Europos Bendrijų Komisijos 2005 m. vasario 9 d. pareikštas ieškinys Suomijos Respublikai

(Byla C-54/05)

(2005/C 93/21)

Proceso kalba: suomių

2005 m. vasario 9 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teisme buvo pareikštas Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos M. Van Beck ir M. Huttunen, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge, ieškinys Suomijos Respublikai.

Ieškovė Teisingumo Teismo prašo:

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Iš Suomijos Nutarimo Nr. 1598/1995 dėl transporto priemonių registracijos nuostatų aišku, kad asmuo, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra Suomijoje, turi prašyti laikino tranzito leidimo kitoje valstybėje narėje bendra tvarka jau įregistruotai ir apdraustai transporto priemonei, ją įveždamas arba veždamas tranzitu per Suomiją į kitą valstybę narę arba trečiąją valstybę. Be šito leidimo asmuo, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra Suomijoje, negali šioje valstybėje naudoti kitoje valstybėje narėje anksčiau įregistruotos ir apdraustos transporto priemonės. Norėdamas gauti šį leidimą asmuo, gyvenantis Suomijoje ir įvežantis kitoje valstybėje narėje įregistruotą transporto priemonę, turi jo prašyti atvykęs į sienos kirtimo punktą ir sumokėti atitinkamus mokesčius. Jis negali naudoti transporto priemonės, kol jam neišduotas leidimas. Paprastai šis leidimas galioja septynias dienas, per kurias transporto priemonę įvežęs asmuo turi ją įregistruoti Suomijoje, jei nori ją naudoti kitaip nei pagal laikiną tranzito leidimu nustatytą režimą.

EB sutarties 28 straipsnis draudžia kiekybinius importo apribojimus ir visas lygiaverčio poveikio priemones.

Tai, kad Suomijoje gyvenantis asmuo, įvežantis kitoje valstybėje narėje įregistruotą automobilį arba vežantis jį per Suomiją į kitą valstybę narę arba trečiąją valstybę, turi likti Suomijos pasienyje ir prašyti tranzito leidimo ir kad transporto priemonei taikoma nuolatinė pasienio kontrolė, aiškiai turi kiekybinių importo apribojimų arba lygiaverčių poveikio priemonių EB sutarties 28 straipsnio prasme bruožų.

Suomijos Respublika nepateikė jokių argumentų, kurie pagrįstų jos teiginį, jog tranzito leidimo režimas yra vienintelė priemonė užtikrinti mokesčių kontrolę, o praktiškai tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra Suomijoje, turi nuolatos atlikti nustatytus pasienio formalumus, t. y. atvykti į artimiausią sienos kirtimo punktą ir prašyti tranzito leidimo, neturėdamas jokios teisinės garantijos, kad galės naudoti kitoje valstybėje narėje bendra tvarka įregistruotą, apdraustą ir techniškai patikrintą transporto priemonę. Tokie nuolatiniai formalumai yra esminis laisvo prekių judėjimo suvaržymas.

Jei Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad svarstomą režimą galima pateisinti, remiantis EB sutarties 30 straipsniu, Komisija pabrėžia, kad leidimo galiojimo terminas, pagal nutarimą – paprastai septynios dienos, bet kuriuo atveju neproporcingai trumpas.

Remdamasi šiais argumentais, Komisija laikosi nuomonės, kad Suomijoje galiojančiu nutarimu Nr. 1598/1995 nustatytas tranzito leidimų režimas prieštarauja EB sutarties 28 ir 30 straipsniams. Jei Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad svarstomą režimą galima pateisinti, remiantis EB sutarties 30 straipsniu, Komisija pabrėžia, kad leidimo galiojimo terminas, pagal nutarimą – paprastai septynios dienos, bet kuriuo atveju prieštarauja EB sutarties 28 ir 30 straipsniams.