26.5.2007

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 117/11

2007 m. kovo 6 d.Raiffeisen Zentralbank Österreich AG pateiktas apeliacinis skundas dėl 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo (antroji kolegija) sprendimo sujungtose bylose T-259/02 — T-264/02 ir T-271/02, Raiffeisen Zentralbank Österreich AG ir kt. prieš Europos Bendrijų Komisiją, susijęs su byla T-259/02

(Byla C-133/07 P)

(2007/C 117/18)

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Raiffeisen Zentralbank Österreich AG, atstovaujama advokatų S. Völcker ir G. Terhorst

Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija

Apeliantės reikalavimai

—	Panaikinti 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą sujungtose bylose T-259/02 — T-264/02 ir T-271/02 (1) ta dalimi, kuria juo atmetamas RZB ieškinys;

—	pripažinti 2002 m. birželio 11 d. Komisijos sprendimo (C(2002) 2091 galutinis) 3 straipsnį niekiniu ta dalimi, kuria jis susijęs su RZB;

—	nepatenkinus pirmiau nurodytų reikalavimų, savo nuožiūra sumažinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje RZB skirtos baudos dydį;

—	priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pripažindamas, kad Komisija, remdamasi aplinkybe, jog bankų susitikimai prie apvalaus stalo vyko tik vienos valstybės narės teritorijoje, gali daryti išvadą apie galėjimą paveikti prekybą tarp valstybių narių, Pirmosios instancijos teismas pažeidė EB 81 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas bankų apvalaus stalo pasitarimus nepagrįstai kvalifikavo kaip „labai sunkų pažeidimą “Baudų nustatymo metodo gairių prasme. Jis neteisingai taikė gairėse nustatytus kriterijus, susijusius su pažeidimo sunkumu (pažeidimo pobūdis, konkretus poveikis rinkai, atitinkamos geografinės rinkos dydis), neatsižvelgė į tai, jog Komisija gali pasirinkti taikytinas priemones, bei galiausiai neatliko savo paties reikalaujamo bendro visų interesų įvertinimo.

Pirmosios instancijos teismas, priskirdamas RZB viso žemės ūkio kredito unijų sektoriaus rinkos dalis, padarė teisės klaidą. Taip jis savo tyrimo kriterijų nepagrįstai apribojo vien tik „akivaizdžiai “nevienodu vertinimu kitų bankų atžvilgiu. Pilnam priskyrimui trūko būtino teisinio pagrindo.

Apeliantės teigimu, Pirmosios instancijos teismas teisiniu požiūriu klaidingai įvertino RZB bendradarbiavimą. Pažeisdamas negaliojimo atgal principą, jis taikė „didelės pridėtinės vertės “kriterijų, neįvertino įvairaus RZB bendradarbiavimo indėlio savanoriškumo, klaidingai manė, jog pasikeitė bendradarbiavimo vertės įrodinėjimo pareiga, neleistinai atmetė Bendrą informaciją apie faktus kaip netinkamą bendradarbiavimo formą ir klydo nelaikydamas RZB pripažinimo, kad bankų susitarimai turėjo antikonkurencinį tikslą, indėliu į bendradarbiavimą.

(1) OL C 331, p. 29.