekonomikoje – trūkumas, ir atvirkščiai, jei balansuojamasis straipsnis neigiamas.

Likusio pasaulio sektoriaus sąskaita skiriasi nuo kitų sektorių sąskaitų tuo, kad joje pateikiami ne visi likusio pasaulio sektoriaus sandoriai, o tik tie, kurie turi atitikmenis tos šalies vidaus ekonomikoje, kuri yra vertinama.

Balansuojamieji straipsniai

1.118. Balansuojamasis straipsnis gaunamas atimant visą vienos sąskaitos pusės sumą iš visos kitos pusės sumos.

Balansuojamieji straipsniai apima daug informacijos ir yra susiję su vienais svarbiausių sąskaitų įrašų; tai matyti šiuose balansuojamųjų straipsnių pavyzdžiuose: pridėtinė vertė, likutinis perteklius, disponuojamosios pajamos, taupymas, grynasis skolinimas (skolinimasis).

Šioje diagramoje pavaizduota sąskaitų seka ir pusjuodžiu šriftu išskirti balansuojamieji straipsniai.

image

1.119. Pirmoji sekos sąskaita – gamybos sąskaita, kurioje pateikiami gamybos proceso rezultatai (produkcija) ir sąnaudos; šios sąskaitos balansuojamasis straipsnis yra pridėtinė vertė.

1.120. Pridėtinė vertė toliau panaudojama kitoje sąskaitoje – pajamų formavimo. Į šią sąskaitą įrašomas darbuotojų, dalyvaujančių gamybos procese, atlygis, taip pat gamybos mokesčiai valdžios sektoriui, kad kiekvienam sektoriui būtų galima nustatyti balansuojamąjį straipsnį: likutinį perteklių (arba namų ūkių sektoriaus savarankiškai dirbančių asmenų mišriąsias pajamas). Tai būtina norint įvertinti, kiek pridedamosios vertės lieka gamybos sektoriuje likutinio pertekliaus ar mišriųjų pajamų pavidalu.

1.121. Pridėtinė vertė, suskirstyta pagal atlygį darbuotojams, mokesčius ir likutinį perteklių (mišrias pajamas), toliau naudojama pirminių pajamų išdėstymo sąskaitoje. Taip perskirstytas pajamas galima priskirti sektoriui, kuriame jos gaunamos, o ne gamybos sektoriui. Pavyzdžiui, visas atlygis darbuotojams paskirstomas tarp namų ūkių sektoriaus ir likusio pasaulio sektoriaus, o likutinis perteklius lieka bendrovių sektoriuje, kuriame jis sukurtas. Be to, į šią sąskaitą įrašomi sektoriaus gaunami ir teikiami nuosavybės pajamų srautai; šiuo atveju balansuojamasis straipsnis yra sektoriaus gaunamų pirminių pajamų balansas.

1.122. Į kitą – antrinio pajamų paskirstymo – sąskaitą įrašomi šių pajamų perskirstymo pervedimais duomenys. Pagrindinės perskirstymo priemonės – namų ūkių mokesčiai valdžios sektoriui ir valdžios sektoriaus socialinės išmokos namų ūkiams. Balansuojamasis straipsnis – disponuojamosios pajamos.

1.123. Kita pagrindinių sąskaitų sekoje yra disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaita; tai svarbi namų ūkių sektoriui sąskaita, nes į šią sąskaitą įrašomos galutinės namų ūkių išlaidos, o balansuojamasis straipsnis yra namų ūkių taupymas.

1.124. Tuo pat metu parengiama lygiagreti – pajamų natūra perskirstymo – sąskaita. Šia sąskaita siekiama konkretaus tikslo – joje socialinius pervedimus natūra galima pateikti kaip valdžios sektoriaus pervedimus namų ūkių sektoriui ir taip namų ūkių pajamos padidinamos individualių valdžios sektoriaus paslaugų verte. Kitoje sąskaitoje (koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo) namų ūkių disponuojamųjų pajamų panaudojimas padidinimas suma, atitinkančia sumą, kuri būtų sumokėta, jei namų ūkių sektorius pirktų atskiras valdžios sektoriaus teikiamas paslaugas. Šios dvi apskaičiuotosios vertės susiprastina ir balansuojamasis straipsnis tokiu atveju yra taupymas, lygus taupymui pagrindinėje sąskaitų sekoje.

1.125. Taupymas toliau panaudojamas kapitalo sąskaitoje kapitalo formavimui finansuoti, sudarant sąlygas pervesti kapitalą į sektorius ir iš jų. Pagal realiam turtui įsigyti panaudotas lėšas (jų panaudota nepakankamai arba per daug) gaunamas kitas balansuojamasis straipsnis – grynasis skolinimasis arba skolinimas. Grynasis skolinimas – tai paskolintas perteklius, o grynasis skolinimasis – deficito finansavimas.

1.126. Galiausiai finansinės sąskaitos suvedamos ir visų sektorių skolinimo ir skolinimosi duomenys išsamiai išdėstomi taip, kad būtų galima nustatyti grynojo skolinimo ar skolinimosi balansuojamąjį straipsnį. Jis turi visiškai atitikti kapitalo sąskaitos grynojo skolinimo ar skolinimosi balansuojamąjį straipsnį, o bet koks skirtumas gali atsirasti tik dėl realių ir finansinių ūkinės veiklos įrašų vertinimo neatitikimų.

1.127. Apatinės diagramos eilutės kairėje pusėje pateiktas laikotarpio pradžios balansas – šioje sąskaitoje nurodomas visas turtas ir visi įsipareigojimai, tiek realūs, tiek finansiniai, atitinkamo laikotarpio pradžioje. Šalies ekonomikos turtas vertinamas pagal jo grynąją vertę (turto ir įsipareigojimų skirtumą), tai nurodoma balanso apačioje.

1.128. Toliau diagramoje (dešiniosios pusės link) pateikiami įvairūs turto ir įsipareigojimų pokyčiai per tam tikrą ataskaitinį laikotarpį, kurie yra įrašyti į sąskaitas. Pagal kapitalo sąskaitą ir finansines sąskaitas nustatomi pokyčiai, įvykę dėl realaus turto ir finansinio turto (ir atitinkamų įsipareigojimų) sandorių. Jei kitų veiksnių nėra, pagal tai galima iš karto nustatyti laikotarpio pabaigos poziciją, pridedant pokyčius prie laikotarpio pradžios pozicijos.

1.129. Vis dėlto pokyčiai nebūtinai yra susiję tik su gamybos ir vartojimo ciklu, ir šie pokyčiai taip pat veikia turto ir įsipareigojimų vertę laikotarpio pabaigoje. Viena iš galimų pokyčių rūšių yra turto apimties pokyčiai – realūs pagrindinio kapitalo pokyčiai dėl su ekonomika nesusijusių priežasčių. Pavyzdžiui, nuostoliai dėl gaivalinės nelaimės – stipraus žemės drebėjimo, per kurį sunaikinta daug turto; šie nuostoliai nėra susiję su ekonominiu apsikeitimo ar perdavimo sandoriu. Todėl jie turi būti įrašomi į kitų kiekio pokyčių sąskaitą, kad būtų galima atsekti, kodėl turtas sumažėjo daugiau, nei turėtų dėl grynai ekonominių priežasčių. Be to, turto (ir įsipareigojimų) vertė gali pasikeisti kintant kainai; šio pokyčio priežastis taip pat nėra ekonominis sandoris, o jo pasekmė – turimo turto likučių vertės padidėjimas ar sumažėjimas. Šis pokytis įrašomas į perkainojimo sąskaitas. Atsižvelgiant į šiuos du papildomus turto ir įsipareigojimų likučių vertės pokyčius, laikotarpio pabaigos balanso vertes galima įvertinti pagal laikotarpio pradžios poziciją, koreguotą dėl srautų sąskaitų pokyčių (apatinė diagramos eilutė).

Agreguoti rodikliai

1.130. Agreguoti rodikliai – sudėtinės vertės, pagal kurias vertinamas visos ekonominės veiklos rezultatas; pvz., produkcija, pridėtinė vertė, disponuojamosios pajamos, galutinis vartojimas, taupymas, kapitalo formavimas ir kt. Agreguotų rodiklių skaičiavimas nėra vienintelis ESS tikslas, tačiau jie svarbūs makroekonominei analizei ir įvairių laikotarpių ir vietovių duomenų lyginimui.

1.131. Agreguoti rodikliai yra dviejų rūšių:

a) tiesiogiai su 2010 m. ESS sandoriais susiję agreguoti rodikliai, pvz., prekių ir paslaugų produkcija, galutiniu vartojimu, bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu, atlygiu darbuotojams ir kt.;

b) agreguoti rodikliai, atitinkantys sąskaitų balansuojamuosius straipsnius, pvz., BVP rinkos kainomis, visos ekonomikos likutinį perteklių, BNP, disponuojamąsias nacionalines pajamas, taupymą, einamąjį išorės balansą ir grynąją visos ekonomikos vertę (nacionalinį turtą).

1.132. Nacionalinių sąskaitų rodikliai vienam gyventojui naudojami svarbioms reikmėms. Plataus masto agreguotiems rodikliams, kaip antai BVP, nacionalinės pajamos ar namų ūkių galutinis vartojimas, vardikliu paprastai taikomas visų gyventojų (rezidentų) skaičius. Skirstant namų ūkių sektoriaus visų ar dalies sąskaitas subsektoriais naudojami duomenys, kiek namų ūkių ir gyventojų yra visuose subsektoriuose.

1.133. BVP – vienas iš svarbiausių ESS agreguotų rodiklių. Pagal BVP nustatoma visa ekonominė veikla tam tikroje ekonominėje teritorijoje, kurios rezultatai (produkcija) atitinka galutinius ekonomikos poreikius. BVP rinkos kainomis galima nustatyti trejopai:

1) gamybos metodu, kai nustatoma visų rūšių prekių gamybos ir paslaugų teikimo veiklos verčių suma, pridedant mokesčius produktams atėmus subsidijas;

2) išlaidų metodu, kai nustatoma visa galutinių išlaidų, patirtų vartojant galutinę ekonomikos produkciją arba didinančių turtą, suma, pridedant eksportą ir atimant prekių ir paslaugų importą;

3) pajamų metodu, kai nustatoma visų rūšių prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese sukurtų pajamų suma, pridedant gamybos ir importo mokesčius ir atimant subsidijas.

1.134. Pagal šiuos tris metodus taip pat galima skirtingais būdais įvertinti BVP dedamąsias. Pridėtinę vertę galima skirstyti pagal institucinius sektorius ir pagal veiklos tipą ar ekonominės veiklos, kuria prisidedama prie visos ekonomikos, rūšį, pvz., žemės ūkis, gamyba, statyba, paslaugos ir kt.

Galutines išlaidas galima skirstyti pagal rūšis: namų ūkių išlaidos, namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinės išlaidos, valdžios sektoriaus galutinės išlaidos, atsargų pokyčiai, pagrindinio kapitalo formavimas ir eksportas, atėmus importo sąnaudas.

Visas uždirbtas pajamas galima suskirstyti pagal pajamų rūšį – atlygį darbuotojams ir likutinį perteklių.

1.135. Siekiant gauti tiksliausią BVP įvertį, rekomenduojama praktika – visų šių trijų metodų elementus įvesti į išteklių ir panaudojimo sistemą. Taip galima suderinti pridėtinės vertės ir pajamų įverčius pagal ekonominės veiklos rūšį ir subalansuoti produktų pasiūlą ir paklausą. Šiuo kompleksiniu būdu užtikrinamas BVP dedamųjų nuoseklumas ir galima patikimiau nustatyti BVP lygį, nei taikant tik vieną iš trijų minėtų metodų. Iš BVP atėmus pagrindinio kapitalo vartojimą gaunamas grynasis vidaus produktas (GVP) rinkos kainomis.

Sąnaudų ir produkcijos sistema

1.136. Sąnaudų ir produkcijos (SP) sistemoje apibendrinami bendrosios pridėtinės vertės (BPV), ekonominės veiklos sąnaudų ir produkcijos, produktų pasiūlos ir paklausos dedamosios bei panaudojimo ir išteklių įvairiuose ekonomikos instituciniuose sektoriuose struktūra. Pagal šią sistemą ekonomika suskirstoma išskiriant visų prekių ir paslaugų sandorius, sudarytus per tam tikrą laikotarpį (pvz., ketvirtį ar metus) tarp įvairių ekonominės veiklos rūšių ir galutinių vartotojų. Informacija gali būti pateikiama dvejopai:

a) išteklių ir panaudojimo lentelėse;

b) simetrinėse sąnaudų ir produkcijos lentelėse.

Išteklių ir panaudojimo lentelės

1.137. Išteklių ir panaudojimo lentelėse pateikiami visos ekonomikos duomenys pagal ekonominės veiklos rūšis (pvz., variklinių transporto priemonių pramonė) ir produktus (pvz., sporto prekės). Lentelėse nurodomi BPV dedamųjų, ekonominės veiklos sąnaudų ir produkcijos, taip pat produktų pasiūlos ir paklausos ryšiai. Išteklių ir panaudojimo lentelėse susiejami skirtingi ekonomikos instituciniai sektoriai (pvz., viešosios bendrovės) ir išsamūs prekių ir paslaugų importo ir eksporto, valdžios sektoriaus išlaidų, namų ūkių ir jiems paslaugas teikiančių NPI išlaidų bei kapitalo formavimo duomenys.

1.138. Parengus išteklių ir panaudojimo lenteles galima patikrinti nacionalinių sąskaitų dedamųjų nuoseklumą ir darnumą vienoje išsamioje sistemoje ir, įtraukus trijų BVP vertinimo metodų (t. y. remiantis gamyba, pajamomis ir išlaidomis) dedamąsias, galima nustatyti vieną BVP įvertį.

1.139. Kompleksiškai subalansuotos išteklių ir panaudojimo lentelės taip pat padeda nuosekliai ir darniai susieti šių trijų sąskaitų dedamąsias:

1) prekių ir paslaugų sąskaitos;

2) gamybos sąskaitos (pagal ekonominės veiklos rūšis ir institucinį sektorių); ir

3) pajamų formavimo sąskaitos (pagal ekonominės veiklos rūšis ir institucinį sektorių).

Simetrinės sąnaudų ir produkcijos lentelės

1.140. Simetrinės sąnaudų ir produkcijos lentelės sudaromos remiantis išteklių ir panaudojimo lentelių ir kitų papildomų šaltinių duomenimis, kad pagal šias lenteles būtų galima atlikti tolesnę analizę.

1.141. Šiose lentelėse duomenys išdėstomi simetriškai (pagal produktus ar ekonominės veiklos rūšis), taip pat taikomas Leontjevo modelis ir kita diagnostinė analizė, pvz., produkcijos koeficientai. Šiose lentelėse atskirai pateikiamas šalyje pagamintų ar suteiktų ir importuotų prekių ar paslaugų vartojimas ir nustatoma teorinė sistema, pagal kurią galima toliau struktūriškai tirti ekonomiką, taip pat galutinės paklausos struktūrą ir galutinės paklausos pokyčių poveikį ekonomikai.




2   SKYRIUS

VIENETAI IR JŲ GRUPĖS

2.01. Šalies ekonomika – sistema, pagal kurią institucijos ir asmenys sąveikauja keisdamiesi prekėmis, paslaugomis ir mokėjimo priemonėmis (pvz., pinigais) ir jas perduodami už pagamintas ir vartojamas prekes ir suteikiamas paslaugas.

Sąveikaujantys ekonomikos vienetai – ekonominiai subjektai, kuriems gali nuosavybės teise priklausyti turtas ir kurie gali prisiimti įsipareigojimus, vykdyti ekonominę veiklą ir sudaryti sandorius su kitais vienetais. Tai instituciniai vienetai.

Nacionalinėse sąskaitose naudojamus vienetus apibrėžti svarbu dėl įvairių priežasčių. Visų pirma vienetai yra pagrindiniai elementai geografiškai apibrėžiant ekonomiką, pvz., tautas, regionus ir tautų grupes, tokias kaip pinigų ar politinės sąjungos. Antra, jie yra pagrindiniai elementai vienetus grupuojant pagal institucinius sektorius. Trečia, jie yra labai svarbūs nustatant, kurie srautai ir likučiai yra įrašomi į sąskaitas. Sandoriai tarp skirtingų to paties institucinio vieneto dalių į nacionalines sąskaitas iš esmės neįrašomi.

2.02. Nacionalinėse sąskaitose naudojami vienetai ir vienetų grupės apibrėžiami atsižvelgiant į ekonominės analizės, kuriai jie skirti, pobūdį, o ne vienetų, paprastai naudojamų statistiniuose tyrimuose, rūšis. Pastarųjų vienetų (pvz., įmonių, kontroliuojančiųjų bendrovių, vienetų pagal veiklos rūšį, vietos vienetų, centrinės valdžios padalinių, ne pelno institucijų, namų ūkių ir kt.) gali nepakakti nacionalinėms sąskaitoms sudaryti, kadangi jos grindžiamos teisiniais, administraciniais ir apskaitos kriterijais.

Statistikos institucijos atsižvelgia į 2010 m. ESS nustatytas analizės vienetų apibrėžtis, kad užtikrintų, jog tyrimuose, kuriuos atliekant renkami duomenys, būtų palaipsniui pradėti naudoti visi informacijos elementai, reikalingi su 2010 m. ESS naudojamais analizės vienetais susijusiems duomenims rengti.

2.03. Viena iš 2010 m. ESS ypatybių yra tai, kad naudojamų vienetų rūšys atitinka tris ekonomikos suskirstymo būdus:

1) srautams ir pozicijoms analizuoti svarbu pasirinkti vienetus, kurie leidžia ištirti ekonominės veiklos vykdytojų veiklos santykius;

2) gamybos procesui analizuoti svarbu pasirinkti vienetus, kurie atskleidžia techninio ir ekonominio pobūdžio santykius arba iš kurių matyti vietos veikla;

3) regioninei analizei atlikti reikia vienetų, iš kurių būtų matyti vietos veiklos rūšys.

Instituciniai vienetai apibrėžiami siekiant pirmojo iš nurodytų tikslų. 1 punkte nurodytiems veiklos santykiams tirti reikalingi vienetai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti visą su jais susijusią institucinę ekonominę veiklą.

2 ir 3 punktuose nurodytiems gamybos procesams ir techniniams bei ekonominiams santykiams tirti ir regioninei analizei atlikti reikalingi vietos VPVR. Šie vienetai aprašomi toliau šiame skyriuje.

Prieš pateikiant 2010 m. ESS naudojamų vienetų apibrėžtis būtina apibrėžti šalies ekonomikos ribas.

ŠALIES EKONOMIKOS RIBOS

2.04. Vienetai, kurie sudaro šalies ekonomiką ir kurių srautai ir likučiai įrašomi į 2010 m. ESS, yra vienetai rezidentai. Kiekvieno institucinio vieneto rezidavimo šalis yra ta, kurios ekonominėje teritorijoje yra vieneto pagrindinių ekonominių interesų centras. Šie vienetai laikomi vienetais rezidentais, nepaisant jų pilietybės, teisinio statuso ir to, ar jie yra ekonominėje teritorijoje, kai vykdo sandorį.

2.05. Ekonominę teritoriją sudaro:

a) veiksmingai administruojama ir vienos vyriausybės ekonomiškai valdoma vietovė (geografinė teritorija);

b) laisvosios zonos, įskaitant muitinės sandėlius ir muitinės kontroliuojamas gamyklas;

c) nacionalinė oro erdvė, teritoriniai vandenys ir tarptautiniuose vandenyse esantis kontinentinis šelfas, į kurį šalis turi išimtines teises;

d) teritoriniai anklavai, (t. y. likusio pasaulio sektoriuje esančios geografinės teritorijos, kurias pagal tarptautines valstybių sutartis ar susitarimus naudoja šalies valdžios sektoriaus institucijos (pvz., ambasados, konsulatai, karinės bazės, mokslinės bazės ir kt.));

e) už šalies kontinentinio šelfo tarptautiniuose vandenyje esantys naftos, gamtinių dujų ir kiti telkiniai, kuriuos eksploatuoja toje teritorijoje esantys vienetai rezidentai, kaip apibrėžiama a–d punktuose.

Žvejybiniai laivai, kiti laivai, plūduriuojančios platformos ir lėktuvai ESS priskiriami prie šalies vienetams rezidentams priklausančios ir (arba) jų eksploatuojamos arba vienetams nerezidentams priklausančios ir vienetų rezidentų eksploatuojamos judriosios įrangos. Su tokios įrangos nuosavybės teisėmis (bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas) ir naudojimu (nuoma, draudimas ir kt.) susiję sandoriai priskiriami šalies, kurios rezidentu yra įrangos savininkas ir (arba) valdytojas, ekonomikai. Finansinės nuomos atvejais laikoma, kad nuosavybės teisės pasikeitė.

Ekonominė teritorija gali reikšti vietovę, kuri yra mažesnė arba didesnė už pirmiau nurodytąją. Didesnės vietovės pavyzdys – valiutų sąjunga, kaip antai Europos pinigų sąjunga, mažesnės – šalies dalis, kaip antai regionas.

2.06. Ekonominei teritorijai nepriskiriami ekstrateritoriniai anklavai.

Ekonominei teritorijai taip pat nepriskiriamos šalies geografinės teritorijos dalys, kurias naudoja šios organizacijos:

a) kitų šalių valdžios sektoriaus institucijos;

b) Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos; ir

c) tarptautinės organizacijos pagal tarptautines valstybių sutartis.

Europos Sąjungos institucijų ir įstaigų ir tarptautinių organizacijų naudojamos teritorijos yra atskiros ekonominės teritorijos. Tokių teritorijų ypatybė yra ta, kad institucijos yra jų vieninteliai rezidentai.

2.07. Pagrindinių ekonominių interesų centras reiškia vietą ekonominėje šalies teritorijoje, kurioje vienetas vykdo ekonominę veiklą ir sudaro sandorius dideliu mastu neribotą laiką arba ribotą, bet pakankamai ilgą laiką (metus ar ilgiau). Laikoma, jog žemės ir pastatų nuosavybės teisės ekonominėje teritorijoje yra pakankama priežastis savininkui toje teritorijoje turėti pagrindinių ekonominių interesų.

Bendrovės beveik visada yra susijusios tik su vienos šalies ekonomika. Dėl mokesčių ir kitų teisinių reikalavimų veiklai kiekvienoje teisinėje jurisdikcijoje vykdyti dažnai įsteigiami atskiri juridiniai vienetai. Be to, kai vienas juridinis vienetas didelę dalį veiklos vykdo dviejose ar daugiau teritorijų (pvz., padalinių, žemės nuosavybės teisių ir daugiateritorinės bendrovės atveju), statistiniais tikslais nustatomas atskiras institucinis vienetas. Atskyrus tokius juridinius vienetus, kiekvienos vėliau nustatomos įmonės rezidavimo vieta būtų aiški. Jei vienetas turi pagrindinių ekonominių interesų, nereiškia, kad vienetai, didelę dalį veiklos vykdantys dviejose ar daugiau teritorijų, neturėtų būti atskiriami.

Jei įmonė neturi fizinės išraiškos, jos rezidavimo vieta nustatoma remiantis ekonomine teritorija, pagal kurios teisės aktus įmonė įsteigta ar įregistruota.

2.08. Šalies rezidentais laikomi vienetai gali būti skirstomi į:

a) vienetus, kurių visi sandoriai susiję su gamyba, finansais, draudimu ar perskirstymu, išskyrus sandorius, susijusius su žemės ir pastatų nuosavybės teisėmis;

b) vienetus, kurių visi sandoriai daugiausia susiję su vartojimu, išskyrus sandorius, susijusius su žemės ir pastatų nuosavybės teisėmis;

c) visus vienetus, kurie yra žemės ar pastatų savininkai, išskyrus ekstrateritorinių anklavų savininkus, kurie yra kitų šalių ekonominės teritorijos dalis arba nepriklausomos šalys.

2.09. Kalbant apie vienetus, kurie nėra namų ūkiai, visi jų sandoriai, išskyrus sandorius, susijusius su žemės ir pastatų nuosavybės teisėmis, gali būti susiję su toliau nurodyta veikla:

a) veikla, vykdoma išskirtinai šalies ekonominėje teritorijoje – vienetai, vykdantys tokią veiklą, yra tos šalies vienetai rezidentai;

b) veikla, metus ar ilgiau vykdoma kelių šalių ekonominėse teritorijose – tik vieneto dalis, kurios pagrindiniai ekonominiai interesai yra šalies ekonominėje teritorijoje, yra laikoma tos šalies vienetu rezidentu.

Institucinis vienetas rezidentas gali būti menamas vienetas rezidentas, jei veiklą, kurią metus ar ilgiau šalyje vykdo vienetas, kuris yra rezidentas kitoje šalyje. Kai veikla vykdoma trumpiau nei vienus metus, ji neatskiriama nuo institucinio vieneto gamintojo veiklos ir atskiras institucinis vienetas nėra nustatomas. Kai veikla yra nereikšminga, nors vykdoma ilgiau nei metus, ir kai diegiami įrenginiai užsienyje, atskiras institucinis vienetas nėra nustatomas, o veikla į sąskaitas įrašoma kaip institucinio vieneto gamintojo veikla.

2.10. Namų ūkiai, kurių pagrindinių ekonominių interesų centras yra šalyje, laikomi vienetais rezidentais, išskyrus tuos, kurie yra žemės ir pastatų savininkai. Jie laikomi rezidentais nepaisant trumpesnių, nei vieni metai laikotarpių, praleistų užsienyje. Namų ūkiams, visų pirma, priskiriami:

a) pasienio darbuotojai, t. y. kasdien dėl darbo kaimyninėje šalyje sieną kertantys asmenys;

b) sezoniniai darbininkai, t. y. asmenys, kurie, atsižvelgdami į metų laiką, išvyksta iš šalies keliems mėnesiams, bet trumpesniam nei metų laikotarpiui dirbti kitoje šalyje;

c) turistai, besigydantys asmenys, studentai, kviestiniai pareigūnai, verslininkai, pardavimo agentai, menininkai ir komandos nariai, keliaujantys į užsienį;

d) užsienio vyriausybių ekstrateritoriniuose anklavuose dirbantys pasamdyti vietos darbuotojai;

e) Europos Sąjungos institucijų ir civilinių arba karinių tarptautinių organizacijų, kurių centrinės buveinės yra ekstrateritoriniuose anklavuose, darbuotojai;

f) oficialūs, civiliai arba kariniai šalies valdžios sektoriaus, esančio teritoriniuose anklavuose, atstovai (įskaitant jų namų ūkius).

Studentai visada laikomi rezidentais, nepaisant jų studijų užsienyje trukmės.

2.11. Visi vienetai, kaip žemės ir (arba) pastatų, sudarančių ekonominės teritorijos dalį, savininkai, yra tos šalies, kurioje yra ta žemė arba tie pastatai, vienetai rezidentai arba menami vienetai rezidentai.

INSTITUCINIAI VIENETAI

2.12.  Apibrėžtis. Institucinis vienetas yra ekonominis vienetas, kuris atlikdamas pagrindinę funkciją turi teisę savarankiškai priimti sprendimus. Vienetas rezidentas laikomas instituciniu vienetu ekonominėje teritorijoje, kurioje yra jo pagrindiniai ekonominiai interesai, jei jis turi teisę savarankiškai priimti sprendimus ir rengia išsamų sąskaitų rinkinį arba gali jį rengti.

Turintis teisę atliekant pagrindinę funkciją savarankiškai priimti sprendimus subjektas:

a) turi teisę savo vardu disponuoti prekėmis ir turtu; jis gali pakeisti prekių ir turto nuosavybės teises sandoriuose su kitais instituciniais vienetais;

b) gali priimti ekonominius sprendimus ir vykdyti ekonominę veiklą, už kurią jis yra atsakingas ir atskaitingas pagal teisės aktus;

c) gali prisiimti įsipareigojimus, kitas pareigas ar tolesnius įsipareigojimus ir sudaryti sutartis; ir

d) gali rengti išsamų sąskaitų rinkinį, kurį sudaro apskaitos dokumentai, į kuriuos turi būti įrašyti visi ataskaitinio laikotarpio sandoriai, taip pat turto ir įsipareigojimų balansas.

2.13. Kai subjektas neturi institucinio vieneto savybių, taikomi šie principai:

a) namų ūkiai laikomi turinčiais teisę savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su jų pagrindine funkcija, todėl yra laikomi instituciniais vienetais, net jei jie nerengia išsamaus sąskaitų rinkinio;

b) vienetai, kurie nerengia išsamaus sąskaitų rinkinio ir prireikus negali jo parengti, nėra laikomi instituciniais vienetais;

c) vienetai, kurie rengia išsamų sąskaitų rinkinį, bet neturi teisės priimti savarankiškų sprendimų, priklauso juos kontroliuojantiems vienetams;

d) vienetams sąskaitų skelbti nebūtina, kad būtų laikomi instituciniais vienetais;

e) vienetai, kurie yra gamyba užsiimančių ir išsamų sąskaitų rinkinį rengiančių vienetų grupės dalis, laikomi instituciniais vienetais net ir tuo atveju, kai jie iš dalies yra perdavę teisę priimti savarankiškus sprendimus už bendrą grupės valdymą atsakingai centrinei įstaigai (pagrindinei buveinei); pagrindinė buveinė taip pat laikoma instituciniu vienetu, atskiru nuo vienetų, kuriuos ji kontroliuoja;

f) kvazibendrovės yra vienetai, kurie rengia išsamų sąskaitų rinkinį, bet neturi juridinio vieneto statuso. Jų ekonominė ir finansinė elgsena skiriasi nuo jų savininkų elgsenos ir yra panaši į bendrovių elgseną. Laikoma, kad jie turi teisę savarankiškai priimti sprendimus ir yra laikomi atskirais instituciniais vienetais.

Pagrindinės buveinės ir kontroliuojančiosios bendrovės

2.14. Pagrindinės buveinės ir kontroliuojančiosios bendrovės yra instituciniai vienetai. Jas galima apibrėžti taip:

a) Pagrindinė buveinė – vienetas, kuris vykdo patronuojamųjų bendrovių valdymo kontrolę. Pagrindinės buveinės priskiriamos patronuojamųjų bendrovių pagrindiniam ne finansų bendrovių sektoriui, išskyrus kai visos arba didžioji dalis patronuojamųjų bendrovių yra finansų bendrovės, – tada jos laikomos finansiniais pagalbininkais (S.126) finansų bendrovių sektoriuje.

Kai patronuojamosios bendrovės yra įvairios – nefinansinės ir finansinės, skirstymą pagal sektorius lemia didžiausia pridėtinė vertė.

Pagrindinės buveinės pagal Tarptautinio standartinio pramoninio visų ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (ISIC (4 red.)) M skirsnio 7010 klasę (NACE (2 red.) M 70.10) apibūdinamos kaip nurodyta toliau:

Ši klasė apima kitų tos pačios bendrovės arba įmonės vienetų priežiūrą ir vadovavimą jiems; bendrovės ar įmonės strateginio arba organizacinio planavimo ir sprendimų priėmimo veiklą; su jais susijusių objektų operatyvinės kontrolės vykdymą ir vadovavimą kasdienėms operacijoms.

b) Kontroliuojančioji bendrovė, kuri valdo patronuojamosios bendrovės turtą, bet nevykdo jokios valdymo veiklos, yra priklausoma finansų įstaiga (S.127) ir priskiriama finansų bendrovėms.

Kontroliuojančiosios bendrovės ISIC (4 red.) K skirsnio 6420 klasėje (NACE (2 red.) K 64.20) apibūdinamos kaip nurodyta toliau:

Ši klasė apima kontroliuojančiųjų bendrovių, t. y. vienetų, valdančių grupės pavaldžiųjų bendrovių turtą (turinčių kontrolinius akcijų paketus) ir kurių pagrindinė veikla yra šios grupės valdymas (turėjimas nuosavybėje), veiklą. Šiai klasei priskiriamos kontroliuojančiosios bendrovės neteikia jokių kitų paslaugų įmonėms, kurių akcijas jos turi, t. y. jos nei administruoja, nei vadovauja kitiems vienetams.

Bendrovių grupės

2.15. Didelės bendrovių grupės sukuriamos, kai patronuojančioji bendrovė kontroliuoja kelias patronuojamąsias bendroves, kurios savo ruožtu gali kontroliuoti joms priklausančias patronuojamąsias bendroves, ir t. t. Kiekviena grupės bendrovė laikoma atskiru instituciniu vienetu, jei ji atitinka institucinio vieneto apibrėžtį.

2.16. Bendrovių grupių nelaikymo vienu instituciniu vienetu privalumas yra tai, kad grupės ne visada būna pastovios tam tikrą laikotarpį ir praktikoje jas nelengva nustatyti. Gali būti sunku gauti grupių, kurių veikla nėra glaudžiai susijusi, duomenų. Daugelis grupių yra per didelės ir pernelyg įvairios, kad jas būtų galima laikyti vienu vienetu, o jų dydis ir sudėtis dėl susijungimo ar perėmimo laikui bėgant gali keistis.

Specialiosios paskirties vienetai

2.17. Specialiosios paskirties vienetas (SPV) arba specialiosios paskirties priemonė (SPP) – paprastai ribotos turtinės atsakomybės akcinė bendrovė arba ribotos atsakomybės bendrija, įsteigta siekiant siaurų, konkrečių arba laikinų tikslų ir skirta finansinei, su mokesčiais ar priežiūra susijusiai rizikai atskirti.

2.18. Bendros SPV apibrėžties nėra, tačiau jam būdingos šios savybės:

a) neturi samdomųjų darbuotojų ir nefinansinio turto;

b) fizinis egzistavimas, be lentelės, patvirtinančios registracijos vietą, yra ribotas;

c) visada susijęs su kita bendrove, dažnai kaip patronuojamoji bendrovė;

d) rezidavimo vieta yra kitoje teritorijoje, nei susijusių bendrovių rezidavimo teritorija. Jei bendrovė neturi fizinės buvimo vietos, jos rezidavimo vieta nustatoma pagal ekonominę teritoriją, pagal kurios įstatymus įmonė įsteigta ar įregistruota;

e) valdoma kitų bendrovių, kurios gali būti susijusios arba ne, samdomųjų darbuotojų. SPV moka mokėjimus už jam suteiktas paslaugas ir vėliau patronuojančiajai ar kitokiai susijusiai bendrovei nustato tokį mokėjimą šioms išlaidoms padengti. Tai vienintelė SPV vykdoma veikla, nors jis dažnai savininko vardu prisiima įsipareigojimus ir paprastai gauna investicijų pajamas, jam taip pat tenka pajamos, susijusios su turimo turto vertės padidėjimu.

2.19. Neatsižvelgiant į tai, ar vienetui būdingos visos nurodytos savybės, ar nė viena iš jų, ar jis apibūdinamas kaip SPV ar panašus vienetas, ar ne, jis laikomas instituciniu vienetu ir pagal pagrindinę jo veiklą priskiriamas tam tikram sektoriui ir tam tikrai ekonominės veiklos rūšiai, išskyrus kai SPV neturi nepriklausomos teisės vykdyti veiklą.

2.20. Priklausomos finansų įstaigos, dirbtinės patronuojamosios bendrovės ir valdžios sektoriaus specialiosios paskirties vienetai, kurių veikla yra visiškai priklausoma, priskiriami sektoriui, kuriam priklauso juos kontroliuojanti įstaiga. Išimtis taikoma, kai šios bendrovės yra nerezidentės, tokiu atveju jos laikomos atskiromis nuo jas kontroliuojančių įstaigų. Tačiau valdžios sektoriaus atveju patronuojamosios bendrovės veikla parodoma valdžios sektoriaus sąskaitose.

Priklausomos finansų įstaigos

2.21. Priklausomos finansų įstaigos pavyzdys – kontroliuojančioji bendrovė, kuriai tik priklauso nuosavybės teise patronuojamųjų bendrovių turtas. Priklausomomis finansų įstaigomis taip pat laikomi, pavyzdžiui, tokie vienetai, kurie turi pirmiau aprašytų SPV būdingų savybių, taip pat investicijų ir pensijų fondai, vienetai, kuriais asmenys ar šeimos naudojasi savo turtui valdyti, vienetai, kurie susijusių bendrovių vardu išduoda skolos vertybinius popierius (tokia bendrovė gali būti vadinama tarpininku), ir kitas finansines funkcijas atliekantys vienetai.

2.22. Nepriklausomumas nuo patronuojančiosios bendrovės gal būti nustatytas pagal atliekamą esminę valdomo turto ir prisiimtų įsipareigojimų kontrolę ir prisiimamą su turtu ir įsipareigojimais susijusią riziką ir naudą. Tokie vienetai priskiriami finansų bendrovių sektoriui.

2.23. Tokio tipo vienetas, negalintis veikti nepriklausomai nuo patronuojančiosios bendrovės ir tik pasyviai valdantis turtą ir įsipareigojimus (kartais apibūdinamas kaip veikiantis savaime) nelaikomas atskiru instituciniu vienetu, išskyrus atvejus, kai jis yra kitos nei patronuojančiosios bendrovės ekonomika rezidentas. Jei jis yra tos pačios ekonomikos kaip ir patronuojančioji bendrovė rezidentas, jis laikomas dirbtine patronuojamąja bendrove, kaip aprašyta toliau.

Dirbtinės patronuojamosios bendrovės

2.24. Patronuojančiajai bendrovei visiškai priklausanti patronuojamoji bendrovė gali būti įsteigta siekiant teikti paslaugas patronuojančiajai bendrovei ar kitoms tos pačios grupės bendrovėms, kad būtų išvengta mokesčių, sumažinti įsipareigojimai bankroto atveju ar užtikrinti kiti techniniai pranašumai pagal konkrečioje šalyje galiojančius mokesčių ar bendrovių įstatymus.

2.25. Apskritai tokių tipų vienetai neatitinka institucinio vieneto apibrėžties, nes jie negali veikti pakankamai nepriklausomai nuo patronuojančiosios bendrovės, be to, jų galimybės valdyti jų balanse nurodytą turtą ar sudaryti su šiuo turtu susijusius sandorius gali būti ribotos. Jų produkcijos mastą ir kainas nustato patronuojančioji bendrovė, kuri (tikėtina kartu su kitomis tos pačios grupės bendrovėmis) yra jų vienintelis klientas. Todėl jos nelaikomos atskirais instituciniais vienetais. Jos laikomos neatsiejama patronuojančiosios bendrovės dalimi ir jų sąskaitos yra konsoliduojamos su patronuojančiosios bendrovės sąskaitomis, išskyrus atvejus, kai jos yra kitoje ekonominėje teritorijoje nei patronuojančioji bendrovė.

2.26. Minėtas dirbtines patronuojamąsias bendroves būtina atskirti nuo vienetų, vykdančių tik papildomą veiklą. Papildomos veiklos aprėpčiai priskiriamos tik tokios aptarnavimo funkcijos, kurios daugiau ar mažiau būtinos visoms įmonėms, kaip antai patalpų valymas, algalapių tvarkymas arba su informacinių technologijų infrastruktūra susijusių paslaugų teikimas įmonei (žr. 1 skyriaus 1.31 dalį).

Valdžios sektoriaus specialiosios paskirties vienetai

2.27. Valdžios sektorius taip pat gali steigti specialios paskirties vienetus, kurie savo savybėmis ir funkcijomis būtų panašūs į priklausomas finansų įstaigas ir dirbtines patronuojamąsias bendroves. Tokie vienetai neturi įgaliojimų veikti nepriklausomai, jie gali vykdyti tik tam tikrus sandorius. Jiems netenka su jų valdomu turtu ir įsipareigojimais susijusios rizikos ir naudos. Tokie vienetai, jei jie yra rezidentai, laikomi ne atskirais vienetais, o neatsiejama valdžios sektoriaus dalimi. Jei šie vienetai yra nerezidentai, jie laikomi atskirais vienetais. Visi jų užsienyje vykdyti sandoriai nurodomi atitinkamuose sandoriuose su valdžios sektoriumi. Taigi laikoma, kad vienetas, kuris skolinasi užsienyje, tą pačią sumą ir tomis pačiomis kaip pradinės sąlygomis skolina valdžios sektoriui.

2.28. Apibendrinant SPV, neturinčių nepriklausomų teisių vykdyti veiklą, sąskaitos konsoliduojamos su patronuojančiosios bendrovės sąskaitomis, išskyrus atvejus, kai jie yra kitos ekonomikos nei patronuojančioji bendrovė rezidentai. Tačiau yra viena šios bendrosios taisyklės išimtis – kai SPV nerezidentą įsteigia valdžios sektorius.

2.29. Menami vienetai rezidentai apibrėžiami kaip:

a) vienetų nerezidentų dalys, kurių pagrindiniai ekonominiai interesai yra tos šalies ekonominėje teritorijoje (daugeliu atveju tai reiškia, kad vienus metus ar ilgiau šis vienetas vykdė ekonominę gamybą toje teritorijoje);

b) vienetai nerezidentai, kuriems priklauso žemė ir (arba) pastatai tos šalies ekonominėje teritorijoje (atsižvelgiama tik į su ta žeme ar pastatais susijusius sandorius).

Nepaisant to, ar menami vienetai rezidentai rengia tik dalines sąskaitas ir ar gali savarankiškai priimti sprendimus, jie laikomi instituciniais vienetais.

2.30. Instituciniais vienetais laikomi:

a) vienetai, galintys savarankiškai priimti sprendimus ir rengiantys išsamų sąskaitų rinkinį:

1) privačiosios ir viešosios bendrovės;

2) savarankiškais juridiniais vienetais laikomi kooperatyvai ar bendrijos;

3) pagal specialius teisės aktus nepriklausomais juridiniais vienetais laikomi viešieji gamintojai;

4) ne pelno institucijos, laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais; ir

5) valdžios sektoriaus institucijos;

b) vienetai, rengiantys išsamų sąskaitų rinkinį ir laikomi galinčiais savarankiškai priimti sprendimus, nors jie neturi atskiros nei jų patronuojančiosios bendrovės registracijos – kvazibendrovės;

c) vienetai, kurie nebūtinai rengia išsamų sąskaitų rinkinį, bet yra laikomi galinčiais savarankiškai priimti sprendimus, būtent:

1) namų ūkiai;

2) menami vienetai rezidentai.

INSTITUCINIAI SEKTORIAI

2.31. Atliekant makroekonominę analizę, kiekvieno institucinio vieneto veikla atskirai nenagrinėjama; nagrinėjama agreguota panašių institucijų veikla. Todėl vienetai yra jungiami į grupes, vadinamas instituciniais sektoriais, kurie dar gali būti skirstomi į subsektorius.



2.1 lentelė.  Sektoriai ir subsektoriai

Sektoriai ir subsektoriai

 

Viešieji

Nacionalinės privačiosios

Kontroliuojamos užsienio subjektų

Ne finansų bendrovės

S.11

S.11001

S.11002

S.11003

Finansų bendrovės

S.12

 

 

 

Pinigų finansų įstaigos (PFĮ)

Centrinis bankas

S.121

 

 

 

Kitos pinigų finansų įstaigos (KPFĮ)

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką

S.122

S.12201

S.12202

S.12203

Pinigų rinkos fondai (PRF)

S.123

S.12301

S.12302

S.12303

Finansų bendrovės, išskyrus PFĮ ir draudimo bendrovės ir pensijų fondai (DBPF)

Ne PRF investiciniai fondai č

S.124

S.12401

S.12402

S.12403

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus

S.125

S.12501

S.12502

S.12503

Finansiniai pagalbininkai

S.126

S.12601

S.12602

S.12603

Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai

S.127

S.12701

S.12702

S.12703

DBPF

Draudimo bendrovės (DB)

S.128

S.12801

S.12802

S.12803

Pensijų fondai (PF)

S.129

S.12901

S.12902

S.12903

Valdžios sektorius

S.13

 

 

 

Centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus)

S.1311

 

 

 

Krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus)

S.1312

 

 

 

Vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus)

S.1313

 

 

 

Socialinės apsaugos fondai

S.1314

 

 

 

Namų ūkiai

S.14

 

 

 

Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys asmenys

S.141+S.142

 

 

 

Samdomieji darbuotojai

S.143

 

 

 

Nuosavybės pajamų ir pervedimų pajamų gavėjai

S.144

 

 

 

Nuosavybės pajamų gavėjai

S.1441

 

 

 

Pensijų gavėjai

S.1442

 

 

 

Kitų pervedimų gavėjai

S.1443

 

 

 

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

S.15

 

 

 

Likusio pasaulio sektorius

S.2

 

 

 

Europos Sąjungos valstybės narės, institucijos ir įstaigos

S.21

 

 

 

Europos Sąjungos valstybės narės

S.211

 

 

 

Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos

S.212

 

 

 

Šalys, išskyrus valstybes nares, tarptautinės organizacijos ne Europos Sąjungos rezidentės

S.22

 

 

 

2.32. Kiekviename sektoriuje ir subsektoriuje grupuojami panašios ekonominės elgsenos instituciniai vienetai.

2.1 diagrama.    Vienetų priskyrimas sektoriams image

2.33. Instituciniai vienetai grupuojami į sektorius pagal tai, kokio tipo gamintojai jie yra, ir atsižvelgiant į jų pagrindinę veiklą ir funkciją, kurios, kaip manoma, parodo jų ekonominę elgseną.

2.34. 2.1 diagramoje parodyta, kaip vienetai priskiriami pagrindiniams sektoriams. Siekiant nustatyti vieneto rezidento, kuris nėra namų ūkis, sektorių, pagal diagramą būtina nustatyti, ar jį kontroliuoja valdžios sektorius ar ne, ir ar jis yra rinkos ar ne rinkos gamintojas.

2.35. Finansų ar ne finansų bendrovės kontrolė – gebėjimas nustatyti bendrąją veiklos politiką, pvz., prireikus pasirenkant atitinkamus direktorius.

2.36. Atskiras institucinis vienetas (kita bendrovė, namų ūkis, ne pelno institucija ar valdžios sektoriaus vienetas) gauna teisę kontroliuoti bendrovę arba kvazibendrovę, įgydamas daugiau nei pusę balsavimo teisę turinčių akcijų arba kitokiu būdu kontroliuodamas daugiau nei pusę akcininkų balsavimo teisių.

2.37. Kad galėtų kontroliuoti daugiau nei pusę akcininkų balsavimo teisių, instituciniam vienetui nebūtina turėti balsavimo teisę suteikiančių akcijų. Bendrovė C gali būti kitos bendrovės B, kurioje trečiajai bendrovei A priklauso dauguma balsavimo teisę suteikiančių akcijų, dukterinė bendrovė. Bendrovė C laikoma bendrovės B dukterine bendrove, kai bendrovė B kontroliuoja daugiau kaip pusę bendrovės C akcininkų balsavimo teisių arba bendrovė B yra bendrovės C akcininkė, turinti teisę skirti ar nušalinti daugumą bendrovės C vadovų.

2.38. Valdžios sektorius gauna teisę kontroliuoti bendrovę paskelbus specialų teisės aktą, potvarkį ar reglamentą, kuriuo valdžios sektoriui suteikiama teisė nustatyti bendrovės politiką. Toliau pateikiami rodikliai yra pagrindiniai veiksniai nustatant, ar valdžios sektorius kontroliuoja bendrovę:

a) valdžios sektorius nuosavybės teise valdo didžiąją dalį balsavimo teisę turinčių akcijų;

b) valdžios sektorius kontroliuoja valdybą ar valdančiąją instituciją;

c) valdžios sektorius kontroliuoja pagrindinio personalo paskyrimą ir atleidimą;

d) valdžios sektorius kontroliuoja pagrindinius vieneto komitetus;

e) valdžios sektorius valdo auksinę akciją;

f) nustatytos specialiosios taisyklės;

g) valdžios sektorius yra pagrindinis užsakovas;

h) skolinamasi iš valdžios sektoriaus.

Kontrolei nustatyti gali pakakti vieno rodiklio, tačiau kitais atvejais kontrolę gali rodyti keli atskiri rodikliai.

2.39. Nustatant, ar ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais, yra kontroliuojamos, atsižvelgiama į šiuos penkis rodiklius:

a) pareigūnų skyrimas;

b) nuostatos dėl įgyvendinimo priemonių;

c) sutartiniai susitarimai;

d) finansavimo mastas;

e) galimos rizikos valdžios sektoriui laipsnis.

Kaip ir bendrovių atveju, tam tikrais atvejais kontrolei nustatyti gali pakakti vieno rodiklio; kitais atvejais kontrolę gali rodyti keli atskiri rodikliai, juos naudojant kartu.

2.40. Norint atskirti rinkos ir ne rinkos vienetus arba viešajame sektoriuje klasifikuoti valdžios sektorių ir bendrovių sektorių, būtina atsižvelgti į 1.37 dalyje nurodytus kriterijus.

2.41. Sektorius skirstomas į subsektorius remiantis su tuo sektoriumi susijusiais kriterijais; pvz., valdžios sektorius gali būti skirstomas į centrinę, krašto (regiono) ir vietos valdžią ir socialinės apsaugos fondus. Tai leidžia tiksliau apibūdinti vienetų ekonominę elgseną.

Į sektorių ir subsektorių sąskaitas įrašoma visa (pagrindinė ir nepagrindinė) atitinkamam sektoriui priskiriamų institucinių vienetų veikla.

Kiekvienas institucinis vienetas priklauso tik vienam sektoriui ar subsektoriui.

2.42. Kad būtų galima institucinį vienetą, kurio pagrindinė funkcija yra prekių gamyba ir paslaugų teikimas, priskirti tam tikram sektoriui, pirmiausia reikia nustatyti jo, kaip gamintojo, tipą.

2.43. 2.2 lentelėje pateikiami kiekvienam sektoriui būdingi gamintojų tipai ir pagrindinė veikla bei funkcijos:



2.2 lentelė.  Gamintojų tipai, pagrindinė veikla ir funkcijos pagal sektorių

Gamintojo tipas

Pagrindinė veikla ir funkcijos

Sektorius

Rinkos gamintojas

Rinkos prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas

Ne finansų bendrovės (S.11)

Rinkos gamintojas

Finansinio tarpininkavimo, įskaitant draudimą, paslaugos

Pagalbinė finansinė veikla

Finansų bendrovės (S.12)

Viešasis ne rinkos gamintojas

Ne rinkos produkcijos gamyba ir tiekimas kolektyviniam ir individualiam vartojimui ir sandorių, kuriais siekiama perskirstyti nacionalines pajamas ir turtą, vykdymas

Valdžios sektorius (S.13)

Rinkos gamintojas arba privatusis gamintojas, gaminantis savo galutiniam naudojimui

Vartojimas

Rinkos produkcijos ir produkcijos savo galutiniam naudojimui gamyba

Namų ūkiai (S.14)

kaip vartotojai

kaip verslininkai

Privatusis ne rinkos gamintojas

Ne rinkos produkcijos gamyba ir tiekimas individualiam vartojimui

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos (S.15)

2.44. Likusio pasaulio sektoriui (S.2) priskiriami vienetų rezidentų ir vienetų nerezidentų srautai ir pozicijos – vienetams nerezidentams nėra būdingi panašūs tikslai ar elgsenos tipai, juos galima nustatyti tik pagal jų srautus ir pozicijas su vienetais rezidentais.

Ne finansų bendrovės (S.11)

2.45.  Apibrėžtis. Ne finansų bendrovių sektorių (S.11) sudaro instituciniai vienetai, kurie yra nepriklausomi juridiniai vienetai ir rinkos gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas. Ne finansų bendrovių sektoriui taip pat priskiriamos ne finansų kvazibendrovės. (Žr. 2.13 dalies f punktą).

2.46. Priskiriami šie instituciniai vienetai:

a) privačiosios ir viešosios bendrovės, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

b) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomi kooperatyvai ir bendrijos, kurie yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

c) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomi viešieji gamintojai, kurie yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

d) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ir paslaugas ne finansų bendrovėms teikiančios ne pelno institucijos arba asociacijos, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

e) pagrindinės buveinės, kontroliuojančios bendrovių, kurios yra rinkos gamintojai, grupę, jei pagrindinė visos bendrovių grupės veikla, vertinant pagal pridėtinę vertę, yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas;

f) SPV, kurių pagrindinė veikla yra prekių tiekimas ir nefinansinių paslaugų teikimas;

g) privačiosios ir viešosios kvazibendrovės, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas.

2.47. Ne finansų kvazibendrovės – visos juridinio statuso neturinčios įstaigos, kurios yra rinkos gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas ir kurios atitinka kvazibendrovėms taikomas sąlygas (žr. 2.13 dalies f punktą).

Ne finansų kvazibendrovės privalo turėti pakankamai informacijos, kad galėtų parengti išsamų sąskaitų rinkinį, ir veikia kaip bendrovės. Jų de facto ryšys su savininku yra toks pat, kaip bendrovės su jos akcininkais.

Namų ūkiams, valdžios sektoriaus vienetams arba ne pelno institucijoms nuosavybės teisėmis priklausančios ne finansų kvazibendrovės jungiamos į grupes kartu su ne finansų bendrovėmis ne finansų bendrovių sektoriuje, o ne jų savininko sektoriuje.

2.48. Išsamus sąskaitų rinkinys, įskaitant balansą, nėra pakankamas pagrindas rinkos gamintojus laikyti tokiais instituciniais vienetais kaip kvazibendrovės. Bendrijos ir viešieji gamintojai, išskyrus nurodytus 2.46 dalies a, b, c ir f punktuose ir individualiąsias įmones, paprastai nėra laikomi atskirais instituciniais vienetais net jeigu jie rengia išsamų sąskaitų rinkinį, nes jie negali priimti savarankiškų sprendimų, o jų vadovybę kontroliuoja jų savininkai namų ūkiai, ne pelno institucijos arba valdžios sektorius.

2.49. Ne finansų bendrovėms priskiriami kvazibendrovėmis laikomi menami vienetai rezidentai.

2.50. Ne finansų bendrovių sektorius skirstomas į tris subsektorius:

a) viešosios ne finansų bendrovės (S.11001);

b) nacionalinės privačiosios ne finansų bendrovės (S.11002);

c) užsienio kontroliuojamos ne finansų bendrovės (S.11003).

Viešosios ne finansų bendrovės (S.11001)

2.51. Apibrėžtis: viešųjų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės, kvazibendrovės ir ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausimais juridiniais vienetais ir kurios yra rinkos gamintojai, kontroliuojami valdžios sektoriaus vienetų.

2.52. Viešosios kvazibendrovės yra valdžios sektoriaus vienetams tiesiogiai nuosavybės teisėmis priklausančios kvazibendrovės.

Nacionalinės privačiosios ne finansų bendrovės (S.11002)

2.53.  Apibrėžtis. Nacionalinių privačiųjų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės, kvazibendrovės ir ne pelno institucijos, kurios laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurios yra valdžios sektoriaus vienetų ar institucinių vienetų nerezidentų nekontroliuojami rinkos gamintojai.

Šiam subsektoriui priskiriamos tiesioginių užsienio investicijų bendrovės ir kvazibendrovės, nepriskiriamos užsienio kontroliuojamų ne finansų bendrovių subsektoriui (S.11003).

Užsienio kontroliuojamos ne finansų bendrovės (S.11003)

2.54.  Apibrėžtis. Užsienio kontroliuojamų ne finansų bendrovių subsektorių sudaro visos ne finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurias kontroliuoja instituciniai vienetai nerezidentai.

Šiam subsektoriui priskiriama:

a) visos bendrovių nerezidenčių patronuojamosios bendrovės;

b) visos institucinio vieneto nerezidento, kuris nėra bendrovė, kontroliuojamos bendrovės, pvz., užsienio valdžios sektoriaus kontroliuojamos bendrovės. Joms priskiriamos bendrovės, kontroliuojamos sutartinai veikiančios vienetų nerezidentų grupės;

c) visi filialai ar kitos nekorporuotos bendrovių nerezidentų agentūros arba nekorporuoti gamintojai, kurie yra menami vienetai rezidentai.

Finansų bendrovės (S.12)

2.55.  Apibrėžtis: finansų bendrovių sektorių (S.12) sudaro instituciniai vienetai, kurie yra nepriklausomi juridiniai vienetai, rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra finansinių paslaugų teikimas. Tokie instituciniai vienetai apima visas bendroves ir kvazibendroves, kurių pagrindinė veikla yra:

a) finansinis tarpininkavimas (finansiniai tarpininkai); ir (arba)

b) pagalbinė finansinė veikla (finansiniai pagalbininkai).

Be to, finansinėms bendrovėms priskiriami finansines paslaugas teikiantys instituciniai vienetai, su kurių didžiąja turto ar įsipareigojimų dalimi susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

2.56. Finansinis tarpininkavimas – veikla, kurią vykdydamas institucinis vienetas įsigyja finansinio turto ir savo vardu prisiima įsipareigojimų, rinkoje sudarydamas finansinius sandorius. Finansinių tarpininkų turtas ir įsipareigojimai pakeičiami arba perskirstomi dėl, pvz., išpirkimo terminų, masto, rizikos ir kt. panašių veiksnių finansinio tarpininkavimo procese.

Pagalbinė finansinė veikla – su finansiniu tarpininkavimu susijusi, bet jam nepriskiriama veikla.

Finansiniai tarpininkai

2.57. Vykdant finansinį tarpininkavimą daugiau lėšų turinčių trečiųjų šalių lėšos nukreipiamos trečiosioms šalims, kurioms trūksta lėšų. Finansinis tarpininkas ne tik veikia kaip kitų institucinių vienetų tarpininkas, bet ir rizikuoja, įsigydamas finansinį turtą ir savo vardu prisiimdamas įsipareigojimus.

2.58. Finansinio tarpininkavimo procesas gali būti susijęs su visų kategorijų įsipareigojimais, išskyrus kategorijai „kitos mokėtinos sumos“ (AF.8) priskiriamus įsipareigojimus. Su finansinio tarpininkavimo procesu susijęs finansinis turtas gali būti priskiriamas įvairioms kategorijoms, įskaitant kategoriją „kitos gautinos sumos“, bet išskyrus kategoriją „draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos“ (AF.6). Finansiniai tarpininkai gali investuoti savo lėšas į nefinansinį turtą, įskaitant nekilnojamąjį turtą. Kad būtų laikoma finansiniu tarpininku, bendrovė turėtų prisiimti įsipareigojimus rinkoje ir vykdyti lėšų formos keitimo veiklą. Nekilnojamojo turto bendrovės nelaikomos finansiniais tarpininkais.

2.59. Draudimo bendrovių ir pensijų fondų užduotis – sumažinti riziką. Tokių institucijų įsipareigojimai – draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos (AF.6). Tuos įsipareigojimus atitinka draudimo bendrovių ir pensijų fondų, veikiančių kaip finansiniai tarpininkai, investicijos.

2.60. Investiciniai fondai (toliau vadinami pinigų rinkos fondais (PRF) ir ne pinigų rinkos fondais (ne PRF)) pirmiausia prisiima įsipareigojimus išleisdami investicinių fondų akcijas (vienetus) (AF.52). Jie keičia lėšų formą, už tas lėšas įsigydami finansinio turto ir (arba) nekilnojamojo turto. Investiciniai fondai priskiriami finansiniams tarpininkams. Bet koks jų turto ir įsipareigojimų (išskyrus tik jų pačių akcijas) vertės pokytis turi įtakos jų nuosavoms lėšoms (žr. 7.07 dalį). Kadangi nuosavų lėšų kiekis atitinka investicinio fondo akcijų ar vienetų vertę, bet koks fondo turto ir įsipareigojimų vertės pokytis turės poveikio šių akcijų ar vienetų rinkos vertei. Į nekilnojamąjį turtą investuojantys investiciniai fondai laikomi finansiniais tarpininkais.

2.61. Vykdant finansinį tarpininkavimą tik įsigyjamas visuomenės arba konkrečių ir santykinai didelių jos grupių turtas ir prisiimami įsipareigojimai. Jei veikla susijusi tik su maža asmenų grupe arba šeima, finansinis tarpininkavimas nevykdomas.

2.62. Tačiau bendram finansinio tarpininkavimo apribojimui, susijusiam su rinkos finansiniais sandoriais, gali būti taikomos išimtys. Jų pavyzdžiai yra municipaliniai kredito ir taupomieji bankai, priklausantys nuo susijusių savivaldybių, arba finansinės nuomos bendrovės, kurių lėšų įsigijimas ar lėšų investavimas priklauso nuo patronuojančiosios bendrovių grupės. Tam, kad jos būtų priskiriamos finansiniams tarpininkams, jų skolinimas arba santaupų priėmimas turi būti nepriklausomas atitinkamai nuo susijusios savivaldybės ar patronuojančiosios grupės.

Finansiniai pagalbininkai

2.63. Pagalbinė finansinė veikla – pagalbinė veikla, skirta sandoriams, susijusiems su finansiniu turtu ir įsipareigojimais, realizuoti ir lėšoms pakeisti arba perskirstyti. Finansiniai pagalbininkai nerizikuoja įsigydami finansinį turtą ar prisiimdami įsipareigojimus. Jie palengvina finansinį tarpininkavimą. Pagrindinės buveinės, kurių visos patronuojamosios bendrovės arba jų dauguma yra finansų bendrovės, laikomos finansiniais pagalbininkais.

Finansų bendrovės, išskyrus finansinius tarpininkus ir finansinius pagalbininkus

2.64. Kitos finansų bendrovės, išskyrus finansinius tarpininkus ir finansinius pagalbininkus, yra instituciniai vienetai, teikiantys finansines paslaugas, kai su didžiąja dalimi jų turto ar įsipareigojimų susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

Finansų bendrovių sektoriaus instituciniai vienetai

2.65 Finansų bendrovių sektoriui (S.12) priskiriami šie instituciniai vienetai:

a) privačiosios ar viešosios bendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla;

b) kooperatyvai ir bendrijos, kurie yra laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla;

c) juridiniais vienetai laikomi viešieji gamintojai, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla;

d) juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla, arba kurios teikia paslaugas finansų bendrovėms;

e) pagrindinės buveinės, kai visos jų patronuojamosios bendrovės arba jų dauguma yra finansų bendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla. Šios pagrindinės buveinės priskiriamos finansiniams pagalbininkams (S.126);

f) kontroliuojančiosios bendrovės, kurių pagrindinė funkcija – valdyti patronuojamųjų bendrovių grupės turtą. Grupės bendrovės gali būti finansinės arba nefinansinės – į tai neatsižvelgiama kontroliuojančiąsias bendroves priskiriant priklausomoms finansų įstaigoms (S.127);

g) SPV, kurių pagrindinė veikla – finansinių paslaugų teikimas;

h) nekorporuoti investiciniai fondai, kuriuos sudaro dalyvių grupės valdomi investiciniai portfeliai ir kuriuos paprastai valdo kitos finansų bendrovės. Šie fondai yra instituciniai vienetai, atskiri nuo juos valdančių finansų bendrovių;

i) nekorporuoti vienetai, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas, kurie yra reglamentuojami ir prižiūrimi (daugeliu atveju priskiriami indėlių bendrovėms, išskyrus centrinį banką, draudimo bendroves ar pensijų fondus) ir yra laikomi turinčiais teisę savarankiškai priimti sprendimus ir turėti savarankišką, nuo savininkų nepriklausomą valdymą, o jų ekonominė ir finansinė elgsena yra tokia pati kaip finansų bendrovių. Šiuo atveju jie laikomi atskirais instituciniais vienetais. Tai gali būti finansų bendrovių nerezidentų filialai.

Finansų bendrovių subsektoriai

2.66. Finansų bendrovių sektorius skirstomas į šiuos subsektorius:

a) centrinis bankas (S.121);

b) indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122);

c) pinigų rinkos fondai (PRF) (S.123);

d) ne PRF investiciniai fondai (S.124);

e) kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125);

f) finansiniai pagalbininkai (S.126);

g) priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127);

h) draudimo bendrovės (S.128); ir

i) pensijų fondai (S.129).

Finansų bendrovių subsektorių sujungimas

2.67. Pinigų finansų įstaigas (PFĮ), kaip jas apibrėžia ECB, sudaro visi šiems subsektoriams: centrinis bankas (S.121), indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122), ir PRF (S.123) priskiriami instituciniai vienetai.

2.68. Kitoms pinigų finansų įstaigoms priskiriami tie finansiniai tarpininkai, per kuriuos centrinio banko (S.121) pinigų politikos poveikis perduodamas kitiems ekonomikos vienetams. Tai indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122) ir PRF (S.123).

2.69. Su rizikos mažinimu susiję finansiniai tarpininkai – draudimo bendrovės ir pensijų fondai (DBPF). Juos sudaro draudimo bendrovių (S.128) ir pensijų fondų (S.129) subsektoriai.

2.70. Finansų bendroves, išskyrus PFĮ ir DBPF, sudaro šie subsektoriai: ne PRF investiciniai fondai (S.124), kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125), finansiniai pagalbininkai (S.126) ir priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127).

Finansų bendrovių subsektorių skirstymas į viešąsias, nacionalines privačiąsias ir užsienio kontroliuojamas finansų bendroves

2.71. Kiekvienas subsektorius, išskyrus S.121 subsektorių, toliau skirstomas taip:

a) viešosios finansų bendrovės;

b) nacionalinės privačiosios finansų bendrovės; ir

c) užsienio kontroliuojamos finansų bendrovės.

Šiam skirstymui naudojami tie patys kriterijai, kaip ir skirstant ne finansų bendroves (žr. 2.51–2.54 dalis).



2.3 lentelė.  Finansų bendrovių sektorius ir subsektoriai

Sektoriai ir subsektoriai

Viešieji

Nacionalinės privačiosios

Kontroliuojamos užsienio subjektų

Finansinės bendrovės

S.12

 

 

 

Pinigų finansinės įstaigos (PFĮ)

Centrinis bankas

S.121

 

 

 

Kitos pinigų finansinės įstaigos (KPFĮ)

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką

S.122

S.12201

S.12202

S.12203

PRF

S.123

S.12301

S.12302

S.12303

Finansų bendrovės, išskyrus PFĮ ir Draudimo bendroves ir pensijų fondus (DBPF)

Ne PRF investiciniai fondai

S.124

S.12401

S.12402

S.12403

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus

S.125

S.12501

S.12502

S.12503

Finansiniai pagalbininkai

S.126

S.12601

S.12602

S.12603

Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai

S.127

S.12701

S.12702

S.12703

DBPF

Draudimo bendrovės (DB)

S.128

S.12801

S.12802

S.12803

Pensijų fondai (PF)

S.129

S.12901

S.12902

S.12903

Centrinis bankas (S.121)

2.72.  Apibrėžtis. Centrinio banko subsektorių (S.121) sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė paskirtis – leisti į apyvartą pinigus, palaikyti vidinę ir išorinę pinigų vertę ir saugoti visas šalies tarptautines atsargas arba jų dalį.

2.73. S.121 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai:

a) nacionalinis centrinis bankas, taip pat tuo atveju, kai jis yra Europos centrinių bankų sistemos dalis;

b) iš esmės viešosios kilmės centrinės pinigų institucijos (pvz., institucijos, valdančios tarptautines atsargas ar leidžiančios į apyvartą pinigus), kurios rengia išsamų sąskaitų rinkinį ir gali priimti savarankiškus sprendimus centrinės valdžios atžvilgiu. Kai tokią veiklą vykdo arba centrinė valdžia arba centrinis bankas, atskiras institucinis vienetas nekuriamas.

2.74. S.121 subsektoriui nepriskiriamos institucijos ir įstaigos, kurios reguliuoja arba prižiūri finansų bendroves ar finansų rinkas, išskyrus centrinį banką. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką (S.122)

2.75.  Apibrėžtis. Indėlių bendrovių, išskyrus centrinį banką, subsektorių (S.122) sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, išskyrus priskiriamas centrinio banko ir PRF subsektoriams, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir kurios verčiasi priimdamos institucinių vienetų indėlius ir (arba) artimus institucinių vienetų indėlių pakaitalus (ne vien tik iš PFĮ) ir savo vardu teikdamos paskolas ir (arba) investuodamos į vertybinius popierius.

2.76. Indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką, negali būti apibūdinamos tiesiog kaip bankai, nes joms gali būti priskiriamos tokios finansų bendrovės, kurios negali vadintis bankais, ir tokios finansų bendrovės, kurių nebūtų galima pavadinti bankais kai kuriose šalyse, o kai kurios kitos finansų bendrovės, save laikančios bankais, iš tikrųjų gali nebūti indėlių bendrovės. S.122 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai:

a) komerciniai bankai, universalūs bankai, „visų paskirčių“ bankai;

b) taupomieji bankai (įskaitant patikos taupomuosius bankus ir taupomųjų bankų ir paskolų asociacijas);

c) pašto žiro įstaigos, pašto bankai, žiro bankai;

d) kaimo kredito bankai, žemės ūkio kredito bankai;

e) kooperatiniai kredito bankai, kredito unijos;

f) specializuotieji bankai (pvz., prekybinio tarpininkavimo bankai, emisijos bankai, privatūs bankai); ir

g) elektroninių pinigų įstaigos, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas.

2.77. S.122 subsektoriui taip pat priskiriami toliau nurodyti finansiniai tarpininkai, kai jų veikla – gauti grąžintinas lėšas iš visuomenės indėlių ar kita forma, kaip antai nuolatinė ilgalaikių skolos vertybinių popierių emisija:

a) bendrovės, užsiimančios hipotekinių paskolų teikimu (įskaitant namų statybos finansų įstaigas, hipotekinius bankus ir hipotekines kredito įstaigas);

b) savivaldos kredito institucijos.

Kitu atveju finansiniai tarpininkai priskiriami S.124 subsektoriui.

2.78. S.122 subsektoriui nepriskiriama:

a) pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo kitus grupės, kurią sudaro daugiausia indėlių bendrovės, išskyrus centrinį banką, vienetus, ir kurios nėra indėlių bendrovės. Tokios pagrindinės buveinės priskiriamos S.126 subsektoriui;

b) ne pelno institucijos, kurios yra laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurios teikia paslaugas indėlių bendrovėms, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui; ir

c) elektroninės pinigų įstaigos, kurių pagrindinė veikla nėra finansinis tarpininkavimas.

PRF (S.123)

2.79.  Apibrėžtis. Pinigų rinkos fondų (S.123) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, išskyrus priskiriamas centrinio banko ir kredito institucijų subsektoriams, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas. Jos verčiasi išleisdamos institucinių fondų akcijas ar vienetus kaip artimus institucinių vienetų indėlių pakaitalus ir savo vardu investuodamos daugiausia į pinigų rinkos fondų akcijas ir (arba) vienetus, trumpalaikius skolos vertybinius popierius ir (arba) indėlius.

2.80. S.123 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai: investiciniai fondai, taip pat investicinės patikos bendrovės, patikos fondai ir kitos kolektyvinio investavimo sistemos, kurių akcijos ar vienetai laikomi artimais indėlių pakaitalais.

2.81. S.123 subsektoriui nepriskiriama:

a) pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš PRF sudarytą grupę, ir kurios nėra PRF. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

b) ne pelno institucijos, kurios yra nepriklausomi juridiniai vienetai ir kurios teikia paslaugas PRF, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Ne PRF investiciniai fondai (S.124)

2.82.  Apibrėžtis. Ne PRF investicinių fondų (S.124) subsektorių sudaro visos kolektyvinio investavimo sistemos, išskyrus priskiriamas PRF subsektoriui, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas. Jos verčiasi išleisdamos investicinių fondų akcijas ar vienetus, kurie nėra artimi indėlių pakaitalai, ir savo vardu investuodamos daugiausia į finansinį turtą, išskyrus trumpalaikį finansinį turtą, ir nefinansinį turtą (paprastai nekilnojamąjį turtą).

2.83. Ne PRF investiciniams fondams priskiriamos investicinės patikos bendrovės, patikos fondai ir kitos kolektyvinio investavimo sistemos, kurių investicinių fondų akcijos ar vienetai nelaikomi artimais indėlių pakaitalais.

2.84. S.124 subsektoriui priskiriami šie finansiniai tarpininkai:

a) atvirieji investiciniai fondai, kurių investicinių fondų akcijos ar vienetai turėtojų prašymu yra atpirkti ar išpirkti (tiesiogiai arba netiesiogiai) už šių subjektų turtą;

b) akcinį kapitalą turintys uždarieji investiciniai fondai, kai prie fondo veiklos prisijungiantys investuotojai turi pirkti, o iš fondo pasitraukiantys investuotojai – parduoti esamas akcijas;

c) nekilnojamojo turto investiciniai fondai;

d) investiciniai fondai, investuojantys į kitus fondus (fondų fondai);

e) rizikos draudimo fondai, kuriems priklauso įvairios kolektyvinio investavimo sistemos, susijusios su didelėmis minimaliomis investicijomis, paprastesniu reglamentavimu ir įvairiomis investavimo strategijomis.

2.85. S.124 subsektoriui nepriskiriama:

a) pensijų fondai, priklausantys pensijų fondų subsektoriui;

b) specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondai, vadinami nepriklausomais turto fondais. Specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondai priskiriami priklausomoms finansų įstaigoms, jei klasifikuojami kaip finansų bendrovės. Specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondas priskiriamas valdžios sektoriui ar finansų bendrovių sektoriui pagal 2.27 dalyje pateiktus specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondų vienetams taikomus kriterijus;

c) pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš ne PRF investicinių fondų sudarytą grupę ir kurios nėra investiciniai fondai. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

d) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas ne PRF investiciniams fondams, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus (S.125)

2.86.  Apibrėžtis. Kitų finansinių tarpininkų, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus, (S.125) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas prisiimant įsipareigojimus kitokia forma nei pinigai, indėliai, investicinių fondų akcijos ar susijusius su institucinių vienetų draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemomis.

2.87. S.125 subsektoriui priskiriami finansiniai tarpininkai, kurių pagrindinė veikla yra susijusi su ilgalaikiu finansavimu. Daugeliu atveju šis sektorius dėl tokios ilgalaikės trukmės skiriamas nuo KPFĮ (S.122 ir S.123) subsektorių. Remiantis tuo, kad nėra įsipareigojimų investicinių fondų akcijų, kurios nelaikomos artimais indėlių ar draudimo, pensijų ir standartinių garantijų sistemos pakaitalais, forma, galima atskirti ne PRF investicinių fondų (S.124), draudimo bendrovių (S.128) ir pensijų fondų (S.129) subsektorius.

2.88. Kitų finansinių tarpininkų, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus, (S.125) subsektorius toliau skirstomas į finansinių priemonių bendroves, užsiimančias pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB), vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojus, skolinimo veiklą vykdančias finansų bendroves ir specializuotas finansų bendroves. Tai parodyta 2.4 lentelėje.

2.4 lentelė.    Kitų finansinių tarpininkų, išskyrus draudimo bendroves ir pensijų fondus, subsektorius (S.125) ir jo skirstymas

finansinių priemonių bendrovės, užsiimančios pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB);

vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojai;

skolinimo veiklą vykdančios finansų bendrovės ir

specializuotos finansų bendrovės

2.89. S.125 subsektoriui nepriskiriamos ne pelno institucijos, kurios yra laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir kurios teikia paslaugas kitiems finansiniams tarpininkams, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

2.90.  Apibrėžtis. Finansinių priemonių bendrovės, užsiimančios pakeitimo vertybiniais popieriais sandoriais (FPB) – pakeitimo vertybiniais vienetais sandorius vykdančios įmonės. Instituciniam vienetui nustatytus kriterijus tenkinančios FPB priskiriamos S.125 subsektoriui, kitu atveju jos laikomos neatsiejama patronuojančiosios bendrovės dalimi.

2.91. Vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių prekiautojai (veikiantys savo vardu) yra savo vardu veikiantys finansiniai tarpininkai.

2.92. Skolinimo veiklą vykdančioms finansų bendrovėms priskiriami, pvz., finansiniai tarpininkai, užsiimantys:

a) finansine nuoma;

b) išperkamąja nuoma ir asmenų ar verslo finansavimu; arba

c) faktoringu.

2.93. Specializuotos finansų bendrovės yra finansiniai tarpininkai, pvz.:

a) rizikos kapitalo bendrovės ir plėtros kapitalo bendrovės;

b) eksportą ir (arba) importą finansuojančios bendrovės; arba

c) finansiniai tarpininkai, priimantys indėlius ir (arba) artimus indėlių pakaitalus arba imantys paskolas tik iš pinigų finansinių įstaigų; jiems taip pat priskiriami pagrindinių sandorio šalių tarpuskaitos namai, kurie vykdo atpirkimo sandorius tarp PFĮ.

2.94. Pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo patronuojamųjų bendrovių, kurių pagrindinė veikla – finansinis tarpininkavimas ir (arba) pagalbinė finansinė veikla, grupę, priskiriamos S.126 subsektoriui.

Finansiniai pagalbininkai (S.126)

2.95.  Apibrėžtis. Finansinių pagalbininkų subsektorių (S.126) sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra su finansiniu tarpininkavimu glaudžiai susijusi veikla, tačiau kurios nėra finansiniai tarpininkai.

2.96. S.126 subsektoriui priskiriamos šios finansų bendrovės ir kvazibendrovės:

a) draudimo brokeriai, išgelbėto turto ir padaryto nuostolio administratoriai, draudimo ir pensijų konsultantai, kt.;

b) paskolų brokeriai, vertybinių popierių brokeriai, investicijų konsultantai, kt.;

c) bendrovės, tvarkančios vertybinių popierių viešą išleidimą;

d) bendrovės, kurių pagrindinė funkcija – garantuoti vekselius ir kitus dokumentus, juos indosuojant;

e) bendrovės, kurios tvarko išvestines ir apsidraudimo nuo rizikos priemones, kaip antai apsikeitimo sandorius, pasirinkimo ir būsimuosius sandorius (jų neišleisdamos);

f) bendrovės, užtikrinančios finansinių rinkų infrastruktūrą;

g) centrinės finansinių tarpininkų ir finansinių rinkų priežiūros institucijos, kai jos sudaro atskirus institucinius vienetus;

h) pensijų fondų, savitarpio fondų ir kt. valdytojai;

i) bendrovės, teikiančios paslaugas akcijų ir draudimo biržoms;

j) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas finansų bendrovėms, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos (žr. 2.46 dalies d punktą);

k) mokėjimo įstaigos (padedančios atlikti pirkėjo ir pardavėjo tarpusavio mokėjimus).

2.97. Be to, S.126 subsektoriui priskiriamos pagrindinės buveinės, kurių visos patronuojamosios bendrovės ar jų dauguma yra finansų bendrovės.

Priklausomos finansų įstaigos ir pinigų skolintojai (S.127)

2.98.  Apibrėžtis. Priklausomų finansų įstaigų ir pinigų skolintojų (S.127) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurios nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos ir neteikia pagalbinių finansinių paslaugų, o su didžiąja dalimi jų turto ar įsipareigojimų susiję sandoriai nėra sudaromi atviroje rinkoje.

2.99. Visų pirma S.127 subsektoriui priskiriamos šios finansų bendrovės ir kvazibendrovės:

a) juridiniai vienetai, tokie kaip patikos fondai, nekilnojamojo turto agentūros, mokėjimo agentūros arba bendrovės, kurių buvimą patvirtina tik registracijos vietos lentelė;

b) kontroliuojančiosios bendrovės, kurios nuosavybės teise valdo patronuojamųjų bendrovių grupės akcinį kapitalą (kontrolinį akcijų paketą) ir kurių pagrindinė veikla yra tos grupės nuosavybės teisių turėjimas, neteikiant jokios kitos paslaugos įmonėms, kuriose akcinis kapitalas yra laikomas, t. y. jos neadministruoja arba nevaldo kitų vienetų;

c) SPV, kurie yra priskiriami instituciniams vienetams ir kurie gauna lėšų atvirose rinkose, o jomis naudojasi patronuojančioji bendrovė;

d) vienetai, kurie tam tikriems klientams teikia finansines paslaugas išskirtinai nuosavomis lėšomis arba rėmėjų lėšomis ir patiriantys su įsipareigojimų nevykdančiu debitoriumi susijusią finansinę riziką. Tokių vienetų pavyzdžiai – pinigų skolintojai ir bendrovės, teikiančios paskolas studentams arba užsienio prekybai remti, iš rėmėjo, kaip antai valdžios sektoriaus vieneto, ne pelno institucijos ir lombardų, kurie daugiausia užsiima skolinimu, gautų lėšų;

e) specialiosios paskirties valdžios sektoriaus fondai, paprastai vadinami nepriklausomais turto fondais, jei priskiriami finansų bendrovėms.

Draudimo bendrovės (S.128)

2.100.  Apibrėžtis. Draudimo bendrovių (S.128) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas kaip rizikos mažinimo (daugiausia tiesioginio draudimo ar perdraudimo forma) pasekmė (žr. 2.59 dalį).

2.101. Draudimo bendrovių teikiamos paslaugos:

a) gyvybės ir ne gyvybės draudimas atskiriems vienetams ar vienetų grupėms;

b) perdraudimas kitoms draudimo bendrovėms.

2.102. Ne gyvybės draudimo bendrovės gali teikti tokias draudimo paslaugas:

a) draudimas nuo gaisro (pvz., komercinės ir privačios nuosavybės);

b) įsipareigojimų draudimas (nukentėjusiesiems);

c) transporto priemonių draudimas (žala sau ir civilinė atsakomybė);

d) jūrų, oro ir sausumos transporto draudimas (įskaitant su energija susijusią riziką);

e) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir sveikatos draudimas; arba

f) finansinis draudimas (garantijų ar laidavimo garantijų suteikimas).

Finansinio draudimo ar kredito draudimo bendrovės, dar vadinamos garantijas suteikiančiais bankais, teikia garantijas arba laidavimo garantijas pakeitimui vertybiniais popieriais ir kitiems kredito produktams remti.

2.103. Draudimo bendrovės paprastai yra korporuotos bendrovės arba savitarpio fondai. Korporuotos bendrovės nuosavybės teisėmis priklauso akcininkams, daugelis jų yra įtrauktos į vertybinių popierių biržų prekybos sąrašus. Savitarpio fondai nuosavybės teisėmis priklauso jų draudėjams, o gautą pelną jie paskirsto „pelną gaunantiems“ arba „dalyvaujantiems“ draudėjams kaip dividendus arba premijas. Priklausomi draudikai paprastai nuosavybės teisėmis priklauso ne finansų bendrovei ir daugiausia draudžia šios bendrovės akcininkų riziką.



2.1 langelis.  Draudimo rūšys

Draudimo rūšis

Sektorius / subsektorius

Tiesioginis draudimas

Gyvybės draudimas

Draudėjas reguliariai moka draudikui įmokas arba atlieka vienkartinį mokėjimą ir už šiuos mokėjimus draudikas įsipareigoja nurodytą dieną arba iki tos dienos išmokėti gavėjui nustatytą sumą arba mokėti anuitetą.

Draudimo bendrovės

Ne gyvybės draudimas

Draudimas nuo tokios rizikos, kaip nelaimingi atsitikimai, liga, gaisras, paskola, kt.

Draudimo bendrovės

Perdraudimas

Draudiko įsigytas draudimas, kuriuo siekiama apsisaugoti nuo nenumatyto didelio ieškinių skaičiaus ar itin didelių ieškinių.

Draudimo bendrovės

Socialinis draudimas

Socialinė apsauga

Valdžios sektorius įpareigoja dalyvius apsidrausti nuo tam tikros socialinės rizikos

Socialinės apsaugos pensijos

Socialinės apsaugos fondai

Kita socialinė apsauga

Su užimtumu susijęs socialinis draudimas, išskyrus socialinę apsaugą

Darbdaviai gali įdarbinti tik su sąlyga, kad darbuotojai apsidraus nuo tam tikros socialinės rizikos.

Su užimtumu susijusios pensijos

Darbdavio, draudimo bendrovių ir pensijų fondų arba ne pelno organizacijų, teikiančių paslaugas namų ūkiams, sektorius

Kitas su užimtumu susijęs socialinis draudimas

2.104. S.128 subsektoriui nepriskiriama:

a) instituciniai vienetai, kurie tenkina abu 2.117 dalyje nurodytus kriterijus. Jie priskiriami S.1314 subsektoriui;

b) pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš draudimo bendrovių sudarytą grupę ir kurios nėra draudimo bendrovės. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

c) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas draudimo bendrovėms, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Pensijų fondai (S.129)

2.105.  Apibrėžtis. Pensijų fondų (S.129) subsektorių sudaro visos finansų bendrovės ir kvazibendrovės, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas kaip apdraustų asmenų socialinės rizikos ir poreikių sujungimo pasekmė (socialinis draudimas). Pensijų fondai kaip socialinio draudimo sistemos suteikia pajamų išėjus į pensiją (ir dažnai skiria išmokas mirties ar negalios atveju).

2.106. S.129 subsektorių sudaro tik tie socialinio draudimo pensijų fondai, kurie yra nuo juos įsteigusių vienetų atskiri instituciniai vienetai. Tokie autonominiai fondai gali savarankiškai priimti sprendimus ir rengti išsamų sąskaitų rinkinį. Neautonominiai pensijų fondai nėra instituciniai vienetai ir yra juos įsteigusio institucinio vieneto dalis.

2.107. Pensijų fondų sistemų dalyviai yra, pvz., vienos įmonės ar įmonių grupės samdomieji darbuotojai, filialo ar tam tikros rūšies ekonominės veiklos samdomieji darbuotojai arba tos pačios profesijos asmenys. Draudimo sutartyje gali būti numatytos:

a) išmokos, mokamos žmonai (vyrui) ir vaikams po apdraustojo asmens mirties;

b) išmokos, mokamos apdraustajam išėjus į pensiją; ir

c) išmokos, mokamos apdraustajam tapus neįgaliu.

2.108. Kai kuriose šalyse nuo visų minėtų rūšių rizikos gali apdrausti gyvybės draudimo bendrovės ir pensijų fondai. Kitose šalyse kai kurių rūšių riziką turi drausti gyvybės draudimo bendrovės. Priešingai nei gyvybės draudimo bendrovės, pensijų fondai pagal įstatymus yra skirti tik tam tikroms samdomųjų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų grupėms.

2.109. Pensijų fondų sistemas gali nustatyti darbdaviai arba valdžios sektorius. Be to, samdomųjų darbuotojų vardu jas gali nustatyti draudimo bendrovės arba gali būti įsteigti instituciniai vienetai pensijų išmokoms skirtam turtui laikyti ir valdyti ir pensijoms skirstyti.

2.110. S.129 subsektoriui nepriskiriama:

a) instituciniai vienetai, kurie tenkina abu 2.117 dalyje nurodytus kriterijus. Jie priskiriami S.1314 subsektoriui;

b) pagrindinės buveinės, kurios prižiūri ir valdo daugiausia iš pensijų fondų sudarytą grupę ir kurios nėra pensijų fondai. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui;

c) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios teikia paslaugas pensijų fondams, bet nevykdo finansinio tarpininkavimo veiklos. Jos priskiriamos S.126 subsektoriui.

Valdžios sektorius (S.13)

2.111.  Apibrėžtis. Valdžios sektorių (S.13) sudaro visi instituciniai vienetai, kurie yra ne rinkos gamintojai, kurių produkcija yra skirta individualiam ir kolektyviniam vartojimui ir kurie yra finansuojami iš privalomų mokėjimų, kuriuos moka kitiems sektoriams priklausantys vienetai ir instituciniai vienetai, kurių pagrindinė veikla yra nacionalinių pajamų ir turto perskirstymas.

2.112. Valdžios sektoriui (S.13) priskiriami, pvz., šie instituciniai vienetai:

a) valdžios sektoriaus vienetai, kurie įsteigiami teisinio proceso metu kaip teisminę galią kitų vienetų atžvilgiu ekonominėje teritorijoje turintys vienetai, valdantys ir finansuojantys veiklos, kuria siekiama tiekti bendruomenės labui skirtas ne rinkos prekes ir teikti paslaugas, rūšių grupę;

b) bendrovė arba kvazibendrovė, kuri yra valdžios sektoriaus vienetas, jei jos produkcija yra daugiausia ne rinkos produkcija ir ją kontroliuoja valdžios sektoriaus vienetas;

c) nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos, kurios yra ne rinkos gamintojai ir kurias kontroliuoja valdžios sektorius;

d) autonominiai pensijų fondai, kai yra teisinis įsipareigojimas mokėti įmokas ir kai valdžios sektorius valdo lėšas – patvirtina įmokas ir moka išmokas.

2.113. Valdžios sektorius skirstomas į keturis subsektorius:

a) centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1311);

b) krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1312);

c) vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1313);

d) socialinės apsaugos fondai (S.1314).

Centrinė valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1311)

2.114.  Apibrėžtis. Šiam subsektoriui priskiriami visi šalies administraciniai padaliniai ir kitos centrinės įstaigos, kurių kompetencijai paprastai priklauso visa ekonominė teritorija, išskyrus socialinės apsaugos fondų administravimą.

S.1311 subsektoriui priskiriamos tos ne pelno institucijos, kurias kontroliuoja centrinė valdžia ir kurių kompetencijai priklauso visa ekonominė teritorija.

Rinkos reguliavimo organizacijos, kurios išimtinai arba daugiausia užsiima subsidijų skirstymu, priskiriamos S.1311 subsektoriui. Organizacijos, išimtinai ar daugiausia užsiimančios žemės ūkio ar maisto produktų pirkimu, laikymu ir pardavimu, priskiriamos S.11 sektoriui.

Krašto (regiono) valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1312)

2.115.  Apibrėžtis. Šį subsektorių sudaro tokie viešojo administravimo tipai, kurie yra atskiri instituciniai vienetai, vykdantys kai kurias valdžios funkcijas žemesniu nei centrinės valdžios lygmeniu ir aukštesniu nei vietos valdžios institucinių vienetų lygmeniu.

S.1312 subsektoriui priskiriamos tos ne pelno institucijos, kurias kontroliuoja krašto (regiono) valdžia ir kurių kompetencijai priklauso tik krašto (regiono) ekonominės teritorijos.

Vietos valdžia (išskyrus socialinės apsaugos fondus) (S.1313)

2.116.  Apibrėžtis. Šiam subsektoriui priskiriamas tų rūšių viešasis administravimas, kurio kompetencijai priklauso tik vietinė ekonominės teritorijos dalis, išskyrus socialinės apsaugos fondų vietos įstaigas.

S.1313 subsektoriui priskiriamos tos ne pelno institucijos, kurias kontroliuoja vietos valdžia ir kurių kompetencijai priklauso tik vietos valdžios ekonominės teritorijos.

Socialinės apsaugos fondai (S.1314)

2.117.  Apibrėžtis. Socialinės apsaugos fondų subsektorių sudaro centriniai, krašto (regiono) ir vietos instituciniai vienetai, kurių pagrindinė veikla yra teikti socialines išmokas ir kurie tenkina šiuos du kriterijus:

a) pagal teisės aktus arba taisykles tam tikros gyventojų grupės privalo dalyvauti toje sistemoje arba mokėti įmokas; ir

b) valdžios sektorius yra atsakingas už institucijos valdymą ir už įmokų ir išmokų patvirtinimą ir mokėjimą, nepriklausomai nuo jo, kaip priežiūros institucijos ar darbdavio, vaidmens.

Paprastai nėra tiesioginio ryšio tarp asmens mokamų įmokų dydžio ir jam tenkančios rizikos laipsnio.

Namų ūkiai (S.14)

2.118.  Apibrėžtis. Namų ūkių sektoriui (S.14) priskiriami asmenys ar asmenų grupės, kurie yra vartotojai, taip pat verslininkai, gaminantys rinkos prekes ir teikiantys nefinansines ir finansines paslaugas (rinkos gamintojai), jei prekes gamina ir paslaugas teikia ne atskiri kvazibendrovėmis laikomi vienetai. Šiam sektoriui taip pat priskiriami asmenys ir asmenų grupės, gaminantys prekes ir teikiantys nefinansines paslaugas išimtinai savo galutiniam naudojimui.

Namų ūkius kaip vartotojus galima apibrėžti kaip nedideles grupes asmenų, kurie gyvena tame pačiame būste, kaupia pajamas ir turtą ir bendrai naudoja tam tikras prekes ir paslaugas, daugiausia susijusias su gyvenamosiomis patalpomis ir maistu.

Pagrindiniai namų ūkių ištekliai:

a) atlygis darbuotojams;

b) nuosavybės pajamos;

c) kitų sektorių pervedimai;

d) įplaukos iš disponavimo rinkos produktais; ir

e) sąlyginės įplaukos iš produkcijos, skirtos savo galutiniam vartojimui.

2.119. Namų ūkių sektoriui priskiriama:

a) pavieniai asmenys arba asmenų grupės, kurių pagrindinė funkcija yra vartojimas;

b) asmenys, nuolat gyvenantys institucijose, kur ekonominiuose reikaluose jie turi mažai arba visiškai neturi teisių veikti savarankiškai arba priimti savarankiškus sprendimus (pvz., religinių ordinų nariai, gyvenantys vienuolynuose, ilgą laiką ligoninėse besigydantys asmenys, kaliniai, įkalinti ilgam laikui, pagyvenę asmenys, gyvenantys senelių namuose). Laikoma, kad tokie asmenys sudaro vieną institucinį vienetą, t. y. vieną namų ūkį;

c) pavieniai asmenys arba asmenų grupės, kurių pagrindinė funkcija yra vartojimas ir kurie gamina prekes ir teikia nefinansines paslaugas, skirtas vien tik savo galutiniam naudojimui; sistemoje pateikiamos tik dviejų kategorijų paslaugos, skirtos tik savo galutiniam vartojimui: paslaugos, susijusios su savininkų užimtais būstais, ir namų ūkio paslaugos, kurias teikia samdomieji darbuotojai;

d) juridinio asmens statuso neturinčios individualiosios įmonės ir partnerystės (išskyrus laikomas kvazibendrovėmis), kurios yra rinkos gamintojai; ir

e) namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos, neturinčios nepriklausomo juridinio statuso arba turinčios nepriklausomą juridinį statusą, bet nesančios labai reikšmingos.

2.120. 2010 m. ESS namų ūkio sektorius skirstomas į šiuos subsektorius:

a) darbdaviai (S.141) ir savarankiškai dirbantys asmenys (S.142);

b) samdomieji darbuotojai (S.143);

c) nuosavybės pajamų gavėjai (S.1441);

d) pensijų gavėjai (S.1442);

e) kitų pervedimų gavėjai (S.1443).

2.121. Namų ūkiai subsektoriams priskiriami pagal viso namų ūkio didžiausių pajamų kategoriją (darbdavių pajamos, atlygis darbuotojams, kt.). Jei namų ūkis gauna daugiau negu vienos tam tikros kategorijos pajamų, klasifikuojama remiantis bendromis kiekvienos kategorijos namų ūkio pajamomis.

Darbdaviai ir savarankiškai dirbantys asmenys (S.141 ir S.142)

2.122. Apibrėžtis: darbdavių ir savarankiškai dirbančių asmenų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių (mišriosios) pajamos (B.3), kurias namų ūkiai, kaip nekorporuotų įmonių savininkai, gauna iš jų, kaip rinkos prekių gamintojų ir paslaugų teikėjų, veiklos, samdant arba nesamdant darbuotojų, yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis, net ir tada, kai jos nesudaro daugiau nei pusės visų namų ūkio pajamų.

Samdomieji darbuotojai (S.143)

2.123.  Apibrėžtis. Samdomųjų darbuotojų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių pajamos, gaunamos iš atlygio darbuotojams (D.1), yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Nuosavybės pajamų gavėjai (S.1441)

2.124.  Apibrėžtis. Nuosavybės pajamų gavėjų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių nuosavybės pajamos (D.4) yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Pensijų gavėjai (S.1442)

2.125.  Apibrėžtis. Pensijų gavėjų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių pajamos, gaunamos iš pensijų, yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Pensijų gavėjų namų ūkiai – namų ūkiai, kurių didžiausias pajamų šaltinis yra senatvės arba kitokios pensijos, įskaitant pensijas iš ankstesnių darbdavių.

Kitų pervedimų gavėjai (S.1443)

2.126.  Apibrėžtis. Kitų pervedimų gavėjų subsektorių sudaro grupė namų ūkių, kurių pajamos, gaunamos iš kitų einamųjų pervedimų, yra didžiausias viso namų ūkio pajamų šaltinis.

Kiti einamieji pervedimai – visi einamieji pervedimai, išskyrus nuosavybės pajamas, pensijas ir asmenų, nuolat gyvenančių institucijose, pajamas.

2.127. Jei skirstant į sektorius informacijos apie atitinkamus viso namų ūkio pajamų šaltinių įnašus nėra, klasifikavimui naudojamos tiriamojo asmens pajamos. Namų ūkio tiriamasis asmuo – didžiausias pajamas gaunantis asmuo. Jei tokios informacijos nėra, namų ūkiai į subsektorius skirstomi pagal asmens, kuris teigia esąs tiriamasis asmuo, pajamas.

2.128. Galima remtis kitais namų ūkio skirstymo į subsektorius kriterijais, pvz., namų ūkių kaip verslininkų skirstymas pagal veiklos rūšis: žemės ūkio namų ūkiai ir ne žemės ūkio namų ūkiai.

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos (S.15)

2.129.  Apibrėžtis. Namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų (S.15) sektorių sudaro ne pelno institucijos, kurios yra atskiri juridiniai vienetai, teikiantys paslaugas namų ūkiams, ir kurie yra privatieji ne rinkos gamintojai. Jų pagrindiniai ištekliai – savanoriškos įmokos grynaisiais arba natūra iš namų ūkių kaip vartotojų, iš valdžios sektoriaus mokėjimų ir nuosavybės pajamų.

2.130. Kai minėtos institucijos nėra labai svarbios, jos priskiriamos ne namų ūkiams paslaugas teikiančioms ne pelno institucijoms, bet namų ūkių sektoriui (S.14), nes jų sandoriai yra neatsiejami nuo to sektoriaus vienetų. Valdžios sektoriaus kontroliuojamos ne rinkos namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos priskiriamos valdžios sektoriui (S.13).

Namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui priskiriamos šių pagrindinių rūšių namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos, gaminančios namų ūkiams skirtas ne rinkos prekes ir teikiančios paslaugas namų ūkiams:

a) profesinės sąjungos, specialistų ir mokslininkų draugijos, vartotojų asociacijos, politinės partijos, bažnyčios ir religinės bendruomenės (įskaitant valdžios sektoriaus finansuojamas, bet jos nekontroliuojamas namų ūkiams paslaugas teikiančias ne pelno institucijas), socialiniai, kultūriniai, poilsio ir sporto klubai; ir

b) kitų institucinių vienetų savanoriškais pervedimais grynaisiais arba natūra finansuojamos labdaros, paramos ir pagalbos organizacijos.

S.15 sektoriui priskiriamos paslaugas vienetams nerezidentams teikiančios labdaros, paramos ir pagalbos agentūros ir nepriskiriami vienetai, kurių narystė suteikia teisę į iš anksto nustatytą prekių ir paslaugų komplektą.

Likusio pasaulio sektorius (S.2)

2.131.  Apibrėžtis. Likusio pasaulio sektoriui (S.2) priskiriama vienetų, neturinčių jiems būdingų funkcijų ir išteklių, grupė; ją sudaro vienetai nerezidentai, vykdantys sandorius su instituciniais vienetais rezidentais arba yra kitaip ekonomiškai susiję su vienetais rezidentais. Šio sektoriaus sąskaitos parodo bendrą ekonominių ryšių, siejančių nacionalinę ekonomiką su likusio pasaulio sektoriumi, vaizdą. Šiam sektoriui priskiriamos ES institucijos ir tarptautinės organizacijos.

2.132. Likusio pasaulio sektorius nėra tas sektorius, kuriam turi būti rengiamas išsamus sąskaitų rinkinys, nors dažnai patogu jį apibūdinti kaip sektorių. Sektoriai sudaromi skirstant visą ekonomiką, kad būtų gautos labiau vienarūšės institucinių vienetų rezidentų, kurių ekonominės elgsenos principai, tikslai ir funkcijos yra panašūs, grupės. Tai netaikoma likusio pasaulio sektoriui – šio sektoriaus atveju į sistemą įrašomi ne finansų ir finansų bendrovių, ne pelno institucijų, namų ūkių ir valdžios sektoriaus sandoriai ir kiti srautai su instituciniais vienetais nerezidentais ir kiti ekonominiai rezidentų ir nerezidentų ryšiai, pvz., rezidentų ieškiniai nerezidentams.

2.133. Likusio pasaulio sektoriaus sąskaitose nurodomi tik institucinių vienetų rezidentų ir vienetų nerezidentų sandoriai, taikomos šios išimtys:

a) vienetų rezidentų teikiamos importuojamų prekių vežimo paslaugos (iki eksportuojančios šalies sienos) nurodomos likusio pasaulio sektoriaus sąskaitose FOB importo verte, net jeigu tas paslaugas teikė vienetai rezidentai;

b) užsienio kapitalo sandoriai tarp skirtingiems vidaus ekonomikos sektoriams priklausančių rezidentų nurodomi išsamiose likusio pasaulio sektoriaus finansinėse sąskaitose. Šie sandoriai nedaro poveikio šalies finansinei padėčiai likusio pasaulio sektoriaus atžvilgiu, jie veikia atskirų sektorių finansinius ryšius su likusio pasaulio sektoriumi;

c) šalies įsipareigojimų sandoriai tarp skirtingoms geografinėms zonoms priklausančių nerezidentų nurodomi likusio pasaulio sektoriaus sąskaitų geografiniame suskirstyme. Nors šie sandoriai neturi poveikio šalies bendriems įsipareigojimams likusio pasaulio sektoriui, jie turi įtakos įsipareigojimams atskiroms pasaulio dalims.

2.134. Likusio pasaulio sektorių (S.2) sudaro:

a) Europos Sąjungos valstybės narės, institucijos ir įstaigos (S.21):

1) Europos Sąjungos valstybės narės (S.211);

2) Europos Sąjungos institucijos ir įstaigos (S.212);

b) šalys, išskyrus ES valstybes nares, ir tarptautinės organizacijos ne ES rezidentės (S.22).

Gamintojų vienetų skirstymas į sektorius pagal pagrindines standartines juridines nuosavybės formas

2.135. Toliau pateiktoje apžvalgoje ir 2.31–2.44 dalyse apibendrinami gamintojų vienetų skirstymo į sektorius pasinaudojant standartine pagrindinių institucijų tipų apibūdinimo terminologija principai.

2.136. Privačiosios ir viešosios bendrovės, kurios yra rinkos gamintojai, skirstomos į:

a) vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b) institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12).

2.137. Kooperatyvai ir bendrijos, kurie laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomi į:

a) vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b) institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12).

2.138. Viešieji gamintojai, kurie pagal specialius teisės aktus laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomi į:

a) vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b) institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12).

2.139. Viešieji gamintojai, kurie nelaikomi nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomi į:

a) jei jos yra kvazibendrovės:

1) vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

2) vienetus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12);

b) jei jie nėra kvazibendrovės – priskiriami valdžios sektoriui (S.13), nes jie lieka neatsiejama juos kontroliuojančių vienetų dalimi.

2.140. Nepriklausomais juridiniais vienetais laikomos ne pelno institucijos (asociacijos ir fondai) skirstomos į:

a) institucijas, kurios yra rinkos gamintojai ir kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

b) institucijas, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jos priskiriamos finansų bendrovių sektoriui (S.12);

c) institucijas, kurios nėra rinkos gamintojai:

1) jos priskiriamos valdžios sektoriui (S.13), jei jos yra valdžios sektoriaus kontroliuojami viešieji gamintojai;

2) jos priskiriamos namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui (S.15), jei jos yra privatieji gamintojai.

2.141. Individualiosios įmonės ir partnerystės, kurios nelaikomos nepriklausomais juridiniais vienetais ir yra rinkos gamintojai, skirstomos į:

a) jei jos yra kvazibendrovės:

1) vienetus, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas – jie priskiriami ne finansų bendrovių sektoriui (S.11);

2) vienetus, kurių pagrindinė veikla yra finansinis tarpininkavimas ir pagalbinė finansinė veikla – jie priskiriami finansų bendrovių sektoriui (S.12);

b) jei jos nėra kvazibendrovės, jos priskiriamos namų ūkių sektoriui (S.14).

2.142. Pagrindinės buveinės priskiriamos:

a) ne finansų bendrovių sektoriui (S.11), jei visos bendrovių, kurios yra rinkos gamintojai, grupės vyraujanti veikla yra prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas (žr. 2.46 dalies e punktą);

b) finansų bendrovių sektoriui (S.12), jei visos bendrovių grupės vyraujanti veikla yra finansinis tarpininkavimas (žr. 2.65 dalies e punktą).

Kontroliuojančiosios bendrovės, kurios valdo patronuojamųjų bendrovių grupės turtą, visada laikomos finansų bendrovėmis. Kontroliuojančiosios bendrovės valdo bendrovių grupės turtą, bet nevykdo jokios su grupės valdymu susijusios veiklos.

2.143. 2.5 lentelėje pateikiama įvairių pirmiau išvardytų atvejų schema.



2.5 lentelė.  Gamintojų vienetų skirstymas į sektorius pagal pagrindines standartines juridines nuosavybės formas

Gamintojo tipas

Standartinis juridinis aprašymas

Rinkos gamintojai (prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas)

Rinkos gamintojai (finansinis tarpininkavimas)

Ne rinkos gamintojai

Viešieji gamintojai

Privatieji gamintojai

Privačiosios ir viešosios bendrovės

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Kooperatyvai ir bendrijos, laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Viešieji gamintojai, pagal specialius teisės aktus laikomi nepriklausomais juridiniais vienetais

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Viešieji gamintojai, nelaikomi nepriklausomais juridiniais vienetais

Turinčios kvazibendrovių savybių

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Kitos

 

 

S.13 valdžios sektorius

 

Ne pelno institucijos, laikomos nepriklausomais juridiniais vienetais

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

S.13 valdžios sektorius

S.15 namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

Partnerystės, nelaikomos nepriklausomais juridiniais vienetais

Individualiosios įmonės

Turinčios kvazibendrovių savybių

S. 11 ne finansų bendrovės

S.12 finansų bendrovės

 

 

Kitos

S.14 namų ūkiai

S.14 namų ūkiai

 

 

Pagrindinės buveinės, kurių kontroliuojamų bendrovių grupės vyraujanti veikla yra:

Prekių gamyba ir nefinansinių paslaugų teikimas

S. 11 ne finansų bendrovės

 

 

 

Finansinės paslaugos

 

S.12 finansų bendrovės

 

 

VIETOS VIENETAI PAGAL VEIKLOS RŪŠĮ IR EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS

2.144. Dauguma prekes gaminančių ir paslaugas teikiančių institucinių vienetų tuo pačiu metu vykdo kelių rūšių veiklą. Jie gali vykdyti pagrindinę veiklą, kelių rūšių nepagrindinę veiklą ir pagalbinę veiklą.

2.145. Laikoma, jog veikla vyksta, kai sujungus tokius išteklius kaip įrenginiai, darbo jėga, gamybos metodai, informacijos tinklai ar produktai, sukuriamos konkrečios prekės arba paslaugos. Veikla apibūdinama pagal gamybos sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją.

Veikla gali būti apibūdinama pagal konkretų NACE (2 red.) lygmenį.

2.146. Jei vienetas vykdo kelių rūšių veiklą, visa veikla, kuri nėra papildoma veikla (žr. 3 skyriaus 3.12 dalį), klasifikuojama pagal bendrąją pridėtinę vertę. Remiantis vyraujančia sukuriama bendrąja pridėtine verte galima atskirti pagrindinę ir nepagrindinę veiklą.

2.147. Siekiant ištirti gamybos proceso ir naudojimosi prekėmis ir paslaugomis srautus, reikia pasirinkti techninio ir ekonominio pobūdžio santykius pabrėžiančius vienetus. Tai reiškia, kad instituciniai vienetai turi būti suskirstyti į smulkesnius ir labiau vienarūšius vienetus pagal gamybos rūšį. Skirstymas į vietos vienetus pagal veiklos rūšį skirtas būtent šiam reikalavimui patenkinti.

Vietos vienetai pagal veiklos rūšį

2.148.  Apibrėžtis. Vietos vienetas pagal veiklos rūšį (toliau – VPVR) yra vietos vienetą pagal veiklos rūšį atitinkanti VPVR dalis. 2008 NSS ir Tarptautiniame standartiniame gamybinės visų ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (ISIC) (4 red.) vietos VPVR vadinamas įmone. Vietos VPVR priskiriamos visos gamybą vykdančio institucinio vieneto dalys, prisidedančios prie NACE (2 red.) klasės lygmens (keturių skaitmenų) veiklos, be to, jis atitinka vieną ar daugiau veiklą vykdančių institucinio vieneto padalinių. Institucinio vieneto informacinė sistema turi būti pritaikyta nurodyti ar apskaičiuoti kiekvieno vietos VPVR gamybos vertę, tarpinį vartojimą, atlygį darbuotojams, likutinį perteklių, užimtumą ir bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą.

Vietos vienetas – geografiškai apibrėžtoje vietoje esantis institucinis vienetas arba institucinio vieneto dalis, gaminantis prekes ar teikiantis paslaugas.

Vietos VPVR gali sutapti su instituciniu vienetu kaip gamintoju; kita vertus, jis niekada negali priklausyti dviem atskiriems instituciniams vienetams.

2.149. Jei prekes gaminantis ar paslaugas teikiantis institucinis vienetas vykdo pagrindinę veiklą ir taip pat vienos ar kelių rūšių nepagrindinę veiklą, jis skirstomas į tokį patį vienetų pagal veiklos rūšį skaičių, o nepagrindinė veikla klasifikuojama atskirai nuo pagrindinės veiklos. Papildoma veikla nėra atskiriama nuo pagrindinės ar nepagrindinės veiklos. Tačiau tam tikrai klasifikavimo sistemos kategorijai priskiriami VPVR gali pagaminti kitokio tipo produktus vykdydami nepagrindinę veiklą, kurios negalima atskirai nustatyti iš turimų apskaitos dokumentų. Taigi VPVR gali vykdyti vienos ar kelių rūšių nepagrindinę veiklą.

Ekonominės veiklos rūšis

2.150.  Apibrėžtis. Tam tikros rūšies ekonominei veiklai priskiriama visų vietos VPVR, vykdančių tą pačią ar panašią veiklą, grupė. Išsamiausiu klasifikacijos lygmeniu tam tikros rūšies ekonominei veiklai priskiriami visi vienai NACE (2 red.) klasei (keturių skaitmenų) priskiriami ir todėl tą pačią veiklą, kaip apibrėžta NACE (2 red.), vykdantys vietos VPVR.

Ekonominės veiklos rūšims priskiriami vietos VPVR, gaminantys rinkos prekes ir teikiantys rinkos paslaugas, ir vietos VPVR, gaminantys ne rinkos prekes ir teikiantys ne rinkos paslaugas. Pagal apibrėžtį, tam tikros rūšies ekonominei veiklai priskiriama vietos VPVR, užsiimančių ta pačia gamybine veikla, grupė, neatsižvelgiant į tai, ar instituciniai vienetai, kuriems vietos VPVR priklauso, gamina rinkos ar ne rinkos produkciją.

2.151. Ekonominės veiklos rūšys skirstomos į tris kategorijas:

a) ekonominės veiklos rūšys, susijusios su rinkos prekių gamyba ir rinkos paslaugų teikimu (rinkos ekonominės veiklos rūšys) bei prekių ir paslaugų, skirtų savo galutiniam naudojimui, gamyba ir teikimu. Paslaugos savo galutiniam naudojimui – būste gyvenančių būsto savininkų teikiamos apgyvendinimo paslaugos ir namų ūkio paslaugos, kurias teikia samdomi darbuotojai;

b) ekonominės veiklos rūšys, susijusios su valdžios sektoriaus ne rinkos prekių gamyba ir paslaugų teikimu – valdžios sektoriaus ne rinkos ekonominės veiklos rūšys;

c) ekonominės veiklos rūšys, susijusios su namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos prekių gamyba ir paslaugų teikimu – namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų ne rinkos ekonominės veiklos rūšys.

Ekonominės veiklos rūšių klasifikavimas

2.152. Vietos VPVR į ekonominės veiklos rūšių vienetus skirstomi pagal NACE (2 red.) klasifikatorių.

VIENARŪŠĘ GAMYBĄ VYKDANTYS VIENETAI IR VIENARŪŠĖS EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠYS

2.153. Nagrinėjant gamybos procesą labiausiai tinkamas vienetas – vienarūšę gamybą vykdantis vienetas. Toks vienetas vykdo specifinę veiklą, kurią galima apibūdinti pagal sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją.

Vienarūšę gamybą vykdantys vienetai

2.154.  Apibrėžtis. Vienarūšę gamybą vykdantis vienetas vykdo specifinę veiklą, kurią galima apibūdinti pagal sąnaudas, gamybos procesą ir produkciją. Sąnaudas ir produkciją sudarantys produktai apibūdinami pagal fizines savybes, jų apdorojimo laipsnį ir gamybos metodą. Juos galima apibūdinti naudojant produktų klasifikatorių (Produktų pagal veiklos rūšį klasifikatorius CPA). CPA yra produktų klasifikatorius, kurio dedamosios yra suskirstytos pagal ekonominės veiklos rūšies šaltinio kriterijų, kuris apibrėžtas NACE (2 red.) klasifikatoriuje.

Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys

2.155.  Apibrėžtis. Vienarūšes ekonominės veiklos rūšis sudaro vienarūšės gamybos vienetų grupė. Vienarūšėms ekonominės veiklos rūšims priskiriama veikla apibūdinama pagal produktų klasifikatoriaus nuorodą. Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys yra susijusios tik su tų prekių gamyba ir paslaugų teikimu, kurie nurodyti klasifikatoriuje.

2.156. Vienarūšės ekonominės veiklos rūšys – ekonominei analizei atlikti skirti vienetai. Vienarūšę gamybą vykdančių vienetų paprastai negalima apskaityti tiesiogiai; duomenys, surinkti atliekant statistines apklausas, turi būti pertvarkyti, kad būtų suformuotos vienarūšės ekonominės veiklos rūšys.




3   SKYRIUS

PRODUKTŲ IR NESUKURTO TURTO SANDORIAI

BENDRA PRODUKTŲ SANDORIŲ INFORMACIJA

3.01.  Apibrėžtis. Produktais vadinamos visos prekės ir paslaugos, sukurtos gaminant. Gamybos apibrėžtis pateikta 3.07 dalyje.

3.02. ESS skiriamos šios pagrindinės produktų sandorių kategorijos:



Sandorių kategorijos

Kodas

Produkcija

P.1

Tarpinis vartojimas

P.2

Galutinio vartojimo išlaidos

P.3

Faktinis galutinis vartojimas

P.4

Bendrojo kapitalo formavimas

P.5

Prekių ir paslaugų eksportas

P.6

Prekių ir paslaugų importas

P.7

3.03. Produktų sandoriai įrašomi į šias sąskaitas tokia tvarka:

a) į prekių ir paslaugų sąskaitą produkcija ir importas įrašomi kaip ištekliai, o kiti produktų sandoriai įrašomi kaip panaudojimas;

b) į gamybos sąskaitą produkcija įrašoma kaip išteklius, o tarpinis vartojimas – kaip panaudojimas; šių dviejų produktų sandorių balansuojamasis straipsnis – bendroji pridėtinė vertė;

c) į disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitą galutinio vartojimo išlaidos įrašomos kaip panaudojimas;

d) į koreguotų disponuojamųjų pajamų panaudojimo sąskaitą faktinis galutinis vartojimas įrašomas kaip panaudojimas;

e) į kapitalo sąskaitą bendrojo kapitalo formavimas įrašomas kaip panaudojimas (nefinansinio turto pokytis);

f) į prekių ir paslaugų išorės sąskaitą prekių ir paslaugų importas įrašomas kaip išteklius, o prekių ir paslaugų eksportas – kaip panaudojimas.

Daugelis pagrindinių sąskaitų balansuojamųjų straipsnių, pvz., pridėtinė vertė, bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos ir disponuojamosios pajamos, apibrėžiami pagal produktų sandorius. Taigi nuo produktų sandorio apibrėžties priklauso tų balansuojamųjų straipsnių apibrėžtis.

3.04. Į išteklių lentelę produkcija ir importas įrašomi kaip ištekliai (žr. 1.136 dalį). Į panaudojimo lentelę tarpinis vartojimas, bendrojo kapitalo formavimas, galutinio vartojimo išlaidos ir eksportas įrašomi kaip panaudojimas. Į simetrinę sąnaudų ir produkcijos lentelę produkcija ir importas įrašomi kaip ištekliai, o kiti produktų sandoriai – kaip panaudojimas.

3.05. Produktų išteklių vertė nustatoma bazinėmis kainomis (žr. 3.44 dalį). Produktų panaudojimo vertė nustatoma pirkėjų kainomis (žr. 3.06 dalį). Kai kurių išteklių ir panaudojimų atvejais, pvz., prekių importo ir eksporto, taikomi specifiškesni vertinimo principai.

3.06.  Apibrėžtis.

Pirkėjo kaina – kaina, kurią pirkėjas moka už produktus. Pirkėjo kainą sudaro:

a) mokesčiai produktams, atėmus subsidijas (išskyrus atskaitomus produktų mokesčius, pvz., PVM);

b) vežimo mokesčiai, kuriuos pirkėjas apmoka atskirai už atvežimą nurodytu laiku ir į nurodytą vietą;

c) iš standartinių kainų ar mokesčių atimtos nuolaidos, taikomos perkant didesnį kiekį ar mažos paklausos metu.

Į pirkėjo kainą neįtraukiami:

a) palūkanos arba mokėjimai už paslaugas, kuriuos reikia mokėti papildomai pagal kredito sutartis;

b) papildomi mokesčiai už pavėluotą mokėjimą, kai nesumokama perkant produktus nustatytu laikotarpiu.

Jeigu panaudojimo laikas nesutampa su pirkimo laiku, vertė koreguojama, kad būtų atsižvelgta į kainos pokyčius laikui bėgant (panašiai kaip į atsargų kainų pokyčius). Šie pakeitimai svarbūs, jei per vienus metus produktų kainos labai kito.

GAMYBA IR PRODUKCIJA

3.07.  Apibrėžtis. Gamyba yra veikla, vykdoma instituciniam vienetui prižiūrint, valdant ir prisiimant atsakomybę, kurios metu darbas, kapitalas, prekės ir paslaugos panaudojamos prekėms ir paslaugoms sukurti.

Gamyba nelaikomi gamtos procesai, kuriuose žmogus nedalyvauja ar jų nereguliuoja, pvz., nereguliuojamas žuvų išteklių didėjimas tarptautiniuose vandenyse (tačiau žuvų auginimas laikomas gamyba).

3.08. Gamybai priskiriama:

a) visų individualių ar kolektyvinių prekių ir paslaugų, tiekiamų ar teikiamų kitiems vienetams, išskyrus jų gamintojus, gamyba;

b) visų prekių, kurias gamintojai pasilieka savo galutiniam vartojimui ar bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui, gamyba savo reikmėms.

Gamybos savo reikmėms (bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui) pavyzdžiai: ilgalaikio turto gamyba, pvz., statyba, programinės įrangos kūrimas ir mineralinių išteklių žvalgyba savo bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo sąvoka apibūdinta 3.124–3.138 dalyse.

Namų ūkių prekių gamyba savo reikmėms paprastai yra susijusi su:

1) būsto statyba savo reikmėms;

2) žemės ūkio produktų gamyba ir sandėliavimu;

3) žemės ūkio produktų perdirbimu, pvz., grūdų malimu, vaisių džiovinimu ir konservavimu, pieno produktų, pvz., sviesto ir sūrio, gamyba ir alaus, vyno ir kitų alkoholinių gėrimų gamyba;

4) kitų pirminių produktų gamyba, pvz., druskos kasyba, durpių gavyba ir vandens tiekimu;

5) kitu perdirbimu, pvz., audimu, keramikos dirbinių ir baldų gamyba;

c) savininkų užimtų būstų savo reikmėms teikiamos būsto paslaugos;

d) buitinės ir asmeninės paslaugos, teikiamos samdomų namų ūkio darbuotojų;

e) savanoriška veikla, kurios rezultatas – prekės. Pvz., būsto, bažnyčių ar kitų statinių statyba. Savanoriška veikla, kurios rezultatas nėra prekės, pvz., nemokama priežiūra ir valymas, gamybai nepriskiriama.

Veikla, nurodyta a–e punktuose, priskiriama gamybai neatsižvelgiant į tai, ar ji neteisėta ar neregistruota mokesčių, socialinės apsaugos, statistikos ir kitų valdžios institucijų.

Namų ūkių prekių gamyba savo reikmėms įrašoma į sąskaitas, kai jos mastas didelis, t. y. kai ji yra kiekybiškai svarbi, palyginti su visu tos prekės tiekimu šalyje.

Įrašoma tik ši namų ūkių prekių gamyba tik savo reikmėms – būsto statyba ir žemės ūkio produktų gamyba, sandėliavimas ir perdirbimas.

3.09. Gamybai nepriskiriamos buitinės ir asmeninės paslaugos, teikiamos ir vartojamos tame pačiame namų ūkyje. Gamybai nepriskiriamų buitinių paslaugų, teikiamų pačių namų ūkių, pavyzdžiai:

a) būsto valymas, apdaila ir priežiūra, nes šią veiklą taip pat dažnai vykdo nuomininkai;

b) ilgalaikio naudojimo namų ūkių prekių valymas, aptarnavimas ir remontas;

c) maisto ruošimas ir teikimas;

d) vaikų priežiūra ir mokymas;

e) ligonių, sergančiųjų ar vyresnio amžiaus asmenų priežiūra ir

f) namų ūkio narių ar jų daiktų vežimas.

Gamybai priskiriamos samdomų darbuotojų teikiamos buitinės ir asmeninės paslaugos ir savininkų užimtų būstų paslaugos.

Pagrindinė, nepagrindinė ir pagalbinė veikla

3.10.  Apibrėžtis. Pagrindinė vietos VPVR veikla yra ta veikla, kurios pridėtinė vertė, palyginti su bet kokia kita to vieneto veikla, yra didžiausia. Pagrindinė veikla klasifikuojama pagal NACE (2 red.), pradedant nuo aukščiausio lygmens ir paskui taikant smulkesnius.

3.11. Apibrėžtis. Nepagrindine veikla vadinama ta veikla, kurią atskiras vietos VPVR vykdo papildydamas pagrindinę. Nepagrindinės veiklos produkcija vadinama nepagrindiniu produktu.

3.12.  Apibrėžtis. Pagalbine veikla vadinama veikla, kurios produkciją ketinama naudoti pačioje įmonėje.

Pagalbinė veikla vykdoma įmonėje tam, kad vietos VPVR būtų sudarytos sąlygos vykdyti pagrindinę ar nepagrindinę veiklą. Visos tokios pagalbinės veiklos sąnaudos (medžiagos, darbas, pagrindinio kapitalo vartojimas ir kt.) laikomos pagrindinės arba nepagrindinės veiklos, kuriai ta pagalbinė veikla yra skirta, sąnaudomis.

Pagalbinės veiklos pavyzdžiai:

a) pirkimas;

b) pardavimas;

c) rinkodara;

d) apskaita;

e) duomenų apdorojimas;

f) vežimas;

g) sandėliavimas;

h) techninė priežiūra;

i) valymas ir

j) apsaugos paslaugos.

Įmonės gali pasirinkti, ar vykdyti pagalbinę veiklą pačioms, ar pirkti šias paslaugas rinkoje iš specializuotų paslaugų teikėjų.

Kapitalo formavimas savo reikmėms nėra pagalbinė veikla.

3.13. Pagalbinė veikla negali būti atskirta taip, kad atskiri vienetai vykdytų vien tik ją; ji negali būti atskirta nuo vienetų, kurie teikia paslaugas pagalbinę veiklą vykdantiems vienetams, pagrindinės ar nepagrindinės veiklos. Todėl pagalbinė veikla turi būti įrašoma į vietos VPVR, kuriam šios paslaugos teikiamos.

Pagalbinė veikla gali būti vykdoma kitose patalpose, esančiose kitame regione nei vietos VPVR, kuriam šios paslaugos teikiamos. Griežtas minėtos taisyklės, minimos pirmoje pastraipoje, taikymas geografiniam pagalbinės veiklos skirstymui gali sąlygoti netikslius regionų, kuriuose vykdoma daug pagalbinės veiklos, agreguotus rodiklius. Todėl suderinamai su vieneto rezidento principu ši veikla priskiriama regionui, kuriame vykdoma pagalbinė veikla, o ekonominės veiklos rūšis lieka ta pati kaip ir vietos VPVR, kuriam tos paslaugos teikiamos.

Produkcija (P.1)

3.14.  Apibrėžtis. Produkcija – per ataskaitinį laikotarpį sukurtų produktų visuma.

Produkcijos pavyzdžiai:

a) prekės ir paslaugos, kurias vienas vietos VPVR teikia kitam vietos VPVR, priklausančiam tam pačiam instituciniam vienetui;

b) vietos VPVR pagamintos prekės, kurios laikotarpio, per kurį jos pagamintos, pabaigoje priskiriamos atsargoms, neatsižvelgiant į jų tolesnį naudojimą. Per tą patį ataskaitinį laikotarpį ir tame pačiame vietos VPVR pagamintos ir sunaudotos prekės ir paslaugos atskirai nenurodomos. Jos nėra to vietos VPVR produkcijos ar tarpinio vartojimo dalis.

3.15. Jei institucinį vienetą sudaro daugiau kaip vienas vietos VPVR, to institucinio vieneto produkcija yra jį sudarančių vietos VPVR produkcijos suma, įskaitant tų vietos VPVR vienų kitiems tiekiamą produkciją.

3.16. 2010 m. ESS produkcija skirstoma į trijų rūšių produkciją:

a) rinkos produkciją (P.11);

b) produkciją savo galutiniam naudojimui (P.12);

c) ne rinkos produkciją (P.13).

Taip pat atitinkamai vietos VPVR ir instituciniai vienetai skirstomi į:

a) rinkos gamintojus;

b) gamintojus, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui;

c) ne rinkos gamintojus.

Minėtas skirstymas tarp rinkos, savo galutiniam naudojimui ir ne rinkos reikmėms yra labai svarbus, nes:

a) jis turi įtakos produkcijos ir susijusių sąvokų, pvz., pridėtinės vertės, bendrojo vidaus produkto ir valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinių vartojimo išlaidų, vertės nustatymui;

b) jis turi įtakos institucinių vienetų klasifikavimui pagal sektorius, pvz., sprendžiant, kurie vienetai priklauso valdžios sektoriui, o kurie – ne.

Remiantis šiuo skirstymu sprendžiama, pagal kokius principus nustatoma produkcijos vertė. Rinkos produkcijos ir savo galutiniam naudojimui skirtos produkcijos vertė nustatoma bazinėmis kainomis. Ne rinkos gamintojų visos produkcijos vertė nustatoma sudedant gamybos sąnaudas. Institucinio vieneto produkcijos vertė nustatoma sudedant visą jo vietos VPVR produkciją, todėl ji priklauso nuo priskyrimo rinkos, savo galutiniam naudojimui skirtos ir ne rinkos produkcijai.

Be to, pagal šį skirstymą instituciniai vienetai klasifikuojami pagal sektorius. Ne rinkos gamintojai priskiriami valdžios sektoriui arba namų ūkiams paslaugas teikiančių ne pelno institucijų sektoriui.

Skirstoma pradedant nuo aukščiausio lygmens, t. y. iš pradžių skirstomi instituciniai vienetai, po to – vietos VPVR ir galiausiai – jų produkcija.

Produktų lygmeniu produkcija skirstoma į rinkos produkciją, produkciją savo galutiniam naudojimui ir ne rinkos produkciją, atsižvelgiant į gaminančio institucinio vieneto ir vietos VPVR bruožus.

3.17.  Apibrėžtis. Rinkos produkcija vadinama produkcija, kuri yra realizuojama rinkoje arba kurią ketinama realizuoti rinkoje.

3.18. Rinkos produkcijai priskiriami:

a) ekonomiškai reikšmingomis kainomis parduodami produktai;

b) produktai, kuriais mainomasi;

c) produktai, naudojami atsiskaitant natūra (įskaitant atlygį darbuotojams natūra ir mišriąsias pajamas natūra);

d) vieno vietos VPVR kitam to paties institucinio vieneto VPVR tiekiami produktai, skirti tarpiniam ar galutiniam naudojimui;

e) produktai, įrašyti į pagamintų prekių ir nebaigtos gamybos atsargas, skirtas tarpiniam ar galutiniam vartojimui (įskaitant natūralų gyvūnų ir augalų augimą ir nebaigtus statinius, kurių pirkėjas nežinomas).

3.19.  Apibrėžtis. Ekonomiškai reikšmingos kainos – tai kainos, turinčios didelį poveikį produktų kiekiui, kurį gamintojas norėtų tiekti ir kurį pirkėjai norėtų įsigyti. Laikoma, kad kainos ekonomiškai reikšmingos, kai tenkinamos abi šios sąlygos:

a) gamintojas skatinamas pritaikyti tiekiamą kiekį, siekdamas ilgainiui gauti pelno arba bent jau padengti kapitalo ir kitas sąnaudas, ir

b) vartotojas, remdamasis nustatytomis kainomis, gali laisvai pasirinkti, pirkti ar nepirkti šių produktų.

Ekonomiškai nereikšmingos kainos gali būti nustatomos norint gauti pajamų ar sumažinti perteklinę paklausą, kai paslaugos teikiamos visiškai nemokamai.

Produkto ekonomiškai reikšminga kaina nustatoma atsižvelgiant į institucinį vienetą ir vietos VPVR, pagaminusį atitinkamą produkciją. Pavyzdžiui, visa namų ūkiams priklausančių neinkorporuotų įmonių produkcija, parduodama kitiems instituciniams vienetams, yra parduodama ekonomiškai reikšmingomis kainomis, todėl ji turi būti laikoma rinkos produkcija. Kitų institucinių vienetų atveju reikia patikrinti, ar jie gali vykdyti rinkos veiklą ekonomiškai reikšmingomis kainomis, visų pirma taikant kiekybinį kriterijų (50 proc.) pagal pardavimo ir gamybos sąnaudų santykį. Kad vienetas būtų priskirtas rinkos gamintojams, nuoseklų kelių metų laikotarpį bent 50 proc. jo sąnaudų turi būti padengiama realizacijos pajamomis.

3.20.  Apibrėžtis. Savo galutiniam naudojimui pagaminta produkcija yra prekės ir paslaugos, skirtos to paties institucinio vieneto galutiniam vartojimui ar kapitalo formavimui.

3.21. Savo galutiniam vartojimui skirtus produktus gali gaminti tik namų ūkių sektorius. Savo galutiniam vartojimui skirtų produktų pavyzdžiai:

a) ūkininkų pasiliekami žemės ūkio produktai;

b) savininkų užimtų būstų paslaugos;

c) samdomų darbuotojų teikiamos namų ūkių paslaugos.

3.22. Savo kapitalo formavimui naudojamus produktus gali gaminti bet koks sektorius. Produktai gali būti šie:

a) mašinų gamyklų pagamintos staklės;

b) namų ūkių pastatytas būstas arba priestatai;

c) statyba savo reikmėms, taip pat kelių namų ūkių vykdoma bendra statyba;

d) savo reikmėms pagaminta programinė įranga;

e) savo reikmėms vykdomi moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra. Išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai kaip pagrindinio kapitalo formavimas įrašytini į sąskaitas tik jei gauti pakankamai patikimi ir palyginami visų valstybių narių įverčiai.

3.23.  Apibrėžtis. Ne rinkos produkcija vadinama kitiems vienetams nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis tiekiama produkcija.

Ne rinkos produkcija (P.13) skirstoma į du straipsnius: „Mokėjimai už ne rinkos produkciją“ (P.131), kuriuos sudaro įvairios rinkliavos ir mokėjimai, ir „Kita ne rinkos produkcija“ (P.132), teikiama nemokamai.

Ne rinkos produkcija gaminama dėl šių priežasčių:

a) gali būti techniškai neįmanoma priversti asmenų mokėti už kolektyvines paslaugas, nes neįmanoma stebėti ir kontroliuoti, kaip jie vartoja šias paslaugas. Kolektyvinių paslaugų teikimą organizuoja valdžios sektoriaus vienetai ir jis finansuojamas lėšomis, kurios nėra gaunamos parduodant, tai yra – mokestinėmis ar kitomis valdžios sektoriaus pajamomis;

b) be to, valdžios sektoriaus vienetai ir namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI atskiriems namų ūkiams gali gaminti prekes ar teikti paslaugas, už kurias būtų galima imti mokestį, tačiau jis neimamas dėl socialinės ar ekonominės politikos aspektų. Pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos paslaugos teikiamos nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis.

3.24.  Apibrėžtis. Rinkos gamintojai yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis yra rinkos produkcija.

Jei vietos VPVR arba institucinis vienetas yra rinkos gamintojai, jų pagrindinė produkcija savaime yra rinkos produkcija, nes rinkos produkcijos sąvoka nustatoma priskyrus ją pagaminusius vietos VPVR ir institucinį vienetą rinkos gamintojams, gamintojams, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, arba ne rinkos gamintojams.

3.25.  Apibrėžtis. Gamintojai, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis skirta galutiniam naudojimui tame pačiame instituciniame vienete.

3.26.  Apibrėžtis. Ne rinkos gamintojai yra vietos VPVR arba instituciniai vienetai, kurių produkcijos didžioji dalis teikiama nemokamai arba ekonomiškai nereikšmingomis kainomis.

Instituciniai vienetai. Rinkos gamintojų, gamintojų, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, ir ne rinkos gamintojų skirtumai

3.27. Institucinių vienetų gamintojų skirstymas į rinkos gamintojus, gamintojus, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, arba ne rinkos gamintojus glaustai pateiktas 3.1 lentelėje. Taip pat pateiktas klasifikavimas pagal sektorius.



3.1 lentelė.  Instituciniams vienetams gaminančių rinkos gamintojų, gamintojų, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui, ir ne rinkos gamintojų skirtumai

Institucinio vieneto tipas

Klasifikavimas

Privatusis ar viešasis?

 

NPI ar ne?

Rinkos gamintojas?

Gamintojo tipas

Sektorius (-iai)

1.  Privatieji gamintojai

1.1.  Namų ūkiams priklausančios nekorporuotos įmonės (išskyrus namų ūkiams priklausančias kvazibendroves)

 

 

1.1 = Rinkos arba savo galutiniam naudojimui

Namų ūkiai

 

1.2.  Kiti privatieji gamintojai (įskaitant namų ūkiams priklausančias kvazibendroves)

1.2.1.  Privačiosios NPI

1.2.1.1.  Taip

1.2.1.1 = Rinkos

Bendrovės

 

 

 

1.2.1.2.  Ne

1.2.1.2 = Ne rinkos

Namų ūkiams paslaugas teikiančios ne pelno institucijos

 

 

1.2.2.  Kiti privatieji gamintojai, išskyrus NPI

 

1.2.2 = Rinkos

Bendrovės

2.  Viešieji gamintojai

 

 

2.1.  Taip

2.1 = Rinkos

Bendrovės

 

 

 

2.2.  Ne

2.2 = Ne rinkos

Valdžios sektorius

3.28. 3.1 lentelėje parodyta, kad norint nustatyti, ar institucinis vienetas turėtų būti priskirtas rinkos gamintojams, gamintojams savo galutiniam naudojimui ar ne rinkos gamintojams, nuosekliai atsakoma į tam tikrus klausimus. Visų pirma, nustatoma, ar gamintojas yra privatusis ar viešasis. Viešuosius gamintojus kontroliuoja valdžios sektorius, o kontrolė apibūdinta 2.38 dalyje.

3.29. Iš 3.1 lentelės matyti, kad privačiųjų gamintojų yra visuose sektoriuose, išskyrus valdžios sektorių. O viešieji gamintojai gali būti priskiriami tik ne finansų bendrovių sektoriui, finansų bendrovių sektoriui ir valdžios sektoriui.

3.30. Ypatinga privačiųjų gamintojų kategorija – namų ūkiams priklausančios nekorporuotos įmonės. Jos gali būti rinkos gamintojos arba gamintojos, kurių produkcija skirta savo galutiniam naudojimui. Pastarajai kategorijai įmonė priskiriama, jei teikiamos savininkų užimtų būstų paslaugos arba savo reikmėms gaminamos prekės. Visos namų ūkiams priklausančios nekorporuotos įmonės priskiriamos namų ūkių sektoriui, išskyrus namų ūkiams priklausančias kvazibendroves. Pastarosios yra rinkos gamintojos ir priskiriamos ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

3.31. Kiti privatieji gamintojai skirstomi į privačiąsias ne pelno institucijas ir kitus privačiuosius gamintojus.

Apibrėžtis. Privačioji ne pelno institucija (NPI) – juridinis ar socialinis vienetas, kurio veiklos tikslas – gaminti prekes ir teikti paslaugas, tačiau kurio statusas neleidžia juos įsteigusiems, kontroliuojantiems ar finansuojantiems vienetams gauti iš jų pajamų, pelno ar kitos finansinės naudos. Jei iš šios gamybos veiklos gaunamas pelnas, jo negalima perskirstyti kitiems instituciniams vienetams.

Jei privačioji NPI yra rinkos gamintojas, ji priskiriama ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

Jei privačioji NPI yra ne rinkos gamintojas, ji priskiriama namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI sektoriui, išskyrus tuos atvejus, jei ją kontroliuoja valdžios sektorius. Tokiu atveju privačioji NPI priskiriama valdžios sektoriui.

Visi kiti privatieji gamintojai, išskyrus NPI, yra rinkos gamintojai. Jie priskiriami ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

3.32. Sprendžiant, ar produkcija ir gamintojai yra rinkos ar ne rinkos, taikytini keli kriterijai. Šiais kriterijais (žr. 3.19 dalį apie ekonomiškai reikšmingas kainas) siekiama įvertinti, ar yra rinkos sąlygos ir ar gamintojo elgsena yra pakankamai nulemta rinkos. Pagal kiekybinį kriterijų parduodant produktus ekonomiškai reikšmingomis kainomis turėtų būti padengiama bent jau dauguma gamybos sąnaudų.

3.33. Taikant šį kiekybinį „rinkos ar ne rinkos“ kriterijų, pardavimas ir gamybos sąnaudos yra apibrėžiami taip:

a) Pardavimas yra apyvarta atėmus mokesčius produktams ir pridėjus visus valdžios sektoriaus ar Sąjungos institucijų mokėjimus tos ekonominės veiklos rūšies gamintojams, t. y. įskaitant visus su produkcijos dydžiu ar verte susijusius mokėjimus, tačiau neįskaitant toliau bendrajam deficitui ar skoloms padengti skirtų mokėjimų.

Pagal šią apibrėžtį pardavimas atitinka produkciją bazinėmis kainomis, tačiau:

1) produkcija bazinėmis kainomis apibrėžiama tik nusprendus, ar produkcija yra rinkos, ar ne rinkos, o pardavimas naudojamas tik nustatant rinkos produkcijos vertę; ne rinkos produkcijos vertė nustatoma pagal sąnaudas;

2) valdžios sektoriaus mokėjimai viešųjų bendrovių ir kvazibendrovių bendrajam deficitui padengti yra dalis kitų subsidijų produktams, kaip apibrėžta 4.35 dalies c punkte. Todėl į rinkos produkciją bazinėmis kainoms taip pat įrašomi valdžios sektoriaus mokėjimai bendrajam deficitui padengti.

b) Pardavime neatsižvelgiama į kitus pajamų šaltinius, pvz., vertės padidėjimą (nors jis gali būti įprasta ir prognozuojama verslo pajamų dalis), investicines dotacijas, kitus kapitalo pervedimus (pvz., skolos išpirkimą) ir nuosavybės vertybinių popierių įsigijimą.

c) Taikant šį kriterijų gamybos sąnaudos yra lygios tarpinio vartojimo, atlygio darbuotojams, pagrindinio kapitalo vartojimo, kitų gamybos mokesčių sumai pridėjus kapitalo sąnaudas. Kitos gamybos subsidijos neatimamos. Siekiant užtikrinti pardavimo ir gamybos sąnaudų sąvokų nuoseklumą, kai taikomas kiekybinis „rinkos ar ne rinkos“ kriterijus, į gamybos sąnaudas neįrašomos visos kapitalo formavimo savo reikmėms sąnaudos. Siekiant paprastumo kapitalo sąnaudos gali būti apibendrintos grynaisiais faktiniais palūkanų mokėjimais. Vis dėlto finansinių paslaugų teikėjų atveju atsižvelgiama į palūkanų mokestį, t. y. koreguojama dėl netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų (NAFTAP).

Kiekybinis „rinkos ar ne rinkos“ kriterijus taikomas atsižvelgiant į kelių metų laikotarpį. Jei vienų metų pardavimo apimtis truputį skiriasi nuo kitų, institucinių vienetų (ir jų vietos VPVR ir produkcijos) perklasifikuoti nebūtina.

3.34. Pardavimą gali sudaryti įvairios dalys. Pavyzdžiui, ligoninių sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų ligoninėje, pardavimas gali būti:

a) darbdavių įsigijimai, įrašytini kaip jų samdomiesiems darbuotojams mokamos pajamos natūra ir šių darbuotojų galutinio vartojimo išlaidos;

b) privačių draudimo bendrovių įsigijimai;

c) socialinės apsaugos fondų ir valdžios sektoriaus įsigijimai, klasifikuojami kaip socialinės išmokos natūra;

d) nekompensuojami namų ūkių įsigijimai (galutinio vartojimo išlaidos).

Tik kitos gamybos subsidijos ir gautos dovanos (pvz., iš labdaros organizacijų) nelaikomos pardavimu.

Panašus pavyzdys būtų transporto paslaugų pardavimas: įmonės teikiamų transporto paslaugų pardavimas gali atitikti gamintojų tarpinį vartojimą, darbdavių teikiamas pajamas natūra, valdžios sektoriaus socialines išmokas natūra ir namų ūkių nekompensuojamus įsigijimus.

3.35. Įmonėms paslaugas teikiančios privačios ne pelno institucijos yra ypatingas atvejis. Jos paprastai finansuojamos įvairios formos susijusių įmonių grupės įmokomis. Šios įmokos laikomos ne pervedimais, o mokėjimais už suteiktas paslaugas, t. y. pardavimu. Todėl šios NPI yra rinkos gamintojos ir priskiriamos ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams.

3.36. Taikant privačiųjų ar viešųjų NPI pardavimo ir gamybos sąnaudų lyginimo kriterijų, jei visi su produkcijos apimtini susiję mokėjimai įrašomi į pardavimą, tam tikrais atvejais tai gali klaidinti. Tai, pavyzdžiui, gali būti privačių ir viešųjų mokyklų finansavimo atvejis. Valdžios sektoriaus mokėjimus galima sieti su tam tikru moksleivių skaičiumi, tačiau dėl šių mokėjimų su valdžios sektoriumi galima derėtis. Tokiu atveju šie mokėjimai neįrašomi kaip pardavimas, nors jie gali būti tiesiogiai susiję su produkcijos apimties rodikliu, pvz., moksleivių skaičiumi. Todėl daugiausia tokiais mokėjimais finansuojama mokykla laikoma ne rinkos gamintoja.

3.37. Viešieji gamintojai gali būti rinkos arba ne rinkos gamintojai. Rinkos gamintojai priskiriami ne finansų bendrovių arba finansų bendrovių sektoriams. Jei institucinis vienetas yra ne rinkos gamintojas, jis priskiriamas valdžios sektoriui.

3.38. Vietos VPVR kaip rinkos gamintojai ir kaip gamintojai savo galutiniam naudojimui negali tiekti ne rinkos produkcijos. Todėl jų produkcija gali būti įrašoma tik kaip rinkos produkcija arba savo galutiniam naudojimui skirta produkcija, ir jų vertė nustatoma atitinkamai (žr. 3.42–3.53 dalis).

3.39. Vietos VPVR kaip ne rinkos gamintojai gali tiekti rinkos produkciją ir savo galutiniam naudojimui skirtą produkciją kaip nepagrindinę produkciją. Savo galutiniam naudojimui skirtą produkciją sudaro kapitalo formavimas savo reikmėms. Ar produkcija yra rinkos produkcija, iš esmės reikėtų spręsti taikant kokybinį ir kiekybinį „rinkos ar ne rinkos“ kriterijus atskiriems produktams. Pavyzdžiui, ne rinkos gamintojai gali gaminti nepagrindinę rinkos produkciją, jei viešosios ligoninės už kai kurias savo paslaugas nustato ekonomiškai reikšmingas kainas.

3.40. Kiti pavyzdžiai būtų viešųjų muziejų parduodamos reprodukcijos ir meteorologijos institutų parduodamos orų prognozės.

3.41. Ne rinkos gamintojai taip pat gali gauti pajamų parduodami savo ne rinkos produkciją ekonomiškai nereikšmingomis kainomis, pvz., muziejų pajamos už bilietus. Šios pajamos gaunamos iš ne rinkos produkcijos. Vis dėlto jei abiejų rūšių pajamas (už bilietus ir pardavus plakatus ir atvirukus) sunku atskirti viena nuo kitos, jas galima bendrai laikyti rinkos produkcijos pajamomis arba ne rinkos produkcijos pajamomis. Pasirinkti reikėtų pagal santykinę pajamų (už bilietus ir pardavus plakatus ir atvirukus) svarbą.

Įrašymo į sąskaitas laikas ir produkcijos vertės nustatymas

3.42. Produkcija turi būti įrašoma į sąskaitas ir vertinama tada, kai ji sukuriama gaminant.

3.43. Visos produkcijos vertė nustatoma bazinėmis kainomis, tačiau nustatant toliau išvardytų rūšių produkcijos vertę taikomos atskiros taisyklės:

a) ne rinkos produkcijos;

b) ne rinkos gamintojo (vietos VPVR) visos produkcijos;

c) institucinio vieneto, kurio vietos VPVR yra ne rinkos gamintojas, visos produkcijos.

3.44.  Apibrėžtis. Bazinė kaina yra kaina, kurią gamintojams moka pirkėjas, įsigyjantis pagamintos prekės arba suteiktos paslaugos vienetą, atėmus visus už tą vienetą sumokėtus mokesčius, susijusius su jo gamyba arba pardavimu (t. y. mokesčius gaminiams), ir pridėjus visas tam vienetui skirtas subsidijas, susijusias su jo gamyba arba pardavimu (t. y. subsidijas gaminiams). Į bazinę kainą neįskaičiuojamos transporto išlaidos, kurioms gamintojas išrašo atskiras sąskaitas faktūras. Be to, neįskaičiuojamas finansinio ir nefinansinio turto vertės padidėjimas ir sumažėjimas.

3.45. Produkcijos savo galutiniam naudojimui (P.12) vertė nustatoma panašių rinkoje parduodamų produktų bazinėmis kainomis. Iš tokios produkcijos gaunamas grynasis likutinis perteklius arba mišriosios pajamos. Pavyzdžiui, grynasis likutinis perteklius gaunamas iš savininkų užimtų būstų paslaugų. Jei panašių produktų bazinės kainos nežinomos, savo reikmėms skirtos produkcijos vertė turėtų būti nustatoma pagal gamybos sąnaudas pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejį).

3.46. Nebaigtos gamybos papildymai vertinami pagamintos produkcijos galiojančia bazine kaina.

3.47. Norint iš anksto nustatyti nebaigtos gamybos (produkcijos) vertę, naudojamos faktinės patirtos sąnaudos, pridedant apskaičiuotą likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejį). Išankstinius įverčius vėliau pakeičia įverčiai, gauti pagal pagamintos produkcijos faktinę vertę (kai ji žinoma) per nebaigtos gamybos laikotarpį.

Pagamintos produkcijos vertė gaunama sudėjus:

a) parduotos ar išmainytos pagamintos produkcijos vertę;

b) į atsargas įtrauktos pagamintos produkcijos vertę atėmus išėmimus;

c) savo galutiniam naudojimui skirtos pagamintos produkcijos vertę.

3.48. Įsigytų nebaigtų pastatų ir statinių vertė nustatoma pagal sąnaudas tos dienos duomenimis, pridėjus apskaičiuotą likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą. Marža gaunama, kai vertę galima nustatyti pagal panašių pastatų ir statinių kainas. Įsigyjančios šalies bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo vertę kiekvienu etapu galima nustatyti pagal dalinių mokėjimų sumas, darant prielaidą, kad nebuvo mokėjimų avansu ar įsiskolinimų.

Jei savo reikmėms skirtas statinys nepastatomas per vieną ataskaitinį laikotarpį, produkcijos vertė nustatoma toliau pateiktu metodu. Nustatomas einamuoju laikotarpiu patirtų sąnaudų ir visų statybos laikotarpio sąnaudų santykis. Šis santykis taikomas visai produkcijai galiojančia bazine kaina įvertinti. Jei neįmanoma nustatyti pabaigto statinio vertės galiojančia bazine kaina, ji nustatoma pagal visas gamybos sąnaudas pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejus). Jei visa darbo jėga ar jos dalis teikiama nemokamai, pvz., namų ūkių vykdomos kolektyvinės statybos atveju, galimas darbo jėgos sąnaudų įvertis įtraukiamas į visų gamybos sąnaudų įvertį, naudojant panašių darbo sąnaudų atlyginimo normas.

3.49. Ne rinkos gamintojo (vietos VPVR) visos produkcijos vertė nustatoma pagal visas gamybos sąnaudas, t. y. kaip toliau nurodytų dalykų suma:

a) tarpinio vartojimo (P.2);

b) atlygio darbuotojams (D.1);

c) pagrindinio kapitalo vartojimo (P.51c);

d) kitų gamybos mokesčių (D.29) atėmus kitas gamybos subsidijas (D.39).

Palūkanų mokėjimai (išskyrus NAFTAP) kaip ne rinkos gamybos sąnaudos neįrašomi. Į ne rinkos gamybos sąnaudas taip pat neįskaičiuojama grynoji kapitalo grąža ar nuosavų negyvenamųjų pastatų, naudojamų ne rinkos gamybai, nuomos vertė.

3.50. Institucinio vieneto visa produkcija yra visos jį sudarančių vietos VPVR produkcijos vertė. Tai taip pat taikytina instituciniams vienetams, kurie nėra rinkos gamintojai.

3.51. Jei ne rinkos gamintojai negamina nepagrindinės rinkos produkcijos, ne rinkos produkcijos vertė nustatoma pagal gamybos sąnaudas. Jei ne rinkos gamintojai gamina nepagrindinę rinkos produkciją, jos vertė nustatoma taip, tarsi tai būtų likutinis straipsnis, t. y. kaip visos gamybos sąnaudos atėmus jų gaunamas rinkos produkcijos pajamas.

3.52. Ne rinkos gamintojų rinkos produkcija vertinama bazinėmis kainomis. Ne rinkos vietos VPVR visa produkcijos, sudarytos iš rinkos, ne rinkos ir savo galutiniam naudojimui skirtos produkcijos, vertė nustatoma pagal gamybos sąnaudų sumą. To vieneto rinkos produkcijos vertę sudaro rinkos produktus pardavus gautos pajamos, o ne rinkos produkcijos vertė, gaunama kaip likutinis dydis – kaip skirtumas tarp visos produkcijos vertės ir rinkos produkcijos bei savo galutiniam naudojimui skirtos produkcijos sumos. Į pajamų, gautų pardavus ne rinkos prekes ar paslaugas už ekonomiškai nereikšmingas kainas, vertę šiuose skaičiavimuose neatsižvelgiama, nes jie yra ne rinkos produkcijos vertės dalis.

3.53. Toliau CPA skirsnių eilės tvarka pateikiamas išimčių ir paaiškinimų dėl įrašymo į sąskaitas laiko ir produkcijos vertės nustatymo sąrašas.

Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės produktai (A skirsnis)

3.54. Žemės ūkio produkcija įrašoma kaip per visą gamybos laikotarpį nuolat gaminama produkcija (ne vien tada, kai nuimamas derlius ar skerdžiami gyvūnai).

Žemės ūkio augalai, stačioji mediena ir maistui auginamos žuvys ar gyvūnai augimo metu laikomi nebaigtos gamybos atsargomis, o užaugus laikomi pagamintos produkcijos atsargomis.

Neauginamų biologinių išteklių pokyčiai, pvz., laisvėje esančių gyvūnų, paukščių, žuvų ar specialiai neauginamų miškų prieaugis, į produkciją neįrašomi.

Pagaminti produktai (C skirsnis). Statybos darbai (F skirsnis)

3.55. Jei pastatas ar kitas statinys statomas kelis ataskaitinius laikotarpius, kiekvienu laikotarpiu pagaminta produkcija laikoma to laikotarpio pabaigoje parduota pirkėjui, t. y. ji įrašoma ne kaip statybos nebaigta gamyba, o kaip pirkėjo pagrindinio kapitalo formavimas. Laikoma, kad produkcija parduodama pirkėjui etapais. Jei pagal sutartį mokėjimai turi būti atliekami dalimis, produkcijos vertę galima nustatyti pagal dalinių mokėjimų vertę kiekvienu laikotarpiu. Jei galutinis pirkėjas nėra aiškus, nebaigta produkcija kiekvienu laikotarpiu įrašoma kaip nebaigta gamyba.

Didmeninės bei mažmeninės prekybos paslaugos; variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto paslaugos (G skirsnis)

3.56. Didmeninės ir mažmeninės prekybos paslaugų produkcija nustatoma pagal prekybos maržą realizavus perparduoti įsigytas prekes.

Apibrėžtis. Prekybos marža yra skirtumas tarp perparduoti įsigytos prekės faktinės ar sąlyginės pardavimo kainos ir kainos, kurią platintojas būtų mokėjęs, norėdamas pakeisti tą prekę tuo metu, kai ji parduodama ar kitaip perleidžiama.

Kai kurių prekių prekybos marža gali būti neigiama, jei jų pardavimo kaina sumažėja. Neparduotų (netinkamų vartoti ar pavogtų) prekių prekybos marža yra neigiama. Samdomiesiems darbuotojams kaip atlygio natūra dalis suteiktų prekių arba savininkų galutiniam vartojimui paimtų prekių prekybos marža lygi nuliui.

Į prekybos maržą vertės padidėjimas ir sumažėjimas neįtraukiami.

Didmeninės ar mažmeninės prekybos įmonės produkciją galima pavaizduoti taip:

produkcijos vertė =

pardavimo vertė,

pridėjus perparduoti įsigytų prekių, naudojamų tarpiniam vartojimui, atlygio darbuotojams natūra ar kaip mišriosios pajamos natūra, vertę,

atėmus perparduoti įsigytų prekių vertę,

pridėjus perparduoti skirtų prekių atsargų papildymus,

atėmus iš perparduoti skirtų prekių atsargų išimtų prekių vertę,

atėmus pasikartojančių nuostolių dėl įprasto nusidėvėjimo, vagysčių ar nenumatytos žalos, vertę.

Vežimas ir sandėliavimas (H skirsnis)

3.57. Vežimo paslaugų produkcijos vertė nustatoma pagal už prekių ar žmonių vežimą gautinų sumų vertę. Vietos VPVR vežimas savo reikmėms laikomas pagalbine veikla ir atskirai nenurodomas bei į sąskaitas atskirai neįrašomas.

3.58. Sandėliavimo paslaugų produkcijos vertė yra nebaigtos gamybos papildymo vertė. Atsargomis laikomų prekių kainos padidėjimas neturėtų būti laikomas nebaigta ar baigta gamyba – jis laikomas vertės padidėjimu. Jei vertei padidėjus padidėja kaina, bet kokybė nepasikeičia, tuo laikotarpiu, be sandėliavimo sąnaudų ar tiesioginio sandėliavimo paslaugų įsigijimo, jokia gamyba nevykdoma. Vis dėlto vertės padidėjimas laikomas gamyba šiais trim atvejais:

a) laikui bėgant prekės kokybė gerėja, pvz., vyno atveju; gamybai priskiriami tik atvejai, kai brendimas yra įprasto gamybos proceso dalis, prekės kokybės gerėjimas yra laikomas gamybos dalimi;

b) konkrečios prekės pasiūlai ar paklausai įtakos turi sezoniniai veiksniai ir dėl to prekės kaina per metus prognozuojamai keičiasi, nors fizinės prekės savybės gali nesikeisti;

c) gamybos procesas trunka pakankamai ilgai, todėl prieš pristatant (gana seniai) atliktam darbui taikomos diskonto normos.

3.59. Daugeliu atvejų atsargomis laikomų prekių kainų pokyčiai nėra nebaigtos gamybos papildymai. Norint nustatyti saugomų prekių vertės padidėjimą sandėliavimo sąnaudų atžvilgiu, galima pasinaudoti numatomu vertės padidėjimu bendros infliacijos normos atžvilgiu per numatytą laikotarpį. Jei vertė padidėja ne tuo numatytu laikotarpiu, ji įrašoma kaip vertės padidėjimas ar sumažėjimas.

Į sandėliavimo paslaugas neįrašomi kainos pokyčiai dėl turimo finansinio turto, vertybių ar kito nefinansinio turto, pvz., žemės ir pastatų.

3.60. Kelionių agentūrų paslaugų produkcija nustatoma kaip agentūrų mokėjimų už paslaugas (rinkliavos arba komisiniai) vertė, o ne kaip visa keliautojų sumokėta agentūrai suma, įskaitant mokėjimus už trečiųjų šalių teikiamas transporto paslaugas.

3.61. Kelionių organizatorių paslaugų produkcija nustatoma pagal visas keliautojų išlaidas, sumokėtas tam kelionių organizatoriui.

3.62. Kelionių agentūros ir kelionių organizatorių paslaugos skiriasi tuo, kad kelionių agentūros tik tarpininkauja keliautojo vardu, o kelionių organizatorių paslaugos yra naujas produktas, kurį sudaro įvairios dedamosios: kelionė, apgyvendinimas ir pramogos.

Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (I skirsnis)

3.63. Viešbučių, restoranų ir kavinių teikiamų paslaugų produkcijos vertę sudaro suvartoto maisto, gėrimų ir pan. vertė.

Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Centrinio banko produkcija

Centrinis bankas teikia šias paslaugas:

a) pinigų politikos;

b) finansinio tarpininkavimo;

c) finansų bendrovių priežiūros.

Centrinio banko produkcija nustatoma pagal jo sąnaudų sumą.

Finansinės ir draudimo paslaugos (K skirsnis). Bendrosios finansinės paslaugos

Finansinėms paslaugoms priskiriama:

a) finansinis tarpininkavimas (įskaitant draudimo ir pensijų paslaugas);

b) finansinių pagalbininkų paslaugos ir

c) kitos finansinės paslaugos.

3.64. Finansiniu tarpininkavimu vadinamas finansinės rizikos valdymas ir likvidumo keitimas. Šią veiklą vykdančios bendrovės lėšų gauna, pvz., priimdamos indėlius ir išleisdamos vekselius, obligacijas ir kitus vertybinius popierius. Šias ir savo nuosavas lėšas bendrovės naudoja finansiniam turtui įsigyti, skolindamos kitiems ir įsigydamos vekselius, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Finansiniam tarpininkavimui priskiriamos draudimo ir pensijų paslaugos.

3.65. Pagalbinė finansinė veikla – veikla, kuria sudaromos sąlygos rizikos valdymui ir likvidumo keitimui. Finansiniai pagalbininkai veikia kitų vienetų vardu ir, kai, teikdami tarpininkavimo paslaugas, prisiima finansinius įsipareigojimus ar įsigyja finansinį turtą, jie nerizikuoja.

3.66. Kitos finansinės paslaugos gali būti stebėjimo, pvz., biržos ir obligacijų rinkos, apsaugos, pvz., brangių juvelyrinių dirbinių ir svarbių dokumentų, prekybos paslaugos, pvz., valiutų biržoje ar prekybos vertybiniais popieriais.

3.67. Finansines paslaugas teikia beveik vien finansų įstaigos, nes šios paslaugos griežtai prižiūrimos. Pavyzdžiui, jei mažmenininkas nori pasiūlyti kredito priemones klientams, paprastai jas teikia mažmenininko patronuojamoji finansų bendrovė ar kita specializuota finansų įstaiga.

3.68. Už finansines paslaugas galima atsiskaityti tiesiogiai arba netiesiogiai. Kai kurie finansinio turto sandoriai gali būti susiję ir su tiesioginiais, ir su netiesioginiais mokėjimais. Finansinės paslaugos teikiamos ir apmokamos keturiais pagrindiniais būdais:

a) finansinės paslaugos teikiamos tiesiogiai apmokant;

b) finansinės paslaugos apmokamos per palūkanas;

c) finansinės paslaugos teikiamos įsigyjant ir parduodant / perleidžiant finansinį turtą ir įsipareigojimus finansų rinkose;

d) finansinės paslaugos teikiamos pagal draudimo ir pensijų sistemas, kurių veikla finansuojama draudimo įmokomis ir santaupų pajamų grąža.

3.69. Šios finansinės paslaugos teikiamos už tiesioginius mokėjimus ir gali būti labai įvairios, o teikėjai gali būti įvairių rūšių finansų įstaigos. Pavyzdžiui, tiesiogiai apmokant teikiamos tokio pobūdžio paslaugos:

a) bankai už mokėjimus sutvarko namų ūkiams hipotekos reikalus, valdo investicijų portfelius ar tvarko turtą;

b) specializuotos institucijos teikia kitoms ne finansų bendrovėms mokamas perėmimo organizavimo ar bendrovių grupės restruktūrizavimo paslaugas;

c) kredito kortelių bendrovės nustato tam tikrus, paprastai kiekvieno pardavimo procentinės dalies dydžio mokesčius vienetams, kurie priima kredito korteles;

d) kortelės turėtojas moka tiesioginį kortelės tvarkymo mokestį, paprastai metinį.

3.70. Pavyzdžiui, finansinio tarpininkavimo paslaugas teikianti finansų įstaiga (pvz., bankas) priima vienetų, norinčių gauti palūkanas už nenaudojamas lėšas, indėlius ir skolina juos kitiems vienetams, kuriems trūksta lėšų poreikiams patenkinti. Taip bankas sudaro sąlygas pirmajam vienetui skolinti antrajam. Abi šalys moka bankui už suteiktą paslaugą: lėšas skolinantis vienetas moka sutikdamas, kad būtų nustatyta mažesnė nei orientacinė palūkanų norma, o besiskolinantis vienetas moka sutikdamas, kad jam taikoma palūkanų norma būtų didesnė nei orientacinė. Skirtumas tarp bankui besiskolinančių vienetų sumokamos palūkanų normos ir faktiškai indėlininkams sumokamos palūkanų normos yra mokėjimas už NAFTAP.

3.71. Finansų įstaigos paskolintų lėšų suma retai sutampa su jos turimų indėlių suma. Dalis indėlių lėšų gali būti dar nepaskolinta. Dalis paskolų gali būti finansuojama ne skolintomis, o nuosavomis banko lėšomis. Neatsižvelgiant į finansavimo šaltinį paslauga teikiama už paskolas ir indėlius. Visų paskolų ir indėlių atvejais įskaičiuojama NAFTAP vertė. Šie netiesioginiai mokėjimai taikomi tik finansų įstaigų paskoloms ir jose laikomiems indėliams.

3.72. Orientacinė palūkanų norma yra vidutinė banko indėlių ir paskolų palūkanų norma. Vis dėlto ji nėra aritmetinis paskolų ar indėlių normų vidurkis. Galima naudoti vyraujančią tarpbankinio skolinimosi ir skolinimo normą. Kiekvienai paskolų ir indėlių valiutai nustatomos skirtingos orientacinės normos, ypač jei operacijose dalyvauja finansų įstaiga nerezidentė.

NAFTAP išsamiai apibūdintos 14 skyriuje.

3.73. Kai finansų įstaiga siūlo parduoti vertybinį popierių (pvz., vekselį ar obligaciją), ji nustato mokėjimą už paslaugą. Pirkimo kaina (pradinė) lygi vertybinio popieriaus numatomai rinkos vertei pridėjus maržą. Dar vienas mokėjimas atliekamas, kai vertybinis popierius parduodamas – pardavėjui pasiūlytai kainai (siūlomai kainai) esant lygiai rinkos vertei atėmus maržą. Pirkimo ir pardavimo kainų maržos taip pat taikomos nuosavybės vertybiniams popieriams, investicinių fondų akcijoms ir užsienio valiutoms. Šios maržos nustatomos už finansinių paslaugų teikimą.

3.74. Šiai kategorijai priskiriamos toliau nurodytos finansų paslaugos. Visų šių rūšių veiklos rezultatas – lėšų perskirstymas.

a) Ne gyvybės draudimas. Pagal ne gyvybės draudimo liudijimą klientas moka draudimo bendrovei įmoką ir pastaroji šią įmoką laiko tol, kol pateikiamas išmokos reikalavimas arba baigiasi draudimo laikotarpis. Draudimo bendrovė investuoja gautą įmoką ir naudoja nuosavybės pajamas kaip papildomą pajamų šaltinį. Nuosavybės pajamos atitinka pajamas, kurių klientas atsisakė, ir laikomos netiesioginiu faktinės įmokos priedu. Draudimo bendrovė nustato tokį faktinių įmokų lygį, kad prie įmokų sumos pridėjus nuosavybės pajamas, gautas tas įmokas investuojant, ir atėmus numatytas išmokas draudimo bendrovei liktų tam tikras pelnas, kuris laikomas draudimo bendrovės produkcija.

Ne gyvybės draudimo produkcija apskaičiuojama taip:

visos neperkeltos įmokos,

pridėjus netiesioginius įmokų priedus (lygius techninių atidėjinių nuosavybės pajamoms),

atėmus koreguotus pateiktus išmokų reikalavimus.

Draudimo bendrovė turi atsargų, sudarytų iš perkeltų įmokų (faktinių įmokų už kitą ataskaitinį laikotarpį) ir numatomų išmokų reikalavimų. Numatomi išmokų reikalavimai yra dar nepateikti reikalavimai arba pateikti, bet dar nepadengti reikalavimai, arba pateikti ir padengti reikalavimai, už kuriuos išmokos dar faktiškai nepervestos. Šios atsargos vadinamos techniniais atidėjiniais ir naudojamos investicijų pajamoms gauti. Vertės padidėjimas ir sumažėjimas nėra draudimo techninių atidėjinių investicijų pajamos. Draudimo techninius atidėjinius galima investuoti į draudimo bendrovės nepagrindinę veiklą, pvz., būsto ar komercinių patalpų nuomą. Šios nepagrindinės veiklos grynasis likutinis perteklius yra draudimo techninių atidėjinių investicijų pajamos.

Apskaičiuojant produkciją reikėtų naudoti koreguotas išmokas, kurias galima nustatyti dvejopai. Pagal prognozių metodą koreguotų išmokų dydis nustatomas naudojant modelį, pagrįstą ankstesne bendrovės mokėtinų išmokų patirtimi. Antrasis metodas pagrįstas apskaitos informacija: koreguotos išmokos gaunamos ex-post, kaip faktiniai pateikti išmokų reikalavimai pridėjus nuostolių svyravimo išlyginimo techninių atidėjinių, t. y. netikėtai didelėms išmokoms atidėtų lėšų, pokytį. Jei nuostolių svyravimo išlyginimo techninių atidėjinių nepakanka koreguotoms išmokoms išlyginti, prie jų rodiklio pridedamos nuosavos lėšos. Svarbu, kad taikant abu šiuos metodus dėl netikėtai didelių išmokų reikalavimų produkcijos įverčiai netampa nestabilūs ir neigiami.

Techninių atidėjinių ir nuostolių svyravimo išlyginimo techninių atidėjinių pokyčiai dėl finansinio reguliavimo nuostatų pakeitimų įrašomi kaip kiti turto apimties pokyčiai; į juos apskaičiuojant produkciją neatsižvelgiama. Jei dėl informacijos trūkumo negalima taikyti nė vieno iš šių metodų koreguotoms išmokoms nustatyti, produkciją galima apskaičiuoti pagal sąnaudų sumą, taip pat atsižvelgiant į įprastą pelną.

Draudikų pelno atveju produkcija gaunama atėmus šio pelno atidėjinių pokytį.

b) Gyvybės draudimas yra tam tikro pobūdžio taupymo sistema. Keletą metų draudėjas moka įmokas draudimo bendrovei, o ši pasižada ateityje mokėti išmokas. Šios išmokos gali būti nustatomos pagal su sumokėtomis įmokomis susietą formulę arba pagal draudimo bendrovės lėšų investavimo pažangą. Gyvybės draudimo produkcija apskaičiuojama iš esmės vadovaujantis tokiais pat principais kaip ir ne gyvybės draudimo. Vis dėlto dėl įmokų gavimo ir išmokų mokėjimo laiko skirtumo reikia atskirai atsižvelgti į techninių atidėjinių pokyčius. Gyvybės draudimo produkcija susidaro iš:

neperkeltų įmokų,

pridėjus įmokų priedus, atėmus mokėtinas išmokas,

atėmus gyvybės draudimo techninių atidėjinių padidėjimą (pridėjus sumažėjimą).

Tiek gyvybės, tiek ne gyvybės draudimo įmokos apibrėžiamos vienodai. Įmokų priedai yra svarbesni gyvybės draudimo veiklai. Išmokos įrašomos tada, kai jos skiriamos ar išmokamos. Gyvybės draudimo atveju nebūtina nustatyti koreguotą išmokų įvertį, nes jei mokėjimas vykdomas pagal gyvybės draudimo liudijimą, jis nėra tiek pat neprognozuojamai kintamas. Gyvybės draudimo techniniai atidėjiniai kasmet didėja, nes mokamos naujos įmokos ir draudėjams priskiriamos naujos investicijų pajamos (tačiau jie jų neišima), ir mažėja, nes mokamos išmokos. Todėl gyvybės draudimo produkcijos dydį galima apibūdinti kaip skirtumą tarp visų pajamų, gautų investuojant gyvybės draudimo techninius atidėjinius, ir tų pajamų dalies, faktiškai priskirtos draudėjams ir pridėtos prie draudimo techninių atidėjinių.

Jei dėl duomenų trūkumo šis metodas netinka arba jei pagal jį negaunama tinkamų rezultatų, gyvybės draudimo produkciją taip pat galima apskaičiuoti kaip gamybos sąnaudų ir įprasto pelno sumą.

c) Perdraudimo produkcija turi būti nustatoma taip pat kaip ir ne gyvybės draudimo produkcija, nepriklausomai nuo to, ar perdraudžiami gyvybės draudimo liudijimai ar ne gyvybės draudimo liudijimai.

d) Socialinio draudimo sistemos produkcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kaip ji organizuota. Sistemų organizavimo būdų pavyzdžiai gali būti šie:

1) socialinės apsaugos sistemos yra socialinio draudimo sistemos, taikomos visai bendruomenei ir nustatytos bei kontroliuojamos valdžios sektoriaus. Šių sistemų paskirtis – mokėti gyventojams išmokas, susijusias su senatve, negalia ar mirtimi, liga, profesiniais sužeidimais, nedarbu, šeima ar sveikatos priežiūra ir pan. Jei kalbama apie atskirus vienetus, jų produkcija nustatoma taip pat kaip visa ne rinkos produkcija – pagal sąnaudų sumą. Jei atskiri vienetai nenustatomi, socialinės apsaugos produkcija įrašoma į to valdžios sektoriaus lygmens, kuriuo ji veikia, produkciją;

2) darbdavio socialinio draudimo sistemos produkcijos vertė nustatoma pagal sąnaudų sumą, įskaitant numatomą pagrindinio kapitalo, kuris naudojamas sistemos veikloje, grąžos vertę. Produkcijos vertė apskaičiuojama taip pat kaip tais atvejais, kai darbdavys įkuria atskirą pensijų fondą sistemai valdyti;

3) kai darbdavys paveda draudimo bendrovei valdyti sistemą savo vardu, produkcijos vertė yra draudimo bendrovės imamas mokestis;

4) jungtinės darbdavių sistemos produkcijos vertė apskaičiuojama taip pat kaip gyvybės draudimo: ji lygi sistemos investicijų pajamoms, atėmus atidėjinių sumą.

e) Standartinių paskolų garantijų sistemų produkcija nustatoma atsižvelgiant į susijusį gamintoją. Jei ją valdo rinkos gamintojas, produkcijos vertė apskaičiuojama taip pat kaip ne gyvybės draudimo. Jei sistemą valdo ne rinkos gamintojas, produkcijos vertė lygi sąnaudų sumai.

Nekilnojamojo turto operacijų paslaugos (L skirsnis)

3.75. Savininkų užimto būstų paslaugų produkcijos vertė yra apskaičiuota nuomos įmokų, kurias būtų mokėjęs nuomininkas už tokį būstą, verte, atsižvelgiant į būsto vietą, netoli esančius patogumus ir pan., taip pat – į paties būsto dydį ir kokybę. Atskirai nuo būsto esančių garažų, kuriuos savininkas naudoja savo galutinio vartojimo reikmėms, susijusioms su būsto naudojimu, produkcijos vertė nustatoma panašiai. Savininkų užimtų būstų, pvz., vasarnamių, nuomos užsienyje vertė į sąskaitas turėtų būti įrašoma ne kaip dalis vidaus gamybos, o kaip paslaugų importas, o atitinkamas grynasis likutinis perteklius – kaip iš likusio pasaulio sektoriaus gautos pirminės pajamos. Nerezidentams priklausantys savininkų užimti būstai į sąskaitas įrašomi taip pat. Butų, išpirktų naudotis tam tikru laikotarpiu, atveju į sąskaitas įrašoma laikotarpio trukmei proporcinga mokėjimo už paslaugas dalis.

3.76. Norint nustatyti savininkų užimtų būstų paslaugų vertę taikomas sluoksniavimo metodas. Būstų fondas skirstomas sluoksniais pagal vietą, būsto pobūdį ir kitus nuomai įtakos turinčius veiksnius. Nustatant viso būstų fondo būsto nuomos vertę naudojama informacija apie faktines išnuomoto būsto nuomos įmokas. Vidutinė faktinė sluoksnio nuomos įmoka taikoma visiems to sluoksnio būstams. Jei nuomos įmokų informacija gaunama pagal atrankinius tyrimus, viso būstų fondo nuomos įmokų bendrieji dydžiai yra susiję tiek su nuomojamo turto dalimi, tiek su visais savininkų užimtais būstais. Sluoksnio nuomos įmoka nustatoma baziniams metams ir po to ekstrapoliuojama vėlesniems laikotarpiams.

3.77. Pagal sluoksniavimo metodą savininkų užimtų būstų nuomos įmoka yra nuomos įmoka privačioje rinkoje, nes yra galimybė naudoti būstą be baldų. Sąlyginei nuomos įmokai nustatyti naudojama visose privačios rinkos nuomos sutartyse nustatyta būsto be baldų nuomos įmoka. Taip pat įtraukiamos privačioje rinkoje taikomos nuomos įmokos, kurių dydis mažas dėl valdžios sektoriaus reguliavimo. Jei informaciją pateikė nuomininkas, nurodyta nuomos įmoka koreguojama pridedant lengvatas, mokamas tiesiogiai nuomotojui. Jei minėtosios nuomos imties dydis nepakankamas, galima naudoti nustatytą būsto su baldais nuomos įmoką, pakoregavus dėl su baldais susijusios nuomos dedamosios. Išimtiniais atvejais galima naudoti padidintas valdžios sektoriui priklausančio būsto nuomos įmokas. Nereikėtų naudoti giminaičiams ar samdomiesiems darbuotojams nuomojamo būsto nedidelių nuomos įmokų.

3.78. Norint gauti visų išnuomotų būstų bendruosius rodiklius taikomas „sluoksniavimo“ metodas. Vidutinis nuomos mokestis, taikomas skaičiavimams ir nustatytas kaip nurodyta pirmiau, tam tikriems nuomos rinkos segmentams gali netikti. Pavyzdžiui, sumažintos būstų su baldas nuomos įmokos ar padidintos valdžios sektoriui priklausančių būstų nuomos įmokos netinka kalbant apie atitinkamus faktiškai išnuomotus būstus. Tokiu atveju reikia atskirų faktiškai išnuomotų arba socialinių būstų sluoksnių, kuriems būtų taikomos atitinkamai vidutinės nuomos įmokos.

3.79. Jei nuomos rinka nepakankamai didelė, o apgyvendinimas daugiausia yra savininkų užimtuose būstuose, jiems taikomas vartotojų sąnaudų metodas.

Pagal vartotojų sąnaudų metodą būsto paslaugų produkcija yra lygi tarpinio vartojimo, pagrindinio kapitalo vartojimo, kitų gamybos mokesčių atėmus subsidijas ir grynojo likutinio pertekliaus sumai (GLP).

GLP apskaičiuojamas esamų savininkų užimtų būstų grynajai vertei atkuriamosiomis kainomis taikant nuolatinę faktinę metinę pelno normą.

3.80. Negyvenamųjų pastatų nekilnojamojo turto paslaugų produkcija apskaičiuojama pagal mokėtinų nuomos įmokų vertę.

Profesinės, mokslinės ir techninės paslaugos (M skirsnis). Administracinės ir aptarnavimo paslaugos (N skirsnis)

3.81. Veiklos nuomos paslaugų, pvz., mašinų ar įrangos nuomos, produkcija apskaičiuojama pagal sumokėtų nuomos įmokų vertę. Veiklos nuoma skiriasi nuo finansinės nuomos, nes pagal finansinę nuomą finansuojamas ilgalaikio turto įsigijimas, kai skolintojas suteikia paskolą skolininkui. Finansinės nuomos mokėjimai yra sudaryti iš pagrindinės sumos grąžinimo dalies, palūkanų ir nedidelio mokėjimo už tiesiogiai suteiktas paslaugas (žr. 15 skyrių „Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos“).

3.82. Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (MTTP) yra sisteminga kūrybinė veikla, kuria siekiama padidinti turimas žinias ir jas naudoti kuriant ar plėtojant naujus produktus, taip pat patobulintas esamų produktų versijas ar savybes arba naujus ar veiksmingesnius gamybos procesus. Jei palyginti su pagrindine veikla MTTP yra plataus masto, ji į sąskaitas įrašoma kaip vietos VPVR nepagrindinė veikla. Jei įmanoma, MTTP skiriamas atskiras vietos VPVR.

3.83. MTTP paslaugų produkcija apskaičiuojama taip:

a) specializuotų komercinių mokslinių tyrimų laboratorijų ar institutų MTTP vertė nustatoma įprastai – pagal pardavimo, sutarčių, komisinių, rinkliavų ir pan. pajamas;

b) tos pačios įmonės veiklai skirtos MTTP produkcijos vertė nustatoma pagal įvertintas bazines kainas, kurios būtų mokamos, jei šios paslaugos būtų perkamos iš subrangovų. Jei panašaus pobūdžio MTTP subrangos rinkos nėra, vertė nustatoma kaip gamybos sąnaudų suma pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atveju);

c) valdžios sektoriaus vienetų, universitetų ir ne pelno mokslinių tyrimų institutų MTTP vertė yra gamybos sąnaudų suma. Ne rinkos MTTP paslaugų teikėjų MTTP pardavimo pajamos į sąskaitas turi būti įrašomos kaip pajamos iš šalutinės rinkos produkcijos.

Išlaidos MTTP atskiriamos nuo išlaidų švietimui ir mokymui. Į jas neįrašomos programinės įrangos kūrimo kaip pagrindinės ar nepagrindinės veiklos sąnaudos.

Viešojo valdymo paslaugos ir gynybos paslaugos, privalomojo socialinio draudimo paslaugos (O skirsnis)

3.84. Viešojo valdymo paslaugos, gynybos paslaugos ir privalomojo socialinio draudimo paslaugos teikiamos kaip ne rinkos paslaugos ir jų vertė nustatoma atitinkamai.

Švietimo paslaugos (P skirsnis). Žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo paslaugos (Q skirsnis)

3.85. Švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugų srityje aiškiai atskiriami rinkos ir ne rinkos gamintojai, jų rinkos ir ne rinkos produkcija. Pavyzdžiui, valstybinės institucijos (arba kitos institucijos, gaunančios atitinkamas subsidijas) gali kai kurių rūšių švietimo ir gydymo paslaugas teikti už nominalų mokestį, o kitoms švietimo ir specialaus gydymo paslaugoms nustatyti komercinius įkainius. Kitas pavyzdys – tos pačios rūšies paslaugą (pvz., aukštojo išsilavinimo) teikia ir valdžios sektorius, ir komerciniai subjektai.

Į švietimo ir sveikatos priežiūros paslaugas MTTP veikla neįtraukiama; į sveikatos priežiūros paslaugas neįtraukiamos sveikatos priežiūros specialistų mokymo paslaugos, pvz., teikiamos universitetinių ligoninių.

Meno, pramogų ir poilsio organizavimo paslaugos (R skirsnis). Kitos paslaugos (S skirsnis)

3.86. Knygos, įrašai, filmai, programinė įranga, juostos, diskai ir pan. gaminami dviem etapais ir jų gamyba apskaičiuojama atitinkamai.

1) pagamintų originalų (intelektinės nuosavybės produktų) produkcija nustatoma remiantis jų kaina, už kurią jie buvo parduoti, o jei jie nebuvo parduodami – remiantis panašių originalų bazine kaina, gamybos sąnaudomis (pridėjus grynąjį likutinį perteklių) arba būsimų pajamų iš jų panaudojimo gamybai diskontuota verte;

2) šio turto savininkas gali jį naudoti tiesiogiai arba vėliau daryti jo kopijas. Jei savininkas kitiems gamintojams leido naudotis jo originalu gamyboje, visi su licencijomis susiję mokesčiai, komisiniai, autorių honorarai ir pan. yra paslaugų produkcija. Originalo pardavimas yra neigiamas pagrindinio kapitalo formavimas.

Namų ūkių, samdančių personalą, veikla (T skirsnis)

3.87. Namų ūkių paslaugų, teikiamų samdomų darbuotojų, produkcijos vertė nustatoma pagal sumokėtą atlygį darbuotojams; jai taip pat priskiriamos pajamos natūra, pvz., maistu ar apgyvendinant.

TARPINIS VARTOJIMAS (P.2)

3.88.  Apibrėžtis. Tarpiniam vartojimui priskiriamos prekės ir paslaugos, suvartotos per ataskaitinį laikotarpį gamybos procesams, išskyrus ilgalaikį turtą, kurio vartojimas įrašomas kaip pagrindinio kapitalo vartojimas. Prekės ir paslaugos gamybos procese transformuojamos arba visiškai suvartojamos.

3.89. Tarpiniam vartojimui priskiriami šie atvejai:

a) prekės ir paslaugos naudojamos pagalbinei veiklai vykdyti. Pavyzdžiui, įsigijimas, pardavimas, rinkodara, apskaita, duomenų apdorojimas, vežimas, sandėliavimas, eksploatacija, apsauga ir pan. Šios prekės ir paslaugos neatskiriamos nuo prekių ir paslaugų, kurias pagrindinei (ar nepagrindinei) veiklai suvartoja vietos VPVR;

b) iš kito to paties institucinio vieneto vietos VPVR gautos prekės ir paslaugos;

c) ilgalaikio turto nuoma, pvz., mašinų, automobilių, programinės įrangos ir pramoginių originalių kūrinių veiklos nuoma;

d) rinkliavos už trumpalaikes sutartis, nuomos sutartis ir licencijas, priskirtas nesukurtam turtui; tiesioginis tokio nesukurto turto įsigijimas neįtraukiamas;

e) periodinės ir vienkartinės įmokos ar mokesčiai ne pelno verslo asociacijoms (žr. 3.35 dalį);

f) pagrindinio kapitalo formavimui nepriskiriami straipsniai, tokie kaip:

1) nebrangūs įrankiai, naudojami paprastiems darbams, pvz., pjūklai, kastuvai, peiliai, kirviai, plaktukai, atsuktuvai, veržliarakčiai ir kiti įrankiai; nedideli prietaisai, pvz., kišeniniai skaičiuotuvai. Visos išlaidos tokioms ilgalaikio vartojimo prekėms į sąskaitas įrašomos kaip tarpinis vartojimas;

2) gamybai naudojamo ilgalaikio turto reguliari techninė priežiūra ir remontas;

3) darbuotojų mokymo, rinkos tyrimų ir panašios paslaugos, perkamos iš išorės tarnybų arba teikiamos atskiro vietos VPVR, priklausančio tam pačiam instituciniam vienetui;

4) išlaidos MTTP kaip pagrindinio kapitalo formavimas įrašytinos į sąskaitas, jei gauti pakankamai patikimi ir palyginami visų valstybių narių įverčiai;

g) darbdavių kompensuojamos samdomųjų darbuotojų išlaidos daiktams, būtiniems darbdavio gamybos veiklai, pvz., sutartiniai įsipareigojimai įsigyti įrankius savo reikmėms ar apsauginius drabužius;

h) darbdavių išlaidos savo ir samdomųjų darbuotojų reikmėms, būtinoms gamybos veiklai. Pavyzdžiai:

1) kompensacijos, kuriomis atlyginamos samdomųjų darbuotojų kelionių, perkėlimo į kitą darbo vietą, persikraustymo ir pramogų išlaidos, kurias jie patiria eidami savo pareigas;

2) darbo vietos įrengimas.

Atitinkamų išlaidų sąrašas pateikiamas dalyse, kuriose aptariamas atlygis darbuotojams (D.1) (žr. 4.07 dalį);

i) ne gyvybės draudimo mokėjimai už paslaugas, mokami vietos VPVR (žr. 16 skyrių „Draudimas“). Kad kaip tarpinis vartojimas būtų įrašomas tik kaip mokėjimas už paslaugas, iš sumokėtų įmokų atimamos, pvz., išmokėtos išmokos ir aktuarinių atidėjinių grynasis pokytis. Aktuarinių atidėjinių grynasis pokytis priskiriamas vietos VPVR kaip dalis sumokėtų įmokų;

j) gamintojų rezidentų įsigytos NAFTAP;

k) centrinio banko produkcijos ne rinkos dalis turėtų būti priskiriama tik kitų finansinių tarpininkų tarpiniam vartojimui.

3.90. Tarpiniam vartojimui nepriskiriama:

a) pagrindinio kapitalo formavimui priskiriami straipsniai, pvz.:

1) vertybės;

2) mineralinių išteklių žvalgyba;

3) didelio masto patobulinimai, išskyrus būtinus gerai ilgalaikio turto būklei išlaikyti, pvz., renovacija, rekonstrukcija ar išplėtimas;

4) tiesiogiai įsigyta ar savo reikmėms sukurta programinė įranga;

5) ginklai ir jų siuntimo į taikinį įranga;

b) išlaidos nesukurtam turtui įsigyti, pvz., ilgalaikėms sutartims, nuomos sutartims ir licencijoms (žr. 15 skyrių);

c) darbdavių išlaidos, laikomos darbo užmokesčiu natūra;

d) valdžios sektoriaus vienetų teikiamos kolektyvinės paslaugos, kurias naudoja rinkos gamintojai arba savo reikmėms produkciją gaminantys vienetai (šios išlaidos laikomos kolektyvinėmis valdžios sektoriaus vartojimo išlaidomis);

e) per tą patį ataskaitinį laikotarpį ir tame pačiame vietos VPVR pagamintos ir sunaudotos prekės ir paslaugos (jos taip pat į sąskaitas neįrašomos kaip produkcija);

f) mokėjimai ir rinkliavos už valdžios sektoriaus licencijas, laikomi kitais gamybos mokesčiais;

g) mokėjimai už licencijas naudoti gamtos išteklius (pvz., žemę), laikomi nuoma, t. y. nuosavybės pajamų mokėjimu.

Tarpinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.91. Tarpiniam vartojimui naudojami produktai į sąskaitas įrašomi ir vertinami tada, kai pradedami naudoti gamybai. Jų vertė nustatoma pagal panašių prekių ar paslaugų pirkėjų kainas naudojimo metu.

3.92. Gamintojai tiesiogiai neįrašo prekių naudojimo gamybai. Jie įrašo įsigijimus, kuriuos ketinama naudoti gamybai, atėmus tų prekių, laikomų atsargomis, kiekio padidėjimą.

GALUTINIS VARTOJIMAS (P.3, P.4)

3.93. Taikomos dvi galutinio vartojimo sąvokos:

a) galutinio vartojimo išlaidos (P.3);

b) faktinis galutinis vartojimas (P.4).

Galutinio vartojimo išlaidos – išlaidos prekėms ir paslaugoms, kurias namų ūkiai, namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI ir valdžios sektorius naudoja individualiems ir kolektyviniams poreikiams tenkinti. Faktinis galutinis vartojimas, priešingai, yra susijęs su vartojimo prekių ir paslaugų įsigijimu. Šių sąvokų skirtumas susijęs su tuo, kad tam tikros prekės ir paslaugos yra finansuojamos valdžios sektoriaus ar namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI, tačiau teikiamos namų ūkiams kaip socialiniai pervedimai natūra.

Galutinio vartojimo išlaidos (P.3)

3.94.  Apibrėžtis. Galutinio vartojimo išlaidas sudaro institucinių vienetų rezidentų išlaidos prekėms ar paslaugoms, vartojamoms tiesiogiai atskirų asmenų poreikiams ar norams arba kolektyviniams bendruomenės narių poreikiams tenkinti.

3.95. Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidoms priskiriama, pvz.:

a) savininkų užimtų būstų paslaugos;

b) pajamos natūra, pvz.:

1) prekės ir paslaugos, kurias samdomieji darbuotojai gauna kaip pajamas natūra;

2) namų ūkiams priklausančių nekorporuotų įmonių pagamintos prekės ir suteiktos paslaugos, skirtos namų ūkio narių vartojimui, pavyzdžiui, maistas ir kitos žemės ūkio prekės, savininkų užimtų būstų paslaugos ir namų ūkių paslaugos, teikiamos samdomų darbuotojų (tarnų, virėjų, sodininkų, vairuotojų ir pan.);

c) tarpiniam vartojimui nepriskiriami straipsniai, tokie kaip:

1) medžiagos smulkiam būsto remontui ir interjero apdailai, paprastai atliekamai ir nuomininkų, ir savininkų;

2) medžiagos ilgalaikio vartojimo prekių, taip pat transporto priemonių, priežiūrai ir remontui;

d) kapitalo formavimu nelaikomi straipsniai, visų pirma ilgalaikio vartojimo prekės, kurios savo funkcijas atlieka keletą ataskaitinių laikotarpių; čia priskiriamos ir tam tikros ilgalaikio vartojimo prekės, kurių nuosavybės teisę įmonė perduoda namų ūkiui;

e) tiesiogiai apmokamos finansinės paslaugos ir dalis netiesiogiai apskaičiuotų finansinio tarpininkavimo paslaugų, naudojamų namų ūkių galutinio vartojimo tikslais;

f) draudimo paslaugos pagal netiesioginio mokėjimo už paslaugas dydį;

g) pensijų fondų paslaugos pagal netiesioginio mokėjimo už paslaugas dydį;

h) namų ūkių mokėjimai už licencijas, leidimus ir pan., laikomi paslaugų įsigijimu (žr. 4.79 ir 4.80 dalis);

i) produkcijos įsigijimas ekonomiškai nereikšmingomis kainomis, pvz., muziejų bilietai.

3.96. Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidoms nepriskiriama:

a) socialiniai pervedimai natūra, pvz., namų ūkių patirtos išlaidos, vėliau kompensuotos socialinės apsaugos sistemų, pvz., tam tikros medicininės išlaidos;

b) tarpiniam vartojimui arba bendrojo kapitalo formavimui priskiriami straipsniai, pvz.:

1) namų ūkiams priklausančių nekorporuotų įmonių išlaidos verslo tikslais, pvz., ilgalaikio vartojimo prekėms, kaip antai transporto priemonėms, baldams arba elektros įrangai, įsigyti (bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas), taip pat neilgalaikio vartojimo prekėms, pvz., kurui, įsigyti (laikoma tarpiniu vartojimu);

2) būsto savininko išlaidos būsto apdailai, priežiūrai ir remontui, kurio nuomininkai paprastai neatlieka (teikiant apgyvendinimo paslaugas jos laikomos tarpiniu vartojimu);

3) būsto įsigijimas (laikomas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu);

4) išlaidos vertybėms (laikomos bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu);

c) nesukurto turto įsigijimu laikomi straipsniai, visų pirma žemės įsigijimas;

d) visi namų ūkių mokėjimai, laikomi mokesčiais (žr. 4.79 ir 4.80 dalis);

e) periodinės ir vienkartinės įmokos, kiti namų ūkių mokėjimai jiems paslaugas teikiančioms NPI, pvz., profesinėms sąjungoms, profesinėms bendrijoms, vartotojų asociacijoms, bažnyčioms ir socialiniams, kultūros, poilsio ir sporto klubams;

f) savanoriški namų ūkių pervedimai pinigais arba natūra labdaros ir paramos bei pagalbos organizacijoms.

3.97. Namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos skirstomos į dvi atskiras kategorijas:

a) namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų, išskyrus kapitalo formavimą savo reikmėms ir namų ūkių ir kitų vienetų išlaidas, vertė;

b) namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI išlaidos rinkos gamintojų prekėms ar paslaugoms, kurios (nepakeistos) tiekiamos ar teikiamos namų ūkiams vartoti kaip socialiniai pervedimai natūra.

3.98. Valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos (P.3) skirstomos į dvi kategorijas, panašiai kaip namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI išlaidos:

a) valdžios sektoriaus pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertė (P.1), išskyrus kapitalo formavimą savo reikmėms (atitinka P.12), rinkos produkciją (P.11) ir mokėjimus už ne rinkos produkciją (P.131);

b) valdžios sektoriaus išlaidos įsigyjamoms rinkos gamintojų prekėms ar paslaugoms, kurios (nepakeistos) tiekiamos ar teikiamos namų ūkiams vartoti kaip socialiniai pervedimai natūra (D.632). Valdžios sektorius sumoka už šias prekiautojų namų ūkiams tiekiamas prekes ar teikiamas paslaugas.

3.99. Bendrovės galutinio vartojimo išlaidų neturi. Jų įsigyjamos prekės ir paslaugos, atitinkančios namų ūkių vartojamas galutiniam vartojimui, yra panaudojamos tarpiniam vartojimui arba skiriamos samdomiesiems darbuotojams kaip atlygis darbuotojams natūra, t. y. sąlyginės namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

Faktinis galutinis vartojimas (P.4)

3.100.  Apibrėžtis. Faktinis galutinis vartojimas susideda iš prekių ar paslaugų, institucinių vienetų rezidentų įsigytų tiesiogiai žmogiškiesiems poreikiams (individualiems ar kolektyviniams) tenkinti.

3.101.  Apibrėžtis. Individualaus vartojimo prekės ir paslaugos (toliau – individualios prekės ir paslaugos) – namų ūkio įsigytos prekės ir paslaugos, naudojamos to namų ūkio narių poreikiams ir norams tenkinti. Individualioms prekėms ir paslaugoms būdingos šios savybės:

a) galima stebėti ir įrašyti individualaus namų ūkio ar jo nario prekių ir paslaugų įsigijimą ir jo laiką;

b) namų ūkis sutiko, kad prekės ir paslaugos būtų suteiktos, ir imasi būtinų veiksmų joms suvartoti, pvz., lankydamas mokyklą ar gydydamasis ligoninėje;

c) prekes ir paslaugas įsigijus vienam namų ūkiui, asmeniui ar asmenų grupei, kiti namų ūkiai ar asmenys jų įsigyti negali.

3.102.  Apibrėžtis. Kolektyviniam vartojimui skirtos paslaugos (toliau – kolektyvinės paslaugos) – paslaugos, vienu metu teikiamos visiems bendruomenės nariams arba visiems tam tikros bendruomenės dalies nariams, pvz., visiems namų ūkiams, esantiems tam tikrame regione. Kolektyvinėms paslaugoms būdingos šios savybės:

a) jos gali būti teikiamos vienu metu visiems bendruomenės nariams arba tam tikroms bendruomenės dalims, esančioms tam tikrame regione ar vietovėje;

b) šios paslaugos paprastai vartojamos pasyviai ir joms teikti nereikia visų jų vartotojų sutikimo arba aktyvaus dalyvavimo;

c) kolektyvinės paslaugos teikimas vienam asmeniui nesumažina jos prieinamumo kitiems tos bendruomenės ar bendruomenės dalies nariams.

3.103. Visos namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos yra individualios. Visos namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI teikiamos prekės ir paslaugos laikomos individualiomis.

3.104. Individualios ir kolektyvinės valdžios sektoriaus vienetų teikiamos prekės ir paslaugos atskiriamos pagal Valstybės funkcijų klasifikatorių (COFOG).

Valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos pagal toliau pateiktas kategorijas laikomos individualaus vartojimo išlaidomis:

a)

 

7.1. Medicinos gaminiai, aparatai ir įranga;

7.2. Ambulatorinės paslaugos;

7.3. Ligoninių paslaugos;

7.4. Visuomenės sveikatos priežiūros paslaugos;

b)

 

8.1. Poilsio ir sporto paslaugos;

8.2. Kultūros paslaugos;

c)

 

9.1. Ikimokyklinis ir pradinis mokymas;

9.2. Vidurinis mokymas;

9.3. Aukštojo mokslo laipsnio nesuteikiantis mokymas, baigus vidurinį mokymą (poantrinis, ne tretinis);

9.4. Aukštasis (tretinis) mokymas;

9.5. Švietimo paslaugos, neskaidomos pagal lygmenis;

9.6. Papildomos paslaugos švietimo sistemai;

d)

 

10.1. Liga ir negalia;

10.2. Senatvė;

10.3. Maitintojo netekimas;

10.4. Šeima ir vaikai;

10.5. Nedarbas;

10.6. Būstas;

10.7. Kita, niekur kitur nepriskirta, socialinė atskirtis.

3.105. Kitaip tariant, valdžios sektoriaus individualaus vartojimo išlaidos atitinka Individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatoriaus (COICOP) 14 skyrių, sudarytą iš šių grupių:

14.1. Būstas (atitinka COFOG 10.6 grupę);

14.2. Sveikata (atitinka COFOG 7.1–7.4 grupes);

14.3. Poilsis ir kultūra (atitinka COFOG 8.1 ir 8.2 grupes);

14.4. Švietimas (atitinka COFOG 9.1–9.6 grupes);

14.5. Socialinė apsauga (atitinka COFOG 10.1–10.5, 10.7 grupes).

3.106. Likusi valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidų dalis yra kolektyvinio vartojimo išlaidos.

Jas sudaro šių COFOG grupių išlaidos:

a) Bendrosios paslaugos visuomenei (1 skyrius);

b) Gynyba (2 skyrius);

c) Viešoji tvarka ir saugumas (3 skyrius);

d) Ekonomikos reikalai (4 skyrius);

e) Aplinkos apsauga (5 skyrius);

f) Būstas ir komunaliniai patogumai (6 skyrius);

g) Bendrasis administravimas, reguliavimas, bendrosios informacijos sklaida ir statistika (visi skyriai);

h) Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (visi skyriai).

3.107. Ryšius tarp įvairių vartojimo sąvokų galima pavaizduoti 3.2 lentelėje.



3.2 lentelė.  Išlaidas patiriantis sektorius

 

Valdžios sektorius

Namų ūkiams paslaugas teikiančios NPI

Namų ūkiai

Įsigijimai (iš viso)

Individualus vartojimas

X (= socialiniai pervedimai natūra)

X (= socialiniai pervedimai natūra)

X

Namų ūkių faktinis individualus galutinis vartojimas

Kolektyvinis vartojimas

X

0

0

Valdžios sektoriaus faktinis kolektyvinis galutinis vartojimas

Iš viso

Valdžios sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos

Namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos

Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos

Faktinis galutinis vartojimas = galutinio vartojimo išlaidos (iš viso)

X: taikytina

0: netaikytina

3.108. Namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos yra tik individualios. Visas faktinis galutinis vartojimas lygus namų ūkių faktinio galutinio vartojimo ir valdžios sektoriaus faktinio galutinio vartojimo sumai.

3.109. Likusio pasaulio sektorius negauna socialinių pervedimų natūra (nors pinigais išreikštų tokių pervedimų yra). Visas faktinis galutinis vartojimas lygus viso galutinio vartojimo išlaidoms.

Galutinio vartojimo išlaidų įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.110. Išlaidos prekėms į sąskaitas įrašomos tuo metu, kai pasikeičia jų nuosavybės teisės; išlaidos paslaugoms įrašomos tada, kai galutinai suteikiama paslauga.

3.111. Išlaidos prekėms, įsigytoms pagal išperkamosios nuomos ar panašų kreditinį susitarimą arba pagal finansinę nuomą, į sąskaitas įrašomos tuo metu, kai prekės pristatomos, net jei nuosavybės teisės tada nesikeičia.

3.112. Vartojimas savo reikmėms įrašomas tada, kai pagaminama savo galutiniam vartojimui skirta produkcija.

3.113. Namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos į sąskaitas įrašomos pirkėjų kainomis. Taip vadinama kaina, kurią pirkėjas faktiškai sumoka už produktą jį įsigydamas. Išsamiau paaiškinta 3.06 dalyje.

3.114. Prekių ir paslaugų, teikiamų kaip atlygis natūra samdomiesiems darbuotojams, vertė nustatoma bazinėmis kainomis, jei jos pagamintos darbdavio, arba darbdavio sumokėtomis pirkėjų kainomis, jei darbdavys jas įsigijo.

3.115. Savo vartojimui skirtų prekių ar paslaugų vertė nustatoma bazinėmis kainomis.

3.116. Valdžios sektoriaus ar namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos jų pagamintiems produktams į sąskaitas įrašomos tuo metu, kai produktai pagaminami; jei kalbama apie valdžios sektoriaus ar namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI paslaugas – kai paslaugos suteikiamos. Galutinio vartojimo išlaidos per rinkos gamintojus teikiamoms prekėms ir paslaugoms į sąskaitas įrašomos tada, kai jos pristatomos ar suteikiamos.

3.117. Valdžios sektoriaus arba namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI galutinio vartojimo išlaidos (P.3) lygios jų visos produkcijos (P.1) sumai, pridėjus išlaidas namų ūkiams per rinkos gamintojus tiekiamiems produktams (dalis socialinių pervedimų natūra) (D. 632), atėmus kitų vienetų mokėjimus, rinkos produkciją (P.11) ir mokėjimus už ne rinkos produkciją (P.131) ir atėmus kapitalo formavimą savo reikmėms (P.12).

Faktinio galutinio vartojimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.118. Prekės arba paslaugos laikomos įsigytomis institucinių vienetų tada, kai jie tampa naujaisiais prekių savininkais arba kai tos paslaugos jiems yra suteikiamos.

3.119. Įsigijimų (faktinio galutinio vartojimo) vertė nustatoma vienetų, kurie patiria tas išlaidas, pirkėjų kainomis.

3.120. Pervedimai natūra, išskyrus valdžios sektoriaus ir namų ūkiams paslaugas teikiančių NPI socialinius pervedimus natūra, laikomi pervedimais pinigais. Todėl prekių ar paslaugų vertė į sąskaitas įrašoma kaip juos įsigijusių institucinių vienetų ar sektorių išlaidos.

3.121. Dviejų agreguotų rodiklių (galutinio vartojimo išlaidų ir faktinio galutinio vartojimo) vertė yra vienoda. Namų ūkių rezidentų prekių ir paslaugų, įsigytų kaip socialiniai pervedimai natūra, vertė nustatoma tokiom pat kainomis, kaip vertinant išlaidų agreguotus rodiklius.

BENDROJO KAPITALO FORMAVIMAS (P.5)

3.122. Bendrojo kapitalo formavimą sudaro:

a) bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51g):

1) pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c);

2) grynojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51n);

b) atsargų pokytis (P.52);

c) vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus (P.53).

3.123. Bendrojo kapitalo formavimas apskaičiuojamas pridėjus pagrindinio kapitalo vartojimą. Grynojo kapitalo formavimas apskaičiuojamas iš bendrojo kapitalo formavimo atėmus pagrindinio kapitalo vartojimą.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas (P.51g)

3.124.  Apibrėžtis. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą (P.51) sudaro per tam tikrą laikotarpį gamintojų rezidentų įsigytas ilgalaikis turtas, atėmus pardavimus / perleidimus ir pridėjus tam tikrus nesukurto turto vertės padidėjimus dėl gamintojo arba institucinių vienetų gamybinės veiklos. Ilgalaikis turtas yra sukurtas turtas, daugiau nei vienus metus naudojamas gamybai.

3.125. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą sudaro tiek teigiamos, tiek neigiamos vertės:

a) teigiamos vertės:

1) įsigytas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

2) gamintojo pagamintas ir savo reikmėms pasiliktas ilgalaikis turtas (įskaitant savo reikmėms skirtą dar nepabaigtą ar neparuoštą naudoti ilgalaikį turtą);

3) mainais gautas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

4) kaip kapitalo pervedimas natūra gautas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

5) pagal finansinę nuomą įgytas naujas arba esamas ilgalaikis turtas;

6) ilgalaikio turto ir esamų istorinių paminklų didelio masto patobulinimai;

7) pakartotinį derlių duodančių gamtos išteklių natūralus augimas;

b) neigiamos vertės, t. y. ilgalaikio turto pardavimas / perleidimas, įrašomas kaip neigiamas įsigijimas:

1) parduotas esamas ilgalaikis turtas;

2) mainais atiduotas esamas ilgalaikis turtas;

3) kaip kapitalo pervedimas natūra atiduotas esamas ilgalaikis turtas.

3.126. Ilgalaikio turto pardavimo / perleidimo dedamosioms nepriskiriama:

a) pagrindinio kapitalo vartojimas (įskaitant numatomą įprastą netyčinį sugadinimą);

b) išimtiniai nuostoliai, pvz., dėl sausrų ar kitų gaivalinių nelaimių, įrašomi kaip kitas turto apimties pokytis.

3.127. Išskiriamos šios bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo rūšys:

1) būstas;

2) kiti pastatai ir statiniai, įskaitant pagrindinius žemės gerinimus;

3) mašinos ir įranga, pvz., laivai, automobiliai ir kompiuteriai;

4) ginklų sistemos;

5) auginami biologiniai ištekliai, pvz., medžiai ir gyvuliai;

6) nesukurto turto, pvz., žemės, sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos;

7) MTTP, įskaitant nemokamai teikiamas šias paslaugas. Išlaidos MTTP bus laikomos pagrindinio kapitalo formavimu tik jei gauti labai patikimi ir palyginami valstybių narių įverčiai;

8) mineralinių išteklių žvalgymas ir vertinimas;

9) kompiuterių programinė įranga ir duomenų bazės;

10) pramogų, literatūros ar meno kūrinių originalai;

11) kitos intelektinės nuosavybės teisės.

3.128. Pagrindiniam žemės gerinimui priskiriama:

a) jūros kranto žemės įsavinimas statant dambas, pylimus ir užtvankas;

b) žemės ploto paruošimas pirmajam auginimui kertant miškus, renkant akmenis ir pan.;

c) pelkių sausinimas arba dykumų drėkinimas, kasant nutekamuosius griovius, melioracijos arba drėkinimo kanalus; jūros arba upių potvynių bei erozijos stabdymas, statant molus, pylimus, potvynių užtvaras.

Šios veiklos metu gali būti pastatyti dideli nauji statiniai, pvz., pylimai, potvynių užtvaros arba užtvankos, bet šie statiniai patys tiesiogiai nenaudojami prekėms ir paslaugoms gaminti, o naudojami norint gauti daugiau ar geresnės kokybės žemės, ir gamybai naudojama būtent žemė kaip nesukurtas turtas. Pavyzdžiui, elektrai gaminti pastatyta užtvanka naudojama visai kitam tikslui negu užtvanka, pastatyta jūros vandeniui sulaikyti. Tik pastarojo pobūdžio užtvankos klasifikuojamos kaip žemės gerinimas.

3.129. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui taip pat priskiriami šie ribiniai atvejai:

a) gyvenamųjų laivų, baržų, kilnojamųjų ir priekabinių namelių, naudojamų kaip namų ūkių gyvenamoji vieta, ir kitų susijusių statinių, pvz., garažų, įsigijimas;

b) karinių pajėgų naudojami statiniai ir įranga;

c) lengvieji ginklai ir šarvuočiai, naudojami civilių vienetų;

d) gamybinei veiklai kelerius metus naudojamų gyvulių, pvz., veislinių ir pieninių galvijų, vilnai auginamų avių ir darbinių gyvulių, pokyčiai;

e) auginamų daugiamečių medžių, pvz., vaismedžių, vynuogynų, kaučiukmedžių, palmių ir kt., pokyčiai;

f) esamo ilgalaikio turto didelio masto patobulinimai – didesni nei įprasta techninė priežiūra ir remontas;

g) ilgalaikio turto įsigijimas per finansinę nuomą;

h) baigiamosios sąnaudos, t. y. labai didelės sąnaudos, susijusios su veiklos baigimu, pvz., atominių jėgainių uždarymo sąnaudos ar sąvartynų valymo sąnaudos.

3.130. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui nepriskiriama:

a) tarpiniam vartojimui priskiriami sandoriai, pvz.:

1) nedidelių įrankių įsigijimas gamybos reikmėms;

2) įprasta techninė priežiūra ir remontas;

3) ilgalaikio turto, skirto naudoti pagal veiklos nuomos sutartį, įsigijimas (taip pat žr. 15 skyrių „Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos“). Ilgalaikį turtą naudojanti įmonė nuomos įmokas laiko tarpiniu vartojimu. Turto savininkas įsigijimo sąnaudas įrašo kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą;

b) atsargų pokyčiais laikomi sandoriai:

1) skersti auginami gyvūnai, įskaitant naminius paukščius;

2) medienai auginami medžiai (nebaigta gamyba);

c) namų ūkių galutiniam vartojimui įsigytos mašinos ir įranga;

d) ilgalaikio turto vertės padidėjimas ir sumažėjimas;

e) ilgalaikio turto vertės sumažėjimas dėl katastrofų, pvz., ligų protrūkių sunaikintas auginamas turtas ir galvijai (nuostoliai, kurių paprastai nepadengia draudimas), arba neįprastų potvynių, vėjo ar miškų gaisrų padaryta žala;

f) atidėtos ar atsargomis laikomos lėšos, neįsipareigojus iš tiesų pirkti ar statyti konkrečias gamybos priemones, pvz., valdžios sektoriaus infrastruktūros lėšų fondas.

3.131. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas gerinant esamą ilgalaikį turtą į sąskaitas įrašomas kaip tokio pat naujo ilgalaikio turto įsigijimas.

3.132. Intelektinės nuosavybės produktai yra mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, tyrimų ar inovacijų, kurių metų įgyjama žinių, rezultatas, kurio naudojimas ribojamas teisės aktų ar kitų apsaugos priemonių.

Intelektinės nuosavybės turto pavyzdžiai:

a) MTTP rezultatai;

b) mineralų žvalgybos rezultatai, išmatuojami kaip realių bandomųjų gręžimų, oro ar kitų tyrinėjimų, vežimo ir pan. sąnaudos;

c) kompiuterių programinė įranga ir didelės duomenų bazės, naudotinos gamybai daugiau nei metus;

d) pramogų, literatūros ar kitų menų originalūs rankraščiai, modeliai, filmai, garso įrašai ir pan.

3.133. Tiek ilgalaikio turto, tiek nesukurto nefinansinio turto naujo savininko patiriamos nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos yra sudarytos iš:

a) turtą (naują ar esamą) pristatant į reikiamą vietą ir reikiamu laiku patirtų išlaidų, pvz., vežimui, įrengimui, pastatymui ir pan.;

b) užmokesčio arba komisinių specialistams, pvz., užmokestis topografams, projektuotojams, teisininkams, vertintojams ir pan., ir komisiniai turto agentams, aukcionų savininkams ir pan.;

c) naujo savininko perduodant turto nuosavybės teisės mokamų mokesčių. Šie mokesčiai yra imami už tarpininkų paslaugas, taip pat visi mokesčiai už nuosavybės teisės perleidimą, tačiau tai nėra mokesčiai už patį įsigytą turtą.

Visos šios sąnaudos turi būti įrašomos kaip naujojo savininko bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas.

Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.134. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas į sąskaitas įrašomas tada, kai ilgalaikio turto nuosavybės teisės perduodamos instituciniam vienetui, kuris ketina jį naudoti gamybai.

Ši taisyklė netaikoma šiais atvejais:

a) finansinės nuomos, kai numatoma, kad nuomotojas perduos nuosavybės teises nuomininkui;

b) bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo savo reikmėms – šis įrašomas tada, kai yra atliekamas.

3.135. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo vertė nustatoma pirkėjų kainomis, įskaitant įrengimo mokesčius ir kitas nuosavybės teisių perdavimo sąnaudas. Jei bendrasis pagrindinis kapitalas formuojamas savo reikmėms, jo vertė nustatoma panašaus ilgalaikio turto bazinėmis kainomis, o jei šios kainos nežinomos – pagal gamybos sąnaudas pridėjus grynąjį likutinį perteklių ar mišriųjų pajamų maržą (išskyrus ne rinkos gamintojų atveju).

3.136. Intelektinės nuosavybės produktų įsigijimų vertė nustatoma kitaip:

a) mineralinių išteklių žvalgybos atveju: pagal realių bandomųjų gręžimų sąnaudas, taip pat sąlygų įvairiems bandymams, pvz., oro ir kitiems tyrinėjimams, sudarymo sąnaudas;

b) kompiuterių programinės įrangos atveju: pirkėjų kainomis, jei įsigyta rinkoje, arba numatomomis bazinėmis kainomis, arba, jei bazinės kainos nežinomos, gamybos sąnaudomis pridėjus grynąjį likutinį perteklių (išskyrus ne rinkos gamintojų atveju), jei programinė įranga sukurta vieneto viduje;

c) pramogų, literatūros ar meno kūrinių originalų atveju: pirkėjo faktiškai sumokėta kaina arba, jei kūrinys neparduotas, vadovaujantis šiais apskaičiavimo metodais:

i) bazine panašių originalų kaina;

ii) gamybos sąnaudų suma pridėjus grynąjį likutinį perteklių (išskyrus ne rinkos gamintojų atvejus) arba

iii) numatomų pajamų diskontuota verte.

3.137. Esamo ilgalaikio turto pardavimo / perleidimo vertė nustatoma bazinėmis kainomis, atėmus pardavėjo patirtas nuosavybės teisių perdavimo sąnaudas.

3.138. Nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos gali būti patiriamos tiek dėl sukurto turto, įskaitant ilgalaikį, tiek dėl nesukurto, pvz., žemės.

Sukurto turto atveju šios sąnaudos įtraukiamos į pirkėjų kainas. Žemės ir kito nesukurto turto atveju jos atskiriamos nuo įsigijimų ir pardavimų ir klasifikuojant bendrojo pagrindinio kapitalo formavimą įrašomos atskirai.

Pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c)

3.139.  Apibrėžtis. Pagrindinio kapitalo vartojimas (P.51c) – turimo ilgalaikio turto vertės sumažėjimas dėl įprasto susidėvėjimo ir senėjimo. Į vertės sumažėjimo įvertį įtraukiamas atidėjinys nuostoliui padengti dėl ilgalaikio turto atsitiktinio sugadinimo, nuo kurio turtą galima apdrausti. Į pagrindinio kapitalo vartojimą taip pat įtraukiamos numatomos baigiamosios sąnaudos, pvz., atominių jėgainių ar naftos gręžinių uždarymo ar sąvartynų valymo sąnaudos. Šios baigiamosios sąnaudos įrašomos kaip pagrindinio kapitalo vartojimas tarnavimo laikotarpio pabaigoje, kai jos nurodomos kaip bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas.

3.140. Pagrindinio kapitalo vartojimas apskaičiuojamas viso ilgalaikio turto atžvilgiu (išskyrus gyvūnus), įskaitant intelektinės nuosavybės teises, pagrindinius žemės gerinimus ir nuosavybės teisių perdavimo sąnaudas, susijusias su nesukurtu turtu.

3.141. Pagrindinio kapitalo vartojimas skiriasi nuo nusidėvėjimo, leidžiamo mokesčių tikslais, arba nuo nusidėvėjimo, parodomo verslo sąskaitose. Pagrindinio kapitalo vartojimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į ilgalaikio turto atsargas ir atitinkamų kategorijų prekių vidutinį tikėtiną tarnavimo laiką. Apskaičiuojant ilgalaikio turto atsargas taikomas nuolatinio inventorizavimo metodas, jei nėra tiesioginės informacijos apie ilgalaikio turto atsargas. Ilgalaikio turto atsargų vertė nustatoma einamojo laikotarpio pirkėjų kainomis.

3.142. Į ilgalaikio turto nuostolius dėl atsitiktinės žalos, nuo kurios jį galima apdrausti, atsižvelgiama apskaičiuojant nagrinėjamų prekių vidutinį tarnavimo laiką. Visos ekonomikos mastu visa atsitiktinė žala per atitinkamą ataskaitinį laikotarpį bus lygi arba beveik lygi vidurkiui. Atskiriems vienetams arba vienetų grupėms faktinė ir vidutinė atsitiktinė žala gali skirtis. Tuomet sektorių atveju skirtumai įrašomi kaip kiti ilgalaikio turto apimties pokyčiai.

3.143. Pagrindinio kapitalo vartojimas apskaičiuojamas taikant vadinamąjį tiesioginį metodą, pagal kurį ilgalaikio turto vertė yra nurašoma vienodu santykiu per visą prekės gyvavimo laikotarpį.

3.144. Kai kuriais atvejais naudojamas geometrinis nusidėvėjimo metodas, jei to reikia dėl ilgalaikio turto našumo mažėjimo pobūdžio.

3.145. Sąskaitų sistemoje pagrindinio kapitalo vartojimas įrašomas po kiekvienu balansuojamuoju straipsniu, kuris parodomas bendraisiais ir grynaisiais dydžiais. Parodant bendraisiais dydžiais neatimamas pagrindinio kapitalo vartojimas, o grynaisiais – atimamas.

Atsargų pokytis (P.52)

3.146.  Apibrėžtis. Atsargų pokytis nustatomas pagal atsargų įrašų vertę, atėmus išimtų atsargų vertę ir pasikartojančių nuostolių dėl atsargomis laikomų prekių vertę.

3.147. Pasikartojantys nuostoliai dėl fizinio gedimo arba atsitiktinio sugadinimo ar smulkių vagysčių gali būti būdingi įvairių prekių atsargoms, pvz.:

a) medžiagų ir žaliavų nuostoliai;

b) nuostoliai dėl nebaigtos gamybos;

c) pagamintų prekių nuostoliai;

d) perparduoti skirtų prekių nuostoliai (pvz., dėl vagysčių).

3.148. Atsargas sudaro šios kategorijos:

a) žaliavos ir medžiagos:

medžiagas ir žaliavas sudaro visų produktų, skirtų tarpiniam naudojimui gamyboje, atsargos; šiai kategorijai taip pat priskiriamos valdžios sektoriaus produktų atsargos. Auksas, deimantai ir pan. šiai kategorijai priskiriami tada, kai juos ketinama naudoti pramonėje arba kitokioje gamyboje;

b) nebaigta gamyba:

nebaigtą gamybą sudaro nebaigta produkcija. Gamintojas ją priskiria atsargoms. Nebaigtos gamybos kategorijai gali būti priskiriama:

1) augantys pasėliai;

2) augantys medžiai ir galvijai;

3) nebaigti statiniai (išskyrus statomus pagal iš anksto sudarytą pardavimo sutartį ar savo reikmėms; pastarieji pavyzdžiai priskiriami pagrindinio kapitalo formavimui);

4) kitas nebaigtas statyti ilgalaikis turtas, pvz., laivai ir naftos platformos;

5) iš dalies baigti moksliniai tyrimai, būtini teisiniams ar konsultacijų dokumentams;

6) iš dalies baigti filmai;

7) iš dalies baigtos kompiuterių programos.

Bet koks ataskaitinio laikotarpio pabaigoje nebaigtas gamybos procesas įrašomas į sąskaitas kaip nebaigta gamyba. Tai svarbu rengiant ketvirtines sąskaitas, pvz., žemės ūkio pasėliai neužauga per vieną metų ketvirtį.

Nebaigta gamyba mažinama, kai baigiamas gamybos procesas. Tuo metu visa nebaigta gamyba pakeičiama baigtu produktu;

c) pagamintos prekės:

pagamintos prekės kaip atsargų dalis yra produkcija, kurią gamintojas ketina tiekti kitiems instituciniams vienetams be papildomo perdirbimo;

d) perparduoti skirtos prekės:

perparduoti skirtos prekės yra prekės, įsigytos perpardavimui nekeičiant esamos būklės.

Atsargų pokyčio įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas

3.149. Atsargų pokyčio įrašymo į sąskaitas laikas ir vertės nustatymas atitinka kitiems produktų sandoriams taikomus principus. Visų pirma – tarpinio vartojimo (pvz., medžiagų ir žaliavų), produkcijos (pvz., nebaigtos gamybos, sandėliuojamų žemės ūkio produktų) ir bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo (pvz., nebaigtos gamybos). Jei prekės apdorojamos užsienyje ir pasikeičia jų ekonominės nuosavybės teisės, jos turi būti įrašomos į eksportą (ir vėliau – į importą). Šis prekių eksportas susijęs su atitinkamu atsargų sumažėjimu, o vėlesnis importas – su atsargų padidėjimu, jei prekės iš karto nesuvartojamos arba neparduodamos.

3.150. Vertinant atsargų pokyčius atsargoms priskiriamų prekių vertė nustatoma priskyrimo metu, o išimamų prekių vertė nustatoma išėmimo metu.

3.151. Prekių atsargų pokyčio vertei nustatyti naudojamos šios kainos:

a) pagamintos prekės, perkeltos į gamintojo atsargas, vertinamos taip, lyg jos tuo metu būtų parduotos galiojančiomis bazinėmis kainomis;

b) nebaigtos gamybos papildymai vertinami proporcingai galiojančiai pagamintų prekių bazinei kainai;

c) nebaigtos gamybos sumažinimų dėl pabaigus gamybą iš atsargų išimtų gaminių vertė nustatoma nebaigto produkto galiojančia bazine kaina;

d) pardavimui iš atsargų išimtų prekių vertė nustatoma bazinėmis kainomis;

e) perparduoti skirtų prekių, įrašomų į didmenininkų ir mažmenininkų atsargas ir pan., vertė nustatoma prekiautojo faktinėmis arba numatomomis pirkėjų kainomis;

f) iš atsargų išimtų perparduoti skirtų prekių vertė nustatoma pirkėjų kainomis, už kurias jas būtų galima pakeisti tuo metu, kai jos išimamos, o ne įsigijimo kainomis.

3.152. Nuostoliai dėl fizinio gedimo, apdrausto atsitiktinio sugadinimo ar smulkių vagysčių į sąskaitas įrašomi ir vertinami taip:

a) žaliavos ir medžiagos: kaip faktiškai naudojimui gamybai išimtos žaliavos ir medžiagos (tarpinis vartojimas);

b) nebaigta gamyba: vertinama kaip atėmimai iš per tą patį laikotarpį vykdomos gamybos papildymų;

c) pagamintos prekės ir perparduoti skirtos prekės: laikomos nepablogėjusios būklės prekių galiojančiomis kainomis išėmimais.

3.153. Jei trūksta informacijos atsargų pokyčiams apytiksliai apskaičiuoti naudojami šie metodai:

a) Jei atsargų apimties pokyčiai reguliarūs, galima dauginti atsargų apimties pokytį iš vidutinių to laikotarpio kainų. Naudotojų ar didmenininkų arba mažmenininkų atsargoms naudojamos pirkėjų kainos; gamintojų atsargoms naudojamos bazinės kainos;

b) Jei susijusių prekių kainos pastovios, kintanti atsargų apimtis nereiškia, kad negalima apskaičiuoti atsargų pokyčių juos dauginant iš vidutinės kainos;

c) Jei per ataskaitinį laikotarpį tiek atsargų apimtis, tiek kainos labai kinta, reikia sudėtingesnių apskaičiavimo metodų. Pavyzdžiui, atsargų pokyčius vertinti kas ketvirtį arba remtis informacija apie svyravimų pasiskirstymą per ataskaitinį laikotarpį (didžiausi svyravimai gali būti kalendorinių metų pabaigoje, derliaus nuėmimo metu ir pan.);

d) Jei turima informacijos apie vertes laikotarpio pradžioje ir pabaigoje (pvz., didmeninės arba mažmeninės prekybos atvejais, kai dažnai atsargose laikoma daug įvairių produktų), tačiau nėra informacijos apie kainas ir apimtį, apskaičiuojami apimties pokyčiai nuo laikotarpio pradžios iki pabaigos. Apimties pokyčius taip pat galima apskaičiuoti pagal nuolatinį atskirų produktų rūšių apyvartumą.

Sezoniniai kainų pokyčiai gali būti susiję su kokybės pokyčiais, pvz., išpardavimo kainos arba ne sezono vaisių ir daržovių kainos. Šie kokybės pokyčiai laikomi apimties pokyčiais.

Vertybių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus (P.53)

3.154.  Apibrėžtis. Vertybės yra nefinansinės prekės, kurių pagrindinė paskirtis nėra gamyba ar vartojimas ir kurios normaliomis sąlygomis ilgai (fiziškai) negenda ir įsigyjamos bei laikomos pirmiausia vertei kaupti.

3.155. Vertybėms priskiriamos šios prekės:

a) brangakmeniai ir brangieji metalai, pvz., deimantai, nepiniginis auksas, platina, sidabras ir pan.;

b) antikvariniai ir kiti meno dirbiniai, pvz., paveikslai, skulptūros ir pan.;

c) kitos vertybės, pvz., juvelyriniai dirbiniai iš brangiųjų metalų ir brangakmenių, kolekciniai daiktai.

3.156. Šių rūšių prekių sandoriai įrašomi į sąskaitas kaip vertybių įsigijimas arba pardavimas / perleidimas, pvz.:

a) kai nepiniginį auksą, sidabrą ir pan. įsigyja arba parduoda / perleidžia centriniai bankai ir kiti finansiniai tarpininkai;

b) kai šias prekes įsigyja arba parduoda / perleidžia įmonės, kurių pagrindinė arba nepagrindinė veikla nėra susijusi su tokių rūšių prekių gamyba ar prekyba jomis. Toks įsigijimas arba pardavimas / perleidimas į šių įmonių tarpinį vartojimą arba pagrindinio kapitalo formavimą neįtraukiamas;

c) kai šias prekes įsigyja arba parduoda / perleidžia namų ūkiai. Šie įsigijimai į namų ūkių galutinio vartojimo išlaidas taip pat neįtraukiami.

Pagal nusistovėjusią tvarką ESS vertybių įsigijimu arba pardavimu / perleidimu taip pat laikomi šie atvejai:

a) kai šias prekes įsigyja arba jas parduoda / perleidžia juvelyrai ir prekiautojai meno kūriniais (pagal bendrąją vertybių apibrėžtį, juvelyrų ir prekiautojų meno kūriniais įsigytos vertybės turėtų būti įrašomos kaip atsargų pokyčiai);

b) kai šias prekes įsigyja arba jas parduoda / perleidžia muziejai (pagal bendrąją vertybių apibrėžtį, jei šias prekes įsigyja muziejus, sandoris turėtų būti įrašomas kaip pagrindinio kapitalo formavimas).

Tokia nusistovėjusi tvarka padeda išvengti dažno pergrupavimo trijose pagrindinėse kapitalo formavimo rūšyse, t. y. pergrupavimo tarp vertybių įsigijimų atėmus pardavimus / perleidimus, pagrindinio kapitalo formavimo ir atsargų pokyčių, pvz., kai šie sandoriai vykdomi tarp namų ūkių ir prekiautojų meno kūriniais.

3.157. Vertybių gamybos vertė nustatoma bazinėmis kainomis. Visų kitų vertybių įsigijimai vertinami už jas sumokėtomis pirkėjų kainomis, įskaitant bet kokius tarpininkų mokesčius ar komisinius. Jei vertybės perkamos iš prekiautojų, taip pat įtraukiamos prekybos maržos. Vertybių pardavimų / perleidimų vertė nustatoma pardavėjo kainomis, atėmus bet kokius tarpininkams sumokėtus mokesčius ar komisinius. Sektorių rezidentų vertybių įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus pasinaikina ir lieka tik tarpininkų ir prekiautojų pelno dydis.

PREKIŲ IR PASLAUGŲ EKSPORTAS IR IMPORTAS (P.6 ir P.7)

3.158.  Apibrėžtis. Prekių ir paslaugų eksportas yra prekių ir paslaugų sandoriai (pardavimas, mainai, dovanojimas), kai rezidentai perleidžia ekonominės nuosavybės teises nerezidentams.

3.159.  Apibrėžtis. Prekių ir paslaugų importas yra prekių ir paslaugų sandoriai (pardavimas, mainai, dovanojimas), kai nerezidentai perleidžia ekonominės nuosavybės teises rezidentams.

3.160. Prekių ir paslaugų eksportui ir importui nepriskiriama:

a) Prekyba per padalinius, t. y.:

1) su įmonėmis rezidentėmis susijusių įmonių nerezidenčių nerezidentams pristatytos prekės arba suteiktos paslaugos, pvz., su tarptautinėmis bendrovėmis, priklausančiomis rezidentams arba jų kontroliuojamomis, susijusių užsienio įmonių parduodamos prekės arba paslaugos;

2) su įmonėmis nerezidentėmis susijusių įmonių rezidenčių rezidentams pristatytos prekės arba suteiktos paslaugos, pvz., su tarptautinėmis bendrovėmis susijusių šalies įmonių parduodamos prekės arba paslaugos;

b) Pirminių pajamų srautai į likusio pasaulio sektorių arba iš jo, pvz., atlygis darbuotojams, palūkanos ir pajamos iš tiesioginių investicijų. Pajamos iš tiesioginių investicijų gali apimti ir netiesioginių užmokesčių už įvairias paslaugas sumą, pvz., už darbuotojų mokymą, vadybos paslaugas, naudojimąsi patentais ir prekių ženklais;

c) Tarpvalstybinis finansinio turto ar nesukurto turto, pvz., žemės, pardavimas ar pirkimas.

3.161. Prekių ir paslaugų importas ir eksportas skirstomi į:

a) ES vidaus importą ir eksportą;

b) ES išorės importą ir eksportą.

Abi šios kategorijos vadinamos importu ir eksportu.

Prekių eksportas ir importas (P.61 ir P.71)

3.162. Prekių importu ir eksportu laikomi sandoriai, kai rezidentai ir nerezidentai perleidžia vieni kitiems ekonominės nuosavybės teises. Šis principas taikomas neatsižvelgiant į atitinkamą fizinį prekių judėjimą iš vienos šalies į kitą.

3.163. Kalbant apie prekių pristatymą iš vienos susijusios bendrovės kitai (tarp filialų, patronuojamųjų įmonių ar užsienio filialų): laikoma, kad ekonominės nuosavybės teisės pasikeičia tada, kai prekės pristatomos. Šis principas taikomas tik tada, kai prekes gaunanti įmonė prisiima atsakomybę už sprendimus dėl tiekimo masto ir kainų, taikytinų rinkoje parduodamai jų produkcijai.

3.164. Toliau nurodytais atvejais laikoma, kad prekės eksportuojamos, net jei jos nekerta šalies sienų:

a) kai tarptautiniuose vandenyse veikiančių vienetų rezidentų pagamintos prekės tiesiogiai parduodamos kitų šalių vienetams nerezidentams. Pavyzdžiui, nafta, gamtinės dujos, žvejybos produktai, išgelbėti jūriniai kroviniai;

b) vežimo įranga ar kita kilnojamoji įranga, nesusieta su konkrečia vieta;

c) perdavus prekių nuosavybės teises, tos prekės pametamos arba sunaikinamos, dar jų nepervežus per eksportuojančios šalies sieną;

d) prekybinio tarpininkavimo atvejais, t. y. kai rezidentas įsigyja prekę iš nerezidento ir po to ją perparduoda kitam nerezidentui, o pati prekė į prekybos tarpininko ekonomikos teritoriją nepatenka.

Tokie pat atvejai pasitaiko ir importuojant prekes.

3.165. Importuojant ir eksportuojant prekes rezidentai ir nerezidentai sudaro sandorius, susijusius su:

a) nepiniginiu auksu;

b) sidabro luitais, deimantais ir kitais brangiaisiais metalais ir brangakmeniais;

c) banknotais ir monetomis, kurie nėra apyvartoje, ir neišleistais vertybiniais popieriais (kaip prekėmis, ne pagal nominaliąją vertę);

d) elektra, dujomis ir vandeniu;

e) per sienas varomomis galvijų bandomis;

f) paštu siunčiamais siuntiniais;

g) valdžios sektoriaus eksportu, įskaitant dotacijomis ir paskolomis finansuotas prekes;

h) prekėmis, perduotomis rezervinių atsargų organizacijai arba iš jos gautomis;

i) įmonės rezidentės su ja susijusiai įmonei nerezidentei pristatytomis prekėmis, išskyrus perdirbti skirtas prekes;

j) įmonės rezidentės iš su ja susijusios įmonės nerezidentės gautomis prekėmis, išskyrus perdirbti skirtas prekes;

k) kontrabandinėmis prekėmis ar produktais, apie kuriuos mokesčių, pvz., importo muitų ir PVM, tikslais nebuvo pranešta;

l) kitomis neapskaitytomis siuntomis, pvz., dovanomis ir siuntomis, kurių vertė mažesnė už nustatytą minimalią privalomąją deklaruoti vertę.

3.166. Prekių importui ir eksportui nepriskiriamos šios prekės, nors jos ir gali būti vežamos per valstybės sieną:

a) per šalį tranzitu vežamos prekės;

b) prekės, išsiųstos iš šalies ambasadų, karinių bazių ar kitų kitoje šalyje esančių anklavų, arba siunčiamos į tokias vietas;

c) vežimo įranga ir kita kilnojamoji įranga, kurios iš šalies teritorijos išvežamos tik laikinai, nesikeičiant ekonominės nuosavybės teisėms, pvz., statybos įranga, naudojama įrengimo arba statybos darbams užsienyje;

d) įranga ir kitos prekės, siunčiamos į užsienį perdirbimui, techninei priežiūrai, aptarnavimui ar remontui; tai taip pat taikytina prekėms, perdirbtoms užsienyje taip, kad labai pasikeičia jų fizinės savybės;

e) kitos iš šalies laikinai išvežamos prekės, paprastai grąžinamos per metus nepakeistos būklės ir nepasikeitus ekonominės nuosavybės teisėms.

Pavyzdžiui, į užsienį parodoms ir pramoginiais tikslais siunčiamos prekės, pagal veiklos nuomą išnuomotos prekės, taip pat jei nuoma galioja kelis metus, ir prekės, grąžinamos nepardavus nerezidentams;

f) siunčiamos prekės, pamestos ar sunaikintos po to, kai buvo įvežtos į šalį, tačiau iki to, kai pasikeičia jų nuosavybės teisės.

3.167. Prekių importas ir eksportas į sąskaitas įrašomi tada, kai perduodamos prekių nuosavybės teisės. Laikoma, kad nuosavybės teisės pasikeičia tada, kai sandorio šalys tai įrašo į savo buhalteriją ar sąskaitas. Šis laikas gali nesutapti su įvairiais kitais sutartinio proceso etapais, pvz.:

a) įsipareigojimo laiku (sutarties data);

b) prekių ir paslaugų suteikimo laiku ir mokėjimo reikalavimo nustatymo laiku (perdavimo data);

c) minėto reikalavimo įvykdymo laiku (mokėjimo data).

3.168. Prekių importo ir eksporto vertė turi būti nustatoma franko laivo denio (FOB) verte eksportuojančios šalies pasienyje. Šią vertę sudaro:

a) prekių vertė bazinėmis kainomis;

b) pridėjus susijusias transporto ir platinimo paslaugas, suteiktas iki pasienio, įskaitant pakrovimo į transporto priemonę vežant toliau sąnaudas;

c) pridėjus visus mokesčius eksportuotoms prekėms, atėmus subsidijas; pristatant prekes ES viduje turimas omenyje PVM ir kiti prekių mokesčiai, sumokėti eksportuojančioje šalyje.

Išteklių ir panaudojimo lentelėse ir simetrinėse sąnaudų ir produkcijos lentelėse atskirų produktų grupių importo vertė nustatoma kainos, draudimo ir frachto (CIF) kaina importuojančios šalies pasienyje.

3.169.  Apibrėžtis. CIF kaina yra prekės, pristatytos iki importuojančios šalies pasienio, kaina arba rezidentui suteiktos paslaugos kaina, kol nesumokėti importo mokesčiai ar kiti importuojamoms prekėms ar prekybai nustatyti mokesčiai ir vežimo šalies viduje maržos.

3.170. Tam tikromis aplinkybėmis gali prireikti FOB vertės apytikrio apskaičiavimo ar pakaitalų:

a) prekių mainų vertė nustatoma bazinėmis kainomis, kurios būtų buvusios taikomos, jei prekės būtų buvusios parduodamos už grynuosius pinigus;

b) sandoriai vykdomi tarp susijusių įmonių: paprastai naudojamos faktinės perdavimo vertės. Vis dėlto, jei šios vertės skiriasi nuo rinkos kainų, jos pakeičiamos įvertiniu rinkos kainos atitikmeniu;

c) kai prekės perduodamos pagal finansinę nuomą: prekių vertė nustatoma pirkėjų kainomis, kurias moka nuomotojas, o ne bendrąja nuomos įmokų verte;

d) prekių importas įvertintas pagal muitinės duomenis (ES išorės prekybos atveju) arba Intrastato informaciją (ES vidaus prekybos atveju). Abiejuose šiuose duomenų šaltiniuose netaikomas FOB vertinimas – naudojama atitinkama CIF vertė ES pasienyje ir CIF vertė nacionaliniame pasienyje. Kadangi FOB vertės naudojamos tik labiausiai agreguotu lygmeniu, o CIF vertės naudojamos produktų grupių lygiu, šie pakeitimai taip pat taikomi labiausiai agreguotu lygmeniu: tai vadinama CIF/FOB koregavimu;

e) prekių importas ir eksportas vertinami pagal tyrimų informaciją arba įvairią ad hoc informaciją. Tokiais atvejais gaunama visa pardavimo vertė, suskirstyta pagal produktus. Įvertis pagrįstas pirkėjų kainomis, o ne FOB vertėmis.

Paslaugų eksportas ir importas (P.62 ir P.72)

3.171.  Apibrėžtis. Paslaugų eksportą sudaro visos rezidentų nerezidentams teikiamos paslaugos.

3.172.  Apibrėžtis. Paslaugų importą sudaro visos nerezidentų rezidentams teikiamos paslaugos.

3.173. Paslaugų eksportui taip pat priskiriama:

a) eksportuotų prekių vežimas nuo eksportuojančios šalies sienos, jei šias paslaugas teikia vežėjas rezidentas (3.3 lentelės 2 ir 3 atvejai);

b) importuotų prekių vežimo paslaugos, kurias teikia vežėjas rezidentas:

1) iki eksportuojančios šalies sienos, jei prekių vertė yra FOB, siekiant atsverti į FOB vertę įtrauktą vežimo vertę (3.4 lentelės 3 atvejis);

2) iki importuojančios šalies sienos, jei prekių vertė yra CIF, siekiant atsverti į CIF vertę įtrauktą vežimo vertę (3.4 lentelės 2 ir 3 (CIF) atvejai);

c) prekių vežimo paslaugos, teikiamos rezidentų nerezidentų vardu ir nesusijusios su prekių importu ar eksportu (pvz., prekių, kurios nelaikomos eksportuotomis, vežimas iš šalies ar vežimas ne šalies teritorijoje);

d) keleivių vežimo paslaugos, teikiamos vežėjų rezidentų nerezidentų vardu;

e) perdirbimo ir remonto veikla, vykdoma nerezidentų vardu; ši veikla į sąskaitas turi būti įrašoma grynaisiais dydžiais, t. y. kaip paslaugų eksportas, atėmus perdirbtų ar sutaisytų prekių vertę;

f) įrangos įrengimas užsienyje, jei projektas dėl savo pobūdžio yra trumpalaikis;

g) rezidentų nerezidentams teikiamos finansinės paslaugos, įskaitant tiesioginius ir netiesioginius mokėjimus už paslaugas, pvz., NAFTAP;

h) rezidentų nerezidentams teikiamos draudimo paslaugos pagal netiesioginio mokėjimo už paslaugas dydį;

i) turistų ir darbo reikalais keliaujančių asmenų nerezidentų išlaidos; išlaidos klasifikuojamos kaip paslaugos; išteklių ir panaudojimo lentelėse ir simetrinėse sąnaudų ir produkcijos lentelėse būtinas skirstymas pagal atitinkamus produktus;

j) nerezidentų išlaidos rezidentų teikiamoms sveikatos ir švietimo paslaugoms; įskaitant tiek šalies teritorijoje, tiek užsienyje teikiamas tokias paslaugas;

k) savininkų nerezidentų užimtų poilsinių būstų paslaugos (žr. 3.77 dalį);

l) nerezidentų rezidentams sumokėti autorių honorarai ir mokesčiai už licencijas, gaunami už leidimą teisėtai naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, pvz., patentais, autorių teisėmis, prekių ženklais, gamybos technologijomis, franšizėmis ir kt., ir už sukurtų originalų arba prototipų, pvz., rankraščių, paveikslų ir kt., naudojimą pagal licencinius susitarimus.

3.174. Paslaugų importas visiškai atitinka paslaugų eksportą (sąrašas pateiktas 3.173 dalyje) ir išsamiau apibūdinti reikia tik toliau nurodytų paslaugų importą.

3.175. Vežimo paslaugų importui priskiriama:

a) eksportuotų prekių vežimo iki eksportuojančios šalies sienos paslaugos, kurias teikia vežėjas nerezidentas, jei prekių vertė yra FOB, siekiant atsverti į FOB vertę įtrauktą vežimo vertę (3.3 lentelės 4 atvejis);

b) importuotų prekių vežimo paslaugos, kurias teikia vežėjas nerezidentas:

1) nuo eksportuojančios šalies sienos kaip atskiros vežimo paslaugos, jei importuotų prekių vertė yra FOB (3.4 lentelės 4 ir 5 (FOB) atvejai);

2) nuo importuojančios šalies sienos kaip atskiros vežimo paslaugos, jei importuotų prekių vertė yra CIF (šiuo atveju vežimo tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies sienų paslauga jau įtraukta į prekės CIF vertę, 3.4 lentelės 4 atvejis);

c) prekių vežimo paslaugos, teikiamos nerezidentų rezidentų vardu, nesusijusios su prekių importu ar eksportu (pvz., prekių vežimas tranzitu arba ne šalies teritorijoje);

d) tarptautinio ar šalies keleivių vežimo paslaugos, teikiamos vežėjų nerezidentų rezidentų vardu.

Vežimo paslaugų importui nepriskiriamas eksportuotų prekių vežimas nuo eksportuojančios šalies sienos, jei šias paslaugas teikia vežėjas nerezidentas (3.3 lentelės 5 ir 6 atvejai). Prekių eksportas vertinamas FOB ir visos šios vežimo paslaugos atitinkamai laikomos sandoriais tarp nerezidentų, t. y. tarp vežėjo nerezidento ir importuotojo nerezidento. Ši nuostata taikoma, kai už tokias vežimo paslaugas moka eksportuotojas pagal eksporto (CIF) sutartis.

3.176. Rezidentų tiesioginio pirkimo užsienyje formos importas yra visos prekės ir paslaugos, įsigytos rezidentų, keliaujančių užsienyje darbo arba asmeniniais reikalais. Šias dvi kategorijas būtina atskirti, nes jas reikia traktuoti skirtingai:

a) visos darbo reikalais keliaujančių asmenų su darbu susijusios išlaidos yra tarpinis vartojimas;

b) visos kitos išlaidos yra namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos, neatsižvelgiant į tai, ar jas patiria darbo reikalais keliaujantys asmenys ar kiti keliautojai.

3.177. Paslaugų importas ir eksportas į sąskaitas įrašomi tuo metu, kai jos importuojamos arba eksportuojamos. Šis laikas sutampa su laiku, kai paslaugos suteikiamos. Paslaugų importo vertė nustatoma pirkėjų kainomis, o paslaugų eksporto – bazinėmis kainomis.



3.3 lentelė.  Eksportuotų prekių vežimo traktavimas

Šalies teritorija

Teritorija tarp šalių

Importuojančios šalies teritorija

1.  vežėjas rezidentasimage

2.  vežėjas rezidentasimage

3.  vežėjas rezidentasimage

4.  vežėjas nerezidentasimage

5.  vežėjas nerezidentasimage

6.  vežėjas nerezidentasimage



 

Prekių eksportas (FOB)

Paslaugų eksportas

Prekių importas (CIF/FOB)

Paslaugų importas

1.

x

2.

x

3.

x

4.

x

x

5.

6.

3.178. Lentelės paaiškinimas. Pirmojoje lentelės dalyje nurodoma, kad yra šešios galimybės vežti eksportuotas prekes, atsižvelgiant į tai, ar vežėjas yra rezidentas, ir į vežimo maršrutą – iš šalies teritorijoje esančios vietovės iki šalies sienos; nuo šalies sienos iki importuojančios šalies sienos arba nuo importuojančios šalies sienos iki vietovės importuojančios šalies teritorijoje. Antrojoje lentelės dalyje nurodyta, kaip visais šiais šešiais atvejais į sąskaitas turi būti įrašomos vežimo išlaidos – kaip prekių eksportas, paslaugų eksportas, prekių importas arba paslaugų importas.



3.4 lentelė.  Importuotų prekių vežimo traktavimas

Šalies teritorija

Teritorija tarp šalių

Eksportuojančios šalies teritorija

1.  vežėjas rezidentasimage

2.  vežėjas rezidentasimage

3.  vežėjas rezidentasimage

4.  vežėjas nerezidentasimage

5.  vežėjas nerezidentasimage

6.  vežėjas nerezidentasimage



 

Importuotų prekių vertės nustatymas

Prekių importas

Paslaugų importas

Prekių eksportas (FOB)

Paslaugų eksportas

1.

CIF/FOB

2.

FOB

CIF

x

x

3.

CIF/FOB

x

x

4.

CIF/FOB

x

5.

FOB

CIF

x

x

6.

CIF/FOB

x

3.179. Lentelės paaiškinimas. Pirmojoje šios lentelės dalyje nurodoma, kad yra šešios galimybės vežti importuotas prekes, atsižvelgiant į tai, ar vežėjas yra rezidentas, ir į vežimo maršrutą – iš eksportuojančios šalies teritorijoje esančios vietovės iki eksportuojančios šalies sienos; nuo eksportuojančios šalies sienos iki importuojančios šalies sienos ir nuo (importuojančios) šalies sienos iki vietovės šalies teritorijoje. Antrojoje lentelės dalyje nurodyta, kaip visais šiais šešiais atvejais į sąskaitas turi būti įrašomos vežimo išlaidos – kaip prekių importas, paslaugų importas, prekių eksportas arba paslaugų eksportas. Kartais (2 ir 5 atveju) įrašymo į sąskaitas būdas priklauso nuo importuotų prekių vertės nustatymo principo. Reikėtų paminėti, kad, norint importuotų prekių vertę CIF pakeisti verte FOB, reikia:

a) atlikti CIF arba FOB koregavimą, t. y. 2 CIF perskaičiuoti į 2 FOB (taip sumažėja visas importas ir eksportas);

b) perklasifikuoti CIF arba FOB, t. y. 5 CIF perskaičiuoti į 5 FOB (taip visas importas ir eksportas nesikeičia).

ESAMŲ PREKIŲ SANDORIAI

3.180.  Apibrėžtis. Esamos prekės – jau vartotojo vartotos prekės (išskyrus atsargas).

3.181. Esamoms prekėms priskiriama:

a) pastatai ir kitos pagrindinės gamybos priemonės, kurias vienetai gamintojai parduoda kitiems vienetams:

1) toliau tiesiogiai naudoti;

2) sugriauti ar išardyti; gauti produktai yra žaliavos (pvz., metalo laužas) naujoms prekėms (pvz., plienui) gaminti;

b) vieno vieneto kitam parduotos vertybės;

c) ilgalaikio vartojimo prekės, kurias namų ūkiai parduoda kitiems vienetams:

1) toliau tiesiogiai naudoti;

2) išardyti ir paversti antrinėmis žaliavomis;

d) neilgalaikio vartojimo prekės (pvz., popieriaus atliekos, skudurai, seni drabužiai, buteliai ir pan.), kurias vienetai parduoda, kad jos būtų toliau naudojamos arba iš jų būtų gauta žaliavų naujoms prekėms gaminti.

Esamų prekių perdavimas į sąskaitas įrašomas kaip pardavėjo neigiamos, o pirkėjo – teigiamos išlaidos (įsigijimui).

3.182. Iš šios esamų prekių apibrėžties išeina, kad:

a) jei esamo ilgalaikio turto arba vertybės pardavimo sandoris vyksta tarp dviejų gamintojų rezidentų, jų bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo teigiamos ir neigiamos vertės visoje ekonomikoje išsilygina, išskyrus nuosavybės teisių perdavimo išlaidas;

b) jei esamas nekilnojamasis ilgalaikis turtas (pvz., pastatas) parduodamas nerezidentui, laikoma, kad pastarasis įsigyja finansinį turtą, t. y. menamo vieneto rezidento nuosavybės priemonę. Laikoma, kad šis menamas vienetas rezidentas įsigyja ilgalaikį turtą. Ilgalaikio turto pardavimo ir įsigijimo sandoriai sudaromi tarp vienetų rezidentų;

c) jei esamas kilnojamasis ilgalaikis turtas, pvz., laivas ar orlaivis, eksportuojamas, neigiamam bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui ekonomikoje atsverti teigiamas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas į sąskaitas neįrašomas;

d) ilgalaikio vartojimo prekės, pvz., transporto priemonės, gali būti priskiriamos ilgalaikiam turtui arba ilgalaikio vartojimo prekėms, atsižvelgiant į savininką ir jų paskirtį. Jei įmonė perduoda tokios prekės nuosavybės teises namų ūkiui, kad šis panaudotų jas galutiniam vartojimui, įmonės atžvilgiu į sąskaitas įrašomas neigiamas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas, o namų ūkio atžvilgiu – teigiamos vartojimo išlaidos. Jei namų ūkis perduoda tokių prekių nuosavybės teises įmonei, namų ūkio atžvilgiu į sąskaitas įrašomos neigiamos galutinio vartojimo išlaidos, o įmonės atžvilgiu – teigiamas bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas;

e) esamų vertybių sandoriai į sąskaitas turi būti įrašomi kaip vertybės įsigijimas (pirkėjo teigiamas bendrojo kapitalo formavimas) ir vertybės pardavimas / perleidimas (pardavėjo neigiamas bendrojo kapitalo formavimas). Jei viena iš sandorių šalių yra likusio pasaulio sektoriaus vienetas, turi būti įrašomas prekės importas ar eksportas. Jei vertybę parduoda namų ūkis, tai neįrašoma kaip neigiamos galutinio vartojimo išlaidos;

f) jei valdžios sektorius užsienio vienetams parduoda esamas karines ilgalaikio vartojimo prekes, tai įrašoma kaip prekių eksportas ir valdžios sektoriaus neigiamas pagrindinio kapitalo formavimas.

3.183. Esamų prekių sandoriai į sąskaitas įrašomi tuo metu, kai pasikeičia jų nuosavybės teisės. Vertei nustatyti taikomi susijusių produktų sandorio rūšį atitinkantys principai.

NESUKURTO TURTO ĮSIGIJIMAI ATĖMUS PARDAVIMUS / PERLEIDIMUS (NP)

3.184.  Apibrėžtis. Nesukurtą turtą sudaro turtas, atsiradęs ne kaip gamybos procesų rezultatas, kurį galima naudoti gaminant prekes ir teikiant paslaugas.

3.185. Nesukurto turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus skirstomi į tris kategorijas:

a) gamtos išteklių įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus (NP.1);

b) sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus (NP.2);

c) prestižo ir rinkodaros turto įsigijimai atėmus pardavimus (NP.3).

3.186. Gamtos ištekliams priskiriami:

a) žemė;

b) mineralų ir energinės atsargos;

c) neauginami biologiniai ištekliai;

d) vandens ištekliai;

e) radijo dažnių spektras;

f) kiti gamtos ištekliai.

Gamtos ištekliams nepriskiriamas sukurtas turtas – auginami biologiniai ištekliai. Auginamų biologinių išteklių įsigijimas ar pardavimas į sąskaitas įrašomas ne kaip gamtos išteklių įsigijimas atėmus pardavimus / perleidimus, o kaip pagrindinio kapitalo formavimas. Mokėjimai už gamtos išteklių laikiną naudojimą taip pat priskiriami ne gamtinių išteklių įsigijimui, o nuomai, t. y. kaip nuosavybės pajamos (žr. 15 skyrių „Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos“).

3.187. Žeme vadinama žemė, įskaitant paviršiaus dirvožemį ir susijusį paviršinį vandenį. Susijusiam paviršiniam vandeniui priskiriamas vidaus vanduo (telkiniai, ežerai, upės ir pan.), kurio nuosavybės teisėmis galima pasinaudoti.

3.188. Žemei nepriskiriami:

a) pastatai ar kiti statiniai, pastatyti ant žemės arba ją kertantys (pvz., keliai ir tuneliai);

b) vynuogynai, sodai ar kiti medžių ir augančių pasėlių ir pan. sodiniai;

c) iškastiniai ištekliai;

d) neauginami biologiniai ištekliai;

e) požeminiai vandens ištekliai.

a ir b punktų turtas yra sukurtas ilgalaikis turtas, c, d ir e punktų turtas yra nesukurtas.

3.189. Žemės ir kitų gamtos išteklių įsigijimų ir pardavimų / perleidimų vertė nustatoma esamomis rinkos kainomis, vyraujančiomis įsigijimo ar pardavimo / perleidimo metu. Gamtos išteklių sandoriai į pardavėjo ir pirkėjo sąskaitas įrašomi ta pačia verte. Į ją neįskaičiuojamos gamtos išteklių nuosavybės teisių perleidimo sąnaudos. Jos laikomos bendrojo pagrindinio kapitalo formavimu.

3.190. Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos yra nesukurtas turtas ir jam priskiriama:

a) prekybinės veiklos nuomos sutartys;

b) leidimai naudoti gamtos išteklius, pvz., žvejybos kvotos;

c) leidimai vykdyti tam tikrą veiklą, pvz., taršos leidimai ir licencijos tam tikram lošimo namų skaičiui arba taksi automobilių paslaugoms tam tikroje vietovėje;

d) išimtinės teisės į dar nepagamintas prekes ar nesuteiktas paslaugas, pvz., futbolo žaidėjų sutartys ir leidėjo išimtinės teisės leisti naujus tam tikro autoriaus veikalus.

3.191. Sutartys, nuomos sutartys ir licencijos yra nesukurto turto kategorija ir jai nepriskiriama šio turto veiklos nuoma; veiklos nuomos mokėjimai į sąskaitas įrašomi kaip tarpinis vartojimas.

Iš sutarčių, nuomos sutarčių ir licencijų įsigijimų ir pardavimų / perleidimų vertės atimamos susijusios nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos. Nuosavybės teisių perdavimo sąnaudos yra bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo dedamoji.

3.192.  Apibrėžtis. Prestižo ir rinkodaros turto vertė yra vertės, sumokėtos už veikiančią įmonę, ir jos turto atėmus jos įsipareigojimus, skirtumas. Visa turto atėmus įsipareigojimus vertė apskaičiuojama atskirai nustačius ir įvertinus visą turtą ir įsipareigojimus.

3.193. Prestižas į sąskaitas įrašomas tik jei jo vertė įrodoma rinkos sandoriu, pvz., parduodant visą bendrovę. Jei nustatytas rinkodaros turtas parduodamas atskirai nuo visos bendrovės, pardavimas priskiriamas šiam straipsniui.

3.194. Nesukurto turto įsigijimai atėmus pardavimus / perleidimus įrašomi į sektorių, visos ekonomikos ir likusio pasaulio sektoriaus kapitalo sąskaitas.




4   SKYRIUS

PASKIRSTOMIEJI SANDORIAI

4.01.  Apibrėžtis. Paskirstomieji sandoriai – sandoriai, kuriais gamybos metu sukurta pridėtinė vertė yra paskirstoma darbo jėgai, kapitalui ir valdžios sektoriui, taip pat sandoriai, kuriais perskirstomos pajamos ir turtas.

Išskiriami einamieji ir kapitalo pervedimai ir kapitalo pervedimais perskirstomas taupymas arba turtas, bet ne pajamos.

ATLYGIS DARBUOTOJAMS (D.1)

4.02.  Apibrėžtis. Atlygis darbuotojams (D.1) – visas darbdavio darbuotojui mokamas atlygis pinigais arba natūra už darbą, kurį darbuotojas atliko per ataskaitinį laikotarpį.

Atlygį darbuotojams sudaro:

a) darbo užmokestis (D.11):

 darbo užmokestis pinigais,

 darbo užmokestis natūra;

b) darbdavių socialinės įmokos (D.12):

 faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121):

 

 faktinės darbdavių pensijų įmokos (D.1211),

 faktinės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1212),

 sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122):

 

 sąlyginės darbdavių pensijų įmokos (D.1221),

 sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1222).

Darbo užmokestis (D.11)

Darbo užmokestis pinigais

4.03. Darbo užmokesčiui pinigais priskiriamos darbuotojo mokamos socialinės įmokos, pajamų mokesčiai ir kiti mokėjimai, įskaitant mokėjimus, kuriuos darbdavys faktiškai išskaito ir darbuotojo vardu sumoka socialinio draudimo sistemoms, mokesčių institucijoms ir pan.

Darbo užmokesčiui pinigais priskiriamas šių rūšių atlygis:

a) reguliariai mokamas bazinis darbo užmokestis;

b) padidinti mokėjimai, kaip antai mokėjimai už viršvalandžius, darbą naktį, savaitgaliais, darbą nemaloniomis ar pavojingomis sąlygomis;

c) pragyvenimo išlaidų, apgyvendinimo ir ekspatriacijos išmokos;

d) pagal skatinimo programas mokamos priemokos ar kitos ypatingos išmokos, siejamos su bendrais įmonės rezultatais; priemokos, kurių mokėjimas siejamas su našumu arba pelnu, Kalėdų ir Naujųjų metų premijos, išskyrus darbuotojų socialines išmokas (žr. 4.07 dalies c punktą), „tryliktasis“ ir „keturioliktasis“ atlyginimai (metinės priemokos);

e) transporto išlaidų vykstant į darbą ir iš darbo kompensavimo išmokos, išskyrus išmokas ar kompensacijas, kuriomis atlyginamos darbuotojų kelionių, perkėlimo į kitą darbo vietą, persikraustymo ir pramogų išlaidos, kurias jie patiria eidami savo pareigas (žr. 4.07 dalies a punktą);

f) atostoginiai, mokami už valstybinių švenčių ar metinių atostogų laiką;

g) darbuotojams mokami komisiniai, arbatpinigiai, tantjemos ir honorarai;

h) darbdavių darbuotojams pagal taupymo programas mokamos išmokos;

i) ypatingos išmokos iš įmonės išeinantiems darbuotojams, kuomet jos mokamos ne pagal kolektyvinę sutartį;

j) darbdavių darbuotojams pinigais mokama parama būstui išlaikyti.

Darbo užmokestis natūra

4.04.  Apibrėžtis. Darbo užmokestis natūra – prekės ir paslaugos arba kita nepiniginė nauda, kurią darbdavys nemokamai arba mažesne kaina teikia savo darbuotojams ir kurią darbuotojai bet kada savo nuožiūra gali naudoti savo ar savo namų ūkių narių reikmėms ir norams tenkinti.

4.05. Darbo užmokesčio natūra pavyzdžiai:

a) maistas ir gėrimai, įskaitant suvartojamus per komandiruotes, išskyrus specialų maistą ir gėrimus, kurių reikia dėl ypatingų darbo sąlygų. Darbo užmokesčiui natūra taip pat priskiriamos kainų lengvatos, kuriomis darbuotojai naudojasi valgydami nemokamose ar dotuojamose valgyklose arba pagal pietų talonus;

b) savo reikmėms teikiamos ir perkamos būsto ar apgyvendinimo paslaugos, kuriomis gali naudotis visi darbuotojo namų ūkio nariai;

c) uniformos arba kiti specialūs drabužiai, kuriuos darbuotojai dažnai dėvi ne tik darbo vietoje;

d) asmeniniam darbuotojų naudojimui skirtos transporto priemonės arba kitos ilgalaikio vartojimo prekės;

e) įmonėje pagaminta produkcija (prekės ir paslaugos), kuria įmonės darbuotojai gali naudotis nemokamai: geležinkelių ir oro transporto bendrovių darbuotojų kelionės, nemokamos anglys angliakasiams arba nemokami maisto produktai žemės ūkio darbuotojams;

f) sporto ir poilsio įranga bei atostogų būstai, skirti naudoti darbuotojams ir jų šeimų nariams;

g) vežimas į darbą ir iš darbo, išskyrus vežimą darbo valandomis, automobilių stovėjimo aikštelės, jeigu kitaip už tai reikėtų mokėti;

h) darbuotojų vaikų priežiūra;

i) darbdavių darbuotojų naudai atliekami mokėjimai darbo taryboms ar panašiems organams;

j) darbuotojams paskirstomos premijinės akcijos;

k) paskolos darbuotojams lengvatine palūkanų norma. Šios lengvatos vertė apskaičiuojama iš sumos, kurią darbuotojas turėtų sumokėti, jeigu paskolą turėtų grąžinti mokėdamas rinkos palūkanas, atėmus faktiškai sumokėtų palūkanų sumą. Lengvata įrašoma į pajamų formavimo sąskaitą kaip darbo užmokestis, o atitinkamos darbuotojo darbdaviui mokamos sąlyginės palūkanos įrašomos į pirminio pajamų paskirstymo sąskaitą;

l) akcijų pasirinkimo sandoriai, kai darbdavys darbuotojui suteikia galimybę ateityje tam tikrą dieną už nustatytą kainą įsigyti vertybinių popierių arba akcijų (žr. 4.168–4.178 dalis);

m) pajamos iš neapskaitytos veiklos bendrovių sektoriuose, pervedamos darbuotojų, kurie toje veikloje dalyvauja, asmeniniam vartojimui.

4.06. Darbuotojams kaip darbo užmokestis natūra teikiamos prekės ir paslaugos vertinamos bazinėmis kainomis, kai darbdavys jas gamina (teikia), ir pirkėjų kainomis, kai darbdavys jas perka. Jeigu prekės ir paslaugos teikiamos nemokamai, visa darbo užmokesčio natūra vertė apskaičiuojama remiantis tų prekių ir paslaugų bazinėmis kainomis (arba pirkėjų kainomis, kai darbdavys yra pirkėjas). Ši vertė sumažinama suma, kurią sumoka darbuotojas, kai prekės ir paslaugos teikiamos ne nemokamai, o lengvatinėmis kainomis.

4.07. Darbo užmokesčiui nepriskiriama:

a) gamybos procesui būtinos darbdavių išlaidos. Pavyzdžiai:

1) išmokos arba kompensacijos, kuriomis atlyginamos darbuotojų kelionių, perkėlimo į kitą darbo vietą, persikraustymo ir pramogų išlaidos, kurias jie patiria eidami savo pareigas;

2) darbo vietos įrengimo, dėl darbo pobūdžio būtino sveikatos tikrinimo ir darbo drabužių, dėvimų darbe, išlaidos;

3) apgyvendinimo darbo vietoje paslaugos, kuriomis negali naudotis darbuotojų namų ūkių nariai, pavyzdžiui, statybininkų vagonėliai, bendrabučiai, darbininkų nakvynės namai ir nameliai;

4) specialus maistas arba gėrimai, kurių reikia dėl ypatingų darbo sąlygų;

5) darbuotojams mokamos išmokos už įrankių, įrangos arba specialių drabužių, kurių reikia jų darbui, pirkimą arba ta jų darbo užmokesčio dalis, kurią pagal darbo sutartį darbuotojai turi skirti minėtiems pirkiniams. Jeigu darbuotojams, kurie pagal darbo sutartį turi įsigyti įrankius, įrangą, specialius drabužius ir kt., atlyginamos ne visos išlaidos, likusi jų išlaidų suma atimama iš jų gaunamo darbo užmokesčio ir atitinkamai padidinamas darbdavių tarpinis vartojimas.

Išlaidos prekėms ir paslaugoms, kurias darbdaviai privalo parūpinti darbuotojams, kad šie galėtų atlikti savo darbą, yra laikomos darbdavių tarpiniu vartojimu;

b) darbo užmokesčio sumos, kurias darbdaviai laikinai moka darbuotojams ligos, motinystės atostogų, nelaimingo atsitikimo darbe, negalios ir panašiais atvejais. Tokie mokėjimai yra laikomi kitomis socialinio draudimo ne pensijų išmokomis (D.6222), ir tokios pat sumos į sąskaitas įrašomos kaip sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1222);

c) kitos su užimtumu susijusios socialinio draudimo išmokos, mokamos kaip vaikų, sutuoktinių, šeimos, mokymosi ar kitos išlaikytiniams skirtos išmokos, taip pat darbuotojams ir jų šeimų nariams nemokamai teikiamos medicinos paslaugos (išskyrus paslaugas, kurios yra būtinos dėl darbo pobūdžio);

d) darbdavio mokami mokesčiai, susiję su darbo užmokesčiu, pavyzdžiui, darbo užmokesčio fondo mokestis. Tokie įmonių mokami mokesčiai apskaičiuojami kaip mokamo darbo užmokesčio dalis arba kaip vienam darbuotojui tenkanti fiksuota suma. Jie laikomi kitais gamybos mokesčiais;

e) mokėjimai namuose dirbantiems asmenims pagal produkcijos vieneto tarifus. Jeigu namuose dirbančio asmens gaunamų pajamų dydis priklauso nuo gamybos, už kurią tas asmuo atsakingas, metu sukurtos produkcijos vertės, neatsižvelgiant į darbo apimtį, toks atlyginimas reiškia, kad dirbantysis yra savarankiškai dirbantis asmuo.

Darbdavių socialinės įmokos (D.12)

4.08.  Apibrėžtis. Darbdavių socialinės įmokos – socialinės įmokos, kurias darbdaviai moka pagal socialinės apsaugos sistemas arba kitas su užimtumu susijusias socialinio draudimo sistemas, skirtas jų darbuotojų teisėms į socialines išmokas užtikrinti.

Socialinių įmokų, kurias darbdaviai sumoka, kad būtų užtikrinta jų darbuotojų teisė į socialines išmokas, suma į sąskaitas įrašoma kaip atlygis darbuotojams. Darbdavių socialinės įmokos gali būti faktinės arba sąlyginės.

Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121)

4.09.  Apibrėžtis. Faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121) – sumos, kurias darbdaviai moka draudikams (socialinės apsaugos ir kitoms su užimtumu susijusioms socialinio draudimo sistemoms) savo darbuotojų naudai. Tokiems mokėjimams priskiriamos privalomosios, įprastinės, sutartinės ir savanoriškosios draudimo nuo socialinės rizikos ar reikmių įmokos.

Nors šias įmokas darbdaviai tiesiogiai moka draudikams, jos yra laikomos sudedamąja atlygio darbuotojams dalimi. Vėliau jos įrašomos į sąskaitas kaip darbuotojų draudikams mokamos įmokos.

Faktinės darbdavių socialinės įmokos skirstomos į dvi kategorijas – su pensijomis susijusias įmokas ir su kitomis išmokomis susijusias įmokas, kurios į sąskaitas įrašomos atskirai kaip:

a) faktinės darbdavių pensijų įmokos (D.1211);

b) faktinės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1212).

Faktinės darbdavių ne pensijų įmokos yra susijusios su jų darbuotojų socialine rizika ir tokiomis reikmėmis (išskyrus pensijas) kaip liga, motinystė, nelaimingas atsitikimas darbe, negalia, atleidimas iš darbo ir pan.

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122)

4.10.  Apibrėžtis. Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122) atitinka kitas socialinio draudimo išmokas (D.622) (atėmus darbuotojų socialines įmokas), kurias darbdaviai tiesiogiai moka savo darbuotojams, buvusiems darbuotojams ir kitiems teisę jas gauti turintiems asmenims, nedalyvaujant draudimo bendrovei ar autonominiam pensijų fondui ir šiam tikslui nesukuriant specialaus fondo ar atskiro rezervo.

Sąlyginės darbdavių socialinės įmokos skirstomos į dvi kategorijas:

a) Sąlyginės darbdavių pensijų įmokos (D.1221)

Pensijų socialinio draudimo sistemos yra skirstomos į nustatyto dydžio įmokų sistemas ir nustatyto dydžio išmokų sistemas.

Pagal nustatyto dydžio įmokų sistemą išmokos nustatomos remiantis sistemai sumokėtomis įmokomis ir lėšų investavimo grąža. Visa rizika dėl išmokų dydžio tenka į pensiją išeinančiam darbuotojui. Taikant tokias sistemas sąlyginių įmokų nėra, išskyrus atvejus, kai darbdavys pats valdo sistemą. Tuo atveju sistemos valdymo sąnaudos yra laikomos sąlygine įmoka, kuri mokama darbuotojui kaip atlygio darbuotojams dalis. Be to, ši suma įrašoma į sąskaitas kaip namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos finansinėms paslaugoms.

Pagal nustatyto dydžio išmokų sistemą nariams mokėtinos išmokos nustatomos pagal sistemos taisykles, t. y. taikant formulę, pagal kurią nustatomas mokėjimas arba minimalus mokėjimas. Paprastai pagal nustatyto dydžio išmokų sistemą įmokas moka ir darbdavys, ir darbuotojas; darbuotojo įmoka yra privaloma ir apskaičiuojama kaip procentinė esamo atlyginimo dalis. Visos sąnaudos, susijusios su garantija mokėti nustatyto dydžio išmokas, tenka darbdaviui. Jam tenka visa su išmokų mokėjimu susijusi rizika.

Pagal nustatyto dydžio išmokų sistemą darbdavys moka sąlyginę įmoką, kuri apskaičiuojama kaip nurodyta toliau.

Sąlyginė darbdavio įmoka apskaičiuojama taip:

iš išmokų padidėjimo dėl einamojo laikotarpio užimtumo

atimama

faktinių darbdavio įmokų suma

atimama

darbuotojo mokamų įmokų suma

pridedamos

sistemos valdymo sąnaudos.

Kai kurios sistemos gali būti apibūdinamos kaip neįmokinės, nes nei darbdaviai, nei darbuotojai nemoka faktinių įmokų. Vis dėlto sąlyginė darbdavio įmoka apskaičiuojama laikantis pirmiau pateiktų nuostatų.

Tais atvejais, kai valdžios sektoriaus darbuotojams skirtų sistemų pensiniai įsipareigojimai / teisės neįrašomi į pagrindines sąskaitas, valdžios sektoriaus sąlyginės darbdavių pensijų įmokos turi būti apskaičiuojamos remiantis aktuariniais skaičiavimais. Tik tais atvejais, kai taikant aktuarinius skaičiavimus neįmanoma gauti pakankamai patikimų rezultatų, valdžios sektoriaus darbdavių sąlyginės pensijų įmokos apytiksliai vertinamos kitais dviem būdais:

1) pagal pagristą dabartiniams darbuotojams mokamo darbo užmokesčio procentinę dalį arba

2) prilyginant jas einamųjų mokėtinų išmokų ir faktinių mokėtinų įmokų (kurias turi mokėti ir darbuotojai, ir valdžios sektorius kaip darbdavys) skirtumui.

b) Sąlyginės darbdavių ne pensijų įmokos (D.1222)

Tai, kad tam tikros socialinės išmokos yra mokamos ne per socialinės apsaugos fondus ar kitus draudikus, bet tiesiogiai darbdavių, nereiškia, kad jos neturi būti įrašomos į sąskaitas kaip socialinės gerovės išmokos. Su šiomis išmokomis susijusios sąnaudos sudaro darbdavių darbo sąnaudų dalį, todėl jos taip pat priskiriamos atlygiui darbuotojams. Todėl tokiems darbuotojams priskiriamo atlyginimo vertė yra lygi socialinių įmokų, kurių reikia norint garantuoti teisę į atitinkamas socialines išmokas, sumai. Apskaičiuojant tas sumas atsižvelgiama į visas faktines darbdavio arba darbuotojo įmokas, ir jos priklauso ne tik nuo einamųjų išmokų lygio, bet ir nuo to, kaip ateityje gali keistis pagal šias sistemas darbdavių turimi įsipareigojimai, atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip numatomi esamų ir buvusių darbuotojų skaičiaus, amžiaus pasiskirstymo ir gyvenimo trukmės pokyčiai. Todėl sąlyginių įmokų vertės grindžiamos tokiais pat aktuariniais skaičiavimais, pagal kuriuos draudimo bendrovės nustato įmokų dydį.

Tačiau praktiškai gali būti sunku tiksliai apskaičiuoti tokių sąlyginių įmokų dydį. Norėdama apskaičiuoti savo galimus būsimus įsipareigojimus, įmonė gali pati atlikti vertinimus, tarkim, remdamasi įmokomis pagal panašias kaupiamąsias sistemas; tokie vertinimai gali būti naudojami, kai įmanoma. Kitas tinkamas metodas – naudoti pagrįstą esamiems darbuotojams mokamo darbo užmokesčio procentinę dalį. Priešingu atveju vienintelė galimybė – remtis nekaupiamosiomis ne pensijų išmokomis, kurias darbdavys turi mokėti per tą patį ataskaitinį laikotarpį, vertinant tai kaip sąlyginį atlyginimą, kurio reikėtų sąlyginėms įmokomos padengti. Einamuoju laikotarpiu faktiškai sumokėtos išmokos yra tinkamas įmokų ir susijusio sąlyginio atlyginimo įvertis.

4.11. Sektorių sąskaitose tiesioginių socialinių išmokų sąnaudos, visų pirma, nurodomos pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusėje kaip atlygio darbuotojams dalis, o antra – kaip socialinės išmokos antrinio pajamų paskirstymo sąskaitos panaudojimo pusėje. Siekiant subalansuoti antrinio pajamų paskirstymo sąskaitą, daroma prielaida, kad darbuotojų namų ūkiai grąžina darbdavių sektoriams sąlygines darbdavių socialines įmokas, kuriomis (prireikus kartu su darbuotojų socialinėmis įmokomis) yra finansuojamos tų pačių darbdavių jiems mokamos tiesioginės socialinės gerovės išmokos. Ši menama grandinė yra panaši į darbdavių faktinių socialinių įmokų, kurios nurodomos namų ūkių sąskaitose, grandinę ir laikoma, kad tuomet namų ūkiai jas sumoka draudikams.

4.12. Atlygio darbuotojams įrašymo į sąskaitas laikas:

a) darbo užmokestis (D.11) įrašomas į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo atliekamas darbas. Tačiau ad hoc priemokos arba kitos specialiosios išmokos (pavyzdžiui, 13-asis atlyginimas) įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo jos turi būti mokamos. Akcijų pasirinkimo sandorių įrašymo į sąskaitas laikas turėtų būti paskirstytas per laikotarpį, kurio pradžia – teisių suteikimo diena, o pabaiga – teisių įsigaliojimo diena. Jei nėra tinkamų duomenų, pasirinkimo sandorio vertė į sąskaitas įrašoma teisių įsigaliojimo dieną;

b) faktinės darbdavių socialinės įmokos (D.121) įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo atliekamas darbas;

c) sąlyginės darbdavių socialinės įmokos (D.122) įrašomos į sąskaitas pagal šias kategorijas:

1) jei šios įmokos yra privalomųjų tiesioginių socialinių išmokų atitikmuo, jos įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo atliekamas darbas;

2) jei šios įmokos yra savanoriškųjų tiesioginių socialinių išmokų atitikmuo, jos įrašomos į sąskaitas tą laikotarpį, kuriuo mokamos šios išmokos.

4.13. Atlygį darbuotojams sudaro:

a) darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams rezidentams;

b) darbdavių nerezidentų atlygis darbuotojams rezidentams;

c) darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams nerezidentams.

Duomenys, nurodyti a-c punktuose, į sąskaitas įrašomi taip:

1) darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams rezidentams ir nerezidentams, kuris apima a ir c punktus, įrašomas į darbdavių sektorių ir ekonominės veiklos rūšių pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusę;

2) darbdavių rezidentų ir nerezidentų atlygis darbuotojams rezidentams, kuris apima a ir b punktus, įrašomas į namų ūkių pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos išteklių pusę;

3) b punktas – darbdavių nerezidentų atlygis darbuotojams rezidentams – įrašomas į išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų panaudojimo pusę;

4) c punktas – darbdavių rezidentų atlygis darbuotojams nerezidentams – įrašomas į išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusę.

GAMYBOS IR IMPORTO MOKESČIAI (D.2)

4.14.  Apibrėžtis. Gamybos ir importo mokesčiai (D.2) – privalomieji neatlyginami mokėjimai pinigais arba natūra, kuriais valdžios sektorius arba Europos Sąjungos institucijos apmokestina prekių ir paslaugų gamybą ir importą, darbo jėgos įdarbinimą, žemės, pastatų arba kito gamyboje naudojamo turto nuosavybę arba naudojimą. Tokie mokesčiai yra mokami nepriklausomai nuo gaunamo pelno.

4.15. Gamybos ir importo mokesčius sudaro:

a) mokesčiai produktams (D.21):

1) pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM) (D.211);

2) importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212);

 importo muitai (D.2121),

 importo mokesčiai, išskyrus PVM ir muitus (D.2122);

3) mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214);

b) kiti gamybos mokesčiai (D.29).

Mokesčiai produktams (D.21)

4.16.  Apibrėžtis. Mokesčiai produktams (D.21) – mokesčiai, mokami už konkrečios pagamintos (sukurtos) ar realizuotos prekės arba paslaugos vienetą. Mokestis gali būti nustatomas kaip konkreti pinigų suma, mokėtina už prekės ar paslaugos kiekio vienetą, arba apskaičiuojamas kaip tam tikra vieneto kainos ar sukurtų prekių ir paslaugų vertės procentinė dalis. Produktui apskaičiuoti mokesčiai, neatsižvelgiant į tai, kuris institucinis vienetas juos moka, priskiriami mokesčiams produktams, išskyrus atvejus, kai jie konkrečiai įrašomi į kitą poziciją.

Pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai (PVM) (D.211)

4.17.  Apibrėžtis. Pridėtinės vertės pobūdžio mokestis (PVM) – prekių arba paslaugų mokestis, kurį įmonės renka etapais ir kuriuo galiausiai apmokestinamas galutinis pirkėjas.

Šiai pozicijai priskiriamas pridėtinės vertės mokestis, kurį renka valdžios sektorius ir kuris yra taikomas vietiniams ir importuojamiems produktams, ir kiti atskaitomieji mokesčiai, taikomi pagal taisykles, panašias į taikomas PVM. Visi pridėtinės vertės pobūdžio mokesčiai toliau vadinami PVM. Visiems PVM pobūdžio mokesčiams būdinga tai, kad gamintojai privalo valdžios sektoriui mokėti tik tą sumą, kuri atitinka jų pardavimo PVM ir jų pačių tarpiniam vartojimui ar bendrojo pagrindinio kapitalo formavimui skirto pirkimo PVM skirtumą.

PVM įrašomas į sąskaitas grynąja verte; tai reiškia, kad:

a) produkcijos ir importo vertė nustatoma neįskaičiuojant sąskaitose faktūrose nurodyto PVM;

b) prekių ir paslaugų įsigijimas į sąskaitas įrašomas kartu su neatskaitomu PVM. PVM į sąskaitas įrašomas ne kaip pardavėjų, o kaip pirkėjų mokamas mokestis, ir tik tų pirkėjų, kurie negali jo išskaičiuoti. Didžioji PVM dalis į sąskaitas įrašoma kaip už galutinį panaudojimą, daugiausia namų ūkių, sumokėta suma.

Vertinant visą ekonomiką, PVM yra lygus viso sąskaitose faktūrose nurodyto PVM ir viso atskaitomo PVM skirtumui (žr. 4.27 dalį).

Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212)

4.18.  Apibrėžtis. Importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM (D.212) – privalomieji mokėjimai, išskyrus PVM, kuriais valdžios sektorius arba Europos Sąjungos institucijos apmokestina importuojamas prekes, kad jos galėtų būti išleistos į laisvą apyvartą ekonominėje teritorijoje, ir paslaugas, kurias vienetams rezidentams teikia vienetai nerezidentai.

Privalomiems mokėjimams priskiriami:

a) importo muitai (D.2121): importo muitus sudaro muitai arba kiti importo mokesčiai, mokami už tam tikros rūšies prekes pagal muitų tarifų sąrašus, kai tos prekės yra įvežamos vartoti į jų naudojimo šalies ekonominę teritoriją;

b) importo mokesčiai, išskyrus PVM ir importo muitus (D.2122).

Šiai pozicijai priskiriami:

1) importuojamų žemės ūkio produktų mokesčiai;

2) importuojamiems produktams taikomos kompensuojamosios pinigų sumos;

3) akcizai ir specialūs mokesčiai tam tikriems importuotiems produktams, su sąlyga, kad tokius akcizus ir mokesčius už panašius vidaus kilmės produktus moka patys gamintojai;

4) bendrieji pardavimo mokesčiai, mokami už importuojamas prekes ir paslaugas;

5) specifinių paslaugų, kurias ekonominėje teritorijoje vienetams rezidentams teikia vienetai nerezidentai, mokesčiai;

6) tam tikros prekės arba paslaugos importo monopolį turinčių valstybės įmonių pelnas, kuris yra pervedamas valstybei.

Grynieji importo mokesčiai ir muitai, išskyrus PVM, yra skaičiuojami iš importo mokesčių ir muitų, išskyrus PVM (D.212), atimant importo subsidijas (D.311).

Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214)

4.19.  Apibrėžtis. Mokesčiai produktams, išskyrus PVM ir importo mokesčius (D.214) – prekių ir paslaugų mokesčiai, kurie tampa mokėtini, kai tos prekės ar paslaugos pagaminamos (sukuriamos), eksportuojamos, parduodamos, perleidžiamos, išnuomojamos arba pristatomos, arba kai jos panaudojamos savoms reikmėms tenkinti arba nuosavam kapitalui formuoti.

4.20. Visų pirma šiai pozicijai priskiriami:

a) akcizai ir vartojimo mokesčiai (išskyrus priskiriamus importo mokesčiams ir muitams);

b) žyminiai mokesčiai, kuriais apmokestinami tam tikri parduodami produktai (alkoholiniai gėrimai, tabakas ir pan.) ir išduodami oficialūs dokumentai ar čekiai;

c) finansinių ir kapitalo sandorių mokesčiai, mokami už nefinansinio ir finansinio turto, įskaitant užsienio valiutą, pirkimą arba pardavimą. Šie mokesčiai tampa mokėtini tada, kai keičiasi žemės arba kito turto nuosavybės teisės, išskyrus atvejus, kai nuosavybė keičiasi dėl kapitalo pervedimų (daugiausia paveldimo ir dovanojamo turto atveju). Jie laikomi tarpininkų paslaugų mokesčiais;

d) automobilių registracijos mokesčiai;

e) pramogų mokesčiai;

f) loterijų, azartinių lošimų ir lažybų mokesčiai, išskyrus laimėjimų mokesčius;

g) draudimo įmokų mokesčiai;

h) kiti specifinių paslaugų mokesčiai: viešbučių, apgyvendinimo, restoranų, transporto, ryšių, reklamos paslaugų mokesčiai;

i) bendrieji pardavimo arba apyvartos mokesčiai (išskyrus PVM pobūdžio mokesčius): šiems mokesčiams priskiriami gamintojų didmeninio ir mažmeninio pardavimo mokesčiai, pirkimo mokesčiai, apyvartos mokesčiai;

j) fiskalinių monopolijų, išskyrus tas, kurios turi tam tikrų prekių ar paslaugų (nurodytų D.2122) importo monopolį, pelnas, kuris yra pervedamas valstybei. Fiskalinės monopolijos yra valstybės įmonės, kurioms suteikiama monopolinė teisė gaminti arba platinti tam tikros rūšies prekes ar paslaugas, kad gautų pajamų, o ne tam, kad prisidėtų prie valstybės ekonominės ar socialinės politikos įgyvendinimo. Jei valstybės įmonei monopolinė teisė suteikiama įgyvendinant tikslingą ekonominę ar socialinę politiką dėl specifinio prekės, paslaugos ar gamybos technologijos pobūdžio (pvz., komunalinių paslaugų, pašto, ryšių, geležinkelių ir kt. įmonės), tokia įmonė nelaikoma fiskaline monopolija;

k) eksporto muitai ir eksportui taikomos kompensuojamosios pinigų sumos.

4.21. Grynieji mokesčiai produktams yra apskaičiuojami iš mokesčių produktams (D.21) atėmus subsidijas produktams (D.31).

Kiti gamybos mokesčiai (D.29)

4.22.  Apibrėžtis. Kiti gamybos mokesčiai (D.29) – visi mokesčiai, kuriuos įmonės turi mokėti vykdydamos gamybinę veiklą, neatsižvelgiant į pagamintų (sukurtų) ar parduotų prekių ir paslaugų kiekį ir vertę.

Kiti gamybos mokesčiai gali būti taikomi gamybos procese naudojamai žemei, ilgalaikiam turtui, darbo jėgai, taip pat tam tikros rūšies veiklai ar sandoriams.

4.23. Kitiems gamybos mokesčiams (D.29) priskiriami:

a) žemės, pastatų ar kitų objektų, kuriuos įmonės (įskaitant būstą užimančius savininkus) naudoja gamyboje, nuosavybės arba naudojimo mokesčiai;

b) ilgalaikio turto (pvz., transporto priemonių, mašinų ir įrenginių) naudojimo gamyboje mokesčiai, nepriklausomai nuo to, ar toks turtas yra nuosavas, ar nuomojamas;

c) darbo užmokesčio fondo mokesčiai;

d) su gamyba susijusių tarptautinių sandorių (pvz., užsienio kelionių, užsienio pervedimų ar panašių sandorių su nerezidentais) mokesčiai;

e) mokesčiai, kuriuos įmonės moka už verslo ir profesines licencijas, jei jos išduodamos be kitų sąlygų, sumokėjus reikiamą sumą. Nors mainais už sumokėtą mokestį valdžios sektorius išduoda sertifikatą ar leidimą, šiuo atveju galima manyti, kad tokie mokesčiai yra tik priemonė pajamoms didinti. Vis dėlto, jei valdžios sektorius naudoja licencijas kaip priemonę tikrai reguliavimo funkcijai vykdyti, pavyzdžiui, prieš išduodant licenciją tikrinamas verslo patalpų tinkamumas ar sauga, naudojamų įrenginių patikimumas ar sauga, samdomų darbuotojų profesinė kompetencija ar gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kokybė bei atitiktis reikalavimams, minėti mokėjimai yra laikomi suteiktų paslaugų pirkimu, išskyrus atvejus, kai už licencijas imamos sumos yra visiškai neproporcingos, palyginti su valdžios sektoriaus atliktų tikrinimų sąnaudomis;

f) su gamybine veikla susijusios taršos mokesčiai. Tai mokesčiai, kuriais apmokestinamas nuodingųjų dujų, skysčių ar kitų kenksmingųjų medžiagų išmetimas ar išleidimas į aplinką. Šiems mokesčiams nepriskiriami mokėjimai už valstybės valdžios institucijų atliekamą atliekų arba nuodingųjų medžiagų surinkimą ir šalinimą, nes šie mokėjimai priskiriami įmonių tarpiniam vartojimui;

g) ne visos grąžintos PVM sumos, susidarančios taikant žemės ūkiui būdingą vienodo tarifo sistemą.

4.24. Kitiems gamybos mokesčiams nepriskiriami mokesčiai, kuriais apmokestinamas naudojimasis transporto priemonėmis ir pan. asmeninėms namų ūkių reikmėms tenkinti, nes jie į sąskaitas įrašomi kaip einamieji pajamų, turto ir kt. mokesčiai.

Europos Sąjungos institucijoms mokami gamybos ir importo mokesčiai

4.25. Europos Sąjungos institucijoms mokamiems gamybos ir importo mokesčiams priskiriami šie nacionalinių valdžios institucijų Europos Sąjungos institucijų vardu renkami mokesčiai: įplaukos, gaunamos įgyvendinant bendrą žemės ūkio politiką: importuojamų žemės ūkio produktų mokesčiai, eksporto ir importo apmokestinimas kompensuojamosiomis pinigų sumomis, cukraus gamybos mokesčiai ir izogliukozės mokestis, bendros atsakomybės pieno ir grūdų mokesčiai; įplaukos, gaunamos iš prekybos su trečiosiomis šalimis: muitai, renkami remiantis Europos Bendrijų integruotuoju muitų tarifu (TARIC).

Europos Sąjungos institucijoms mokamiems gamybos ir importo mokesčiams nepriskiriamas trečiojo tipo nuosavų išteklių šaltinis – nuosavi PVM ištekliai, kurie nurodomi pozicijoje „PVM ir BNP grindžiami ES nuosavi ištekliai“ (D.76) prie kitų einamųjų pervedimų (žr. 4.140 dalį).

Gamybos ir importo mokesčiai. įrašymo į sąskaitas laikas ir įrašytinos sumos

4.26. Gamybos ir importo mokesčių įrašymas į sąskaitas: gamybos ir importo mokesčiai yra įrašomi tada, kai įvyksta mokestines prievoles lemianti veikla, sandoriai ar kiti įvykiai.

4.27. Tam tikrų rūšių ekonominė veikla, sandoriai ar įvykiai, lemiantys mokesčių mokėjimo prievolės atsiradimą, išvengia mokesčių institucijų dėmesio. Tokia veikla, sandoriai ar įvykiai nelemia finansinio turto ar įsipareigojimų atsiradimo mokėtinų arba gautinų sumų forma. Į sąskaitas įrašomos tik tos sumos, kurios pagrindžiamos mokesčio apskaičiavimo dokumentais, mokesčių deklaracijomis ar kitais dokumentais, kuriais sukuriama mokesčių mokėtojų prievolė mokėti mokestį. Mokesčiai, nepagrįsti mokesčio apskaičiavimo dokumentais, nevertinami.

Galimi du į sąskaitas įrašomų mokesčių duomenų šaltiniai: įmokų apskaičiavimo dokumentai ir deklaracijos arba pinigų priėmimo kvitai.

a) Jei naudojami įmokų įvertinimai ir deklaracijos, sumos koreguojamos taikant koeficientą, kuriuo sudaroma galimybė atsižvelgti į įvertintas ar deklaruotas, bet nesurinktas sumas. Alternatyva – atitinkamiems sektoriams į sąskaitas įrašyti kapitalo pervedimą (D.995), kaip aprašyta 4.165 dalies j punkte, kurio vertė lygi koreguojant gautai sumai. Koeficientai nustatomi remiantis ankstesne patirtimi ir esamais lūkesčiais, susijusiais su įvertintomis ir deklaruotomis, bet nesurinktomis sumomis. Koeficientai nustatomi konkrečiai kiekvienos rūšies mokesčiams.

b) Jei naudojami grynųjų pinigų priėmimo kvitai, duomenys turi būti koreguojami užtikrinant, kad atitinkamos sumos būtų susietos su laikotarpiu, kuomet įvyko mokestinę prievolę lėmusi veikla. Šis koregavimas grindžiamas vidutiniu laiko skirtumu tarp atitinkamos veiklos ir mokesčių pinigais gavimo.

4.28. Bendrai į sąskaitas įrašytų mokesčių vertei priskiriami mokėtinų mokesčių delspinigiai ir mokesčių institucijų skirtos baudos, jei tokie delspinigiai ir baudos į sąskaitas neįrašomi atskirai. Bendrai mokesčių vertei priskiriami mokesčiai, susiję su nesumokėtų mokesčių surinkimu ar išieškojimu. Bendra vertė yra sumažinama suma, kuria valdžios sektorius, įgyvendindamas ekonominę politiką, sumažina mokesčius, ir grąžintų mokesčių permokų sumomis.

4.29. Sąskaitų sistemoje gamybos ir importo mokesčiai (D.2) nurodomi:

a) visos ekonomikos pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusėje;

b) valdžios sektoriaus pirminių pajamų išdėstymo sąskaitos ir išorės sąskaitos pirminių pajamų ir einamųjų pervedimų išteklių pusėje.

Mokesčiai produktams įrašomi į visos ekonomikos prekių ir paslaugų sąskaitos išteklių pusę. Tai leidžia prekių ir paslaugų išteklius, kurių vertė apskaičiuojama be mokesčių produktams, subalansuoti su panaudojimu, kurio vertė nustatoma įskaičiavus tuos mokesčius.

Kiti gamybos mokesčiai (D.29) įrašomi į juos mokančių ekonominės veiklos vienetų arba sektorių pajamų formavimo sąskaitos panaudojimo pusę.

SUBSIDIJOS (D.3)

4.30.  Apibrėžtis. Subsidijos (D.3) – einamieji neatlyginami mokėjimai, kuriuos valdžios sektorius arba Europos Sąjungos institucijos skiria gamintojams rezidentams.

Subsidijos gali būti skiriamos, nes siekiama, pavyzdžiui, daryti įtaką:

a) gamybos lygiui;

b) produktų kainoms arba

c) gamybos veiksnių atlygiui.

Ne rinkos gamintojai gali gauti kitas subsidijas gamybai tik tada, jei jos suteikiamos pagal bendras taisykles, taikomas tiek rinkos, tiek ne rinkos gamintojams.

Subsidijos produktams į sąskaitas neįrašomos kaip ne rinkos produkcija (P.13).

4.31. Europos Sąjungos institucijų teikiamos subsidijos apima tik tiesioginius einamuosius pervedimus gamintojams vienetams rezidentams.

4.32. Subsidijos klasifikuojamos taip:

a) subsidijos produktams (D.31):

1) importo subsidijos (D.311);

2) kitos subsidijos produktams (D.319);

b) kitos subsidijos gamybai (D.39).

Subsidijos produktams (D.31)

4.33.  Apibrėžtis. Subsidijos produktams (D.31) – subsidijos, mokamos už pagamintos (sukurtos) ar importuotos prekės arba paslaugos vienetą.

Subsidijų produktams vertė gali būti apskaičiuota kaip:

a) konkreti pinigų suma, mokėtina už prekės ar paslaugos kiekio vienetą;

b) tam tikra vieneto kainos procentinė dalis;

c) tam tikros tikslinės kainos ir pirkėjo sumokėtos rinkos kainos skirtumas.

Subsidijos produktams paprastai tampa mokėtinos tada, kai prekė pagaminama, parduodama ar importuojama, bet jos mokėjimą gali lemti ir kitos aplinkybės, pavyzdžiui, prekės perleidimas, nuoma, pristatymas, naudojimas savo reikmėms tenkinti ar nuosavam kapitalui formuoti.

Subsidijos produktams siejamos tik su rinkos produkcija (P.11) arba produkcija savo galutiniam naudojimui (P.12).

Importo subsidijos (D.311)

4.34.  Apibrėžtis. Importo subsidijos (D.311) – prekių ir paslaugų subsidijos, kurios tampa mokėtinos, kai vartoti ekonominėje teritorijoje skirtos prekės yra pervežamos per sieną arba kai instituciniams vienetams rezidentams yra suteikiamos paslaugos.

Importo subsidijoms priskiriami nuostoliai, kuriuos, įgyvendindamos tikslingą valdžios sektoriaus politiką, patiria valdžios sektoriaus prekybos organizacijos, superkančios produktus iš nerezidentų ir perparduodančios juos mažesnėmis kainomis rezidentams.

Kitos subsidijos produktams (D.319)

4.35. Kitoms subsidijoms produktams (D.319) priskiriama:

a) subsidijos šalies viduje naudojamiems produktams: tai subsidijos, mokamos gamintojams rezidentams už produkciją, kuri yra naudojama arba vartojama ekonominėje teritorijoje;

b) nuostoliai, kuriuos įgyvendinant tikslingą valdžios sektoriaus ekonominę ar socialinę politiką patiria valdžios sektoriaus prekybos organizacijos, superkančios produktus iš gamintojų rezidentų ir perparduodančios juos mažesnėmis kainomis rezidentams arba nerezidentams;

c) viešosioms bendrovėms ir kvazibendrovėms skiriamos subsidijos nuolatiniams gamybinės veiklos nuostoliams kompensuoti, kai, įgyvendinant tikslingą valdžios sektoriaus arba Europos ekonominę ar socialinę politiką, jos tuos nuostolius patiria, nustatydamos mažesnes nei vidutinės gamybos sąnaudos kainas;

d) tiesioginės eksporto subsidijos, mokamos tiesiogiai gamintojams rezidentams, kai prekės išvežamos iš ekonominės teritorijos arba paslaugos suteikiamos nerezidentams, išskyrus anksčiau sumokėtų mokesčių grąžinimą muitų teritorijos pasienyje ir atleidimą nuo mokesčių, kuriuos reikėtų mokėti, jei prekės būtų parduodamos arba naudojamos ekonominėje teritorijoje.

Kitos subsidijos gamybai (D.39)

4.36.  Apibrėžtis. Kitos subsidijos gamybai (D.39) – subsidijos, kurias gamintojai vienetai rezidentai gali gauti vykdydami gamybinę veiklą, išskyrus subsidijas produktams.

Ne rinkos gamintojai ne rinkos produkcijai gali gauti kitas subsidijas gamybai tik tada, jei valdžios sektorius šias subsidijas suteikia pagal bendras taisykles, taikomas tiek rinkos, tiek ne rinkos gamintojams.

4.37. Kitų subsidijų gamybai (D.39) pavyzdžiai:

a) darbo užmokesčio ir darbo jėgos subsidijos, t. y. subsidijos, kurių mokėjimas siejamas su darbo užmokesčio fondu, visa darbo jėga arba tam tikrų grupių žmonių (pvz., fizinę negalią turinčių asmenų ar asmenų, kurie ilgą laiką neturėjo darbo) įdarbinimu arba su įmonės organizuotų ar finansuotų mokymų sąnaudomis;

b) taršos mažinimo subsidijos: tai einamosios subsidijos, skirtos visoms arba daliai išlaidų, susijusių su papildomu perdirbimu, atliekamu siekiant sumažinti į aplinką išmetamų teršalų kiekį arba juos pašalinti, padengti;

c) gamintojams vienetams rezidentams suteikiamos lengvatinių palūkanų dotacijos, net jei jomis siekiama skatinti kapitalo formavimą. Kai dotacija finansuojama tiek skolos amortizacija, tiek skolos palūkanos ir kai šių dviejų elementų neįmanoma atskirti, visa dotacija laikoma investicine dotacija. Lengvatinių palūkanų dotacijos yra einamieji pervedimai, skirti gamintojo veiklos sąnaudoms mažinti. Į sąskaitas jos įrašomos kaip subsidijos jomis besinaudojantiems gamintojams, net jei palūkanų skirtumą valdžios sektorius tiesiogiai sumoka paskolą suteikusiai kredito įstaigai;

d) PVM kompensacijų perviršis, susidarantis dėl vienodo tarifo sistemos, dažnai, pavyzdžiui, taikomos žemės ūkyje.

4.38. Subsidijoms nepriskiriama (D.3):