TEISINGUMO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. balandžio 23 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė apsauga – Darbuotojai migrantai – Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 – Nedarbo draudimo išmokos – Apskaičiavimas – 62 straipsnio 1 ir 2 dalys – Paskiausias darbas pagal darbo sutartį arba paskiausias savarankiškas darbas, atliktas pagal valstybės narės teisės aktus – 62 straipsnio 3 dalis – Nedarbo draudimo išmokų gavėjo gyvenamoji vieta, esanti kitoje valstybėje narėje nei „kompetentinga valstybė narė“ – Apskaičiavimo taisyklė, pagal kurią įskaitomas ne „tik“ atitinkamo asmens darbo užmokestis ar profesinės pajamos, gautos už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą – Nacionalinės teisės aktas, numatantis kitokią apskaičiavimo taisyklę asmenims, kurie paskiausią darbą dirbo kitoje valstybėje narėje“

Byloje C-116/25

dėl Administrativen sad – Blagoevgrad (Blagojevgrado administracinis teismas, Bulgarija) 2025 m. vasario 3 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. vasario 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ts. E. S.

prieš

Direktor na Teritorialno podelenie na Natsionalnia osiguritelen institut – Blagoevgrad

TEISINGUMO TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė I. Ziemele, šeštosios kolegijos teisėjo pareigas einantis pirmosios kolegijos pirmininkas F. Biltgen (pranešėjas) ir teisėjas A. Kumin,

generalinė advokatė T. Ćapeta,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–	Ts. E. S., atstovaujamos advokati D. Grozdanova ir K. Spiriev,

–	Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova ir T. Tsingileva,

–	Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir G. Koleva,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 5 t., p. 72), iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 (OL L 284, 2009, p. 43) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 62 straipsnio 1 ir 2 dalių išaiškinimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Bulgarijos pilietės Ts. E. S. ir Direktor na Teritorialno podelenie na Natsionalnia osiguritelen institut – Blagoevgrad (Blagojevgrado nacionalinio socialinės apsaugos instituto teritorinio skyriaus direktorius, Bulgarija) ginčą dėl nedarbo draudimo išmokų, kurias pastarasis jai paskyrė taikydamas į Bulgarijos teisę įtrauktą naują nedarbo draudimo išmokų, į kurias teisė buvo įgyta pagal kitos valstybės narės teisės aktus, apskaičiavimo taisyklę.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Reglamento Nr. 883/2004 1, 4 ir 45 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(1)	nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės priklauso laisvo asmenų judėjimo sričiai ir turėtų padėti kelti jų gyvenimo lygį bei užimtumo sąlygas.

<…>

(4)	Būtina atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą.

<…>

(45)

Kadangi valstybės narės negali pasiekti siūlomų veiksmų tikslo, būtent numatyti koordinavimo priemones, garantuojančias, kad būtų veiksmingai naudojamasi teise į laisvą asmenų judėjimą, ir todėl šis tikslas dėl minėtų veiksmų apimties ir poveikio gali būti geriau pasiektas Bendrijos lygiu, Bendrija gali numatyti priemones, vadovaudamasi subsidiarumo principu, apibrėžtu Sutarties 5 straipsnyje. <…>“

Šio reglamento 1 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:

„<…>

j)	„gyvenamoji vieta“ – vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena;

<…>“

Šio reglamento 62 straipsnyje „Išmokų apskaičiavimas“ numatyta:

„1. Valstybės narės, pagal kurios teisės aktus išmokos apskaičiuojamos remiantis ankstesnio darbo užmokesčio arba profesinės veiklos pajamų dydžiu, kompetentinga įstaiga įskaito tik tą darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kurias atitinkamas asmuo pagal minėtus teisės aktus gavo už savo paskutinį darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą.

2. 1 dalies nuostatos taip pat taikomos, jeigu kompetentingos įstaigos įgyvendinamuose teisės aktuose numatytas konkretus įskaitytinas darbo užmokesčio nustatymo laikotarpis, kuriuo remiantis apskaičiuojamos išmokos, ir jeigu visą šį laikotarpį arba jo dalį atitinkamam asmeniui buvo taikomi kitos valstybės narės teisės aktai.

3. Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų, tiek, kiek tai susiję su bedarbiai[s], kuriems taikomos 65 straipsnio 5 dalies a punkto nuostatos, gyvenamosios vietos įstaiga įskaito darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kuriuos atitinkamas asmuo gavo toje valstybėje narėje, kurios teisės aktai jam buvo taikomi dirbant paskutinį darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą, remdamasi įgyvendinimo reglamentu.“

Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio „Bedarbiai, kurie gyveno valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė“ nustatyta:

„<…>

2. Visiškas bedarbis, kuris, dirbdamas paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, gyveno valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė, ir kuris ir toliau gyvena toje valstybėje narėje arba grįžta į ją, turi būti gyvenamosios valstybės narės įdarbinimo tarnybų žinioje. Nepažeidžiant 64 straipsnio nuostatų, visiškas bedarbis papildomai gali būti valstybės narės, kurioje jis dirbo paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, įdarbinimo tarnybų žinioje.

Bedarbis, išskyrus pasienio darbuotoją, kuris negrįžta į savo gyvenamąją valstybę narę, turi būti valstybės narės, kurios teisės aktai jam buvo taikomi paskutiniuoju metu, įdarbinimo tarnybų žinioje.

3. 2 dalies pirmame sakinyje nurodytas bedarbis turi įsiregistruoti valstybės narės, kurioje jis gyvena, kompetentingose įdarbinimo tarnybose kaip darbo ieškantis asmuo, jam turi būti taikoma ten galiojanti kontrolės tvarka ir jis turi vykdyti pagal tos valstybės narės teisės aktus nustatytas sąlygas. Jeigu jis nusprendžia įsiregistruoti ir kaip darbo ieškantis asmuo toje valstybėje narėje, kurioje dirbo paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, jis privalo vykdyti toje valstybėje nustatytas prievoles.

4. 2 dalies antro sakinio ir 3 dalies antro sakinio bei gyvenamosios valstybės narės ir valstybės narės, kurioje bedarbis dirbo paskiausią darbą, įstaigų ir tarnybų informacijos mainų, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos priemonių įgyvendinimas numatomas įgyvendinimo reglamente.

a)	2 dalies pirmame ir antrame sakiniuose nurodytas bedarbis išmokas gauna pagal gyvenamosios valstybės narės teisės aktus, tartum tie teisės aktai būtų jam galioję paskiausio darbo pagal darbo sutartį arba paskiausio savarankiško darbo metu. Šias išmokas moka gyvenamosios vietos įstaiga.

<…>“

Bulgarijos teisė

Nuo 2024 m. rugpjūčio 13 d. galiojančios redakcijos Kodeks za sotsialno osiguryavane (Socialinio draudimo kodeksas) (DV, Nr. 110, 1999 m. gruodžio 17 d.) su pakeitimais (DV, Nr. 67, 2024 m. rugpjūčio 9 d.) (toliau – KSO) 54a straipsnyje „Teisė į nedarbo draudimo išmokas“ nustatyta:

„Teisę į nedarbo draudimo išmokas turi asmenys, už kuriuos socialinio draudimo įmokos buvo mokamos arba turėjo būti mokamos Draudimo nuo nedarbo fondui mažiausiai 12 mėnesių per 18 mėnesių laikotarpį, ėjusį iki draudimo galiojimo pabaigos, ir kurie:

1)	buvo įregistruoti kaip bedarbiai užimtumo tarnyboje;

2)	neįgijo teisės į pensiją Bulgarijoje arba teisės į senatvės pensiją kitoje valstybėje, arba negauna sumažintos pensijos pagal 68a straipsnį ar profesinės pensijos pagal 168 straipsnį;

3)	nevykdo jokios profesinės veiklos, kuriai taikomas privalomasis draudimas pagal šį kodeksą arba kitos valstybės teisės aktus, išskyrus asmenis, nurodytus Kodeks na truda [(Darbo kodeksas), DV, Nr. 26, 1986 m. balandžio 1 d. ir DV Nr. 27, 1986 m. balandžio 4 d.)] 114a straipsnio 1 dalyje.“

SDK 54b straipsnio „Nedarbo draudimo išmokos dydis“ 1, 5 ir 8 dalyse nustatyta:

„1. Nedarbo dienos draudimo išmoka sudaro 60 % vidutinio dienos darbo užmokesčio arba vidutinių draudžiamųjų dienos pajamų, nuo kurių įmokos Draudimo nuo nedarbo fondui buvo mokamos arba turėjo būti mokamos paskutinius 24 kalendorinius mėnesius iki draudimo galiojimo pabaigos mėnesio, ir negali būti mažesnė už minimalų ar didesnė už maksimalų dienos nedarbo draudimo išmokos dydį.

<…>

5. Mėnesinis nedarbo draudimo išmokos dydis apskaičiuojamas padauginus pagal 1 dalį nustatytą dienos sumą iš to mėnesio, kuriam ji taikoma, darbo dienų skaičiaus.

<…>

8. Jei 1 dalyje nustatytas laikotarpis, kuriuo remiantis apskaičiuojamas vidutinis dienos darbo užmokestis ar vidutinės dienos draudžiamosios pajamos, arba draudimo galiojimo pabaigos mėnuo apima draudimo laikotarpius, įgytus pagal teisę valstybės, kuriai taikomi Sąjungos reglamentai dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, nustatant nedarbo draudimo išmokų dydį atsižvelgiama į:

1)	paskutinėje darbo vietoje gautas asmens pajamas;

2)	visas Bulgarijoje gautas pajamas, įskaitant <…> pajamas, gautas kitose valstybėse, kurioms taikomi Sąjungos reglamentai dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, per paskutinius 24 kalendorinius mėnesius iki draudimo galiojimo pabaigos mėnesio.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

9	Pareiškėja pagrindinėje byloje Ts. E. S. yra Bulgarijos pilietė, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta ir interesų centras yra Bulgarijoje.

Iki 2024 m. gegužės mėn. pabaigos ji dirbo pagal darbo sutartį Bulgarijoje. 2024 m. birželio mėn. ji laikinai persikėlė į Ispaniją ir ten laikotarpiu nuo 2024 m. birželio 7 d. iki 2024 m. liepos 13 d., t. y. iš viso 28 dienas, dirbo pagal su Ispanijos darbdaviu sudarytą sezoninio darbo sutartį ir gavo 2590,80 EUR darbo užmokestį.

11	2024 m. liepos 14 d. ji tapo visiška bedarbė ir, pasibaigus darbo Ispanijoje laikotarpiui, grįžo į Bulgariją, kur 2024 m. rugpjūčio 2 d. kompetentingoms Bulgarijos įstaigoms pateikė prašymą skirti nedarbo draudimo išmoką.

2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Teritorialno podelenie na Natsionalnia osiguritelen institut – Blagoevgrad (Blagojevgrado nacionalinio socialinės apsaugos instituto teritorinis skyrius, Bulgarija) patenkino šį prašymą ir suteikė pareiškėjai pagrindinėje byloje teisę į 29,71 Bulgarijos levų (BGN) dydžio (apie 15 EUR) per dieną nedarbo draudimo išmoką laikotarpiui nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2025 m. liepos 22 d.

Šis dydis buvo nustatytas remiantis visomis pajamomis, nuo kurių mokamos įmokos, kurias pareiškėja pagrindinėje byloje gavo per paskutinius 24 kalendorinius mėnesius iki mėnesio, kada ji nustojo mokėti įmokas, t. y. už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 1 d. iki 2024 m. liepos 13 d., iš viso 25154,03 BGN (maždaug 12860 eurų), įskaitant darbo užmokesčius, gautus per darbo ir įmokų mokėjimo laikotarpį paskiausioje darbo vietoje Ispanijoje, ir visas kitas pajamas, nuo kurių mokamos įmokos, gautas ankstesniais darbo ir įmokų mokėjimo laikotarpiais per paskutinius 24 kalendorinius mėnesius Bulgarijoje.

Atsižvelgdamas į tai, kad per paskutinius 24 kalendorinius mėnesius iki mėnesio, kurį ji nustojo mokėti įmokas, pareiškėja pagrindinėje byloje dirbo ir mokėjo įmokas tiek pagal Bulgarijos, tiek pagal kitos valstybės narės teisės aktus, Teritorialno podelenie na Natsionalnia osiguritelen institut – Blagoevgrad (Blagojevgrado nacionalinio socialinės apsaugos instituto teritorinis skyrius) taikė SDK 54b straipsnio 8 dalį. Šia nuostata, įsigaliojusia 2024 m. rugpjūčio 13 d., nukrypstama nuo SDK 54b straipsnio 1 dalyje numatyto nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimo metodo, taikomo asmenims, kurie minėtu 24 mėnesių laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį arba savarankiškai tik Bulgarijoje.

Kai Blagojevgrado nacionalinio socialinės apsaugos instituto teritorinio skyriaus direktorius 2024 m. spalio 16 d. sprendimu atmetė administracinį skundą dėl šio sprendimo 12 punkte nurodyto sprendimo, pareiškėja pagrindinėje byloje padavė skundą Administrativen sad – Blagoevgrad (Blagojevgrado administracinis teismas, Bulgarija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; jame ji teigia, kad Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta „įskait[yti]“ darbo užmokestį, atitinkamo asmens gautą valstybėje narėje, kurios teisės aktai jam buvo taikomi dirbant paskiausią darbą pagal darbo sutartį, jai netaikytina. Kita vertus, ji teigia, kad jos situacijai taikomos šio reglamento 62 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriose nustatyta, kad apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokų dydį turi būti „įskaito[mas] tik“ tas darbo užmokestis arba profesinės veiklos pajamos, kurias atitinkamas asmuo pagal minėtus teisės aktus gavo už savo paskiausią darbą.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iki KSO 54b straipsnio 8 dalyje įtvirtintos naujos nuostatos, susijusios su nedarbo draudimo išmokų, į kurias teisė buvo įgyta pagal kitos valstybės narės teisės aktus, dydžio apskaičiavimu, įsigaliojimo Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 1 ir 2 dalys nacionalinėje jurisprudencijoje buvo nuosekliai aiškinamos taip, kad nedarbo draudimo išmokos dydžio apskaičiavimas turi būti grindžiamas tik darbo užmokesčiu arba pajamomis, gautomis už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą. Vis dėlto nuo tada, kai buvo priimta ši nauja nuostata, kai kurie nacionaliniai teismai atsisakė vadovautis ankstesne jurisprudencija ir nusprendė, kad Reglamentu Nr. 883/2004 siekiama tik koordinuoti socialinės apsaugos sistemas, nenustatant bendros socialinės apsaugos sistemos, todėl valstybės narės išlieka kompetentingos nustatyti teisės į socialinės apsaugos išmokas įgijimo sąlygas. Tad šie teismai dabar laikosi nuomonės, kad pagal šio reglamento 62 straipsnio 1 ir 2 dalis nereikalaujama, kad valstybės narės nustatytų nedarbo draudimo išmokos dydį, įskaitydamos tik darbo užmokestį ar pajamas, gautas už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą, nesvarbu, pagal kurios valstybės narės teisės aktus šis darbas buvo atliktas.

17	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl KSO 54b straipsnio 8 dalies atitikties Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Viena vertus, 2020 m. sausio 23 d. Sprendimo Bundesagentur für Arbeit (C-29/19, EU:C:2020:36) 32–37 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šią Reglamento Nr. 883/2004 nuostatą, siejamą su laisvo darbuotojų judėjimo teise, apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokas reikalaujama įskaityti tik darbo užmokestį, gautą už paskiausią darbą pagal darbo sutartį, atliktą darbuotojo, kuriam buvo taikomi daugiau nei vienos valstybės narės teisės aktai.

Kita vertus, KSO 54b straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimo taisyklė, kuria nukrypstama nuo KSO 54b straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės, kai įskaitytino laikotarpio dalis ar jis visas buvo įgytas pagal kitos valstybės narės teisės aktus, gali būti nesuderinama su Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

Šiomis aplinkybėmis Administrativen sad – Blagoevgrad (Blagojevgrado administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar [Reglamento Nr. 883/2004] 62 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokų dydį nedraudžiama atsižvelgti ne tik į paskiausio darbo pagal darbo sutartį užmokestį, jei kompetentingos įstaigos taikomuose valstybės narės teisės aktuose numatytas įskaitytinas laikotarpis išmokų apskaičiavimo pagrindui (bazei) nustatyti ir paskutinis atitinkamo asmens darbo pagal sutartį laikotarpis yra trumpesnis už šį <…> įskaitytiną laikotarpį, tačiau visi darbo laikotarpiai ar jų dalis yra įgyti pagal kitos valstybės narės teisę?

Ar [Reglamento Nr. 883/2004] 62 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad joms neprieštarauja valstybės narės teisės nuostatos, kuriose numatyta skirtinga nedarbo draudimo išmokų dydžio apskaičiavimo tvarka atsižvelgiant į tai, ar visi pagal atitinkamą teisę reikalaujami darbo laikotarpiai yra įgyti pagal šią teisę, ar visi jie arba jų dalis yra įgyti pagal kitos valstybės narės teisę?“

Dėl prejudicinių klausimų

Pirminės pastabos

21	Abiem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 1 ir 2 dalis.

22	Reikia pažymėti, kad iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje įtvirtinta nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimo taisyklė, taikoma asmens, kuris paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbo pagal valstybės narės kompetentingos įstaigos taikomus teisės aktus, atvejui.

Dėl nedarbo draudimo išmokų, kurias šis asmuo turi teisę gauti iš minėtos valstybės narės kompetentingos įstaigos, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad valstybės narės, pagal kurios teisės aktus išmokos apskaičiuojamos remiantis ankstesnio darbo užmokesčio arba profesinės veiklos pajamų dydžiu, kompetentinga įstaiga įskaito „tik tą darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kurias atitinkamas asmuo <…> gavo už savo paskutinį darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą“ – ši apskaičiavimo taisyklė taip pat taikoma tuo atveju, jei taikomuose teisės aktuose numatytas įskaitytinas laikotarpis.

Vis dėlto, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 5 dalies a punkte nurodytais visiškais bedarbiais, kurie, dirbdami paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankiškai, gyveno kitoje valstybėje narėje nei kompetentinga valstybė narė ir toliau joje gyvena arba grįžta į ją, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 2 dalies pirmą ir antrą sakinius, reikia pažymėti, kad minėto reglamento 62 straipsnio 3 dalyje numatyta nuo šio 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų apskaičiavimo taisyklių nukrypti leidžianti nuostata.

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, pirma, kad pareiškėja pagrindinėje byloje paskiausią darbą pagal darbo sutartį dirbo pagal kitą teisę nei ta, pagal kurią ji gauna nedarbo draudimo išmokas. Iš tiesų paskiausiai ji dirbo pagal darbo sutartį Ispanijoje pagal šios valstybės narės teisės aktus, o teisė į nedarbo draudimo išmokas jai buvo pripažinta Bulgarijoje pagal pastarosios valstybės narės teisės aktus.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje nuolatinė gyvenamoji vieta ir interesų centras yra Bulgarijoje. Jokia Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje esanti informacija neleidžia manyti, kad pareiškėja pagrindinėje byloje laikotarpiu, atitinkančiu paskiausią darbą pagal darbo sutartį, arba jam pasibaigus iš Bulgarijos persikėlė gyventi į Ispaniją.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, su sąlyga, jog tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad dirbdama paskiausią darbą pagal darbo sutartį Ispanijoje pareiškėja pagrindinėje byloje turėjo gyvenamąją vietą Bulgarijoje ir toliau gyveno šios valstybės narės teritorijoje pasibaigus šiam darbui pagal darbo sutartį, t. y. kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje ji dirbo paskiausią darbą, todėl jos atvejui gali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apskaičiavimo taisyklė.

Nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas gali manyti esant reikalinga atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nebuvo nurodęs savo klausime (1986 m. kovo 20 d. Sprendimo Tissier, 35/85, EU:C:1986:143, 9 punktas ir 2025 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Staatssecretaris Jeugd, Preventie en Sport (Elektroninės cigaretės), C‑665/24, EU:C:2025:960, 37 punktas).

29	Taigi reikia konstatuoti, kad savo dviem klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 3 dalį.

Dėl pirmojo klausimo

Šiuo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 3 dalis, siejama su šio reglamento 65 straipsnio 2 dalies pirmu ir antru sakiniais ir 5 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas valstybės narės, kuri yra gyvenamosios vietos valstybė narė, teisės aktas, pagal kurį mokėtinų nedarbo draudimo išmokų dydis asmeniui, įgijusiam šios valstybės narės teisės aktuose numatyto įskaitytino laikotarpio dalį arba jį visą, apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokas, į kurias jis įgijo teisę pagal kitos valstybės narės, t. y. valstybės narės, kurioje buvo jo paskiausia darbo vieta, teisės aktus, nėra nustatomas įskaitant „tik“ darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kurias šis asmuo gavo už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą, kurį jis dirbo pagal šios kitos valstybės narės teisės aktus.

Remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus (1982 m. spalio 6 d. Sprendimo Cilfit, 283/81, EU:C:1982:335, 20 punktas ir 2025 m. gruodžio 11 d. Sprendimo GKV-Spitzenverband, C‑743/23, EU:C:2025:954, 41 punktas).

Pirma, Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apskaičiuodama nedarbo draudimo išmokas gyvenamosios vietos įstaiga „įskaito darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kuriuos atitinkamas asmuo gavo toje valstybėje narėje, kurios teisės aktai jam buvo taikomi dirbant paskutinį darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą“.

Antra, šio reglamento 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad, kaip priminta šio sprendimo 23 punkte, atlikdama šį apskaičiavimą paskiausios darbo vietos valstybės narės kompetentinga įstaiga įskaito „tik tą darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kurias atitinkamas asmuo <…> gavo už savo paskutinį darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą“ – ši apskaičiavimo taisyklė taikoma ir tuo atveju, jei kompetentingos įstaigos taikomuose teisės aktuose numatytas įskaitytinas laikotarpis.

Taigi, nors minėto reglamento 62 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad paskiausios darbo vietos valstybės narės kompetentinga įstaiga įskaitytų tik atitinkamo asmens už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba savarankišką darbą gautą darbo užmokestį ar profesines pajamas, tokio reikalavimo nebuvimas šio 62 straipsnio 3 dalyje reiškia, kad gyvenamosios vietos įstaiga privalo įskaityti to paties reglamento 65 straipsnio 5 dalies a punkte nurodyto bedarbio už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą gautą darbo užmokestį ar profesinės veiklos pajamas, tačiau ji neprivalo įskaityti „tik“ šį darbo užmokestį ar pajamas.

Trečia, kaip matyti iš Reglamento Nr. 883/2004 4 konstatuojamosios dalies, juo atsižvelgiama į nacionalinės socialinės apsaugos teisės aktų ypatumus ir siekiama sukurti koordinavimo sistemą. Remiantis šiuo tikslu, šio reglamento 62 straipsnio 3 dalies nereikalaujama aiškinti taip, kad apskaičiuojant gyvenamosios vietos valstybės narės išmokas reikia įskaityti tik atitinkamo asmens už paskiausią darbą pagal darbo sutartį ar paskiausią savarankišką darbą gautą darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, neatsižvelgiant į šio sprendimo 32–34 punktuose išdėstytą šios nuostatos formuluotę ir kontekstą.

Bet kuriuo atveju, Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 5 dalies a punkte nurodytas bedarbis negali savo gyvenamosios vietos valstybės įstaigose remtis šio reglamento 62 straipsnio 1 ir 2 dalių aiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikė 2020 m. sausio 23 d. Sprendime Bundesagentur für Arbeit (C‑29/19, EU:C:2020:36) ir į kurį daro nuorodą nacionalinis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą. Iš tiesų byla, kurioje priimtas tas sprendimas, buvo susijusi su darbuotoju, patenkančiu į šio reglamento taikymo sritį, kuris gyveno valstybėje narėje, kur vykdė savo paskiausią profesinę veiklą ir pagal kurios teisės aktus gavo nedarbo draudimo išmoką. Tokiai situacijai taikoma minėto reglamento 62 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta apskaičiavimo taisyklė, vadinasi, ji skiriasi nuo pareiškėjos pagrindinėje byloje situacijos.

Taigi atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 3 dalis, siejama su šio reglamento 65 straipsnio 2 dalies pirmu ir antru sakiniais ir 5 dalies a punktu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamas valstybės narės, kuri yra gyvenamosios vietos valstybė narė, teisės aktas, pagal kurį mokėtinų nedarbo draudimo išmokų dydis asmeniui, įgijusiam šios valstybės narės teisės aktuose numatyto įskaitytino laikotarpio dalį arba jį visą, apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokas, į kurias jis įgijo teisę pagal kitos valstybės narės, t. y. valstybės narės, kurioje buvo paskiausia jo darbo vieta, teisės aktus, nėra nustatomas įskaitant „tik“ darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kurias šis asmuo gavo už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą, dirbtą pagal šios kitos valstybės narės teisės aktus.

Dėl antrojo klausimo

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas nacionalinės teisės aktas, pagal kurį apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokas taikomos skirtingos taisyklės, priklausomai nuo to, ar bedarbiai visą įskaitytiną laikotarpį įgijo pagal nacionalinės teisės aktus, ar jie šio įskaitytino laikotarpio dalį arba jį visą įgijo pagal kitos valstybės narės teisės aktus.

Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad KSO 54b straipsnio 8 dalyje numatyta, pirma, kad įskaitytinas laikotarpis apima tiek darbo pagal darbo sutartį ir įmokų mokėjimo laikotarpius, įgytus pagal nacionalinės teisės aktus, tiek atitinkamus laikotarpius, įgytus pagal kitos valstybės narės teisės aktus, ir, antra, kai įskaitytinas laikotarpis apima darbo pagal darbo sutartį ir įmokų mokėjimo laikotarpius, įgytus pagal kitos valstybės narės teisės aktus, apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokų dydį įskaitomos paskiausiame darbe gautos pajamos ir pajamos, gautos pagal Bulgarijos ir bet kurios kitos valstybės narės teisės aktus per paskutinius 24 kalendorinius mėnesius iki mėnesio, kurį pasibaigia draudimo galiojimas.

Taigi, pagal nacionalinės teisės nuostatoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, įtvirtintas specialiąsias taisykles, kiek tai susiję su asmenimis, pasinaudojusiais teise į laisvą judėjimą ir kurių situacija patenka į Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, įskaitomi tiek pagal nacionalinę teisę įgyti darbo laikotarpiai, tiek pagal kitos valstybės narės teisę įgyti atitinkami laikotarpiai, laikantis šio reglamento 1 ir 45 konstatuojamosiose dalyse nurodyto tikslo užtikrinti veiksmingą asmenų laisvo judėjimo teisės įgyvendinimą. Be to, laikantis 62 straipsnio 3 dalies, jos užtikrina, kad būtų įskaitytas darbo užmokestis arba profesinės veiklos pajamos, gautos už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą, dirbtą pagal kitos valstybės narės teisę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 883/2004 62 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamas valstybės narės teisės aktas, pagal kurį apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokas taikomos skirtingos taisyklės, priklausomai nuo to, ar bedarbiai visą įskaitytiną laikotarpį įgijo pagal šios valstybės teisės aktus, ar jie šio įskaitytino laikotarpio dalį arba jį visą įgijo pagal kitos valstybės narės teisės aktus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009, 62 straipsnio 3 dalis, siejama su iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 883/2004 65 straipsnio 2 dalies pirmu ir antru sakiniais ir 5 dalies a punktu,

turi būti aiškinama taip:

pagal ją nedraudžiamas valstybės narės, kuri yra nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė narė, teisės aktas, pagal kurį mokėtinų nedarbo draudimo išmokų dydis asmeniui, įgijusiam šios valstybės narės teisės aktuose numatyto įskaitytino laikotarpio dalį arba jį visą, apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokas, į kurias jis įgijo teisę pagal kitos valstybės narės, t. y. valstybės narės, kurioje buvo jo paskiausia darbo vieta, teisės aktus, nėra apskaičiuojamas įskaitant „tik“ darbo užmokestį arba profesinės veiklos pajamas, kurias šis asmuo gavo už paskiausią darbą pagal darbo sutartį arba paskiausią savarankišką darbą, kurį dirbo pagal tos kitos valstybės narės teisės aktus.

Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 988/2009, 62 straipsnis

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį nedraudžiamas valstybės narės teisės aktas, pagal kurį apskaičiuojant nedarbo draudimo išmokas taikomos skirtingos taisyklės, priklausomai nuo to, ar bedarbiai visą įskaitytiną laikotarpį įgijo pagal šios valstybės teisės aktus, ar įskaitytino laikotarpio dalį arba jį visą įgijo pagal kitos valstybės narės teisės aktus.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: bulgarų.