(1)

kadangi, siekdamos ir toliau laikytis 1989 m. Socialinės chartijos nustatytų gairių, valstybės narės, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę (toliau – valstybės narės), sudarė Susitarimą dėl socialinės politikos pagal Europos bendrijos steigimo sutarties socialinės politikos protokolą;

(2)

kadangi pagal Susitarimo dėl socialinės politikos 4 straipsnio 2 dalį administracija ir darbuotojai (socialiniai partneriai) gali bendrai prašyti, kad Bendrijos lygio susitarimai būtų įgyvendinami Tarybos sprendimu, priimtu Komisijai pateikus pasiūlymą;

(3)

kadangi Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 7 punktas, inter alia, nustato, kad „vidaus rinkos sukūrimas turi pagerinti Europos bendrijos darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas. Šis procesas turi būti susijęs su nurodytų sąlygų derinimu, kartu tobulinant (…) darbo formas, išskyrus neterminuotas sutartis, o būtent terminuotas sutartis, darbą ne visą darbo dieną, laikiną ir sezoninį darbą“;

(4)

kadangi Taryba nepriėmė sprendimo dėl pasiūlytos direktyvos dėl tam tikrų darbo santykių, susijusių su konkurencijos iškraipymais ( 1 ), su paskutiniais pakeitimais ( 2 ), taip pat dėl pasiūlytos direktyvos dėl tam tikrų darbo santykių, susijusių su darbo sąlygomis ( 3 );

(5)

kadangi Eseno Europos Vadovų Tarybos išvadose pabrėžiama, kad būtina imtis priemonių, kurios skatintų užimtumą ir moterų bei vyrų lygias galimybes, ir kviečiama imtis priemonių, siekiant didesnio užimtumo, ypač naudojant lankstesnį darbo organizavimą, kuris kartu patenkintų darbuotojų pageidavimus bei konkurencijos reikalavimus;

(6)

kadangi pagal Susitarimo dėl socialinės politikos 3 straipsnio 2 dalį Komisija tarėsi su administracija ir darbuotojais dėl galimos Bendrijos veiksmų krypties lankstaus darbo laiko grafiko ir darbo saugos atžvilgiu;

(7)

kadangi po šių konsultacijų Komisija nusprendė, kad Bendrijos veiksmai pageidautini, ir dar kartą Bendrijos lygiu pasitarė su administracija ir darbuotojais dėl numatomo pasiūlymo esmės pagal minėto susitarimo 3 straipsnio 3 dalį;

(8)

kadangi pagrindinės skirtingų pramonės šakų organizacijos, t. y. Europos pramonės ir darbdavių konfederacijos sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC), 1996 m. birželio 19 d. bendrame laiške Komisijai pranešė apie savo pageidavimą inicijuoti sutarties dėl socialinės politikos 4 straipsnio nustatytą procedūrą; kadangi 1997 m. kovo 12 d. bendrame laiške jos paprašė Komisijos papildomų trijų mėnesių; kadangi Komisija patenkino šį prašymą;

(9)

kadangi 1997 m. birželio 6 d. minėtos skirtingų pramonės šakų organizacijos sudarė Bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną; kadangi jos perdavė Komisijai bendrą prašymą įgyvendinti šį Bendrąjį susitarimą Tarybos sprendimu, priimtu Komisijai pateikus pasiūlymą, pagal jos 4 straipsnio 2 dalį;

(10)

kadangi Taryba 1994 m. gruodžio 6 d. rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos socialinės politikos perspektyvų: indėlis į ekonominę ir socialinę konvergenciją ( 4 ), paprašė administracijos ir darbuotojų pasinaudoti savo galimybėmis sudaryti sutartis, kadangi jie paprastai geriau žino socialines realijas ir problemas;

(11)

kadangi šalys signatarės norėjo sudaryti Bendrąjį susitarimą dėl darbo ne visą darbo dieną, kuris nustatytų šio darbo bendruosius principus ir minimalius reikalavimus; kadangi jos pareiškė norą sukurti bendrus pagrindus, kurie panaikintų darbuotojų, dirbančių ne visą darbo dieną, diskriminaciją ir skatintų sukurti galimybes dirbti ne visą darbo dieną tiek darbuotojams, tiek darbdaviams priimtinu pagrindu;

(12)

kadangi socialiniai partneriai norėjo atkreipti ypatingą dėmesį į darbą ne visą darbo dieną, kartu nurodydami, kad jie ketina svarstyti panašių susitarimų dėl kitų lanksčių darbo formų reikalingumą;

(13)

kadangi Amsterdamo Europos Vadovų Tarybos išvadose Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai labai pritarė socialinių partnerių sudarytam susitarimui dėl darbo ne visą darbo dieną;

(14)

kadangi Sutarties 189 straipsnis apibrėžia direktyvą kaip tinkamiausią priemonę įgyvendinti Bendrąjį susitarimą; kadangi tai įpareigoja valstybes nares dėl galutinio rezultato, tačiau leidžia nacionalinėms valdžios institucijoms rinktis formas ir metodus;

(15)

kadangi pagal Sutarties 3 straipsnio b punkte nurodytus subsidiarumo ir proporcingumo principus valstybės narės negali iki galo pasiekti šios direktyvos tikslų ir todėl kad Bendrija gali juos geriau pasiekti; kadangi ši direktyva neapima didesnės nei būtina srities, kad būtų galima pasiekti minėtus tikslus;

(16)

kadangi, atsižvelgiant į Bendrajame susitarime naudojamas sąvokas, kurios nėra konkrečiai apibrėžtos, ši direktyva leidžia valstybėms narėms pačioms apibrėžti minėtas sąvokas pagal jų nacionalinę teisę ir praktiką, taip kaip kitų socialinės politikos direktyvų, kuriose vartojamos panašios sąvokos atveju, jeigu šios sąvokos atitinka Bendrojo susitarimo turinį;

(17)

kadangi Komisija parengė pasiūlymą dėl direktyvos pagal jos 1993 m. gruodžio 14 d. pranešimą dėl Socialinės politikos protokolo (Nr. 14) taikymo ir 1996 m. rugsėjo 18 d. pranešimą dėl socialinio dialogo plėtros Bendrijos lygiu, atsižvelgdama į šalių signatarių atstovaujamąjį statusą bei Bendrojo susitarimo visų straipsnių teisėtumą;

(18)

kadangi Komisija parengė pasiūlymą dėl direktyvos pagal Susitarimo dėl socialinės politikos 2 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodoma, kad socialinės politikos srities direktyvos „turi vengti taikyti administracinius, finansinius ir teisinius apribojimus, kurie stabdytų mažųjų ir vidutinių įmonių steigimą bei plėtrą“;

(19)

kadangi pagal 1993 m. gruodžio 14 d. pranešimą dėl socialinės politikos protokolo (Nr. 14) taikymo Komisija pranešė Europos Parlamentui apie savo pasiūlymą dėl direktyvos, į kurią įtrauktas Bendrasis susitarimas, pateikdama šio pasiūlymo tekstą;

(20)

kadangi Komisija taip pat apie tai pranešė Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui;

(21)

kadangi Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad valstybės narės ir (arba) socialiniai partneriai gali laikytis arba nustatyti palankesnes nuostatas;

(22)

kadangi Bendrojo susitarimo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šios direktyvos įgyvendinimu jokiu būdu neturi būti pateisinamas bet koks esamos padėties valstybėse narėse pabloginimas;

(23)

kadangi Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija pripažįsta kovos su visomis diskriminavimo formomis, ypač diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, įsitikinimų ar tikėjimo, svarbą;

(24)

kadangi Europos Sąjungos sutarties F straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios grindžiamos bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, kaip Bendrijos teisės bendruosius principus;

(25)

kadangi valstybės narės gali patikėti socialiniams partneriams, jiems bendrai paprašius, įgyvendinti šią direktyvą, su sąlyga, kad valstybės narės imsis visų būtinų priemonių, užtikrinančių, kad jos galėtų visuomet garantuoti šios direktyvos nustatytus rezultatus;

(26)

kadangi Bendrojo susitarimo įgyvendinimas padės pasiekti Susitarimo dėl socialinės politikos 1 straipsnyje nurodytus tikslus,

1.

Atsižvelgdama į Susitarimą dėl socialinės politikos, pridėtą prie Europos bendrijos steigimo sutarties socialinės politikos protokolo Nr. 14, ir ypač į jo 3 straipsnio 4 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį;

2.

Kadangi Susitarimo dėl socialinės politikos 4 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Bendrijos lygiu sudaryti susitarimai šalių signatarių bendru prašymu gali būti įgyvendinami Tarybos sprendimu, priimtu Komisijai pateikus pasiūlymą;

3.

Kadangi antrajame konsultaciniame dokumente dėl darbo laiko lankstumo ir darbuotojų saugos Komisija pareiškė, kad ji ketina siūlyti teisiškai įpareigojančias Bendrijos priemones;

4.

Kadangi Europos Vadovų Tarybos posėdžio, įvykusio Esene, išvadose pabrėžiama, kad būtina įgyvendinti priemones, kurios skatintų užimtumą ir vyrų bei moterų lygias galimybes, ir reikalaujama imtis priemonių, kurių tikslas „didinti užimtumo lygį, ypač naudojant lankstesnį darbo organizavimą, kuris patenkintų darbuotojų pageidavimus bei konkurencijos reikalavimus“;

5.

Kadangi su šiuo susitarimu šalys signatarės sieja didelę reikšmę turinčias priemones, suteikiančias vyrams ir moterims daugiau galimybių dirbti ne visą darbo dieną ruošiantis pensijai, derinant profesinį ir šeimos gyvenimą ir naudojantis mokymo bei profesinio rengimo galimybėmis, kurios leistų tobulinti jų profesinius įgūdžius bei kilti tarnyboje, siekiant abipusės darbdavių ir darbuotojų naudos ir įmonių plėtros;

6.

Kadangi šis susitarimas nurodo, kad valstybės narės ir socialiniai partneriai turi nustatyti priemones, kurios įgyvendintų šio susitarimo bendruosius principus, minimalius reikalavimus ir nuostatas, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės situaciją;

7.

Kadangi šis susitarimas atsižvelgia į poreikį tobulinti socialinės politikos reikalavimus, stiprinti Bendrijos ekonomikos konkurencingumą ir vengti administracinių, finansinių ir teisinių apribojimų, kurie stabdytų mažų ir vidutinių įmonių steigimą bei plėtrą;

8.

Kadangi socialiniai partneriai turi daugiausiai galimybių rasti sprendimus, kurie atitiktų darbdavių ir darbuotojų reikmes, ir todėl jie turi atlikti ypatingą vaidmenį įgyvendinant ir taikant šį susitarimą.