22.9.2007 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 223/5 |
2007 m. liepos 12 d.Papierfabrik August Koehler AG pateiktas apeliacinis skundas dėl 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) priimto sprendimo sujungtose bylose T-109/02 (Bolloré prieš Komisiją), T-118/02 (Arjo Wiggins Appleton prie Komisiją), T-122/02 (Mitsubishi HiTec Paper Bielefeld prieš Komisiją), T-125/02 (Papierfabrik August Koehler prieš Komisiją), T-126/02 (M-real Zanders prieš Komisiją), T-128/02 (Papeteries Mougeot prieš Komisiją), T-129/02 (Torraspapel prieš Komisiją), T-132/02 (Distribuidora Vizcaína de Papeles prieš Komisiją) ir T-136/02 (Papelera Guipuzcoana de Zicuñaga prieš Komisiją)
(Byla C-322/07 P)
(2007/C 223/05)
Proceso kalba: vokiečių
Šalys
Apeliantė: Papierfabrik August Koehler AG, atstovaujama advokatų I. Brinker, S. Hirsbrunner, Prof. J. Schwarze
Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija
Ieškovės reikalavimai
— |
panaikinti 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą (byla T-125/02), kiek jis nepalankus apeliantei; |
— |
panaikinti 2001 m. gruodžio 20 d. Komisijos sprendimą 2004/337/EB, susijusį su EB sutarties 81 straipsnio ir EEB sutarties 53 straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/E-1/36.212 — Savaime kopijuojantis popierius) (1), kiek jis nepalankus apeliantei; nepatenkinus šio prašymo, sumažinti sprendimo 3 straipsniu apeliantei skirtą baudą; |
— |
nepatenkinus antrojo prašymo, grąžinti bylą nagrinėti Pirmosios instancijos teismui atsižvelgiant į teisinį vertinimą Teisingumo Teismo sprendime; |
— |
bet kuriuo atveju priteisti iš Komisijos apeliantės bylinėjimosi išlaidas Pirmosios instancijos teisme ir Teisingumo Teisme. |
Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai
Apeliantė pateikia tokius apeliacinio skundo pagrindus: Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl baudos apskaičiavimo pažeidžia vienodo požiūrio ir proporcingumo principus. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas teisės klaidą, darė prielaidą, kad nėra reikšminga tai, kad apeliantė yra šeimyninė įmonė ir, priešingai nei kitos įmonės, neturi prieigos prie kapitalo rinkų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įmonė negali savo naudai remtis teisės pažeidimu, padarytu kitų įmonių naudai. Tačiau apeliantė visiškai nesirėmė šiuo argumentu. Pirmosios instancijos teismas nėra tinkamai įvertinęs struktūrinių skirtumų tarp apeliantės ir kitų pažeidimu apkaltintų įmonių. Taip jis pažeidė vienodo požiūrio ir proporcingumo principus.
Be to, Pirmosios instancijos teismas neteisingai padarė prielaidą, kad apeliantė dalyvavo pažeidime laikotarpiu iki 1993 m. spalio mėnesio. Šiame kontekste jis surinko nepakankamai įrodymų, neteisingai juos įvertino ir, be to, iškraipė, taip pat pažeidė nekaltumo prezumpciją ir pažeidė apeliantės teisę į gynybą. Šiuo atžvilgiu apeliantė pateikia skundą dėl procedūrinės klaidos. Argumentai, kuriais Pirmosios instancijos teismas pagrindžia išvadą, kad 1992-1993 metais oficialūs AEMCP susivienijimo susitikimai buvo naudojami susitarimams dėl kainų visoje Europoje, yra nepakankami ir prieštaringi. Pirmosios instancijos teismas padarė papildomų teisės klaidų, darydamas prielaidą, kad apeliantė dalyvavo neoficialiuose susitikimuose, per kuriuos buvo aptariamos kainos nacionaliniu lygmeniu.