23.6.2007

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 140/9

2007 m. kovo 23 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Austrijos Respubliką

(Byla C-161/07)

(2007/C 140/16)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. Traversa ir G. Braun

Atsakovė: Austrijos Respublika

Ieškovės reikalavimai

—

Pripažinti, jog Austrijos Respublika pažeidė EB 43 straipsnį reikalaudama, kad bendrovių registracijai prekybos registre naujųjų ES valstybių narių — išskyrus Maltą ir Kiprą — piliečių prašymu Darbo rinkos tarnyba turi pripažinti jų savarankiškumą arba jie turi pateikti atitinkamą nuo tokios pareigos atleidžiantį pažymėjimą, o ūkinės bendrijos narių ir nekontrolinį uždarosios akcinės bendrovės akcijų paketą turinčių akcininkų, vykdančių bendrovės naudai darbines funkcijas, paprastai atliekamas esant darbo santykiuose, savarankiškumui pripažinti turi būti vykdoma pripažinimo procedūra, kurios metu — daugiausiai tris mėnesius — savarankiška veikla negali būti vykdoma.

—	Priteisti iš Austrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

EB 43 straipsnio 1 dalis garantuoja kiekvienam valstybės narės piliečiui teisę įsisteigti kitoje valstybėje narėje siekiant joje imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat kitoje valstybėje narėje steigti bendroves ir valdyti įmones. EB 43 straipsnis kaip bendrojo EB 12 straipsnyje įtvirtinto diskriminacijos draudimo išraiška draudžia diskriminaciją dėl pilietybės savarankiškai dirbančių asmenų veiklos srityje. Vienodo požiūrio palyginti su savo piliečiais reikalavimas įtvirtintas EB 43 straipsnio 2 dalyje. Ja remiantis, įsisteigimo laisvė apima teisę imtis bet kokio pobūdžio savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, visų pirma bendroves bet kurios kitos valstybės narės teritorijoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios galioja jos pačios piliečiams.

Tam, kad pagal Austrijos teisę įsteigta bendrovė būtų įregistruota naujųjų Europos Sąjungos valstybių narių, įstojusių 2004 m. gegužės 1 d., — išskyrus Maltą ir Kiprą — piliečio prašymu, Austrijos teismai, atsakingi už įmonių registrą, reikalavo jo savarankiškumo pripažinimo. Atskiriant savarankiškai ir nesavarankiškai dirbančiuosius reikšmingas „tikrasis ekonominis veiklos turinys“. Pagal Austrijos teisės aktus nesavarankiškai dirbančiais visų pirma laikomi ūkinės bendrijos nariai ir mažesnę nei 25 % kapitalo dalį turintys uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, vykdantys paprastai esant darbo santykiuose atliekamas darbines funkcijas. Ši prezumpcija galioja tol, kol regioninis Darbo rinkos tarnybos padalinys nario prašymu pripažįsta, kad šis daro esminę įtaką įmonės valdymui. Savarankiškumo įrodymą turi pateikti pareiškėjas. Iki savarankiškumo pripažinimo priimant sprendimą, bet ne ilgiau kaip tris mėnesius, suinteresuotieji asmenys negali imtis savo veiklos.

Komisijos teigimu, ši nuostata nesuderinama su įsisteigimo laisve pagal EB 43 straipsnį. Žymiai apsunkindama bendrovės įsteigimą nesant tam pateisinimo, ji apriboja savarankiškai dirbančiųjų iš aštuonių naujųjų valstybių narių laisvę įsisteigti Austrijoje. Net jei būtų teisinga, kad nagrinėjama nuostata taikoma tik ribotai, diskriminuojantis šios normos pobūdis dėl to neišnyksta. Nors atitinkamų aštuonių valstybių narių piliečiai ne visuomet turi pateikti paraišką ir yra tam tikrų išimčių, lemiama yra tai, kad Austrijos piliečiai ir kitų valstybių narių subjektai niekada neprivalo pateikti tokios paraiškos. Be to, stojimo sutarčių pereinamojo laikotarpio nuostatos numato tik laisvo darbuotojų judėjimo apribojimus. Įsisteigimo laisvės atžvilgiu tokių apribojimo galimybių nėra. Tai, kad atitinkama nuostata pagal jos ratio legis siekiama užkirsti kelią apeiti pereinamojo laikotarpio nuostatas dėl laisvo darbuotojų judėjimo ir nenorima apriboti įsisteigimo laivės, neturi įtakos tam, kad galiausiai ji apsunkina įsisteigimo laisvę.

Remiantis EB 46 straipsniu, įsisteigimo laisvės apribojimai gali būti pateisinami tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo arba jos sveikatos bei, kai tai nėra aiškiai diskriminuojanti priemonė, kitais svarbiais bendrojo intereso sumetimais. Kaip pagrindinės laisvės apribojimas tokios priemonės bet kuriuo atveju turi būti tinkamos užsibrėžtam tikslui pasiekti ir negali viršyti to, kas tam yra reikalinga. Nagrinėjamos Austrijos teisės aktų nuostatos neatitinka šių pateisinimo reikalavimų.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad pereinamojo laikotarpio nuostatų apėjimas, kurio baiminasi Austrijos vyriausybė, kiek tai susiję su aštuonių naujųjų valstybių narių piliečiais, galėtų pasiekti tokį mastą, kad Austrijos darbo rinkos funkcionavimui iš tiesų kiltų esminis pavojus. Be to, abu darbinės veiklos pobūdžio vertinimo kriterijai — darbinės veiklos pobūdis ir daroma įtaka bendrovės valdymui — yra netinkami siekiant atskirti pagal darbo sutartį dirbančių asmenų ir savarankiškai dirbančių asmenų veiklą. Kalbant apie apribojimo reikalingumą, iš Austrijos vyriausybės argumentų nėra aišku, kodėl norimo tikslo nebūtų galima pasiekti vėlesne kontrole jau įregistravus bendrovę, kas būtų švelnesnė priemonė.