2006 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas (Finanzgericht Hamburg (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą) Heinrich Schulze GmbH & Co. KG i.L. prieš Hauptzollamt Hamburg-Jonas

(Byla C-120/05) (1)

(Eksporto grąžinamosios išmokos - Skyrimo sąlygos - Eksporto deklaracija - Dokumentinių įrodymų nebuvimas - Rėmimasis kitomis įrodinėjimo priemonėmis)

(2006/C 326/18)

Proceso kalba: vokiečių

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas

Finanzgericht Hamburg

Šalys pagrindinėje byloje

Ieškovė: Heinrich Schulze GmbH & Co. KG i.L.

Atsakovė: Hauptzollamt Hamburg-Jonas

Dalykas

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Finanzgericht Hamburg (Vokietija) — 1994 m. gegužės 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1222/94, nustatančio bendras išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų už tam tikrus žemės ūkio produktus, eksportuojamus kaip į Sutarties II priedą neįtrauktos prekės, skyrimo sistemos taikymo taisykles ir tokių grąžinamųjų išmokų sumos nustatymo kriterijus (OL L 136, p. 5), 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimas — Eksportuotojo negalėjimas išpildyti savo įsipareigojimą pateikti kompetentingoms institucijoms visą informaciją ir visus dokumentus, patvirtinančius jo deklaraciją, kuriuos institucijos laiko reikalingais — Dokumentu sunaikinimas dėl nenugalimos jėgos — Galimybė remtis kitomis įrodinėjimo priemonėmis

Rezoliucinė dalis

1994 m. gegužės 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1222/94, nustatančio bendras išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų už tam tikrus žemės ūkio produktus, eksportuojamus kaip į Sutarties II priedą neįtrauktos prekės, skyrimo sistemos taikymo taisykles ir tokių grąžinamųjų išmokų sumos nustatymo kriterijus, iš dalies pakeisto 1996 m. vasario 7. d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 229/96, 7 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tuo atveju, jei eksportuotojas — pavyzdžiui, dėl nenugalimos jėgos, — siekdamas patvirtinti savo eksporto deklaraciją, negali pateikti dokumentinių įrodymų dėl gaminant eksportuotą prekę faktiškai panaudotų produktų, ji nedraudžia, kad eksportuotojas pateiktų įrodymus kitomis priemonėmis. Nacionalinės institucijos vertina šias kitas įrodinėjimo priemones pagal nacionalinėje teisėje nustatytas sąlygas, jei atitinkamos normos neturi neigiamos įtakos nei Bendrijos teisės prasmei, nei jos veiksmingumui. Jeigu prašymas pateikiamas pagal supaprastintą procedūrą, numatytą šio reglamento 3 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje, nacionalinės institucijos taip pat turi atsižvelgti į su eksportuotoju jau pasikeistus dokumentus.

(1)  OL C 143, 2005 6 11.