–

ZD, atstovaujamo avvocati V. Angiolini, G. Gomitoni ir S. Invernizzi,

–

MI, atstovaujamo avvocato N. Paolantonio,

–

Federazione Italiana Giuoco Calcio (FIGC), atstovaujamos avvocato G. Viglione,

–

Comitato Olimpico Nazionale Italiano (CONI), atstovaujamo avvocati A. Angeletti, S. Fidanzia ir A. Gigliola,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamo avvocati dello Stato M. Cherubini ir L. D’Ascia,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos C. Alves ir P. Barros da Costa,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Baches Opi, G. Conte ir F. Ronkes Agerbeek,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl ESS 6 ir 19 straipsnių, SESV 45, 49, 56, 101 ir 102 straipsnių, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47–49 straipsnių išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus: pirma, ZD ginčą su Federazione Italiana Giuoco Calcio (Italijos futbolo federacija; FIGC), Comitato Olimpico Nazionale Italiano (Italijos nacionalinis olimpinis komitetas; CONI), Procura federale presso la Federazione Italiana Giuoco Calcio (federalinė prokuratūra prie FIGC, toliau – federacijos prokuratūra), Collegio di garanzia dello sport presso il Comitato Olimpico Nazionale Italiano (Sporto etikos komitetas prie CONI, toliau – Sporto etikos komitetas) ir Corte federale d’appello presso la Federazione Italiana Giuoco Calcio (federalinis apeliacinis teismas prie FIGC, toliau – federacijos apeliacinis teismas) ir, antra, MI ginčą su FIGC ir CONI; ginčai kilo dėl sprendimų, kuriais federacijos apeliacinis teismas skyrė ZD ir MI sankciją – laikiną draudimą vykdyti profesinę veiklą FIGC sistemoje.

3

Costituzione della Repubblica Italiana (Italijos Respublikos Konstitucija, toliau – Konstitucija) 18 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Piliečiai turi teisę laisvai, be leidimo vienytis į asociacijas, siekdami asmenims pagal baudžiamąjį įstatymą nedraudžiamų tikslų.“

4

Konstitucijos 24 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Kiekvienas asmuo gali ginti savo teises ir teisėtus interesus teisme.“

5

Konstitucijos 103 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Consiglio di Stato [(Valstybės taryba, Italija)] ir kitos administracinį teisingumą vykdančios institucijos turi jurisdikciją ginti teisėtus interesus santykiuose su viešojo administravimo institucijomis, o atskirais įstatymo nustatytais atvejais – ir subjektines teises.“

6

Konstitucijos 113 straipsnis suformuluotas taip:

„Bendrosios kompetencijos arba administraciniuose teismuose visuomet leidžiama ginti teises ir teisėtus interesus skundžiant viešojo administravimo aktus. Tokia teisminė gynyba negali būti neprieinama arba apribota tik tam tikromis teisių gynimo priemonėmis ar tam tikrų kategorijų aktais. Įstatymas nustato, kokios teisminės institucijos ir kokiais atvejais gali panaikinti viešojo administravimo aktus, taip pat tokio panaikinimo pasekmes.“

7

Codice del processo amministrativo (Administracinio proceso kodeksas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Administracinis teismas užtikrina visišką ir veiksmingą gynybą pagal Konstitucijos ir Europos teisės principus.“

8

Šio kodekso 30 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Administracinis teismas turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti visus reikalavimus atlyginti žalą, patirtą dėl teisėtų interesų pažeidimo arba jo išimtinei jurisdikcijai priklausančiose srityse – subjektinių teisių pažeidimo.“

9

Minėto kodekso 133 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Jei įstatyme nenumatyta kitaip, išimtinei administracinių teismų jurisdikcijai priskiriami:

<…>

<…>“

10

2003 m. rugpjūčio 19 d.decreto-legge n. 220 – Disposizioni urgenti in materia di giustizia sportiva (Dekretas įstatymas Nr. 220 dėl skubių nuostatų sporto teisingumo srityje; GURI, Nr. 192, 2003 m. rugpjūčio 20 d., p. 4), pertvarkyto į įstatymą ir iš dalies pakeisto 2003 m. spalio 17 d.legge n. 280 (Įstatymas Nr. 280; GURI, Nr. 243, 2003 m. spalio 18 d., p. 4) (toliau – Įstatymas Nr. 280/2003), 1–3 straipsniai suformuluoti taip:

„1 straipsnis. Bendrieji principai

1. Respublika pripažįsta ir skatina nacionalinės sporto teisės, kaip Tarptautinio olimpinio komiteto kompetencijai priskiriamos tarptautinės sporto teisės sudedamosios dalies, autonomiją.

2. Sporto teisės ir Respublikos teisės santykiai reglamentuojami vadovaujantis autonomijos principu, išskyrus Respublikos teisės sistemai svarbius atvejus, kai individualios teisinės situacijos yra susijusios su sporto teise.

2 straipsnis. Sporto teisės autonomija

1. Vadovaujantis 1 straipsnyje išdėstytais principais, tik sporto teisei priskiriami šie klausimai:

2. 1 dalyje nurodytais klausimais klubai, asociacijos, jų nariai ir registruotieji dalyviai, vadovaudamiesi [CONI] ir sporto federacijų įstatų bei reglamentų nuostatomis <…>, privalo kreiptis į sporto teismines institucijas.

<…>

3 straipsnis. Jurisdikcijos taisyklės ir pereinamojo laikotarpio nuostatos

1. Išnaudojus visas teisių gynimo priemones sporto teisminėse institucijose ir nepažeidžiant bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcijos nagrinėti klubų, asociacijų ir sportininkų turtinius santykius, visiems kitiems ginčams dėl [CONI] ar sporto federacijų aktų, jei išimtinė jurisdikcija juos spręsti nėra priskirta sporto teisminėms institucijoms pagal 2 straipsnį, taikomas Administracinio proceso kodeksas, bet kuriuo atveju nedarant poveikio galimoms arbitražinėms išlygoms, įtrauktoms į [CONI] ir sporto federacijų įstatus ir reglamentus, kaip tai suprantama pagal 2 straipsnio 2 dalį <…>

<…>“

11

Pagrindinėse bylose nagrinėjamos sankcijos buvo paskirtos pagal codice di giustizia sportiva della FIGC (FIGC sporto teisingumo kodeksas).

12

Šis kodeksas pagal jo 2 straipsnio 1 dalį taikomas, be kita ko, „vadovams“, vykdantiems profesinę veiklą sporto srityje.

13

Minėto kodekso 4 straipsnyje „Bendrųjų nuostatų privalomasis pobūdis“ numatyta:

„1.   2 straipsnyje nurodyti asmenys privalo laikytis FIGC įstatų, kodekso, vidaus organizacinių taisyklių ir kitų federacijos taisyklių, taip pat lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principų visuose santykiuose, susijusiuose su sporto veikla.

2.   Pažeidus šio straipsnio 1 dalyje numatytas pareigas, taikomos 8 straipsnio 1 dalies a, b, c ir g punktuose, taip pat 9 straipsnio 1 dalies a, b, c, d, f, g ir h punktuose nurodytos sankcijos.

<…>“

14

Be kitų šio 4 straipsnio 2 dalyje numatytų sankcijų, to paties kodekso 9 straipsnio 1 dalies f punkte nurodytas „diskvalifikavimas nustatytam laikotarpiui FIGC sistemoje su galimybe prašyti jį taikyti ir [Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA)] sistemoje“.

15

FIGC sporto teisingumo kodekso 31 straipsnio „Ekonominės ir valdymo srities pažeidimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Administraciniu nusižengimu laikomas sporto teisminių institucijų, Commissione di Vigilanza sulle Società di Calcio Professionistiche [(Profesionalaus futbolo klubų priežiūros komisija, Italija)] ir kitų federacijos priežiūros institucijų, taip pat institucijų, kompetentingų išduoti UEFA ir FIGC licencijas, reikalaujamų dokumentų nepateikimas, pakeitimas, materialus ar intelektualus suklastojimas, net ir iš dalies, arba melagingos, neišsamios ar ne visos informacijos pateikimas. Administraciniu nusižengimu taip pat laikomi veiksmai, kuriais vienaip ar kitaip siekiama apeiti federacijos taisykles valdymo ir ekonominiais klausimais, taip pat kompetentingų federacijos institucijų sprendimų šioje srityje nevykdymas. Jei netaikomos griežtesnės sankcijos, numatytos UEFA licencijavimo taisyklėse ar kitose specialiosiose taisyklėse, ir griežtesnės sankcijos, kurios gali būti taikomos už kitus šiame straipsnyje numatytus pažeidimus, bendrovė, padariusi šioje dalyje nurodytus pažeidimus, baudžiama bauda ir įspėjimu.“

16

ZD ir MI atitinkamai yra Italijoje įsteigto profesionalaus futbolo klubo Juventus Football Club SpA (toliau – Juventus) buvęs prezidentas ir buvęs valdybos narys. Neginčijama, kad eidami šias pareigas jie buvo „vadovai“, vykdantys profesinę veiklą sporto srityje, kaip tai suprantama pagal FIGC sporto teisingumo kodekso 2 straipsnio 1 dalį.

17

FIGC yra pagal privatinę teisę įsteigta asociacija, turinti buveinę Italijoje. Jos tikslas – skatinti ir reguliuoti profesionalų ir mėgėjų futbolą šioje valstybėje narėje. Ji yra Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) ir UEFA narė.

18

CONI yra pagal viešąją teisę įsteigtas subjektas, turintis buveinę Italijoje. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, šis komitetas yra atsakingas už įvairių Italijos sporto asociacijų veiklos koordinavimą.

19

2022 m. balandžio 1 d. federacijos prokuratūra, kuri yra FIGC institucija, kompetentinga tirti drausminius nusižengimus, kreipėsi į Tribunale federale nazionale presso la Federazione Italiana Giuoco Calcio, sezione disciplinare (Nacionalinio federalinio teismo prie FIGC Drausmės bylų skyrius, Italija; toliau – federacijos teismas) dėl kelių Italijos profesionalaus futbolo klubų, įskaitant Juventus, ir jų vadovų, kaltindama juos, be kita ko, pažeidus FIGC sporto teisingumo kodekso 4 ir 31 straipsniuose įtvirtintus lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Konkrečiai kalbant, ši institucija kaltino ZD ir MI iš esmės tuo, kad jie dalyvavo kuriant fiktyvaus daugiau nei 60 mln. EUR kapitalo prieaugio schemą, kai 2020 ir 2021 m. Juventus finansinėse ataskaitose ir apskaitos balansuose pateikė arba patvirtino duomenis, visus žaidėjų perėjimo iš klubo į klubą sandorius klaidingai nurodydami kaip savarankiškus sandorius, nors iš tikrųjų tai buvo mainų sandoriai, šitaip siekdami išvengti mainų sandoriams nustatyto tarptautinio apskaitos standarto taikymo ir galiausiai deklaruoti didesnį pelną ir turtą nei realus šioje sistemoje dalyvaujančių klubų pelnas ir turtas.

20

2022 m. balandžio 22 d. sprendimu federacijos teismas, kuris yra FIGC institucija, turinti jurisdikciją, be kita ko, drausminių nuobaudų srityje, išteisino visus fizinius ir juridinius asmenis, dėl kurių į jį kreiptasi su šiais kaltinimais.

21

Federacijos prokuratūra dėl to sprendimo pateikė apeliacinį skundą federacijos apeliaciniam teismui.

22

2022 m. gegužės 27 d. sprendimu federacijos apeliacinis teismas patvirtino federacijos teismo sprendimą.

23

2022 m. lapkričio 24 d. federacijos prokuratūra iš procura della Repubblica presso il Tribunale di Torino (Respublikos prokuroras prie Turino teismo, Italija) gavo baudžiamosios bylos, kurią valstybės prokuratūra lygiagrečiai pradėjo dėl šio sprendimo 19 punkte minėtame kreipimesi nurodytų veikų, medžiagoje esančių dokumentų kopiją. Gavusi šiuos dokumentus, federacijos prokuratūra manė, kad jie suteikia pagrindą kreiptis į federacijos apeliacinį teismą su prašymu dėl peržiūros.

24

2023 m. sausio mėn. federacijos apeliacinis teismas priėmė sprendimą, juo patenkino šį prašymą dėl peržiūros. Tuo sprendimu jis, be kita ko, skyrė ZD ir MI drausminę nuobaudą – draudimą 24 mėnesius vykdyti profesinę veiklą FIGC sistemoje kartu su prašymu taikyti jį ir UEFA bei FIFA sistemoje. Šio draudimo, praktiškai apimančio bet kokios profesinės veiklos vykdymą FIGC kompetencijai priskiriamoje srityje, t. y. profesionalų ar mėgėjų futbolą Italijoje, taikymą FIFA drausmės komitetas vėliau išplėtė visame pasaulyje.

25

Minėtą sprendimą ZD ir MI apskundė Sporto etikos komitetui.

26

2023 m. gegužės 8 d. sprendimu Sporto etikos komitetas atmetė ZD ir MI skundus.

27

2023 m. gegužės 25 d. buvo priimta nutartis nutraukti procesą šio sprendimo 23 punkte nurodytoje baudžiamojoje byloje.

28

Tada ZD ir MI apskundė federacijos apeliacinio teismo ir Sporto etikos komiteto priimtus sprendimus Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija), prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kiek šie sprendimai su jais susiję.

29

Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą tas teismas, pirma, nurodė, kad savo atitinkamais skundais ZD ir MI pirmiausia prašo sustabdyti federacijos apeliacinio teismo jiems skirtos drausminės nuobaudos galiojimą ir ją panaikinti, o, nepatenkinus šio reikalavimo, priteisti dėl jos patirtos žalos atlyginimą. Vis dėlto pagal galiojančius Italijos teisės aktus, kaip juos išaiškino Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija), jis privalo atmesti šiuos abu skundus kaip „nepriimtinus dėl jurisdikcijos neturėjimo“, kiek jais siekiama, kad būtų sustabdytas šios drausminės nuobaudos galiojimas ir ji būtų panaikinta.

30

Dviejuose 2011 m. vasario 7 d. ir 2019 m. balandžio 17 d. sprendimuose Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) iš esmės konstatavo, jog Įstatymo Nr. 280/2003 2 ir 3 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos „sporto teisminėms institucijoms“, tarp kurių yra federacijos teismas, federacijos apeliacinis teismas ir Sporto etikos komitetas, suteikiama išimtinė jurisdikcija nagrinėti prašymus sustabdyti drausminių nuobaudų, skirtų juridiniams ar fiziniams asmenims, kurie yra įvairių Italijos sporto asociacijų registruotieji dalyviai arba nariai, galiojimą ir jas panaikinti. Savo ruožtu nacionaliniai administraciniai teismai pagal Administracinio proceso kodekso 133 straipsnio 1 dalies z punktą turi išimtinę jurisdikciją spręsti ginčus dėl CONI ir Italijos sporto asociacijų aktų, kurie nepriklauso išimtinei sporto teisminių institucijų jurisdikcijai; tarp tokių ginčų yra ginčai, kai asmenys, kuriems skirtos tokios drausminės nuobaudos, prašo, „išnaudojus visas teisių gynimo priemones sporto teisminėse institucijose“, papildomai patikrinti šių nuobaudų teisėtumą tam, kad būtų užtikrinta teisminė gynyba, suteikiant tik galimybę gauti piniginę kompensaciją už šiems asmenims padarytą žalą.

31

Kaip matyti iš tų sprendimų, Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) tokį įvairių nagrinėjamų Įstatymo Nr. 280/2003 ir Administracinio proceso kodekso nuostatų aiškinimą grindė tuo, kad šios nuostatos yra rezultatas, kurį Italijos įstatymų leidėjas pasiekė šio įstatymo 1 straipsnyje nustatęs „protingą pusiausvyrą“ tarp veiksmingos ir visapusiškos teisminės gynybos principo, įtvirtinto Konstitucijos 24, 103 ir 113 straipsniuose, ir būtinybės išsaugoti sporto teisės autonomiją, kuri ginama pagal šios Konstitucijos 2 ir 18 straipsnius. Taigi atitinkamų asmenų teisminę gynybą veiksmingai užtikrina „sporto teisminė sistema“, kaip konkreti „asociacijų teisminės sistemos“ išraiška, susiklosčius teisinėms situacijoms, kaip antai susijusioms su drausminių nuobaudų skyrimu, kurios yra svarbios ne „bendrajai teisės sistemai“, bet „sporto teisei“, kaip vienai iš „sektoriaus teisės sistemų“. O veiksmingą šių asmenų „individualios teisinės padėties“ teisminę gynybą „bendrojoje teisės sistemoje“ toliau užtikrina nacionaliniai administraciniai teismai.

32

Antra, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog būtina kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kad būtų galima priimti sprendimą tiek dėl ZD ir MI pateiktų skundų priimtinumo, tiek dėl jų pagrįstumo.

33

Galiausiai, trečia, jis iš esmės nurodo, kad abejoja dėl Įstatymo Nr. 280/2003 atitikties Sąjungos teisei dėl trijų priežasčių.

34

Šiuo aspektu jam visų pirma kyla klausimas, ar šis įstatymas neprieštarauja ESS 19 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai ir Chartijos 47 straipsniui. Pagal minėtą įstatymą asmenys, kuriems nacionalinės sporto asociacijos skyrė drausmines nuobaudas, galinčias turėti didelį baudžiamąjį poveikį, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjamus draudimus vykdyti profesinę veiklą, įpareigojami kreiptis į sporto teismines institucijas, prašydami jas panaikinti. Atitinkamai iš jų atimama bet kokia galimybė dėl to kreiptis į teismus, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, kurie turi būtinas nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas ir visus įgaliojimus, reikalingus veiksmingai privačių asmenų teisminei gynybai užtikrinti, įskaitant atvejus, kai taikomos laikinosios priemonės. Dar svarbiau yra tai, kad greičiausiai dėl Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas) nustatytos pusiausvyros tarp Konstitucijoje įtvirtinto teisminės gynybos reikalavimo ir sporto teisės autonomijos principo gali būti pažeidžiama ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa. Dėl tokios pusiausvyros iš privačių asmenų gali būti atimta dalis teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kuri jiems užtikrinama pagal Sąjungos teisę, o iš kompetentingo nacionalinio teismo – dalis įgaliojimų, būtinų užtikrinti šios teisės laikymąsi. Nors tokia pusiausvyra galima, kai kyla išimtinai sporto klausimų, nepatenkančių į Sąjungos teisės taikymo sritį, taip nebūtinai būtų tuo atveju, kai drausminės nuobaudos skiriamos vykdant su sportu susijusią ekonominę veiklą ir jos patenka į Sąjungos teisės, viršesnės už nacionalinę teisę ir jos aiškinimą, kurį gali pateikti nacionaliniai (net ir konstituciniai) teismai, taikymo sritį.

35

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla klausimas, ar galima skirti drausmines nuobaudas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėse bylose, už veiką, padarytą pažeidus FIGC sporto teisingumo kodekso 4 ir 31 straipsniuose nurodytus „lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principus“. Jis abejoja, ar tokia veika, kuri, jo teigimu, turi būti laikoma „nusikalstama“, kaip tai suprantama pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, atitinka reikalavimus, kylančius iš Chartijos 49 straipsnyje įtvirtinto nullum crimen, nulla poena sine lege principo.

36

Galiausiai prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokios drausminės nuobaudos ir apskritai įgaliojimų jas skirti asmenims, patenkantiems į nacionalinės sporto asociacijos, kaip antai FIGC, kompetenciją, turėjimas ir įgyvendinimas neturėtų būti vertinami atsižvelgiant į SESV 45, 49 ir 56 straipsniuose garantuojamas judėjimo laisves, taip pat į SESV 101 ir 102 straipsniuose įtvirtintas konkurencijos taisykles. UEFA ir FIFA tokios asociacijos prašymu šių drausminių nuobaudų taikymą gali išplėsti Europoje ir visame pasaulyje. Be to, tos nuobaudos daro įrodytą poveikį vadovų, kuriems jos skirtos, profesinės veiklos vykdymui, taigi ir jų vadovaujamų įmonių, kaip šiuo atveju Juventus, ekonominei veiklai.

37

Tokiomis aplinkybėmis byloje C‑424/24 Tribunale amministrativo per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38

Tokiomis pačiomis aplinkybėmis byloje C‑425/24 Tribunale amministrativo per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) taip pat nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

39

Pirmuoju klausimu, kurį prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia Teisingumo Teismui kiekvienoje iš šių sujungtų bylų, siekiama išsiaiškinti, ar Sąjungos teisę atitinka nacionalinės teisės aktai, įtvirtinantys teisių gynimo priemones, užtikrinančias privačių asmenų teisminę gynybą nuo sankcijų, kurias jiems gali skirti nacionalinė sporto asociacija.

40

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos šis teismas pateikia Teisingumo Teismui kiekvienoje iš šių sujungtų bylų, siekiama išsiaiškinti, ar Sąjungos teisę atitinka šie nacionalinės teisės aktai, kiek pagal juos tokiai asociacijai apskritai leidžiama skirti šias sankcijas.

41

Atsižvelgiant į atitinkamą klausimų dalyką, iš pradžių reikia kartu atsakyti į šiuos antrąjį ir trečiąjį klausimus, o tada – į pirmuosius klausimus minėtose bylose.

42

Antraisiais ir trečiaisiais klausimais šiose sujungtose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, būtent ESS 6 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, SESV 45, 49, 56, 101 ir 102 straipsniai, taip pat Chartijos 47 straipsnis, siejami su Chartijos 48 ir 49 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip juos aiškina kompetentingi nacionaliniai teismai, pagal kuriuos nacionalinei sporto asociacijai, atsižvelgiant į jai vidaus teisėje pripažintą teisinį savarankiškumą, leidžiama sporto organizacijų vadovams skirti sankciją – laikiną draudimą vykdyti į šios asociacijos kompetencijos sritį patenkančią profesinę veiklą – už melagingas finansines ir apskaitos ataskaitas, pateiktas pažeidžiant lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kurių privalo laikytis šie sporto organizacijų vadovai pagal minėtos asociacijos taikomas taisykles.

43

Atsižvelgiant į Sąjungos teisės nuostatas, kuriomis remiasi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taip pat į rašytines ir žodines pastabas, kurias Teisingumo Teismui pateikė pagrindinių bylų šalys, suinteresuotųjų valstybių vyriausybės ir Europos Komisija, primintina, pirma, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, nacionalinis teismas pačioje nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi aiškiai išdėstyti pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes, taip pat pateikti būtinus paaiškinimus dėl prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežasčių ir ryšio, kurį jis nustatė tarp tų nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (2025 m. spalio 16 d. Sprendimo Anesar-CV ir kt., C‑718/23–C‑721/23 ir C‑60/24, EU:C:2025:797, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Šie prašymo priimti prejudicinį sprendimą turiniui keliami kumuliaciniai reikalavimai aiškiai išdėstyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, jie šį prašymą pateikusiam teismui turi būti žinomi vykdant bendradarbiavimą pagal SESV 267 straipsnį ir jis privalo jų tiksliai laikytis. Be to, jie priminti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1) 13, 15 ir 16 punktuose, o dabar išdėstyti naujos redakcijos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijų nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C, C/2024/6008) 13, 15 ir 16 punktuose.

45

Minėti kumuliaciniai reikalavimai ypač taikytini srityse, kurioms būdingos kompleksinės faktinės ir teisinės situacijos, kaip antai konkurencijos srityje (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 63 punktas).

46

Nagrinėjamu atveju nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jas priėmęs teismas pakankamai nepaaiškina nei priežasčių, dėl kurių prašo Teisingumo Teismo išaiškinti SESV 49, 101 ir 102 straipsnius, nei ryšio, kurį būtų nustatęs tarp, pirma, įsisteigimo laisvės, kartelių draudimo ir draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, kurie atitinkamai įtvirtinti šiuose trijuose straipsniuose, ir, antra, ginčų pagrindinėse bylose ir jiems taikytinų nacionalinės teisės aktų, dėl kurių jam kyla klausimų. Visų pirma iš šių nutarčių negalima suprasti priežasčių, dėl kurių vadovams, kurie yra pareiškėjai pagrindinėse bylose, skirtos sankcijos gali turėti įtakos tiek futbolo klubų, kuriuose šie vadovai vykdė ar galėjo vykdyti profesinę veiklą, galimybei įsisteigti kitoje nei Italijos Respublika valstybėje narėje, tiek šių klubų galimybei tarpusavyje konkuruoti.

47

Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai aiškiai ir tiksliai nenurodo priežasčių, dėl kurių mano, kad reikia išnagrinėti Įstatymo Nr. 280/2003 2 straipsnio atitiktį ESS 6 straipsniui, siejamam su Chartijos 47–49 straipsniais. Jis taip pat nepaaiškina ryšio, kurį siekia nustatyti tarp šių Sąjungos teisės nuostatų ir pagrindinėse bylose taikytinų nacionalinės teisės aktų.

48

Taigi šiais dviem aspektais jo prašymai priimti prejudicinį sprendimą neatitinka Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkto reikalavimų.

49

Vadinasi, antrieji ir tretieji klausimai šiose sujungtose bylose yra nepriimtini, kiek jie pateikti dėl SESV 49, 101 ir 102 straipsnių, taip pat ESS 6 straipsnio, siejamo su Chartijos 47–49 straipsniais, išaiškinimo.

50

Antra, SESV nuostatos dėl darbuotojų judėjimo laisvės, įsisteigimo laisvės, laisvės teikti paslaugas ir kapitalo judėjimo laisvės netaikomos tais atvejais, kai visi elementai susiję tik su viena valstybe nare, išskyrus tam tikrus specifinius atvejus, kai nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikiami konkretūs elementai, kuriais remiantis galima įrodyti, jog prašomas prejudicinis išaiškinimas reikalingas ginčui išspręsti dėl esamo ryšio tarp to ginčo dalyko ar aplinkybių ir SESV 45, 49, 56 ar 63 straipsnių, kaip to reikalaujama pagal Procedūros reglamento 94 straipsnį (2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia atsakovės pagrindinėse bylose, Italijos vyriausybė ir Komisija, ginčai pagrindinėse bylose nesusiję su atvejais, kai visi elementai yra tik vienoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją, dėl ko jie nebūtų tarpvalstybinio pobūdžio. Iš tiesų iš šio sprendimo 14 ir 24 punktuose primintų teiginių, išdėstytų nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą, aiškiai matyti, kad vadovams, kurie yra pareiškėjai pagrindinėse bylose, ne tik buvo skirtos sankcijos – laikinas draudimas vykdyti į kompetentingos nacionalinės sporto asociacijos, t. y. FIGC, kompetencijos sritį patenkančią profesinę veiklą, bet ir įgyvendindama turimus įgaliojimus ši asociacija paprašė, kad toks draudimas šiems vadovams būtų taikomas ir UEFA bei FIFA sistemoje. Iš to matyti, kad šios sankcijos, atsižvelgiant į jų turinį ir pobūdį, galėjo turėti įtakos tų vadovų tiek kaip darbuotojų, kuriems taikomas SESV 45 straipsnis, tiek kaip paslaugų teikėjų, kuriems taikomas SESV 56 straipsnis, naudojimuisi judėjimo laisve. Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylų medžiagos matyti, kad FIFA vėliau patenkino minėtos asociacijos jai pateiktą prašymą išplėsti draudimo taikymo sritį.

52

Vadinasi, antrieji ir tretieji klausimai šiose sujungtose bylose yra priimtini tiek, kiek jie pateikti dėl SESV 45 ir 56 straipsnių išaiškinimo.

53

Galiausiai, trečia, atsižvelgiant į atitinkamą tiek šių antrųjų ir trečiųjų klausimų, tiek pirmųjų klausimų, patikslintų šio sprendimo 39 ir 40 punktuose, dalyką, konstatuotina, kad ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, pagal kurią „[v]alstybės narės numato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą Sąjungos teisei priklausančiose srityse“, yra svarbi tik atsakant į pirmuosius klausimus.

54

Taigi darytina išvada, kad minėtais antraisiais ir trečiaisiais klausimais prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia tik išsiaiškinti, ar SESV 45 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip juos aiškina kompetentingi nacionaliniai teismai, pagal kuriuos nacionalinei sporto asociacijai, atsižvelgiant į jai vidaus teisėje pripažintą teisinį savarankiškumą, leidžiama sporto organizacijų vadovams skirti sankciją – laikiną draudimą vykdyti į šios asociacijos kompetencijos sritį patenkančią profesinę veiklą – už melagingas finansines ir apskaitos ataskaitas, pateiktas pažeidžiant lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kurių privalo laikytis šie sporto organizacijų vadovai pagal minėtos asociacijos taikomas taisykles.

55

Atsižvelgiant į antrųjų ir trečiųjų klausimų šiose sujungtose bylose turinį ir į juose nurodytą nacionalinės teisės aktų dalyką, pirma, primintina, kad SESV įtvirtintų pagrindinių judėjimo laisvių privalu laikytis ne tik nacionalinėms valdžios institucijoms, bet ir tuo atveju, kai įstaiga, asociacija ar kitas juridinis asmuo, nepatenkantis į nacionalinės viešosios teisės taikymo sritį, turi teisinį savarankiškumą arba įgaliojimus, kuriais naudojantis galima privatiems asmenims nustatyti sąlygas, trukdančias įgyvendinti šias laisves (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Ferlini, C‑411/98, EU:C:2000:530, 50 punktą ir 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo TopFit ir Biffi, C‑22/18, EU:C:2019:497, 39 punktą). Iš tiesų asmenų judėjimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas kliūčių panaikinimui tarp valstybių narių kiltų pavojus, jeigu valstybinių kliūčių pašalinimo poveikis galėtų būti neutralizuotas dėl kliūčių, atsirandančių įgyvendinant tokį teisinį savarankiškumą ar tokius įgaliojimus (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, EU:C:1995:463, 83 punktą ir 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo TopFit ir Biffi, C‑22/18, EU:C:2019:497, 38 punktą).

56

Konkrečiai kalbant, priimdamos taisykles dėl profesionalių ar pusiau profesionalių žaidėjų samdomo darbo arba paslaugų teikimo ir, žvelgiant plačiau, taisykles, kurios formaliai nereglamentuoja to darbo ar paslaugų teikimo, tačiau daro jiems tiesioginį poveikį, pagal privatinę teisę įsteigtos nacionalinės ar tarptautinės sporto asociacijos privalo laikytis SESV 45 ir 56 straipsnių (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 77 punktas). Šios asociacijos taip pat privalo jų laikytis, kai priima taisykles, kurios reglamentuoja su sportu susijusią ekonominę veiklą vykdančių kitų kategorijų asmenų nei žaidėjai samdomą darbą ar paslaugų teikimą, kaip nagrinėjamu atveju yra kalbant apie vadovus, kaip antai pareiškėjus pagrindinėse bylose.

57

Taigi klausimas, ar nacionalinės sporto asociacijos, turinčios kompetenciją atitinkamai priimti ir taikyti pagrindinėse bylose nagrinėjamas teisės nuostatas, patenka į nacionalinės viešosios teisės taikymo sritį, kaip, atrodo, yra CONI atveju, ar į nacionalinės privatinės teisės taikymo sritį, kaip, atrodo, yra FIGC atveju, neturi įtakos nei prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomam SESV 45 ir 56 straipsnių aiškinimui, nei tam, kaip jis taikys šiuos straipsnius pagrindinėse bylose, atsižvelgdamas į šį aiškinimą.

58

Aplinkybė, kad šių asociacijų teisinis savarankiškumas buvo pripažintas pagal valstybės narės, kurioje jos įsteigtos, vidaus teisę, kaip yra nagrinėjamu atveju, taip pat neturi įtakos minėtam aiškinimui ir taikymui. Iš tiesų, kad ir kokia būtų tokio pripažinimo teisinė galia pagal šią teisę, jis, atsižvelgiant į šio sprendimo 55 punkte primintos jurisprudencijos loginį pagrindą, jokiu būdu negali turėti tokių teisinių ar praktinių pasekmių, kad minėtos asociacijos neprivalėtų laikytis SESV numatytų pagrindinių judėjimo laisvių.

59

Vadinasi, tiek esant tokiam pripažinimui, tiek jo nesant, šios nacionalinės sporto asociacijos, nors ir turi teisinį savarankiškumą, leidžiantį joms priimti ir taikyti tam tikras taisykles, kaip antai taisykles dėl atitinkamos sporto šakos varžybų organizavimo, tinkamos eigos ir sportininkų dalyvavimo jose, taisykles, numatančias kreipimąsi į privalomą arbitražą, arba taisykles, kuriomis siekiama kolektyviai organizuoti jų kompetencijai priklausančių asmenų samdomą darbą ir paslaugų teikimą, taip veikdamos, jos negali riboti pagal Sąjungos teisę privatiems asmenims suteiktų teisių ir laisvių įgyvendinimo (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 75 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 95 punktą).

60

Antra, kalbant apie SESV numatytų pagrindinių judėjimo laisvių galimų kliūčių buvimą, pažymėtina, jog iš suformuotos jurisprudencijos visų pirma matyti, kad pagal SESV 45 straipsnį, kuris veikia tiesiogiai, draudžiamos bet kokios pilietybe grindžiamos ar neatsižvelgiant į pilietybę taikomos priemonės, dėl kurių Sąjungos piliečiai, norintys kitos nei jų kilmės valstybės narės teritorijoje vykdyti ekonominę veiklą, gali atsidurti nepalankioje padėtyje, nes tomis priemonėmis trukdoma išvykti iš kilmės valstybės narės arba nuo to atgrasoma (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Royal Antwerp Football Club, C‑680/21, EU:C:2023:1010, 136 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 86 punktas).

61

Be to, SESV 56 straipsnis, įtvirtinantis laisvę teikti paslaugas, kuria gali naudotis tiek tokių paslaugų teikėjai, tiek gavėjai, draudžia bet kokią, net visiems vienodai taikomą priemonę, kuri kliudo naudotis ta laisve drausdama, varžydama ar darydama mažiau patrauklią tų teikėjų veiklą kitose valstybėse narėse nei tos, kuriose jie yra įsisteigę (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 247 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Šiuo atveju pagrindinėse bylose nagrinėjamos priemonės, kaip matyti iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų formuluotės ir šio sprendimo 51 punkte primintų jo teiginių, yra dvi sankcijos – draudimas 24 mėnesius vykdyti profesinę veiklą, patenkančią į nacionalinės sporto asociacijos, siekiančios skatinti ir reguliuoti profesionalų ir mėgėjų futbolą, kompetencijos sritį, kartu su prašymais jį taikyti ir FIFA bei UEFA sistemoje, – paskirtos dviem futbolo klubo vadovams, kurie, pateikdami ar patvirtindami melagingas finansines ir apskaitos ataskaitas, pažeidė lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kurių jie privalo laikytis pagal šios asociacijos taikomas taisykles.

63

Šiuo klausimu svarbu pažymėti: kadangi juridinių asmenų, kaip antai nacionalinių sporto asociacijų, kurios yra atsakovės pagrindinėse bylose, teisinis savarankiškumas leidžia šiems juridiniams asmenims priimti tam tikras taisykles, be kita ko, nurodytas šio sprendimo 59 punkte, kuriomis siekiama kolektyviai organizuoti jų kompetencijai priklausančių asmenų samdomą darbą ir paslaugų teikimą, jie taip pat gali priimti papildomas nuostatas, skirtas užtikrinti šių taisyklių veiksmingumą, konkrečiai – nuostatas, kuriose numatyta skirti sankcijas už tų taisyklių pažeidimą. Vadinasi, tokių nuostatų priėmimas savaime negali būti laikomas prieštaraujančiu SESV 45 ir 56 straipsniams (pagal analogiją žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 145 ir 146 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

64

Kita vertus, skiriant sankciją privačiam asmeniui konkrečiu atveju pagal tokias nuostatas gali būti kliudoma, atsižvelgiant į šios sankcijos teisinį ir praktinį pobūdį bei taikymo sritį, tam asmeniui naudotis turima pagrindine judėjimo laisve, nesvarbu, ar tai būtų SESV 45 straipsnyje įtvirtinta darbuotojų judėjimo laisvė, ar SESV 56 straipsnyje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas. Tai ypač pasakytina apie sankciją, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjamus laikinus draudimus vykdyti tam tikrą profesinę veiklą, dėl kurių UEFA ir FIFA, atsižvelgdamos į joms pateiktą prašymą taikyti tuos draudimus ir Europoje bei visame pasaulyje, gali nuspręsti, kad jie taikytini visose valstybėse narėse.

65

Iš tiesų tai, kad asmeniui, kuriam skirta tokia sankcija, draudžiama vykdyti atitinkamą profesinę veiklą, taigi ir ekonominę veiklą, ne tik jo kilmės valstybėje narėje, bet ir kitose valstybėse, įskaitant visas kitas valstybes nares, yra ne atsitiktinė minėtos sankcijos pasekmė, bet pats tikslas.

66

Taigi šiuo atveju pagrindinėse bylose nagrinėjamos sankcijos gali kliudyti vadovams, kuriems jos skirtos, naudotis darbuotojų judėjimo laisve arba laisve teikti paslaugas, priklausomai nuo teisinės tvarkos, pagal kurią šie vadovai gali vykdyti profesinę veiklą kitose nei Italijos Respublika valstybėse narėse.

67

Galiausiai, trečia, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad ne valstybės nustatytos priemonės gali būti leidžiamos, net jeigu jomis varžoma SESV įtvirtinta pagrindinė judėjimo laisvė, su sąlyga, kad įrodoma, jog, pirma, jų priėmimu siekiama su ta Sutartimi suderinamo, taigi ir kito, nei išimtinai ekonominio, teisėto bendrojo intereso tikslo ir, antra, jomis nepažeidžiamas proporcingumo principas, o tai reiškia, kad jos yra tinkamos to tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir kad jomis nesiekiama daugiau, nei reikalinga jam įgyvendinti. Konkrečiai kalbant apie reikalavimą dėl tokių priemonių tinkamumo, primintina, kad jos gali būti laikomos tinkamomis nurodyto tikslo įgyvendinimui užtikrinti tik tuo atveju, jei tikrai yra skirtos jo siekti nuosekliai ir sistemingai (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 251 punktas ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 95 punktas).

68

Kaip ir valstybės nustatytų priemonių atveju, būtent šių ne pačios valstybės nustatytų priemonių rengėjas privalo įrodyti, kad laikomasi tų dviejų kumuliacinių sąlygų (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 252 punktas ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 96 punktas).

69

Taigi nagrinėjamu atveju, remdamasis šalių pateiktais argumentais ir įrodymais, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamos sankcijos atitinka minėtas kumuliacines sąlygas. Vis dėlto atsižvelgdamas į šiuos argumentus ir įrodymus Teisingumo Teismas gali tam teismui pateikti toliau nurodytas gaires.

70

Pirma, tai, ar esama su SESV suderinamų vieno ar kelių teisėtų bendrojo intereso tikslų, turi būti vertinama prireikus atsižvelgiant į asociacijos, kurios taisyklės ar veiksmai yra nagrinėjami, atsakomybei priskirtos sporto šakos ypatumus (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 105 ir 106 punktus), taip pat šios asociacijos siekiamus tikslus, kylančius iš jos įstatų arba tam tikrais atvejais viešosios valdžios institucijų jai patikėtų konkrečių užduočių (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 99 ir 100 punktus).

71

Nagrinėjamu atveju iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginių matyti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos sankcijos vadovams, kurie yra pareiškėjai pagrindinėse bylose, buvo skirtos už futbolo profesinę veiklą vykdantiems vadovams privalomų lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principų pažeidimus, kuriuos jie padarė dalyvaudami kuriant fiktyvaus kapitalo prieaugio schemą, būtent pateikdami ar patvirtindami finansines ir apskaitos ataskaitas, kuriose visus žaidėjų perėjimo iš klubo į klubą sandorius klaidingai nurodė kaip savarankiškus sandorius, nors iš tikrųjų tai buvo mainų sandoriai, šitaip siekdami išvengti mainų sandoriams nustatyto tarptautinio apskaitos standarto taikymo ir galiausiai deklaruoti didesnį pelną ir turtą nei realus jų vadovaujamo klubo pelnas ir turtas.

72

Šiuo klausimu, kaip iš esmės pažymėta generalinio advokato išvados 67 ir 68 punktuose, reikia pripažinti, kad taisykles, pagal kurias drausminėmis nuobaudomis siekiama užtikrinti veiksmingą futbolo klubams taikomų finansinių ir apskaitos standartų laikymąsi, taip pat šių klubų vadovų pateiktų ar patvirtintų finansinių ir apskaitos ataskaitų teisingumą ir sąžiningumą, galima laikyti taisyklėmis, kuriomis siekiama teisėto bendrojo intereso tikslo užtikrinti sporto varžybų, kaip antai futbolo varžybų, atitiktį taisyklėms (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Ferlini, C‑650/22, EU:C:2024:824, 100 ir 101 punktus; taip pat 2026 m. balandžio 30 d. Sprendimo CD Tondela ir kt., C‑133/24, EU:C:2026:361, 96 punktą).

73

Iš tiesų šios varžybos pasižymi, be kita ko, tuo, kad, nors jose dalyvauti gali tik tam tikrų sporto rezultatų pasiekusios komandos ir jų eiga grindžiama tų komandų rungtynėmis ir laipsnišku iškritimu iš varžybų, taigi ir sporto pasiekimais, jų tinkamas veikimas, tęstinumas ir sėkmė taip pat grindžiama tam tikros sportinės ir finansinės pusiausvyros bei jose dalyvaujančių tam tikrų profesionalaus futbolo klubų lygių galimybių išlaikymu, atsižvelgiant į tuos klubus jungiantį tarpusavio priklausomybės ryšį (2026 m. balandžio 30 d. Sprendimo CD Tondela ir kt., C‑133/24, EU:C:2026:361, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

74

Ši finansinė pusiausvyra, taigi galiausiai ir sporto pusiausvyra bei sporto varžybų atitiktis taisyklėms, kurių ta finansinė pusiausvyra padeda siekti, galėtų būti iškreipti ar sutrikdyti, jei vadovams, vykdantiems profesinę veiklą futbolo srityje, būtų leista nebaudžiamai imtis su apskaita ir finansais susijusių veiksmų, kaip antai aprašytų šio sprendimo 19 ir 71 punktuose. Taip yra juo labiau tuomet, kai, kaip nagrinėjamu atveju, tokie veiksmai finansų ir apskaitos srityje susiję su žaidėjų perėjimo iš klubo į klubą sandoriais, turinčiais tiesioginę įtaką komandų sudėčiai – vienam iš esminių varžybų, kuriose rungiasi profesionalaus futbolo klubai, parametrų (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Royal Antwerp Football Club, C‑680/21, EU:C:2023:1010, 61 punktą ir 2026 m. balandžio 30 d. Sprendimo CD Tondela ir kt., C‑133/24, EU:C:2026:361, 33 punktą).

75

Antra, dėl proporcingumo principo laikymosi pažymėtina, kad nuostatų, leidžiančių skirti tokias sankcijas, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, priėmimas pats savaime yra tinkama priemonė šio sprendimo 72 punkte nurodyto tikslo įgyvendinimui užtikrinti.

76

Tai ypač pasakytina apie nuostatas, pagal kurias leidžiama skirti sankcijas, pavyzdžiui, draudimus tam tikrą laikotarpį vykdyti profesinę veiklą FIGC sistemoje, vadovams, kaip antai pareiškėjams pagrindinėse bylose, t. y. sankcijas, kurios pagal CONI taisykles konkrečiau kvalifikuojamos kaip „diskvalifikavimas nustatytam laikotarpiui FIGC sistemoje su galimybe prašyti jį taikyti ir [UEFA] sistemoje“, tuo atveju, kai buvo atlikti šio sprendimo 71 ir 74 punktuose nurodytas elgesys, kuris pagal šias taisykles laikomas „administraciniu nusižengimu“„ekonominėje ir valdymo srityje“, kaip matyti iš šio sprendimo 12–15 punktų.

77

Šiuo klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar priimant nuostatas, leidžiančias skirti sankcijas, kaip antai nurodytas dviejuose pirmesniuose šio sprendimo punktuose, iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama šio sprendimo 72 punkte nurodyto tikslo. Šiuo tikslu jis konkrečiai turi patikrinti, ar įvairios sankcijos, kurios gali būti skirtos už tokį „administracinį nusižengimą ekonominėje ir valdymo srityje“, laikytinos nuoseklia ir išsamia priemonių sistema, leidžiančia užkirsti kelią ne tik įvairių rūšių elgesiui, kuris gali būti laikomas šiuo nusižengimu, pavyzdžiui, dokumentų nepateikimui, daliniam jų pateikimui, neišsamių ar klaidinančių arba suklastotų dokumentų pateikimui, bet ir tokių veiksmų pakartotinumui.

78

Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šios sankcijos kiekvienu konkrečiu atveju nustatomos pagal skaidrius, objektyvius ir nediskriminacinius kriterijus (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 257 punktą ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 111 punktą).

79

Šie kriterijai taip pat turi užtikrinti, kad būtų galima atsižvelgti į visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į konstatuoto pažeidimo pobūdį, trukmę ir sunkumą. Todėl institucija, kuriai pavesta taikyti minėtus kriterijus kiekvienu konkrečiu atveju ir nustatyti minėtas sankcijas, privalo turėti tam tikrą diskreciją, kurios įgyvendinimą nacionalinis teismas turi galėti veiksmingai patikrinti, atsižvelgdamas į tuos pačius kriterijus ir visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo European Superleague Company, C‑333/21, EU:C:2023:1011, 151 punktą; taip pat 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo FIFA, C‑650/22, EU:C:2024:824, 106 ir 111 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

80

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antruosius ir trečiuosius klausimus šiose sujungtose bylose reikia atsakyti: SESV 45 ir 56 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip juos aiškina kompetentingi nacionaliniai teismai, pagal kuriuos nacionalinei sporto asociacijai, atsižvelgiant į jai vidaus teisėje pripažintą teisinį savarankiškumą, leidžiama sporto organizacijų vadovams skirti sankciją – laikiną draudimą vykdyti į šios asociacijos kompetencijos sritį patenkančią profesinę veiklą – už melagingas finansines ir apskaitos ataskaitas, pateiktas pažeidžiant lojalumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kurių privalo laikytis šie sporto organizacijų vadovai pagal minėtos asociacijos taikomas taisykles, su sąlyga, kad:

81

Pirmaisiais klausimais šiose sujungtose bylose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė, būtent ESS 6 straipsnis ir 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip juos aiškina kompetentingi nacionaliniai teismai, pagal kuriuos, „išnaudojus visas teisių gynimo priemones nacionalinėse sporto teisminėse institucijose“, nacionalinis teismas, atliekantis kontrolę dėl nacionalinės sporto asociacijos skirtos sankcijos, turi tik įgaliojimus priteisti žalos atlyginimą, kai jis mano, kad ši sankcija neteisėta, t. y. neturi įgaliojimų, pirma, nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių, kol bus priimtas sprendimas dėl bylos esmės, ir, antra, panaikinti sankcijos ir jos poveikio.

82

Visų pirma konstatuotina, kad dėl motyvų, tapačių išdėstytiesiems šio sprendimo 47–49 punktuose, šie klausimai yra nepriimtini, kiek jie susiję su ESS 6 straipsniu. Taigi į juos reikia atsakyti atsižvelgiant tik į ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, turint omenyje, kad į pastarąjį straipsnį reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant šio 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 20 d. Sprendimo Repubblika, C‑896/19, EU:C:2021:311, 44 ir 45 punktus; taip pat 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 70 punktą).

83

Šiuo tikslu, pirma, reikia patikslinti, kokios apimties yra valstybėms narėms pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, tenkanti pareiga bendrai užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą privatiems asmenims tuo atveju, kai įgyvendindama savo jurisdikciją šių valstybių teismų sistemai priklausanti institucija, kaip „teismas“, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, turi pagal šią teisę atlikti sporto asociacijų skirtų sankcijų tiems privatiems asmenims kontrolę. Antra, reikia patikslinti kriterijus, leidžiančius nustatyti, kuris nacionalinis teismas turi jurisdikciją atlikti šią kontrolę, ypač tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, jis turi vykdyti minėtą kontrolę „išnaudojus visas teisių gynimo priemones nacionalinėse sporto teisminėse institucijose“.

84

Pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės privalo nustatyti teisių gynimo priemones, kad užtikrintų teisės subjektams jų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse laikymąsi. Sąjungos teisėje teisės subjektams numatytų teisių ir laisvių veiksmingos teisminės gynybos principas, į kurį daroma nuoroda šioje nuostatoje, yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kylantis iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir įtvirtintas, be kita ko, Chartijos 47 straipsnyje, iš kurio matyti, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme pastarajame straipsnyje numatytomis sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Randstad Italia, C‑497/20, EU:C:2021:1037, 56 ir 57 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2025 m. spalio 16 d. Sprendimo PROFIL-COPY 2002, C‑510/24, EU:C:2025:795, 38 punktą).

85

Pirma, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal šio 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, siejamą su minėtu 47 straipsniu, privatūs asmenys, kurie nagrinėjant su ekonominės veiklos vykdymu Sąjungos teritorijoje susijusį ginčą teigia, kad aktu, priemone ar veiksmu buvo pažeistos jiems pagal Sąjungos teisę suteiktos teisės ar laisvės, turi turėti teisių gynimo priemonę, leidžiančią pagal šią teisę užginčyti tą aktą, priemonę ar veiksmą, nesvarbu, ar tai būtų tiesioginė, ar netiesioginė teisių gynimo priemonė, ir suteikiančią nacionaliniam teismui galimybę pagal minėtą teisę atlikti veiksmingą to akto, priemonės ar veiksmo teisminę kontrolę (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 75, 76 ir 82 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

86

Taigi, atsižvelgiant į šio sprendimo 55 ir 56 punktuose primintą jurisprudenciją, privatūs asmenys turi turėti tokią teisių gynimo priemonę, be kita ko, tuo atveju, kai nagrinėjant su ekonominės veiklos vykdymu Sąjungos teritorijoje susijusį ginčą jie teigia, kad skirdama jiems sankciją sporto asociacija pažeidė vieną ar kelias pagal Sąjungos teisę suteiktas pagrindines judėjimo laisves, kaip antai nagrinėjamu atveju SESV 45 straipsnyje įtvirtintą darbuotojų judėjimo laisvę ir SESV 56 straipsnyje įtvirtintą laisvę teikti paslaugas (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 71 ir 108 punktus).

87

Antra, veiksmingos teisminės kontrolės reikalavimas – sudedamoji veiksmingos teisminės gynybos, kurią pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės privalo užtikrinti privatiems asmenims Sąjungos teisei priklausančiose srityse, dalis – visų pirma reiškia, kad iš principo nacionalinis teismas, kuriame privatūs asmenys gali ginčyti sporto asociacijos skirtą sankciją, turi turėti jurisdikciją nagrinėti visus klausimus, susijusius su jo nagrinėjamai bylai svarbiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, prireikus paprašęs SESV 267 straipsnyje numatytomis sąlygomis Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą dėl bet kokio su Sąjungos teisės išaiškinimu ar Sąjungos teisės akto galiojimu susijusio klausimo (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 75, 77 ir 83 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

88

Konkrečiai kalbant, kompetentingas nacionalinis teismas turi galėti patikrinti, ar pagal Sąjungos teisę pagrįstos tiek teisinės ir faktinės priežastys, dėl kurių ši sankcija skirta tokiam privačiam asmeniui (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 86 ir 101 punktus), tiek pati sankcija, kaip matyti iš šio sprendimo 79 punkto. Atliekant sankcijos pagrįstumo kontrolę gali tekti, atsižvelgiant į kompetentingo nacionalinio teismo nagrinėtinus pagrindus, patikrinti šios sankcijos skyrimo sąlygas, jos motyvus ir nustatymą.

89

Be to, kompetentingas nacionalinis teismas tam tikrais atvejais negali apsiriboti išvada, kad pažeista Sąjungos teisė, bet iš principo turi turėti galimybę, įgyvendindamas savo jurisdikciją ir vadovaudamasis taikytinomis nacionalinės teisės nuostatomis, nustatyti visas tokios išvados teisines pasekmes, kad šis pažeidimas nebūtų tęsiamas (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 102 ir 103 punktus).

90

Ypač tuo atveju, kai nagrinėjamas vienos ar kelių SESV numatytų pagrindinių judėjimo laisvių pažeidimas, tas teismas turi turėti galimybę atitinkamo privataus asmens prašymu ne tik konstatuoti šį pažeidimą ir priteisti juo šiam asmeniui padarytos žalos atlyginimą, bet ir prireikus nutraukti tą pažeidimą sudarančius veiksmus arba, jei tai yra aktas, panaikinti šį aktą (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91

Tai juo labiau taikytina tuomet, kai tokia Sąjungos teisę pažeidžianti priemonė yra sankcija, kaip antai privačiam asmeniui nustatytas draudimas vykdyti profesinę veiklą. Iš tiesų tokiu atveju akto, kuriuo nustatoma ši sankcija, panaikinimas tiek, kiek reikia siekiant ją pašalinti iš teisės sistemos ir panaikinti jos poveikį, yra būtinas tam, kad būtų užtikrinta veiksminga atitinkamo asmens teisminė gynyba ir jis vėl galėtų naudotis laisvėmis, taigi ir vykdyti savo profesinę veiklą, nes jeigu tas aktas nebūtų panaikintas, jis tokios galimybės neturėtų.

92

Galiausiai kompetentingas nacionalinis teismas turi turėti galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas sprendimas dėl bylos esmės. Iš tiesų, nesant tokios galimybės, nebūtų galima užtikrinti visiško to sprendimo veiksmingumo (šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Royal Football Club Seraing, C‑600/23, EU:C:2025:617, 105 ir 106 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

93

Tiesa, išnagrinėjęs atvejį, kai dažnių juosta turėjo būti pertvarkyta iki pagal Sąjungos antrinės teisės aktą nustatytos datos, o teisės aktų, susijusių su teisių naudoti tam tikrus radijo dažnius suteikimu, kuriuos priėmė kompetentingos nacionalinės institucijos, kad būtų galima atlikti tokią pertvarką, panaikinimas galėjo pažeisti ne tik Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamus bendrojo intereso tikslus, bet ir sąžiningų trečiųjų asmenų teises, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Sąjungos teisę nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais ūkio subjektų pareikštų ieškinių dėl tokių aktų pasekmės apribojamos finansinio žalos atlyginimo priteisimu, o laikinųjų apsaugos priemonių, kurias gali būti nuspręsta taikyti, kol bus išnagrinėti tokie ieškiniai, apimtis apribojama tik laikinai nustatytos sumos sumokėjimu (2025 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Cairo Network ir kt., C‑764/23–C‑766/23, EU:C:2025:691, 73–86 punktai).

94

Vis dėlto asmenų, kuriems pažeisdama Sąjungos teisėje numatytas judėjimo laisves sporto asociacija skyrė sankciją, padėtis nėra toks atvejis. Šios išvados negali pakeisti Italijos vyriausybės per teismo posėdį pateiktas argumentas, kad dėl galimo pareiškėjams pagrindinėse bylose skirtų sankcijų panaikinimo galėtų būti panaikintos kitos rūšies sankcijos – nacionalinio futbolo čempionato baudos taškai futbolo klubui, kuriame šie pareiškėjai dirbo, ir taip susiklostyti ilgalaikė neaiški situacija dėl galutinės šio čempionato lentelės. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šiose sujungtose bylose klausimai pateikti tik dėl minėtų pareiškėjų padėties, o ne dėl futbolo klubo, kuriame jie vykdė veiklą, padėties ar sankcijų, kurios galėjo būti skirtos šiam klubui, teisėtumo.

95

Pirmiausia primintina, kad, nors valstybių narių teisingumo sistemos organizavimas, visų pirma nacionalinių teismų steigimas, sudėtis, įgaliojimai ir veikimas, yra priskirtas šių valstybių kompetencijos sričiai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo vykdyti savo pareigas, kurios kyla iš Sąjungos teisės, konkrečiai – iš ESS 19 straipsnio (2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 44 punktas).

96

Kaip priminta šio sprendimo 84 punkte, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės nustato teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinti teisės subjektų teisės į veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teisei priklausančiose srityse laikymąsi. Taigi valstybės narės turi numatyti teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą, pagal kurią šiose srityse būtų užtikrinta veiksminga teisminė kontrolė (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 34 punktas).

97

ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa taikoma bet kuriai nacionalinei institucijai, kuri, kaip „teismas“, kaip jis suprantamas pagal Sąjungos teisę, gali priimti sprendimą dėl klausimų, susijusių su šios teisės taikymu ar aiškinimu, taigi patenkančių į jos taikymo sritį (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 36 punktas).

98

Taigi pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą valstybės narės turi užtikrinti, kad visos institucijos, priskirtos prie šių valstybių teisių gynimo priemonių Sąjungos teisei priklausančiose srityse sistemos kaip „teismai“, kaip jie suprantami pagal Sąjungos teisę, ir turinčios priimti sprendimus dėl šios teisės taikymo ar aiškinimo, atitiktų visus veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 22 d. Sprendimo RS (Konstitucinio Teismo sprendimų padariniai), C‑430/21, EU:C:2022:99, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 47 punktą).

99

Pirma, vienas iš šių reikalavimų – teismų nepriklausomumas, kuris neatsiejamas nuo teismo paskirties ir yra teisės į veiksmingą teisminę gynybą ir pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą esmė, o šios teisės ypač svarbios, nes yra visų teisių, kurias teisės subjektai turi pagal Sąjungos teisę, apsaugos ir valstybių narių bendrų vertybių, nurodytų ESS 2 straipsnyje, tarp jų teisinės valstybės vertybės, išsaugojimo garantas (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 49 punktas).

100

Šis nepriklausomumo reikalavimas apima du aspektus. Pagal pirmąjį, išorinį, aspektą reikalaujama, kad atitinkama institucija savo funkcijas vykdytų visiškai autonomiškai, jos nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų, taigi būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jos narių nepriklausomam sprendimų priėmimui ir turėti įtakos jų sprendimams (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 121 punktas ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 50 punktas).

101

Antrasis, vidinis, aspektas susijęs su sąvoka „nešališkumas“ ir pagal jį reikalaujama vienodai atsiriboti nuo bylos šalių ir jų atitinkamų interesų, susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku. Pagal šį aspektą reikalaujama objektyvumo ir kad nebūtų jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, išskyrus siekį, kad ginčas būtų išspręstas griežtai laikantis teisės normų (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 122 punktas ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 51 punktas).

102

Norint užtikrinti šias nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, būtina, kad egzistuotų taisyklės, be kita ko, dėl atitinkamos institucijos sudėties, kad teisės subjektams nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl to, ar šiai institucijai nedaro įtakos išorės veiksniai, ir dėl jos neutralumo, kai susikerta interesai (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 123 punktas ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 52 punktas).

103

Šiuo aspektu svarbu, kad teisėjai būtų apsaugoti nuo išorės įtakos ar spaudimo, kurie gali kelti grėsmę jų nepriklausomumui. Teisėjų statusui ir pareigų vykdymui taikomos taisyklės turi leisti užkirsti kelią ne tik bet kokiai tiesioginei įtakai, daromai teikiant nurodymus, bet ir netiesioginei įtakai, galinčiai pakreipti atitinkamų teisėjų sprendimus kuria nors linkme ir pašalinti jų nepriklausomumo ar nešališkumo nebuvimo regimybę, galinčią pakenkti teisės subjektų pasitikėjimui teismais, kuris būtinas demokratinėje visuomenėje ir teisinėje valstybėje (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų drausmės tvarka), C‑791/19, EU:C:2021:596, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; taip pat 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 53 punktas).

104

Nors „išoriniu“ nepriklausomumo aspektu iš esmės siekiama išsaugoti teismų nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių pagal valdžių padalijimo principą, kuris būdingas teisinės valstybės veikimui, šis aspektas turi būti suprantamas taip, kad juo taip pat siekiama apsaugoti teisėjus nuo tiesioginio ar netiesioginio kišimosi, spaudimo ar įtakos (pavyzdžiui, skiriant juos į pareigas arba jiems nagrinėjant bylas) iš kitų išorės šaltinių, kaip antai nagrinėjamu atveju sporto asociacijų, kurių sporto teisminėms institucijoms gali tekti tikrinti tam tikrus aktus ar veiklą.

105

Antra, atsižvelgiant į neatsiejamus teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo, teisės kreiptis į pagal įstatymą įsteigtą teismą garantijų ryšius, pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą taip pat reikalaujama, kad teismas būtų įsteigtas pagal įstatymą. Šis žodžių junginys, pirmiausia atspindintis teisinės valstybės principą, susijęs ne tik su paties atitinkamo teismo steigimo teisiniu pagrindu, bet ir su kiekvieną bylą nagrinėjančio teismo sudėtimi (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

106

Žodžių junginiu „pagal įstatymą įsteigtas“ siekiama, be kita ko, neleisti, kad teismų sistemos organizavimas būtų paliktas vykdomosios valdžios diskrecijai, ir užtikrinti, kad šis klausimas būtų reglamentuojamas įstatymu. Be to, kodifikuotosios teisės šalyse teismų sistemos organizavimas taip pat negali būti paliktas teisminių institucijų diskrecijai, tačiau tai nereiškia, kad joms negali būti suteikti tam tikri įgaliojimai aiškinti nacionalinės teisės aktus šioje srityje (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

107

Juo labiau teismų sistemos organizavimas negali būti paliktas profesinių organizacijų, įskaitant privatinės teisės reglamentuojamas organizacijas, diskrecijai, nepaisant to, kad Teisingumo Teismas jau ne kartą yra nusprendęs, kad tokios profesinės organizacijos gali būti laikomos „teismais“, kaip jie suprantami pagal Sąjungos teisę, jeigu jos atitinka atitinkamoje jurisprudencijoje nustatytus reikalavimus (šiuo klausimu žr. 1981 m. spalio 6 d. Sprendimo Broekmeulen, 246/80, EU:C:1981:218, 3, 4, 9 ir 17 punktus; taip pat 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Minister Sprawiedliwości, C‑55/20, EU:C:2022:6, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi tam, kad šias profesines organizacijas arba tam tikras prie jų įsteigtas institucijas būtų galima laikyti tokiais teismais, būtina visų pirma įstatymu nustatyti jų egzistavimą, sudėtį ir organizavimą.

108

Be to, sąvoka „pagal įstatymą įsteigtas teismas“ reiškia, kad egzistuoja institucija, atliekanti teisminę funkciją, t. y. remdamasi teisės normomis ir įvykus procesui, išsprendžia bet kurį jos jurisdikcijai priklausantį klausimą. Taigi turi būti ne tik užtikrintas tokios institucijos narių nepriklausomumas ir nešališkumas, bet ir įvykdytos kitos sąlygos, ypač sąlyga, susijusi su procesinių garantijų suteikimu jos nagrinėjamoje byloje (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109

Viena iš šių garantijų yra rungimosi principas, kuris yra sudedamoji teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir veiksmingą teisminę gynybą dalis. Pagal rungimosi principą, be kita ko, reikalaujama, kad šalys galėtų byloje, nagrinėjamoje laikantis šio principo, pareikšti savo poziciją dėl visų faktinių ir teisinių aplinkybių, nuo kurių priklauso bylos baigtis (2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Hann-Invest ir kt., C‑554/21, C‑622/21 ir C‑727/21, EU:C:2024:594, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

110

Trečia, kaip matyti iš šio sprendimo 87–92 punktų, įgyvendindama savo jurisdikciją atitinkama institucija pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą turi turėti galimybę atlikti veiksmingą aktų, priemonių ar veiksmų teisminę kontrolę.

111

Toliau, kalbant apie veiksmingos teisminės gynybos principą, dabar įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, į kurį, kaip nurodyta šio sprendimo 82 punkte, reikia tinkamai atsižvelgti aiškinant ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, pažymėtina, kad jis apima tik teisę kreiptis į teismą, o ne teisę į dviejų instancijų teismus (2011 m. liepos 28 d. Sprendimo Samba Diouf, C‑69/10, EU:C:2011:524, 69 punktas; 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑169/14, EU:C:2014:2099, 36 punktas ir 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Scuola europea di Varese, C‑431/22, EU:C:2023:1021, 93 punktas).

112

Taigi, nors pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms nedraudžiama sukurti dviejų instancijų teismų, kurie galėtų pagerinti veiksmingą privačių asmenų teisminę gynybą tiek bendrai, tiek konkrečioje srityje, pagal šią teisę jos taip pat neprivalo to daryti.

113

Atsižvelgiant į šio sprendimo 111 punkte primintą jurisprudenciją, galiausiai pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, tik tuo atveju, jei paaiškėtų, kad nė viena iš prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose nurodytų įvairių „teisių gynimo priemonių nacionalinėse sporto teisminėse institucijose“ neatitinka šio sprendimo 98–110 punktuose primintų kumuliacinių reikalavimų, kylančių iš ESS 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, tas teismas turėtų turėti galimybę pagal Sąjungos teisę vykdyti veiksmingą teisminę kontrolę, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 87–92 punktus, patikrindamas sankcijas, kurias sporto asociacijos gali skirti privatiems asmenims.

114

Iš tiesų, jeigu paaiškėtų, kad bent jau galutinės instancijos sporto teisminė institucija atitinka šiuos kumuliacinius reikalavimus, t. y. jeigu ji gali būti laikoma „teismu“, turinčiu būtinas nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas, jos egzistavimas, sudėtis ir organizavimas nustatyti įstatyme, ji iš tikrųjų vykdo teismines funkcijas, per joje vykstančią procedūrą suteikiamos reikiamos garantijos, ypač susijusios su teisės į gynybą ir rungimosi principo laikymusi, ir ji gali vykdyti veiksmingą teisminę kontrolę, prireikus prašydama Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį, tai reikštų, kad pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą privatiems asmenims jau suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė, kaip iš esmės pažymėta generalinio advokato išvados 101 punkte.

115

Vadinasi, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar bent jau galutinės instancijos sporto teisminė institucija iš tikrųjų atitinka minėtus kumuliacinius reikalavimus, atsižvelgdamas į toliau pateiktas gaires.

116

Pirma, nors pagrindinių bylų šalys ir kai kurios suinteresuotųjų valstybių vyriausybės Teisingumo Teisme išsamiai nurodė nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimus, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą juos paminėjo tik atskirais atvejais ir kaip antraeilius. Vadinasi, jis nepateikė Teisingumo Teismui pakankamai informacijos, kad šis galėtų pateikti jam gairių šiuo klausimu. Todėl, atsižvelgdamas į šio sprendimo 99–104 punktuose primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pats minėtas teismas turi nustatyti, ar šių reikalavimų laikytasi.

117

Antra, reikalavimas, kad atitinkamos institucijos būtų įsteigtos pagal įstatymą, negali būti laikomas įvykdytu vien dėl to, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nurodyta, jog atitinkami asmenys, „vadovaudamiesi [CONI] ir sporto federacijų įstatų bei reglamentų nuostatomis <…>, privalo kreiptis į sporto teismines institucijas“. Iš tiesų tokia bendro pobūdžio nuoroda į atitinkamų nacionalinių sporto asociacijų įstatus ir reglamentus neleidžia teigti, kad įstatyme nustatytas ne tik atitinkamų institucijų egzistavimo teisinis pagrindas, bet ir jų sudėtis, organizavimas, teisminės funkcijos ir garantijos, kurių turi būti laikomasi per jose vykstančią procedūrą, todėl jų nustatymas nepaliktas vykdomosios ir teisminės valdžių ar juo labiau pačių nacionalinių sporto asociacijų diskrecijai.

118

Taigi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar šie įvairūs elementai numatyti kitame įstatyme nei nacionalinės teisės aktai, dėl kurių jam kyla klausimų. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors nacionalinės sporto asociacijos priimtos taisyklės, atsižvelgiant į jų prigimtį ir pobūdį, pačios savaime nelaikytinos tokiu įstatymu, tai nebūtinai reiškia, kad jos negali būti juo laikomos esant tam tikroms situacijoms, pavyzdžiui, tuo atveju, kai jos patvirtinamos įstatymu, jeigu laikomasi atitinkamų sąlygų.

119

Be to, jeigu įvykdomas dviejuose pirmesniuose šio sprendimo punktuose nurodytas reikalavimas, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar aptariamos institucijos atlieka iš tiesų teismines, o ne, pavyzdžiui, drausmines funkcijas. Jeigu tai teisminės funkcijos, jis taip pat turės nustatyti, ar jos vykdomos per procedūrą, kurioje laikomasi visų šio sprendimo 108 ir 109 punktuose išvardytų garantijų.

120

Trečia, dėl teisminės kontrolės, kurią tokios institucijos gali atlikti paskyrus sankcijas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėse bylose, pažymėtina, kad, Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje ir nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nesant informacijos, tik prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar tokia kontrolė atitinka šio sprendimo 87–92 punktuose primintus reikalavimus.

121

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmuosius klausimus šiose sujungtose bylose reikia atsakyti: ESS 19 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kaip juos aiškina kompetentingi nacionaliniai teismai, pagal kuriuos, „išnaudojus visas teisių gynimo priemones nacionalinėse sporto teisminėse institucijose“, nacionalinis teismas, atliekantis kontrolę dėl nacionalinės sporto asociacijos skirtos sankcijos, turi tik įgaliojimus priteisti žalos atlyginimą, kai jis mano, kad ši sankcija neteisėta, t. y. neturi įgaliojimų, pirma, nustatyti laikinųjų apsaugos priemonių, kol bus priimtas sprendimas dėl bylos esmės, ir, antra, panaikinti sankcijos ir jos poveikio, su sąlyga, kad ši bent jau galutinės instancijos „nacionalinė sporto teisminė institucija“:

122

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: