Byla C‑770/24

DB InfraGO AG
ir
DB RegioNetz Infrastruktur GmbH

prieš

Vokietiją

(Verwaltungsgericht Köln pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2026 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Geležinkelių transportas – Direktyva 2012/34/EB – Geležinkelių infrastruktūra – Valdymo nepriklausomumas – 4 straipsnio 2 dalis – Infrastruktūros valdytojo nepriklausomumas – Infrastruktūros ir paslaugų mokesčiai – 29 straipsnio 1 dalis – Mokesčių nustatymas ir surinkimas – Mokesčių už naudojimąsi Vokietijos geležinkelių infrastruktūra dydžio nustatymo sistema – Vietinis keleivių vežimas geležinkeliais – Mokesčių dydžio apskaičiavimas – Baziniu laikotarpiu gautos vidutinių mokesčių sumos padauginimas iš įstatyme numatytos metinės indeksavimo normos“

Transportas – Geležinkelių transportas – Direktyva 2012/34 – Geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymas ir apmokestinimas – Infrastruktūros mokesčiai – Vietinis keleivių vežimas geležinkeliais – Infrastruktūros valdytojo nepriklausomumas – Apimtis – Nacionalinės teisės aktai, kuriais tas valdytojas įpareigojamas apskaičiuoti mokesčio dydį, baziniu laikotarpiu gautą vidutinių mokesčių sumą padauginus iš įstatyme numatytos metinės indeksavimo normos – Nepriimtinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34 5, 43 ir 66 konstatuojamosios dalys ir 3 straipsnio 2f punktas, 4 straipsnio 2 dalis, 7a straipsnio 1 dalis ir 2 dalies a punktas, 8 straipsnio 2 ir 4 dalys, 29 straipsnio 1 dalis, 30 straipsnio 1 dalis, 31 straipsnis ir 32 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa ir 3 dalis, 33 straipsnio 3 dalis ir 39 straipsnis)

(žr. 36–58 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Gavęs Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas, Vokietija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas išaiškino Direktyvos 2012/34 ( 1 ) 4 straipsnio 1 dalį, susijusią su infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumo principu, ir 29 straipsnio 1 dalį, kurioje aptariamas mokesčių už naudojimąsi infrastruktūra nustatymas.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant ginčą dėl Bundesnetzagentur (Federalinė tinklų agentūra, Vokietija) sprendimu patvirtinto mokesčių, taikytinų už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūros valdytojų valdoma geležinkelių infrastruktūra, dydžio. Perskaičiavus pagal Vokietijos teisės aktų dėl mokesčių nuostatas, tuo sprendimu vietinio keleivių vežimo geležinkeliais paslaugų sektoriuje (toliau – SPNV sektorius) patvirtinti mažesni mokesčiai nei tie, kuriuos pateikė DB InfraGO ir DB RegioNetz Infrastruktur, ir didesni tolimojo keleivių vežimo geležinkeliais (toliau – SPFV sektorius) ir krovinių vežimo geležinkeliais (toliau – SGV sektorius) paslaugų sektoriuose. Tą sprendimą geležinkelių infrastruktūros valdytojai apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui; jam kilo klausimas, ar Vokietijos teisės nuostatos dėl mokesčių, pagal kurias geležinkelio infrastruktūros valdytojai privalo apskaičiuoti SPNV taikomus mokesčius, tam tikrų bazinių metų vidutinius mokesčius padaugindami iš tuose teisės aktuose nustatytos metinės indeksavimo normos, pažeidžia Direktyvoje 2012/34 numatytą geležinkelio infrastruktūros valdytojų nepriklausomumą.

Teisingumo Teismo vertinimas

Teisingumo Teismas atsakė, kad pagal Direktyvos 2012/34 4 straipsnio 2 dalį ir 29 straipsnio 1 dalį draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais geležinkelių infrastruktūros valdytojas įpareigojamas apskaičiuoti SPNV sektoriuje taikomų mokesčių dydį taikant matematinę formulę, pagal kurią per referencinį laikotarpį surinktų vidutinių mokesčių suma dauginama iš įstatyme nustatytos metinės indeksavimo normos.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė savo jurisprudenciją, pagal kurią nacionalinės teisės aktais pažeidžiamas infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo reikalavimas, kai jo įgaliojimų įgyvendinimas apribojamas konkrečių mokesčių dydžio nustatymu kiekvienu konkrečiu atveju, taikant ministro įsakyme iš anksto nustatytą formulę. Iš tiesų neturėdami tam tikros diskrecijos nustatyti mokesčių dydį geležinkelių infrastruktūros valdytojai negali, be kita ko, naudodamiesi apmokestinimo sistemomis, optimizuoti naudojimosi ta infrastruktūra pagal valstybių narių nustatytą sistemą. Be to, apmokestinimo sistemos neskatina tų valdytojų nei investuoti į geležinkelių infrastruktūrą, nei mažinti tokios infrastruktūros teikimo išlaidų ir prieigos mokesčių. Galiausiai tie valdytojai negali nei nustatyti ar išlaikyti didesnių mokesčių, grindžiamų ilgalaikėmis tam tikrų investicinių projektų išlaidomis, nei numatyti operatorių renkamų mokesčių nuolaidų sistemų.

Teisingumo Teismas nurodė, kad šie argumentai taikytini Vokietijos teisės aktams dėl mokesčių, pagal kuriuos geležinkelių infrastruktūros valdytojai įpareigojami kiekvienoje federalinėje žemėje nustatyti SPNV sektoriuje taikomų mokesčių dydį pagal matematinę formulę, kurią sudarant jie neturi jokios įtakos. Taigi valdytojo vaidmuo apima tik minėtos matematinės formulės taikymą ir šiuo klausimu jis neturi jokios veiksmų laisvės.

Konkrečiai kalbant, pirma, valdytojų galimybė sukurti papildomus rinkos segmentus nekompensuoja tokios veiksmų laisvės nebuvimo, nes kiekvienam iš tų segmentų taikoma ta pati matematinė formulė. Antra, tai, kad valdytojas galėjo daryti įtaką vidutinių mokesčių dydžiui 2020–2021 m. baziniu laikotarpiu, neleidžia manyti, kad jis turėjo kokią nors veiksmų laisvę nustatyti 2024–2025 m. tarnybiniam traukinių tvarkaraščiui taikytinų mokesčių dydį, juo labiau kad tuo metu, kai buvo nustatytas 2020–2021 m. laikotarpiu taikytinų mokesčių dydis, jis negalėjo žinoti, kad į juos bus atsižvelgta nustatant 2024–2025 m. mokesčių dydį.

Be to, Teisingumo Teismas atmetė argumentą, susijusį su tariama „didele“ geležinkelių infrastruktūros valdytojo veiksmų laisve nustatyti SPFV ir SGV sektoriuose taikomų mokesčių dydį, kuri „kompensuoja“ veiksmų laisvės nustatant SPNV sektoriuje taikomų mokesčių dydį nebuvimą, nes tokios kompensacijos nepakanka siekiant užtikrinti to valdytojo valdymo nepriklausomumą. Iš tiesų iš SPNV sektoriaus surenkama daugiau kaip 50 % visų sumokėtų mokesčių ir netgi SPFV ir SGV sektoriuose apmokestinimo veiksmų laisvę, atrodo, riboja nacionalinės teisės nuostatose numatyta pareiga užtikrinti, kad bus padengtos visos patiriamos išlaidos. Taigi, kai SPNV sektoriuje taikomi mokesčiai nepadengia tų išlaidų, deficitas turi būti perkeltas į SPFV ir SGV sektoriuose taikomus mokesčius, o tai labai sumažina veiksmų laisvę tuose sektoriuose. Be to, atrodo, kad SPFV ir SGV sektoriuose taikomi mokesčiai buvo taip padidinti, kad jų lygiai nebebuvo suderinami su tikslu užtikrinti, kad geležinkelių transportas būtų veiksmingas ir konkurencingas, palyginti su kitomis transporto rūšimis.

Galiausiai tai, kad transporto veikla SPNV sektoriuje daugiausia ar net išimtinai finansuojama iš viešųjų lėšų, neleidžia pateisinti bet kokios veiksmų laisvės nustatant infrastruktūros naudojimo mokesčių dydį atėmimo iš geležinkelių infrastruktūros valdytojo šiame sektoriuje. Nors pagal Direktyvos 2012/34 8 straipsnio 2 ir 4 dalis valstybėms narėms leidžiama naudoti viešąsias lėšas infrastruktūros valdytojų finansinei pusiausvyrai užtikrinti, nė vienoje šios direktyvos nuostatoje nenumatyta, kad galima nukrypti nuo geležinkelių infrastruktūros valdytojo nepriklausomumo principo, motyvuojant tuo, kad atitinkamas sektorius yra finansuojamas iš viešųjų lėšų.

( 1 ) 2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32; klaidų ištaisymas OL L 67, 2015, p. 32), iš dalies pakeista 2016 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/2370 (OL L 352, 2016, p. 1).