|
18.11.2006 |
LT |
Europos Sąjungos oficialusis leidinys |
C 281/23 |
2006 m. rugsėjo 7 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką
(Byla C-365/06)
(2006/C 281/37)
Proceso kalba: italų
Šalys
Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama E. Traversa ir E. Montaguti
Atsakovė: Italijos Respublika
Ieškovės reikalavimai
|
— |
Pripažinti, kad
Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir 49 straipsnius;
Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį. |
|
— |
Priteisti iš Italijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas. |
Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai
|
— |
Nustatymas, kad rengti ir spausdinti algalapius gali tik užimtumo konsultantai ir kitų profesijų asmenys, kurių baigtinis sąrašas pateiktas teisės aktuose, yra EB 43 ir 49 straipsniuose numatytų įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas. Duomenų apdorojimo centrų veikla iš esmės yra kliento nurodymų vykdymas. Tai yra kliento duomenų įvedimas į tam tikrą kompiuterinę programą, parengtą pagal kliento pateiktą informaciją, laikantis galiojančių teisės aktų. Todėl duomenų apdorojimo centrams, rengiantiems algalapius, nesuteikiama atsakomybė už konkretaus darbuotojo neto atlyginimo apskaičiavimą pagal atitinkamus teisės aktus, kuri reikalauja gero šių teisės aktų išmanymo. Taigi negalima apribojimo tik užimtumo konsultantams rengti ir spausdinti algalapius pateisinti poreikiu apsaugoti darbuotojų teises, nes šios užduotys yra iš esmės vykdomojo pobūdžio ir nereikalauja specifinės profesinės kvalifikacijos. |
|
— |
Duomenų apdorojimo centrai gali teikti mažoms įmonėms algalapių rengimo ir spausdinimo paslaugas, tik jei juos „išimtinai sudaro asmenys, įrašyti į atitinkamus profesinius registrus“. „Šis reikalavimas <...> draudžia užsienio patronuojančių įmonių valdybos nariams būti dukterinių įmonių Italijoje steigėjais arba valdybos nariais, jei jie nėra įrašyti į atitinkamą profesinį registrą. <...> (Tai) yra užslėpta diskriminacijos forma, kuria, netaikant pilietybės kriterijaus, pasiekiamas tas pats rezultatas kaip diskriminacija dėl pilietybės“ (generalinio advokato J. Mischo išvada byloje Payroll Data Services, C-79/01, Rink. 2002, p. I-8923). |
|
— |
Italijos teisės aktai numato, kad asmuo, kreipdamasis dėl įrašymo į tokį registrą, privalo su paraiška pateikti pažymą apie gyvenamąją vietą. Jei gyvenamosios vietos reikalavimo tikslas yra sudaryti sąlygas atlikti patikrinimus ir, jei būtina, imtis priemonių taisykles pažeidžiančių paslaugų teikėjų atžvilgiu, tada toks reikalavimas yra visiškai neproporcingas. Iš tiesų, neatsižvelgiant į gyvenamąją vietą, puikiausiai galima atlikti patikrinimus ir, jei reikia, taikyti nuobaudas duomenų apdorojimo centrui, įsteigtam bet kurioje valstybėje narėje. Taigi gyvenamosios vietos reikalavimas nepateisinamas poreikiu apsaugoti darbuotojų teises, kuriuo remiasi Italijos valdžios institucijos. |
|
— |
Ginčijami Italijos teisės aktai nurodo, kad net ir kitoje valstybėje narėje įsteigti duomenų apdorojimo centrai, norėdami teikti paslaugas, privalo įdarbinti į Italijos profesinį registrą įrašytų užimtumo konsultantų. Reikalavimas, kad užimtumo konsultantai būtų įrašyti į profesinį registrą, viršija tai, kas būtina darbuotojų teisėms apsaugoti, ir reiškia, kad paslaugų teikimui iš tiesų taikoma kompetentingų valdžios institucijų leidimo procedūra, nesvarbu, ar paslaugos teikiamos nuolat, ar laikinai. Nepaisant šio skirtumo „Sutarties nuostatos, kurių tikslas yra garantuoti laisvę teikti paslaugas, taptų praktiškai neveiksmingos“ (2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Corsten, C-58/98, Rink. P. I-7919). |