28.5.2005

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 132/5

TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS

(didžioji kolegija)

2005 m. balandžio 12 d.

Byloje C-145/03 (dėl Juzgado de lo Social Nr. 20 de Madrid prašymo priimti prejudicinį sprendimą): Annette Keller įpėdiniai prieš Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS) ir kt. (1)

(Socialinė apsauga - Reglamento Nr. 1408/71 3 ir 22 straipsniai - Reglamento Nr. 574/72 22 straipsnis - Hospitalizavimas kitoje valstybėje narėje nei kompetentinga valstybė narė - Gydymo būtinybė kritinės būklės atveju - Apdraustojo asmens pervežimas į trečiosios šalies gydymo įstaiga - E 111 formos ir E 112 formos turinys)

(2005/C 132/10)

Proceso kalba: ispanų

Byloje C-145/03 dėl Juzgado de lo Social Nr. 20 de Madrid (Ispanija) 2001 m. lapkričio 6 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. kovo 31 d., pagal EB sutarties 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Annette Keller įpėdiniai prieš Instituto Nacional de la Seguridad Social (INSS), Instituto Nacional de Gestión Sanitaria (Ingesa), buvęs Instituto Nacional de la Salud (Insalud), Teisingumo Teismas (didžioji kolegija), kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A. Timmermans, A. Rosas, R. Silva de Lapuerta, K. Lenaerts (pranešėjas) ir A. Borg Barhet, teisėjai N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues, E. Juhász, G. Arestis ir M. Ilešič; generalinis advokatas L. A. Geelhoed, sekretorius: sekretoriaus pavaduotojas H. von Holstein, 2005 m. balandžio 12 d. priėmė sprendimą, kurio rezoliucinėje dalyje nurodyta:

1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunkčio ir c punkto i papunkčio bei 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 įgyvendinimo tvarką, 22 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatos, pakeistoje ir atnaujintoje 1983 m. birželio 2 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2001/83 redakcijoje, turi būti aiškinamos taip, kad kompetentinga įstaiga, kuri išduodama E 111 arba E 112 formos pažymą, sutinka, kad jos socialiniu draudimu apdraustas asmuo gautų gydymo paslaugas kitoje valstybėje narėje, privalo pripažinti buvimo vietos valstybės narės įstaigų gydytojų šios pažymos galiojimo metu nustatytą diagnozę dėl gydymo būtinybės kritinės būklės atveju, bei minėtų gydytojų sprendimą, priimtą tuo pačiu laikotarpiu, atsižvelgiant į nustatytą diagnozę ir to meto medicinos mokslo žinias, pervežti suinteresuotąjį asmenį į kitoje valstybėje, įskaitant trečiąją valstybę, esančią ligoninę. Tačiau esant tokiai situacijai pagal Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį ir c punkto i papunktį apdrausto asmens teisės į išmokų natūrą suteikimui kompetentingos įstaigos sąskaita taikoma sąlyga, kad pagal buvimo vietos valstybės narės įstaigos taikomus teisės aktus ši įstaiga teiktų joje apdraustam asmeniui jo sveikatos būklę atitinkančias išmokas natūra.

Tokiomis aplinkybėmis kompetentinga įstaiga neturi teisės reikalauti, kad suinteresuotas asmuo sugrįžtų į kompetentingą valstybę narę medicininei apžiūrai nei apžiūrėti šio asmens buvimo vietos valstybėje narėje, nei nustatyti reikalavimo, kad nurodyta diagnozė ir sprendimai būtų teikiami jai patvirtinti.

Tuo atveju, kai buvimo vietos valstybės narės įstaigos gydytojai kritinės būklės atveju bei atsižvelgę į to meto medicinos mokslo žinias pasirinko apdraustąjį asmenį pervežti į trečiojoje šalyje esančią ligoninę, Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį ir c punkto i papunktį reikia aiškinti taip, kad pastarojoje šalyje patirtas gydymo išlaidas padengtų buvimo vietos valstybės narės įstaiga pagal jos taikomus teisės aktus tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis naudojasi socialiniu draudimu apdraustieji asmenys, kuriems šie aktai yra taikomi. Dėl kompetentingos valstybės narės teisės aktuose numatyto gydymo darytina išvada, kad kompetentinga įstaiga vėliau padengia suteiktų paslaugų išlaidas, kompensuodama jas buvimo vietos valstybės narės įstaigai pagal Reglamento Nr. 1408/71 36 straipsnio sąlygas.

Tuo atveju, kai trečiosios valstybėje narės įstaigos gydymo išlaidos nebuvo atlygintos buvimo vietos valstybės narės įstaigos, bet nustatyta, jog atitinkamas asmuo turėjo teisę į tokių išlaidų atlyginimą, ir kad šis gydymas yra numatytas kompetentingos valstybės narės teisės aktuose, šias išlaidas kompetentinga įstaiga privalo tiesiogiai kompensuoti šiam asmeniui arba tokią teisę turintiems asmenims, užtikrindama tokį pat išlaidų padengimą, kaip ir tas, kurį gautų toks asmuo, jeigu būtų taikomos Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies nuostatos.

(1) OL C 146, 2003 6 21.