–

AS, atstovaujamo adwokaci K. Pilawska ir A. Zorski,

–

BNP Paribas Bank Polska S.A., atstovaujamo radcowie prawni T. Spyra, P. Węc ir adwokat D. Wróbel,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Kienapfel ir A. Szmytkowska,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, taip pat veiksmingumo ir proporcingumo principų išaiškinimo.

2

Prašymas pateiktas nagrinėjant AS ir BNP Paribas Bank Polska S.A. (toliau – BNP Paribas) ginčą dėl AS ir BNP Paribas teisinio pirmtako sudarytos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties priedo tam tikrų nesąžiningų sąlygų pasekmių.

3

Direktyvos 93/13 dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„kadangi valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.

4

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui [Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, pagal jų nacionalinės teisės aktus nebūtų privalomos vartotojui], ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

6

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1964 m. balandžio 23 d.Ustawa – Kodeks cywilny (Įstatymas dėl Civilinio kodekso, Dz. U., Nr. 16, 93 pozicija; toliau – Civilinis kodeksas) 58 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teisinis sandoris, kuris prieštarauja įstatymui arba kuriuo siekiama apeiti įstatymą, negalioja, išskyrus atvejus, kai taikytinoje nuostatoje numatyta kitaip, konkrečiai – tai, kad negaliojančios šio teisinio sandorio sąlygos turi būti pakeičiamos atitinkamomis įstatymo nuostatomis.“

7

Civilinio kodekso 3851 straipsnyje nustatyta:

„1.   Su vartotoju sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi, nėra jam privalomos, jeigu jose nustatytos vartotojo teisės ir pareigos prieštarauja geriems papročiams ir taip akivaizdžiai pažeidžia jo interesus (neteisėtos sutarties sąlygos). Tai netaikoma sąlygoms, kuriomis nustatomos pagrindinės šalių prievolės, įskaitant kainą ar atlygį, jeigu jos suformuluotos vienareikšmiškai.

2.   Jei pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties sąlyga nėra privaloma vartotojui, šalims lieka privalomos likusios sutarties sąlygos.“

8

Civilinio kodekso 3852 straipsnyje numatyta:

„Sutarties sąlygos atitiktis geriems papročiams vertinama atsižvelgiant į sudarant šią sutartį buvusią padėtį, jos turinį, sudarymo aplinkybes ir kitas sutartis, susijusias su sutartimi, kurioje įtvirtinta vertinama sąlyga.“

9

Pagal Civilinio kodekso 506 straipsnio 1 dalį, jeigu skolininkas, siekdamas, kad prievolė išnyktų, kreditoriaus sutikimu įsipareigoja įvykdyti kitą prievolę arba net tą pačią prievolę, bet remiantis kitu teisiniu pagrindu, ankstesnė prievolė išnyksta.

10

2007 m. sausio 3 d. AS su BNP Paribas teisiniu pirmtaku laikotarpiui iki 2021 m. gruodžio 20 d. sudarė hipoteka užtikrintos paskolos sutartį, pagal kurią jam buvo suteikta 415144,09 Lenkijos zlotų (PLN) (apie 97000 EUR) paskola nekilnojamojo turto statybai finansuoti. Šioje sutartyje buvo nustatyta 4,7 % palūkanų norma, pagrįsta 3 mėn. WIBOR pagrindine palūkanų norma (Warsaw Interbank Offered Rate 3-month, 3 mėnesių Varšuvos tarpbankinė palūkanų norma), pridedant atitinkamo banko maržą.

11

2008 m. vasario 20 d. tos sutarties šalys pasirašė sutarties priedą, pagal jį grąžintina paskolos suma buvo padidinta iki 465144,09 PLN (apie 108700 EUR).

12

2008 m. kovo 20 d. šalys pasirašė antrąjį tos pačios sutarties priedą (toliau – antrasis priedas). Pagal antrojo priedo 1 straipsnio 1 dalį grąžintina paskolos suma buvo perskaičiuota ją konvertuojant į Šveicarijos frankus (CHF). Antrojo priedo 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad šios paskolos palūkanų norma nustatyta taikant 6 mėn. Libor lyginamąjį indeksą (London Interbank Offered Rate 6-month, 6 mėnesių Londono tarpbankinė palūkanų norma), pridedant atitinkamo banko maržą. Pagal antrojo priedo 3 straipsnio 1 dalį ši paskola turėjo būti grąžinta Lenkijos zlotais, o mėnesinių paskolos grąžinimo įmokų sumos apskaičiuotos pagal atitinkamos įmokos mokėjimo dieną tame banke galiojantį šios valiutos pardavimo kursą. Be to, antrojo priedo 3 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad palūkanos, komisiniai ir mokesčiai apskaičiuojami paskolos valiuta ir turi būti mokami Lenkijos zlotais, taikant jų mokėjimo dieną minėtame banke galiojantį šios valiutos pardavimo kursą. Antrojo priedo 3 straipsnio 5 dalyje buvo nurodyta, kad paskolos gavėjui buvo pranešta, kad jam tenka valiutos kurso rizika. Galiausiai antrojo priedo 5 straipsnyje buvo nustatytas naujas paskolos grąžinimo terminas – 2026 m. gruodžio 20 d.

13

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties šalys 2015 m. vasario 13 d. pasirašė trečiąjį sutarties priedą, pagal jį AS buvo suteikta teisė mėnesines paskolos grąžinimo įmokas mokėti tiesiogiai Šveicarijos frankais.

14

Grąžinęs 350088,07 PLN ir 83920,95 CHF (iš viso apie 171800 EUR), 2022 m. lapkričio 25 d. AS pareiškė ieškinį Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir prašė visų pirma pripažinti negaliojančiomis antrajame priede nustatytas indeksavimo sąlygas, o nepatenkinus šio reikalavimo – be kita ko, pripažinti visą pagrindinėje byloje nagrinėjamą hipoteka užtikrintos paskolos sutartį negaliojančia.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad antrojo priedo 1 ir 3 straipsniuose įtvirtintos sąlygos yra nesąžiningos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį, nes pagal jas valiutos kurso rizika tenka vien paskolos gavėjui. Be to, jis nurodo, kad antrasis priedas be šių sąlygų negali toliau galioti.

16

Šis teismas pažymi, kad, remiantis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) jurisprudencija, pripažinus hipoteka užtikrintos paskolos sutarties priedą negaliojančiu, šios sutarties pradinės sąlygos, kurios tuo priedu buvo pakeistos, atkuriamos nekvestionuojant tos sutarties galiojimo.

17

Taigi vien priedo pripažinimo negaliojančiu dėl jame numatytų nesąžiningų sąlygų pakaktų, kad būtų įgyvendintas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatytas vartotojų apsaugos tikslas, nes šios sąlygos atitinkamam vartotojui nebebūtų privalomos. Bet kuriuo atveju, jei dėl priedo pripažinimo negaliojančiu nustotų galioti visa sutartis, tai būtų neproporcinga, atsižvelgiant į šio tikslo įgyvendinimą.

18

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į dėl pradinės sutarties sąlygų atkūrimo kylančią riziką, atsižvelgiant į atgrasomąjį poveikį, kurį nesąžiningų sąlygų panaikinimas turėtų turėti verslininkų elgesiui. Viena vertus, verslininkas nebūtų nubaudžiamas už nesąžiningų sąlygų naudojimą, o tam tikromis aplinkybėmis net galėtų gauti naudos iš nesąžiningų sąlygų pakeitimo pradinės sutarties sąlygomis. Kita vertus, visos sutarties negaliojimas turėtų atitinkamam vartotojui palankių ekonominių pasekmių, konkrečiai tuo atveju, kai jau yra suėjęs paskolos davėjo reikalavimo senaties terminas.

19

Šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vis dėlto kyla klausimas, ar sutarties pripažinimas negaliojančia gali būti pateisinamas, jeigu jis pagrįstas vien naudos, kurią atitinkamas vartotojas gauna dėl šio negaliojimo, kiekybinio pobūdžio ekonominiu vertinimu.

20

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 93/13] 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat veiksmingumo bei proporcingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamas toks teismų pateikiamas nacionalinės teisės nuostatų aiškinimas, pagal kurį, pripažinus, kad sutarties priede yra neteisėtų sutarties sąlygų, lemiančių šio priedo negaliojimą, laikoma, kad šis priedas niekada nebuvo sudarytas, o nepakeista sutartis galioja nuo pat pradžių?“

21

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat veiksmingumo ir proporcingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią verslininko ir vartotojo pasirašyto hipoteka užtikrintos paskolos sutarties priedo pripažinimas negaliojančiu dėl nesąžiningų sąlygų lemia tos sutarties pradinių sąlygų, kurias šiuo priedu siekta pakeisti, atkūrimą.

22

BNP Paribas tvirtina, kad pateiktas klausimas nepriimtinas, nes sprendimas pagrindinėje byloje gali būti priimtas taikant tik Lenkijos teisės nuostatas.

23

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, Teisingumo Teismui nepriklauso aiškinti ir taikyti nacionalinės teisės, nes ši užduotis tenka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (2023 m. spalio 26 d. Sprendimo EDP – Energias de Portugal ir kt., C‑331/21, EU:C:2023:812, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Vis dėlto tame straipsnyje numatytas procesas yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, suteikianti Teisingumo Teismui galimybę pateikti nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną sprendimams pastarųjų teismų nagrinėjamose bylose priimti (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Nors Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje (pirma sakinio dalis) patikslinta, kad valstybės narės turi numatyti, jog nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojui „taip, kaip numatyta pagal jų nacionalinėje teisėje nustatytas sąlygas“, nacionalinis teisinis šioje Direktyvoje vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pakeisti šios apsaugos apimties, taigi ir jos turinio (2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo AxFina Hungary (Sutarties išlikimas), C‑630/23, EU:C:2025:302, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nacionalinės jurisprudencijos taikymas jo nagrinėjamoje byloje gali sudaryti kliūčių Direktyvoje 93/13 numatyto atgrasymo tikslo įgyvendinimui ir šia direktyva užtikrinamos vartotojų apsaugos veiksmingumui.

27

Todėl sprendimas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje priklauso nuo to, kaip Teisingumo Teismas išaiškins minėtos direktyvos nuostatas ir veiksmingumo principą; taigi pateiktą klausimą reikia pripažinti priimtinu.

28

Pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį (pirma sakinio dalis) nesąžiningos sąlygos, naudojamos sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, pagal valstybių narių nacionalinės teisės aktus nėra privalomos vartotojui.

29

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nacionalinis teisinis Direktyvoje 93/13 vartotojams garantuojamos apsaugos reglamentavimas negali pakeisti šios apsaugos apimties, taigi ir jos turinio (šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo AxFina Hungary (Sutarties išlikimas), C‑630/23, EU:C:2025:302, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Šiuo tikslu, kaip matyti iš šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies, valstybės narės įpareigojamos numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, „užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais“ (šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo AxFina Hungary (Sutarties išlikimas), C‑630/23, EU:C:2025:302, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Nors būtent valstybės narės savo nacionalinėje teisėje turi nustatyti taisykles, pagal kurias konstatuojamas nesąžiningas sutartyje įtvirtintos sąlygos pobūdis ir kyla konkrečių šio konstatavimo pasekmių, vis dėlto toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai verslininkas nepagrįstai įgijo pagal minėtą nesąžiningą sąlygą (šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo AxFina Hungary (Sutarties išlikimas), C‑630/23, EU:C:2025:302, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

32

Nacionaliniai teismai turi netaikyti nesąžiningų sąlygų, kad jos nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent šis tam prieštarautų (šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo AxFina Hungary (Sutarties išlikimas), C‑630/23, EU:C:2025:302, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33

Tuo remiantis, darytina išvada, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą (2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo AxFina Hungary (Sutarties išlikimas), C‑630/23, EU:C:2025:302, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudenciją antrojo priedo negaliojimas lemia tai, kad atkuriamos pagrindinėje byloje nagrinėjamos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties pradinės sąlygos, kurios buvo pakeistos tuo priedu. Atkūrus šias sąlygas, sutartis galėtų toliau galioti, o kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, visos sutarties negaliojimas būtų neproporcingas, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos tikslo įgyvendinimą.

35

Pagal jurisprudenciją, jei nacionalinis teismas mano, kad pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas sutarties tolesnis galiojimas be joje esančių nesąžiningų sąlygų yra neįmanomas, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis iš esmės nedraudžia pripažinti ją negaliojančia, nepriklausomai nuo šios sutarties negaliojimo konkrečių pasekmių (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Šiuo klausimu reikia priminti, kad sutarties tolesnio galiojimo be nesąžiningų sąlygų pagal nacionalinės teisės normas galimybę reikėtų vertinti objektyviai. Taigi vienos iš šios sutarties šalių padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi sprendžiant dėl sutarties likimo (šiuo klausimu žr. 2025 m. balandžio 30 d. Sprendimo AxFina Hungary (Sutarties išlikimas), C‑630/23, EU:C:2025:302, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37

Šiomis aplinkybėmis sutarties tolesnis galiojimas negali priklausyti nuo to, kad sutarties negaliojimo pasekmės galimai būtų neproporcingos, atsižvelgiant į Direktyva 93/13 siekiamą vartotojų apsaugos tikslą.

38

Remiantis šio sprendimo 31 punkte nurodyta jurisprudencija, kai verslininko ir vartotojo sudarytoje sutartyje įtvirtinta sąlyga pripažįstama nesąžininga, tai bet kuriuo atveju turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos. Šiuo klausimu pažymėtina, kad tai, jog nacionalinėje jurisprudencijoje, kaip antai nurodytoje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, dėl sutarties priedo sąlygų nesąžiningumo įpareigojama atkurti pradines šios sutarties sąlygas, kurios buvo pakeistos tuo priedu, iš esmės lemia teisinės padėties, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, atkūrimą.

39

Visgi reikia priminti: jei nacionaliniam teismui būtų leidžiama keisti nesąžiningų sutarties sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų kliudyti siekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodyto ilgalaikio tikslo. Ši galimybė sudarytų sąlygas panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį verslininkams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad, net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo, ir taip būtų užtikrinti šių verslininkų interesai (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Bank BPH, C‑19/20, EU:C:2021:341, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

40

Taigi aptariamos sutarties sąlygų, kurių šalys ketino atsisakyti, atkūrimas gali ne tik paneigti Direktyva 93/13 užtikrinamos vartotojų apsaugos veiksmingumą, bet ir trukdyti įgyvendinti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje įtvirtintą tikslą atgrasyti verslininkus nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo, pasiekiamą vien panaikinant tas nesąžiningas sąlygas.

41

Iš tiesų, pirma, toks pradinių minėtos sutarties sąlygų atkūrimas vartotojui gali sukelti neigiamų pasekmių, tiesiogiai kylančių dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo. Nagrinėjamu atveju Lenkijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose nurodė, kad, atkūrus palūkanų normai taikomą indeksą, kuris buvo numatytas pradinėje sutartyje, paskolos gavėjas turėtų padengti skirtumą, susidariusį dėl antrajame priede ir pradinėje sutartyje nustatytų skirtingų indeksų taikymo, už laikotarpį po šio priedo pasirašymo. Be to, kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamos hipoteka užtikrintos paskolos sutarties šalys antrajame priede susitarė paskolos gavėjo naudai pakeisti šios paskolos terminą (konkrečiai – pratęsti grąžinimo terminą), pradinėje sutartyje nustatyto termino atkūrimas taip pat galėtų pakenkti vartotojui.

42

Antra, kyla rizika, kad verslininkai nebus atgrasomi nuo nesąžiningų sąlygų naudojimo, jeigu pradinės sutarties sąlygos, kurias šalys siekė pakeisti pasirašydamos nesąžiningomis pripažintų sąlygų turintį priedą, galės būti atkurtos vietoj priede esančių nesąžiningų sąlygų. Konkrečiai kalbant, jei verslininkas dėl tokio pradinių sąlygų atkūrimo gauna naudos, gali būti iš dalies neutralizuotas atgrasomasis poveikis, kuris siejamas, be kita ko, su aplinkybe, kad vartotojui sugrąžinama tai, ką verslininkas jo nenaudai nepagrįstai įgijo pagal nesąžiningą sąlygą.

43

Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi patikrinti, kokia buvo sutarties šalių valia, kai jos, pasirašydamos priedą, pakeitė sutarties turinį.

44

Galiausiai reikia priminti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi siekiama formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp jos šalių teisių ir pareigų, pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Soledil, C‑320/24, EU:C:2025:993, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Taigi nacionalinis teismas turi įsitikinti, kad pradinių sąlygų, pakeistų negaliojančiu dėl nesąžiningų sąlygų pripažintu priedu, atkūrimas leis pasiekti tokią realią pusiausvyrą, užtikrinančią veiksmingą vartotojo apsaugą, nepakenkiant Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalimi siekiamo atgrasymo tikslo įgyvendinimui.

46

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat veiksmingumo ir proporcingumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią verslininko ir vartotojo pasirašyto hipoteka užtikrintos paskolos sutarties priedo pripažinimas negaliojančiu dėl nesąžiningų sąlygų lemia tos sutarties pradinių sąlygų, kurias šiuo priedu siekta pakeisti tomis nesąžiningomis sąlygomis, atkūrimą, jeigu tinkamai atsižvelgiama į dėl šių pradinių sąlygų atkūrimo vartotojui kylančias neigiamas pasekmes ir verslininko gaunamą naudą, kad būtų užtikrinta, kad minėtų pradinių sąlygų atkūrimas leis pasiekti sutarties šalių teisių ir pareigų realią pusiausvyrą, taigi ir veiksmingą vartotojo apsaugą, nesudarant kliūčių šia direktyva siekiamo atgrasymo tikslo įgyvendinimui.

47

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat veiksmingumo ir proporcingumo principai

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią verslininko ir vartotojo pasirašyto hipoteka užtikrintos paskolos sutarties priedo pripažinimas negaliojančiu dėl nesąžiningų sąlygų lemia tos sutarties pradinių sąlygų, kurias šiuo priedu siekta pakeisti tomis nesąžiningomis sąlygomis, atkūrimą, jeigu tinkamai atsižvelgiama į dėl šių pradinių sąlygų atkūrimo vartotojui kylančias neigiamas pasekmes ir verslininko gaunamą naudą, kad būtų užtikrinta, kad minėtų pradinių sąlygų atkūrimas leis pasiekti sutarties šalių teisių ir pareigų realią pusiausvyrą, taigi ir veiksmingą vartotojo apsaugą, nesudarant kliūčių šia direktyva siekiamo atgrasymo tikslo įgyvendinimui.