16.9.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 224/26

2006 m. liepos 20 d. pareikštas ieškinys byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę

(Byla C-319/06)

(2006/C 224/50)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Ieškovė: Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama J. Enegren ir G. Rozet

Atsakovė: Liuksemburgo Didžioji Hercogystė

Ieškovės reikalavimai

—

Pripažinti, kad

1)

paskelbusi, jog 2002 m. gruodžio 20 d. įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8 ir 11 punktų nuostatos yra „nacionalinės viešosios tvarkos“ įgyvendinimo nuostatos,

2)

nepilnai perkėlusi Direktyvos 96/71/EB (1) 3 straipsnio 1 dalies a punktą į šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą,

3)

šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatydama sąlygas, kurios nėra pakankamai aiškios, kad užtikrintų teisinę apsaugą,

4)

šio įstatymo 8 straipsnyje įtvirtindama reikalavimą, kad kontrolei reikalingi dokumentai būtų saugomi Liuksemburge pas ten įsikūrusį ad hoc atstovą,

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 ir 10 dalis bei EB 49 ir 50 straipsnius.

—

Priteisti iš Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmuoju skundo pagrindu Komisija iš esmės priekaištauja, kad Liuksemburgo Didžioji Hercogystė per plačiai interpretuoja Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 10 dalies pirmosios įtraukos sąvoką „viešosios tvarkos nuostatos“ (pataisytas vertimas). Šis pagrindas būtent susijęs su: 1) nacionalinio įstatymų leidėjo nustatyta pareiga įdarbinti tik darbuotojus, su kuriais įmonės, komandiruojančius darbuotojus į Didžiąją Hercogystę, sudarė rašytines darbo sutartis ar pasirašė analogišką dokumentą Direktyvos 91/533/EEB (2) prasme; 2) nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta senatimi automatiniam atlyginimo suderinimui keičiantis pragyvenimo lygiui; 3) nevisos darbo dienos ir terminuoto darbo reglamentavimo senatimi, ir 4) kolektyvinėms sutartims taikytina senatimi.

Antruoju pagrindu Komisija Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę kaltina nepilnai neperkėlus Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 1 dalies a punktą, kadangi nacionalinis teisės aktų leidėjas „minimaliam poilsio laikui“ priskiria tik savaitinį poilsį, neapimant kito poilsio laiko, pavyzdžiui, dienos poilsio ar pertraukos.

Trečiuoju ir ketvirtuoju pagrindu Komisija galiausiai nurodo EB 49 ir 50 straipsnių pažeidimus, išplaukiančius iš įmonių, kurių darbuotojas vykdo nuolatinę ar laikiną veiklą Liuksemburge, pareigos 1) sudaryti sąlygas Inspection du Travail et des Mines (Darbo ir rūdos kasyklų inspekcijai) „prieš pradedant darbus“, „pateikus paprastą prašymą“ ir „kaip galima greičiau“ susipažinti su kontrolei reikalingais dokumentais ir 2) paskirti ad hoc atstovą, įsikūrusį Liuksemburge, saugoti dokumentus, reikalingus šioms įmonėms nustatytų pareigų laikymosi kontrolei.

(1)  1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, 1997 1 21, p. 1).

(2)  1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (OL L 288, p. 32).