—

Apskaičiavimo pagrindas: 1 metų IBOR

Bazinė palūkanų norma apskaičiuojama pagal vienerių metų pinigų rinkos palūkanų normas. Institucija pasilieka teisę naudoti trumpesnius arba ilgesnius terminus, pritaikytus konkretiems atvejams.

Kai šių normų nėra, taikoma 3 mėnesių pinigų rinkos palūkanų norma.

Nesant patikimų arba lygiaverčių duomenų, taip pat išimtiniais atvejais Institucija gali, glaudžiai bendradarbiaudama su susijusia ELPA valstybe (-ėmis) ir remdamasi atitinkamo centrinio banko duomenimis, nustatyti apskaičiavimo bazę remdamasi kitu metodu.

—

Maržos

Priklausomai nuo atitinkamos įmonės reitingo ir siūlomo įkeisto turto (2), taikytinos toliau nurodytos maržos.

Paprastai 100 bazinių punktų pridedama prie bazinės normos. Remiamasi i) paskolomis įmonėms su patenkinamu reitingu ir aukštu įkeisto turto lygiu arba ii) paskolomis įmonėms su geru reitingu ir normaliu įkeisto turto lygiu.

Paskolos gavėjams, kurie anksčiau nebuvo paėmę kreditų arba neturi pagal balansą nustatyto reitingo, pvz., tam tikroms specialiosios paskirties įmonėms arba neseniai įsteigtoms įmonėms, bazinė norma turėtų būti padidinta ne mažiau kaip 400 bazinių punktų (priklausomai nuo turimo įkeisto turto), o marža jokiu būdu negali būti žemesnė už tą, kuri būtų taikoma kontroliuojančiajai bendrovei.

Reitingus nebūtinai turi suteikti specialios reitingų agentūros – lygiai taip pat priimtinos nacionalinės reitingų sistemos arba reitingų sistemos, kurias taiko bankai nuostolių dydžiui įsipareigojimų nevykdymo atveju nustatyti (4).

Pirmiau paminėtos maržos retkarčiais gali būti peržiūrimos, siekiant atsižvelgti į padėtį rinkoje.

—

Atnaujinimas

Orientacinė norma bus perskaičiuojama kiekvienais metais. Todėl bazinė palūkanų norma bus apskaičiuojama remiantis 1 metų IBOR, užfiksuotu praeitų metų rugsėjo, spalio ir lapkričio mėn. Tokia fiksuota bazinė palūkanų norma bus pradėta taikyti nuo sausio 1 d. Be to, siekiant atsižvelgti į reikšmingus ir staigius pokyčius, palūkanų norma bus perskaičiuojama kiekvieną kartą, kai vidutinė norma, apskaičiuota remiantis trijų praėjusių mėnesių duomenimis, nuo galiojančios normos skirsis daugiau kaip 15 %. Ši nauja norma bus pradėta taikyti antro mėnesio po apskaičiavimui naudotų mėnesių pirmą dieną.

—

Diskonto norma. Grynosios dabartinės vertės apskaičiavimas

Orientacinė norma taip pat turi būti taikoma kaip diskonto norma dabartinėms vertėms apskaičiuoti. Tuo tikslu bus taikoma bazinė norma, padidinta 100 bazinių punktų dydžio fiksuota marža.

—

Šis metodas įsigalios 2009 m. sausio 1 d.

—

bendrosios garantijos, t. y. garantijos, suteikiamos pačioms įmonėms, ir garantijos, susijusios su konkrečiu sandoriu, kuris gali būti paskola, akcinio kapitalo investavimas ir t. t.;

—

garantijos, numatytos konkrečioje priemonėje, ir garantijos, susijusios su pačios įmonės statusu;

—

tiesiogiai teikiamos garantijos arba pirmo lygio garantui teikiamos netiesioginės garantijos;

—

neribotos garantijos ir riboto dydžio ir (arba) trukmės garantijos. ELPA priežiūros institucija garantijomis suteikiama valstybės pagalba taip pat laiko palankesnes finansavimo sąlygas, taikomas įmonėms, kurioms dėl jų teisinio statuso netaikomos bankroto ar kitos nemokumo procedūros arba kurios dėl savo teisinio statuso gali naudotis valstybės garantija ar valstybės teikiamu nuostolių padengimu. Tą patį galima pasakyti apie valstybės įsigyjamą įmonės akcijų paketo dalį, jeigu vietoje įprastinės ribotos atsakomybės prisiimama neribota atsakomybė;

—

garantijos, akivaizdžiai kylančios iš sutartinio šaltinio (pavyzdžiui, oficialių sutarčių, patvirtinimo raštų) arba kito teisinio šaltinio, ir ne tokios akivaizdžios garantijos (pavyzdžiui, papildomi raštai, žodiniai pasižadėjimai), kurių suteikiamas patvirtinimas gali būti įvairių lygių.

2.3.1.

Nors paprastai pagalbą gauna paskolos gavėjas, esant tam tikroms sąlygoms tiesioginės naudos iš pagalbos gali gauti ir paskolos davėjas. Ypač, pavyzdžiui, jeigu valstybės garantija suteikiama ex post, kai paskola jau suteikta arba kitas finansinis įsipareigojimas prisiimtas nepatikslinus šios paskolos arba finansinio įsipareigojimo sąlygų, arba jeigu viena garantija užtikrinta paskola naudojama kitai garantija neužtikrintai paskolai grąžinti tai pačiai kredito įstaigai, tokiu atveju paskolos davėjui taip pat gali būti suteikta pagalba, nes tada padidėja paskolų užstatas. Kai garantija apima pagalbą paskolos davėjui, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad tokia pagalba iš esmės gali būti laikoma veiklos pagalba.

2.3.2.

Garantijos skiriasi nuo kitų valstybės pagalbos priemonių, pavyzdžiui, dotacijų arba mokesčių lengvatų, nes garantijos atveju valstybė užmezga teisinius santykius su paskolos davėju. Todėl reikia atsižvelgti į galimą neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos poveikį trečiosioms šalims. Kai valstybės garantijos suteikiamos paskoloms, tai daugiausia būna susiję su paskolas teikiančiomis finansų įstaigomis. Jei valstybės garantijos buvo suteiktos obligacijoms, išleistoms įmonėms siekiant gauti finansavimą, tai susiję su finansų įstaigomis, dalyvavusiomis išleidžiant obligacijas. Remiantis nacionaline teise, turi būti išnagrinėta, ar pagalbos neteisėtumas turi įtakos valstybės ir trečiųjų šalių teisiniams santykiams. Valstybių narių teismams gali tekti svarstyti, ar nacionaliniai įstatymai draudžia sudaryti garantijų sutartis, turint galvoje, kad, remiantis EEE priežiūros institucijos vertinimo išvadomis, jie turėtų atsižvelgti į EEE teisės pažeidimą. Todėl visuomet, kai suteikiamos garantijos, paskolos davėjai galėtų būti suinteresuoti patikrinti, imdamiesi įprastų atsargumo priemonių, ar nebuvo pažeistos valstybės pagalbai taikomos EEE taisyklės. ELPA valstybė turėtų galėti pateikti individualiai garantijai arba schemai EEE priežiūros institucijos suteiktą bylos numerį ir, jeigu įmanoma, nekonfidencialią EEE priežiūros institucijos sprendimo kopiją kartu su atitinkama nuoroda į Europos Sąjungos oficialųjį leidinį. Savo ruožtu ELPA priežiūros institucija padarys viską, kad suteiktų skaidrią informaciją apie jos patvirtintas garantijas ir schemas.

a)

Paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų.

Sprendžiant, ar paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų, reikėtų atsižvelgti į šių gairių skyriuje dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti pateiktą apibrėžimą (7). Prieš mažiau nei trejus metus įsisteigusios MVĮ šiame skyriuje nelaikomos sunkumų patiriančiomis įmonėmis.

b)

Suteikiant garantiją, galima tinkamai įvertinti jos dydį.

Tai reiškia, kad garantija turi būti susieta su konkrečiu finansiniu sandoriu, kuriame nustatyta didžiausia suma ir terminas.

c)

Garantija užtikrinama ne daugiau kaip 80 % negrąžintos paskolos arba kito finansinio įsipareigojimo; šis apribojimas netaikomas garantijoms, dengiančioms skolos vertybinius popierius (8).

ELPA priežiūros institucijos nuomone, jeigu finansinis įsipareigojimas yra visiškai užtikrintas valstybės garantija, paskolos davėjas yra mažiau suinteresuotas tinkamai įvertinti, užtikrinti ir sumažinti skolinimo operacijos riziką ir ypač tinkamai įvertinti paskolos gavėjo patikimumą. Neturėdamas priemonių, valstybės garantas taip pat ne visuomet gali atlikti tokį rizikos vertinimą. Nebūdami suinteresuoti sumažinti paskolos negrąžinimo riziką, paskolos davėjai gali būti skatinami sudaryti sutartis dėl didesnės nei įprasta komercinės rizikos paskolų ir taip gali padidėti didesnės rizikos garantijų dalis valstybės garantijų portfelyje.

80 % apribojimas netaikomas valstybinei garantijai, suteiktai finansuoti įmonę, kurios veiklą sudaro tik tinkamai patikėtų bendros ekonominės svarbos paslaugų (9) teikimas ir kai minėtą garantiją suteikia įmonei minėtą užduotį patikėjusi valstybinė įstaiga. 80 % apribojimas taikomas tik tuomet, jeigu atitinkama įmonė teikia kitas bendros ekonominės svarbos paslaugas arba verčiasi kitokia ūkine veikla.

Todėl siekiant užtikrinti, kad paskolos davėjas iš tikrųjų prisiimtų dalį rizikos, būtina tinkamai atsižvelgti į šiuos du aspektus:

ELPA valstybė, kuri nori suteikti garantiją, 80 % didesnę už maksimalią ribą, ir teigia, kad tokia garantija nėra pagalba, turėtų tinkamai pagrįsti tokį reikalavimą, pavyzdžiui, susitarimu dėl viso sandorio, ir apie jį pranešti ELPA priežiūros institucijai, kad būtų tinkamai įvertinta, ar sandoris gali būti susijęs su valstybės pagalba.

d)

Už garantiją sumokama rinkos sąlygas atitinkančia kaina.

Kaip nurodyta 2.1 punkte, už prisiimamą riziką turėtų būti atlyginama nustatant tam tikrą priemoką garantija užtikrintai arba netiesiogiai garantija užtikrintai sumai. Kai už garantiją mokama kaina yra bent tokia pati, kaip atitinkamos garantijos priemokos atitikmuo finansų rinkose, tokia garantija nėra susijusi su valstybės pagalba.

Jeigu finansų rinkose negalima rasti jokio tinkamo garantijos priemokos atitikmens, bendrą garantuotos paskolos finansinę kainą, įskaitant paskolos palūkanų normą ir garantijos priemoką, reikia palyginti su panašios garantija neužtikrintos paskolos rinkos kaina.

Abiem atvejais, norint nustatyti tam tikrą rinkos kainą, reikėtų atsižvelgti į garantijos ir pagrindinės paskolos savybes. Tai apima: sandorio dydį ir trukmę, paskolos gavėjo pateiktą užstatą ir kitą patirtį, susijusią su susigrąžinimo koeficiento įvertinimu, tikimybę, kad paskolos gavėjas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų dėl savo finansinės padėties, sektorių, kuriame veikia paskolos gavėjas, ir to sektoriaus perspektyvas bei kitas ekonomines sąlygas. Toks tyrimas turėtų labai padėti klasifikuojant paskolos gavėją pagal rizikos reitingą. Šią klasifikaciją gali atlikti tarptautiniu lygiu pripažinta reitingo agentūra arba, jeigu įmanoma, galima naudoti pagrindinę paskolą suteikusio banko vidaus reitingą. Šiuo atveju ELPA priežiūros institucija nori atkreipti dėmesį į ryšį tarp reitingo ir įsipareigojimų nevykdymo koeficiento, nustatyto tarptautinių finansų įstaigų, apie kurių veiklą informacija taip pat skelbiama viešai (10). Vertindama priemokos suderinamumą su rinka, ELPA valstybė gali palyginti kainas, kurias rinkoje moka panašų reitingą turinčios įmonės.

Todėl ELPA priežiūros institucija nepatvirtins garantijos priemokos, kaip nustatytos pagal vieną tarifą, laikomą atitinkančiu bendrą sektoriaus standartą.

a)

schema netaikoma finansinių sunkumų turintiems paskolos gavėjams (žr. 3.2 punkto a papunktyje pateiktą informaciją).

b)

Suteikiant garantijas, galima tinkamai įvertinti jų dydį. Tai reiškia, kad garantija turi būti susieta su konkrečiu finansiniu sandoriu, kuriame nustatyta didžiausia suma ir terminas.

c)

Garantijomis užtikrinama ne daugiau kaip 80 % negrąžintos paskolos arba kito finansinio įsipareigojimo (žr. 3.2 punkto c papunktyje pateiktą informaciją ir nurodytas išimtis).

d)

Schemos sąlygos yra pagrįstos tokiu tikrovę atitinkančiu rizikos vertinimu, kad atsižvelgiant į garantijų gavėjų mokamas priemokas, labiausiai tikėtina, kad įmonės pačios finansuoja schemą. ELPA priežiūros institucijos nuomone, schemos finansavimas pačios įmonės lėšomis ir tinkamas rizikos orientavimas rodo, kad pagal schemą nustatytos garantijų priemokos atitinka rinkos kainas.

Tai reiškia, kad reikia įvertinti kiekvienos naujos garantijos riziką, atsižvelgiant į visus svarbius veiksnius (paskolos gavėjo kokybę, užstatus, garantijos trukmę ir t. t.). Remiantis rizikos tyrimu, reikia apibrėžti rizikos kategorijas (16), garantiją reikia priskirti vienai iš šių rizikos kategorijų ir tiesiogiai arba netiesiogiai garantija užtikrintai sumai nustatyti atitinkamą garantijos priemoką.

e)

Siekiant tinkamai ir laipsniškai įvertinti pačios įmonės schemos finansavimo aspektą, priemokų dydžio pakankamumą reikia tikrinti mažiausiai kartą per metus, remiantis veiksmingu schemos nuostolių dydžiu per ekonomiškai pagrįstą laikotarpį, atitinkamai patikslinant priemokas, jeigu yra rizika, kad įmonės pačios gali nebefinansuoti schemos. Šis tikslinimas gali būti taikomas visoms suteiktoms ir būsimoms garantijoms arba tik pastarosioms.

f)

Kad būtų laikomos atitinkančios rinkos kainas, nustatytos priemokos turi padengti įprastinę riziką, susijusią su garantijos suteikimu, schemos administravimo išlaidas ir metinę pakankamo kapitalo grąžą, net jeigu toks kapitalas nesukaupiamas arba sukaupiamas tik iš dalies.

Administracinės išlaidos turėtų apimti bent jau specialaus pradinio rizikos vertinimo, taip pat rizikos stebėjimo ir rizikos valdymo išlaidas, susijusias su garantijos skyrimu ir administravimu.

Dėl kapitalo grąžos ELPA priežiūros institucija nurodo, kad įprastiniams garantams yra taikomos privalomo kapitalo taisyklės, kuriomis jie įpareigojami sukaupti akcinį kapitalą, kad nebankrutuotų, pasikeitus metiniams garantijų nuostoliams. Valstybės garantijų schemoms šios taisyklės paprastai netaikomos, todėl joms tokių atsargų sudaryti nereikia. Kitaip sakant, kiekvieną kartą, kai garantijų nuostoliai viršija garantijų priemokų pajamas, trūkumas padengiamas tiesiog iš valstybės biudžeto. Dėl tokios valstybės garantijos schemai pastarosios padėtis yra palankesnė už įprastinio garanto. Kad būtų išvengta tokio neatitikimo ir valstybei būtų atlyginta už jos prisiimamą riziką, ELPA priežiūros institucijos nuomone, garantijų priemokos turi padengti pakankamo kapitalo grąžą.

ELPA priežiūros institucijos nuomone, toks kapitalas turi sudaryti 8 % (17) nesumokėtų garantijų. Įmonėms, kurių reitingas yra AAA/AA- (Aaa/Aa3), suteiktoms garantijoms kapitalo grąžos suma gali būti sumažinta iki 2 % nesumokėtų garantijų. Tuo tarpu įmonėms, kurių reitingas yra A+/A- (A1/A3), suteiktoms garantijoms, kapitalo grąžos suma gali būti sumažinta iki 4 % nesumokėtų garantijų.

Įprastinę šio kapitalo grąžą sudaro rizikos priemoka, kuri gali būti padidinta su rizika nesusijusia palūkanų norma.

Visais atvejais rizikos priemoka valstybei turi būti sumokėta už pakankamą kapitalo sumą. Remdamasi savo ir Europos Komisijos praktika ELPA priežiūros institucija mano, kad įprastinė rizikos priemoka už akcinį kapitalą yra lygi ne mažiau kaip 400 bazinių punktų ir kad tokia rizikos priemoka turėtų būti įtraukta į gavėjų mokamą garantijos priemoką (18).

Jeigu, kaip būdinga daugeliui valstybės garantijų schemų, schemai kapitalo neskiriama ir dėl to valstybė nesumoka jokio piniginio įnašo, į su rizika nesusijusią palūkanų normą atsižvelgti nereikia. Kitais atvejais, jeigu valstybė iš tikrųjų suteikia pagrindinį kapitalą, ji dėl to turi patirti skolinimosi išlaidas, o schemai šie grynieji pinigai duoda naudos, nes ji gali juos investuoti. Todėl valstybei už suteiktą sumą taip pat turi būti sumokėta su rizika nesusijusi palūkanų norma. Be to, šis mokestis turėtų būti išskaičiuotas iš schemos finansinių pajamų ir nebūtinai turėtų įtakos garantijų priemokoms (19). ELPA priežiūros institucijos nuomone, dešimties metų valstybės obligacijos pelną galima naudoti kaip tinkamą su rizika nesusijusios palūkanų normos pakaitalą, laikomą normalia kapitalo grąža.

g)

Siekiant užtikrinti skaidrumą, schemoje turi būti numatytos būsimų garantijų suteikimo sąlygos, pavyzdžiui, tinkamus reitingus turinčios bendrovės, ir prireikus nurodytas sektorius ir dydis, maksimali suma ir garantijų trukmė.

—

„saugaus uosto“ priemokos, kaip apibrėžta dalyje apie individualias garantijas MVĮ;

—

garantijų schemų vertinimas, sudarant galimybę taikyti vienintelę priemoką ir išvengti būtinybės nustatyti pagalbą gaunančios MVĮ individualų reitingą.

a)

Ar individualios garantijos atveju paskolos gavėjas turi finansinių sunkumų. Ar garantijų schemų atveju schemos tinkamumo kriterijuose numatyta, kad tokios įmonės negali būti įtrauktos (žr. 3.2 punkto a papunktyje pateiktą informaciją).

ELPA priežiūros institucija nurodo, kad finansinių sunkumų turinčioms įmonėms rinkos garantas, jeigu toks yra, garantijos suteikimo metu turėtų taikyti didelę priemoką dėl tikėtino įsipareigojimų nevykdymo lygio. Jeigu tikimybė, kad paskolos gavėjas nesugebės grąžinti paskolos, tampa ypač didelė, tokia rinkos norma gali nebeegzistuoti, o išimtiniais atvejais garantijos pagalbos elementas gali pasirodyti esąs toks didelis, kaip suma, kurią iš tikrųjų padengia minėtoji garantija.

b)

Ar suteikiant garantiją galima tinkamai įvertinti jos dydį.

Tai reiškia, kad garantijos turi būti susietos su konkrečiu finansiniu sandoriu, kuriame nustatyta didžiausia suma ir terminas. Todėl neterminuotas garantijas ELPA priežiūros institucija iš esmės laiko nesuderinamomis su EEE susitarimo 61 straipsniu.

c)

Ar garantijomis užtikrinama daugiau kaip 80 % kiekvienos negrąžintos paskolos arba kito finansinio įsipareigojimo (žr. 3.2 punkto c papunktyje pateiktą informaciją ir nurodytas išimtis).

Stengiantis įsitikinti, kad paskolos davėjas yra iš tikrųjų suinteresuotas tinkamai įvertinti su skolinimo operacija susijusią riziką, nuo jos apsidrausti bei ją sumažinti, o ypač tinkamai įvertinti paskolos gavėjo patikimumą, ELPA priežiūros institucija mano, kad mažiausiai 20 % sumos turėtų likti nepadengti valstybės garantija, kad paskolos davėjas (21) būtų suinteresuotas tinkamai užtikrinti savo paskolas ir sumažinti sandorio riziką. Todėl ELPA priežiūros institucija apskritai atidžiau nagrinėja bet kokią garantiją arba garantijų schemą, taikomą visam (arba beveik visam) finansiniam sandoriui, išskyrus tuos atvejus, kai ELPA valstybė ją tinkamai pagrindžia, pavyzdžiui, specifiniu sandorio pobūdžiu.

d)

Ar buvo atsižvelgta į specifines garantijos ir paskolos (arba kito finansinio įsipareigojimo) charakteristikas, nustatant garantijos rinkos priemoką, naudojamą pagalbos elementui apskaičiuoti, palyginant ją su iš tikrųjų sumokėta priemoka (žr. 3.2 punkto d papunktyje pateiktą informaciją).

a)

suteiktų garantijų skaičius ir suma;

b)

laikotarpio pabaigoje nesumokėtų garantijų skaičius ir suma;

c)

per metus neįvykdytų garantijų skaičius ir vertė (kiekviena garantija atskirai);

d)

metinės pajamos:

e)

metinės išlaidos:

f)

metinis perviršis arba trūkumas (pajamų ir išlaidų skirtumas); bei

g)

nuo schemos pradžios sukauptas perviršis arba trūkumas (32).

1.

Geležinkeliai turi išskirtinių privalumų – tai yra saugi ir aplinkos neteršianti transporto rūšis. Todėl geležinkelių transportas gali labai prisidėti prie tausaus transporto plėtros Europos ekonominėje erdvėje.

2.

Europos Komisijos Baltojoje knygoje „Europos transporto politika 2010 m.: apsisprendimo metas“ (2) ir jos laikotarpio vidurio apžvalgoje (3) pabrėžiama, koks būtinas yra dinamiškas geležinkelių sektorius kuriant veiksmingą, saugią ir švarią krovininio bei keleivinio transporto sistemą, kuri prisidės prie ilgaamžės ir klestinčios bendrosios Europos rinkos kūrimo. EEE patariamojo komiteto rezoliucijoje ir ataskaitoje „An Ambitious Transport Policy“ (4) toliau pabrėžiama tokio dinamiško geležinkelio sektoriaus svarba EEE. EEE miestuose ir kai kuriose zonose susidarančios grūstys keliuose, būtinybė spręsti uždavinius, susijusius su klimato kaita, ir didėjanti kuro kaina rodo, kaip svarbu skatinti geležinkelių transporto plėtrą. Šiuo klausimu reikia priminti, kad įgyvendinant bendrą transporto politiką taip pat turi būti siekiama EEE susitarime (5) ir Europos bendrijos steigimo sutartyje (6) nustatytų aplinkosaugos tikslų.

3.

Tačiau geležinkelių transporto sektorius Europoje nėra pakankamai patrauklus. Nuo 1960 m. iki XX-ojo amžiaus pabaigos jame vyko tolygus nuosmukis. Tiek krovinių, tiek keleivių vežimas geležinkeliais, palyginti su kitomis transporto rūšimis, santykinai sumažėjo. Krovinių vežimas geležinkeliais sumažėjo net skaičiuojant absoliučiais skaičiais – 1970 m. geležinkeliais krovinių vežta daugiau nei 2000 m. Tradicinės geležinkelio įmonės negalėjo pasiūlyti tokio patikimumo ir tokių vežimo terminų, kokių reikalavo jų klientai, todėl krovinius imta vežti ne geležinkeliais, o kitomis transporto rūšimis, daugiausia kelių transportu (7). Nors keleivių vežimas geležinkeliais absoliučiais duomenimis, priešingai, toliau augo, vis dėlto šis augimas atrodo labai ribotas, palyginti su kelių ir oro transporto augimu (8).

4.

Nors panašu, kad neseniai ši tendencija pasikeitė į kitą pusę (9), dar reikia daug nuveikti, kad geležinkelių transportas taptų stiprus ir konkurencingas. Pažymėtina, kad visų pirma krovinių vežimo geležinkelių transporto sektoriuje patiriama daug sunkumų, kuriuos reikia spręsti viešosios politikos priemonėmis (10).

5.

Santykinį Europos geležinkelių sektoriaus nuosmukį didele dalimi lėmė transporto pasiūlos organizavimas praeityje, daugiausia pagal nacionalines ir monopolistines schemas.

6.

Visų pirma, nacionaliniuose tinkluose nesant konkurencijos, geležinkelio įmonės nebuvo skatinamos mažinti veiklos išlaidas ir teikti naujas paslaugas. Iš jų veiklos nebuvo gaunama pakankamai pajamų visoms būtinoms išlaidoms ir investicijoms padengti. Kartais šios būtinos investicijos nebuvo vykdomos. Tam tikrais atvejais EEE valstybės įpareigodavo nacionalines geležinkelio įmones investuoti, nors jos nebuvo pajėgios skirti pakankamai finansų investicijoms iš savo nuosavų išteklių. Todėl šios įmonės labai įsiskolino ir tai darė neigiamą poveikį jų plėtrai.

7.

Be to, geležinkelių transporto plėtra Europoje buvo ribota dėl nepakankamo tinklų standartizavimo ir sąveikos, o kelių ir oro vežėjai pradėjo siūlyti įvairias tarptautines paslaugas. EEE paveldėjo įvairius nacionalinius geležinkelių tinklus, kurių geležinkelio vėžės pločiai yra skirtingi, o signalizavimo bei saugos sistemos nesuderinamos – tai neleidžia geležinkelio įmonėms pasinaudoti masto ekonomija, kuri atsirastų infrastruktūrą ir geležinkelių riedmenis sukūrus vienai didelei rinkai, o ne 27 (11) nacionalinėms rinkoms.

8.

EEE vykdo politiką, kuria siekiama geležinkelių sektoriui suteikti naujos dinamikos pagal tris pagrindines kryptis:

9.

Taip EEE palaipsniui atvėrė geležinkelių transporto rinkas konkurencijai. 2001 m. patvirtintas pirmasis liberalizavimo teisės aktų paketas, apimantis 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/12/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (12), 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/13/EB, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 95/18/EB dėl geležinkelio įmonių licencijavimo (13) ir 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (14). Po to 2004 m. priimtas antrasis paketas, kurio pagrindinės priemonės buvo 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 881/2004, įsteigiantis Europos geležinkelio agentūrą (15), 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/49/EB dėl saugos Bendrijos geležinkeliuose ir iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvą 95/18/EB dėl geležinkelio įmonių licencijavimo bei Direktyvą 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (16), 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/50/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/48/EB dėl transeuropinės greitųjų geležinkelių sistemos sąveikos ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/16/EB dėl transeuropinės paprastųjų geležinkelių sistemos sąveikos (17), ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/51/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (18). 2007 m. priimtas trečiasis paketas, į kurį įeina 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70 (19), 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1371/2007 dėl geležinkelių keleivių teisių ir pareigų (20), 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros ir Direktyvą 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo ir mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo (21), ir 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/59/EB dėl traukinių mašinistų, valdančių lokomotyvus ir traukinius geležinkelių sistemoje Bendrijos teritorijoje, sertifikavimo (22). Transeuropiniame krovinių vežimo geležinkeliais tinkle krovinių vežimo geležinkeliais rinka konkurencijai buvo atverta 2003 m. kovo 15 d.; 2006 m. sausio 1 d. rinka buvo atverta tarptautiniam krovinių vežimui ir galiausiai nuo 2007 m. sausio 1 d. – geležinkelių kabotažui. Trečiajame geležinkelių teisės aktų pakete numatyta, kad 2010 m. sausio 1 d. konkurencijai atveriami tarptautiniai keleiviniai maršrutai. Kai kurios EEE valstybės, kaip antai Jungtinė Karalystė, Vokietija, Nyderlandai ir Italija, savo vidaus keleivių vežimo rinkas jau (iš dalies) atvėrė.

10.

Atitinkamomis 1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (23) nuostatomis sukurtas naujas geležinkelių transporto sektoriuje veikiantiems subjektams taikomas institucinis ir organizacinis pagrindas, pagal kurį:

11.

Kartu su šiuo liberalizavimo procesu Europos Komisija ir EEE jungtinis komitetas antruoju lygmeniu pradėjo skatinti Europos geležinkelių tinklų sąveiką. Įgyvendinant šį veiksmą buvo vykdomos EEE iniciatyvos, siekiant sustiprinti geležinkelių transporto saugos lygį (27).

12.

Trečiasis valstybės dalyvavimo remiant geležinkelių sektorių lygis yra finansinė parama. Europos Komisija mano, kad esant tam tikroms aplinkybėms ši parama gali pasiteisinti, atsižvelgiant į dideles geležinkelių sektoriaus pritaikymo išlaidas.

13.

Be to, Europos Komisija pažymi, kad geležinkelių transporto sektoriui visuomet buvo skiriama daug valstybės lėšų.

14.

Valstybės pagalbą geležinkelių sektoriui leidžiama skirti tik tuo atveju, jeigu ja prisidedama prie integruotos, atviros konkurencijai ir suderintos EEE rinkos sukūrimo bei EEE tvaraus judumo tikslų įgyvendinimo. Todėl Europos Komisija ir ELPA priežiūros institucija atitinkamai užtikrins, kad dėl valdžios institucijų suteiktos finansinės paramos nebūtų iškraipoma konkurencija prieštaraujant bendram interesui. Tam tikrais atvejais Europos Komisija ir ELPA priežiūros institucija galės paprašyti, kad skirdamos valstybės pagalbą EEE valstybės įsipareigotų siekti EEE tikslų.

15.

Šių gairių tikslas – pateikti valstybės pagalbos geležinkelio įmonėms suderinamumo su EEE susitarimu gaires, kaip apibrėžta Direktyvoje 91/440/EEB ir esant pirmiau aprašytoms aplinkybėms. Be to, 3 skyrius taip pat taikomas miesto, priemiesčio ir regioninio keleivių transporto įmonėms. Gairės iš esmės pagrįstos Bendrijos teisės aktų leidėjo trijuose vienas po kito priimtuose geležinkelių teisės aktų paketuose nustatytais principais. Gairių tikslas – padidinti viešojo finansavimo skaidrumą ir teisinį saugumą atsižvelgiant į valstybės pagalbos taisykles, kiek jos susijusios su EEE rinkų atvėrimu. Šios gairės netaikomos viešajam finansavimui, kuris skirtas infrastruktūros valdytojams.

16.

EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad iš esmės EB valstybės narės arba ELPA valstybės suteikta pagalba, kuri, remdama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką EEE valstybių tarpusavio prekybai. Vis dėlto tokia valstybės pagalba kai kuriais atvejais gali būti pateisinama, atsižvelgiant į bendrą EEE interesą. Kai kurie iš šių atvejų yra nurodyti EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalyje ir taikomi tiek transporto, tiek kitiems ekonomikos sektoriams.

17.

Be to, EEE susitarimo 49 straipsnyje numatyta, kad pagalba yra suderinama su EEE, „jei ji skirta transporto koordinavimo reikmėms arba jei ji kompensuoja tam tikrus įsipareigojimus, siejamus su viešosios paslaugos sąvoka“. Šis straipsnis bendroje EEE susitarimo struktūroje yra lex specialis. Remdamasis atitinkamu EB sutarties 73 straipsniu Bendrijos teisės aktų leidėjas priėmė du transporto sektoriui specialiai skirtus reglamentus: 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių su įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (28) ir 1970 m. birželio 4 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1107/70 dėl pagalbos teikimo geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transportui (29). 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1192/69 dėl geležinkelio įmonių bendrųjų apskaitos norminimo taisyklių (30) taip pat numatyta, kad valstybės narės gali skirti tam tikras kompensacijas geležinkelio įmonėms (31).

18.

Reglamento (EEB) Nr. 1107/70 3 straipsnyje numatyta, kad vadovaudamosi EEE susitarimo 49 straipsniu, tik minėtajame reglamente numatytais atvejais arba aplinkybėmis ir nepažeisdamos reglamentų (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1192/69 EEE valstybės imasi koordinacinių priemonių ir nustato viešosios paslaugos sąvokai būdingus įsipareigojimus, pagal kuriuos teikiama pagalba. Remiantis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimu Altmark  (32) byloje galima daryti išvadą, kad valstybės pagalba, kurios neleidžiama teikti pagal reglamentus (EEB) Nr. 1107/70, (EEB) Nr. 1191/69 arba (EEB) Nr. 1192/69, negali būti laikoma suderinama pagal EB sutarties 73 straipsnį (33). Be to, reikėtų priminti, kad kompensacijos už viešąją paslaugą, kurios nesuderinamos su nuostatomis, kylančiomis iš EEE susitarimo 49 straipsnio, negali būti laikomos suderinamomis su bendrąja rinka pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalies arba kitas nuostatas (34).

19.

Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 (toliau – SVPSĮ reglamentas) (35), įsigaliosiantis 2009 m. gruodžio 3 d. ir panaikinantis reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70, nustatys naujas teisines taisykles. Todėl kompensavimo už viešųjų paslaugų teikimą aspektams šios gairės netaikomos.

20.

Reglamentui (EB) Nr. 1370/2007 įsigaliojus, nustatant pagalbos, ypač pagalbos krovinių vežimo koordinavimo reikmėms, kuriai netaikomas SVPSĮ reglamentas, suderinamumą, EEE susitarimo 49 straipsnis bus taikomas tiesiogiai kaip teisinis pagrindas. Todėl reikia parengti bendrą išaiškinimą, kuriuo remiantis būtų nagrinėjamas transporto koordinavimo reikmėms skirtos pagalbos suderinamumas su EEE susitarimo 49 straipsniu. Šių gairių tikslas – nustatyti tokio nagrinėjimo kriterijus ir intensyvumo ribas. Atsižvelgiant į 49 straipsnio redakciją, ELPA priežiūros institucija ELPA valstybėms visgi turi suteikti galimybę prireikus pagrįsti priemonių, kuriomis viršijamos didžiausios nustatytos ribos, poreikį ir proporcingumą.

21.

Šios gairės yra skirtos EEE susitarimo 49 ir 61 straipsniams taikyti bei šių straipsnių įgyvendinimui, skiriant viešąjį finansavimą geležinkelio įmonėms pagal Direktyvą 91/440/EEB. Aptariami šie aspektai: geležinkelių įmonėms skirtas viešasis finansavimas, vykdomas finansuojant geležinkelių infrastruktūrą (2 skyrius), geležinkelių riedmenims pirkti ir atnaujinti skirta pagalba (3 skyrius), valstybių vykdomas skolų panaikinimas siekiant pagerinti geležinkelio įmonių finansinę padėtį (4 skyrius), pagalba geležinkelio įmonėms restruktūrizuoti (5 skyrius), pagalba transporto koordinavimo reikmėms (6 skyrius) ir geležinkelio įmonėms skirtos valstybės garantijos (7 skyrius). Tačiau šiose gairėse nenagrinėjamos išsamios SVPSĮ reglamento, kurio atžvilgiu nei Europos Komisija, nei ELPA priežiūros institucija dar neturi sprendimų priėmimo praktikos, taikymo taisyklės (36).

22.

Geležinkelių infrastruktūra yra labai svarbi geležinkelių sektoriaus plėtrai Europoje. Didelės investicijos į šią infrastruktūrą yra būtinos, neatsižvelgiant į tai, ar jos skiriamos sąveikai ir saugai, ar greitųjų traukinių plėtrai užtikrinti (37).

23.

Šios gairės skirtos tik geležinkelių įmonėms. Todėl jomis nesiekiama nustatyti teisinio valstybės pagalbos reglamentavimo, taikomo viešajam infrastruktūros finansavimui. Šiame skyriuje nagrinėjamas tik viešojo infrastruktūros finansavimo poveikis geležinkelio įmonėms.

24.

Be to, viešasis infrastruktūros plėtros finansavimas gali būti netiesiogiai naudingas geležinkelio įmonėms ir todėl gali būti laikomas valstybės pagalba. Remiantis Europos Teisingumo Teismo praktika, turėtų būti įvertinta, ar priemonė infrastruktūrai remti turi ekonominį poveikį – t. y. sumažina mokesčius, kurie paprastai mokami iš geležinkelio įmonių biudžeto (38). Kad taip būtų, aptariamoms įmonėms visų pirma turi būti teikiama atrankinio pobūdžio nauda ir ši nauda turi būti gauta dėl susijusios infrastruktūros finansavimo (39).

25.

Tuo atveju, kai visi infrastruktūros naudotojai gali ja naudotis lygiomis teisėmis bei nediskriminuojami ir kai taikoma mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra norma, atitinkanti EEE teisės aktus (Direktyva 2001/14/EB), Europos Komisija ir ELPA priežiūros institucija viešojo infrastruktūros finansavimo paprastai nelaiko valstybės pagalba geležinkelio įmonėms (40).

26.

ELPA priežiūros institucija taip pat primena, kad jei viešasis geležinkelių infrastruktūros finansavimas laikomas pagalba vienai ar kelioms geležinkelių įmonėms, ją gali būti leidžiama teikti, pavyzdžiui, pagal EEE susitarimo 49 straipsnį, jei ši infrastruktūra atitinka transporto rūšių koordinavimo poreikius. Todėl šių gairių 6 skyrius yra tinkamas atskaitos taškas nagrinėjant suderinamumą.

27.

Lokomotyvų ir keleiviams vežti naudojamų vagonų parkas taip pat yra nenaujas, o kartais – nudėvėtas, ypač naujosiose ES valstybėse narėse. 2005 m. 70 % lokomotyvų (dyzelinių ir elektrinių) ir 65 % vagonų ES-25 ir Norvegijoje buvo daugiau kaip 20 metų senumo (41). Vertinant tik 2004 m. į Europos Sąjungą įstojusių valstybių narių duomenis, 2005 m. 82 % lokomotyvų ir 62 % vagonų buvo daugiau kaip 20 metų senumo (42). Remdamasi turimais duomenimis Europos Komisija apskaičiavo, kad kasmet atnaujinama maždaug 1 % šio parko.

28.

Ši tendencija neabejotinai atspindi bendrai geležinkelių sektoriaus patiriamus sunkumus, kurie mažina geležinkelio įmonių suinteresuotumą ir pajėgumą investuoti, stengiantis modernizuoti ir (arba) atnaujinti geležinkelių riedmenis. Tačiau tokios investicijos yra būtinos siekiant išlaikyti geležinkelių transporto konkurencingumą, palyginti su kitomis labiau aplinką teršiančiomis arba daugiau išorinių išlaidų reikalaujančiomis transporto rūšimis. Jos taip pat yra būtinos siekiant apriboti geležinkelių transporto poveikį aplinkai, ypač mažinant jo keliamą triukšmą, ir gerinti jo saugą. Galiausia, siekiant pagerinti nacionalinių tinklų sąveiką, turi būti pritaikyti esami geležinkelių riedmenys, kad būtų galima išlaikyti geležinkelių sistemos vientisumą.

29.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, panašu, kad pagalba geležinkelių riedmenims pirkti ir atnaujinti esant tam tikroms sąlygoms gali prisidėti prie kelių rūšių bendros svarbos tikslų, todėl ji gali būti laikoma suderinama su EEE susitarimu.

30.

Šiame skyriuje siekiama patikslinti sąlygas, kuriomis ELPA priežiūros institucija nagrinėja tokį suderinamumą.

31.

Pagalbos suderinamumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į bendros svarbos tikslą, prie kurio įgyvendinimo pagalba prisideda.

32.

ELPA priežiūros institucija mano, kad iš principo į riedmenų modernizavimo poreikius gali būti tinkamai atsižvelgta arba įgyvendinant bendrąsias valstybės pagalbai taikomas taisykles, arba taikant EEE susitarimo 49 straipsnį tuo atveju, kai ta pagalba laikoma pagalba, teikiama transporto koordinavimo reikmėms (žr. 6 skyrių).

33.

Taigi, nagrinėdama pagalbos riedmenims suderinamumą, ELPA priežiūros institucija iš esmės taiko kriterijus, nustatytus šiose gairėse arba kitame atitinkamame dokumente kiekvienai toliau nurodytai pagalbos rūšiai:

34.

Regioninės pagalbos teikimo gairėse dėl pradinėms investicijoms skirtos regioninės pagalbos schemų yra nurodyta, kad „transporto sektoriuje išlaidos transporto įrangos (kilnojamojo turto) pirkimui neatitinka pagalbos pradinėms investicijoms reikalavimų“ (39 punktas, 40 išnaša). ELPA priežiūros institucija mano, kad turi būti nukrypstama nuo šios taisyklės keleivių vežimo geležinkeliais atveju. Taip yra dėl šios transporto rūšies ypatumų, ypač dėl to, kad šiame sektoriuje geležinkelių riedmenys gali būti ilgam laikui susieti su konkrečiomis linijomis ar paslaugomis. Todėl pagal aptariamas gaires tam tikromis toliau nurodytomis sąlygomis geležinkelių keleivių vežimo riedmenų (ar kitų transporto rūšių, tokių kaip lengvasis traukinys, metro ar tramvajus) įsigijimo išlaidos laikomos atitinkančiomis reikalavimus (49). Tačiau geležinkelių riedmenų, skirtų išskirtinai krovinių vežimui, įsigijimo išlaidos nelaikomos atitinkančiomis reikalavimus.

35.

Atsižvelgiant į 28 ir 29 punktuose apibūdintą padėtį, ši nukrypti leidžianti nuostata taikoma visų tipų (pradinėms ar pakaitinėms) riedmenų įsigijimo investicijoms ir, jei riedmenys naudojami reguliariems maršrutams, vykdomiems regione, kuriam gali būti skiriama pagalba pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies a punktą, arba mažo gyventojų tankumo regione, kaip apibrėžta regioninės pagalbos teikimo gairių 69–70 punktuose (50). Kituose regionuose leidžianti nukrypti nuostata taikoma tik pradinėms investicijoms skirtai pagalbai. Investicijoms, skirtoms pakeisti turimus riedmenis, nukrypti leidžianti nuostata taikoma tik tada, jei bendras riedmenų, kuriems modernizuoti naudojama pagalba, senumo vidurkis yra didesnis nei 15 metų.

36.

Siekiant išvengti bendriems interesams prieštaraujančio konkurencijos iškraipymo, ELPA priežiūros institucijos nuomone, ši nukrypti leidžianti nuostata turi būti taikoma laikantis keturių sąlygų, kurios turi būti įgyvendintos visos kartu:

37.

ELPA priežiūros institucija prižiūrės, kad nebūtų nederamai iškraipoma konkurencija, atsižvelgdama į papildomas pajamas, kurias pagalbą gaunanti įmonė galėtų gauti pakeisdama senus riedmenis kitais konkrečioje linijoje, pavyzdžiui, parduodama senus riedmenis trečiosioms šalims arba juos naudodama kitose rinkose. Tuo tikslu ji galės leisti teikti pagalbą tuo atveju, jei ją gaunanti įmonė įsipareigos parduoti visą arba dalį nebenaudojamos įrangos įprastomis rinkos sąlygomis tam, kad kiti ūkio subjektai ją galėtų naudoti toliau; šiuo atveju pajamos už parduotą turėtą įrangą bus išskaičiuojamos iš reikalavimus atitinkančių išlaidų.

38.

Apskritai ELPA priežiūros institucija prižiūrės, kad pagalba nebūtų naudojama netinkamai. Taikomos ir kitos regioninės pagalbos teikimo gairėse numatytos sąlygos, ypač dėl pagalbos intensyvumo ribų ir regioninės pagalbos žemėlapių bei pagalbos telkimo taisyklių. ELPA priežiūros institucija pažymi, kad atitinkamos susijusios linijos tam tikrais atvejais gali kirsti regionus, kuriems pagal regioninės pagalbos žemėlapius taikomos skirtingos pagalbos intensyvumo ribos. Tokiu atveju ELPA priežiūros institucija taikys aukščiausią intensyvumo lygį, taikomą regionams, kuriuose reguliariai teikiamos paslaugos minėta linija, proporcingai maršruto reguliarumui (52).

39.

Investicinių projektų, kurių reikalavimus atitinkančios išlaidos viršija 50 mln. EUR, atveju, ELPA priežiūros institucijos nuomone, atsižvelgus į geležinkelių keleivių transporto sektoriaus specifiką reikėtų nukrypti nuo regioninės pagalbos teikimo gairių 49–59 punktų. Tačiau minėtų gairių 53 ir 56 punktai toliau taikomi, jei investicinis projektas skirtas riedmenims, kuriuos naudojant vežimo paslaugos teikiamos keliems regionams.

40.

Jei pagalbą gaunančiai įmonei pavesta vykdyti bendros ekonominės svarbos paslaugas ir tam reikia įsigyti ir (arba) atnaujinti riedmenis ir šiuo tikslu jai jau skirta kompensacija, į tą kompensaciją privaloma atsižvelgti apskaičiuojant regioninės pagalbos, kuri gali būti skirta įmonei, dydį, siekiant išvengti dvigubo kompensavimo.

41.

Kaip buvo minėta 1.1 skirsnyje, praeityje geležinkelio įmonės buvo atsidūrusios padėtyje, kai jų pajamos ir išlaidos buvo nesubalansuotos, ypač investicinės išlaidos. Todėl geležinkelio įmonės įgijo daug skolų, kurias mokėti joms yra labai didelė našta ir kurios riboja jų pajėgumą skirti būtinas investicijas tiek infrastruktūrai, tiek geležinkelių riedmenims atnaujinti.

42.

Direktyvoje 91/440/EEB buvo aiškiai atsižvelgta į šią situaciją. Šios direktyvos septintoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad EEE valstybės turi „užtikrinti, kad esamų valstybinių arba valstybės valdomų geležinkelio įmonių finansinė struktūra būtų pagrįsta“, ir numatyta, kad tam galėtų prireikti „finansinio pertvarkymo“. Direktyvos 9 straipsnyje numatyta: „Kartu su esamomis valstybei priklausančiomis arba valstybės kontroliuojamomis geležinkelio įmonėmis valstybės narės nustato atitinkamą mechanizmą tokių įmonių skoloms sumažinti iki tokio lygio, kad nebūtų kliudoma tinkamai valdyti įmonės finansus ir kad pagerėtų jų finansinė padėtis“. 9 straipsnio 3 dalyje yra numatyta valstybės pagalbą teikti „šiame straipsnyje nurodytoms skoloms panaikinti“ ir pažymėta, kad ši pagalba turi būti teikiama laikantis EEE susitarimo 49, 61 ir 62 straipsnių nuostatų (53).

43.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, įsigaliojus Direktyvai 91/440/EEB, EEE valstybės smarkiai sumažino geležinkelio įmonių skolas. Geležinkelio įmonių skolos buvo pertvarkytos įvairiai:

44.

Šių trijų tipų veiksmai padėjo per trumpą laiką pagerinti finansinę geležinkelio įmonių padėtį. Palyginti su visais įsipareigojimais, jų skolos sumažėjo, taip pat sumažėjo grąžinamų veiklos išlaidų palūkanų dalis. Apskritai sumažėjus skolai, geležinkelio įmonės savo finansinę padėtį galėjo pagerinti dėl to, kad sumažėjo grąžinama pagrindinė pasiskolinta suma ir palūkanos. Be to, skolos sumažėjimas leido sumažinti ir palūkanas, o tai turi labai didelę įtaką mokant skolą.

45.

Tačiau ELPA priežiūros institucija pažymi, kad daugelio geležinkelio įmonių įsiskolinimo lygis dar kelia nerimą. Nemažai šių įmonių yra įsiskolinusios labiau nei leidžiama komercinei bendrovei, įmonės dar negali išsilaikyti pačios ir (arba) iš pajamų, gautų vykdant dabartinę ir būsimą transporto veiklą, negali finansuoti joms reikalingų investicijų. Be to, nustatyta, kad po 2004 m. gegužės 1 d. į Europos bendriją įstojusių valstybių narių sektoriaus įmonių įsiskolinimo lygis, palyginti su likusiomis EEE valstybėmis, yra daug didesnis.

46.

Atsižvelgęs į šią padėtį Bendrijos teisės aktų leidėjas, priimdamas direktyvas 2001/12/EB ir 2004/51/EB, nusprendė Direktyvos 1991/440/EEB nuostatų nekeisti. Taigi, šios nuostatos atitinka bendrąją sistemą, kurią suformavo vienas po kito priimti geležinkelių teisės aktų paketai.

47.

Šio skyriaus tikslas – paaiškinti, kaip ELPA priežiūros institucija, remdamasi šiais antrinės teisės reikalavimais, ketina taikyti EEE susitarime nustatytas valstybės pagalbos taisykles geležinkelio įmonių skolų mažinimo mechanizmams.

48.

Pirmiausia ELPA priežiūros institucija primena, kad EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesuderinamumo principas iš esmės taikomas tik pagalbai, kuri, „palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti“ ir tik „kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“. Pagal nusistovėjusią Europos Teisingumo Teismo praktiką, jeigu dėl valstybės narės suteiktos pagalbos sustiprėja vienos įmonės padėtis, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, prekiaujančiomis Bendrijoje, ta įmonė turi būti laikoma įmone, kuriai pagalba daro poveikį (54).

49.

Todėl valstybei priskirtina bet kuri iš valstybės išteklių finansuojama priemonė, kuria siekiama visiškai arba iš dalies panaikinti vienos ar kelių geležinkelio įmonių skolas, patenka į EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jei aptariama geležinkelio įmonė veikia konkurencijai atvertose rinkose ir jei dėl skolų panaikinimo jos padėtis sustiprėja bent jau vienoje iš tų rinkų.

50.

ELPA priežiūros institucija pastebi, kad Direktyva 2001/12/EB transeuropiniame krovinių vežimo geležinkeliais tinkle krovinių vežimo geležinkeliais rinka konkurencijai buvo atverta 2003 m. kovo 15 d. Todėl apskritai laikoma, kad rinka konkurencijai buvo atverta vėliausiai 2003 m. kovo 15 d.

51.

Jei geležinkelio įmonės skolos panaikinimas yra valstybės pagalba, kuriai taikoma EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalis, apie ją turi būti pranešama ELPA priežiūros institucijai pagal EEE susitarimo 62 straipsnį.

52.

Apskritai, tokia pagalba turi būti nagrinėjama remiantis ELPA priežiūros institucijos 2004 m. gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (toliau – 2004 m. gairės dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos) nustatytais kriterijais, laikantis šių gairių 5 skyriaus nuostatų.

53.

Ypatingais atvejais, kai panaikintos skolos susijusios tik su transporto koordinavimu, kompensacijomis už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ar apskaitos norminimu, tos pagalbos atitiktis reikalavimams bus nagrinėjama remiantis EEE susitarimo 49 straipsniu, priimtais jo įgyvendinimo reglamentais ir reglamentu dėl apskaitos norminimo (55).

54.

Atsižvelgdama į Direktyvos 91/440/EEB 9 straipsnį ELPA priežiūros institucija taip pat mano, kad tam tikromis sąlygomis turėtų būti leidžiama teikti tokią pagalbą neatliekant įmonės finansinio pertvarkymo, t. y. teikti pagalbą senoms skoloms panaikinti, kurios atsirado iki Direktyvos 2001/12/EB, kuria nustatomos sektoriaus konkurencijos atvėrimo sąlygos, įsigaliojimo.

55.

ELPA priežiūros institucija mano, kad šios rūšies pagalba gali būti laikoma suderinama, jeigu ja siekiama palengvinti perėjimą prie atviros geležinkelių rinkos, kaip numatyta Direktyvos 91/440/EEB 9 straipsnyje (56). Todėl ji mano, kad tokia pagalba gali būti laikoma suderinama su Susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktu (57), jei laikomasi toliau nurodytų sąlygų.

56.

Pirma, pagalba turi būti naudojama aiškiai apibrėžtoms ir konkrečioms skoloms, atsiradusioms iki 2001 m. kovo 15 d. – Direktyvos 2001/12/EB įsigaliojimo datos – grąžinti. Pagalbos suma jokiu būdu negali viršyti tų skolų sumos. Direktyvos 91/440/EEB 9 straipsniu ir vėlesnėmis direktyvomis buvo siekiama sumažinti skolų, sukauptų iki sprendimo atverti rinką EEE lygmeniu priėmimo, dydį.

57.

Antra, atitinkamos skolos turi būti tiesiogiai susijusios su geležinkelių transporto arba geležinkelių infrastruktūros valdymo, statybos ar naudojimo veikla. Tiesiogiai su transportu ir (arba) geležinkelių infrastruktūra nesusijusios skolos, atsiradusios siekiant vykdyti investicijas, neatitinka reikalavimų.

58.

Trečia, turi būti panaikintos pernelyg smarkiai įsiskolinusių įmonių skolos, dėl kurių joms sunku tinkamai valdyti finansus. Pagalba turi būti būtina šiai padėčiai pataisyti, atsižvelgiant į tai, kad numatomi konkurenciniai pokyčiai EEE artimiausioje ateityje neleistų pagerinti įmonės finansinės padėties. Vertinant šį kriterijų, turi būti atsižvelgiama į įmonės produktyvumo didėjimą, kurio gali būti pagrįstai tikimasi.

59.

Ketvirta, pagalba neturi būti didesnė nei yra būtina šiam tikslui pasiekti. Šiuo klausimu taip pat reikia atsižvelgti į būsimus konkurencinius pokyčius. Bet kokiu atveju dėl suteiktos pagalbos įmonė per trumpą laiką neturi atsidurti palankesnėje padėtyje nei vidutinė gerai valdoma ir tokia pačia veikla užsiimanti įmonė.

60.

Penkta, skolų panaikinimas neturi suteikti įmonei konkurencinio pranašumo, kuris trukdytų veiksmingai konkurencijai EEE vystytis, pavyzdžiui, trukdant išorės įmonėms arba naujiems dalyviams patekti į tam tikras nacionalines arba regionines rinkas. Visų pirma, skoloms panaikinti skirta pagalba negali būti finansuojama iš įmokų, kurias įpareigojami mokėti kiti geležinkelių sektoriaus ūkio subjektai (58).

61.

Jei šios sąlygos yra įgyvendintos, skolų panaikinimo priemonėmis prisidedama prie Direktyvos 91/440/EEB 9 straipsnyje nurodyto tikslo, neproporcingai neiškraipant konkurencijos ir EEE valstybių tarpusavio prekybos. Tuomet jos gali būti laikomos suderinamomis su bendrąja rinka.

62.

Jei specialiai nenurodyta kitaip, ELPA priežiūros institucija valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms geležinkelių sektoriaus įmonėms restruktūrizuoti suderinamumą vertina remdamasi 2004 m. restruktūrizavimo pagalbos gairėmis. Iš tikrųjų šiose gairėse nėra numatyta nukrypti leidžiančios nuostatos dėl geležinkelio įmonių.

63.

Apskritai įmonės padalinys, t. y. atskiro juridinio statuso neturintis ūkio subjektas, negali gauti restruktūrizavimo pagalbos. 2004 m. gairės dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos taikomos tik „sunkumus patiriančioms įmonėms“. Be to, jų 12 punkte nurodyta, kad „didesnei verslo grupei priklausanti arba jos perimta įmonė paprastai negali gauti restruktūrizavimo pagalbos, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad patiriamų sunkumų priežastys slypi pačios įmonės viduje, o ne sąlygotos grupės išlaidų sutartinio paskirstymo, ir sunkumai yra tokie dideli, kad grupė nėra pajėgi pati juos įveikti“. A fortiori reikėtų vengti, kad įmonę dirbtinai išskaidžius viešosios lėšos nebūtų skirtos konkrečioje įmonėje vykdomai nuostolingai veiklai dengti.

64.

Tačiau ELPA priežiūros institucija mano, kad Europos krovinių vežimo geležinkeliais sektoriuje šiuo metu susidarė labai specifinė padėtis, todėl, atsižvelgiant į bendrą interesą, turi būti apsvarstyta galimybė tam tikromis sąlygomis teikti geležinkelio įmonei pagalbą, kuri padėtų pašalinti tos įmonės krovinių vežimo veiklos sunkumus ir kurią būtų galima laikyti suderinama su bendrąja rinka.

65.

Geležinkelių sektoriuje konkurencinė padėtis vykdant krovinių vežimo veiklą šiuo metu labai skiriasi nuo padėties, susidariusios vykdant keleivių vežimo veiklą. Nors nacionalinės krovinių vežimo rinkos yra atvertos, keleivių vežimo geležinkelių transportu rinkos konkurencijai nebus atvertos iki 2010 m. sausio 1 d.

66.

Ši padėtis daro finansinį poveikį, nes krovinių vežimo veikla tapo iš esmės reguliuojama tik komerciniais ekspeditorių ir vežėjų santykiais. Antra vertus, finansinė keleivių vežimo veiklos pusiausvyra taip pat gali būti palaikoma, valdžios institucijoms skiriant kompensacijas už viešosios paslaugos teikimą.

67.

Tačiau nemažai Europos geležinkelio įmonių teisiškai neatskyrė keleivių vežimo ir krovinių vežimo geležinkeliais veiklos arba šį atskyrimo procesą pradėjo neseniai. Be to, šiuo metu galiojančiuose EEE teisės aktuose nėra numatyta įpareigojimo atlikti tokį teisinį atskyrimą.

68.

Be to, krovinių vežimo geležinkelių transportu atgaivinimas jau daugelį metų laikomas pagrindiniu Europos transporto politikos prioritetu. To priežastys išdėstytos šių gairių 1 skyriuje.

69.

Krovinių vežimo geležinkeliais specifika reikalauja pritaikyto metodo, pripažinto Europos Komisijos sprendimų praktikoje (59), remiantis Bendrijos gairėmis dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (60).

70.

Šio skyriaus tikslas – nurodyti, kaip, atsižvelgiant į šią ELPA priežiūros institucijos sprendimų praktiką ir į 2004 m. gairėse dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos padarytus 1999 m. atitinkamų gairių pakeitimus, ELPA priežiūros institucija ketina įgyvendinti šį metodą ateityje.

71.

Atsižvelgiant į pirmiau pabrėžtą pavojų, šis metodas yra pagrįstas ir bus taikomas tik krovinių vežimu užsiimantiems geležinkelio įmonių padaliniams pereinamuoju laikotarpiu, t. y. restruktūrizavimo atvejams, apie kuriuos pranešta iki 2010 m. sausio 1 d. – keleivių vežimo geležinkelių transportu rinkos atvėrimo konkurencijai dienos.

72.

Be to, ELPA priežiūros institucija nori atkreipti dėmesį į tai, kad didėja EEE valstybių gretos, kuriose geležinkelio įmonės pritaikė savo struktūrą prie specifinių krovinių vežimo ir keleivių vežimo geležinkeliais veiklos pokyčių, teisiškai atskirdamos minėtos veiklos rūšis. Todėl vykdant restruktūrizavimą ELPA priežiūros institucija reikalaus, kaip išankstinės pagalbos skyrimo sąlygos, atitinkamo krovinių vežimo padalinio teisinio atskyrimo, jam suteikiant bendraisiais teisės aktais reglamentuojamos komercinės įmonės statusą. ELPA priežiūros institucija pabrėžia, kad toks atskyrimas kartu su kitomis tinkamomis priemonėmis yra labai svarbus norint įgyvendinti du tikslus: išvengti bet kokios restruktūrizuoto padalinio ir likusios įmonės kryžminės subsidijos bei užtikrinti, kad visi finansiniai ryšiai tarp šių dviejų veiklos rūšių būtų tvariai grindžiami komerciniu požiūriu.

73.

Kad būtų išvengta abejonių, 2004 m. restruktūrizavimo pagalbos gairės toliau išsamiai taikomos nagrinėjant šiame skyriuje nurodytą pagalbą, išskyrus aiškiai nurodytas nukrypti leidžiančias nuostatas.

74.

Tinkamumo kriterijus turi būti patikslintas, siekiant įtraukti situacijas, kai geležinkelio įmonės krovinių vežimo padalinys yra vientisas ir nuolatinis ūkio subjektas, kuris vykstant restruktūrizavimui bus teisiškai atskirtas nuo likusios įmonės ir tai bus atlikta iki pagalbos skyrimo, ir jis patiria tokių sunkumų, kad jeigu jis būtų buvęs atskirtas nuo geležinkelio įmonės, jis būtų laikomas „sunkumus patiriančia įmone“, kaip apibrėžta 2004 m. gairėse dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos.

75.

Tai reiškia, kad įmonės padalinys pats patirtų didelių ir esminių sunkumų, kurie nėra savavališkų išlaidų perskirstymo geležinkelio įmonės viduje padarinys.

76.

Kad restruktūrizuotinas padalinys būtų laikomas vientisu ir nuolatiniu ūkio subjektu, jam turi būti priskirti visi geležinkelio įmonės krovinių vežimo veiklos aspektai, apimantys pramoninį, komercinį, apskaitos ir finansinį aspektus. Turi būti įmanoma jam priskirti nuostolių dydį, nuosavų lėšų arba kapitalo dydį, kad būtų galima susidaryti pakankamai aiškų vaizdą, su kokia ekonomine realybe šis padalinys susiduria, siekiant nuosekliai įvertinti 2004 m. gairėse dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos 9 punkte nustatytus kriterijus (61).

77.

Vertindama, ar padalinys yra sunkumus patirianti įmonė, kaip apibrėžta pirmiau, ELPA priežiūros institucija atsižvelgs į likusios geležinkelio įmonės pajėgumą užtikrinti restruktūrizuotino padalinio atgaivinimą.

78.

ELPA priežiūros institucija mano, kad nors aprašytai situacijai tiesiogiai netaikomos 2004 m. gairės dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos, pagal kurių 11 punktą naujai įsteigtos įmonės nepatenka į gairių taikymo sritį, esant šioms aplinkybėms pagalba restruktūrizavimui gali būti skiriama tam, kad po tokio teisinio atskyrimo įsteigta įmonė būtų pajėgi vykdyti veiklą rinkos sąlygomis. Čia atsižvelgiama tik į tas situacijas, kai po teisinio atskyrimo įsteigtinai įmonei priskiriama visa krovinių vežimo padalinio visuma, kaip apibrėžta atskiroje apskaitoje, parengtoje pagal Direktyvos 91/440/EEB 9 straipsnį, ir kuri apima padaliniui priklausančius turtą, įsipareigojimus, kapitalą, nebalansinius įsipareigojimus ir darbuotojus.

79.

ELPA priežiūros institucija laiko, kad dėl tų pačių priežasčių, tuomet, kai nuo geležinkelio įmonės neseniai atskirtas krovinių vežimo padalinys tuo metu jau atitiko pirmiau nurodytas sąlygas, aptariama įmonė neturi būti laikoma naujai įsteigta įmone, kaip apibrėžta 2004 m. gairių dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos 11 punkte, todėl ji patenka į šių gairių taikymo sritį.

80.

ELPA priežiūros institucija tikrins, ar laikomasi ne tik 2004 m. gairėse dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos pateiktų ilgalaikio ekonominio gyvybingumo atkūrimo sąlygų (62), bet ir ar vykdant restruktūrizavimą bus sudarytos sąlygos proteguojamą veiklą, kuriai taikomos išskirtinės teisės, padaryti konkurencinga veikla atviroje rinkoje. Taigi, šis restruktūrizavimas turės apimti visus krovinių vežimo veiklos aspektus – pramoninius, komercinius arba finansinius. Restruktūrizavimo planu, kurį reikalaujama pateikti restruktūrizavimo pagalbos gairėse (63), visų pirma turės būti sudarytos sąlygos užtikrinti su klientų reikalavimais suderinamą kokybės, patikimumo ir aptarnavimo lygį.

81.

Nagrinėdama, kaip užkertamas kelias pernelyg dideliam konkurencijos iškraipymui, kaip numatyta 2004 m. gairėse dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos, ELPA priežiūros institucija taip pat remsis šiais aspektais:

82.

Šiam kriterijui patikrinti taikomos 2004 m. gairių dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos nuostatos. Todėl nuosavas įmonės įnašas bus laikomas krovinių vežimo padalinio, kuris bus teisiškai atskirtas nuo geležinkelio įmonės, įnašu. Tačiau ELPA priežiūros institucija mano, kad Europos krovinių vežimo geležinkeliais sektoriuje yra susidariusi labai specifinė padėtis, apie kurią jau buvo kalbėta, todėl ji gali būti laikoma išskirtine aplinkybe, kaip apibrėžta tų gairių 43 punkte. Taigi ji galės priimti mažesnio dydžio įnašus nei numatyta 2004 m. gairėse dėl restruktūrizavimui skirtos valstybės pagalbos su sąlyga, kad krovinių vežimo padalinio nuosavas įnašas bus kiek įmanoma didesnis, nekeliant pavojaus veiklos ekonominiam gyvybingumui.

83.

Vienintelį kartą teikiamos pagalbos principas taikomas teisiškai atskirtai įmonei, atsižvelgiant į pagalbą restruktūrizavimui, apie kurią pranešta kaip apie pirmą kartą įmonei suteiktą restruktūrizavimo pagalbą. Tačiau vienintelį kartą teikiamos pagalbos principą taikant likusiai geležinkelio įmonės daliai, neatsižvelgiama į pagalbą restruktūrizavimui, kurią leidžiama teikti šiame skyriuje išdėstytomis sąlygomis.

84.

Kad būtų išvengta abejonių, ar geležinkelio įmonė kaip visuma jau yra gavusi pagalbos restruktūrizavimui, vienintelį kartą teikiamos pagalbos principas reiškia, kad pagalba, kaip ji apibrėžta šiame skyriuje, negali būti skirta įmonės krovinių vežimo padaliniui restruktūrizuoti.

85.

Kaip jau nurodyta, EEE susitarimo 49 straipsnis buvo įgyvendintas reglamentais (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70, kurie bus panaikinti SVPSĮ reglamentu. Tačiau SVPSĮ reglamentas bus taikomas tik keleivių vežimui sausumos transportu. Jis nebus taikomas krovinių vežimui geležinkeliais – šiuo atveju pagalba transporto koordinavimo reikmėms bus reglamentuojama tik pagal EEE susitarimo 49 straipsnį.

86.

Be to, SVPSĮ reglamento 9 straipsnis dėl pagalbos transporto koordinavimo reikmėms ir pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai aiškiai taikomas nepažeidžiant EEE susitarimo 49 straipsnio, kuris galės būti tiesiogiai naudojamas siekiant pagrįsti pagalbos keleivinio geležinkelių transporto koordinavimui suderinamumą.

87.

Todėl šio skyriaus tikslas – apibrėžti kriterijus, leidžiančius ELPA priežiūros institucijai nagrinėti bendrai pagalbos transporto koordinavimo reikmėms skirtų (6.2 skirsnis) ir tam tikrų konkrečių pagalbos formų (6.3 skirsnis) suderinamumą pagal EEE susitarimo 49 straipsnį. ELPA priežiūros institucija primena, kad nepaisant to, jog vertinant valstybės pagalbą remiantis SVPSĮ reglamentu, būtina atsižvelgti į bendruosius Susitarimo 49 straipsnio taikymo principus, šiose gairėse nenagrinėjamos išsamios minėtojo reglamento taikymo taisyklės.

88.

EEE susitarimo 49 straipsnyje numatyta, kad transporto koordinavimo reikmėms skirta pagalba laikoma suderinama su susitarimu. Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šį straipsnį „pagalba transportui yra suderinama su Sutartimi tik gerai apibrėžtais atvejais ir jeigu nekenkia bendriems Bendrijos interesams“ (64).

89.

EEE susitarimo 49 straipsnyje naudojamos sąvokos „transporto koordinavimas“ reikšmė apima ne tik paprastą ekonominės veiklos plėtros palengvinimo faktą. Į ją įeina valdžios institucijų intervencija, kuria siekiama transporto sektoriaus raidą pakreipti bendrus interesus atitinkančia linkme.

90.

Pažanga, pasiekta liberalizuojant sausumos transporto sektorių, tam tikru atžvilgiu labai sumažino koordinavimo poreikį. Iš principo veikiantis liberalizuotas sektorius gali būti koordinuojamas veikiant rinkos svertams. Tačiau, kaip nurodyta pirmiau, valdžios institucijos daugeliu atvejų toliau investuoja į infrastruktūros plėtrą. Be to, net liberalizavus sektorių gali atsirasti įvairaus pobūdžio rinkos sutrikimų. Būtent tokių sutrikimų atvejais valstybės institucijų įsikišimas gali būti pagrįstas.

91.

Pirma, transporto sektorių veikia daug neigiamų išorės veiksnių, pavyzdžiui, susijusių su vartotojais (grūstys) arba su visa visuomene (tarša). Į šiuos veiksnius sunku atsižvelgti, ypač dėl to, kad nustatant mokesčius už naudojimąsi transporto infrastruktūra galimybė įtraukti išorės išlaidas arba net tiesiogines vartojimo išlaidas yra ribota. Todėl įvairioms transporto rūšims gali būti sudarytos nevienodos sąlygos, kurias valdžios institucijos, skirdamos paramą mažiausiai išorės išlaidų reikalaujančioms transporto rūšims, turėtų pakoreguoti.

92.

Antra, transporto sektoriui gali kilti „koordinavimo“ sunkumų ekonomine šio žodžio prasme, pavyzdžiui, priimant bendrą geležinkelių sąveikos standartą arba sujungiant įvairius transporto tinklus.

93.

Trečia, geležinkelio įmonės gali būti nepajėgios pasinaudoti visa nauda, gauta iš savo veiksmų mokslinių tyrimų, plėtros ir naujovių srityje (teigiami išorės veiksniai) – šis veiksnys taip pat yra nesklandžiai veikiančios rinkos pavyzdys.

94.

Tai, kad EEE susitarime yra numatytas specifinis pagrindas, kuriuo remiantis galima leisti teikti pagalbą transporto koordinavimo reikmėms, rodo, koks didelis yra šis nesklandžiai veikiančios rinkos pavojus ir kad šis pavojus daro neigiamą poveikį EEE vystymuisi.

95.

Iš esmės pagalba, skirta transporto koordinavimo reikmėms, turi būti laikoma suderinama su EEE susitarimu.

96.

Vis dėlto tam, kad konkreti pagalba galėtų būti laikoma „skirta“ transporto koordinavimo „reikmėms“, ji turi būti būtina ir proporcinga nustatytam tikslui pasiekti. Be to, pagalbai būdingas konkurencijos iškraipymas neturi kenkti bendriems EEE interesams. Pavyzdžiui, šių kriterijų negalėtų atitikti pagalba, skirta eismo srautams iš trumpųjų nuotolių jūros laivybos perkelti į geležinkelius.

97.

Galiausiai atsižvelgiant į greitą transporto sektoriaus raidą ir atitinkamai su tuo susijusius koordinavimo poreikius, bet kokia pagalba, apie kurią EEE priežiūros institucijai pranešta siekiant jos sprendimo, nurodančio, kad ši pagalba suderinama su EEE susitarimo 49 straipsniu, turi būti teikiama ribotą laiką (65) – ne ilgiau kaip 5 metus, kad EEE priežiūros institucija galėtų ją persvarstyti remdamasi gautais rezultatais ir, prireikus, leisti ją atnaujinti (66).

98.

Konkrečiau kalbant apie geležinkelių sektorių, transporto koordinavimo reikmėms teikiama pagalba gali būti kelių formų:

99.

Tolesniuose skirsniuose ELPA priežiūros institucija nurodys sąlygas, kurios, atsižvelgiant į jos sprendimų praktiką, leidžia užtikrinti, kad įgyvendinant šias įvairias transporto koordinavimo reikmėms skirtos pagalbos rūšis susijusi pagalba atitiktų suderinamumo sąlygas, paminėtas EEE susitarimo 49 straipsnyje. Atsižvelgiant į pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai specifiškumą, šios pagalbos priemonėms taikomi specifiniai kriterijai nagrinėjami atskirai.

100.

Pagalbos infrastruktūrai naudoti, išorės išlaidoms mažinti ir sąveikai užtikrinti suderinamumo su EEE susitarimo 49 straipsniu vertinimas atitinka Europos Komisijos sprendimų praktiką, taikant Reglamento (EEB) Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies b punktą. Atsižvelgiant į šią praktiką toliau nurodytos sąlygos yra pakankamos, kad būtų galima daryti išvadą apie pagalbos suderinamumą.

101.

Reikalavimus atitinkančios išlaidos apibrėžtos remiantis šiomis nuostatomis:

102.

Reikalavimus atitinkančios išlaidos pagalbos geležinkelių infrastruktūrai naudoti atveju yra papildomos infrastruktūros naudojimo išlaidos, kurias patiria geležinkelių transportas, bet ne konkurencinė labiau aplinką teršianti transporto rūšis.

103.

Reikalavimus atitinkančios išlaidos pagalbos išorės išlaidoms mažinti atveju yra išorės išlaidų dalis, kurios galima išvengti naudojantis geležinkelių transportu, palyginti su konkuruojančiomis transporto rūšimis.

104.

Todėl reikėtų priminti, kad Direktyvos 2001/14/EB 10 straipsnyje EEE valstybėms aiškiai leidžiama taikyti kompensavimo už neapmokėtas konkuruojančių transporto rūšių aplinkos apsaugos, avarijų ir infrastruktūros išlaidas sistemą, jei šios išlaidos viršija atitinkamas geležinkelių išlaidas. Kol nepriimti EEE teisės aktai, kuriuose būtų suderinti mokesčių už naudojimąsi įvairių sausumos transporto rūšių infrastruktūra apskaičiavimo metodai, taikant šias gaires EEE priežiūros institucija atsižvelgs į tai, kaip keisis taisyklės, taikomos infrastruktūros išlaidų ir išorės išlaidų priskyrimui (67).

105.

Tiek pagalbos geležinkelių infrastruktūrai naudoti, tiek pagalbos išorės išlaidoms mažinti atveju EEE valstybė turi pateikti skaidrią, pagrįstą ir skaičiais išreikštą lyginamąją geležinkelių transporto ir alternatyvių kitomis transporto rūšimis pagrįstų galimybių išlaidų analizę (68). Taikomas metodas ir atlikti apskaičiavimai turi būti skelbiami viešai (69).

106.

Jei reikalavimus atitinkančiomis išlaidomis pagalbos sąveikai užtikrinti prisidedama prie transporto koordinavimo tikslų įgyvendinimo, į jas įtraukiamos visos su saugos ir sąveikos sistemų diegimu (70) arba triukšmo mažinimu susijusios investicijos tiek į geležinkelių infrastruktūrą, tiek į geležinkelių riedmenis. Visų pirma į šias išlaidas įeina investicijos, susijusios su ERTMS (Europos geležinkelių eismo valdymo sistema, angl. European Rail Traffic Management System) diegimu, ir bet kokios kitos panašios priemonės, galinčios padėti panaikinti Europos geležinkelio paslaugų rinkos technines kliūtis (71).

107.

ELPA priežiūros institucija mano, kad galima daryti prielaidą, jog pagalba yra būtina ir proporcinga, kai pagalbos intensyvumas neviršija šių ribų:

108.

Pagalbai viršijus šias ribas, ELPA valstybės turi pagrįsti atitinkamų priemonių būtinumą ir proporcingumą (75).

109.

Tiek pagalbos geležinkelių infrastruktūrai naudoti, tiek pagalbos išorės išlaidoms mažinti atveju pagalba turi būti skiriama tik tinkamoms išlaidoms, susijusioms su geležinkelių transporto naudojimu teikiant jam pirmenybę prieš aplinką labiau teršiančias transporto rūšis, kompensuoti. Jei yra keli konkuruojantys alternatyvūs sprendimai, pagal kuriuos taršos lygiai yra didesni negu naudojantis geležinkelių transportu, pasirinkta riba atitinka didžiausią šių įvairių sprendimų išlaidų skirtumą. Jeigu laikomasi 107 punkte nurodytų intensyvumo ribų, galima daryti prielaidą, kad laikomasi perteklinės kompensacijos nebuvimo kriterijaus.

110.

Bet kokiu atveju, jei pagalbos gavėja yra geležinkelio įmonė, turi būti įrodyta, kad pagalba iš tikrųjų skatina pereiti nuo konkrečios transporto rūšies prie geležinkelių. Tam iš esmės yra reikalaujama, kad pagalba atsispindėtų kainoje, kurią prašoma sumokėti keleivio ar ekspeditoriaus, nes būtent šiame lygmenyje atliekamas pasirinkimas tarp geležinkelių ir aplinką labiau teršiančių transporto rūšių, pavyzdžiui, kelių transporto (76).

111.

Galiausiai konkrečiai pagalbos infrastruktūrai naudoti ir išorės išlaidoms mažinti atveju būtinos realios perspektyvos, kad į geležinkelių transportą perkelta eismo dalis išliktų, siekiant tokio perkėlimo ilgalaikiškumo.

112.

Pagalba geležinkelių infrastruktūros naudojimui, išorės išlaidų mažinimui ir sąveikos užtikrinimui, kuri yra būtina ir proporcinga, todėl neiškraipanti rinkos ir nedaranti žalos bendram interesui, turi būti laikoma suderinama pagal EEE susitarimo 49 straipsnį.

113.

Pagal EB Sutarties 73 straipsnį priimto Reglamento (EEB) Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies c punkte yra numatyta galimybė sausumos transporto srityje skirti pagalbą moksliniams tyrimams ir plėtrai. Pastaruoju metu Europos Komisija išplėtojo šios nuostatos taikymo praktiką (77).

114.

SVPSĮ reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punkte įtrauktos Reglamento (EEB) Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos. Pagal šią nuostatą pagalba, kuria siekiama palengvinti EEE ekonomiškesnių keleivinio geležinkelių transporto formų ir technologijų tyrimą ar plėtrą, kuri yra teikiama tik eksperimentiniu etapu ir kuri negali būti skirta tų transporto formų ir technologijų komerciniam naudojimui, turi būti laikoma atitinkančia transporto koordinavimo reikmes.

115.

SVPSĮ reglamento 9 straipsnio 2 dalies b punktas taikomas nepažeidžiant EEE susitarimo 61 straipsnio. Todėl pagalba moksliniams tyrimams, plėtrai ir naujovėms keleivinio transporto srityje, jeigu jai netaikomas SVPSĮ reglamento 9 straipsnis, taip pat pagalba, susijusi tik su krovinių vežimu, galės būti laikoma suderinama pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą.

116.

Todėl ELPA priežiūros institucija valstybės pagalbos moksliniams tyrimams, taikomajai veiklai ir naujovių diegimui gairėse (78) (toliau – MTTV ir naujovių diegimo gairės) apibrėžė sąlygas, kuriomis ji tokią pagalbą skelbia suderinama su EEE pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą. MTTV ir naujovių diegimo gairės taikomos „valstybės pagalbai, kuria siekiama remti mokslinius tyrimus, taikomąją veiklą ir naujovių diegimą visuose EEE susitarimo taikymo srityje esančiuose sektoriuose. Jos taip pat taikomos tuose sektoriuose, kuriuose galioja specialios Bendrijos valstybės pagalbos taisyklės, jeigu tokiose taisyklėse nenumatyta kitaip“ (79). Taigi MTTV ir naujovių diegimo gairės taikomos į Reglamento (EEB) Nr. 1107/70 3 straipsnio 1 dalies c punkto arba SVPSĮ reglamento 9 straipsnio (kai šis reglamentas įsigalios) taikymo sritį nepatekančiai pagalbai moksliniams tyrimams, plėtrai ir naujovėms geležinkelių transporto sektoriuje.

117.

Neatmetama galimybė pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai suderinamumą nagrinėti tiesiogiai pagal EEE susitarimo 49 straipsnį, jei ta pagalba siekiama tikslo, atitinkančio transporto koordinavimo reikmes. Šiuo atveju derėtų patikrinti pirmiau paminėtas sąlygos, ypač tai, kad pagalba būtų būtina ir proporcinga nustatytam tikslui pasiekti ir neprieštarautų bendriems EEE interesams. ELPA priežiūros institucija mano, kad MTTV ir naujovių diegimo gairėse išdėstyti bendrieji principai yra labai svarbūs nagrinėjant šiuos įvairius kriterijus.

118.

ELPA priežiūros institucijos valstybės garantijų gairėse (80) nustatyti teisiniai reikalavimai, taikytini valstybės garantijoms, įskaitant geležinkelio transporto sritį.

119.

Šių gairių 1.2 punkte nurodyta, kad ELPA priežiūros institucija „garantijomis suteikiama valstybės pagalba taip pat laiko palankesnes finansavimo sąlygas, taikomas įmonėms, kurioms dėl jų teisinio statuso netaikomos bankroto ar kitos nemokumo procedūros arba kurios dėl savo teisinio statuso gali naudotis valstybės garantija ar valstybės teikiamu nuostolių finansavimu“.

120.

Europos Komisija ir ELPA priežiūros institucija, remdamosi nusistovėjusia praktika, neribotas garantijas konkurencijai atvirame sektoriuje laiko nesuderinamomis su EB sutartimi ir atitinkamai su EEE susitarimu. Vadovaujantis proporcingumo principu, jos negali būti pagrįstos visuotinės svarbos užduotimis. Teikiant neribotą garantiją neįmanoma patikrinti, ar pagalbos suma neviršija grynųjų su viešąja paslauga susijusių paslaugų išlaidų (81).

121.

Jei valstybės garantijos teikiamos ir konkurencingose, ir nekonkurencingose rinkose veikiančioms įmonėms, Europos Komisija ir ELPA priežiūros institucija paprastai prašo neribotą įmonei, kaip visumai, suteiktą garantiją visiškai panaikinti (82).

122.

Kai kurioms geležinkelio įmonėms teikiamos neribotos garantijos. Paprastai šios garantijos paveldėtos iš ankstesnių laikų, kai prieš įsigalint EEE susitarimui arba prieš geležinkelių transporto paslaugų rinką atveriant konkurencijai geležinkelio įmonėms buvo suteiktas ypatingas monopolinis statusas.

123.

Remiantis Europos Komisijos ir ELPA priežiūros institucijos turima informacija, šios garantijos iš esmės yra šiuo metu teikiama pagalba. Atitinkamų EEE valstybių prašoma pranešti ELPA priežiūros institucijai apie šias esamų pagalbos schemų taikymo sąlygas ir apie priemones, kuriomis numatoma jas panaikinti, laikantis 8.3 skirsnyje nurodytos tvarkos.

124.

Šiose gairėse nustatytos didžiausios pagalbos ribos taikomos neatsižvelgiant į tai, ar aptariama pagalba visiškai ar iš dalies finansuojama iš valstybės išteklių arba Bendrijos išteklių. Pagal šias gaires leidžiama teikti pagalba negali būti sumuojama nei su kita valstybės pagalba pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalį, nei su kita Bendrijos finansine parama, jeigu bendra jos suma viršija šiose gairėse nustatytą ribą.

125.

Įvairioms reikmėms skiriamai pagalbai, kuria dengiamos reikalavimus atitinkančios išlaidos, taikomos palankiausios pagalbos ribos.

126.

ELPA priežiūros institucija šias gaires taikys nuo jų paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir EEE priede dienos.

Šias gaires ELPA priežiūros institucija taikys bet kokiai pagalbai, apie kurią pranešta arba nepranešta, dėl kurios ji priima sprendimą po šių gairių paskelbimo dienos.

127.

Vadovaudamasi EEE susitarimo 62 straipsnio 1 dalimi ELPA priežiūros institucija ELPA valstybėms siūlo iš dalies keisti esamas jų pagalbos schemas, susijusias su šiose gairėse nurodyta valstybės pagalba, kad gairės būtų įgyvendintos ne vėliau kaip per dvejus metus po jų paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir EEE priede, laikantis skyriuje dėl valstybės garantijų numatytų specialių nuostatų. ELPA valstybių prašoma ne vėliau kaip per vienerius metus po atitinkamų priemonių pasiūlymų paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir EEE priede raštu patvirtinti, kad jos jiems pritaria.

128.

Jeigu ELPA valstybė vėliausiai iki tos datos raštu nepatvirtina savo pritarimo, ELPA priežiūros institucija taiko ELPA valstybių susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo 3 protokolo II dalies 19 straipsnio 2 dalį ir, kai būtina, pradeda tose nuostatose numatytą procedūrą.

129.

ELPA priežiūros institucija pasilieka teisę keisti šias gaires. Prieš atlikdama bet kokį pakeitimą ir ne vėliau kaip per penkerius metus po jo paskelbimo ji pateikia šių gairių įgyvendinimo ataskaitą.

a)

jei tai ribotos turtinės atsakomybės akcinė bendrovė: praradusi daugiau kaip pusę savo registruoto kapitalo ir daugiau kaip vieną jo ketvirtadalį – per pastaruosius 12 mėnesių;“ arba

„b)

jei nors keletas bendrovės narių yra neribotai atsakingi už bendrovės skolą: kai prarasta daugiau nei pusė bendrovės sąskaitose nurodyto kapitalo ir daugiau kaip vienas ketvirtadalis – per pastaruosius 12 mėnesių;“ arba

„c)

bet kurios rūšies bendrovė, jei, remiantis jos šalies teisės aktuose nustatytais kriterijais, jai gali būti taikoma kolektyvinė nemokumo procedūra“.

1.

ELPA priežiūros institucija (toliau – Institucija) pasirengusi laikytis tvirtos pozicijos kovojant su neteisėta pagalba. Vadovaudamasi ELPA valstybių susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo 3 protokolu (toliau – 3 protokolas) (2), Institucija nuolat reikalavo, kad ELPA valstybės susigrąžintų bet kokią neteisėtą pagalbą, kai nustatyta, kad ji nesuderinama su Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimo) veikimu, jei nemanoma, kad tai prieštarautų bendrajam EEE teisės principui. Institucija priėmė 6 tokius sprendimus dėl susigrąžinimo.

2.

Siekiant užtikrinti, kad valstybės pagalbos tvarka būtų vientisa, labai svarbu, kad šie sprendimai, kuriais ELPA valstybėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą valstybės pagalbą (toliau – sprendimai dėl susigrąžinimo), būtų veiksmingai ir skubiai vykdomi. Iš pastarųjų metų Institucijos patirties matyti, kad šiuo atžvilgiu tikrai yra dėl ko nerimauti. Iš 2008 m. rudenį pateiktos ELPA valstybių rezultatų suvestinės (3) taip pat matyti, kad iš 6 Institucijos priimtų sprendimų dėl susigrąžinimo atitinkama ELPA valstybė visiškai įgyvendino tik vieną sprendimą (4).

3.

2004 m. Europos Komisija (toliau – Komisija) užsakė ES valstybės pagalbos politikos įgyvendinimo įvairiose valstybėse narėse lyginamąjį tyrimą (toliau – įgyvendinimo tyrimas) (5). Vienas tyrimo tikslų – įvertinti keliose valstybėse narėse taikomų susigrąžinimo procedūrų ir praktikos veiksmingumą. Tyrimo autoriai nustatė, kad visų šalių ataskaitose minima per ilga susigrąžinimo procedūra.

4.

Remdamasi savo patirtimi Institucija pastebėjo, kad vykdant neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos susigrąžinimą ELPA valstybėse taip pat susiduriama su daugeliu sunkumų. Susigrąžinimo procedūros, kurioms taikomos nacionalinės teisės nuostatos, yra labai ilgos ir praktiškai susigrąžinimas niekada nebuvo baigtas per Institucijos sprendimuose dėl susigrąžinimo nustatytus terminus. Todėl Institucija nori pabrėžti būtinybę veiksmingai vykdyti sprendimus dėl susigrąžinimo. Akivaizdu, kad atsakomybė už tokių sprendimų įgyvendinimą tenka ir Institucijai, ir ELPA valstybėms, todėl abi pusės, siekdamos sėkmingų rezultatų, turi dėti daug pastangų.

5.

Šio skyriaus tikslas – paaiškinti Institucijos politiką sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimo atžvilgiu. Jame nenagrinėjami padariniai, kuriuos gali sukelti nacionaliniai teismai dėl Protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos pranešti ir sustabdymo pareigos nesilaikymo. Institucija mano, kad reikia paaiškinti priemones, kurių ji ketina imtis, kad palengvintų sprendimų dėl susigrąžinimo vykdymą, ir nustatyti veiksmus, kurių galėtų imtis ELPA valstybės, siekdamos užtikrinti, kad jos visiškai laikosi taisyklių ir principų, nustatytų EEE teisės aktuose ir, visų pirma, Europos Bendrijų teismų ir ELPA teismo praktikoje. Todėl šiame skyriuje pirmiausia bus primenamas susigrąžinimo tikslas ir pagrindiniai sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimo principai. Po to bus apibūdinta praktinė šių pagrindinių principų reikšmė kiekvienam susigrąžinimo proceso dalyviui.

6.

Pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį „ELPA priežiūros institucijai tinkamu laiku pranešama apie ketinimus suteikti arba pakeisti pagalbą […], kad ji galėtų pateikti savo pastabas. […] Atitinkama valstybė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“

7.

Tais atvejais, kai ELPA valstybės nepraneša Institucijai apie savo planus suteikti ar pakeisti tokią pagalbą prieš tai, kai tokia pagalba įgyvendinama, pagal EEE teisę pagalba laikoma neteisėta nuo jos suteikimo momento.

8.

Europos Teisingumo Teismas (toliau – ETT) savo 1973 m. Kohlegesetz sprendime (6) pirmą kartą patvirtino, kad Komisija turi įgaliojimus nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą. Teismas nusprendė, kad Komisija yra kompetentinga nuspręsti, kad valstybė narė turi pakeisti ar panaikinti valstybės pagalbą, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl Komisija taip pat turėtų turėti teisę reikalauti susigrąžinti šią pagalbą (7).

9.

2001 m. 3 protokolas iš dalies pakeistas, inter alia, įterpiant II dalį, kurioje, be kita ko, įtrauktos pagrindinės susigrąžinimo taisyklės (8). Tolesnės susigrąžinimo įgyvendinimo nuostatos buvo įtrauktos į 2004 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 195/04/KOL, su pakeitimais (9).

10.

3 protokolo II dalies 14 straipsnio 1 dalyje patvirtinama nuolatinė ETT teismo praktika (10) ir Institucija įpareigojama nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, jeigu tai neprieštarauja bendrajam teisės principui. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad atitinkama ELPA valstybė imasi visų būtinų priemonių neteisėtai pagalbai, kuri nustatoma esanti nesuderinama, susigrąžinti. 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagalba turi būti susigrąžinta, įskaitant palūkanas nuo neteisėtos pagalbos patekimo pas pagalbos gavėją dienos iki veiksmingo jos susigrąžinimo dienos. Sprendime Nr. 195/04/KOL išsamiai paaiškinami metodai, naudotini apskaičiuojant susigrąžinimo palūkanas. Galiausiai 14 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos ELPA valstybės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu jos leidžia nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti ELPA priežiūros institucijos sprendimą. […]“.

11.

Keliuose naujausiuose sprendimuose ETT toliau patikslino Tarybos reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 3 dalies (kuri atitinka 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 3 dalį) taikymo sritį ir aiškinimą pabrėždamas, kad reikia skubiai ir veiksmingai vykdyti sprendimus dėl susigrąžinimo (11). Be to, Institucija taip pat pradėjo sistemingiau remtis Deggendorf sprendimu (12). Atsižvelgdama į šią bylą, Institucija gali, jei įvykdomos tam tikros sąlygos, nurodyti ELPA valstybėms sustabdyti naujos nesuderinamos pagalbos mokėjimą bendrovei, kol pastaroji negrąžins senos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos, kurios atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl susigrąžinimo.

12.

ETT kelis kartus teigė, kad pagalbos susigrąžinimo tikslas – atkurti padėtį, buvusią rinkoje iki pagalbos suteikimo. Tai būtina siekiant, kad vidaus rinkoje būtų užtikrintos vienodos konkurencinės sąlygos. Šiuo klausimu ETT pabrėžė, kad neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos susigrąžinimas yra ne bausmė (13), bet logiška pasekmė po to, kai nustatoma, kad pagalba neteisėta (14). Todėl susigrąžinimas negali būti laikomas neatitinkančiu EB Sutarties tikslų, susijusių su valstybės pagalba (15).

13.

ETT teigimu, „anksčiau buvusi padėtis atkuriama, kai pagalbos gavėjas grąžina neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, taip atsisakydamas pranašumo, kurį jis turi rinkoje savo konkurentų atžvilgiu, ir atkuriama padėtis, buvusi iki suteikiant pagalbą“ (16). Kad būtų pašalinti finansiniai pranašumai, įgyti dėl neteisėtos pagalbos, reikia susigrąžinti palūkanas nuo neteisėtai išmokėtų sumų. Tokios palūkanos turi atitikti finansinį pranašumą, kurį teikia nemokamas tų lėšų turėjimas tam tikrą laikotarpį (17).

14.

Be to, ETT primygtinai tvirtino, kad, siekiant visiško sprendimų dėl susigrąžinimo vykdymo, veiksmai, kurių imasi valstybės narės, turi turėti konkretų poveikį susigrąžinimui (18) ir tas susigrąžinimas turi būti neatidėliotinas (19). Kad susigrąžinant pagalbą būtų pasiektas tikslas, išties labai svarbu sugrąžinimą vykdyti neatidėliojant.

15.

3 protokolo II dalies 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, ELPA priežiūros institucija nusprendžia, kad suinteresuotoji ELPA valstybė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo“.

16.

3 protokole nustatyti du Institucijos įgaliojimų nurodyti susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą apribojimai. 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Institucija nereikalauja susigrąžinti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam teisės principui. Dažniausiai šiuo klausimu minimi bendrieji teisės principai yra teisėtų lūkesčių (20) ir teisinio tikrumo apsaugos (21) principai. Svarbu pažymėti, kad ETT labai griežtai išaiškino šiuos principus pagalbos susigrąžinimo atveju. 3 protokolo II dalies 15 straipsnyje teigiama, kad Institucijos įgaliojimams susigrąžinti pagalbą taikomas 10-ties metų senaties terminas. Senaties terminas prasideda tą dieną, kai pagalbos gavėjui suteikiama neteisėta pagalba kaip individuali pagalba arba kaip pagalba pagal atitinkamą pagalbos schemą. Bet kokie veiksmai, kurių imasi Institucija, Komisija (22) arba ELPA valstybė, veikianti Institucijos prašymu, susiję su neteisėta pagalba, nutraukia senaties terminą.

17.

Todėl ELPA valstybė, kuriai skirtas sprendimas dėl susigrąžinimo, privalo jį vykdyti (23). ETT pripažino tik vieną valstybės narės pareigos vykdyti jai skirtą sprendimą dėl susigrąžinimo išimtį, būtent – išskirtines aplinkybes, dėl kurių valstybei narei būtų visiškai neįmanoma tinkamai įvykdyti sprendimo (24).

18.

Tačiau, remiantis ETT, nepakanka vien tik numanyti, kad visiškai neįmanoma tinkamai įvykdyti sprendimo. Susijusi valstybė narė privalo įrodyti, kad sąžiningai bandė susigrąžinti neteisėtą pagalbą, ir bendradarbiauti su Komisija pagal EB sutarties 10 straipsnį, kad būtų išspręsti kilę sunkumai (25).

19.

Apžvelgus jurisprudenciją akivaizdu, kad ETT labai griežtai aiškino sąvoką „visiškai neįmanoma“. Teismas kelis kartus patvirtino, kad valstybė narė negali remtis savo nacionalinės teisės reikalavimais, pavyzdžiui, nacionalinėmis senaties termino taisyklėmis (26) arba teisės susigrąžinti pagalbą pagal nacionalinę teisę nebuvimu (27), kad pateisintų sprendimo dėl susigrąžinimo neįvykdymą (28). ETT taip pat teigia, kad pareigai susigrąžinti pagalbą nedaro poveikio aplinkybės, susijusios su ekonomine pagalbos gavėjo padėtimi. ETT išaiškino, kad finansiniai bendrovės sunkumai nėra įrodymas, kad susigrąžinti pagalbos neįmanoma (29). Teismas nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis vienintelis būdas valstybei narei įrodyti, jog susigrąžinti pagalbos visiškai neįmanoma, yra jokio turto, kurį būtų galima susigrąžinti, nebuvimas (30). Neretai valstybės narės įrodinėjo, kad negalėjo vykdyti sprendimo dėl susigrąžinimo dėl administracinių arba techninių sunkumų (pavyzdžiui, labai daug susijusių pagalbos gavėjų). Teismas nuosekliai atsisakydavo sutikti, kad dėl tokių sunkumų yra visiškai neįmanoma susigrąžinti pagalbos (31). Galiausiai net neįveikiamų vidinių sunkumų suvokimas negali pateisinti to, kad valstybė narė nevykdo savo pareigų pagal Bendrijos teisę (32).

20.

3 protokolo II dalies 14 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad „pagalba išieškoma nedelsiant ir pagal atitinkamos ELPA valstybės nacionalinę teisę nustatytas procedūras, jeigu pagal jas galima nedelsiant ir veiksmingai įvykdyti ELPA priežiūros institucijos sprendimą“.

21.

Jeigu ELPA valstybės pagal savo nacionalinę teisę gali pasirinkti priemones, kuriomis įgyvendins sprendimus dėl susigrąžinimo, pasirinktomis priemonėmis turėtų būti įmanoma visiškai įvykdyti sprendimą dėl susigrąžinimo. Todėl būtina, kad nacionalinės priemonės, kurių imasi ELPA valstybės, leistų veiksmingai ir skubiai įvykdyti Institucijos sprendimą.

22.

ETT Olympic Airways sprendime (33) pabrėžė, kad įgyvendinimo priemonės, kurių imasi valstybės narės, turi būti veiksmingos ir duoti konkretų pagalbos susigrąžinimo rezultatą. Veiksmų, kurių imasi valstybė, rezultatas turi būti faktinis sumų, kurias turi grąžinti pagalbos gavėjas, susigrąžinimas. ETT priimtame Scott sprendime (34) tai patvirtino ir pabrėžė, kad nacionalinės procedūros, neatitinkančios Procedūrinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje (kuri atitinka 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 3 dalį) nustatytų sąlygų, neturėtų būti taikomos. Visų pirma ETT atmetė valstybės narės argumentą, kad ji perėjo visas savo nacionalinėje sistemoje esančias pakopas, ir atkakliai tvirtino, kad šios pakopos turėtų duoti ir konkretų rezultatą susigrąžinant pagalbą iki Komisijos nustatyto termino.

23.

3 protokolo II dalies 14 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad sprendimai dėl susigrąžinimo būtų įgyvendinami ir veiksmingai, ir skubiai. ETT Scott sprendime pabrėžė, kad susigrąžinant pagalbą svarbu laikas. Teismas nurodė, kad dėl nacionalinių procedūrų taikymo neturėtų būti trukdoma atkurti veiksmingą konkurenciją, užkertant kelią skubiam ir veiksmingam Komisijos sprendimo vykdymui. Nacionalinės procedūros, dėl kurių neįmanoma skubiai atkurti anksčiau buvusios padėties ir toliau sudaromos sąlygos naudotis nesąžiningos konkurencijos pranašumu, kurį suteikia neteisėta ir nesuderinama pagalba, neatitinka 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 3 dalies sąlygų.

24.

Šiuo aspektu svarbu prisiminti, kad prašymas panaikinti sprendimą dėl susigrąžinimo, pateiktas pagal ELPA valstybių susitarimo dėl Priežiūros institucijos ir Teisingumo Teismo įsteigimo 36 straipsnį, neturi sustabdymo poveikio. Tačiau pateikęs tokį prašymą pagalbos gavėjas gali pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 40 straipsnį kreiptis dėl sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymo sustabdymo. Prašyme sustabdyti vykdymą turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių atsiranda skubumas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomos laikinosios priemonės reikalingumą (35). Tada, jei ELPA teismas mano, kad tai reikalinga dėl susiklosčiusių aplinkybių, jis gali sustabdyti ginčijamo akto taikymą.

25.

EEE susitarimo 3 straipsnis įpareigoja ELPA valstybes padėti atlikti EEE uždavinius ir nustato abipuses EEE institucijų ir ELPA valstybių pareigas bendradarbiauti, kad užtikrintų EEE susitarimo tikslų įgyvendinimą.

26.

Todėl, kalbant apie sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimą, Institucija ir ELPA valstybių valdžios institucijos turi bendradarbiauti, kad pasiektų tikslą – atkurtų konkurencines sąlygas vidaus rinkoje.

27.

Jei vykdydama sprendimą dėl susigrąžinimo per nustatytą laiką ELPA valstybė susiduria su nenumatytais sunkumais ar su sunkumais, kurių negalima numatyti, arba suvokia padarinius, apie kuriuos nepagalvojo Institucija, ji turėtų nurodyti tas problemas ir pateikti pasiūlymus, kaip tinkamai jas išspręsti, svarstyti Institucijai (36). Tokiu atveju Institucija ir atitinkama ELPA narė turi dirbti išvien ir sąžiningai, kad įveiktų sunkumus, ir kartu visiškai laikytis EEE susitarimo nuostatų (37). Kartu pagal lojalaus bendradarbiavimo principą reikalaujama, kad ELPA valstybės suteiktų Institucijai visą informaciją, padedančią nustatyti, kad pasirinktos priemonės tinka pritaikytam sprendimui įgyvendinti (38).

28.

Tačiau Institucijos informavimas apie technines ir teisines problemas, patirtas įgyvendinant sprendimą dėl susigrąžinimo, neatleidžia ELPA valstybių nuo pareigos imtis visų būtinų veiksmų, kurie įmanomi, kad iš konkrečios įmonės būtų susigrąžinta pagalba, ir pasiūlyti Institucijai kokių nors tinkamų priemonių sprendimui įgyvendinti (39).

29.

Ir Institucijos, ir ELPA valstybių vaidmuo įgyvendinant sprendimus dėl susigrąžinimo yra labai svarbus ir gali prisidėti prie veiksmingo pagalbos susigrąžinimo politikos įgyvendinimo.

30.

Institucijos sprendimas dėl susigrąžinimo nustato atitinkamai ELPA valstybei pareigą jį vykdyti. Sprendime reikalaujama, kad atitinkama ELPA valstybė per tam tikrą laikotarpį susigrąžintų tam tikrą pagalbos sumą iš vieno ar kelių pagalbos gavėjų. Patirtis rodo, kad sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymo tempui įtakos turi to sprendimo tikslumas arba išsamumas. Todėl Institucija toliau stengsis užtikrinti, kad sprendimuose dėl susigrąžinimo būtų aiškiai nurodyta susigrąžintinos pagalbos suma (-os), įmonė (-ės), iš kurios (-ių) ji (jos) turi būti susigrąžinta (-os), ir terminas, per kurį reikėtų atlikti susigrąžinimą.

31.

Neteisėta ir nesuderinama pagalba turi būti susigrąžinta iš įmonės, kuri faktiškai turėjo iš to naudos (40). Institucija ir toliau laikysis dabartinės praktikos, kai tai įmanoma, sprendimuose dėl susigrąžinimo nurodydama įmonę (-es), iš kurios (-ių) turi būti susigrąžinta pagalba. Jei įgyvendinimo laikotarpiu pasirodo, kad pagalba buvo perduota kitiems subjektams, ELPA valstybei gali reikėti išplėsti susigrąžinimą ir taikyti jį visiems tikriems pagalbos gavėjams, siekiant užtikrinti, kad nebūtų apeita pareiga susigrąžinti pagalbą.

32.

ETT davė keletą patarimų, kokiomis sąlygomis pareiga grąžinti pagalbą taikoma ir bendrovėms, kurios nėra pradinis neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjas. Remiantis ETT, pernelyg didelės naudos perdavimas gali būti tada, kai pradinio pagalbos gavėjo turtas perduodamas trečiajai šaliai už mažesnę nei rinkos vertę, kartais tas turtas perduodamas bendrovei perėmėjai, įsteigtai siekiant apeiti vykdomąjį raštą (41). Vadovaudamasi teismo praktika, Institucija turi įrodyti, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą ir ypač bendrovei perėmėjai, įsteigtai siekiant apeiti vykdomąjį raštą – tokiu atveju vykdomasis raštas gali būti taikomas ir tokiai trečiajai šaliai. Tipiški apėjimo atvejai yra tokie, kai perdavime nėra jokios ekonominės logikos, išskyrus siekį padaryti vykdomąjį raštą negaliojančiu (42).

33.

Kalbant apie bendrovės, kuri turi grąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, akcijų perdavimą (akcijų sandoriai), ETT mano (43), kad tokios bendrovės akcijų pardavimas trečiajai šaliai nedaro poveikio pagalbos gavėjo pareigai grąžinti tokią pagalbą (44). Kai galima nustatyti, kad akcijų pirkėjas už tos įmonės akcijas sumokėjo vyraujančią rinkos kainą, negali būti laikoma, kad jis pasipelnė iš pranašumo, kurį suteikė valstybės pagalba (45).

34.

Institucija, priėmusi sprendimą dėl susigrąžinimo, susijusį su pagalbos schemomis, paprastai pačiame sprendime negali nustatyti visų įmonių, kurios gavo neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą. Susijusi ELPA valstybė, atsižvelgdama į kiekvieną atskirą kiekvienos susijusios įmonės padėtį, tai turės padaryti prasidėjus įgyvendinimo procesui (46).

35.

Pagalbos susigrąžinimo tikslas pasiekiamas, „kai pagalbos gavėjas, kitaip tariant, įmonės, kurios ja realiai pasinaudojo, sugrąžina pagalbą, prireikus – su palūkanomis. Sugrąžindamas pagalbą jos gavėjas rinkoje prieš konkurentus praranda įgytą pranašumą, ir atkuriama prieš pagalbos išmokėjimą buvusi padėtis“ (47).

36.

Kaip ir anksčiau, Institucija sprendimuose dėl susigrąžinimo aiškiai nustatys susigrąžintinos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos priemones. Turėdama būtinus duomenis, Institucija taip pat stengsis nustatyti tikslią susigrąžintinos pagalbos sumą. Tačiau akivaizdu, kad Institucija negali nustatyti tikslios susigrąžintinos sumos ir teisiškai to nėra reikalaujama. Pakanka, kad Institucijos sprendime būtų informacijos, kuria remdamasi ELPA valstybė be didelių sunkumų galėtų nustatyti sumą (48).

37.

Neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos schemos atveju Institucija negali nustatyti nesuderinamos pagalbos sumos, kuri turėtų būti susigrąžinta iš kiekvieno pagalbos gavėjo. Tam reikėtų, kad ELPA valstybė kiekvienu atskiru atveju smulkiai išnagrinėtų pagal konkrečią schemą suteiktą pagalbą. Todėl Institucija savo sprendime nurodo, kad ELPA valstybės turės susigrąžinti visą pagalbą, jei tik ji nebuvo suteikta specialiam projektui, kuris pagalbos suteikimo metu atitiko visas bendrųjų išimčių reglamentų sąlygas, ar pagalba buvo suteikta pagal Institucijos patvirtintą pagalbos schemą.

38.

Pagal 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 2 dalį į pagalbą, kurią reikia susigrąžinti pagal sprendimą dėl susigrąžinimo, įeina ir palūkanos, atitinkančios tam tikrą Institucijos nustatytą lygį. Palūkanos mokamos nuo neteisėtos pagalbos išmokėjimo pagalbos gavėjui dienos iki jos susigrąžinimo dienos (49). Sprendime Nr. 195/04/KOL nustatyta, kad palūkanų norma taikoma pagrindinei sumai ir susikaupusioms palūkanoms iki tos dienos, kai pagalba bus susigrąžinta (50).

39.

Anksčiau Komisijos sprendimuose dėl susigrąžinimo būdavo nurodytas vienas dviejų mėnesių laikotarpis, per kurį susijusi valstybė narė Komisijai turėdavo pranešti apie priemones, kurių ėmėsi, kad įvykdytų tą sprendimą. ETT pripažino, kad šis laikotarpis turi būti laikomas paties sprendimo įvykdymo laikotarpiu (51).

40.

Toliau ETT padarė išvadą, kad Komisijos ir valstybės narės ryšiai ir derybos dėl Komisijos sprendimo vykdymo negalėtų atleisti valstybės narės nuo pareigos imtis visų būtinų priemonių, kad įvykdytų sprendimą per nurodytą terminą (52).

41.

Institucija pripažįsta, kad dviejų mėnesių laikotarpis, per kurį reikia įvykdyti jos sprendimus, daugumoje bylų yra per trumpas. Todėl sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimo terminas bus pratęstas iki keturių mėnesių. Nuo šiol Institucija savo sprendimuose nurodys du laikotarpius:

42.

Jeigu ELPA valstybė patiria didelių sunkumų, neleidžiančių jai laikytis kurio nors iš dviejų laikotarpių, ji turi pranešti Institucijai apie šiuos sunkumus ir pateikti tinkamą pasiteisinimą. Tada Institucija, laikydamasi lojalaus bendradarbiavimo principo, gali terminą pratęsti (53).

43.

ELPA valstybė yra atsakinga už sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą. 3 protokolo II dalies 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susijusi ELPA valstybė turi imtis visų būtinų priemonių pagalbai iš pagalbos gavėjo susigrąžinti.

44.

Šiuo aspektu svarbu nepamiršti kelių ETT priminimų, kad valstybei narei skirtas Komisijos sprendimas yra privalomas visoms tos valstybės institucijoms, įskaitant jos teismus (54). Tai reiškia, kad kiekviena ELPA valstybės institucija, dalyvaujanti įgyvendinant sprendimą dėl susigrąžinimo, privalo imtis visų būtinų priemonių, kad užtikrintų neatidėliotiną ir veiksmingą tokio sprendimo taikymą.

45.

EEE teisėje nenurodyta, kuri ELPA valstybės institucija turėtų būti atsakinga už praktinį sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą. Kiekvienos ELPA valstybės nacionalinės teisės sistemoje turi būti paskirtos įstaigos, atsakingos už sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą. Daugelis ELPA valstybių nusprendė paskirti vieną centrinę įstaigą (pvz., ministeriją), kuri būtų atsakinga už susigrąžinimo proceso stebėseną ir nuolat palaikytų ryšį su Institucija (55).

46.

3 protokolo 14 straipsnio 3 dalyje ELPA valstybės įpareigojamos nedelsdamos pradėti susigrąžinimo procesą. Kaip pirmiau paminėta 3.1 skirsnyje, sprendime dėl susigrąžinimo bus nurodytas laikotarpis, per kurį ELPA valstybė turės pateikti tikslią informaciją apie priemones, kurių ji ėmėsi ir kurių ketina imtis, kad įvykdytų sprendimą. Visų pirma ELPA valstybių bus prašoma pateikti visą informaciją apie neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjus, suteiktos pagalbos sumas ir susigrąžinimui taikomas nacionalines procedūras. Be to, ELPA valstybės bus prašoma pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad ji pranešė pagalbos gavėjui apie pareigą grąžinti pagalbą.

47.

Sprendime dėl susigrąžinimo ne visada bus pateikta išsami informacija apie pagalbos gavėjus ir susigrąžintinas sumas. Tokiais atvejais ELPA valstybė turi neatidėliodama nustatyti įmones, kurioms taikomas sprendimas, ir tikslią iš kiekvienos įmonės susigrąžintiną pagalbos sumą.

48.

Neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos schemos atveju bus reikalaujama, kad ELPA valstybė atliktų išsamų kiekvienos individualios pagalbos, suteiktos pagal atitinkamą schemą, tyrimą. Siekdama apskaičiuoti konkrečią susigrąžintiną pagalbos sumą iš kiekvieno individualaus pagalbos gavėjo pagal schemą, ji turės nustatyti, kiek pagalbos buvo suteikta konkrečiam projektui, kuris suteikiant pagalbą atitiko visas bendrosios išimties reglamentų arba Institucijos patvirtintos pagalbos schemos sąlygas. Tokiais atvejais ELPA valstybė taip pat gali taikyti esminius de minimis kriterijus, taikomus suteikiant neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, kuri yra sprendimo dėl susigrąžinimo objektas.

49.

Valstybės narės institucijoms leidžiama atsižvelgti į tai, kam taikoma mokesčių sistema, kad galėtų nustatyti grąžintiną sumą. Jeigu neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjas už gautą pagalbą sumokėjo mokesčius, nacionalinės institucijos, laikydamosi nacionalinių mokesčių taisyklių, gali atsižvelgti į ankstesnį mokesčių sumokėjimą ir susigrąžinti tik grynąją pagalbos gavėjo gautą sumą (56). Institucija mano, kad tokiais atvejais nacionalinės institucijos turės užtikrinti, kad pagalbos gavėjas negalėtų pasinaudoti tolesniu mokesčių sumažinimu teigdamas, kad dėl pagalbos grąžinimo sumažėjo jo apmokestinamosios pajamos, nes tai reikštų, kad grynoji pagalbos susigrąžinimo suma buvo mažesnė nei iš pradžių gauta grynoji suma.

50.

EEE teisėje nenurodyta, kurią procedūrą ELPA valstybė turėtų taikyti vykdydama sprendimą dėl susigrąžinimo. Tačiau ELPA valstybės turėtų žinoti, kad nacionalinė procedūra turėtų būti parenkama ir taikoma tik tada, jei pagal ją galima skubiai ir veiksmingai vykdyti Institucijos sprendimą. Tai reiškia, kad atsakingos institucijos turėtų atidžiai apsvarstyti visas pagal nacionalinę teisę galimas pagalbos susigrąžinimo priemones ir parinkti tokią procedūrą, kuri geriausiai užtikrintų skubų sprendimo vykdymą. Jos turėtų taikyti pagreitintas procedūras, jeigu tai įmanoma pagal nacionalinę teisę. Laikantis ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principo šios procedūros neturi būti mažiau palankios už taikomas panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams ir dėl jų EEE teisėje nustatytų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (57).

51.

Bendresne prasme ELPA valstybės neturėtų galėti kliudyti sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymui (58). Todėl ELPA valstybių valdžios institucijos yra įpareigotos atidėti bet kokias nacionalinės teisės nuostatas, kurios galėtų trukdyti skubiai vykdyti sprendimą dėl susigrąžinimo (59).

52.

Nustačius pagalbos gavėją, susigrąžintiną sumą ir taikytiną procedūrą, vykdomieji raštai neatidėliotinai ir laikantis Institucijos sprendime nurodyto termino turėtų būti siunčiami neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos gavėjams. Už pagalbos susigrąžinimą atsakingos institucijos turi užtikrinti, kad šie vykdomieji raštai būtų vykdomi ir kad pagalbos susigrąžinimas būtų užbaigtas per sprendime nurodytą laikotarpį. Jeigu pagalbos gavėjas nesilaiko vykdomojo rašto, ELPA valstybės turėtų siekti skubiai užtikrinti reikalaujamų pagalbos sumų grąžinimą pagal nacionalinę teisę.

53.

Dėl sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimo gali prasidėti bylinėjimasis valstybės narės teismuose. Išskiriamos dvi pagrindinės su pagalbos susigrąžinimu susijusio bylinėjimosi rūšys: ieškiniai, kuriuos pateikia pagalbą susigrąžinanti institucija, siekdama gauti teismo sprendimą priversti nenorintį grąžinti pagalbos gavėją grąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, ir ieškiniai, kuriuos pateikia pagalbos gavėjai, ginčydami vykdomąjį raštą.

54.

Sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymas gali būti atidėtas daugeliui metų, jei nacionalinės priemonės, kurių imtasi įgyvendinant minėtą sprendimą, ginčijamos teisme. Tai ypač būdinga, kai ELPA teisme ginčijamas pats sprendimas dėl susigrąžinimo ir nacionalinių teisėjų prašoma sustabdyti nacionalinių priemonių įgyvendinimą, kol ELPA teismas nenuspręs dėl sprendimo dėl susigrąžinimo galiojimo.

55.

ETT nusprendė, kad pagalbos gavėjas, kuris neabejotinai galėjo apskųsti sprendimą dėl susigrąžinimo pagal Priežiūros ir Teismo susitarimo 36 straipsnį ELPA teismui, nebegali apskųsti to sprendimo galiojimo nacionaliniame teisme remdamasis tuo, kad sprendimas buvo neteisėtas (60). Iš to matyti, kad pagalbos gavėjas, kuris galėjo kreiptis dėl laikinųjų apsaugos priemonių į ELPA teismą pagal Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 40 ir 41 straipsnius, bet to nepadarė, nebegali prašyti sustabdyti priemonių, kurių ėmėsi nacionalinės institucijos, įgyvendinamos tą sprendimą, remdamasis sprendimo galiojimu.

56.

Tačiau tais atvejais, kai savaime nėra akivaizdu, kad ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas pagalbos gavėjo dėl ginčijamo sprendimo, būtų leistinas, pagalbos gavėjui turi būti užtikrinta tinkama teisinė apsauga. Tuo atveju, jeigu pagalbos gavėjas ginčija sprendimo įgyvendinimą nacionaliniame teisme dėl to, kad toks sprendimas dėl susigrąžinimo buvo neteisėtas, nacionalinio teismo teisėjas turi vadovautis Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 34 straipsniu (61).

57.

Tuo atveju, kai pagalbos gavėjas taip pat prašo laikinojo nacionalinių priemonių, priimtų sprendimui dėl susigrąžinimo įgyvendinti, atidėjimo dėl tariamo Institucijos sprendimo dėl susigrąžinimo neteisėtumo, nacionalinio teismo teisėjas turi įvertinti, ar tas atvejis atitinka reikalavimus, kuriuos ETT nustatė Zuckerfabrik  (62) ir Atlanta  (63) sprendimuose. Tai reiškia, kad nacionalinis teismas laikinąją apsaugą turėtų leisti, jeigu:

58.

Preliminariai pastebėta, kad svarbu nepamiršti ETT nuomonės, jog pagalbos gavėjo nemokumas ar bankroto procedūros neturi poveikio jo pareigai grąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą (65).

59.

Daugeliu atvejų, kai pagalbos gavėjas yra nemokus, bus neįmanoma susigrąžinti visos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos (įskaitant palūkanas) sumos, kadangi pagalbos gavėjo turtas nepakankamas visiems kreditorių reikalavimams patenkinti. Todėl neįmanoma tradiciniu būdu visiškai atkurti ex ante padėties. Kadangi galutinis pagalbos susigrąžinimo tikslas – nutraukti konkurencijos iškraipymą, ETT teigė, kad pagalbos gavėjo likvidavimas tokiais atvejais gali būti laikomas priimtinu susigrąžinimo variantu (66). Todėl Institucija laikosi nuomonės, kad sprendimas, kuriuo ELPA valstybei nurodoma iš nemokaus pagalbos gavėjo susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, gali būti laikomas tinkamai įvykdytu, kai grąžinama visa neteisėta ir nesuderinama pagalba arba, dalinio pagalbos susigrąžinimo atveju, kai bendrovė likviduojama, o jos turtas parduodamas rinkos sąlygomis.

60.

Įgyvendindamos sprendimus dėl susigrąžinimo, susijusius su nemokiais pagalbos gavėjais, ELPA valstybės valdžios institucijos turėtų užtikrinti, kad vykdant nemokumo procedūras būtų tinkamai atsižvelgiama į EEE interesą ir visų pirma į poreikį nedelsiant nutraukti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl to, kad buvo suteikta neteisėta ir nesuderinama pagalba.

61.

Tačiau vien ieškinių užregistravimo bankroto procedūroje ne visada gali pakakti, kad būtų užtikrintas skubus ir veiksmingas Institucijos sprendimų dėl susigrąžinimo įgyvendinimas. Dėl nacionalinių bankroto įstatymų tam tikrų nuostatų taikymo gali būti sumenkintas sprendimų dėl susigrąžinimo poveikis, kai įmonei leidžiama toliau vykdyti veiklą, nors ji visiškai nesugrąžino pagalbos – taip sudaromos sąlygos toliau iškraipyti konkurenciją. Todėl Institucija mano, kad reikia nustatyti ELPA valstybių pareigas įvairiais bankroto procedūros etapais.

62.

ELPA valstybė turėtų nedelsdama užregistruoti savo ieškinius bankroto procedūroje (67). Laikantis ETT praktikos, susigrąžinimas bus vykdomas pagal nacionalines bankroto taisykles (68). Taigi, susigrąžinimo skola bus atlyginta remiantis statusu, kuris jai suteiktas pagal nacionalinę teisę.

63.

Praeityje yra pasitaikę bylų, kurias nagrinėjo Komisija, kuriose nemokumo administratorius dėl suteiktos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos formos (pavyzdžiui, kai pagalba buvo suteikta kapitalo injekcijos forma) atsisakė užregistruoti susigrąžinimo ieškinį bankroto procedūroje. Dėl tokios situacijos kyla problemų, ypač tada, jeigu dėl tokio atsisakymo už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos valdžios institucijos nebeturėtų jokių priemonių užtikrinti, kad vykdant nemokumo procedūrą būtų tinkamai atsižvelgiama į Bendrijos ir EEE interesą. Todėl Institucija mano, kad ELPA valstybė turėtų ginčyti nemokumo administratoriaus atsisakymą užregistruoti jos ieškinį (69).

64.

Institucija mano, kad už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos valdžios institucijos, siekdamos užtikrinti skubų ir veiksmingą sprendimo dėl susigrąžinimo įgyvendinimą, taip pat turėtų apskųsti bet kokį nemokumo administratoriaus arba nemokumo bylą nagrinėjančio teismo sprendimą, kuriuo leidžiama tęsti nemokaus pagalbos gavėjo veiklą ilgiau, nei nustatyta sprendime dėl susigrąžinimo. Be to, nacionaliniai teismai, gavę tokį prašymą, turėtų visapusiškai atsižvelgti į EEE interesą ir visų pirma į poreikį užtikrinti, kad Institucijos sprendimas būtų vykdomas nedelsiant ir kad kuo greičiau būtų nutrauktas dėl neteisėtos bei nesuderinamos pagalbos atsiradęs konkurencijos iškraipymas. Institucija mano, kad dėl to nacionaliniai teismai turėtų neleisti nemokiam pagalbos gavėjui tęsti veiklos, jeigu pagalba nėra visiškai susigrąžinta.

65.

Tuo atveju, kai kreditorių komitetui siūlomas veiklos tęsimo planas, reiškiantis, kad pagalbos gavėjas galės tęsti veiklą, už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos nacionalinės valdžios institucijos šį planą gali paremti tik tuo atveju, jeigu jame užtikrinamas visiškas pagalbos grąžinimas per Institucijos sprendime dėl susigrąžinimo nustatytą laikotarpį. ELPA valstybė negali atsisakyti dalies susigrąžinimo reikalavimo, ji taip pat negali priimti jokio kito sprendimo, kuris neleistų nedelsiant nutraukti pagalbos gavėjo veiklos. Jeigu visa neteisėta ir nesuderinama pagalba nedelsiant negrąžinama, už sprendimo dėl susigrąžinimo vykdymą atsakingos valdžios institucijos turėtų imtis visų turimų priemonių, kad pasipriešintų veiklos tęsimo plano priėmimui, ir atkakliai reikalauti, kad per sprendime dėl susigrąžinimo nustatytą laikotarpį būtų nutraukta pagalbos gavėjo veikla.

66.

Likvidavimo atveju, jei pagalba nebuvo visiškai susigrąžinta, ELPA valstybė turėtų priešintis bet kokiam turto perdavimui, jei tai daroma ne rinkos sąlygomis ir (arba) organizuojama taip, kad būtų apeitas sprendimas dėl susigrąžinimo. Kad turtas būtų teisingai perduotas, ELPA valstybė turi užtikrinti, kad neteisėtas pranašumas dėl pagalbos nepereitų turto įgijėjui. Taip gali būti tuo atveju, kai pradinio pagalbos gavėjo turtas perduodamas trečiajai šaliai už mažesnę nei rinkos kainą arba bendrovei perėmėjai, įsteigtai siekiant apeiti vykdomąjį raštą. Tokiu atveju vykdomasis raštas turi būti taikomas ir tai trečiajai šaliai (70).

67.

Laikoma, kad ELPA valstybė įgyvendino sprendimą dėl susigrąžinimo, kai visa pagalba grąžinama per nustatytą laikotarpį arba, nemokaus pagalbos gavėjo atveju, kai bendrovė likviduojama atsižvelgiant į rinkos sąlygas.

68.

Tinkamai pagrįstais atvejais Institucija taip pat gali leisti laikiną sprendimo įgyvendinimą, jeigu dėl jo bylinėjamasi nacionaliniame arba ELPA teisme (pavyzdžiui, visos neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos sumos sumokėjimas į įšaldytą sąskaitą (71). ELPA valstybė narė turi užtikrinti, kad bendrovė nebegautų naudos iš neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos (72). ELPA valstybė Institucijai turėtų pateikti pateisinamas tokių laikinųjų priemonių ėmimosi priežastis ir išsamų numatomos laikinosios priemonės aprašą, kad ji juos patvirtintų.

69.

Kai susijusi ELPA valstybė nesilaiko sprendimo dėl susigrąžinimo ir nepateikia įrodymų, kad tai yra visiškai neįmanoma, Institucija gali pradėti procedūrą dėl pažeidimo. Be to, jeigu tenkinamos tam tikros sąlygos, ji gali pareikalauti, kad susijusi ELPA valstybė sustabdytų naujos suderinamos pagalbos mokėjimą atitinkamam pagalbos gavėjui arba gavėjams pagal Deggendorf principą.

70.

Jeigu susijusi ELPA valstybė per nustatytą laikotarpį neįvykdo sprendimo dėl susigrąžinimo, ir jeigu ji nepateikė įrodymų, kad to padaryti buvo visiškai neįmanoma, Institucija arba bet kokia kita suinteresuotoji ELPA valstybė gali pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalį ir II dalies 23 straipsnio 1 dalį šį klausimą perduoti tiesiogiai ELPA teismui. Institucija gali pateikti argumentus dėl atitinkamos ELPA valstybės vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios institucijų elgesio, nes reikėtų atsižvelgti į visų ELPA valstybės valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą (73).

71.

Vadovaudamosi Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 33 straipsniu, atitinkamos ELPA valstybės turėtų imtis reikiamų priemonių, kad įvykdytų ELPA teismo sprendimus.

72.

Jeigu Institucija mano, kad susijusi ELPA valstybė nevykdo ELPA teismo sprendimo, Institucija klausimą gali perduoti tiesiogiai ELPA teismui vadovaudamasi 3 protokolo II dalies 1 straipsnio 2 dalimi ir II dalies 23 straipsnio 2 dalimi.

73.

Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas savo Deggendorf bylos sprendime nutarė, kad „tuo atveju, kai Komisija svarsto, ar valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, ji turi atsižvelgti į visus susijusius veiksnius, įskaitant, kai tai svarbu, į aplinkybes, kurios jau buvo svarstytos ankstesniame sprendime, ir į pareigas, kurios valstybei narei nustatytos ankstesniame sprendime. Iš to galima daryti išvadą, kad Komisija turi įgaliojimus atsižvelgti: pirma, į bendrą senos […] ir naujos […] pagalbų poveikį, ir antra, į faktą, kad [sena] pagalba, kuri buvo pripažinta neteisėta, […] nebuvo sugrąžinta“ (74). Taikydama šį sprendimą ir siekdama išvengti bendrajam interesui prieštaraujančio konkurencijos iškraipymo, Institucija ELPA valstybei gali nurodyti sustabdyti naujos suderinamos pagalbos mokėjimą įmonei, kuri disponuoja neteisėta ir nesuderinama pagalba, dėl kurios buvo priimtas ankstesnis sprendimas dėl susigrąžinimo, ir taip iki tol, kol ELPA valstybė vėl įsitikino, kad susijusi įmonė grąžino ankstesnę neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą.

74.

Faktiškai pirminio naujos pagalbos priemonės nagrinėjimo metu Institucija reikalauja, kad ELPA valstybė įsipareigotų sustabdyti naujos pagalbos mokėjimą bet kuriam pagalbos gavėjui, dar negrąžinusiam neteisėtos ir nesuderinamos pagalbos, dėl kurios anksčiau buvo priimtas sprendimas dėl susigrąžinimo. Jeigu ELPA valstybė neįsipareigoja ir (arba) tuo atveju, kai apie susijusias pagalbos priemones trūksta aiškių duomenų (75), ir dėl to Institucija negali nustatyti senos ir naujos pagalbos bendro poveikio konkurencijai, Institucija priima galutinį privalomą sprendimą pagal 3 protokolo II dalies 7 straipsnio 4 dalį, kuriuo reikalaujama, kad susijusi ELPA valstybė sustabdytų naujos pagalbos mokėjimą iki tol, kol bus įsitikinta, kad susijęs pagalbos gavėjas grąžino seną neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, įskaitant visas reikiamas susigrąžinimo palūkanas.

75.

Deggendorf principas įtrauktas į Institucijos valstybės pagalbos gairių skyrių dėl pagalbos sunkumus patiriančiomis įmonės sanuoti ir restruktūrizuoti (76), į Sprendimą Nr. 195/04/KOL ir į bendrosios išimties reglamentus, kurie įtraukti į EEE susitarimą (77). Institucija siekia šį principą įtraukti į visas būsimąsias taisykles ir sprendimus dėl valstybės pagalbos.

76.

Laisvos ir neiškraipytos konkurencijos išlaikymas yra vienas iš Europos ekonominės erdvės pagrindų. EEE konkurencijos politikoje numatyta, kad valstybės pagalbos reguliavimas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad visuose Europos ekonomikos sektoriuose būtų palaikomos vienodos konkurencijos sąlygos vidaus rinkoje. Vykdydamos šį svarbų uždavinį, Institucija ir ELPA valstybės yra bendrai įsipareigojusios užtikrinti, kad valstybės pagalbos reguliavimas būtų vykdomas tinkamai, ypač vykdant sprendimus dėl susigrąžinimo.

77.

Skelbdama šį skyrių, Institucija siekia geriau informuoti apie Europos Bendrijos teismų ir ELPA teismo apibrėžtus pagalbos susigrąžinimo tvarkos principus ir paaiškinti Institucijos praktiką, susijusią su jos pagalbos susigrąžinimo politika. Institucija įsipareigoja laikytis minėtųjų principų ir ragina ELPA valstybes prašyti pagalbos, jeigu joms kyla sunkumų vykdant sprendimus dėl susigrąžinimo. Prireikus Institucijos tarnybos toliau teikia konsultacijas ir pagalbą ELPA valstybėms.

78.

Savo ruožtu, Institucija tikisi, kad ELPA valstybės laikysis pagalbos susigrąžinimo tvarkos principų. Tik bendromis Institucijos ir ELPA valstybių pastangomis galima užtikrinti valstybės pagalbos reguliavimą ir pasiekti norimą tikslą, t. y. išlaikyti neiškraipytą konkurenciją vidaus rinkoje.

1.

Europos tapatybių formavimosi procese garso ir vaizdo kūriniams, ypač kinui, tenka svarbus vaidmuo – tiek visai Europai bendrų aspektų, tiek skirtingoms mūsų tradicijoms ir istorijai būdingos kultūrų įvairovės požiūriu. Dėl plataus poveikio visuomenei šie kūriniai yra svarbus tinkamo mūsų demokratijos veikimo elementas. Jie taip pat tiesiogiai susiję su transformacijomis, kylančiomis dėl informacinės visuomenės raidos – vystantis naujoms technologijoms, atsiranda naujų kultūros rėmimo ir paveldo saugojimo, taip pat savitarpio supratimo didinimo Europoje galimybių.

2.

Dėl savo dvejopos prigimties garso ir vaizdo kūriniai pasižymi unikaliomis ypatybėmis – pirmiausia tai ekonominės prekės, su kuriomis susijusios didelės gerovės ir užimtumo kūrimo galimybės. Drauge tai kultūros produktai, kurie vienu metu ir atspindi, ir formuoja mūsų visuomenę. Todėl šio sektoriaus vystymasis niekada nebuvo patikėtas vien rinkos jėgoms.

3.

Tarp garso ir vaizdo kūrinių dėl gamybos kainos ir kultūrinės svarbos ypač išsiskiria kinematografijos kūriniai – kino filmų gamybos biudžetai daug didesni nei kitų garso ir vaizdo kūrinių, jie daug dažniau kuriami bendradarbiaujant tarptautiniu mastu, jų naudojimo trukmė ilgesnė, juos galima platinti visais kanalais – kinuose, DVD ir vaizdajuostėse (parduoti ir nuomoti), parsisiųsti internetu, rodyti per televiziją (mokama pagal žiūrėjimą, mokami kanalai, nemokamas transliavimas). Kinematografijos kūriniai susiduria su stipria konkurencija už Europos ribų (1).

4.

Šiose gairėse išdėstyti principai, taikytini valstybės pagalbos kino sektoriui ir TV kūriniams taisyklėms. Principai pagrįsti Europos Komisijos komunikato apie tam tikrus teisinius aspektus, susijusius su kinematografijos ir kitais garso ir vaizdo kūriniais, 2 skyriumi (2). 2 skyriuje nustatytas bendras Europos Komisijos požiūris į valstybės pagalbą kino sektoriuje.

5.

Kinas ir TV programos – dvi universaliausios pramogų rūšys, kurios turi didžiulę įtaką daugybei žmonių tarptautiniu mastu. Dėl dabartinių vystymosi tendencijų ir ypatingų garso ir vaizdo kūrinių ypatybių Europos ekonominėje erdvėje gamintojams sunku iš anksto sutelkti iš komercinių šaltinių pakankamai lėšų gamybos projektams vykdyti. Tokiomis aplinkybėmis labai svarbu, kad EEE valstybės remtų garso ir vaizdo kūrinių gamybą ir taip užtikrintų galimybę savo vietos kultūrai ir kūrybiškumui išreikšti, drauge atspindint Europos kultūros įvairovę ir turtingumą.

6.

Bendrijos ramsčio srityje ypatinga Europos Sąjungos ir jos valstybių narių kultūros propagavimo svarba pripažinta Mastrichto sutartimi – kultūra pateko tarp Bendrijos politikos sričių, kurios atskirai nurodytos EB sutartyje (žr. EB sutarties 151 straipsnį). Be to, ja į EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą įtraukta nauja speciali nuostata, pagal kurią valstybių narių teikiamos kultūros rėmimo pagalbos atveju leidžiama nukrypti nuo EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nurodyto bendrojo nesuderinamumo principo.

7.

EEE susitarime taip pat pripažinta būtinybė stiprinti kultūrinį bendradarbiavimą (31 protokolo 13 straipsnis). EEE susitarime nėra tokios kultūros sričiai skirtos išimties, kaip EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte. Tačiau Institucija mano, kad, vadovaujantis jos nuolatine praktika (3), filmų ir TV kūrinių rėmimo priemones galima tvirtinti remiantis EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punkte nurodytais kultūriniais pagrindais. Atlikdama vertinimą Institucija taikys tuos pačius kriterijus, kuriuos taiko Europos Komisija remdamasi EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punktu.

8.

EEE valstybės įgyvendina daug įvairių priemonių, skirtų filmų ir TV programų garso ir vaizdo gamybai remti. Ši parama daugiausia skiriama filmų gamybos kūrybos ir gamybos etapams ir paprastai teikiama subsidijomis arba grąžintinais avansais. Tokių priemonių paskirtis pagrįsta kultūriniais ir pramoniniais sumetimais. Jų pagrindinis kultūrinis tikslas – užtikrinti, kad filmų ir televizijos garso ir vaizdo priemonėmis būtų išreiškiamos nacionalinės ir regioninės kultūros bei kūrybinis potencialas. Kita vertus, šiomis priemonėmis siekiama skatinti aktyvią veiklą, kurios reikia dinamiškam pramonės vystymuisi ir konsolidacijai – kurti stabilias gamybos įmones ir formuoti nuolatinį žmogiškųjų įgūdžių ir patirties rezervą.

9.

Šios gairės neapima EEE susitarimo 53 ir 54 straipsnių taikymo (įmonių elgesio, kuriuo ribojama konkurencija) garso ir vaizdo sektoriuje (4).

10.

Pagrindinės valstybės pagalbos pagal EEE susitarimą taisyklės yra šios: Priežiūros institucijos ir Teismo susitarimo 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ELPA valstybės (5) privalo informuoti Instituciją apie planus suteikti arba pakeisti pagalbą prieš pradėdamos juos vykdyti. EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje draudžiama valstybei ar iš valstybės išteklių teikti pagalbą, kuri iškraipo arba dėl kurios kyla pavojus, kad bus iškraipyta konkurencija ir EEE valstybių prekyba. Tačiau tam tikrai valstybės pagalbai Institucija gali pritaikyti šio draudimo išimtį. EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalyje išvardytos konkrečios pagalbos rūšys, kurias, atsižvelgiant į jų poveikį, Institucija gali leisti. Viena iš šių išimčių nurodyta EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punkte dėl pagalbos, skirtos tam tikros ekonominės veiklos rūšių plėtrai skatinti, jei tokia pagalba netrikdo konkurencijos ir prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Praktikoje yra pasitaikę, kad Institucija, remdamasi minėtąja nuostata, leido remti TV ir kino kūrinius kultūros rėmimo tikslais, atsižvelgdama į Europos Komisijos nustatytus kriterijus.

11.

Vertindama kinui ir TV kūriniams skirtas pagalbos schemas, Institucija privalo patikrinti:

Antroji sąlyga keliama tik kinui ir TV kūriniams skirtoms pagalbos schemoms, kitos sąlygos keliamos vykdant įprastą tyrimą, kuris taikomas visoms pagalbos schemoms nepriklausomai nuo sektoriaus.

12.

Institucija privalo patikrinti, ar valstybės pagalbos schemos reikalavimų atitikimo sąlygose nėra nuostatų, kurios prieštarautų EEE susitarimui kitose srityse nei valstybėse pagalba. Institucija privalo užtikrinti, inter alia, kad būtų laikomasi principo, draudžiančio diskriminaciją dėl pilietybės, taip pat įsisteigimo laisvės, laisvo prekių judėjimo ir laisvės teikti paslaugas principų (EEE susitarimo 4, 11, 13, 28, 31, 34 ir 36 straipsniai). Institucija taiko šiuos principus drauge su konkurencijos taisyklėmis, jeigu šiuos principus pažeidžiančios nuostatos neatskiriamos nuo schemos veikimo.

13.

Vadovaujantis pirmiau išvardytais principais, pagalbos schemos negali, pvz., būti skirtos tik tam tikros valstybės piliečiams; jose negali būti reikalaujama, kad pagalbos gavėjai būtų nacionalinės įmonės, įsteigtos pagal nacionalinę komercinę teisę (teisę į pagalbą turi turėti ir vienoje iš EEE valstybių įsteigtos įmonės, kitoje EEE valstybėje veikiančios per toje valstybėje esantį nuolatinį padalinį arba agentūrą; be to, reikalavimas turėti agentūrą turėtų būti taikomas tik iki pagalbos mokėjimo); negali būti reikalaujama, kad užsienio įmonių darbuotojai, teikiantys filmų gamybos paslaugas, laikytųsi nacionalinių darbo įstatymų standartų.

14.

Tam tikros kinui ir TV kūriniams skirtos pagalbos schemos finansuojamos iš parafiskalinių rinkliavų. Vadovaudamasi Europos Komisijos sprendimų praktika ir Europos Teisingumo Teismo bylų praktika, Institucija vykdo tokią praktiką – kai iš tokių schemų naudos gauna tik nacionaliniai gamintojai arba dėl tokių schemų jie gauna daugiau naudos nei kitoje EEE valstybėje esantys konkurentai, importuojami produktai, siekiant suderinamumo su EEE susitarimu, negali būti apmokestinami, o eksportuojami nacionaliniai produktai negali būti apmokestinami mažesniais mokesčiais.

15.

Specialūs kriterijai, pagal kuriuos Europos Komisija šiuo metu vertina kinui ir TV programų gamybai skiriamą valstybės pagalbą remdamasi EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte nurodyta kultūros sričiai skirta išimtimi, nustatyti Komisijos 1998 m. birželio mėn. sprendime dėl Prancūzijos automatinės pagalbos schemos filmų gamybai. Specialūs kriterijai, kuriuos Institucija taikys analizuodama panašius atvejus pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktą, yra tokie:

16.

Institucija mano, kad pagalba turėtų būti skiriama visam tam tikro filmo kūrimo projekto biudžetui, o gamintojas turėtų turėti galimybę savo nuožiūra pasirinkti biudžeto straipsnius, kurių išlaidos būtų patiriamos kitose EEE valstybėse. Filmų ir TV programų gamybos sektoriaus įmonės taip pat gali naudotis kitų rūšių pagalba, suteikiama pagal nacionalines horizontalias pagalbos schemas, kurias Institucija leido pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies a ir c punktuose nurodytas išimtis (pvz., regioninė pagalba, pagalba MVĮ, moksliniams tyrimams ir plėtrai skirta pagalba, mokymo pagalba, užimtumo pagalba).

17.

Institucija sutinka, kad ELPA valstybės, be kitų reikalavimo atitikimo kriterijų, gali reikalauti, kad tam tikra filmo gamybos biudžeto dalis būtų išleidžiama jų teritorijoje. Šis reikalavimas pagrįstas tuo, kad tam tikras išlaidų teritoriškumo laipsnis gali būti būtinas siekiant užtikrinti nuolatinių žmogiškųjų žinių ir techninės patirties, būtinos kultūros kūriniams kurti, buvimą. Tai turėtų būti apribota iki mažiausio lygio, kurio reikia siekiant kultūrinių tikslų.

18.

Be to, atsižvelgdama į specifines filmų gamybos ypatybes, Institucija mano, kad bendras garso ir vaizdo kūrinių biudžetas yra naudojamas esant kūrinio kūrimui būtinai rizikai ir todėl sutinka, kad pagalba būtų apskaičiuojama bendram biudžetui, nepriklausomai nuo atskirų išlaidų punktų, iš kurių jis sudarytas. Pagalbą skiriant tam tikriems konkretiems filmo biudžeto punktams, gali atsitikti taip, kad sektoriuose, susijusiuose su tam tikrais pagalba remiamais punktais, pagalba virstų nacionaliniu prioritetu, o tai galėtų būti nesuderinama.

19.

Nesitikima, kad tiesiogiai iš EB programų, pvz., MEDIA 2007, skiriamos lėšos bus leidžiamos laikantis 50 % viršutinės pagalbos ribos. Šia pagalba remiamas nacionalinių filmų platinimas užsienyje ir todėl jos poveikis neprisideda prie nacionalinių schemų, kurios skirtos tik nacionalinei gamybai ir platinimui, poveikio.

20.

ELPA valstybių keliami teisiniai įsipareigojimai TV transliuotojams investuoti į garso ir vaizdo kūrinius nėra valstybės pagalba, kai iš tų investicijų transliuotojai gauna pagrįstą kompensaciją. Tai, kiek šie teisiniai įpareigojimai gali būti laikomi valstybės pagalba, turi būti nustatoma atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudencijos raidą po 2001 m. kovo 13 d. Teismo priimto sprendimo byloje C-379/98 (PreussenElektra).

21.

Institucijos nuomone, pirmiau paminėtais kriterijais siekiama kultūrinių kūrinių kūrimo, EEE garso ir vaizdo kūrinių raidos ir EEE valstybės pagalbos taisyklių taikymo pusiausvyros.