1)

Nuo 2007 m. vidurio didmeninių kreditų rinkų veikimas stipriai sutrikdytas. To pasekmė – mažėjantis bankų sektoriaus likvidumas ir bankų nenoras skolinti lėšas tarpusavyje ir platesnio masto ekonomikai. Kadangi kredito rinkų sutrikdymas per pastaruosius aštuoniolika mėnesių sustiprėjo, finansų krizė paaštrėjo ir prasidėjo didelis pasaulio ekonomikos nuosmukis.

2)

Sunku įsivaizduoti, kad būtų galima panaikinti finansų krizę ir atgaivinti pasaulio ekonomiką neužtikrinus bankų sektoriaus ir platesnio masto finansų sistemos stabilumo. Tik tuomet bus atgautas investuotojų pasitikėjimas ir bankai atnaujins įprastą skolinimo veiklą. Todėl, kad palaikytų savo bankų sektorių stabilumą ir paremtų skolinimo veiklą, EEE valstybės ėmėsi priemonių, kaip antai naujo kapitalo injekcijos, naudojant viešąsias lėšas, ir vyriausybės garantijų teikimas bankams skolinantis lėšas.

3)

Kelios EEE valstybės paskelbė, kad, be esamų paramos priemonių, ketina papildomai teikti tam tikrą paramą, skirtą sumažėjusios vertės bankų turtui. Šie pareiškimai kartu su panašia iniciatyva Jungtinėse Valstijose paskatino platesnio masto debatus EEE dėl turtui skirtos paramos, kaip bankams skirtos valstybės paramos priemonės, privalumų. Atsižvelgdamos į šiuos debatus ir pasikonsultavusios su Europos centriniu banku (ECB), Europos Komisijos tarnybos parengė Europos Komisijos komunikatą, kuris atitinka šį ELPA priežiūros institucijos Valstybės pagalbos gairių skyrių ir kuris grindžiamas 2009 m. vasario 5 d. Eurosistemos parengtomis rekomendacijomis (žr. 1 priedą).

4)

Šiame skyriuje pagrindinis dėmesys skiriamas klausimams, kuriuos turi spręsti EEE valstybės svarstydamos, rengdamos ir įgyvendindamos paramos turtui priemones. Bendrai vertinant šie klausimai apima paramos turtui, kaip priemonės, skirtos finansiniam stabilumui užtikrinti ir skolinimo veiklai paremti, loginį pagrindimą; ilgesnio laikotarpio klausimus, susijusius su bankų sektoriaus gyvybingumu ir biudžeto tvarumu, į kuriuos reikia atsižvelgti svarstant paramos turtui priemones; taip pat poreikį, kad EEE būtų bendras ir suderintas požiūris į paramą turtui, visų pirma siekiant užtikrinti vienodas sąlygas. Atsižvelgiant į tokį EEE požiūrį, šiame skyriuje taip pat siūlomos konkretesnės gairės dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo paramai turtui, didžiausią dėmesį skiriant tokiems klausimams kaip i) skaidrumas ir informacijos atskleidimo reikalavimai; ii) valstybės, akcininkų ir kreditorių dalijimasis našta; iii) gavėjų paskatų derinimas su viešosios politikos tikslais; iv) paramos turtui priemonių rengimas, atsižvelgiant į sumažėjusios vertės turto tinkamumą, vertinimą ir valdymą; ir v) paramos turtui, kitų valstybės paramos priemonių ir bankų restruktūrizavimo ryšys.

5)

Neatidėliotini EEE valstybių pagalbos paketų, paskelbtų 2008 m., tikslai – užtikrinti finansinį stabilumą ir paremti kreditų teikimą realiajai ekonomikai. Per anksti daryti galutines išvadas dėl paketų veiksmingumo, tačiau aišku, kad jie padėjo išvengti finansų sistemos žlugimo ir palaikė svarbių tarpbankinių rinkų veikimą. Vis dėlto paskelbus šiuos paketus realiosios ekonomikos kreditavimo tendencijos buvo nepalankios, o naujausiais duomenimis, kreditų augimas labai sulėtėjo (2). Daugumoje EEE valstybių paplitusi praktika, kai įmonėms nebesuteikiami banko kreditai, ir atrodytų, kad kreditų suvaržymai yra didesnio masto, negu būtų galima pateisinti cikliškumu.

6)

Pagrindinė nurodyta nepakankamo kreditų srauto priežastis – netikrumas dėl sumažėjusios vertės turto vertinimo ir vietos – bankų sektoriaus problemų šaltinis nuo krizės pradžios. Netikrumas dėl turto vertinimo ne tik toliau kenkė pasitikėjimui bankų sektoriumi, bet ir silpnino valstybės paramos priemonių, kurių iki šiol imtasi, poveikį. Pavyzdžiui, siekiant atkurti bankų kapitalą, numatytos atsargos turto vertės sumažėjimo atveju, tačiau didelę dalį suteiktos kapitalo apsaugos bankai panaudojo atidėjiniams, jei ateityje sumažėtų turto vertė. Bankai jau ėmėsi veiksmų, kad išspręstų sumažėjusios vertės turto problemą. Jie atliko didelius turto vertės nurašymus (3), ėmėsi veiksmų, kad apribotų likusius nuostolius, perklasifikuodami turtą savo balansuose ir palaipsniui atidėdavo kapitalą, kad sustiprintų savo mokumo pozicijas. Tačiau ši problema nebuvo pakankamai išspręsta ir galima daryti prielaidą, kad dėl netikėtai smarkiai susilpnėjusios ekonominės veiklos bankų turto kredito kokybė toliau smarkiai blogės.

7)

Parama turtui būtų tiesiogiai sprendžiamas netikrumo dėl bankų balanso kokybės klausimas ir taip būtų padedama atkurti pasitikėjimą šiuo sektoriumi. Ši parama taip pat galėtų padėti išvengti pasikartojančių bankų kapitalo atkūrimo ciklų rizikos, kadangi turto vertės sumažėjimo mastas didėja blogėjant realiosios ekonomikos padėčiai. Remdamosi šia informacija, kelios EEE valstybės aktyviai svarsto galimybę skirti paramą sumažėjusios vertės bankų turtui, kaip papildomą priemonę, taikytiną su kitomis priemonėmis.

8)

Paramos turtui priemonės turi būti parengtos ir įgyvendinamos taip, kad būtų veiksmingiausiai pasiekti neatidėliotini tikslai užtikrinti finansinį stabilumą ir paremti bankų skolinimo veiklą. Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia spręsti svarbų klausimą – įgyvendinant paramos turtui priemones, užtikrinti atitinkamą dalyvavimą nustatant tinkamas kainas ir sąlygas, taip pat, jei būtų reikalinga, padarant šį dalyvavimą privalomu. Tačiau pagrindinis dėmesys rengiant ir įgyvendinant paramos turtui priemones neturėtų būti skiriamas tik šiems neatidėliotiniems tikslams. Svarbu atsižvelgti ir į ilgesnio laikotarpio klausimus.

9)

Jeigu paramos turtui priemonės nebus įgyvendinamos taip, kad būtų užkirstas kelias didelių konkurencijos tarp bankų (tiek ELPA valstybėse, tiek tarpvalstybiniu mastu) iškraipymų grėsmei pagal ELPA priežiūros institucijos valstybės pagalbos gaires, įskaitant prireikus paramos gavėjų restruktūrizavimą, EEE bankų sektorius struktūriškai susilpnės ir tai neigiamai atsilieps platesnio masto ekonomikos gamybos potencialui. Be to, dėl šios priežasties galėtų būti reikalingas pakartotinis valstybės įsikišimas į šį sektorių ir dėl to vis labiau didėtų valstybės finansams tenkanti našta. Tokia rizika yra didelė, atsižvelgiant į galimą valstybės dalyvavimo mastą. Siekiant apriboti tokios ilgesnio laikotarpio žalos riziką, valstybės įsikišimas į bankų sektorių turėtų būti tikslingas ir vykdomas pasitelkiant tam tikro elgesio užtikrinimo priemones, kuriomis derinamos bankų paskatos ir viešosios politikos tikslai. Šios priemonės turėtų būti bendrų pastangų atkurti bankų sektoriaus gyvybingumą, remiantis būtinu restruktūrizavimu, dalis. Poreikis restruktūrizuoti bankų sektorių, kaip valstybės paramos atsvara, išsamiau aptariamas 5 ir 6 skirsniuose kalbant apie valstybės pagalbos taisykles.

10)

Svarstant paramos turtui priemonių rengimą ir įgyvendinimą, taip pat svarbu, kad ELPA valstybės atsižvelgtų į biudžetą. Remiantis bendro tikėtino turto nurašymo apskaičiavimais, paramos turtui biudžeto išlaidos – faktinės, galimos arba abiejų rūšių – galėtų būti didelės ir absoliučiais dydžiais, ir lyginant su ELPA valstybių BVP. Valstybės parama turtui (ir kitos priemonės) neturėtų būti tokio masto, kad dėl to kiltų problemų, susijusių su viešųjų finansų tvarumu, pvz., pernelyg didelis įsiskolinimas arba finansavimo problemos. Šie klausimai labai svarbūs dabartinėmis aplinkybėmis, didėjant biudžeto deficitui, didėjant valstybės skolos lygiams ir kylant sunkumams, susijusiems su valstybės obligacijų emisijomis.

11)

Konkrečiau, ELPA valstybių biudžeto padėtis bus svarbus klausimas, renkantis turto, kuriam bus teikiama parama, valdymo priemonę, t. y. turto pirkimą, turto draudimą, turto pasirinkimo sandorį arba tokių priemonių derinį (4). Įvairių paramos turtui metodų poveikis biudžeto patikimumui negali labai skirtis, nes finansų rinkose galimi nuostoliai bus greičiausiai panašiai diskontuoti (5). Tačiau metodas, kuriuo remiantis reikia iš karto pirkti sumažėjusios vertės turtą, turėtų labiau tiesioginį poveikį biudžeto koeficientams ir valstybės finansavimui. Nors sumažėjusios vertės turto valdymo priemonės pasirinkimas yra kiekvienos ELPA valstybės atsakomybė, būtų galima apsvarstyti mišrius metodus, kuriais remiantis blogas turtas atskiriamas nuo bankų balansų atskirame subjekte (banko viduje arba išorės įmonėje), kuris gautų tam tikros naudos iš vyriausybės garantijos. Toks metodas yra patrauklus, nes jis turi daug turto pirkimo metodo privalumų, kalbant apie pasitikėjimo bankų sistema atkūrimo perspektyvą, kartu jis riboja tiesioginį poveikį biudžetui.

12)

Kalbant apie ribotus biudžeto išteklius, gali būti tikslinga paramos turtui priemones daugiausia skirti keliems sisteminės svarbos bankams. Kai kuriose ELPA valstybėse bankams skirta parama turtui gali būti labai suvaržyta dėl esamų šių valstybių biudžeto suvaržymų ir (arba) jų bankų balanso dydžio, palyginti su BVP.

13)

Svarstant kai kurias paramos turtui priemonių rūšis, reikia suderinti neatidėliotinus tikslus užtikrinti finansinį stabilumą ir bankų skolinimo veiklą su poreikiu ilgesniu laikotarpiu išvengti žalos EEE bankų sektoriui, EEE rinkai ir platesnio masto ekonomikai. Veiksmingiausiai tai galima įgyvendinti bendru ir suderintu EEE požiūriu, siekiant šių plataus masto tikslų:

14)

EEE valstybių veiksmus reikėtų koordinuoti tik bendrai ir tą būtų galima daryti pakankamai lanksčiai pritaikant priemones konkretiems kai kurių bankų atvejams. Jeigu nebus pakankamo ex ante koordinavimo, daugumai šių tikslų pasiekti reikės papildomos valstybės pagalbos kontrolės ex post. Todėl bendros gairės dėl paramos priemonių pagrindinių požymių turėtų padėti sumažinti poreikį koreguoti ir tikslinti atlikus vertinimą pagal valstybės pagalbos taisykles. Tokios gairės pateikiamos tolesniuose skirsniuose.

15)

Bankai paprastai turi įvertinti įsigyjamo turto riziką ir būti tikri, kad galės padengti bet kokius susijusius nuostolius (6). Tačiau galima laikyti, kad parama turtui gali sustiprinti finansinį stabilumą. Viešosios paramos turtui priemonės yra valstybės pagalba, nes pagalbą gaunančiam bankui nereikia nei užfiksuoti nuostolio, nei sudaryti rezervo galimam nuostoliui dėl sumažėjusios vertės turto padengti (arba jam už tai kompensuojama) ir (arba) šios priemonės suteikia galimybę panaudoti reguliuojamą kapitalą kitais tikslais. Visų pirma tai būtų tokiu atveju, kai sumažėjusios vertės turtas perkamas arba apdraudžiamas didesne nei rinkos verte arba jeigu garantijos kaina valstybei nekompensuojama už jos galimą didžiausią įsipareigojimą pagal garantiją (7).

16)

Tačiau bet kokia pagalba, kuri teikiama paramos turtui priemonėms, turėtų atitikti bendruosius būtinumo, proporcingumo ir konkurencijos iškraipymo sumažinimo principus. Tokia pagalba susijusi su dideliais pagalbą gaunančių bei jos negaunančių bankų ir pagalbą gaunančių bankų, kurių pagalbos poreikiai skiriasi, konkurencijos iškraipymais. Iš esmės patikimi, bet pagalbos negaunantys bankai gali jaustis įpareigoti kreiptis dėl valstybės įsikišimo, kad išlaikytų konkurencingą padėtį rinkoje. Tarp EEE valstybių gali kilti panašių konkurencijos iškraipymų ir jos gali pradėti varžytis tarpusavyje dėl subsidijų (stengdamosi išgelbėti savo bankus, nepaisydamos poveikio bankams kitose EEE valstybėse) bei žengti link finansinio protekcionizmo ir vidaus rinkos suskaidymo. Todėl dalyvavimą paramos turtui programoje turėtų lemti aiškiai apibrėžti ir objektyvūs kriterijai, siekiant neleisti kai kuriems bankams pasinaudoti nepagrįstu pranašumu.

17)

ELPA priežiūros institucija (toliau – Institucija) nustatė valstybės pagalbos taisyklių, ypač EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies b punkto, taikymą bet kuriai paramos bankams priemonei, kiek tai susiję su pasauline finansų krize, reglamentuojančius principus savo Finansų įstaigų gairėse (8). Vėliau Institucija pateikė išsamesnes gaires dėl praktinio šių principų taikymo atkuriant kapitalą naujajame Valstybės pagalbos gairių skyriuje (9). Tais pačiais principais grindžiamose toliau pateikiamose gairėse nurodomi pagrindiniai paramos turtui priemonių arba programų požymiai, kurie nulemia jų veiksmingumą ir poveikį konkurencijai. Šios gairės vienodai taikomos visiems bankams, kuriems suteikiama parama turtui, nepriklausomai nuo jų individualios padėties, tačiau praktiškai jos gali būti taikomos skirtingai, priklausomai nuo pagalbos gavėjo rizikos pobūdžio ir gyvybingumo. Šių gairių principai taikomi mutatis mutandis, kai dvi ar daugiau ELPA valstybių derina priemones, kad tarpvalstybiniams bankams suteiktų paramą turtui.

18)

Šių gairių tikslas – nustatyti suderintus principus ir sąlygas, siekiant kuo labiau užtikrinti paramos turtui priemonių veiksmingumą EEE rinkoje, atsižvelgiant į ilgalaikį tikslą atkurti normalias rinkos sąlygas, kartu toliau pakankamai lanksčiai veikiant, kad individualiai arba nacionaliniu lygiu būtų atsižvelgiama į konkrečius požymius arba būtų teikiamos papildomos priemonės ar procedūros finansinio stabilumo tikslais. Todėl veiksmingomis paramos turtui priemonėmis turėtų būti palaikomas realiosios ekonomikos kreditavimas.

19)

Bet kuri paramos turtui priemonė turi būti grindžiama aiškiai nustatytu su turtu susijusių banko problemų dydžiu, jo tikru mokumu iki paramos suteikimo ir jo gyvybingumo atkūrimo perspektyva, tinkamai atsižvelgiant į visas galimas alternatyvas, siekiant palengvinti būtiną restruktūrizavimo procesą, užkirsti kelią visų dalyvių paskatų iškraipymui ir neiššvaistyti valstybės išteklių, jei nebūtų prisidėta prie įprastos realiosios ekonomikos kreditavimo veiklos atkūrimo.

20)

Todėl siekiant sumažinti riziką, kad tų pačių pagalbos gavėjų atžvilgiu reikės pakartotinio valstybės įsikišimo, turėtų būti laikomasi šių kriterijų, kaip būtinos sąlygos, norint pasinaudoti parama turtui:

21)

Paprastai bankai turėtų prisiimti su sumažėjusios vertės turtu susijusius nuostolius iki didžiausios ribos. Pirmiausia, tuo tikslu būtinas visiškas ex ante skaidrumas ir informacijos atskleidimas, taip pat teisingas turto vertinimas iki valstybės įsikišimo ir teisingas atlygis valstybei už bet kokios rūšies paramos turtui priemonę, siekiant užtikrinti atitinkamą akcininkų atsakomybę ir išlaidų dalijimąsi, nepriklausomai nuo to, koks konkretus modelis pasirinktas. Sujungus šiuos elementus, turėtų būti darniai dalijamasi našta, susijusia su įvairių rūšių valstybės parama, atsižvelgiant į konkrečius skiriamuosius įvairių rūšių pagalbos požymius (12).

22)

Jei tinkamai įvertinus turtą ir teisingai nustačius nuostolius (13) susidarytų techninio nemokumo padėtis be valstybės įsikišimo, reikėtų pradėti banko administravimo procedūrą arba jį likviduoti pagal EEE ir nacionalinę teisę. Tokiomis aplinkybėmis siekiant išlaikyti finansinį stabilumą ir pasitikėjimą, tinkama priemonė gali būti obligacijų turėtojams suteikiama apsauga arba garantijos (14).

23)

Kai dėl finansinio stabilumo priežasčių (15) nepatartina pradėti banko administravimo procedūros arba tinkamai jį likviduoti, bankams galėtų būti skiriama iki mažiausio dydžio ribota pagalba suteikiant garantijas arba nuperkant turtą, kad bankai galėtų toliau veikti tam tikrą laikotarpį, būtiną restruktūrizavimo arba tinkamo likvidavimo planui parengti. Tokiais atvejais akcininkai taip pat turėtų prisiimti nuostolius bent jau tol, kol bus pasiektos kapitalo pakankamumo reguliuojamosios ribos. Taip pat galima apsvarstyti nacionalizavimo galimybes.

24)

Kai neįmanoma visiškai pasidalyti naštos ex ante, reikėtų pareikalauti, kad bankas vėliau prisidėtų padengiant nuostolius arba riziką, pvz., lėšų susigrąžinimo išlygomis arba draudimo programos atveju „pirmojo nuostolio“, kurį prisiims bankas (paprastai ne mažiau kaip 10 %), išlyga ir „likutinio nuostolio pasidalijimo“ išlyga, kuria bankas dalyvauja prisiimant papildomų nuostolių procentinę dalį (paprastai ne mažiau kaip 10 %) (16).

25)

Paprastai kuo mažesnis išankstinis įnašas, tuo didesnis turi būti vėlesnis akcininkų įnašas konvertuojant valstybės nuostolius į banko akcijas ir (arba) suteikiant papildomų kompensacinių priemonių, kad būtų apribotas konkurencijos iškraipymas įvertinant būtiną restruktūrizavimą.

26)

Paprastai pagal paramos sumažėjusios vertės turtui programas turėtų būti suteikiamas iki šešių mėnesių užsiregistravimo laikotarpis nuo tos dienos, kai valstybė pradeda vykdyti programą. Tai apribos stimulą bankams vilkinti būtiną informacijos atskleidimą, tikintis vėliau gauti didesnę paramą, ir padės greičiau spręsti bankų problemas, kol ekonomikos nuosmukis dar labiau neapsunkino padėties. Per šešių mėnesių laikotarpį bankai sugebėtų pateikti reikalavimus atitinkančio turto krepšelius, kuriems bus teikiamos paramos turtui priemonės su pratęsimo galimybe (17).

27)

Gali prireikti sukurti atitinkamus mechanizmus, siekiant užtikrinti, kad bankai, kuriems labiausiai reikia paramos turtui, dalyvautų valstybės priemonėje. Tokie mechanizmai galėtų apimti privalomą dalyvavimą programoje ir turėtų apimti bent jau privalomą informacijos atskleidimą priežiūros institucijoms. Visiems bankams taikomas įpareigojimas atskleisti su turtu susijusių problemų dydį padės aiškiau nustatyti paramos turtui programos ELPA valstybių lygmeniu poreikį ir būtiną mastą.

28)

Kai dalyvavimas nėra privalomas, programą gali sudaryti atitinkamos paskatos (pavyzdžiui, varantų arba teisių esamiems akcininkams suteikimas, kad jie ateityje galėtų dalyvauti lengvatinėmis sąlygomis pritraukiant privatų kapitalą), padedančios bankams lengviau priimti sąlygas nenukrypstant nuo skaidrumo ir informacijos atskleidimo, sąžiningo vertinimo ir dalijimosi našta principų.

29)

Dalyvauti pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui bus galima tik išimtinėmis ir nenumatytomis aplinkybėmis, už kurias bankas nėra atsakingas (18), ir griežtesnėmis sąlygomis, pavyzdžiui, mokant didesnį atlygį valstybei ir (arba) esant didesnėms kompensacinėms priemonėms.

30)

Galimybė gauti paramą turtui visada turėtų priklausyti nuo keleto atitinkamų elgesio suvaržymų. Visų pirma pagalbą gaunantiems bankams turėtų būti taikomos apsaugos priemonės, kuriomis užtikrinama, kad paramos kapitalo poveikis būtų panaudojamas kreditavimui, siekiant atitinkamai ir nediskriminuojant patenkinti paklausą pagal komercinius kriterijus, o ne augimo strategijai finansuoti (visų pirma patikimiems bankams įsigyti), pakenkiant konkurentams.

31)

Taip pat reikėtų apsvarstyti dividendų politikos apribojimus ir viršutines vadovų atlyginimo ribas. Specialią elgesio suvaržymų struktūrą reikėtų nustatyti remiantis proporcingumo įvertinimu, atsižvelgiant į įvairius veiksnius, dėl kurių gali tekti vykdyti restruktūrizavimą (žr. 6 skirsnį).

32)

Nustatant turto, atitinkančio reikalavimus paramai gauti, grupę, reikia rasti pusiausvyrą tarp tikslo užtikrinti neatidėliotiną finansinį stabilumą ir poreikio užtikrinti grįžimą prie įprasto rinkos veikimo per vidutinį laikotarpį. Turtas, kuris paprastai vadinamas „blogu“ turtu (pvz., JAV hipoteka užtikrinti vertybiniai popieriai, susijusios apsidraudimo priemonės ir išvestinės priemonės), dėl kurio kilo finansų krizė ir kuris didžia dalimi tapo nelikvidus arba labai sumažinta jo vertė, labiausiai lėmė su bankų gyvybingumu susijusį netikrumą ir skepticizmą. Apribojant reikalavimus atitinkančio turto grupę tokiu turtu, sumažėtų valstybės galimų nuostolių rizika ir būtų prisidėta užkertant kelią konkurencijos iškraipymams (19). Tačiau per daug siauro masto paramos priemone gali nepavykti atkurti pasitikėjimo bankų sektoriumi, atsižvelgiant į skirtumus tarp konkrečių problemų, kurių patiria įvairios EEE valstybės ir bankai, ir masto, kuriuo vertės sumažėjimo problema persidavė kitam turtui. Šį klausimą reikėtų spręsti pragmatiškai ir lanksčiai – taip būtų užtikrinta, kad kitam turtui atitinkamu mastu ir tinkamai pagrįstais atvejais taip pat galėtų būti teikiamos paramos priemonės.

33)

Siekiant nustatyti turtą, atitinkantį reikalavimus paramos priemonėms gauti, būtinas bendras ir suderintas EEE požiūris, kad būtų užkirstas kelias konkurencijos iškraipymams tarp EEE valstybių ir EEE bankų sektoriuje ir kad būtų ribojamos paskatos tarpvalstybiniams bankams iš skirtingų nacionalinių paramos priemonių išsirinkti jiems palankiausias. Siekiant užtikrinti nuoseklumą nustatant reikalavimus atitinkantį turtą įvairiose EEE valstybėse, reikėtų nustatyti turto kategorijas („krepšelius“), parodančias esamo vertės sumažėjimo mastą. Išsamesnės šių kategorijų apibrėžimo gairės pateiktos 3 priede. Naudojant tokias turto kategorijas, būtų lengviau palyginti EEE bankus ir jų rizikos pobūdį. ELPA valstybės tuomet turėtų nuspręsti, kokios kategorijos turtas būtų aprėptas ir kokiu mastu, atsižvelgdamos į Institucijos atliktą pasirinkto turto vertės sumažėjimo apžvalgą.

34)

Reikėtų proporcingo požiūrio, kad ELPA valstybė, kurios bankų sektorių papildomai paveikė kiti veiksniai, dėl kurių masto gali kilti grėsmė finansiniam stabilumui (pavyzdžiui, burbulo sprogimas nekilnojamojo turto rinkoje), tinkamai argumentavusi be kiekybinių apribojimų galėtų išplėsti turto tinkamumo sąvoką, kad ji apimtų tiksliai apibrėžtų kategorijų turtą, susijusį su sistemine grėsme.

35)

Būtų galima numatyti papildomą lankstumo galimybę, siekiant padėti bankams spręsti sumažėjusios vertės turto, kuris neatitinka pirmiau nurodytų atitikimo reikalavimų, problemą, nepateikiant specialaus pagrindimo ir neviršijant 10–20 % viso atitinkamo banko, kuriam taikomas paramos mechanizmas, turto, atsižvelgiant į skirtingas įvairių ELPA valstybių ir bankų aplinkybes. Tačiau turtui, kurio vertės šiuo metu negalima laikyti sumažėjusia, neturėtų būti taikoma paramos programa. Parama turtui neturėtų būti neribotos trukmės draudimo priemonė nuo būsimų nuosmukio pasekmių.

36)

Paprastai kuo platesni atitikimo reikalavimams kriterijai ir kuo didesnė susijusio turto proporcija banko portfelyje, tuo visapusiškesnis turės būti restruktūrizavimas ir priemonės, siekiant išvengti netinkamo konkurencijos iškraipymo. Bet kuriuo atveju Institucija nelaikys, kad turtas atitinka reikalavimus paramos priemonėms gauti, kai jis įtrauktas į pagalbą gaunančio banko balansą po konkrečios galutinės datos prieš paskelbiant apie paramos programą (20). Kitaip pasielgus, galėtų kilti turto arbitražo pavojus ir nepriimtina moralinės žalos rizika, suteikiant paskatą bankams susilaikyti nuo tinkamo rizikos vertinimo ateityje teikiant paskolas ir vykdant kitas investicijas, ir taip pasikartotų tos pačios klaidos, kurios lėmė dabartinę krizę (21).

37)

Teisingas ir nuoseklus turto, įskaitant sudėtingesnį ir mažiau likvidų turtą, vertinimo metodas yra labai svarbus, siekiant užkirsti kelią netinkamam konkurencijos iškraipymui ir EEE valstybių varžymuisi tarpusavyje dėl subsidijų. Vertinimas turi būti atliekamas pagal bendrą metodiką, nustatytą EEE lygmeniu, ir Institucija turi jį ex ante koordinuoti ELPA valstybėse, kad užtikrintų didžiausią paramos turtui priemonės veiksmingumą ir sumažintų iškraipymo bei žalingo arbitražo riziką, su kuria visų pirma susiduria tarpvalstybiniai bankai. Siekiant atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, susijusias, pavyzdžiui, su laiku gaunamais svarbiais duomenimis, gali tekti panaudoti alternatyvias metodikas su sąlyga, kad jos bus tokios pat skaidrios. Bet kuriuo atveju reikalavimus atitinkantys bankai turėtų kasdien vertinti savo portfelius, reguliariai ir dažnai atskleisti informaciją nacionalinėms institucijoms ir savo priežiūros institucijoms.

38)

Kai įvertinti turtą labai sudėtinga, gali būti apsvarstyta galimybė taikyti alternatyvius metodus, pavyzdžiui, sukurti „gerą banką“, kad valstybė pirktų gerą, o ne sumažėjusios vertės turtą. Alternatyvus variantas gali būti valstybei įsigyti banką (įskaitant nacionalizavimą), siekiant ilgainiui atlikti vertinimą vykdant restruktūrizavimą arba tinkamai jį likviduojant, taip pašalinant bet kokią abejonę dėl tikros susijusio turto vertės (22).

39)

Pirma, kai įmanoma, turtą reikėtų vertinti dabartine jo rinkos verte. Apskritai bet koks turto, kuriam taikoma programa, perdavimas, kai turto vertė viršija rinkos kainą, yra valstybės pagalba. Tačiau dabartinė rinkos vertė gali visiškai skirtis nuo to turto balansinės vertės dabartinėmis aplinkybėmis arba jos gali nebūti, jeigu nėra rinkos (kai kurio turto vertė iš tikrųjų gali būti lygi net nuliui).

40)

Antra, atsižvelgiant į paramos turtui programą, sumažėjusios vertės turtui priskiriama vertė (perdavimo vertė) bus neišvengiamai didesnė už rinkos kainas, kad būtų pasiektas paramos poveikis. Siekdama užtikrinti nuoseklų pagalbos suderinamumo vertinimą, Institucija laikytų, kad perdavimo vertė, parodanti ilgalaikę turto ekonominę vertę (realiąją ekonominę vertę), remiantis pinigų srautais ir ilgesniais terminais, yra priimtina vertė, nurodanti pagalbos dydžio suderinamumą kaip būtiną minimumą. Reikės apsvarstyti galimybę taikyti vienodą tam tikrų kategorijų turto vertės sumažinimą, siekiant suvienodinti realiąją turto, kurį įvertinti taip sudėtinga, kad praktiškai neįmanoma patikimai prognozuoti, kaip jis kis artimoje ateityje, ekonominę vertę.

41)

Todėl turto pirkimo arba turto draudimo priemonių (23) atveju perdavimo vertė turėtų būti grindžiama to turto realiąja ekonomine verte. Be to, turi būti užtikrintas atitinkamas atlygis valstybei. Kai ELPA valstybės nusprendžia, kad reikia – visų pirma siekiant išvengti techninio nemokumo – taikyti turto perdavimo vertę, kuri viršija jo realiąją ekonominę vertę, priemonės pagalbos elementas yra atitinkamai didesnis. Tai gali būti priimtina tik tuo atveju, jeigu vykdomas didelio masto restruktūrizavimas ir nustatomos sąlygos, kuriomis remiantis vėliau bus galima susigrąžinti šią papildomą pagalbą, pavyzdžiui, nustatant lėšų susigrąžinimo mechanizmus.

42)

Vertinimo procesui, taikant tiek rinkos vertę, tiek realiąją ekonominę vertę, taip pat valstybės atlygiui turėtų būti taikomi tie patys pagrindiniai principai ir procesai, išvardyti 4 priede.

43)

Vertindama ELPA valstybių pateiktus paramos turtui priemonių vertinimo metodus ir jų įgyvendinimą kai kuriais atvejais, Institucija gali konsultuotis su vertinimo ekspertais (24). Institucija taip pat remsis esamų ES lygmens įstaigų patirtimi, kad užtikrintų vertinimo metodikų nuoseklumą.

44)

ELPA valstybės gali pasirinkti tinkamiausią modelį iš 4 skirsnyje nurodytų variantų, kad padėtų bankams spręsti su turtu susijusią problemą, atsižvelgdamos į sumažėjusios vertės turto problemos mastą, kai kurių susijusių bankų padėtį ir biudžetą. Valstybės pagalbos kontrolės tikslas – užtikrinti, kad pasirinkto modelio požymiai būtų tokie, kad būtų užtikrintas vienodų sąlygų taikymas ir užkirstas kelias netinkamam konkurencijos iškraipymui.

45)

Nors konkretūs pagalbos priemonės kainų nustatymo mechanizmai gali skirtis, jų skiriamieji bruožai neturėtų pastebimai paveikti tinkamo valstybės ir paramą gaunančių bankų dalijimosi tenkančia našta. Remiantis tinkamu vertinimu, bendru turto valdymo bendrovės finansavimo mechanizmu, draudimu arba mišriu sprendimo variantu turėtų būti užtikrinta, kad bankas turėtų prisiimti tokią pačią nuostolių dalį. Šiuo atžvilgiu galima apsvarstyti galimybę taikyti lėšų susigrąžinimo išlygas. Apskritai visomis programomis turi būti užtikrinta, kad paramą gaunantys bankai prisiimtų nuostolius, patirtus perduodant turtą (žr. 50 punktą ir 11 išnašą).

46)

Kad ir koks būtų modelis, siekiant padėti bankams lengviau atkurti gyvybingumą ir užkirsti kelią galimiems interesų konfliktams, reikia užtikrinti aiškų funkcinį ir organizacinį paramą gaunančio banko ir jo sumažėjusios vertės turto atskyrimą, visų pirma jų vadovybės, darbuotojų ir klientų atžvilgiu.

47)

5 priede pateikiami išsamūs nurodymai dėl šių valstybės pagalbos procedūros gairių, susiję tiek su pradiniu pranešimu apie pagalbą, tiek su restruktūrizavimo planų, jei jų prireikia, vertinimu.

48)

Pirmiau nurodyti principai ir sąlygos sudaro paramos turtui priemonių rengimo sistemą, atitinkančią valstybės pagalbos taisykles. Šiomis aplinkybėmis valstybės pagalbos taisyklių tikslas – užtikrinti minimalią ir mažiausiai iškraipančią paramą, siekiant pašalinti bankams tenkančią riziką, susijusią su atskira turto kategorija, kad būtų parengtas tvirtas pagrindas atkurti ilgalaikį gyvybingumą be valstybės paramos. Nors sumažėjusios vertės turto tvarkymas pagal pirmiau minėtus principus yra būtinas žingsnis, siekiant atkurti bankų gyvybingumą, nepakanka vien tik pasiekti šį tikslą. Nelygu konkreti bankų padėtis ir požymiai, jie turės imtis atitinkamų jiems naudingų priemonių, kad išvengtų pasikartojančių panašių problemų ir užtikrintų ilgalaikį pelningumą.

49)

Pagal valstybės pagalbos taisykles, visų pirma tas, kurios susijusios su sanavimo ir restruktūrizavimo pagalba, tokia parama turtui prilygsta struktūrinei operacijai ir reikia atidžiai įvertinti tris sąlygas: i) pakankamą paramos gavėjo dalyvavimą, dalijantis sumažėjusios vertės turto programos išlaidas; ii) tinkamus veiksmus, siekiant užtikrinti gyvybingumo atkūrimą; ir iii) būtinas priemones konkurencijos iškraipymui panaikinti.

50)

Pirmąją sąlygą paprastai reikėtų patenkinti vykdant pirmesniuose skyriuose nurodytus reikalavimus, visų pirma informacijos atskleidimo, vertinimo, kainos nustatymo ir dalijimosi tenkančia našta. Tai užtikrins, kad paramos gavėjo indėlis padengtų bent jau visus nuostolius, patirtus perduodant turtą valstybei. Kai to iš esmės neįmanoma padaryti, pagalba vis dar gali būti patvirtinta išimties būdu su sąlyga, kad taikomi griežtesni reikalavimai, kaip kitų dviejų sąlygų atveju.

51)

Reikalavimai gyvybingumui atkurti ir priemonės konkurencijos iškraipymui panaikinti bus nustatomi kiekvienu atveju atskirai. Kalbant apie antrąją sąlygą, poreikį atkurti ilgalaikį gyvybingumą, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad parama turtui gali padėti pasiekti šį tikslą. Gyvybingumo apžvalgoje po išsamaus galimų rizikos veiksnių įvertinimo ir aptarimo (25) turėtų būti patvirtintas faktinis ir būsimas banko kapitalo pakankamumas.

52)

Gavus pradinį paramos turtui priemonių patvirtinimą, Institucijos atliekamą būtino restruktūrizavimo masto vertinimą lems šie kriterijai: Institucijos valstybės pagalbos gairėse dėl bankų kapitalo atkūrimo nustatyti kriterijai, banko turto, kuriam taikoma parama, proporcija; tokio turto perdavimo kaina, palyginti su rinkos kaina; konkretūs suteiktos paramos sumažėjusios vertės turtui požymiai; bendras valstybės rizikos, susijusios su banko turtu, įvertintu pagal riziką, dydis; paramą gaunančio banko problemų pobūdis ir kilmė bei banko verslo modelio ir investavimo strategijos patikimumas. Taip pat bus atsižvelgiama į bet kokią papildomai suteiktą valstybės garantiją arba valstybės atkuriamą kapitalą, siekiant susidaryti išsamų paramą gaunančio banko padėties vaizdą (26).

53)

Siekiant ilgalaikio gyvybingumo, reikia, kad bankas gebėtų išsilaikyti be valstybės paramos, tai reiškia, kad reikia turėti aiškius planus, kaip išpirkti gautą valstybės kapitalą ir atsisakyti valstybės garantijų. Nelygu šio vertinimo rezultatai, vykdant restruktūrizavimą reikės išsamiai apžvelgti banko strategiją ir veiklą, įskaitant, pavyzdžiui, koncentravimąsi į pagrindinę veiklą, verslo modelių perorientavimą, verslo padalinių ir (arba) pavaldžiųjų įmonių uždarymą arba pardavimą, turto ir įsipareigojimų valdymo ir kitus pokyčius.

54)

Bus laikoma, kad išsamaus restruktūrizavimo reikia tada, kai atitinkamas sumažėjusios vertės turto vertinimas pagal 5.5 skirsnyje ir 4 priede išdėstytus principus, neįsikišus valstybei, lemtų neigiamą nuosavą kapitalą arba techninį nemokumą. Pakartotiniai pagalbos prašymai ir pirmesniuose skirsniuose išdėstytų bendrųjų principų nesilaikymas paprastai reikštų, kad reikia vykdyti tokį išsamų restruktūrizavimą.

55)

Išsamaus restruktūrizavimo taip pat reikėtų, kai bankas bet kokiu pavidalu jau yra gavęs valstybės pagalbą, kuri panaudojama nuostoliams padengti arba jų išvengti arba kuri bendrai paėmus viršija 2 % viso pagal riziką įvertinto banko turto, kartu tinkamai atsižvelgiant į konkrečią kiekvieno pagalbos gavėjo padėtį (27).

56)

Kalbant apie bet kokių reikiamų priemonių terminą gyvybingumui atkurti, bus atsižvelgiama į konkrečią atitinkamo banko padėtį ir bendrą bankų sektoriaus padėtį, pernelyg nevilkinant reikiamų pataisymų.

57)

Trečia, reikėtų išnagrinėti būtinų kompensacinių priemonių mastą, remiantis konkurencijos iškraipymu, kurį lemia pagalba. Gali tekti sumažinti arba parduoti pelningus verslo padalinius ar pavaldžiąsias įmones arba įsipareigoti apriboti verslo plėtrą.

58)

Bus laikoma, kad kompensacinių priemonių reikia tada, kai paramą gaunantis bankas nesilaiko pirmesnėse dalyse nurodytų sąlygų, visų pirma tų, kurios susijusios su informacijos atskleidimu, vertinimu, kainos nustatymu ir dalijimusi tenkančia našta.

59)

Institucija įvertins reikiamų kompensacinių priemonių mastą, atsižvelgdama į savo atliktą konkurencijos iškraipymo, kurį lemia pagalba, vertinimą, visų pirma remdamasi šiais veiksniais: bendru pagalbos dydžiu, įskaitant garantijų ir kapitalo atkūrimo priemones; sumažėjusios vertės turto, kuriam skiriama paramos priemonė, dydžiu; su turtu susijusių nuostolių dalimi; bendru banko patikimumu; turto, kuriam suteikta parama, rizikos pobūdžiu; banko rizikos valdymo kokybe; mokumo koeficientų lygiu nesant pagalbos; pagalbą gaunančio banko padėtimi rinkoje ir konkurencijos iškraipymu dėl banko vykdomos veiklos rinkoje; taip pat pagalbos poveikiu bankų sektoriaus struktūrai.

60)

Šis Valstybės pagalbos gairių skyrius taikomas nuo jo priėmimo dienos, atsižvelgiant į finansines ir ekonomines aplinkybes, dėl kurių reikėjo nedelsiant imtis veiksmų.