Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. liepos 16 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje – Direktyva (ES) 2015/2366 – 4 straipsnio 3 punktas – Mokėjimo paslaugos sąvoka – 4 straipsnio 24 punktas – Kredito pervedimo sąvoka – Įstaigos tarpininkės veikla pagal trišalę sutartį, t. y. kliento lėšų laikymas šios įstaigos tarpininkės banko sąskaitoje ir jų pervedimas rangovui, gavus kliento leidimą – Operacijos kvalifikavimas – Mokėjimo paslaugos nebuvimas “
Byloje C‑51/25
dėl College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominis teismas, Nyderlandai) 2025 m. sausio 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. sausio 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Betaal Garant Nederland CV
prieš
De Nederlandsche Bank NV,
dalyvaujant
Vereniging Eigen Huis,
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, pirmosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas T. von Danwitz, teisėjai A. Kumin, S. Gervasoni et M. Bošnjak (pranešėjas),
generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,
posėdžio sekretorė A. Lamote, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2025 m. gruodžio 3 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– De Nederlandsche Bank NV, atstovaujamos advocaten G. Dictus ir A. Muhammad,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos J. Langer ir C. S. Schillemans,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Očková, M. Smolek ir J. Vláčil,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamo procuratore dello Stato E. Cicatelli ir avvocato dello Stato G. Iappelli,
– Norvegijos vyriausybės, atstovaujamos J. Høvik, E. Rikheim ir P. A. Tønnessen,
– Europos Komisijos, atstovaujamos G. Goddin ir P. Vanden Heede,
susipažinęs su 2026 m. vasario 26 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015, p. 35), 4 straipsnio 3 punkto, siejamo su Direktyvos 2015/2366 I priedo 3 punkto c papunkčiu, išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Betaal Garant Nederland CV (toliau – Betaal Garant), pagal Nyderlandų teisę įsteigtos komanditinės ūkinės bendrijos, teikiančios darbų atlikimo ir užtikrinimo garantijas privatiems asmenims vykdant nekilnojamojo turto plėtros projektus, ir De Nederlandsche Bank NV, Nyderlandų centrinio banko (toliau – DNB), ginčą dėl bendrovei Betaal Garant už nacionalinės teisės aktų, kuriais į nacionalinę teisę perkelta Direktyva 2015/2366, pažeidimą, konkrečiai – dėl mokėjimo paslaugų teikimo veiklos vykdymo be leidimo, pateikto nurodymo ir jai skirtos periodinės baudos.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2015/2366 6 ir 24 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„(6) siekiant panaikinti reglamentavimo spragas reikėtų nustatyti naujas taisykles, o kartu numatyti daugiau teisinio aiškumo ir užtikrinti nuoseklų teisės aktų sistemos taikymą visoje [Europos] Sąjungoje. Esamiems ir naujiems rinkos dalyviams reikėtų garantuoti lygiavertes veiklos sąlygas ir taip sudaryti sąlygas naujoms mokėjimo priemonėms patekti į didesnę rinką ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą naudojantis tomis mokėjimo paslaugomis visoje Sąjungoje. Dėl to turėtų padidėti veiksmingumas visoje mokėjimo sistemoje ir išaugti mokėjimo paslaugų pasirinkimas ir skaidrumas, taip pat kartu padidėti vartotojų pasitikėjimas suderinta mokėjimų rinka;
<...>
(24) būtina nurodyti tokių kategorijų mokėjimo paslaugų teikėjus, kurie gali teisėtai teikti mokėjimo paslaugas visoje Sąjungoje, t. y. kredito įstaigas, kurios iš vartotojų priima indėlius, kurie gali būti naudojami mokėjimo operacijoms finansuoti, ir kurioms toliau turėtų būti taikomi prudenciniai reikalavimai, nustatyti [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338)], elektroninių pinigų įstaigas, kurios leidžia elektroninius pinigus mokėjimo operacijoms finansuoti ir kurioms toliau turėtų būti taikomi prudenciniai reikalavimai, nustatyti [2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančioje Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančioje Direktyvą 2000/46/EB (OL L 267, 2009, p. 7)], mokėjimo įstaigas ir pašto žiro [pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro)] įstaigas, kurioms tokia teisė suteikta pagal nacionalinę teisę. Ta teisinė sistema turėtų būti taikoma tik paslaugų teikėjams, kuriems mokėjimo paslaugų teikimas yra nuolatinis užsiėmimas arba verslo veikla pagal šią direktyvą[.]“
4 Šios direktyvos 1 straipsnio „Dalykas“ 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės, pagal kurias valstybės narės nustato šias mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijas:
a) kredito įstaigos, kaip apibrėžta [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)] 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte <...>
b) elektroninių pinigų įstaigos, kaip apibrėžta Direktyvos [2009/110] 2 straipsnio 1 punkte <...>
c) pašto žiro [pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro)] įstaigos <...>
d) mokėjimo įstaigos;
<...>“
5 Direktyvos 2015/2366 4 straipsnis „Apibrėžtys“ suformuluotas taip:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
<...>
3. mokėjimo paslauga – viena ar daugiau I priede nurodytų rūšių verslo veikla;
4. mokėjimo įstaiga – juridinis asmuo, kuriam pagal 11 straipsnį buvo išduotas leidimas teikti ir vykdyti mokėjimo paslaugas visoje Sąjungoje;
5. mokėjimo operacija – mokėtojo ar jo vardu arba gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimo, pervedimo arba išėmimo veiksmas, nesvarbu, kokie yra mokėtojo ir gavėjo vienas kitam prisiimti įsipareigojimai, susiję su operacija;
<...>
8. mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą;
9. gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas, gavėjas;
<...>
11. mokėjimo paslaugų teikėjas – 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstaiga arba pagal 32 ar 33 straipsnį išimtimi besinaudojantis fizinis ar juridinis asmuo;
<...>
13) mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją;
<...>
20) vartotojas – fizinis asmuo, kuris pagal mokėjimo paslaugų sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas su prekyba, verslu ar profesija nesusijusių tikslų;
<...>
22. pinigų perlaida – mokėjimo paslauga, kai lėšos gaunamos iš mokėtojo neatidarant mokėjimo sąskaitų mokėtojo arba gavėjo vardu vien tam, kad atitinkama suma būtų pervesta gavėjui ar kitam gavėjo vardu veikiančiam mokėjimo paslaugų teikėjui, ir (arba) kai tokios lėšos gaunamos gavėjo vardu ir jam pateikiamos;
<...>
24. kredito pervedimas – mokėjimo paslauga, kai mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio įstaigoje yra mokėtojo mokėjimo sąskaita, vadovaudamasis mokėtojo nurodymu, mokėjimo operacijos ar kelių mokėjimo operacijų lėšas iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos perveda į gavėjo mokėjimo sąskaitą;
<...>“
6 Šios direktyvos I priedas suformuluotas taip:
„Mokėjimo paslaugos
(kaip nurodyta 4 straipsnio 3 punkte)
<...>
3. Mokėjimo operacijų vykdymas, įskaitant lėšų mokėjimo sąskaitoje[,] atidarytoje vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, pervedimą:
a) tiesioginio debeto operacijų vykdymas, įskaitant vienkartin[es] tiesioginio debeto operacijas,
b) mokėjimo operacijų vykdymas naudojantis mokėjimo kortele arba panašiu įrenginiu,
c) kredito pervedimų vykdymas, įskaitant periodinio mokėjimo nurodymus.
<...>
6. Pinigų perlaidos.
<...>“
Nyderlandų teisė
Nyderlandų civilinis kodeksas
7 Burgerlijk Wetboek (Nyderlandų civilinis kodeksas) 7 knygos 767 straipsnyje nurodyta:
„Užsakovas gali būti įpareigotas atlikti tik tuos mokėjimus, kurie bent apytikriai atitinka statybos pažangą arba jam perduoto turto vertę; tačiau siekiant užtikrinti užsakovo įsipareigojimų įvykdymą gali būti susitarta, kad užsakovas notaro biure deponuos sumą, neviršijančią 10 % darbų kainos, arba pateiks pakaitinę garantiją už tą sumą. Permokėta suma laikoma nepagrįstu mokėjimu.“
Finansų priežiūros įstatymas
8 Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2006 m. rugsėjo 28 d. Wet op het financieel toezicht (Finansų priežiūros įstatymas, Stb. 2007, Nr. 475; toliau – Finansų priežiūros įstatymas) į Nyderlandų teisę buvo perkelta Direktyva 2015/2366.
9 Pagal šio įstatymo 1:1 straipsnį mokėjimo paslaugų teikėjas yra asmuo, kuris vykdydamas veiklą teikia mokėjimo paslaugas, o jas sudaro bet kokia verslo veikla, nurodyta 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1), priede. Kadangi Direktyva 2007/64 buvo panaikinta Direktyva 2015/2366, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šio įstatymo 1:1 straipsnyje pateiktos apibrėžtys atitinka pastarosios direktyvos 4 straipsnyje pateiktas apibrėžtis.
10 To paties įstatymo 2:3a straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:
„Bet kuriam asmeniui, kurio registruota buveinė yra Nyderlanduose, draudžiama vykdyti mokėjimo paslaugų teikimo veiklą neturint šiuo tikslu [DNB] suteikto leidimo.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11 Bendrovė Betaal Garant teikia konsultacijas, taip pat garantijas privatiems asmenims statybos projektams ir statybos įmonių projektams. Šiems asmenims ji, be kita ko, siūlo šiuos produktus: Afbouwgarantie (darbų atlikimo garantija) ir Zekerheidsstelling (užtikrinimo garantija). Iš prejudicinio klausimo formuluotės ir iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad jis susijęs tik su užtikrinimo garantija.
12 Stichting BGN Zekerheidsstelling (toliau – Betaal Garant fondas) yra su šia bendrove susijęs fondas.
13 Užtikrinimo garantija yra paslauga, kurią Betaal Garant teikia rangos sutarties šalims pagal kliento, rangovo ir pačios bendrovės sudarytą sutartį. Šia garantija siekiama apsaugoti rangovą, atsakingą už būsto ar kito pastato statybą, nuo kliento įsipareigojimų neįvykdymo rizikos. Iš tiesų rangovai patiria tokią riziką, nes pagal Nyderlandų teisę klientas už darbą gali mokėti dalimis, o paskutinį mokėjimą paprastai turi atlikti tik tada, kai būstas yra užbaigtas. Siekdami apsisaugoti nuo šios rizikos, rangovai iš klientų gali reikalauti paskutinės įmokos sumą laikyti pas notarą arba pateikti pakaitinę užtikrinimo garantiją. Ja siekiama užtikrinti, kad rangovas gautų šios įmokos sumą.
14 Kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, pagal Betaal Garant nustatytas bendrąsias sąlygas dėl užtikrinimo garantijos klientas Betaal Garant fondui sumoka užtikrinimo garantiją – nuo statybos kainos dalies, kurią jis pirmą kartą turi sumokėti rangovui, sumoka tam tikrą sumą. Užtikrinimo garantijos suma paprastai yra 6 % statybos kainos.
15 Jeigu rangos sutartis įvykdoma taip, kad rangovas ir klientas neturi jokių priekaištų, ir apie tai raštu pranešama Betaal Garant, užtikrinimo garantijos suma per penkias darbo dienas išmokama rangovui. Ši suma iš Betaal Garant fondo mokėjimo sąskaitos pervedama į rangovo mokėjimo sąskaitą.
16 Užtikrinimo garantijos taikymo išlaidos klientui standartiškai yra 4 % šios garantijos sumos, bet ne mažiau kaip 300 EUR, rangovui – 2,5 % šios garantijos sumos, bet ne mažiau kaip 200 EUR. Betaal Garant išrašo klientui sąskaitą už jam tenkančias išlaidas. Rangovui tenkančias išlaidas ji išskaičiuoja iš jam išmokamos užtikrinimo garantijos sumos. Rangovo bankroto atveju Betaal Garant šią sumą sumoka kitam jį pakeitusiam rangovui.
17 Vereniging Eigen Huis prašymu DNB įvertino, ar Betaal Garant siūlomi produktai (darbų atlikimo garantija ir užtikrinimo garantija) pažeidžia Finansų priežiūros įstatymą.
18 2020 m. gruodžio 8 d. DNB priėmė nurodymą Betaal Garant atžvilgiu ir skyrė jai periodinę baudą, remdamasis, be kita ko, tuo, kad ji, siūlydama užtikrinimo garantiją, nesilaikė draudimo vykdyti mokėjimo paslaugų teikėjo veiklą neturint leidimo, ir taip pažeidė Finansų priežiūros įstatymo 2:3a straipsnio 1 dalį.
19 Tuo nurodymu Betaal Garant buvo konkrečiai įpareigota per keturias savaites nuo jo įteikimo nutraukti šiuos pažeidimus, t. y. nebesiūlyti užtikrinimo garantijų, taip pat perduoti, pakeisti arba nutraukti galiojančias sutartis. Už visus nustatytus pažeidimus bendrovei Betaal Garant buvo skirta periodinė 10 000,00 EUR bauda per savaitę nuo atidėjimo termino, iki kurio nurodymas turėjo būti visiškai įvykdytas, pabaigos. Periodinės baudos suma negalėjo viršyti 50 000,00 EUR.
20 Betaal Garant dėl šio nurodymo pateikė administracinį skundą, tačiau 2021 m. spalio 6 d. sprendimu DNB jį pripažino nepagrįstu. Betaal Garant šį sprendimą apskundė Rechtbank Rotterdam (Roterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai).
21 DNB, konstatavęs, kad Betaal Garant pažeidė periodinės baudos mokėjimo tvarką, 2023 m. sausio 31 d. sprendimu nurodė ją išieškoti.
22 Betaal Garant pareiškė prieštaravimą dėl šio sprendimo. Šį prieštaravimą DNB kaip skundą perdavė Rechtbank Rotterdam (Roterdamo apylinkės teismas).
23 Šis atmetė Betaal Garant skundą dėl 2021 m. spalio 6 d. sprendimo kaip nepagrįstą, o jos skundą dėl 2022 m. sausio 31 d. sprendimo – kaip nepriimtiną. To teismo nuomone, DNB pagrįstai konstatavo, kad Betaal Garant, norėdama siūlyti atlikimo ir užtikrinimo garantijas, turi turėti leidimą, o kadangi jo neturėjo, vadinasi, pažeidė Finansų priežiūros įstatymą.
24 Betaal Garant dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominis teismas, Nyderlandai), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
25 Šiam teismui kyla abejonių, ar DNB pozicija pagrįsta. Iš tiesų jis mano, kad užtikrinimo garantijos sumos mokėjimo atveju klientas kaip „mokėtojas“ (kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 8 punktą) duoda savo bankui, kaip mokėjimo paslaugų teikėjui (kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 4 straipsnio 11 punktą), mokėjimo nurodymą (kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 13 punktą) pervesti lėšas iš jo mokėjimo sąskaitos (kaip tai suprantama pagal jos 4 straipsnio 12 punktą) į Betaal Garant mokėjimo sąskaitą. Todėl ši laikytina „gavėju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 9 punktą. To teismo nuomone, mokėjimo operaciją (kaip tai suprantama pagal šios direktyvos I priedo 3 punktą) vykdo, vadinasi, ir mokėjimo paslaugą teikia, kliento bankas. Be to, dėl lėšų pervedimą iš Betaal Garant fondo sąskaitos į rangovo sąskaitą, nacionalinis teismas laikosi nuomonės, kad šio fondo bankas vykdo mokėjimo operaciją ir taip teikia mokėjimo paslaugą, nes minėtas fondas yra „mokėtojas“, o rangovas – „gavėjas“.
26 Savo ruožtu DNB mano, kad kliento lėšų gavimas Betaal Garant sąskaitoje ir jų pervedimas iš jos rangovui yra viena Betaal Garant vykdoma mokėjimo operacija. Šiomis aplinkybėmis ši bendrovė, kaip tarpininkė, kliento lėšas perveda rangovui, taip teikdama mokėjimo paslaugą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 punktą, siejamą su jos I priedo 3 punktu.
27 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2022 m. kovo 18 d. paskelbtu Europos Komisijos atsakymu į klausimą 2020/5216; jį galima rasti prie Europos bankininkystės institucijos taikomų rizikos ribojimo taisyklių. Atsakyme nurodyta, kad lėšų gavimas ir jų pervedimas laikomi mokėjimo paslauga pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 punktą, siejamą su jos I priedu. Šiuo aspektu Komisija mano, kad jie galėtų būti laikomi pinigų perlaidos paslauga (kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 22 punktą, siejamą su I priedo 6 punktu) arba mokėjimo operacijų vykdymu (kaip tai suprantama pagal jos I priedo 3 punktą). Nacionalinis teismas mano, kad šis atsakymas galėtų pagrįsti DNB ginamą poziciją.
28 Šiomis aplinkybėmis College van Beroep voor het bedrijfsleven (Apeliacinis administracinis ekonominių bylų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2015/2366] 4 straipsnio 3 punktas, siejamas su šios direktyvos I priedo 3 punkto c papunkčiu, turi būti aiškinamas taip, kad lėšų gavimo ir pervedimo paslauga, kurią teikia įstaiga kaip tarpininkė, yra mokėjimo paslauga, konkrečiai – kredito pervedimų vykdymas, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kai ši įstaiga pagal sutartį su klientu ir rangovu savo mokėjimo sąskaitoje gauna lėšas iš kliento ir, jam davus sutikimą, jas iš šios sąskaitos perveda rangovui?“
Dėl prejudicinio klausimo
29 Vieninteliu savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 punktas, siejamas su jos I priedo 3 punkto c papunkčiu, turi būti aiškinamas taip, kad lėšų gavimo ir pervedimo paslauga, kurią teikia įstaiga kaip tarpininkė, yra „mokėjimo paslauga“, kaip ji suprantama pagal šio 4 straipsnio 3 punktą, konkrečiai – „kredito pervedimas“, kai ši įstaiga pagal sutartį su klientu ir rangovu su ja susijusio fondo mokėjimo sąskaitoje gauna lėšas iš kliento ir, jam davus sutikimą, jas iš šios sąskaitos perveda rangovui.
30 Visų pirma iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Betaal Garant teikia laidavimo ir (arba) garantijos paslaugas, vykdant nekilnojamojo turto statybos sandorius, t. y. „pakaitinės užtikrinimo garantijos“ paslaugas, kaip tai suprantama pagal Nyderlandų civilinio kodekso 7 knygos 767 straipsnį. Remiantis tuo prašymu, minėtos paslaugos skirstomos į dvi atskiras dalines operacijas:
– pirmiausia lėšos iš Betaal Garant kliento mokėjimo sąskaitos pervedamos į Betaal Garant fondo mokėjimo sąskaitą. Sumokėtos sumos šioje sąskaitoje laikomos kaip garantija tol, kol atitinkamas klientas atlieka patikrinimą ir praneša Betaal Garant, kad neturi priekaištų dėl to, kaip atitinkamas rangovas įvykdė rangos sutartį;
– tuomet, atlikus patikrinimą ir gavus kliento sutikimą, Betaal Garant fondas pateikia savo bankui mokėjimo nurodymą, kad šis pervestų jame nurodytą sumą iš jo mokėjimo sąskaitos į šio rangovo mokėjimo sąskaitą.
31 Turint tai omenyje, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti į jos tekstą, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktas ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Alace ir Canpelli, C‑758/24 ir C‑759/24, EU:C:2025:591, 91 punktas).
32 Pirma, dėl aptariamų nuostatų formuluotės reikia pažymėti, kad Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 punkte, kuriame apibrėžta sąvoka „mokėjimo paslauga“, daroma nuoroda į šios direktyvos I priede pateiktame sąraše nurodytas veiklas, patikslinant, kad viena ar daugiau iš jų turi būti „verslo veikla“.
33 Viena iš šiame sąraše išvardytų veiklos rūšių yra, be kita ko, šio I priedo 3 punkto c papunktyje nurodytas „[m]okėjimo operacijų vykdymas, įskaitant lėšų mokėjimo sąskaitoje atidarytoje vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, pervedimą“, kai ta operacija yra „kredito pervedimų vykdymas“.
34 Pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 5 punktą, „mokėjimo operacija – mokėtojo ar jo vardu arba gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimo, pervedimo arba išėmimo veiksmas, nesvarbu, kokie yra mokėtojo ir gavėjo vienas kitam prisiimti įsipareigojimai, susiję su operacija“.
35 Be to, reikia priminti, pirma, kad Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 24 punkte sąvoka „kredito pervedimas“ apibrėžta kaip „mokėjimo paslauga, kai mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio įstaigoje yra mokėtojo mokėjimo sąskaita, vadovaudamasis mokėtojo nurodymu, mokėjimo operacijos ar kelių mokėjimo operacijų lėšas iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos perveda į gavėjo mokėjimo sąskaitą“, o jos 4 straipsnio 8 punkte „mokėtojas“ apibrėžiamas kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą“.
36 Iš to matyti, jog tam, kad kredito pervedimas būtų įvykdytas, mokėtojas turi ne tik pateikti mokėjimo nurodymą savo mokėjimo paslaugų teikėjui, bet ir šis teikėjas turi turėti mokėjimo sąskaitą mokėtojo vardu.
37 Taigi, pažodžiui aiškinant aptariamas nuostatas matyti, kad siekiant nustatyti, kad mokėjimo operacija yra „kredito pavedimų vykdymo“ procedūra, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 I priedo 3 punkto c papunktį, taigi ir „mokėjimo paslauga“, kaip tai suprantama pagal aptariamas nuostatas, turi būti įvykdytos dvi būtinosios sąlygos: reikalinga mokėtojo mokėjimo sąskaita, ir ją turi turėti mokėjimo paslaugų teikėjas.
38 Nagrinėjamu atveju, nors Betaal Garant teikiamos laidavimo ir (arba) garantijos paslaugos apima, be kita ko, lėšų pervedimus pagal dvi šio sprendimo 30 punkte nurodytas dalines operacijas, iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad juos atlieka atitinkamai kliento ir Betaal Garant fondo bankai, o ne pati bendrovė Betaal Garant. Remiantis šia informacija, tie bankai yra „mokėjimo paslaugų teikėjai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 11 punktą.
39 Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų matyti, kad nei Betaal Garant, nei jos fondas neturi mokėjimo sąskaitų savo klientų vardu, todėl sumos, mokėtinos pagal Betaal Garant, klientų ir rangovų sutartis, pervedamos iš sąskaitų, kurias tvarko atitinkamų šių klientų ir Betaal Garant fondo mokėjimo paslaugų teikėjai.
40 Darytina išvada, kad vykdant abi šio sprendimo 30 punkte apibūdintas dalines operacijas už mokėjimo operacijų vykdymą ir kredito pervedimus atsako atitinkami kliento ir Betaal Garant fondo mokėjimo paslaugų teikėjai, o sutartiniai kliento, Betaal Garant ir rangovo tarpusavio santykiai šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.
41 Nors kliento ir Betaal Garant fondo mokėjimo paslaugų teikėjų atliktus lėšų pervedimus galima laikyti „mokėjimo paslaugomis“, be kita ko, kredito pervedimų vykdymu, vis dėlto reikia priminti, kad šiuo atveju Betaal Garant suteikta laidavimo ir (arba) garantijos paslauga pagal Nyderlandų civilinio kodekso 7 knygos 767 straipsnį yra tam tikra asmeninė užtikrinimo garantija, konkrečiai – „pakaitinė užtikrinimo garantija“, kuri yra alternatyva notaro teikiamai lėšų deponavimo paslaugai. Kadangi tokia paslauga nėra apibrėžta Direktyvoje 2015/2366 ar joje reglamentuojama, ji nepatenka į jos taikymo sritį.
42 Antra, dėl aptariamų nuostatų konteksto reikia priminti, kad Direktyvos 2015/2366 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos šešios mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijos. Jos, be kita ko, apima kredito įstaigas, elektroninių pinigų įstaigas, mokėjimo įstaigas ir pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro) įstaigas. Kaip matyti, be kita ko, iš šios direktyvos 4 straipsnio 24 punkto ir jos I priedo 3 punkto, minėta direktyva taikytina mokėjimo paslaugoms ir kredito pervedimams, kuriuos teikia tik prie minėtos mokėjimo paslaugų teikėjų kategorijos priskiriamos įstaigos.
43 Tokį aiškinimą patvirtina minėtos direktyvos 24 konstatuojamoji dalis, pagal kurią toje direktyvoje nustatyta teisinė sistema turėtų būti taikoma tik paslaugų teikėjams, kuriems mokėjimo paslaugų teikimas yra nuolatinis užsiėmimas arba verslo veikla.
44 Šį reikalavimą galima paaiškinti Direktyvos 2015/2366 norminiu kontekstu. Iš tiesų, jei sandoris pripažįstamas „mokėjimo paslauga“, tai asmeniui, kuris tokią paslaugą teikia vykdydamas verslą ar nuolat, kyla svarbių teisinių pasekmių.
45 Svarbu pažymėti, kad tiek nuostatos, susijusios su mokėjimo įstaigų veiklos leidimu ir rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, tiek nuostatos, reglamentuojančios civilinę mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę, kartu sudaro taisyklių, kurioms keliami aukšti reikalavimai, visumą, kaip pažymėta generalinio advokato išvados 61–65 punktuose. Tokia griežta teisinė tvarka pateisinama tuo, kad mokėjimo paslaugų teikėjas tiesiogiai dalyvauja pervedant lėšas.
46 Juo labiau, kaip iš esmės pažymėta generalinio advokato išvados 65 punkte, Direktyvoje 2015/2366 nustatyti reikalavimai dėl mokėjimo įstaigų veiklos leidimo, rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros ir civilinės atsakomybės nėra pateisinami, jei lėšos pervedamos tik siekiant teikti kitą paslaugą, vykdant pagrindinę veiklą (kaip yra nagrinėjamu atveju), t. y. pakaitinės užtikrinimo garantijos teikimo paslaugą, kuri (kaip tokia) nepatenka į šios direktyvos nuostatų taikymo sritį.
47 Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad Betaal Garant nepriklauso nė vienai iš šio sprendimo 42 punkte nurodytų „mokėjimo paslaugų teikėjų“ kategorijų ir kad, teikdama pagrindinėje byloje aptariamą pakaitinės užtikrinimo garantijos paslaugą, ji pati nevykdo lėšų pervedimų.
48 Galiausiai, trečia, kalbant apie Direktyva 2015/2366 siekiamus tikslus, reikia pažymėti, kad, be kita ko, iš jos 6 konstatuojamosios dalies matyti, jog direktyva siekiama ne tik užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą naudojantis mokėjimo paslaugomis visoje Sąjungoje (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo DenizBank, C‑287/19, EU:C:2020:897, 102 punktą), bet ir numatyti daugiau teisinio aiškumo ir užtikrinti nuoseklų teisės aktų sistemos taikymą visoje Sąjungoje.
49 Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl Direktyvos 2007/64 (ši buvo Direktyvos 2015/2366 pirmtakė) Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sukurti bendrą mokėjimo paslaugų rinką, 27 esamas nacionalines sistemas, kurių koegzistavimas kėlė painiavą ir lėmė teisinio saugumo stoką, pakeisdamas suderinta teisine sistema, kurioje apibrėžtos mokėjimo paslaugų vartotojų ir teikėjų teisės ir pareigos (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 44 punktas).
50 Tai, kad Direktyvoje 2015/2366 nustatyta tvarka visų pirma siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, savaime negali nei pakeisti šios direktyvos nuostatų taikymo srities, nei išplėsti jose vartojamų svarbių sąvokų apimties, peržengiant jų apibrėžčių ribas. Be to, toks aiškinimas prieštarautų tikslui – užtikrinti teisinį aiškumą mokėjimo paslaugų srityje.
51 Be to, kaip buvo priminta šio sprendimo 13 ir 41 punktuose, šiuo atveju Betaal Garant suteikta laidavimo ir (arba) garantijos paslauga pagal Nyderlandų civilinio kodekso 7 knygos 767 straipsnį yra alternatyva notaro teikiamai garantijos paslaugai. Reikia pripažinti, kad nei iš Direktyvos 2015/2366 nuostatų, nei iš jos bendros struktūros nematyti, kad šia direktyva tokioms notarų teikiamoms paslaugoms būtų taikoma speciali mokėjimo paslaugų tvarka ir šioje direktyvoje numatyta sąlyga gauti leidimą.
52 Taigi iš aptariamų nuostatų pažodinio, kontekstinio ir teleologinio aiškinimo matyti, kad į Direktyvos 2015/2366 taikymo sritį nepatenka užtikrinimo garantijos paslaugų teikėjai, kurie papildomai naudojasi kitų paslaugų teikėjų mokėjimo paslaugomis, kuriems tokios paslaugos yra pagrindinė veikla, vykdoma jų įprastinės ar profesinės veiklos aplinkybėmis.
53 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2015/2366 4 straipsnio 3 punktas, siejamas su jos I priedo 3 punkto c papunkčiu, turi būti aiškinamas taip, kad lėšų gavimo ir pervedimo paslauga, kurią teikia įstaiga kaip tarpininkė, nėra „mokėjimo paslauga“, kaip ji suprantama pagal šio 4 straipsnio 3 punktą, konkrečiai – „kredito pervedimas“, kai ši įstaiga pagal sutartį su klientu ir rangovu su ja susijusio fondo mokėjimo sąskaitoje gauna lėšas iš kliento ir, jam davus sutikimą, jas iš šios sąskaitos perveda rangovui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
54 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB, 4 straipsnio 3 punktas, siejamas su Direktyvos 2015/2366 I priedo 3 punkto c papunkčiu,
turi būti aiškinamas taip:
lėšų gavimo ir pervedimo paslauga, kurią teikia įstaiga kaip tarpininkė, nėra „mokėjimo paslauga“, kaip ji suprantama pagal šio 4 straipsnio 3 punktą, konkrečiai – „kredito pervedimas“, kai ši įstaiga pagal sutartį su klientu ir rangovu su ja susijusio fondo mokėjimo sąskaitoje gauna lėšas iš kliento ir, jam davus sutikimą, jas iš šios sąskaitos perveda rangovui.
Parašai.
* Proceso kalba: nyderlandų.