23.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 140/41

2007 m. balandžio 30 d. pareikštas ieškinys byloje UMG Recordings prieš VRDT — Osman (MOTOWN)

(Byla T-143/07)

(2007/C 140/67)

Kalba, kuria surašytas ieškinys: anglų

Šalys

Ieškovė: UMG Recordings, Inc. (Santa Monica, JAV), atstovaujama advokatų E. Armijo Chávarri, A. Castán Pérez-Gómez

Atsakovė: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui)

Kita procedūros Apeliacinėje taryboje šalis: Jimmy Osman (Londonas, Jungtinė Karalystė)

Ieškovės reikalavimai

Ieškovė Teisingumo Teismo prašo:

—

Priimti jos ieškinį bei prie jo pridėtus dokumentus ir pripažinti, kad ieškinys dėl 2007 m. vasario 15 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo byloje R-523/2006-2 pateiktas laiku ir tinkamai bei po reikiamų proceso etapų priimti sprendimą, panaikinantį minėtą sprendimą ir aiškiai nurodantį, kad VRDT turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Įregistruotas Bendrijos prekių ženklas, dėl kurio pateiktas prašymas pripažinti jo registraciją negaliojančia: žodinis Bendrijos prekių ženklas „MOTOWN“ 9, 25, 41 ir 42 klasių prekėms ir paslaugoms — paraiška Nr. 206 243

Bendrijos prekių ženklo savininkas: UMG Recordings

Šalis, prašanti pripažinti Bendrijos prekių ženklo registraciją negaliojančia: Jimmy Osman

Anuliavimo skyriaus sprendimas: patenkinti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia dėl visų ginčijamų 42 klasės paslaugų ir šį prašymą atmesti tiek, kiek jis susijęs su 41 klasės paslaugomis

Apeliacinės tarybos sprendimas: patenkinti Jimmy Osman apeliacinį skundą

Ieškinio pagrindai: Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 15 straipsnio 1 dalies ir 50 straipsnio 1 dalies pažeidimas

Ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba tariamai suklydo vertindama įrodymus, pateiktus įrodyti jos prekių ženklo naudojimą ginčijamoms 41 klasės paslaugoms.

Ieškovė teigia, pirma, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į tai, jog ginčijamą prekių ženklą ginčijamoms paslaugoms naudojo ir registruotas savininkas, ir jo sutikimą turintys tretieji asmenys.

Antra, ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba „diskotekų paslaugas“ supainiojo su „muzikos renginių rengimu“, ir neatsižvelgė į tai, kad jos patenka į skirtingas paslaugų kategorijas.

Ieškovė tvirtina, trečia, kad, netgi darant prielaidą, kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai neteikė „diskotekų paslaugų“ ir (arba) neužsiėmė „muzikos renginių rengimu“, turėjo būti pripažinta, kad ji teikė specifines, minėtoms kategorijoms priskirtinas paslaugas, ir kad šių „papildomų paslaugų“ teikimas leido jai įvykdyti pareigą naudoti savo ženklą taip vadinamoms bendroms paslaugų (būtent ginčijamų paslaugų) kategorijoms.