Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,
pateikta 2026 m. liepos 9 d.(1)
Byla C‑357/25
Groupama Asigurări S.A.
prieš
Consiliul Concurenței
(Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Rumunija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Konkurencija – Karteliai – Suderinti veiksmai – Konkurencijos ribojimas dėl tikslo – Motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikų keitimasis informacija – Tokio keitimosi informacija pripažinimas ribojimu dėl tikslo, neišnagrinėjus suinteresuotojo asmens pateiktų alternatyvių paaiškinimų – Įrodinėjimo standartas “
Įžanga
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį pateikė Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Rumunija), susijęs su SESV 101 straipsnio 1 dalies aiškinimu, o tiksliau – su suderintų veiksmų įrodinėjimo klausimu.
2. Prašymas pateiktas nagrinėjant Groupama Asigurări S.A., draudimo paslaugas teikiančios bendrovės (toliau – Groupama), ir Consiliul Concurenței (Konkurencijos taryba, Rumunija; toliau – KT) ginčą dėl sprendimo, kuriuo pastaroji konstatavo, kad Groupama pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį ir atitinkamą Rumunijos teisės nuostatą, dalyvaudama įgyvendinant suderintus veiksmus, kuriais buvo siekiama riboti konkurenciją motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCA draudimas) rinkoje, didinant šios rūšies draudimo polisų įmokų tarifus.
3. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti tam tikrus „suderintų veiksmų“ sąvokos aspektus, be kita ko, pirma, informacijos, kuria keičiasi konkurentai, tikslumo laipsnį, kuris suteikia galimybę nustatyti, ar keitimasis informacija gali būti laikomas tokiais suderintais veiksmais, ir, antra, galimybę susijusiai įmonei pateikti alternatyvius paaiškinimus dėl savo elgesio, taip pat dėl jo poveikio rinkai.
Teisinis pagrindas
4. 1996 m. balandžio 10 d. Legea concurenței Nr. 21/1996 (Konkurencijos įstatymas Nr. 21/1996)(2) redakcijos, taikytinos pagrindinėje byloje (toliau – Konkurencijos įstatymas), 5 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Draudžiami visi <...> suderinti veiksmai, kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas Rumunijos rinkoje arba jos dalyje, būtent tie, kuriais: a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos; <...>“
Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
5. 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu KT konstatavo, kad kelios Rumunijoje draudimo paslaugas teikiančios bendrovės, įskaitant Groupama, ilgiau nei ketverius metus dalyvavo darant vieną ir tęstinį Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą, įgyvendindamos suderintus veiksmus, kuriais buvo siekiama padidinti TPVCA draudimo polisų įmokų tarifus, keisdamosi neskelbtina komercine informacija (toliau – ginčijamas sprendimas). Dėl to Groupama buvo skirta 35 378 902 Rumunijos lėjų (RON) (apie 7,58 mln. eurų) bauda.
6. Konkrečiau, šiuo sprendimu KT konstatavo, kad devynios draudimo bendrovės ir jų profesinė asociacija Uniunea Națională a Societăților de Asigurare și Reasigurare din România (Rumunijos draudimo ir perdraudimo bendrovių nacionalinė sąjunga; toliau – UNSAR) dalyvavo darant suderintus veiksmus, kuriuos sudarė keitimasis neskelbtina komercine informacija apie ateities ketinimus didinti TPVCA draudimo sutarčių tarifus, vykęs tiek per UNSAR susitikimus, tiek skelbiant pranešimus spaudoje. KT taip pat pažymėjo, kad šios bendrovės viešai neatsiribojo nuo šio keitimosi informacija, taip prisidėdamos prie nagrinėjamų antikonkurencinių veiksmų tęstinumo. Šis vienas tęstinis pažeidimas truko nuo 2012 m. spalio 18 d., kai įvyko pirmasis UNSAR susitikimas, per kurį buvo diskutuojama dėl TPVCA draudimo tarifų didinimo, iki 2016 m. lapkričio 18 d., kai Rumunijos vyriausybė šešių mėnesių laikotarpiui nustatė šių tarifų viršutinės ribos taikymo priemonę.
7. KT nurodė, kad konstatuotas keitimasis informacija turi būti vertinamas atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriame jis vyko. Viena vertus, 2010–2012 metais Rumunijos TPVCA draudimo rinkoje vyravo didelis konkurencinis spaudimas, t. y. „kainų karas“, pasireiškęs maždaug 20 % metiniu TPVCA draudimo įmokų mažėjimu, reikšmingai paveikusiu draudimo bendrovių pelningumą. KT teigimu, šis padėties blogėjimas sudarė sąlygas įgyvendinti suderintus veiksmus tarp šią apsaugą siūlančių draudikų, paskatindamas juos ieškoti sprendimų savo finansinei pusiausvyrai atkurti. Kita vertus, tuo pačiu laikotarpiu bendrovės, prekiaujančios „visų rizikų“ draudimo sutartimis, sukaupė dideles skolas iš bendrovių, kurios daugiausia pardavinėjo TPVCA draudimo polisus, dėl atgręžtinių reikalavimų, kuriuos jos galėjo pareikšti TPVCA draudikams. Šis klausimas esą buvo aptariamas per UNSAR narėmis esančių draudimo bendrovių susitikimus, per kuriuos jos atskleidė savo būsimus ketinimus didinti TPVCA draudimo tarifus.
8. Šiomis aplinkybėmis KT grindė ginčijamą sprendimą šiais penkiais elementais:
– 2012 m. spalio 18 d. per UNSAR susitikimą vyko diskusijos dėl TPVCA draudimo tarifų didinimo, kurios buvo susijusios, viena vertus, su atgręžtinių reikalavimų, kuriuos „visų rizikų“ draudimo polisus siūlančios įmonės reiškia TPVCA draudimo polisus parduodančioms įmonėms, padėtimi (pirmosioms manant, kad vykdydamos įprastą veiklą trys bendrovės skolininkės negalės padengti mokėtinų sumų), ir, kita vertus, su atsakymo, kurį UNSAR ketino pateikti Comisia de Supraveghere a Asigurărilor (Rumunijos draudimų priežiūros komisija; toliau – CSA), rengimu, kuriame buvo pateikti pasiūlymai pakeisti TPVCA draudimo srities taisykles;
– 2012 m. gruodžio 3 d. per susitikimą su reguliuotoju, t. y. CSA, kuriame dalyvavo UNSAR generalinis direktorius ir dalis suderintuose veiksmuose dalyvavusių draudimo bendrovių, vyko diskusijos dėl būtinybės didinti TPVCA draudimo tarifus, dėl dviejų iš šių bendrovių atliktų poveikio vertinimų, taip pat dėl galimo TPVCA draudimo polisų tarifų didinimo dydžio;
– 2013 m. lapkričio mėn. Generali ir Uniunea Națională a Societăților de Intermediere și Consultanță în Asigurări din România (Rumunijos draudimo tarpininkavimo ir konsultavimo bendrovių nacionalinė sąjunga), profesinė asociacija, vienijanti draudimo brokerius, bendradarbiavusius su visomis dalyvavusiomis įmonėmis, spaudoje paskelbė apie 10–15 % TPVCA draudimo įmokų didinimą 2014 metais;
– 2016 m. sausio 11 d. per UNSAR susitikimą, kuriame dalyvavo visos devynios susijusios bendrovės, Groupama informavo savo konkurentus, kad pranešė Autoritatea de Supraveghere Financiară (Finansų priežiūros institucija, Rumunija; toliau – ASF) apie įmokų indeksavimą 50 %, ir
– 2016 m. vasario mėn. Allianz spaudoje paskelbė apie 5–10 % įmokų didinimą, apie kurį nuo kovo mėn. pabaigos turėjo būti pranešta ASF.
9. KT atsisakė atsižvelgti į Groupama pateiktus alternatyvius paaiškinimus dėl tarifų didinimo nagrinėjamu laikotarpiu, motyvuodama tuo, kad tokie paaiškinimai būtų reikšmingi tik tada, kai konkurencijos institucija, konstatuodama suderintus veiksmus, remtųsi vien įmonių elgesio lygiagretumu.
10. 2019 m. gegužės 6 d. Groupama pateikė skundą Curtea de Apel București (Bukarešto apeliacinis teismas, Rumunija), kuriuo prašė, be kita ko, panaikinti ginčijamą sprendimą.
11. 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu šis teismas šį ieškinį atmetė(3). Iš esmės jis visų pirma nusprendė, kad ginčijamame sprendime nurodyti įrodymai patvirtino TPVCA draudimo įmokų tarifų didinimo suderintų veiksmų, kuriuos draudimo bendrovės įgyvendino keisdamosi neskelbtina informacija, egzistavimą; šie veiksmai sudarė sąlygas pašalinti neužtikrintumą skaidrioje oligopolinėje rinkoje, pasižyminčioje su privalomu TPVCA draudimo pobūdžiu susijusiu paklausos neelastingumu ir tuo, kad nėra inovacijų ir vartotojų derybinės galios. Be to, minėtas teismas konstatavo, kad nagrinėjamu laikotarpiu TPVCA draudimo tarifai buvo dažnai keičiami ir kad šie pakeitimai paprastai buvo grindžiami ne vidaus skaičiavimais dėl žalų dažnumo, o kitų draudikų taikomų tarifų stebėsena, siekiant padidinti vidutinę rinkos įmoką. Šiuo klausimu jis nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog suderinti veiksmai įrodyti konkurentų tarpusavio bendravimu, jo suderintas pobūdis negali būti paneigtas Groupama pateiktos ekspertizės ataskaitos išvadomis, pagal kurias bendrosios draudimo įmokos apskaičiavimas atitiko standartinius aktuarinius metodus ir taikytinas teisės nuostatas. Galiausiai tas pats teismas nenustatė jokio kito tikėtino bendro kainų didinimo paaiškinimo, išskyrus tą, kurį lėmė suderinti veiksmai, įrodyti išnagrinėtais įrodymais. Šiuo klausimu, kaip ir KT, jis atmetė Groupama pateiktus paaiškinimus, kuriais buvo siekiama pateisinti pirmiau minėtų diskusijų turinį bei tikslą ir tarifų didinimą.
12. Dėl Curtea de Apel București sprendimo Groupama pateikė kasacinį skundą Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
13. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Rumunijos teisės normos, susijusios su suderintais veiksmais, yra analogiškos numatytosioms SESV 101 straipsnio 1 dalyje ir kad pagrindinėje byloje iš esmės keliami du klausimai dėl Sąjungos teisės aiškinimo.
14. Viena vertus, klausimas, ar pagal suderintų veiksmų egzistavimui konstatuoti reikalaujamą įrodinėjimo standartą reikia, kad turi būti įrodytas keitimasis išsamia ir (arba) individualizuota informacija apie elgsenos kainų srityje pritaikymo datą, mastą ir būdus, ar pakanka konstatuoti bendresnio pobūdžio diskusijų tarp konkurentų egzistavimą, visų pirma dėl tarifų lygių ar dėl galimą poveikį jiems turėjusių teisės aktų pakeitimų, ypač kai suinteresuotas įmones sieja glaudūs ekonominiai ryšiai, be kita ko, dėl didelių tarpusavio įsiskolinimų. Šiuo klausimu šis teismas remiasi konkrečiai Sprendimu T‑Mobile(4), pagal kurį konkurentų pasikeitimu informacija siekiama antikonkurencinio tikslo, jei šis pasikeitimas gali pašalinti netikrumą dėl planuojamo suinteresuotųjų įmonių elgesio, ir kad tokio tikslo siekiančiu turi būti laikomas keitimasis informacija, kuriuo galima pašalinti šį netikrumą dėl datos, apimties ir būdų, kuriais suinteresuotoji įmonė turi pritaikyti savo elgesį. To teismo teigimu, iš šio sprendimo matyti, kad tik tam tikro masto ir tam tikros kokybės keitimasis informacija yra reikšmingas suderintiems veiksmams konstatuoti. Taigi, nors tokių veiksmų egzistavimą sunku ginčyti, kai keičiamasi išsamia ar individualizuota informacija apie ateities ketinimus kainų srityje, t. y. kai keičiamasi specifine ar konkrečia informacija apie būsimo elgesio kainų srityje pritaikymo datą, apimtį ir būdus, taip nebūtinai būtų tada, kai, kaip nagrinėjamu atveju, diskusijos apsiriboja „bendro pobūdžio“ įžvalgomis dėl kainos, kuriose tokios tikslios informacijos nėra.
15. Kita vertus, tas pats teismas pažymi, kad KT, remdamasi Bendrojo Teismo jurisprudencija(5), pagal kurią galimybė kitaip aiškinti faktines aplinkybes yra svarbi, jei Europos Komisija remiasi vien tik suinteresuotųjų įmonių elgesiu nagrinėjamoje rinkoje, nesuteikė Groupama galimybės pateikti alternatyvų savo elgesio rinkoje paaiškinimą. Toks paaiškinimas neturėtų reikšmės, nes pažeidimo egzistavimas nėra tik preziumuojamas, o yra įrodytas. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismas nėra patvirtinęs šios Bendrojo Teismo jurisprudencijos. Be to, jis laikosi nuomonės, kad laikantis tokio požiūrio galėtų būti apribotas suinteresuotosios įmonės teisės į gynybą įgyvendinimas, atimant iš jos galimybę ginčyti konkurencijos institucijos nustatytas aplinkybes remiantis tuo, kad jos grindžiamos kokiu nors įrodymu. Šiuo klausimu Sprendime Pâte de bois(6) Teisingumo Teismas nusprendė, kad elgesio lygiagretumas gali būti laikomas suderintų veiksmų įrodymu tik tuo atveju, jei suderinimas yra vienintelis tikėtinas jo paaiškinimas, ir kad kainų paralelės galėtų būti tinkamai paaiškintos, pavyzdžiui, esant oligopolinėms rinkos tendencijoms ir ypatingoms aplinkybėms.
16. Šiomis aplinkybėmis Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad:
a) teisinio standarto suderintiems veiksmams konstatuoti laikomasi tik jei nustatoma, kad keičiamasi išsamia ir (arba) individualizuota informacija apie būsimus kainų nustatymo ketinimus, kuri gali sumažinti arba pašalinti strateginį netikrumą, t. y. keičiamasi specifine ir (arba) konkrečia informacija apie būsimo elgesio, susijusio su kainų nustatymu, koregavimo datą, apimtį ir būdą, ar
b) teisinio standarto suderintiems veiksmams konstatuoti taip pat laikomasi, kai nustatoma, kad tarp konkurentų vyksta bendros diskusijos dėl kitų draudimo bendrovių tarifų, susidarius ypatingoms situacijoms (dėl didelių skolų kitiems draudikams) arba dėl teisės aktų pakeitimų, turinčių įtakos tarifams, tačiau konkurencijos institucija neprivalo analizuoti alternatyvių bendrovės pateiktų tarifų padidinimo paaiškinimų, kuriais siekiama paneigti suderintus veiksmus?“
17. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Groupama, KT, Rumunijos, Graikijos, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės ir Komisija. Išskyrus Graikijos ir Lenkijos vyriausybes, šios šalys per 2026 m. balandžio 22 d. vykusį teismo posėdį pateikė ir žodines pastabas.
Analizė
18. Vienintelį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateiktą prejudicinį klausimą sudaro du papildomi klausimai: pirmasis, kildinamas iš kartu aiškinamų prejudicinio klausimo a punkto ir b punkto pirmosios dalies, susijęs su informacijos, kuria keičiasi konkurentai, detalumo laipsniu, kad toks keitimasis galėtų būti laikomas suderintais veiksmais, o antrasis, suformuluotas šio klausimo b punkto paskutinėje dalyje, iš esmės susijęs su alternatyvių paaiškinimų, kuriais įmonė remiasi siekdama pateisinti savo elgesį ir paneigti tokius suderintus veiksmus, apimtimi.
Dėl pirmojo papildomo klausimo
19. Pirmuoju papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „suderintiems veiksmams“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, konstatuoti būtinai reikalingas keitimasis išsamia ar individualizuota informacija apie būsimus kainų nustatymo ketinimus, kaip antai specifiniais ir (arba) konkrečiais nurodymais dėl būsimo elgesio, susijusio su kainų nustatymu, koregavimo datos, apimties ir būdo, ar, susidarius ypatingai situacijai, „bendros diskusijos [tarp konkurentų] dėl <...> tarifų“ gali pakakti tokiems suderintiems veiksmams konstatuoti.
20. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad pirmasis papildomas prejudicinis klausimas iš tikrųjų apima du aspektus.
21. Viena vertus, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo a punkte, pirmajame papildomame klausime supriešinami, viena vertus, „keitimasis išsamia ir (arba) individualizuota informacija apie būsimus <...> ketinimus“ ir, kita vertus, „bendros diskusijos [tarp konkurentų] dėl <...> tarifų“. Vis dėlto, kalbant apie „išsamią informaciją“, pasirinkta formuluotė atrodo aiškiai įkvėpta tos, kurią Teisingumo Teismas vartojo Sprendime T‑Mobile, kuriame jis 41 punkte nurodė, kad „[k]eitimąsi informacija, dėl kurio gali būti pašalintas suinteresuotųjų asmenų netikrumas dėl prisitaikymo veiksmų, kurių atitinkamos įmonės imsis savo elgesio rinkoje atžvilgiu, taip pat datos, apimties ir būdų“, reikia laikyti „turinčiu antikonkurencinį tikslą“(7). Kalbant apie „bendro pobūdžio informaciją“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, turi omenyje keitimąsi informacija, kaip antai nagrinėjamą šioje byloje, susijusią su TPVCA draudimo įmokų tarifų didinimu, kurioje, priešingai nei pirmojo tipo keitimosi atveju, nenurodomas nei šio didinimo procentas ar dydis, nei tiksli nustatyta jo įgyvendinimo data(8). Taigi pirmojo papildomo klausimo pirmąją dalį reikia suprasti taip, kad ja iš esmės siekiama patikslinti pirmiau minėto Sprendimo T‑Mobile punkto apimtį, t. y., ar tik keitimasis šiame punkte nurodytos rūšies informacija gali įrodyti suderintus veiksmus kainų srityje, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį.
22. Kita vertus, tame pačiame papildomame klausime, jo b punkto pirmojoje dalyje kalbėdamas apie „ypatingas situacijas“ (t. y. dideli konkurentai tarpusavio įsiskolinimai ir teisės aktų pakeitimų poveikis tarifams), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti, kokia svarba turi būti teikiama nagrinėjamos rinkos savybės, įskaitant taikytiną reguliavimo sistemą, vertinant, ar veiksmai buvo suderinti.
23. Pateikus keletą pirminių pastabų, šie du pirmojo papildomo klausimo aspektai bus nagrinėjami atskirai.
Pirminės pastabos
24. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje. Šioje nuostatoje vartojama „suderintų veiksmų“ sąvoka siekiama, kad minėtoje nuostatoje įtvirtinti draudimai apimtų įvairias įmonių koordinavimo ir slapto susitarimo formas. Taigi sąvokos „susitarimas“ ir „suderinti veiksmai“ suvokiamos kaip tokio paties pobūdžio slapti susitarimai, kurie skiriasi tik savo intensyvumu ir pasireiškimo formomis(9). Iš tikrųjų suderinti veiksmai yra įmonių, kurios, nesudarydamos susitarimo tiesiogine šio žodžio prasme, sąmoningai leidžia pakeisti su rizika susijusią konkurenciją praktiniu bendradarbiavimu, elgesio derinimas(10).
25. Koordinavimo ir bendradarbiavimo kriterijai, kurie sudaro „suderintus veiksmus“, turi būti suprantami atsižvelgiant į su konkurencija susijusiose Sutarties nuostatose įtvirtintą koncepciją, pagal kurią kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nuspręsti, kokią politiką jis ketina vykdyti bendrojoje rinkoje(11).
26. Nors šis savarankiškumo reikalavimas neatima iš ekonominės veiklos vykdytojų teisės protingai prisiderinti prie konstatuoto ar numanomo konkurentų elgesio, jis griežtai prieštarauja bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam kontaktui tarp tokių ekonominės veiklos vykdytojų, kuris gali turėti įtakos esamam ar potencialiam konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui elgesį, kurio nuspręsta ar numatyta imtis šioje rinkoje, jei šių kontaktų tikslas ir poveikis – sukurti konkurencines sąlygas, kurios neatitinka įprastų sąlygų nagrinėjamoje rinkoje, atsižvelgiant į tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį, įmonių dydį bei skaičių ir šios rinkos apimtį(12).
27. Šiuo klausimu, kiek tai susiję su oligopolinėmis arba bent jau labai koncentruotomis rinkomis, kuriose yra kliūčių patekti į rinką, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pasikeitimas informacija gali suteikti įmonėms galimybę susipažinti su pozicijomis rinkoje bei konkurentų komercine strategija ir labai pakeisti esančią ūkio subjektų konkurenciją(13).
28. Darytina išvada, kad konkurentų keitimasis informacija gali prieštarauti konkurencijos taisyklėms, jeigu sumažina ar pašalina netikrumą dėl atitinkamos rinkos veikimo, todėl riboja įmonių konkurenciją(14). Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją taip yra tada, kai informacija, kuria keičiamasi, yra, viena vertus, konfidenciali, t. y. nežinoma nė vienam atitinkamoje rinkoje veikiančiam ekonominės veiklos vykdytojui, ir, kita vertus, strateginė (prireikus siejama su kita informacija, kuri jau yra žinoma keitimosi informacija dalyviams), t. y. galinti atskleisti strategiją, kurią kai kurie iš šių dalyvių ketina įgyvendinti dėl vieno ar kelių veiksnių, į kuriuos atsižvelgiant nustatoma konkurencija šioje rinkoje(15).
29. Kalbant apie su kainomis susijusios informacijos, kuria keičiamasi, strateginį pobūdį, tokia informacija paprastai laikoma komercine informacija, nes kaina daugeliu atvejų yra vienas iš esminių įmonės strategijos elementų(16). Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad bet koks keitimasis informacija apie būsimas kainas arba tam tikrus jas lemiančius veiksnius iš esmės yra antikonkurencinis, be kita ko, atsižvelgiant į jų keliamą žalos konkurencijai riziką, strateginės informacijos sąvoka yra platesnė ir apima bet kokius ekonominės veiklos vykdytojams dar nežinomus duomenis, kurie tokio keitimosi kontekste gali sumažinti jo dalyvių netikrumą dėl būsimo kitų dalyvių elgesio, susijusio su tuo, kas dėl atitinkamų prekių ar paslaugų pobūdžio, realių rinkos veikimo sąlygų ir jos struktūros sudaro vieną ar kelis veiksnius, į kuriuos atsižvelgiant nustatoma konkurencija atitinkamoje rinkoje(17). Taigi, kiek tai susiję su keitimusi informacija apie tarifus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tam, jog suderinti veiksmai galėtų patekti į „ribojimo dėl tikslo“ sąvoką, pakanka, kad keitimasis informacija būtų susijęs tik su viena iš kelių kainos sudedamųjų dalių(18). Iš to matyti, kad, neatsižvelgiant į jų kvalifikavimą kaip konkurencijos ribojimo „dėl tikslo“ ar „dėl poveikio“, konkurencija gali būti ribojama suderintais veiksmais, net jei jie tiesiogiai nesusiję su galutinėmis vartojimo kainomis(19).
30. Atsakymus į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškelto pirmojo papildomo klausimo abu aspektus reikia pateikti atsižvelgiant būtent į šią Teisingumo Teismo jurisprudenciją.
Dėl informacijos, kuria keičiamasi, specifiškumo laipsnio svarbos konstatuojant suderintus veiksmus
31. Kalbant apie informacijos, kuria keičiamasi, specifiškumo laipsnio svarbą, pirma, reikia pažymėti, kad, viena vertus, kaip matyti iš šios išvados 24–29 punktuose nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, bet koks konkurentų keitimasis konfidencialia informacija apie kainas iš principo gali būti laikomas suderintais veiksmais, kurie draudžiami pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes kaina paprastai yra esminis veiksnys, kuriuo remiantis formuojasi konkurencija, todėl ši informacija yra strateginio pobūdžio. Taigi tikslinga pirmenybę teikti pragmatiškam požiūriui, orientuotam ne į abstrakčiai vertinamą tarifų informacijos, kuria keičiamasi, specifiškumo laipsnį, o į jos turinį ir galimybę sumažinti ar pašalinti netikrumą dėl rinkos dalyvių elgesio, atsižvelgiant visų pirma į šios rinkos savybes(20).
32. Kita vertus, vis dėlto informacijos, kuria keičiamasi, specifiškumo laipsnis yra reikšmingas aspektas vertinant šią galimybę sumažinti ar net pašalinti konkurencinį netikrumą. Iš tiesų, kuo išsamesnė ir specifiškesnė yra perduodama informacija apie lemiamus konkurencijos veiksnius atitinkamoje rinkoje, tuo labiau ji gali būti strateginio pobūdžio ir daryti reikšmingą įtaką rinkos dalyvių elgesiui(21).
33. Atsižvelgdamas į tai, antra, laikausi nuomonės, kad nuoroda į sprendimo T‑Mobile 41 punktą turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinį kontekstą, kuriam esant priimtas šis sprendimas. Iš tiesų teiginiai apie „atitinkamos įmonės prisitaikymo dat[ą], apimt[į] ir būd[us]“ susiję su informacija, kuria, remiantis Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiaga, atitinkamos įmonės pasikeitė per susitikimą(22). Taigi remiantis minėtu sprendimu negalima daryti išvados, kad tik keitimasis tokio tikslumo informacija gali įrodyti suderintus veiksmus(23).
34. Be to, reikia konstatuoti, kad Sprendimo T‑Mobile 41 punkte pateikta formuluotė buvo pakartota vėlesniuose sprendimuose, be kita ko, siekiant, kaip ir šiame sprendime, parodyti tipišką antikonkurencinį tikslą turinčio keitimosi informacija pavyzdį(24) arba patikslinti minimalų netikrumo laipsnį, kuriame įmonė turi atsidurti, kad rinka veiktų įprastomis sąlygomis(25). Vis dėlto šie teiginiai visiškai nerodo, kad keitimasis informacija, kurioje nėra specifinių elementų, susijusių su būsimo elgesio data, apimtimi ar būdais, iš principo negalėtų būti kvalifikuojamas kaip „suderinti veiksmai“. Be to, toks požiūris prieštarautų pragmatiniam požiūriui, išdėstytam šios išvados 31 punkte.
35. Galiausiai, trečia, atsižvelgiant į tai, kad vertinant, ar yra suderinti veiksmai, svarbus yra pats informacijos turinys jos gebėjimo sumažinti netikrumą rinkoje atžvilgiu, o ne jos tikslumo laipsnis, galima teigti, kad keitimasis informacija, susijęs vien su galimu kainų didinimu ateityje, kuris nėra individualizuotas ir yra susijęs tik su bendromis tendencijomis, nenurodant konkretaus didinimo, dėl savo menko tinkamumo daryti įtaką įmonių elgesiui, atrodo, negali veiksmingai sumažinti netikrumo rinkoje nei paveikti jų konkurencinio elgesio. Taigi toks keitimasis informacija iš principo neturėtų būti kvalifikuojamas kaip konkurencijos taisyklių pažeidimas. Taip visų pirma gali būti rinkose, kuriose konkurencija daugiausia vyksta dėl kitų veiksnių nei kaina, ypač kai atitinkama rinka yra reguliuojama, arba kai dėl įmonių nekontroliuojamų išorės veiksnių bendras kainų didinimas tampa visiems žinomas ir numatomas, visų pirma padidėjus pagrindinės žaliavos, kaip antai naftos produktų ar elektros energijos, kainai. Tokiomis aplinkybėmis keitimasis bendro pobūdžio informacija apie artėjantį kainų didinimą dėl savo visuotinai žinomo pobūdžio negali būti laikomas konfidencialiu ir vien jo nepakanka, kad būtų įrodyti suderinti veiksmai(26).
Dėl rinkos savybių svarbos kvalifikuojant suderintus veiksmus
36. Kiek tai susiję su rinkos savybėmis kvalifikuojant suderintus veiksmus, iš pirmiau pateiktos analizės aiškiai matyti, kad tikimybė, jog keičiantis informacija bus sudaromi slapti susitarimai, dėl kurių gali sumažėti ar būti pašalintas netikrumas dėl rinkos dalyvių elgesio atitinkamoje rinkoje, glaudžiai priklauso nuo pastarosios ypatybių(27). Šis požiūris atitinka suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią suderinti veiksmai turi būti vertinami atsižvelgiant į jų turinį, ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriam esant jie atliekami, taip pat į jais siekiamus tikslus, nesvarbu, ar tai daroma, kaip nagrinėjamu atveju, nagrinėjant ribojimą dėl tikslo, ar ribojimą dėl poveikio(28). Vis dėlto, nors Teisingumo Teismas nurodė tam tikrus reikšmingus aspektus, visų pirma susijusius su tiekiamų produktų ar paslaugų pobūdžiu, įmonių skaičiumi, rinkos dydžiu, taip pat su realiomis jos veikimo ir struktūros sąlygomis(29), tokių aspektų sąrašas negali būti baigtinis, nes reikšmingos gali būti ir kitos rinkos savybės(30).
37. Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog nagrinėjamas keitimasis informacija sudarė galimybę pašalinti netikrumą rinkoje, atsižvelgiant visų pirma į nagrinėjamos rinkos oligopolinį ir skaidrų pobūdį, mažą paklausos elastingumą, susijusį su privalomu TPVCA draudimo pobūdžiu, taip pat į tai, kad nėra inovacijų ir vartotojų derybinės galios. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad būtina atsižvelgti į kitus rinkos aspektus, kuriuos jis laiko „ypatingomis situacijomis“, t. y. teisės aktų pakeitimų poveikį tarifams ir didelius konkurentų tarpusavio įsiskolinimus.
38. Šiuo klausimu ir nedarant poveikio vertinimui, kurį turi atlikti šis teismas, vienintelis kompetentingas nustatyti, ar dėl informacijos, kuria buvo keičiamasi, galėjo sumažėti ar būti pašalintas netikrumas TPVCA draudimo rinkoje, laikausi nuomonės, kad ši informacija gali būti naudinga aiškinant šiuos du aspektus.
39. Pirma, kalbant apie TPVCA draudimo rinkos pobūdį ir reguliavimo sistemą, visų pirma reikia pažymėti, kad neginčijama, jog ji yra oligopolinė ir koncentruota (devynioms pagrindinėje byloje nagrinėjamoms bendrovėms priklauso nuo 80 % iki 97 % Rumunijos TPVCA draudimo rinkos), taip pat skaidri (tai leidžia lengvai stebėti konkurentų tarifų politiką, be kita ko, naudojantis tarpininkų platformomis). Kaip nurodyta šios išvados 27 punkte, keitimasis informacija tokioje rinkoje iš principo gali suteikti įmonėms galimybę susipažinti su jų konkurentų pozicijomis rinkoje bei jų komercine strategija ir labai pakeisti konkurenciją.
40. Be to, reikia pažymėti, kad šiai rinkai būdingas tam tikras paklausos neelastingumas, susijęs su privalomu TPVCA draudimo pobūdžiu. Iš tiesų vairuotojai privalo sudaryti TPVCA draudimo sutartį, kad galėtų teisėtai dalyvauti eisme, o tai labai riboja galimybes rinktis pakaitines paslaugas ar jomis nesinaudoti. Šiomis aplinkybėmis beveik visoms šios rūšies draudimą siūlančioms bendrovėms bendrai padidinus įmokas bendra paklausa ir susaistytų klientų ratas sumažėtų nedaug, nes apdraustieji negali atsisakyti šios draudimo apsaugos.
41. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat matyti, kad konkurencija TPVCA draudimo rinkoje yra itin stipri būtent dėl draudimo įmokų kainų, nes TPVCA draudimo poliso turėtojas padengia įmokos išlaidas, pats nebūdamas tiesioginis žalos atlyginimo išmokų gavėjas, kadangi jos skirtos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Šis mokėtojo ir gavėjo atskyrimas paprastai skatina pirmąjį rinktis pigiausią variantą. Taigi TPVCA draudimo įmokos kaina yra esminis veiksnys, dėl kurio vyksta konkurencija, palyginti su kitais veiksniais, kaip antai siūlomų paslaugų kokybe.
42. Vis dėlto šiuo klausimu reikia atsižvelgti į nagrinėjamų draudimo paslaugų nevienodą pobūdį. Iš tiesų iš Groupama pastabų matyti, kad šioje rinkoje kainos dažniausiai nustatomos remiantis individualizuotu rizikos vertinimu, kuris grindžiamas įvairiais kiekvienai draudimo bendrovei būdingais aktuariniais kriterijais ir lemia didelę įmokų diferenciaciją pagal apdraustųjų profilius. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti, ar, nepaisant šio TPVCA draudimo polisų kainų formavimosi sudėtingumo, keitimasis bendra, o ne individualaus pobūdžio informacija apie įmokų didėjimo tendencijas gali sumažinti strateginį netikrumą ir palengvinti tarifų nustatymo elgesio suvienodėjimą, visų pirma kiek tai susiję su bendrais kainų nustatymo veiksniais ar vidutiniais kainoraščių koregavimais(31).
43. Galiausiai iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad TPVCA draudimo rinkai Rumunijoje taikomas reguliavimas ir ASF priežiūra ir kad teisėkūros priemonėmis gali būti daroma įtaką įmokų nustatymui. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar pažeidimo laikotarpiu taikytu reguliavimu draudimo bendrovėms buvo palikta pakankamai savarankiškumo nustatant savo tarifus, kad būtų galima daryti išvadą, jog kaina yra reikšmingas konkurencijos veiksnys. Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad suinteresuotosios įmonės iš tikrųjų turėjo tam tikrą savarankiškumą tarifų srityje, nes iki pažeidimo laikotarpio jos buvo įsitraukusios į „kainų karą“, o šiuo laikotarpiu kainos nebuvo tiesiogiai reguliuojamos, nes įmokų viršutinė riba įsigaliojo tik pasibaigus pažeidimo laikotarpiui. Taigi galima teigti, kad šie aspektai rodo, jog, nepaisant reguliavimo sistemos, kaina nagrinėjamoje rinkoje iš tikrųjų buvo konkurencinis veiksnys.
44. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turės atsižvelgti į kumuliacinį teisėkūros priemonių, priimtų iki pažeidimo laikotarpio ir jo metu, poveikį; šiomis priemonėmis buvo siekiama padėti užtikrinti draudimo bendrovių finansinį mokumą, ir jos neabejotinai lėmė kainų didinimą(32). Iš tiesų, nors KT ir Rumunijos vyriausybė pripažįsta, kad šios priemonės lėmė TPVCA draudimo įmokų didinimą, šis teismas turės nustatyti, ar tokio didinimo apimtis visiškai ar iš dalies galėjo būti siejama ir su tuo, kad konkurentai keitėsi informacija.
45. Antra, kiek tai susiję su dideliu konkurentų TPVCA draudimo rinkoje tarpusavio įsiskolinimu, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad 2010–2012 metais Rumunijos TPVCA draudimo rinkai esą buvo būdingi rimti, KT pripažinti, sutrikimai, pasireiškę dirbtinai mažų kainų praktika, lėmusia rinkos segmentaciją tarp „TPVCA srityje besispecializuojančių draudikų“, kurie susidūrė su mokumo problemomis, ir daugiausia „visų rizikų“ draudimo srityje veikiančių draudikų, dažnai priklausiusių tarptautinėms grupėms. Kai kurie pirmųjų esą palaipsniui bankrutavo dėl nesugebėjimo išlaikyti tokio dydžio tarifų ir vykdyti savo žalos atlyginimo įsipareigojimų. Ši situacija taip pat turėjo įtakos ir pastariesiems, kurie, nors ir buvo mokūs, patyrė didelių nuostolių dėl negalėjimo išieškoti skolų atgręžtinio reikalavimo būdu ir dėl didelės rizikos profilių migracijos į jų portfelius. Taigi šios aplinkybės lėmė TPVCA draudimo įmokų didinimą, siekiant kompensuoti rinkos disbalansą. Taigi būtent siekiant teisėto tikslo suvaldyti tokią įsiskolinimo situaciją buvo aptariamas, be kita ko, per 2012 m. spalio 18 d. susitikimą, galimas TPVCA draudimo įmokų didinimas.
46. Šiuo klausimu, nors ir suprasdamas, kad šis įsiskolinimas, be kita ko, lėmė tam tikrų Rumunijos draudimo įmonių bankrotą netrukus po pažeidimo laikotarpio pabaigos, abejoju, ar vien šis konkretus kontekstas gali paneigti įtariamą aptariamo keitimosi informacija antikonkurencingumą. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, ketinimas, paskatinęs suinteresuotas įmones keistis informacija, nėra būtinas elementas suderintų veiksmų ribojančiam pobūdžiui nustatyti. Priešingai, nei tai, kad nėra subjektyvaus ketinimo kliudyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją, nei teisėtų tikslų siekimas neturi lemiamos reikšmės SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymui(33).
47. Vis dėlto taip pat reikia pažymėti, kad jei būtų įrodyta, jog per pirmąjį 2012 m. spalio 18 d. susitikimą vykusios diskusijos buvo susijusios išimtinai su atgręžtinių reikalavimų problematika ir suinteresuotųjų įmonių sunkumais padengti savo skolas ir kad dėl to tarifų didinimo klausimas buvo paminėtas kaip vienas iš skolų išieškojimo būdų (o tai yra visiškai teisėtas tikslas), būtų galima teigti, kad teiginiai dėl tokio didinimo buvo dalis informacijos apie bendrą TPVCA draudimo rinkos būklę ir jos reguliavimo aplinką, o tai yra informacijos, kuria buvo keičiamasi, kategorijos, paprastai nelaikomos neskelbtinomis komerciniu požiūriu(34).
48. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau į prejudicinio klausimo pirmąjį papildomą klausimą atsakyti, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad suderintiems veiksmams, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, konstatuoti nebūtinai reikalingas keitimasis išsamia ir (arba) individualizuota informacija apie būsimus kainų nustatymo ketinimus, kaip antai specifine ir (arba) konkrečia informacija dėl būsimo elgesio, susijusio su kainų nustatymu, koregavimo datos, apimties ir būdo, tačiau pažymėtina, kad keitimasis informacija, kurioje nėra tokių aspektų, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti kvalifikuojamas kaip suderinti veiksmai arba ne, pagal jos tinkamumą sumažinti ar pašalinti netikrumą dėl rinkos dalyvių elgesio, atsižvelgiant visų pirma į šios rinkos savybes.
Dėl antrojo papildomo klausimo
49. Antruoju papildomu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad konkurencijos institucija privalo išnagrinėti alternatyvius paaiškinimus, kuriuos dėl dalyvavimo suderintuose veiksmuose kaltinama įmonė pateikia dėl taikomų kainų didinimo ir kuriais siekiama paneigti tokių veiksmų egzistavimą.
50. Iškart reikia priminti, kad konkurencijos teisės srityje kilus ginčui dėl pažeidimo, konkurencijos institucijai tenka pareiga įrodyti jos konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymų, kurie pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą(35).
51. Atsakant į šį papildomą klausimą, mano nuomone, reikia atskirti, viena vertus, elgesio rinkoje lygiagretumo atvejį ir, kita vertus, suderintus veiksmus(36).
52. Viena vertus, kalbant apie elgesio lygiagretumą rinkoje, Teisingumo Teismas jau seniai pripažino, kad jis pats savaime nėra antikonkurencinio pobūdžio. Iš tiesų Sprendime Pâte de bois jis iš esmės nusprendė, pirma, kad elgesio lygiagretumas gali būti laikomas suderinimo įrodymu tik tuo atveju, jei jis yra „vienintelis tikėtinas jo paaiškinimas“, ir, antra, kad nors pagal SESV 101 straipsnį draudžiama bet kokia slapto susitarimo, galinčio iškraipyti konkurenciją, forma, jis nepaneigia rinkos dalyvių teisės protingai prisitaikyti prie konstatuoto ar numatomo savo konkurentų elgesio(37).
53. Jei konkurencijos institucija konstatuoja konkurencijos taisyklių pažeidimą remdamasi prielaida, kad nustatytų faktų negalima paaiškinti kitaip nei antikonkurenciniu elgesiu, šis sprendimas turės būti panaikintas, kai atitinkamos įmonės pateiks argumentus, leidžiančius kitaip pažvelgti į šios institucijos nustatytas faktines aplinkybes, ir pateiks kitokį tikėtiną faktinių aplinkybių paaiškinimą nei tas, kurį minėta institucija pateikė darydama išvadą dėl pažeidimo egzistavimo. Tokiu atveju negalima teigti, kad konkurencijos institucija pateikė konkurencijos teisės pažeidimo egzistavimo įrodymą(38). Kitaip tariant, kompetentinga konkurencijos institucija gali daryti išvadą apie suderintų veiksmų egzistavimą vien iš elgesio lygiagretumo rinkoje tik tuo atveju, jei suderinimas yra „vienintelis tikėtinas“ šio lygiagretumo „paaiškinimas“. Įrodinėjimo pareiga tenka šiai institucijai. Suinteresuota įmonė savo ruožtu gali pateikti „alternatyvų“ savo elgesio „paaiškinimą“, į kurį minėta institucija turės atsižvelgti.
54. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Sprendimo Siemens 51 punkte nusprendė, kad „[g]alimybė kitaip aiškinti faktines aplinkybes yra svarbi, jei Komisija remiasi vien tik nagrinėjamų įmonių elgesiu rinkoje. Todėl toks aiškinimas nesvarbus nuo to momento, kai pažeidimas ne tik preziumuojamas, bet patvirtintas įrodymais. Be to, pagal <...> laisvo įrodymų vertinimo principą pažeidimui įrodyti priimtinos visos įrodinėjimo priemonės, taigi kitoks aiškinimas nesvarbus, kai pažeidimas pakankamai įrodytas kitais nei rašytiniais įrodymais“.
55. Būtent ši jurisprudencija paskatino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą suabejoti KT atsisakymo atsižvelgti į Groupama pateiktus alternatyvius paaiškinimus dėl jos elgesio nagrinėjamoje rinkoje pagrįstumu. Reikia priminti, kad KT atmetė šiuos alternatyvius paaiškinimus kaip nereikšmingus, remdamasi minėtu Bendrojo Teismo sprendimu Siemens, motyvuodama tuo, kad nagrinėjami suderinti veiksmai esą buvo įrodyti ne tik remiantis rinkoje pastebėtu elgesio lygiagretumu, bet ir kitais įrodymais. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad minėta jurisprudencija nebuvo patvirtinta Teisingumo Teismo, ir dėl to jam kyla abejonių dėl jos suderinamumo su įmonių, norinčių remtis tokiu alternatyviu paaiškinimu, teise į gynybą.
56. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Bendrojo Teismo sprendimas Siemens buvo iš esmės patvirtintas apeliacinėje instancijoje. Iš tiesų Teisingumo Teismas patvirtino, kad „kai Bendrasis Teismas tvirtina, jog Komisijai pavyko surinkti įrodymų, patvirtinančių nurodomą pažeidimą, ir kad šių įrodymų pakanka antikonkurencinio pobūdžio susitarimo egzistavimui įrodyti, nebūtina nagrinėti klausimo, ar egzistuoja tikėtinas alternatyvus inkriminuojamo elgesio paaiškinimas“, ir kad „atsižvelgiant į tai, [jog] Komisija taip pat rėmėsi ne vien nagrinėjamų įmonių elgesiu, siekdama įrodyti inkriminuojamą pažeidimą, [suinteresuotųjų įmonių] pateikto alternatyvaus paaiškinimo nepakako bendro susitarimo egzistavimui įrodyti ir dėl to jis buvo nereikšmingas“(39). Be to, nagrinėjamu atveju ši byla, atrodo, nepatenka į šios išvados 52 ir 53 punktuose nurodytą situaciją, nes iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų duomenų matyti, kad suderinimo egzistavimas buvo konstatuotas remiantis suinteresuotų įmonių keitimusi informacija, o ne kildinamas vien iš elgesio lygiagretumo rinkoje. Taigi ši jurisprudencija nagrinėjamu atveju neatrodo reikšminga.
57. Viena vertus, kiek tai susiję su suderintais veiksmais, iš pačios SESV 101 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad „suderintų veiksmų“ sąvoka, be atitinkamų įmonių veiksmų suderinimo (pirmoji sąlyga), apima elgesį rinkoje po šio suderinimo (antroji sąlyga) ir priežastinį ryšį tarp šių dviejų aspektų (trečioji sąlyga). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su trečiąja sąlyga, yra nusprendęs, jog, nesant priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotieji subjektai, daroma prielaida, kad įmonės, kurios dalyvauja derinant veiksmus ir toliau veikia rinkoje, nustatydamos savo elgesį joje, atsižvelgia į informaciją, kuria buvo keičiamasi su konkurentais. Visų pirma Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokie suderinti veiksmai patenka į SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, net jeigu nėra antikonkurencinio poveikio rinkai(40). Darytina išvada, kad suinteresuotos įmonės turi turėti galimybę paneigti šią prezumpciją, įrodydamos, kad nustatydamos savo elgesį šioje rinkoje jos neatsižvelgė į informaciją, kuria pasikeitė su savo konkurentais, arba, kitaip tariant, kad suderinimas niekaip nepaveikė jų pačių elgesio rinkoje(41). Taigi, skirtingai nei paprasto elgesio lygiagretumo atveju, kai veiksmų derinimas įrodytas remiantis įrodymais ar požymiais, įrodinėjimo našta tenka suinteresuotajai įmonei, kuri turi paneigti priežastinio ryšio tarp keitimosi informacija ir elgesio rinkoje prezumpciją.
58. Vis dėlto nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Groupama ginčija ne tik patį veiksmų tarp suinteresuotų įmonių derinimo egzistavimą (pirmoji sąlyga), nes bendro pobūdžio keitimusi informacija negali būti įrodytas veiksmų derinimas, bet ir tariamą po tokio veiksmų derinimo buvusį elgesį rinkoje (tai, iš esmės, antroji ir trečioji sąlygos), įvairiomis ekonominėmis ataskaitomis iš esmės teigdama, kad jos sprendimai dėl tarifų nagrinėjamu laikotarpiu buvo savarankiško prisitaikymo prie rinkos sąlygų rezultatas, niekaip nesusijęs su tariamu veiksmų derinimu.
59. Taigi, priešingai, nei teigia KT ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju tai nėra atvejis, kai suinteresuotoji įmonė tiesiog pateikia „alternatyvų paaiškinimą“, kad nuginčytų prezumpciją, jog likdama aktyvi rinkoje ji neatsižvelgė į informaciją, kuria buvo pasikeista. Priešingai, Groupama, pateikdama įrodymus, siekia užginčyti patį veiksmų derinimo egzistavimą, teigdama, kad informacija, kuria buvo keičiamasi, buvo tokia, kuri negalėjo būti kokio nors veiksmų derinimo dėl tarifų įrodymas.
60. Šiuo klausimu laikausi nuomonės, kad įvairūs Groupama pateikti argumentai ir įrodymai(42), neatsižvelgiant į jų įrodomąją galią, turėjo būti pripažinti priimtinais ir į juos KT turėjo atsižvelgti administracinės procedūros etape dėl dviejų aspektų. Viena vertus, į tokius įrodymus atsižvelgti būtina tiek siekiant įrodyti patį suderintų veiksmų egzistavimą, turint galvoje informacijos, kuria keičiamasi, bendrą pobūdį (pirmoji sąlyga), tiek įrodinėjant priežastinį ryšį tarp tų suderintų veiksmų ir veiksmų rinkoje, būtent paneigiant minėtą nuginčijamą prezumpciją (trečioji sąlyga)(43). Kita vertus, nesant pakankamų tokių suderintų veiksmų įrodymų, vienintelis KK turėtas įrodymas yra veiksmų lygiagretumas, taigi reikėtų išnagrinėti alternatyvius paaiškinimus pagal Sprendime Pâte de bois suformuotą jurisprudenciją. Neatrodo, kad ši analizė būtų nesuderinama su Bendrojo Teismo sprendimu Siemens. Kaip nurodyta šios išvados 56 punkte, Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, iš esmės nusprendė, kad įtikinamo inkriminuojamų veiksmų alternatyvaus paaiškinimo nereikia, jeigu Komisijai pavyksta „surinkti pakankamai įrodymų“, kad egzistuoja antikonkurenciniai suderinti veiksmai. Tačiau būtent tokių pakankamų įrodymų egzistavimas yra Groupama pateikto prieštaravimo pagrindinis dalykas.
61. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau į prejudicinio klausimo antrąjį papildomą klausimą atsakyti: atsižvelgiant į tai, jog veiksmus derinanti įmonė lieka aktyvi atitinkamoje rinkoje, neatmestina, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su aptariamo keitimosi informacija bendru pobūdžiu ir abejonėmis dėl jam būdingo antikonkurencingumo, įmonė gali priežastinio ryšio tarp veiksmų derinimo ir tos įmonės elgesio rinkoje prezumpciją paneigti įrodydama, kad ta įmonė, vykdydama veiklą toje rinkoje, pati neatsižvelgė į keitimąsi informacija, o kompetentinga konkurencijos institucija šiuo klausimu privalo atsižvelgti į visus tos įmonės šiuo klausimu pateiktus įrodymus.
Išvada
62. Atsižvelgdamas į tai, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Înalta Curte de Casație și Justiție (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas, Rumunija) pateiktą klausimą:
SESV 101 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
– suderintiems veiksmams, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, konstatuoti nebūtinai reikalingas keitimasis išsamia ir (arba) individualizuota informacija apie būsimus kainų nustatymo ketinimus, kaip antai specifine ir (arba) konkrečia informacija dėl būsimo elgesio, susijusio su kainų nustatymu, koregavimo datos, apimties ir būdo, tačiau pažymėtina, kad keitimasis informacija, kurioje nėra tokių aspektų, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti kvalifikuojamas kaip suderinti veiksmai arba ne, pagal jos tinkamumą sumažinti ar pašalinti netikrumą dėl rinkos dalyvių elgesio, atsižvelgiant visų pirma į šios rinkos savybes, ir
– atsižvelgiant į tai, jog veiksmus derinanti įmonė lieka aktyvi atitinkamoje rinkoje, neatmestina, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su aptariamo keitimosi informacija bendru pobūdžiu ir abejonėmis dėl jam būdingo antikonkurencingumo, įmonė gali priežastinio ryšio tarp veiksmų derinimo ir tos įmonės elgesio rinkoje prezumpciją paneigti įrodydama, kad ta įmonė, vykdydama veiklą toje rinkoje, pati neatsižvelgė į keitimąsi informacija, o kompetentinga konkurencijos institucija šiuo klausimu privalo atsižvelgti į visus tos įmonės šiuo klausimu pateiktus įrodymus.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 Monitorul Oficial al României, I dalis, Nr. 88, 1996 m. balandžio 30 d.
3 Iš bylos medžiagos matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra vienintelis iš aštuonių teismų, į kuriuos buvo kreiptasi nagrinėjant lygiagrečias bylas, pripažinęs ginčijamą sprendimą pagrįstu, o kiti septyni teismai konstatavo, kad keitimasis informacija, kuriuo grindžiamas šis sprendimas, negali būti laikomas antikonkurenciniu. Vis dėlto, išskyrus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo priimtą sprendimą, kuris buvo susijęs su UNSAR dalyvavimu atliekant suderintų veiksmų tarpininko vaidmenį, šiuo metu dar nėra priimtas joks galutinis sprendimas, patvirtinantis suderintus veiksmus tarp nubaustų įmonių, nes įvairios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamos bylos buvo sustabdytos, kol bus gautas atsakymas dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
4 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas T-Mobile Netherlands ir kt. (C‑8/08, EU:C:2009:343, 41 punktas; toliau – Sprendimas T-Mobile).
5 T. y. 2011 m. kovo 3 d. Sprendimas Siemens / Komisija (T‑110/07, EU:T:2011:68, 51 punktas ir jame nurodyta Bendrojo Teismo jurisprudencija; toliau – Bendrojo Teismo sprendimas Siemens).
6 1993 m. kovo 31 d. Sprendimas Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija (C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, EU:C:1993:120, 71 ir 126 punktai; toliau – Sprendimas Pâte de bois).
7 Išskirta mano. Iš tiesų šie terminai vartojami prejudicinio klausimo a punkto pirmojoje dalyje.
8 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nei iš ginčijamo sprendimo, nei iš pirmojoje instancijoje priimto sprendimo nematyti nei konkretaus procento, nei nustatyto ar nustatytino nagrinėjamo tarifų didinimo dydžio, nei tikslios jo įgyvendinimo datos. Vis dėlto šį vertinimą ginčija KT, kuri tvirtina, kad net ir aiškiai nenustačius konkretaus kainų lygio, informacija, kuria buvo keičiamasi, buvo susijusi būsimu didinimu, kurį galima nustatyti, nes spaudoje paskelbtuose pranešimuose buvo nurodyta tiek apytikslė didinimo apimtis, tiek jo įgyvendinimo data (žr. šios išvados 8 punktą). Šis teismas savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai pažymėjo, kad vėliau įvertins, ar ginčijamame sprendime nurodytas keitimasis informacija buvo „keitimasis išsamia ir (arba) specifine informacija“, ar „bendro pobūdžio diskusijos“. Be to, negalima atmesti, kad, minėto teismo nuomone, vienintelis reikšmingas kontaktas suderintiems veiksmams įrodyti yra pirmojo 2012 m. spalio 18 d. susitikimo metu įvykęs kontaktas, kurio atžvilgiu nekyla ginčų, kad jo metu vyko bendro pobūdžio diskusijos. Taigi atliekant šią analizę neatrodo naudinga keisti to paties teismo jo paties klausime pasirinktos faktinės prielaidos.
9 Šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Anic Partecipazioni (C‑49/92 P, EU:C:1999:356, 112 ir 131 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).
10 Žr. Sprendimą T-Mobile (26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2021 m. sausio 14 d. Sprendimą Kilpailu- ja kuluttajavirasto (C‑450/19, EU:C:2021:10, 22 punktas). „Suderintų veiksmų“ sąvoka jurisprudencijoje buvo įtvirtinta 1972 m. liepos 14 d. Sprendime Imperial Chemical Industries / Komisija (48/69, EU:C:1972:70, 64 ir 65 punktai), o vėliau jos ribos buvo dar labiau patikslintos 1975 m. gruodžio 16 d. Sprendime Suiker Unie ir kt. / Komisija (40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, EU:C:1975:174, 173–174 punktai).
11 Žr. Sprendimą T-Mobile (32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2023 m. sausio 12 d. Sprendimą HSBC Holdings ir kt. / Komisija (C‑883/19 P, EU:C:2023:11, 113 punktas; toliau – Sprendimas HSBC).
12 Žr. Sprendimą T-Mobile (33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimą HSBC (114 punktas).
13 Šiuo klausimu žr. Sprendimą T-Mobile (34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2024 m. liepos 29 d. Sprendimą Banco BPN / BIC Português ir kt. (C‑298/22, EU:C:2024:638, 58 ir 59 punktai; toliau – Sprendimas Banco BPN).
14 Žr. Sprendimą T-Mobile (35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimą HSBC (115 punktas).
15 Žr. Sprendimą Banco BPN (62 ir 63 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).
16 Šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 21 d. Komisijos komunikatą, kuriame pateiktos [SESV] 101 straipsnio taikymo horizontaliesiems bendradarbiavimo susitarimams gairės (OL C 259, 2023, p. 1; toliau – gairės dėl horizontaliųjų susitarimų).
17 Žr. Sprendimą Banco BPN (64 punktas) bei mano išvadą byloje Banco BPN / BIC Português ir kt. (C‑298/22, EU:C:2023:738, 69 ir 70 punktai).
18 Šiuo klausimu žr. Sprendimą Banco BPN (89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) bei mano išvadą byloje Banco BPN / BIC Português ir kt. (C‑298/22, EU:C:2023:738, 74 ir 75 punktai). Iš tikrųjų SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotė patvirtina, kad suderintais veiksmais gali būti pažeista konkurencija, jeigu jais „tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos“ (išskirta mano).
19 Žr. 2015 m. kovo 19 d. Sprendimą Dole Food ir Dole Fresh Fruit Europe / Komisija (C‑286/13 P, EU:C:2015:184, 123 punktas; toliau – Sprendimas Dole Food).
20 Iš tiesų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškiai matyti, kad analizuojant konkurencijos ribojimą, įskaitant ribojimą dėl tikslo, pats keitimosi informacija turinys išlieka svarbus siekiant nustatyti, ar keitimasis informacija pasižymi savybėmis, siejančiomis jį su tam tikra koordinavimo forma, kuri gali sukurti konkurencijos sąlygas, neatitinkančias įprastų atitinkamos rinkos sąlygų (žr. Sprendimą Banco BPN (52 punktas)). Taigi atsižvelgiant į tai, kad suderinti veiksmai gali būti įvairių formų, reikia pasirūpinti, kad nebūtų iš anksto apibrėžiama ar ribojama, kas gali ir kas negali būti laikoma tokiais veiksmais.
21 Šiuo klausimu taip pat žr. gairių dėl horizontaliųjų susitarimų 390 punktą, kuriame nurodyta, kad „[t]ai, ar informacija yra neskelbtina komercinė informacija, priklauso nuo jos naudingumo konkurentams. Apskritai neskelbtina komercine informacija dažniausiai laikoma informacija, kurioje pateikiama daug detalių duomenų ir pagal kurią galima nustatyti įmonę (-es), kuri (-ios) ją pateikė. <...>“. Taip pat pažymėtina, kad tų gairių ankstesnės versijos, galiojusios klostantis faktinėms aplinkybėms pagrindinėje byloje, 74 punkte nurodyta, kad konkurencijos ribojimu dėl tikslo laikomas „konkurentų keitimasis individualaus pobūdžio duomenimis, susijusiais su planuojamomis būsimomis kainomis ar kiekiu“ (išskirta mano) (OL C 11, 2011, p. 1).
22 Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje T-Mobile Netherlands ir kt. (C‑8/08, EU:C:2009:110, 67 ir 68 punktai), kurioje pažymėta, kad „[i]š esmės pasikeitimo informacija, įvykusio 2001 m. birželio mėnesio susitikime, dalykas buvo <...> tai, kaip tokie pakeitimai bus vykdomi, t. y. kokiu metu, kiek ir kaip kiekviena įmonė sumažins standartinį platintojų atlyginimą“ (išskirta mano).
23 Priešingai, iš to paties sprendimo 32–35, taip pat 41 ir 42 punktų matyti, kad Teisingumo Teismas savo analizę grindė bendru netikrumo dėl atitinkamos rinkos veikimo sumažinimo ar pašalinimo kriterijumi.
24 Žr., be kita ko, Sprendimą Dole Food (122 punktas) ir Sprendimą HSBC (116 punktas), kuriuose Teisingumo Teismas, primindamas tokio keitimosi informacija antikonkurencinį pobūdį, vartoja modalumą reiškiantį junginį „visų pirma“.
25 Žr. Sprendimą Banco BPN (54 punktas), kuriame Teisingumo Teismas „šiuo klausimu“ remiasi Sprendimo T-Mobile 41 punktu grįsdamas teiginį, kad tam, jog rinka veiktų įprastomis sąlygomis, kiekvienas rinkos dalyvis turi „būti neužtikrintas bent jau dėl konkurentų elgesio rinkoje būsimo pasikeitimo datos, apimties ir būdų“.
26 Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje T-Mobile Netherlands ir kt. (C‑8/08, EU:C:2009:110, 69 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto reikia pažymėti, kad net jei informacija apie kainų didinimą yra visuotinai žinoma ar lengvai prieinama, dėl keitimosi informacija gali sumažėti netikrumas rinkoje, kai tokia informacija pateikiama mažiau apibendrinta ar labiau detalizuota (žr. gairių dėl horizontaliųjų susitarimų 389 punktą).
27 Šiuo klausimu žr. gairių dėl horizontalių susitarimų 412 punktą.
28 Šiuo klausimu žr. Sprendimą Banco BPN (40, 46–48 ir 55 punktai).
29 Šiuo klausimu žr. šios išvados 26 ir 29 punktuose nurodytą jurisprudenciją.
30 Pavyzdžiui, gairių dėl horizontalių susitarimų 412 punkte numatyta, kad svarbios rinkos savybės šiuo atžvilgiu, be kita ko, yra skaidrumo lygis rinkoje, rinkoje veikiančių įmonių skaičius, patekimo į rinką kliūčių buvimas, tai, ar prekė arba paslauga, su kuria susijęs keitimasis informacija, yra vienarūšė, tai, ar susijusios įmonės yra panašios, taip pat pasiūlos ir paklausos stabilumas.
31 Šios rūšies rinka skiriasi nuo vienarūšių produktų rinkų, kaip antai bananų rinkos, kuriose bendresnio pobūdžio keitimasis informacija gali turėti labiau lemiamą reikšmę. Vis dėlto reikia pažymėti, kad net ir tokioje rinkoje Komisija 2008 m. spalio 15 d. sprendime C(2008) 5955 final dėl procedūros pagal [EB] sutarties 81 straipsnį (byla COMP/39 188 – Bananai) konstatavo suderintus veiksmus, remdamasi keitimusi gerokai tikslesne informacija nei vien noru didinti kainas, t. y. aspektais, susijusiais su tarifų nustatymo veiksniais, taip pat kainų tendencijomis ir nuorodomis į referencines kainas prieš jas nustatant (šiuo klausimu žr. Sprendimą Dole Food (96 punktas)).
32 Žr., be kita ko, pirma, Ordinul CSA Nr. 3/2013 (CSA įsakymas Nr. 3/2013), kuriuo įmokų tarifų nustatymui buvo nustatytas aukštas išlaidų padengimo reikalavimas, galintis paveikti pelningumą, ir, antra, Norma ASF 20/2014 (ASF taisyklė 20/2014), kuria buvo padidintas įmokų į Draudimo garantijų fondą tarifas, taip pat Norma ASF 17/2015 (ASF taisyklė 17/2015), susijusi su įmokų, kurias draudikai moka į šį fondą, tarifais.
33 Žr. Sprendimą Banco BPN (49 ir 56 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).
34 Šiuo klausimu žr. gairių dėl horizontalių susitarimų 386 punktą. Reguliacinis informacijos, kuria buvo keičiamasi per 2012 m. gruodžio 3 d. susitikimą, pobūdis yra dar akivaizdesnis, nes jis vyko dalyvaujant pačiam reguliuotojui, t. y. CSA (šios išvados 8 punktas).
35 Šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą E.ON Energie / Komisija (C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 71 punktas), taip pat 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1), 2 straipsnį ir 5 konstatuojamąją dalį. Tačiau šiame reglamente nėra nuostatos dėl įrodymų vertinimą ir per nacionalinę SRESV 101 straipsnio taikymo procedūrą reikalaujamą įrodymų lygį reglamentuojančių principų (žr. 2016 m. sausio 21 d. Sprendimo Eturas ir kt. (C‑74/14, EU:C:2016:42, 30 ir 31 punktai; toliau – Sprendimas Eturas)).
36 Iš tiesų konkurencijos teisės žargone „alternatyvaus paaiškinimo“ sąvoka paprastai siejama su lygiagretaus elgesio atveju.
37 Žr. Sprendimą Pâte de bois (70, 71 ir 126 punktai).
38 Šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimą E.ON Energie (C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
39 Žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Siemens ir kt. / Komisija (C‑239/11 P, C‑489/11 P ir C‑498/11 P, EU:C:2013:866, 220–224 punktai). Teisingumo Teismas nusprendė, kad priešingu atveju Bendrasis Teismas privalėtų nagrinėti alternatyvų paaiškinimą kiekvieną kartą, kai pažeidimą siekiama įrodyti darant išvadą remiantis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, netiesioginiais ar nedokumentiniais įrodymais.
40 Žr. Sprendimą Dole Food (126–128 punktai) ir Sprendimą (42 punktas).
41 Šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimą Hüls / Komisija (C‑199/92 P, EU:C:1999:358, 162 ir 167 punktai).
42 Tiksliau tariant, kalbama apie ekonominę ataskaitą dėl 2012–2016 m. laikotarpio ir UNSAR prašymu bendrovės Deloitte parengtą rinkos analizę.
43 Pagal analogiją žr. Sprendimą Eturas (46 ir 49 punktai), kuriame Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai nebuvo dalyvavimo slaptuose susitikimuose, viešas atsiribojimas ar pranešimas administracinėms institucijoms nėra vienintelės priemonės, kuriomis galima paneigti įmonės dalyvavimo suderintuose veiksmuose prezumpciją, nes šiuo tikslu taip pat galima pateikti kitų įrodymų. Taigi toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad priežastinio ryšio tarp veiksmų derinimo ir jį atliekant dalyvavusių įmonių elgesio rinkoje prezumpciją galima būtų paneigti įrodžius, kad sistemingai buvo taikyta nustatytą ribą viršijanti nuolaida. Nors tokia išvada yra glaudžiai susijusi su konkrečiomis tos bylos aplinkybėmis, tas sprendimas, mano nuomone, suteikia galimybę paneigti dalyvavimo prezumpciją pateikiant savarankiškų veiksmų rinkoje objektyvų įrodymą, išskyrus klasikinius dalyvavimo slaptuose susitikimuose atvejus, būtent kai keitimasis informacija vyksta dalyvaujant reguliuotojui, o dėl šios aplinkybės reikalavimas pranešti administracinėms institucijoms tampa nebūtinas. Tokiu įrodymu galėtų būti laikomas privalomos kainų politikos patvirtinimas pažeidimo laikotarpiui dar iki to laikotarpio pradžios.