02005L0065 — LT — 26.07.2019 — 002.001

Šis tekstas yra skirtas tik informacijai ir teisinės galios neturi. Europos Sąjungos institucijos nėra teisiškai atsakingos už jo turinį. Autentiškos atitinkamų teisės aktų, įskaitant jų preambules, versijos skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir pateikiamos svetainėje „EUR-Lex“. Oficialūs tekstai tiesiogiai prieinami naudojantis šiame dokumente pateikiamomis nuorodomis

►B	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2005/65/EB 2005 m. spalio 26 d. dėl uostų apsaugos stiprinimo (tekstas svarbus EEE) (OL L 310 2005.11.25, p. 28)

Iš dalies keičiama:

		Oficialusis leidinys
		Nr.	puslapis	data
M1	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 219/2009 2009 m. kovo 11 d.	L 87	109	31.3.2009
►M2	EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) 2019/1243 2019 m. birželio 20 d.	L 198	241	25.7.2019

▼B

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2005/65/EB

2005 m. spalio 26 d.

dėl uostų apsaugos stiprinimo

(tekstas svarbus EEE)

1 straipsnis

Dalykas

1. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – įdiegti Bendrijos priemones, kuriomis siekiama sustiprinti uostų apsaugą esant pavojų saugumui keliančių incidentų grėsmei. Šia direktyva taip pat siekiama užtikrinti, kad sustiprinta uosto apsauga būtų naudinga apsaugos priemonėms, kurių imamasi taikant Reglamentą (EB) Nr. 725/2004.

2. 1 dalyje minimos priemonės susideda iš:

a) bendrų pagrindinių uosto apsaugos priemonių taisyklių;

b) šių taisyklių įgyvendinimo mechanizmų;

c) tinkamos atitikties priežiūros mechanizmų.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1. Šioje direktyvoje nustatomos apsaugos priemonės, kurių reikia laikytis uostuose. Valstybės narės šios direktyvos nuostatas gali taikyti su uostu susijusioms zonoms.

2. Šioje direktyvoje nustatytos priemonės taikomos kiekvienam valstybės narės teritorijoje esančiam uostui, kuriame yra vienas arba daugiau uosto įrenginių, kuriems taikomas patvirtintas uosto įrenginių apsaugos planas pagal Reglamentą (EB) Nr. 725/2004. Ši direktyva netaikoma kariniams įrenginiams uostuose.

3. Vykdydamos šią direktyvą valstybės narės nustato kiekvieno uosto ribas, atitinkamai atsižvelgdamos į informaciją, gautą įvertinus uosto apsaugą.

4. Jeigu uosto įrenginio ribas pagal Reglamentą (EB) Nr. 725/2004 valstybė narė apibrėžė kaip faktiškai apimančias uostą, atitinkamoms Reglamento (EB) Nr. 725/2004 nuostatoms teikiama pirmenybė šios direktyvos nuostatų atžvilgiu.

3 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

Šioje direktyvoje:

1. „uostas“ – tai bet kokia apibrėžta sausumos ir vandens zona su valstybės narės, kurioje yra uostas, nustatytomis ribomis, kurią sudaro įmonės ir įrenginiai, skirti palengvinti prekybines jūrų laivybos operacijas;

2. „laivo ir uosto sąveika“ – tai tarpusavio sąveika, kai laivas tiesiogiai ir betarpiškai dalyvauja atliekant veiksmus, susijusius su asmenų ar prekių judėjimu, arba laivui ar iš laivo uosto teikiamomis paslaugomis;

3. „uosto įrenginys“ – tai vieta, kur vyksta laivo ir uosto sąveika; šioms vietoms atitinkamai priskiriamos inkaraviečių, laukimo prieplaukų bei prieigų iš jūros zonos;

4. „uosto apsaugos centras“ – tai kiekvienos valstybės narės paskirtas organas ryšiui su Komisija ir kitomis valstybėmis narėmis palaikyti, kuris palengvina ir prižiūri šioje direktyvoje nustatytų uosto apsaugos priemonių taikymą bei teikia apie tai informaciją;

5. „uosto apsaugos institucija“ – tai institucija, atsakinga už apsaugos reikalus konkrečiame uoste.

4 straipsnis

Derinimas su priemonėmis, kurių imamasi taikant Reglamentą (EB) Nr. 725/2004

Valstybės narės užtikrina, kad šia direktyva įvedamos uostų apsaugos priemonės būtų glaudžiai derinamos su priemonėmis, kurių imamasi taikant Reglamentą (EB) Nr. 725/2004.

5 straipsnis

Uosto apsaugos institucija

1. Valstybės narės kiekviename uoste, kuriam taikoma ši direktyva, paskiria uosto apsaugos instituciją. Viena uosto apsaugos institucija gali būti paskirta daugiau nei vienam uostui.

2. Uosto apsaugos institucija yra atsakinga už uosto apsaugos planų, grindžiamų uosto apsaugos vertinimo rezultatais, parengimą ir įgyvendinimą.

3. Valstybės narės uosto apsaugos institucija gali paskirti „kompetentingą laivybos saugumo instituciją“, numatytą pagal Reglamentą (EB) Nr. 725/2004.

6 straipsnis

Uosto apsaugos vertinimas

1. Valstybės narės užtikrina, kad uosto apsaugos vertinimai būtų atlikti uostuose, kuriems taikoma ši direktyva. Atliekant šiuos vertinimus deramai atsižvelgiama į įvairių uosto dalių ir, kur atitinkama valstybės narės institucija laiko taikytina, gretimų zonų ypatumus, jeigu jos turi poveikį uosto saugumui, bei atsižvelgiama į jų ribose esančių uosto įrenginių vertinimą, atliktą taikant Reglamentą (EB) Nr. 725/2004.

2. Kiekvienas uosto apsaugos vertinimas atliekamas atsižvelgiant bent jau į išsamius I priede nustatytus reikalavimus.

3. Kaip nurodyta 11 straipsnyje, uosto apsaugos vertinimus gali atlikti pripažinta apsaugos organizacija.

4. Uosto apsaugos vertinimus patvirtina valstybė narė.

7 straipsnis

Uosto apsaugos planas

1. Atsižvelgiant į uosto apsaugos vertinimo rezultatus, valstybės narės užtikrina, kad būtų parengti, palaikomi ir atnaujinami uosto apsaugos planai. Uosto apsaugos planuose tinkamai atsižvelgiama į įvairių uosto dalių ypatumus ir integruojami jų ribose esantys uosto įrenginių apsaugos planai, nustatyti taikant Reglamentą (EB) Nr. 725/2004.

2. Kiekvienam skirtingam apsaugos lygiui, nurodytam 8 straipsnyje, uosto apsaugos planuose turi būti nustatyta:

a) procedūros, kurių reikia laikytis;

b) priemonės, kurios turi būti taikomos;

c) veiksmai, kurių turi būti imamasi.

3. Kiekviename uosto apsaugos plane atsižvelgiama bent jau į išsamius šios direktyvos II priede nustatytus reikalavimus. Tam tikrais atvejais ir atitinkamu mastu uosto apsaugos planas apima apsaugos priemones, kurios turi būti taikomos keleiviams ir transporto priemonėms, išvykstantiems jūrų laivais, kurie veža keleivius ir transporto priemones. Tarptautinių jūrų transporto paslaugų atveju susijusios valstybės narės bendradarbiauja vertinant uosto saugumą.

4. Uosto apsaugos planus gali parengti pripažinta apsaugos organizacija, kaip nurodyta 11 straipsnyje.

5. Uosto apsaugos planus atitinkama valstybė narė patvirtina prieš jų įgyvendinimą.

6. Valstybės narės užtikrina, kad uosto apsaugos planų įgyvendinimas būtų stebimas. Stebėsena turi būti suderinta su kita uoste vykdoma kontrolės veikla.

7. Valstybės narės užtikrina, kad būtų atliekamos tinkamos pratybos, atsižvelgiant į III priede išvardytus pagrindinius apsaugos mokymų pratybų reikalavimus.

8 straipsnis

Apsaugos lygiai

1. Valstybės narės įdiegia apsaugos lygių sistemą uostuose ar uostų dalyse.

2. Nustatomi 3 apsaugos lygiai, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 725/2004:

— 1 apsaugos lygis – tai lygis, kai visą laiką yra palaikomos atitinkamos minimalios apsaugos priemonės,

— 2 apsaugos lygis – tai lygis, kai tam tikrą laiką yra palaikomos atitinkamos papildomos apsaugos priemonės, esant padidintam pavojui dėl pavojų saugumui keliančio incidento,

— 3 apsaugos lygis – tai lygis, kai ribotą laiką yra palaikomos papildomos ypatingosios apsaugos priemonės, kai pavojų saugumui keliantis incidentas tikėtinas arba yra neišvengiamas, net jei ir būtų neįmanoma nustatyti konkretaus taikinio.

3. Valstybės narės nustato apsaugos lygius, taikomus kiekviename uoste ar uosto dalyje. Esant bet kuriam apsaugos lygiui, valstybė narė gali nuspręsti, kad, atsižvelgiant į uosto apsaugos vertinimo rezultatus, įvairiose uosto dalyse reikia įgyvendinti skirtingas apsaugos priemones.

4. Valstybės narės atitinkamam asmeniui ar asmenims praneša apie kiekviename uoste ar uosto dalyje galiojančius apsaugos lygius ir apie bet kokius jų pakeitimus.

9 straipsnis

Uosto apsaugos pareigūnas

1. Atitinkama valstybė narė patvirtina kiekvieno uosto, kuriam taikoma ši direktyva, apsaugos pareigūną. Kiekvienas uostas, kur praktiškai įmanoma, turi atskirą uosto apsaugos pareigūną, tačiau, jei tinkama, keli uostai gali turėti bendrą apsaugos pareigūną.

2. Uosto apsaugos pareigūnai atlieka ryšių centro vaidmenį uosto apsaugos klausimais.

3. Kai uosto apsaugos pareigūnas yra ne tas pats asmuo kaip uosto įrenginių apsaugos pareigūnas (-ai) pagal Reglamentą (EB) Nr. 725/2004, užtikrinamas glaudus jų bendradarbiavimas.

10 straipsnis

Peržiūra

1. Valstybės narės užtikrina, kad uosto apsaugos vertinimai ir uosto apsaugos planai būtų peržiūrimi, kai tai reikalinga. Jie peržiūrimi ne rečiau kaip kartą per penkerius metus.

2. Peržiūros tikslas – kaip nustatyta atitinkamai 6 ar 7 straipsnyje.

11 straipsnis

Pripažinta apsaugos organizacija

Valstybės narės gali paskirti pripažintas apsaugos organizacijas šioje direktyvoje nurodytiems tikslams. Pripažintos apsaugos organizacijos atitinka IV priede nurodytas sąlygas.

12 straipsnis

Uosto apsaugos ryšių centras

Valstybės narės uosto apsaugos reikalams paskiria ryšių centrą. Uosto apsaugos reikalams valstybės narės gali paskirti ryšių centrą, paskirtą pagal Reglamentą (EB) Nr. 725/2004. Uosto apsaugos ryšių centras pateikia Komisijai su šia direktyva susijusių uostų sąrašą ir informuoja ją apie bet kokius jo pakeitimus.

13 straipsnis

Įgyvendinimo ir atitikties tikrinimas

1. Valstybės narės sukuria sistemą, užtikrinančią tinkamą nuolatinę uosto apsaugos planų ir jų įgyvendinimo priežiūrą.

2. Komisija, bendradarbiaudama su 12 straipsnyje minimais ryšių centrais, stebi, kaip valstybės narės įgyvendina šią direktyvą.

3. Ši stebėsena vykdoma kartu atliekant tikrinimus, numatytus Reglamento (EB) Nr. 725/2004 9 straipsnio 4 dalyje.

▼M2

14 straipsnis

I–IV priedų daliniai pakeitimai

Komisijai pagal 14a straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais iš dalies keičiami I–IV priedai, siekiant juos suderinti su jų įgyvendinimo patirtimi, neišplečiant šios direktyvos taikymo srities.

Jeigu su daliniais pakeitimais, kurie reikalingi siekiant suderinti I–IV priedus, susijusiais atvejais yra priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti, pagal šį straipsnį priimtiems deleguotiesiems aktams taikoma 14b straipsnyje numatyta procedūra.

▼M2

14a straipsnis

Įgaliojimų delegavimas

1. Įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

2. 14 straipsnyje nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikiami penkerių metų laikotarpiui nuo 2019 m. liepos 26 d. Likus ne mažiau kaip devyniems mėnesiams iki penkerių metų laikotarpio pabaigos Komisija parengia naudojimosi deleguotaisiais įgaliojimais ataskaitą. Deleguotieji įgaliojimai savaime pratęsiami tokios pačios trukmės laikotarpiams, išskyrus atvejus, kai Europos Parlamentas arba Taryba pareiškia prieštaravimų dėl tokio pratęsimo likus ne mažiau kaip trims mėnesiams iki kiekvieno laikotarpio pabaigos.

3. Europos Parlamentas arba Taryba gali bet kada atšaukti 14 straipsnyje nurodytus deleguotuosius įgaliojimus. Sprendimu dėl įgaliojimų atšaukimo nutraukiami tame sprendime nurodyti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus. Sprendimas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje arba vėlesnę jame nurodytą dieną. Jis nedaro poveikio jau galiojančių deleguotųjų aktų galiojimui.

4. Prieš priimdama deleguotąjį aktą Komisija konsultuojasi su kiekvienos valstybės narės paskirtais ekspertais vadovaudamasi 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros ( ( 1 )) nustatytais principais.

5. Apie priimtą deleguotąjį aktą Komisija nedelsdama vienu metu praneša Europos Parlamentui ir Tarybai.

6. Pagal 14 straipsnį priimtas deleguotasis aktas įsigalioja tik tuo atveju, jeigu per du mėnesius nuo pranešimo Europos Parlamentui ir Tarybai apie šį aktą dienos nei Europos Parlamentas, nei Taryba nepareiškia prieštaravimų arba jeigu dar nepasibaigus šiam laikotarpiui ir Europos Parlamentas, ir Taryba praneša Komisijai, kad prieštaravimų nereikš. Europos Parlamento arba Tarybos iniciatyva šis laikotarpis pratęsiamas dviem mėnesiais.

14b straipsnis

Skubos procedūra

1. Pagal šį straipsnį priimti deleguotieji aktai įsigalioja nedelsiant ir taikomi, jei nepareiškiama 2 dalyje nurodytų prieštaravimų. Pranešime Europos Parlamentui ir Tarybai apie deleguotąjį aktą nurodomos skubos procedūros taikymo priežastys.

2. Europos Parlamentas arba Taryba, laikydamiesi 14a straipsnio 6 dalyje nurodytos procedūros, gali pareikšti prieštaravimų dėl deleguotojo akto. Tokiu atveju Komisija, gavusi Europos Parlamento arba Tarybos pranešimą apie sprendimą pareikšti prieštaravimų, nedelsdama panaikina aktą.

▼M2 —————

▼B

16 straipsnis

Konfidencialumas ir informacijos skleidimas

1. Taikant šią direktyvą, Komisija, vadovaudamasi Sprendimu 2001/844/EB, EAPB, Euratomas ( 2 ), imasi visų priemonių įslaptintai informacijai, su kuria ji gali susipažinti arba kurią jai pateikia valstybės narės, apsaugoti.

Valstybės narės imasi lygiaverčių priemonių pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus.

2. Visi darbuotojai, atliekantys saugumo patikrinimus arba dirbantys su įslaptinta informacija, kuri siejasi su šia direktyva, praeina atitinkamo saugumo lygio patikrinimą, kurį atlieka valstybė narė, kurios pilietybę turi atitinkamas asmuo.

17 straipsnis

Sankcijos

Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatytos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos už nacionalinių nuostatų, priimtų pagal šią direktyvą, pažeidimus.

18 straipsnis

Įgyvendinimas

1. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 2007 m. birželio 15 d. įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos apie tai praneša Komisijai.

Valstybės narės, tvirtindamos šias priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimamų pagrindinių nacionalinės teisės nuostatų tekstus.

19 straipsnis

Vertinimo ataskaita

Iki 2008 m. gruodžio 15 d. ir vėliau kas penkerius metus Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia vertinimo ataskaitą, grindžiamą, inter alia, pagal 13 straipsnį gauta informacija. Ataskaitoje Komisija analizuoja, kaip valstybės narės laikosi šios direktyvos ir ar veiksmingos yra taikytos priemonės. Jei būtina, ji teikia pasiūlymus dėl papildomų priemonių.

20 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

21 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms, kurios turi uostus, kaip nurodyta 2 straipsnio 2 dalyje.

I PRIEDAS

UOSTO APSAUGOS VERTINIMAS

Uosto apsaugos vertinimas yra uosto apsaugos plano parengimo ir jo įgyvendinimo pagrindas. Į uosto apsaugos vertinimą įeina bent:

— svarbaus turto ir infrastruktūros, kurią svarbu saugoti, nurodymas ir vertinimas,

— galimos grėsmės turtui bei infrastruktūrai ir grėsmės tikimybės nustatymas norint numatyti apsaugos priemones ir nustatyti jų prioritetus,

— atsakomųjų priemonių ir procedūrinių pakeitimų bei jų veiksmingumo mažinant pažeidžiamumą nurodymas, parinkimas ir prioritetų nustatymas, ir

— infrastruktūros, politikos ir procedūrų trūkumų, įskaitant žmogiškuosius veiksnius, įvardijimas.

Šiuo tikslu vertinimas taikomas bent:

— nustatyti visas uosto apsaugai svarbias zonas, taip pat uosto ribas. Šiai kategorijai taip pat priklauso uosto įrenginiai, kuriems taikomas Reglamentas (EB) Nr. 725/2004 ir kurių rizikos vertinimas laikomas pagrindu,

— nustatyti apsaugos probleminius klausimus, kylančius dėl uosto įrenginių ir kitų uosto apsaugos priemonių sąveikos,

— nustatyti, kuriems uosto darbuotojams turi būti atliktas jų praeities ir (arba) saugumo patikrinimas dėl jų veiklos didelės rizikos zonose,

— jei naudinga, suskirstyti uostą pagal pavojų saugumui keliančių incidentų tikimybę. Zonos vertinamos atsižvelgiant ne tik į jų tiesioginę galimybę tapti potencialiais taikiniais, bet ir į jų galimybę tapti „pereinamosiomis“ zonomis, kai taikomasi į aplinkines zonas,

— nustatyti kintantį pavojų, pvz., susijusį su sezoniškumu,

— nustatyti kiekvienos zonos dalies ypatumus, t. y. vietą, prieigą, elektros tiekimą, komunikacijų sistemą, savininkus ir naudotojus bei kitus apsaugai svarbius elementus,

— nustatyti galimus grėsmės uostui scenarijus. Visas uostas ar konkrečios jo infrastruktūros dalys, kroviniai, bagažas, žmonės arba transporto įranga uoste gali būti tiesioginiu identifikuotos grėsmės taikiniu,

— nustatyti tikslius grėsmės scenarijaus padarinius. Padariniai gali daryti įtaką vienai arba daugiau zonos dalių. Turi būti nustatyti tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai padariniai. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas žmonių aukų rizikai,

— nustatyti pavojų saugumui keliančio incidento papildomų pasekmių galimybę,

— nustatyti kiekvienos zonos dalies pažeidžiamumą,

— nustatyti visus organizacinius aspektus, svarbius visai uosto apsaugai, įskaitant su apsauga susijusių institucijų skyrius, egzistuojančias taisykles ir procedūras,

— nustatyti visų pirma uosto apsaugos, susijusios su organizaciniais, įstatymų leidžiamaisiais ir procedūriniais aspektais, pažeidžiamumą.

— nustatyti priemones, procedūras ir veiksmus, kurių tikslas yra sumažinti kritinį pažeidžiamumą. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas priėjimo kontrolės arba apribojimams visame uoste arba konkrečiose uosto dalyse, įskaitant keleivių, uosto arba kitų darbuotojų, lankytojų ir laivų įgulų tapatybių nustatymą, zonų arba veiklos stebėjimo reikalavimų, krovinių ir bagažo kontrolės reikalingumui ir būdui. Priemonės, procedūros ir veiksmai turi būti suderinti su suvokta grėsme, kuri įvairiose zonose gali būti skirtinga,

— nustatyti, kaip turi būti sustiprintos priemonės, procedūros ar veiksmai, esant padidintos apsaugos lygiui,

— nustatyti specialius reikalavimus iškylančių saugumo klausimų, pavyzdžiui, „įtartinų“ krovinių, bagažo, laivo bunkerio, atsargų arba asmenų, nežinomų paketų, žinomų pavojų (pvz., bombų), sprendimui. Šiuose reikalavimuose turi būti analizuojamos pageidaujamos sąlygos pašalinti pavojų kai su juo susiduriama arba perkėlus jį į saugią zoną,

— nustatyti priemones, procedūras ir veiksmus, kurių tikslas – apriboti ir sušvelninti padarinius,

— nustatyti užduočių pasidalijimą, kuris leistų tinkamai ir teisingai įgyvendinti nustatytas priemones, procedūras ir veiksmus,

— tam tikrais atvejais ypač daug dėmesio skirti sąsajai su kitais apsaugos planais (pvz., uosto įrenginių apsaugos planais) ir kitomis egzistuojančiomis apsaugos priemonėmis. Taip pat dėmesys turi būti skiriamas sąsajai su kitais reagavimo planais (pvz., reagavimo į naftos išsiliejimą planu, uosto ypatingų situacijų planu, medicininės intervencijos planu, branduolinės nelaimės planu ir t. t.),

— nustatyti ryšių reikalavimus priemonių ir procedūrų įgyvendinimui,

— ypač daug dėmesio skirti priemonėms, skirtoms įslaptintai apsaugos informacijai apsaugoti nuo atskleidimo,

— nustatyti reikalavimus gauti informaciją susipažinimo tikslais tiems, kurie yra tiesiogiai susiję, ir tam tikrais atvejais – plačiajai visuomenei.

II PRIEDAS

UOSTO APSAUGOS PLANAS

Uosto apsaugos planas nustato uosto apsaugos tvarką. Jis grindžiamas uosto apsaugos vertinimo išvadomis. Jame aiškiai nustatytos išsamios priemonės. Jame yra kontrolės mechanizmas, kurį naudojant tam tikrais atvejais yra imamasi atitinkamų pataisomųjų priemonių.

Uosto apsaugos planas turi būti grindžiamas šiais bendraisiais principais:

— apibrėžiamos visos uosto apsaugai svarbios zonos. Atsižvelgiant į uosto apsaugos vertinimą, priemonės, procedūros ir veiksmai įvairiose zonos dalyse gali skirtis. Iš tiesų, kai kurioms zonos dalims gali būti reikalingos griežtesnės prevencijos priemonės. Ypač daug dėmesio turi būti skiriama zonų dalių sąveikoms, kaip nustatyta uosto apsaugos vertinime,

— užtikrinamas apsaugos priemonių, skirtų zonoms su skirtingomis apsaugos charakteristikomis, suderinimas,

— jei būtina, numatomos skirtingos priemonės ir skirtingoms uosto dalims, keičiant apsaugos lygius, ir specifinėms žinioms,

— nustatyti organizacinę struktūrą, palaikančią uosto apsaugos stiprinimą.

Remiantis bendraisiais principais uosto apsaugos plane šiose srityse priskiriamos užduotys ir apibrėžiami darbo planai:

— prieigos reikalavimai. Kai kurioms zonoms reikalavimai įsigalios tik tuomet, kai apsaugos lygiai bus didesni už minimalią ribą. Visi reikalavimai ir ribos turi būti visiškai įtraukti į uosto apsaugos planą,

— tapatybės dokumentų, bagažo ir krovinių kontrolės reikalavimai. Reikalavimai gali būti taikomi arba netaikomi zonos dalims; reikalavimai gali būti pilnai arba nepilnai taikomi skirtingoms zonos dalims. Asmenys, atvykstantys į zonos dalis arba jose esantys, gali būti tikrinami. Uosto apsaugos plane atitinkamai atsižvelgiama į uosto apsaugos vertinimo, kuris naudojamas kaip priemonė kiekvienos zonos dalies apsaugos reikalavimams ir kiekvienam apsaugos lygiui nustatyti, išvadas. Parengus tapatybės pažymėjimus, skirtus uosto apsaugos tikslams, turi būti nustatyta aiški tokių dokumentų išdavimo, naudojimo ir kontroliavimo bei grąžinimo procedūra. Tokiose procedūrose turi būti atsižvelgta į tam tikrų uostais besinaudojančių grupių savitumus ir leidžiamos tam skirtos priemonės, kad būtų apribotas prieigos kontroliavimo reikalavimų neigiamas poveikis. Šioms kategorijoms turi priklausyti bent jau jūrininkai, įstaigų pareigūnai, reguliariai uoste dirbantys arba jame apsilankantys žmonės, uoste gyvenantys žmonės ir žmonės kartais dirbantys uoste arba jame apsilankantys,

— ryšiai su krovinių kontrolės, bagažo ir keleivių kontrolės institucijomis. Jei būtina, planas numato šių institucijų informacijos ir patikrinimo sistemų susiejimą, įskaitant ir galimas patikrinimo prieš atvykimą sistemas,

— procedūros ir priemonės tvarkymuisi su įtartinais kroviniais, bagažu, laivo bunkeriu, atsargomis ir asmenimis, įskaitant saugių zonų nustatymą; taip pat kitiems apsaugos reikalams ir uosto apsaugos pažeidimams,

— zonų dalių arba veiklos jose stebėjimo reikalavimas. Iš uosto apsaugos vertinimo sprendžiama apie techninių sprendimų poreikius ir pačius sprendimus,

— ženklinimas. Zonos, kurioms keliami reikalavimai dėl prieigos ir (arba) kontrolės, turi būti tinkamai paženklintos. Kontrolės ir prieigos reikalavimuose turi būti atitinkamai atsižvelgiama į visą atitinkamą esamą teisę ir patirtį. Veiklos stebėjimas turi būti atitinkamai pažymėtas, jeigu to reikalauja nacionaliniai teisės aktai,

— informacija ir apsaugos patikrinimas. Visa svarbi saugumo informacija turi būti tinkamai pateikta pagal į planą įtrauktus saugumo patikrinimo standartus. Atsižvelgiant į kai kurios informacijos konfidencialumą, informacijos pateikimas grindžiamas susipažinimo tikslais, bet jeigu būtina, joje bus procedūros, reikalingos informacijos pateikimui plačiajai visuomenei. Apsaugos patikrinimo standartai sudaro plano dalį, o jų tikslas – apsaugoti įslaptintą apsaugos informaciją nuo nesankcionuoto atskleidimo,

— pranešimas apie su apsauga susijusius įvykius. Siekiant užtikrinti greitą reagavimą, uosto apsaugos plane turi būti nustatyti aiškūs pranešimo apie visus su pavojų saugumui keliančiais incidentais susijusius įvykius uosto apsaugos pareigūnui ir (arba) uosto apsaugos institucijai reikalavimai,

— integravimas į kitus prevencinius planus arba veiklą. Plane turi būti konkrečiai atspindėtas integravimas į kitą uoste vykdomą prevencijos ir kontrolės veiklą,

— integravimas į kitus reagavimo planus ir (arba) kitų konkrečių reagavimo priemonių, procedūrų ir veiksmų įtraukimas. Plane turi būti detalizuojama sąveika ir derinimas su kitais reagavimo ir ypatingų situacijų planais. Jeigu būtina, konfliktai turi būti išspręsti, trūkumai pašalinti,

— mokymų ir pratybų reikalavimai,

— uoste veikianti uosto apsaugos organizacija ir darbo procedūros. Uosto apsaugos plane išsamiai apibūdinama uosto apsaugos organizacija, jos užduočių pasidalijimas ir darbo procedūros. Tam tikrais atvejais jame taip pat išsamiai nurodomi koordinavimo su uosto įrenginių ir laivų apsaugos pareigūnais veiksmai. Jame apibrėžiamos uosto apsaugos komiteto, jei toks yra, užduotys,

— uosto apsaugos plano pritaikymo ir atnaujinimo procedūros.

III PRIEDAS

PAGRINDINIAI REIKALAVIMAI APSAUGOS MOKYMŲ PRATYBOMS

Įvairios mokymų pratybos, kuriose gali dalyvauti uosto įrenginio apsaugos pareigūnai drauge su valstybių narių atitinkamomis institucijomis, kompanijų apsaugos pareigūnai arba laivų apsaugos pareigūnai, jei įmanoma, turi būti rengiamos ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus ne ilgesniais kaip 18 mėnesių intervalais tarp mokymų pratybų. Prašymai dėl kompanijų apsaugos pareigūnų ar laivų apsaugos pareigūnų dalyvavimo bendrose mokymų pratybose turi būti pateikiami atsižvelgiant į poveikį laivo apsaugai ir darbui. Šių mokymų pratybų metu turėtų būti tikrinami ryšiai, koordinavimas, turimi ištekliai ir reakcija. Šios mokymų pratybos gali būti:

1) visuotinės arba rengiamos realiomis sąlygomis;

2) pratybos su treniruokliais arba seminaras; arba

3) derinamos su kitomis pratybomis, pavyzdžiui, avarinio reagavimo arba kitos uosto valstybės pratybomis.

IV PRIEDAS

SĄLYGOS, KURIAS TURI ATITIKTI PRIPAŽINTA APSAUGOS ORGANIZACIJA

Pripažinta apsaugos organizacija turi gebėti įrodyti, kad:

1) turi specialių žinių apie svarbius apsaugos aspektus;

2) turi reikiamų žinių apie uostų operacijas, įskaitant žinias apie uostų projektavimą ir konstrukcijas;

3) turi reikiamų žinių apie kitas apsaugai svarbias operacijas, kurios gali paveikti uosto apsaugą;

4) geba vertinti tikėtiną uosto saugos riziką;

5) geba palaikyti ir stiprinti savo darbuotojų kompetenciją;

6) geba stebėti, ar nemažėja jų personalo patikimumas;

7) geba taikyti reikiamas priemones, kad nebūtų be leidimo atskleidžiama įslaptinta informacija ir ja nebūtų naudojamasi;

8) išmano susijusius nacionalinės ir tarptautinės teisės aktus bei apsaugos reikalavimus;

9) turi žinių apie dabartinius pavojus saugumui ir jų tendencijas;

10) geba atpažinti ir rasti ginklus, pavojingas medžiagas ir prietaisus;

11) geba objektyviai atpažinti asmenų, galinčių kelti grėsmę saugumui, požymius ir elgseną;

12) išmano apsaugą užtikrinančių priemonių įveikimo būdus;

13) išmano apsaugos ir stebėjimo įrangą bei sistemas ir jų veikimo ribas.

Pripažintai apsaugos organizacijai, kuri atliko uosto apsaugos vertinimą arba tokio vertinimo peržiūrą vienam uostui, neleidžiama tam pačiam uostui rengti arba peržiūrėti uosto apsaugos plano.

( 1 ) OL L 123, 2016 5 12, p. 1.

( 2 ) OL L 317, 2001 12 3, p. 1. Sprendimas su paskutiniais pakeitimais, padarytais Sprendimu 2005/94/EB, Euratomas (OL L 31, 2005 2 4, p. 66).