1

SESV 270 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Asma Gharbi prašo, pirma, panaikinti jos 2024 m. gegužės mėn. darbo užmokesčio lapelį (toliau – darbo užmokesčio lapelis) tiek, kiek jis atspindi Europos Komisijos sprendimą nemokėti jai socialinės paramos, numatytos Liuksemburge dirbantiems tarnautojams, kurių neto darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatus (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) arba Kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygas (toliau – KTĮS), yra mažesnis už tą, kurį gautų kvalifikuotas darbuotojas, kuriam Liuksemburge mokamas minimalus darbo užmokestis, ir, antra, priteisti iš Komisijos simbolinę vieno euro sumą neturtinei žalai, kurią ji teigia patyrusi, atlyginti.

2

2024 m. balandžio 16 d. ieškovė pradėjo dirbti Infrastruktūros ir logistikos tarnyboje Liuksemburge (OIL) sutartininke ne visą darbo dieną (80 %) ir buvo priskirta prie II pareigų grupės 5 lygio 1 pakopos.

3

2024 m. gegužės 5 d. gavusi pirmąjį darbo užmokesčio lapelį ieškovė konstatavo negaunanti 2015 m. liepos 22 d. Komisijos sprendime C(2015) 4907 final dėl socialinės paramos tam tikriems Komisijos tarnautojams, dirbantiems Liuksemburge, mokėjimo (toliau – 2015 m. sprendimas) numatytos mėnesinės socialinės paramos tarnautojams, kurių neto darbo užmokestis yra mažesnis už tą, kurį gauna kvalifikuotas darbuotojas, kuriam Liuksemburge mokamas minimalus darbo užmokestis (toliau – socialinė parama).

4

Kaip nurodyta 2015 m. sprendimo 4 konstatuojamojoje dalyje, šiame sprendime numatyta priemonė taikoma Komisijai atlikus kiekvieno Liuksemburge dirbančio tarnautojo asmeninės situacijos palyginimą su hipotetine situacija, kai tas pats tarnautojas būtų įdarbintas pagal Liuksemburgo teisę ir gautų kvalifikuotam darbininkui numatytą minimalų darbo užmokestį. Atliekant šį palyginimą, be kita ko, reikia atsižvelgti į abiem atvejais numatytas įvairias išskaitas ir išmokas.

5

Pagal 2015 m. sprendimo 1 straipsnį už žmogiškuosius išteklius atsakingas generalinis direktorius 2017 m. vasario 22 d. žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinio direktoriaus sprendimo, kuriame nurodomi elementai, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant kiekvieno tarnautojo referencinę sumą ir Liuksemburge taikomą socialinį minimumą, siekiant atlikti 2015 m. sprendime numatytą palyginimą (toliau – 2017 m. sprendimas), priede pateikė išsamų elementų, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant kiekvieno tarnautojo neto darbo užmokestį ir Liuksemburge taikomą socialinį minimumą, sąrašą.

6

2024 m. sausio 1 d. Liuksemburgo socialinis minimumas, kurį gaudavo vyresni nei 18 metų kvalifikuoti darbuotojai, buvo 3085,11 EUR bruto per mėnesį už darbą visą darbo dieną (t. y. 40 valandų per savaitę). Aptariamame darbo užmokesčio lapelyje nurodytas 2749,58 EUR „referencinis darbo užmokestis“.

7

Manydama, kad turėjo gauti socialinę paramą, ieškovė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, 2024 m. liepos 10 d. pateikė skundą tam, kad būtų panaikintas darbo užmokesčio lapelis.

8

Kadangi per keturis mėnesius nuo ieškovės skundo pateikimo nebuvo pateikta jokio aiškaus atsakymo, laikytina, kad 2024 m. lapkričio 10 d. buvo priimtas implicitinis sprendimas atmesti skundą (toliau – implicitinis sprendimas atmesti skundą).

9

Nepaisant intensyvaus susirašinėjimo su Komisija, per kurį ieškovė prašė šios institucijos pateikti aiškų atsakymą, eksplicitinis sprendimas, kuriuo patvirtinamas jos skundo atmetimas (toliau – eksplicitinis sprendimas), buvo priimtas tik 2025 m. vasario 19 d., t. y. šio ieškinio pareiškimo dieną; apie jį jai buvo pranešta tik rytojaus dieną.

10

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

11

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

12

Ieškinio pirmame puslapyje nurodyta, kad ieškinys pareikštas „remiantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 263, 268 ir 340 straipsniais“.

13

Ieškinyje ieškovė kelis kartus aiškiai nurodo Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsnius, kuriais įgyvendinamas SESV 270 straipsnis (žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Peržiūra Missir Mamachi di Lusignano / Komisija, C‑417/14 RX-II, EU:C:2015:588, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, ji laikėsi minėtuose straipsniuose numatytų procedūrų tiek dėl išankstinio skundo pateikimo, tiek dėl įvairių nustatytų terminų laikymosi.

14

Paklausta apie ieškinio teisinį pagrindą taikant 2025 m. spalio 29 d. proceso organizavimo priemonę ieškovė patvirtina, kad ieškinys turi būti laikomas pareikštu remiantis SESV 270 straipsniu. Beje, „dėl ieškinio turinio“ Komisija analizavo ieškinį remdamasi būtent šiuo straipsniu.

15

Taigi šis ieškinys turi būti laikomas pareikštu remiantis SESV 270 straipsniu.

16

Ieškovė pareiškė ieškinį tiek dėl savo darbo užmokesčio lapelio, tiek dėl implicitinio sprendimo atmesti skundą.

17

Pagal suformuotą jurisprudenciją toks administracinis skundas, kaip nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje, ir eksplicitinis ar implicitinis jo atmetimas yra sudėtingos procedūros dalis ir tik išankstinė kreipimosi į teismą sąlyga. Tokiomis aplinkybėmis net formaliai dėl skundo atmetimo pareikštas ieškinys reiškia, kad į teismą kreipiamasi dėl asmens nenaudai priimto akto, dėl kurio buvo pateiktas skundas, išskyrus atvejus, kai skundo atmetimo pasekmės skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas skundas, pasekmių (žr. 2020 m. liepos 8 d. Sprendimo WH / EUIPO, T‑138/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:316, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

18

Nagrinėjamu atveju implicitiniu sprendimu atmesti skundą buvo patvirtintas ieškovės ginčijamas darbo užmokesčio lapelis. Taigi ieškovės reikalavimas panaikinti implicitinį sprendimą atmesti skundą neturi savarankiško turinio, dėl to turi būti laikomas formaliai pateiktu dėl darbo užmokesčio lapelio.

19

Kaip nurodyta šio sprendimo 9 punkte, ieškovė šį ieškinį pareiškė dėl darbo užmokesčio lapelio; Bendrojo Teismo kanceliarija jį gavo 2025 m. vasario 19 d.

20

Būtent 2025 m. vasario 19 d. ir Komisija priėmė eksplicitinį sprendimą, kuriame pirmą kartą nurodė priežastis, dėl kurių darbo užmokesčio lapelyje nenumatytas socialinės paramos mokėjimas. Tačiau apie šį sprendimą ieškovei buvo pranešta tik rytojaus dieną.

21

Pagal suformuotą jurisprudenciją motyvavimo nebuvimas ar nepakankamas motyvavimas laikomas esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu ir yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kurį Europos Sąjungos teismas turi nagrinėti ex officio (šiuo klausimu žr. 2021 m. spalio 13 d. Sprendimo Simpson / Taryba, T‑646/16 P RENV-RX, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:692, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

22

Pareiga motyvuoti yra pagrindinis Sąjungos teisės principas, įtvirtintas SESV 296 straipsnyje ir numatytas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte. Konkrečiau kalbant apie pareigūnus, pažymėtina, kad pareiga motyvuoti įtvirtinta Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje, o kiek tai susiję su sprendimais, priimtais pateikus skundą, – šių nuostatų 90 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje.

23

Primintina, kad pareigos motyvuoti tikslas yra, viena vertus, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kad būtų galima įvertinti sprendimo pagrįstumą ir galimybę pareikšti ieškinį, siekiant ginčyti jo teisėtumą, ir, kita vertus, sudaryti sąlygas Sąjungos teismui vykdyti jam pavestą kontrolę (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Mavromichalis / Komisija, T‑263/01, EU:T:2002:194, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiomis aplinkybėmis Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo sprendimo motyvai yra ypač svarbūs, nes jie yra viena iš Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2023 m. vasario 16 d. Sprendimo Komisija / Italija ir Ispanija, C‑635/20 P, EU:C:2023:98, 95 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

24

Motyvai, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi atitikti atitinkamo akto pobūdį ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, į motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į galimą adresato interesą gauti paaiškinimų (žr. 2025 m. kovo 13 d. Sprendimo PKK / Taryba, C‑72/23 P, EU:C:2025:182, 142 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Nors paskyrimų tarnyba paprastai neprivalo atsakyti į skundą, kitaip yra tuo atveju, kai sprendimas, dėl kurio pateiktas skundas, yra nemotyvuotas. Motyvai turi būti pateikti ne vėliau kaip atmetant skundą (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Mavromichalis / Komisija, T‑263/01, EU:T:2002:194, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26

Visiškas motyvų nebuvimas prieš pateikiant skundą negali būti ištaisytas paaiškinimais, kuriuos paskyrimų tarnyba pateikia po skundo pateikimo (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Hectors / Parlamentas, C‑150/03 P, EU:C:2004:555, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Neirinck / Komisija, C‑17/07 P, EU:C:2008:134, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nes gali sutrikdyti kompetencijos pasidalijimą tarp administracijos ir Sąjungos teismo, susilpninti teisėtumo kontrolę ir pakenkti teisės pareikšti ieškinį įgyvendinimui (2020 m. birželio 11 d. Sprendimo Komisija / Di Bernardo, C‑114/19 P, EU:C:2020:457, 58 punktas). Šiame etape tokie paaiškinimai nebeatliktų savo dvejopos funkcijos, primintos šio sprendimo 23 punkte.

27

Be to, galimybė ištaisyti visišką motyvavimo nebuvimą po to, kai buvo pareikštas ieškinys, pažeistų teisę į gynybą, nes iš ieškovo būtų atimta galimybė pateikti pagrindus dėl motyvų, kadangi su jais jis susipažintų tik pareiškęs ieškinį. Taip būtų pažeistas bylos šalių lygybės Sąjungos teisme principas (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo Barbin / Parlamentas, F‑81/07, EU:F:2008:125, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2012 m. kovo 8 d. Nutarties Marcuccio / Komisija, T‑126/11 P, EU:T:2012:115, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28

Reikia pridurti, kad skundo, pateikto dėl nemotyvuoto sprendimo, implicitinio (taigi nemotyvuoto) atmetimo atveju būtent administracijos veiksmai lemia ginčo atsiradimą, nes negavęs jokio atsakymo į skundą per Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą suinteresuotasis asmuo verčiamas kreiptis į Bendrąjį Teismą, kad tinkama forma sužinotų dėl jo priimto sprendimo motyvus. Dar apmaudžiau yra dėl to, kad administracijai nustatytos pareigos motyvuoti laikymusi ikiteisminėje stadijoje siekiama suinteresuotajam asmeniui sudaryti galimybę suprasti sprendimo, kuris yra priimtas dėl jo ir prireikus gali jį įtikinti savo pagrįstumu, reikšmę, taip išvengiant bylinėjimosi teisme (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Casini / Komisija, T‑132/03, EU:T:2005:324, 34 punktą ir 2017 m. spalio 26 d. Sprendimo Paraskevaidis / Cedefop, T‑601/16, EU:T:2017:757, 42 punktą).

29

Nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio lapelis pagal savo pobūdį yra visiškai nemotyvuotas. Be to, neginčijama, kad Komisija per Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytą terminą nepateikė atsakymo į ieškovės skundą, o tai prilygsta implicitiniam sprendimui atmesti skundą.

30

Iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat matyti, kad, ieškovei ir Komisijai intensyviai susirašinėjant elektroniniais laiškais, Komisija tvirtino, jog „[d]ėl išimtinių priežasčių [sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba] negalėjo atsakyti į skundą“, tačiau, „[k]aip jos įsipareigojo tarpusavyje, [ieškovė] atsakymą gaus iki vasario 19 d.“, t. y. priešpaskutinę termino, per kurį ieškovė galėjo pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, dieną. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Komisija, nepaisydama šio įsipareigojimo, tokį sprendimą priėmė tik 2025 m. vasario 19 d. 23 val. 10 min.

31

Akivaizdu, kad eksplicitinio sprendimo priėmimas 2025 m. vasario 19 d. tokią vėlyvą valandą, nors ieškinio pareiškimo terminas baigėsi rytojaus dieną ir Komisija buvo aiškiai įsipareigojusi išsiųsti atsakymą iki tos dienos, privertė ieškovę, nesant jokių administracijos paaiškinimų, pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme dėl darbo užmokesčio lapelio ir implicitinio sprendimo, kurie abu buvo visiškai nemotyvuoti.

32

Be to, svarbu priminti, kad, nors sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba turi teisę priimti motyvuotą sprendimą, atsakydama į skundą per Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, ši galimybė suteikiama tik tol, kol ieškovas nepareiškė ieškinio (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Mavromichalis / Komisija, T‑263/01, EU:T:2002:194, 27 punktą ir 1992 m. vasario 12 d. Sprendimo Volger / Parlamentas, T‑52/90, EU:T:1992:12, 40 punktą).

33

Komisijos požiūris yra juo labiau apgailėtinas dėl to, kad nagrinėjamu atveju pakako, kad ji ieškovei pateiktų paprastą simuliacijų, atliktų naudojantis savo turimomis informatikos priemonėmis, ekrano kopiją tam, kad ši galėtų, pirma, įsitikinti, kad šio sprendimo 4 punkte minėtas palyginimas buvo atliktas, ir, antra, žinoti ir suprasti šiems metams nustatytas referencines sumas.

34

Taip aiškiu atsakymu į skundą įvykdžiusi vieną iš savo elementariausių pareigų naujai įdarbintos sutartininkės atžvilgiu, Komisija taip pat turėjo galimybę ikiteisminėje stadijoje patikrinti, ar jos sprendimas atitinka Sąjungos teisę.

35

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija pažeidė jai nustatytą pareigą motyvuoti, todėl darbo užmokesčio lapelis turi būti panaikinamas automatiškai.

36

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad yra pripažinta, jog ieškovas neišlaiko suinteresuotumo tuo, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, jei dėl savo nustatytos kompetencijos administracija turėtų priimti naują sprendimą, iš esmės identišką ginčijamam sprendimui, jeigu šis būtų panaikintas (šiuo klausimu žr. 1983 m. liepos 6 d. Sprendimo Geist / Komisija, 117/81, EU:C:1983:191, 7 punktą; 1992 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Díaz García / Parlamentas, T‑43/90, EU:T:1992:120, 54 punktą ir 2000 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Orthmann / Komisija, T‑261/97, EU:T:2000:212, 33 punktą).

37

Vis dėlto aišku, kad šio sprendimo 36 punkte minėtose bylose nurodyti trūkumai neturėjo įtakos Bendrajame Teisme pareikštam ieškiniui, nes neatėmė iš ieškovo galimybės suprasti kriterijaus, kurio jis neatitiko, taigi ir dėl jo priimto sprendimo.

38

Šiomis aplinkybėmis reikia apsvarstyti situaciją, susijusią su Komisijos turima nustatyta kompetencija ginčijamam sprendimui priimti, ir iš to kylančias pasekmes šio ieškinio baigčiai.

39

Socialinė parama buvo įtvirtinta 2015 m. sprendimu, o kaip priminta šio sprendimo 5 punkte, darbo užmokesčio, kurį reikia palyginti, apskaičiavimo tvarka buvo nustatyta 2017 m. sprendime, kuris taikomas tik Komisijos tarnautojams.

40

2015 m. ir 2017 m. sprendimuose numatyta, kad administracija turi atsižvelgti į tarnautojo asmeninę ir šeiminę situaciją, o 2017 m. sprendimo priede konkrečiai išvardyti visi elementai, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant kiekvieno tarnautojo referencinę sumą ir Liuksemburge taikomą socialinį minimumą.

41

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 40 punkte nurodyto sąrašo išsamumą, reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Komisija neturėjo diskrecijos, tačiau turėjo nustatytą kompetenciją, nes privalėjo skirti socialinę paramą tuo atveju, jeigu visą darbo dieną dirbančio tarnautojo neto darbo užmokestis buvo mažesnis už Liuksemburge dirbančio kvalifikuoto darbuotojo, uždirbančio socialinį minimumą, darbo užmokestį, ir neskirti jos priešingu atveju.

42

Vis dėlto šios bylos ypatumas yra daugybė skaitinių duomenų, kurie turi būti arba pridedami prie darbo užmokesčio, kuris turi būti lyginamas atliekant šio sprendimo 4 punkte nurodytą palyginimą, arba atimami iš jo, o tai neleido ieškovei pačiai pakankamai užtikrintai atlikti skaičiavimų, būtinų suprasti ir patikrinti tai, ar ji turi teisę į socialinę paramą, ar ne. Iš tiesų negalima neatsižvelgti į sunkumus, su kuriais tarnautojas, a fortiori tik pradėjęs eiti pareigas (kaip ieškovė), gali susidurti gavęs pirmąjį darbo užmokesčio lapelį, tam, kad tiksliai apskaičiuotų ne tik neto darbo užmokestį už darbą visą darbo dieną, kurį turi teisę gauti, bet ir visiškai hipotetinį darbo užmokestį, kurį jis būtų gavęs, jeigu būtų buvęs įdarbintas pagal Liuksemburgo teisę.

43

Juo labiau kad siekiant nustatyti abu darbo užmokesčius, kuriuos reikia palyginti, kaip nurodyta šio sprendimo 4 punkte, 2017 m. sprendime neapsiribojama vien bruto darbo užmokesčio apskaičiavimu, tačiau numatoma atsižvelgti į įvairias mokestines išskaitas, socialines įmokas (sveikatos draudimo, senatvės, slaugos) ir išmokas (šeimos, papildomas specialias, mokyklinio ugdymo ir t. t.), kurios taikomos tiek Komisijoje, tiek Liuksemburge.

44

Pareigūnas, kuris gauna arba mano turintis gauti finansinę lengvatą, privalo tam tikru mastu apgalvoti ir patikrinti išmoką, kurią gauna arba ketina gauti (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 24 d. Sprendimo AL / Komisija, T‑714/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2023:282, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, pateikdama skundą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, būtent tai ir bandė padaryti, tačiau nesėkmingai. Šiomis aplinkybėmis atsakymo į šį skundą motyvai buvo būtini, kad ji galėtų suprasti priežastis, dėl kurių buvo laikoma neturinčia teisės gauti socialinę paramą.

46

Taigi reikia pažymėti, kad, nesant jokių motyvų, ieškovė negalėjo visų pirma įsitikinti, kad administracija iš tikrųjų atliko šio sprendimo 4 punkte nurodytą palyginimą, taip pat, kad jame pateikti skaičiavimai yra teisingi, ir galiausiai, kad 2015 m. ir 2017 m. sprendimai, dėl kurių neteisėtumo ji galėjo prieštarauti, yra teisėti.

47

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tarnautojas turi teisę ginčyti tik darbo užmokesčio lapelį, kuris pirmą kartą atspindi administracijos poziciją dėl aptariamos išmokos, nes vėlesni darbo užmokesčio lapeliai yra tik minėtą poziciją patvirtinantys aktai ir dėl jų negalima pareikšti ieškinio dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB, T‑487/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:66, 38 –41 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją); be to, pagal dabartinę jurisprudenciją nebuvo aišku, ar ieškovė galėjo pirmą kartą pateikti naujų argumentų dubliko stadijoje, o tai, atsižvelgiant į šio sprendimo 26 ir 28 punktuose primintus principus, bet kuriuo atveju nebūtų buvę priimtina.

48

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 42 punkte, palyginimas buvo toks sudėtingas, kad ieškovė negalėjo suprasti dėl jos priimto sprendimo, visišku nemotyvavimu grindžiamas trūkumas konkrečiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis galėjo turėti įtakos naudojimuisi teise į veiksmingą teisinę gynybą.

49

Jeigu ieškovė būtų laiku gavusi motyvus dėl socialinės paramos nemokėjimo, būtų galėjusi ne tik suprasti sprendimą nemokėti jai socialinės paramos, bet ir įvertinti tiek galimybę pareikšti ieškinį teisme (juo labiau prieš naują savo darbdavį), tiek ieškinio pagrindų (įskaitant neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus), kurie gali būti pateikti jam pagrįsti, svarbą.

50

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamą sprendimą reikia panaikinti, ir nėra reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų.

51

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo priteisti jai iš Komisijos simbolinę vieno euro sumą neturtinei žalai, kurią ji teigia patyrusi, atlyginti.

52

Remiantis suformuota jurisprudencija, neteisėto akto panaikinimas savaime gali būti tinkamas ir iš principo pakankamas bet kokios neturtinės žalos, kurią galėjo sukelti šis aktas, atlyginimas, nebent ieškovas įrodo, kad patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti visiškai atlyginta panaikinant aktą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 3 d. Nutarties FV / Taryba, C‑188/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:690, 26 punktą ir 2021 m. balandžio 28 d. Sprendimo Correia / EESRK, T‑843/19, EU:T:2021:221, 86 punktą).

53

Nagrinėjamu atveju pakanka konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog nurodyta neturtinė žala negali būti visiškai atlyginta panaikinus ginčijamą sprendimą.

54

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad pats ginčijamo sprendimo panaikinimas turi būti laikomas tinkamu ir pakankamu nurodytos neturtinės žalos atlyginimu.

55

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikalavimas atlyginti žalą turi būti atmestas.

56

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, iš jos priteistinos bylinėjimosi išlaidos pagal ieškovės pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

LE TRIBUNAL (trečioji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties)

nusprendžia: