17.9.2005

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 229/10

Europos Bendrijų Komisijos 2005 m. liepos 28 d. pareikštas ieškinys Italijos Respublikai

(Byla C-302/05)

(2005/C 229/20)

Proceso kalba: italų

2005 m. liepos 28 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo pareikštas Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos Komisijos Teisės tarnybos narių B. Schima ir D. Recchia, ieškinys Italijos Respublikai.

Ieškovė Teisingumo Teismo prašo:

pripažinti, kad numatydama, jog teisės į nuosavybę išlaikymo sąlyga turi būti patvirtinta visose vėlesnių pristatymų sąskaitose, išrašytose ankstesne data nei apskaitos dokumentuose tinkamai padarytas įrašas apie turto areštą, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/35/EB (1) dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose 4 straipsnio 1 dalį;

2)	priteisti iš Italijos Respublikai bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Direktyvos 2000/35/EB 4 straipsnio 1 dalis numato, jog tam, kad išlaikytų nuosavybės teisę į prekes, kol už jas sumokama visa kaina, pardavėjas prieš prekių pristatymą turi dėl to susitarti su pirkėju.

Įstatyminio dekreto Nr. 231/2002 (priemonė, perkelianti Direktyvą 2000/35/EB į Italijos teisinę sistemą) 11 straipsnio 3 dalis nurodo, kad teisės į nuosavybę išlaikymo sąlyga prieš pirkėjo kreditorius galima remtis tik tuo atveju, jeigu ši sąlyga yra patvirtinta visose vėlesnių pristatymų sąskaitose, išrašytose ankstesne data, nei apskaitos dokumentuose tinkamai padarytas įrašas apie turto areštą.

Galimybė remtis prieš pirkėjo kreditorius yra pagrindinis susitarimo dėl sąlygos išlaikymo elementas. Įstatyminio dekreto Nr. 231/2002 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sistema sukuria pardavėjui papildomų pareigų, nei yra nurodyta Direktyvos 2000/35/EB 4 straipsnio 1 dalyje. Komisija teigia, kad ši sistema prieštarauja Direktyvos 2000/35/EB 4 straipsnio 1 daliai.

(1) OL L 200, 2000 8 8, p. 35.