Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. kovo 5 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – 98 straipsnis – Valstybių narių galimybė taikyti lengvatinį PVM tarifą tam tikrų prekių tiekimui ir tam tikrų paslaugų teikimui – Trumpalaikis apgyvendinimas viešbučiuose ir panašiose įstaigose – III priedo 12 punktas – Lengvatinis PVM tarifas viešbučių ir panašių įstaigų teikiamoms apgyvendinimo paslaugoms – Apgyvendinimo pagalbinės paslaugos – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas apmokestinamųjų sandorių atskyrimo mechanizmas – Lengvatinio PVM tarifo netaikymas paslaugoms, kurios nėra tiesiogiai skirtos apgyvendinimui – Mokesčių neutralumo principas “
Sujungtos bylos C‑409/24–C‑411/24,
dėl Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija) 2024 m. sausio 10 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2024 m. birželio 12 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų trijų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
J-GmbH
prieš
Finanzamt K (C‑409/24),
D
prieš
Finanzamt F (C‑410/24)
ir
D GmbH & Co. KG
prieš
Finanzamt A (C‑411/24)
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas I. Jarukaitis, teisėjai M. Condinanzi, N. Jääskinen, R. Frendo ir A. Kornezov (pranešėjas),
generalinė advokatė T. Ćapeta,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,
– Europos Komisijos, atstovaujamos F. Behre ir M. Herold,
susipažinęs su 2025 m. rugsėjo 25 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) 24 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio 1 ir 2 dalies, kartu su šios direktyvos III priedo 12 punktu, išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant tris ginčus: J-GmbH ir Finanzamt K (K mokesčių tarnyba, Vokietija) (byloje C‑409/24), D ir Finanzamt F (F mokesčių tarnyba, Vokietija) (byloje C‑410/24) ir D GmbH & Co. KG ir Finanzamt A (A mokesčių tarnyba, Vokietija) (byloje C‑411/24) dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo (standartinio ar lengvatinio), taikytino įvairioms viešbučių ir panašių įstaigų teikiamoms paslaugoms teikiant trumpalaikes apgyvendinimo paslaugas, nustatymo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta:
„PVM objektas yra šie sandoriai:
<...>
c) paslaugų teikimas už atlygį valstybės narės teritorijoje, kai paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks“.
4 Šios direktyvos 24 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Paslaugų teikimas“ – sandoris, kuris nėra prekių tiekimas.“
5 Minėtos direktyvos 96 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės taiko standartinį PVM tarifą, kurį kiekviena valstybė narė nustato kaip tam tikrą procentą nuo apmokestinamosios vertės ir kuris turi būti toks pats prekių tiekimui bei paslaugų teikimui.“
6 Šios direktyvos 98 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:
„1. Valstybės narės gali taikyti vieną arba du lengvatinius tarifus.
2. Lengvatiniai tarifai taikomi tik III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.“
7 PVM direktyvos III priedo, kuriame pateiktas prekių ir paslaugų, kurias tiekiant ir teikiant gali būti taikomi 98 straipsnyje nurodyti lengvatiniai PVM tarifai, sąrašas, 12 punkte nustatyta:
„[V]iešbučių ir panašių įstaigų teikiamos apgyvendinimo paslaugos, įskaitant apgyvendinimą per atostogas ir stovyklaviečių ar namelių-autopriekabų stovėjimo vietų nuomą.“
Vokietijos teisė
8 Pagrindinėms byloms taikytinos redakcijos 2005 m. vasario 21 d. Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas, BGBl. 2005 I, p. 386; toliau – UStG) 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta:
„PVM objektas yra šie sandoriai:
1. prekių tiekimas ir paslaugų teikimas už atlygį šalies viduje, kai tai atlieka verslininkas, vykdydamas savo veiklą. <...>“
9 UStG 12 straipsnyje numatyta:
„1. Visiems apmokestinamiesiems sandoriams taikomas 19 % nuo jų apmokestinamosios vertės <...> mokesčio tarifas.
2. Lengvatinis 7 % mokesčio tarifas taikomas šiems sandoriams:
<...>
11) gyvenamųjų ir miegamųjų patalpų, kurias verslininkas teikia trumpalaikiam kitų asmenų apgyvendinimui, nuomai ir trumpalaikei stovyklaviečių nuomai. Pirmasis sakinys netaikomas paslaugoms, kurios nėra skirtos tiesiogiai nuomai, net jei už jas atlyginama nuomos mokesčiu“.
10 2010 m. spalio 1 d. Umsatzsteuer-Anwendungserlass (PVM taikymo tvarka; BStBl. 2010 I, p. 846; toliau – UStAE) 12.16 skirsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su apgyvendinimo paslaugomis lengvatinis tarifas taikomas šioms paslaugoms: baldais apstatytų patalpų, kuriose yra kitų interjero daiktų (pavyzdžiui, televizorius, radijas, telefonas, seifas), suteikimas naudotis; prieiga prie elektros energijos tinklo; rankšluosčių ir chalatų suteikimas; nuomojamų patalpų valymas; kūno higienos reikmenų, avalynės valymo ir siuvimo priemonių suteikimas; žadinimas telefonu; automatinio avalynės valymo aparato įrengimas; gyvūnų apgyvendinimas nuomojamose gyvenamosiose ir miegamosiose patalpose.
11 UStAE 12.16 skirsnio 5 dalyje pateiktas nebaigtinis paslaugų, kurioms netaikomas lengvatinis PVM tarifas, sąrašas, net jei tai yra trumpalaikio apgyvendinimo pagalbinės paslaugos, kaip jos suprantamos pagal UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punktą. Šis sąrašas apima konferencijų salių suteikimą; patalpų suteikimą profesinei ar komercinei veiklai vykdyti; atskiru susitarimu vietų transporto priemonėms stovėti suteikimą; stacionariai neįrengtų mobilių namelių, namelių-autopriekabų, gyvenamųjų priekabų, baržų ir jachtų suteikimą; vežimą miegamuosiuose traukinių vagonuose; kajučių suteikimą laivuose, naudojamuose transportui; tarpininkavimą teikiant apgyvendinimo paslaugas; gyvūnų viešbučių sandorius; nemokamai suteiktą naudą (pavyzdžiui, asmeninį naudojimąsi atostogų apartamentais).
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑409/24
12 Pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė J eksploatavo viešbutį ir restoraną, turintį automobilių stovėjimo aikštelę, kuria jos viešbučio klientai galėjo naudotis be atlygio, papildančio atlygį už apgyvendinimą.
13 Be nakvynės, apgyvendinimo paslauga apėmė ir pusryčius. Vis dėlto klientai turėjo galimybę jų atsisakyti, o pusryčių kaina buvo atimama iš visos sąskaitoje faktūroje nurodytos sumos.
14 J manymu, nakvynė, pusryčiai ir automobilių stovėjimo vietų suteikimas yra vienas paslaugų teikimas, todėl ji taikė lengvatinį 7 % PVM tarifą visam šiam paslaugų teikimui.
15 K mokesčių tarnybai atlikus du mokestinius patikrinimus, susijusius, be kita ko, su laikotarpiu nuo 2018 m. birželio mėn. iki 2019 m. gegužės mėn., ji pateikė du pranešimus apie mokėtiną mokestį, kuriuose iš esmės nusprendė, kad pagal UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antrą sakinį pusryčiai ir automobilių stovėjimo vietų suteikimas turi būti atskirti nuo apgyvendinimo paslaugų ir apmokestinami taikant standartinį 19 % PVM tarifą.
16 J pateikė skundus dėl šių pranešimų, kuriuos K mokesčių tarnyba atmetė 2020 m. vasario 26 d. sprendimu.
17 Ši bendrovė pateikė skundą dėl šio sprendimo Sächsisches Finanzgericht (Saksonijos finansų teismas, Vokietija); jis 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu skundą atmetė, iš esmės motyvuodamas tuo, kad pusryčiai ir automobilių stovėjimo vietų suteikimas buvo ne apgyvendinimo pagalbinės paslaugos, o savarankiškos paslaugos. Bet kuriuo atveju, šio teismo teigimu, net darant prielaidą, kad šios paslaugos gali būti kvalifikuojamos kaip pagalbinės paslaugos apgyvendinimo paslaugos atžvilgiu, K mokesčių tarnyba buvo teisi jas atskirdama nuo šios paslaugos, kaip to reikalaujama pagal taikytiną nacionalinę teisę.
18 J dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
19 Šis teismas mano, kad Sächsisches Finanzgericht (Saksonijos finansų teismas) teisingai nusprendė, jog pusryčiai, kurių klientai galėjo laisvai atsisakyti ir kurių kaina buvo atimama iš apgyvendinimo kainos, yra savarankiška paslauga, todėl jai turi būti taikomas standartinis PVM tarifas.
20 Vis dėlto minėtas teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju automobilių stovėjimo vietų suteikimas buvo pagalbinė paslauga trumpalaikio apgyvendinimo paslaugos atžvilgiu, nes bendra klientų sumokėta kaina nesiskyrė atsižvelgiant į tai, ar naudojamasi viešbučio automobilių stovėjimo vietomis, ar ne. Vis dėlto, kadangi automobilių stovėjimo vietų suteikimas nebuvo tiesiogiai skirtas trumpalaikiam apgyvendinimui, pagal UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antrą sakinį jis turėjo būti atskirtas nuo pagrindinės paslaugos, kurią sudaro toks apgyvendinimas, todėl jam neturėtų būti taikomas lengvatinis PVM tarifas.
21 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagal PVM direktyvą nedraudžiamas UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antrame sakinyje nustatytas reikalavimas nuo trumpalaikio apgyvendinimo paslaugų atskirti paslaugas, kurios nėra tiesiogiai skirtos tokiam apgyvendinimui, nes pagal šią direktyvą, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, iš principo leidžiama valstybėms narėms selektyviai taikyti lengvatinį PVM tarifą minėtos direktyvos III priede išvardytoms prekių tiekimo ir paslaugų teikimo kategorijoms, jeigu laikomasi mokesčių neutralumo principo.
22 Šio teismo teigimu, iš 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija (C‑94/09, EU:C:2010:253), 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo The Escape Center (C‑330/21, EU:C:2022:719) ir 2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Valentina Heights (C‑733/22, EU:C:2024:126) iš esmės matyti, kad pagal PVM direktyvos 98 straipsnį valstybėms narėms leidžiama atskirti konkrečius ir specifinius šiame priede nurodytų paslaugų kategorijų aspektus ir, laikantis mokesčių neutralumo principo, lengvatinį PVM tarifą taikyti tik šiems konkretiems ir specifiniams aspektams.
23 Vis dėlto minėtam teismui kyla abejonių dėl UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antrame sakinyje numatyto apmokestinamųjų sandorių atskyrimo mechanizmo suderinamumo su iš PVM direktyvos kylančiais reikalavimais, atsižvelgiant į 2018 m. sausio 18 d. Sprendimą Stadion Amsterdam (C‑463/16, EU:C:2018:22) ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimą Finanzamt X (C‑516/21, EU:C:2023:372). Šiomis aplinkybėmis tas pats teismas pažymi, kad dalyje Vokietijos doktrinos laikomasi nuomonės, jog PVM srityje pagalbinėms paslaugoms turi būti taikoma ta pati apmokestinimo tvarka, kaip ir pagrindinei paslaugai, todėl pirmosios negali būti atskirtos nuo antrosios.
24 Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [PVM direktyvos] 24 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su III priedo 12 kategorija, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip antai [UStG] 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antras sakinys, pagal kurį valstybė narė, nustatydama nacionalinį reikalavimą atskirti sandorius, gyvenamųjų ir miegamųjų patalpų, kurias verslininkas teikia trumpalaikiam kitų asmenų apgyvendinimui, nuomai taikomo lengvatinio mokesčio tarifo gali netaikyti paslaugoms, kurios nėra skirtos tiesiogiai nuomai ir už kurias atlyginama nuomos mokesčiu, net jeigu šios paslaugos – kaip šiuo atveju (tik) automobilių stovėjimo vietų suteikimas – yra nesavarankiškos trumpalaikio kitų asmenų apgyvendinimo paslaugos pagalbinės paslaugos?“
Byla C‑410/24
25 2013 m. D valdė svečių namus ir siūlė savo klientams nakvynę su pusryčiais už bendrą fiksuotą kainą, neatsižvelgiant į tai, ar klientai pasirinko pusryčiauti, ar ne. Sąskaitose faktūrose buvo nurodyta ši kaina, įskaitant mokesčius.
26 2013 m. PVM deklaracijoje D deklaravo ir sandorius, kuriems taikomas lengvatinis 7 % PVM tarifas, ir sandorius, kuriems taikomas standartinis 19 % tarifas.
27 2018 m. gruodžio 19 d. D, remdamasi 2018 m. sausio 18 d. Sprendimu Stadion Amsterdam (C‑463/16, EU:C:2018:22), paprašė F mokesčių tarnybos pakeisti pagal šią deklaraciją nustatytą PVM sumą. Konkrečiai kalbant, D paprašė, kad visiems jos vykdomiems trumpalaikio apgyvendinimo sandoriams būtų taikomas lengvatinis 7 % PVM tarifas, nes iš šio sprendimo iš esmės matyti, kad vienas paslaugų teikimas turi būti apmokestinamas vienu tarifu.
28 2019 m. vasario 8 d. sprendimu F mokesčių tarnyba šį prašymą atmetė.
29 D pateikė skundą dėl šio sprendimo panaikinimo Hessisches Finanzgericht (Heseno finansų teismas, Vokietija). Šis teismas atmetė šį skundą ir iš esmės nusprendė, kad D teikiamiems pusryčiams taikomas ne lengvatinis, o standartinis PVM tarifas, nes šis UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto pirmame sakinyje numatytas lengvatinis tarifas taikomas tik trumpalaikio apgyvendinimo paslaugoms, o šios nuostatos antrame sakinyje įtvirtintas reikalavimas atskirti nuo šios paslaugos tiesiogiai jai neskirtas paslaugas. Šio teismo teigimu tai, kad nagrinėjamu atveju buvo susitarta dėl bendros fiksuotos kainos, neturi reikšmės.
30 D dėl šio teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas), kuris taip pat yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje, ir iš esmės teigė, kad pusryčiai yra trumpalaikio apgyvendinimo pagalbinė paslauga, nes iš esmės jie buvo įtraukti į bendrą fiksuotą kainą, neatsižvelgiant į tai, ar klientai pasirinko pusryčiauti, ar ne.
31 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, skirtingai nei byloje C‑409/24, šiuo atveju pusryčiai yra trumpalaikio apgyvendinimo pagalbinė paslauga, nes bendra klientų mokama fiksuota kaina, išskyrus vieną išimtį, nesiskyrė atsižvelgiant į tai, ar jie pusryčiavo, ar ne. Šio teismo teigimu, tam, kad būtų laikomasi UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antro sakinio ir mokesčių neutralumo principo, pusryčius reikia atskirti nuo trumpalaikio apgyvendinimo ir apmokestinti standartiniu PVM tarifu, net jei tai yra apgyvendinimo pagalbinė paslauga.
32 Šiomis aplinkybėmis ir dėl tų pačių priežasčių, kurios išdėstytos šio sprendimo 22 ir 23 punktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antrame sakinyje įtvirtinto reikalavimo atskirti nuo trumpalaikio apgyvendinimo paslaugas, kurios nėra tiesiogiai skirtos tokiam apgyvendinimui, atitikties Sąjungos teisei.
33 Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [PVM direktyvos] 24 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su III priedo 12 kategorija, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip antai [UStG] 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antras sakinys, pagal kurį valstybė narė, nustatydama nacionalinį reikalavimą atskirti sandorius, gyvenamųjų ir miegamųjų patalpų, kurias verslininkas teikia trumpalaikiam kitų asmenų apgyvendinimui, nuomai taikomo lengvatinio mokesčio tarifo gali netaikyti paslaugoms, kurios nėra skirtos tiesiogiai nuomai ir už kurias atlyginama nuomos mokesčiu, net jeigu šios paslaugos – kaip šiuo atveju pusryčių paslaugos – yra nesavarankiškos trumpalaikio kitų asmenų apgyvendinimo paslaugos pagalbinės paslaugos?“
Byla C‑411/24
34 2011 m. pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė D eksploatavo du viešbučius, kuriuose buvo automobilių stovėjimo aikštelės ir vietiniai belaidžiai (wi‑fi) tinklai. Be to, vienas iš šių dviejų viešbučių turėjo sporto salę ir sveikatingumo įrangą. Šiuose viešbučiuose apsistoję asmenys galėjo naudotis šiais patogumais ir įranga už tai atskirai nemokėdami.
35 D pateikė A mokesčių tarnybai 2011 m. PVM deklaraciją, kurioje nusprendė, kad su trumpalaikio apgyvendinimo pagalbinių paslaugų teikimas viešbučių klientams be papildomų išlaidų turi būti apmokestinamas lengvatiniu PVM tarifu.
36 A mokesčių tarnyba nepritarė šiai analizei ir atliko patikrinimą vietoje, po kurio 2019 m. liepos 30 d. sprendimu iš esmės konstatavo, kad wi‑fi tinklo, automobilių stovėjimo vietų, sporto salės ir sveikatingumo įrangos suteikimas naudotis yra sandoriai, kuriems taikomas standartinis 19 % PVM tarifas.
37 D pateikė skundą dėl šio sprendimo panaikinimo Finanzgericht (Finansų teismas, Vokietija). Jis atmetė šį skundą ir iš esmės nusprendė, kad pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytos paslaugos yra už atlygį teikiamos paslaugos, kaip tai suprantama pagal UStG 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir kad pagal šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antrą sakinį šios paslaugos negali būti apmokestinamos lengvatiniu PVM tarifu.
38 D dėl šio teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas), kuris taip pat yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje.
39 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, pirma, kad Finanzgericht (Finansų teismas) teisingai nusprendė, jog nagrinėjamas paslaugas D suteikė už atlygį. Jo teigimu, tai, kad ji už šias paslaugas negavo atskiro atlygio nuo atlygio už trumpalaikį apgyvendinimą, nereiškia, kad šios paslaugos buvo suteiktos neatlygintinai.
40 Antra, šio teismo teigimu, wi‑fi tinklo, automobilių stovėjimo vietų, sporto salės ir sveikatingumo įrangos suteikimas yra pagrindinės paslaugos, t. y. trumpalaikio apgyvendinimo, pagalbinės paslaugos ir kartu su ja sudaro vieną paslaugų teikimą.
41 Šiomis aplinkybėmis minėtam teismui kyla tokių pačių abejonių, kokios išdėstytos šio sprendimo 22 ir 23 punktuose, dėl iš UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antro sakinio kylančio reikalavimo, kad nuo trumpalaikio apgyvendinimo turi būti atskirtos paslaugos, kurios nėra tiesiogiai skirtos šiam apgyvendinimui, atitikties Sąjungos teisei.
42 Tokiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar [PVM direktyvos] 24 straipsnio 1 dalis ir 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su III priedo 12 kategorija, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip antai [UStG] 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antras sakinys, pagal kurį valstybė narė, nustatydama nacionalinį reikalavimą atskirti sandorius, gyvenamųjų ir miegamųjų patalpų, kurias verslininkas teikia trumpalaikiam kitų asmenų apgyvendinimui, nuomai taikomo lengvatinio mokesčio tarifo gali netaikyti paslaugoms, kurios nėra skirtos tiesiogiai nuomai ir už kurias atlyginama nuomos mokesčiu, net jeigu šios paslaugos – kaip šiuo atveju automobilių stovėjimo vietų, sporto salės ir sveikatingumo įrangos bei prieigos prie viešbučiui priklausančio belaidžio tinklo (wi‑fi) suteikimas – yra nesavarankiškos trumpalaikio kitų asmenų apgyvendinimo paslaugos pagalbinės paslaugos?“
Procesas Teisingumo Teisme
43 2024 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑409/24, C‑410/24 ir C‑411/24 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas bendras sprendimas.
Dėl prejudicinių klausimų
44 Kiekvienoje iš trijų sujungtų bylų pateiktais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su šios direktyvos III priedo 12 punktu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama lengvatinio PVM tarifo, taikomo trumpalaikio apgyvendinimo paslaugoms, teikiamoms viešbučių ir panašių įstaigų, netaikyti paslaugoms, kurios nėra tiesiogiai skirtos tokiam apgyvendinimui, kaip antai automobilių stovėjimo vietų, sporto salės ir sveikatingumo įrangos suteikimas, taip pat prieiga prie viešbučio wi‑fi tinklo ir pusryčių teikimas (toliau – pagrindinėse bylose nagrinėjamos paslaugos), nors jos gali būti laikomos pagalbinėmis šio apgyvendinimo atžvilgiu, nes už jas atlyginama bendra fiksuota kaina, mokama už visas teikiant šį apgyvendinimą suteiktas paslaugas.
45 Pirmiausia reikia pažymėti, kad iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pateikti prejudiciniai klausimai grindžiami prielaida, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos paslaugos dėl jų pagalbinio pobūdžio PVM direktyvos III priedo 12 punkte nurodytų apgyvendinimo paslaugų atžvilgiu patenka į pastarosios nuostatos, siejamos su šios direktyvos 98 straipsniu, taikymo sritį, pagal kurią valstybėms narėms leidžiama taikyti lengvatinį PVM tarifą „viešbučių ir panašių įstaigų teikiamoms apgyvendinimo paslaugoms, įskaitant apgyvendinimą per atostogas ir stovyklaviečių ar namelių-autopriekabų stovėjimo vietų nuomą“.
46 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagrindinės paslaugos, kuriai taikomas lengvatinis PVM tarifas, pagalbinėms paslaugoms taip pat gali būti taikomas lengvatinis tarifas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo The Escape Center, C‑330/21, EU:C:2022:719, 41 punktą).
47 Dėl klausimo, ar pagrindinėse bylose nagrinėjamos paslaugos yra viešbučių ir panašių įstaigų teikiamų apgyvendinimo paslaugų pagalbinės paslaugos, kaip savo nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą konstatuoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo pateikia nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į savo paties nurodytas faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Kreissparkasse Saarlouis, C‑66/19, EU:C:2020:242, 30 punktą).
48 Nors atsakant į pateiktus klausimus reikia remtis prielaida, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos paslaugos yra viešbučių ir panašių įstaigų teikiamų apgyvendinimo paslaugų pagalbinės paslaugos, vis dėlto reikia priminti, kad vienas paslaugų teikimas yra tuomet, kai du ar daugiau elementų ar veiksmų, kuriuos apmokestinamasis asmuo pateikia vidutiniu vartotoju laikomam vartotojui, yra taip glaudžiai susiję, kad objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą paslaugų teikimą, kurio išskaidymas būtų dirbtinis. Taip yra ir tuo atveju, kai du ar daugiau elementų turi būti laikomi sudarančiais pagrindinę paslaugą, kiti elementai, atvirkščiai, – viena ar keliomis pagalbinėmis paslaugomis, o paslauga – pagrindinės paslaugos pagalbine paslauga, jeigu klientams ji pati yra ne tikslas, o priemonė geriausiomis sąlygomis naudotis pagrindine paslauga (2022 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo The Escape Center, C‑330/21, EU:C:2022:719, 25 ir 26 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
49 Turint tai omenyje, kalbant apie šiose bylose pateiktą klausimą, ar valstybė narė vis dėlto gali manyti, kad lengvatinis PVM tarifas taikomas tik vieno sandorio, kurį sudaro pagrindinė paslauga ir pagalbinės paslaugos, pagrindinei paslaugai, reikia pažymėti, kad pagal PVM direktyvos 96 straipsnį kiekviena valstybė narė prekių tiekimui ir paslaugų teikimui taiko tą patį standartinį PVM tarifą.
50 Nukrypstant nuo šio principo, šios direktyvos 98 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė taikyti vieną ar du lengvatinius PVM tarifus. Pagal šios direktyvos 98 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą lengvatiniai PVM tarifai gali būti taikomi tik tos pačios direktyvos III priede nustatytoms kategorijoms priklausančių prekių tiekimui ar paslaugų teikimui.
51 Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad kai valstybė narė nusprendžia pasinaudoti Direktyvos TVA 98 straipsnio 1 ir 2 dalyse suteikta galimybe taikyti lengvatinį PVM tarifą tam tikrai šios direktyvos III priede nurodytai paslaugų kategorijai, ji gali, nepažeisdama bendrai PVM sistemai būdingo mokesčio neutralumo principo, šį lengvatinį PVM tarifą taikyti tik konkretiems ir specifiniams šios kategorijos aspektams (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑94/09, EU:C:2010:253, 28 punktą ir 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Regards Photographiques, C‑145/18, EU:C:2019:668, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
52 Ši galimybė grindžiama, be kita ko, tuo, kad dėl to, kad šis tarifas yra kiekvienos valstybės narės nustatyto standartinio tarifo išimtis, jo taikymas tik konkretiems ir specifiniams nagrinėjamos tiekimo kategorijos aspektams yra suderinamas su principu, pagal kurį išimtys ir leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai (2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑94/09, EU:C:2010:253, 29 punktas ir 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Regards Photographiques, C‑145/18, EU:C:2019:668, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
53 Vis dėlto nustatytos dvi valstybėms narėms suteiktos galimybės selektyviai taikyti lengvatinį PVM tarifą sąlygos: pirma, siekiant taikyti lengvatinį tarifą, reikia atskirti tik konkrečius ir specifinius nagrinėjamos teikiamų paslaugų kategorijos aspektus ir, antra, laikytis mokesčių neutralumo principo (2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Valentina Heights, C‑733/22, EU:C:2024:126, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiomis sąlygomis siekiama užtikrinti, kad valstybės narės šia galimybe pasinaudotų tik tokiomis sąlygomis, kuriomis užtikrinamas paprastas ir teisingas pasirinkto lengvatinio PVM tarifo taikymas ir užkirstas kelias bet kokiam galimam sukčiavimui, vengimui ar piktnaudžiavimui (2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑94/09, EU:C:2010:253, 30 punktas ir 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Regards Photographiques, C‑145/18, EU:C:2019:668, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
54 Nagrinėjamu atveju, kalbant apie šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytą pirmąją sąlygą, reikia nustatyti, ar apgyvendinimo viešbučiuose ir panašiose įstaigose paslaugos, kurioms Vokietijos teisės aktuose numatytas lengvatinio PVM tarifo taikymas, yra konkretūs ir specifiniai PVM direktyvos III priedo 12 punkte nurodytos paslaugų kategorijos aspektai. Šiuo tikslu reikia išnagrinėti, ar tai yra paslaugų teikimas, kurį galima identifikuoti atskirai nuo kitų šios kategorijos paslaugų teikimo (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑94/09, EU:C:2010:253, 35 punktą ir 2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Valentina Heights, C‑733/22, EU:C:2024:126, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Toks identifikavimas reiškia, kad nacionalinės teisės aktuose turi būti nustatyti objektyvūs, aiškūs ir tikslūs kriterijai, leidžiantys tiksliai nustatyti paslaugas, kurioms pagal šį teisės aktą taikomas lengvatinis PVM tarifas (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Regards Photographiques, C‑145/18, EU:C:2019:668, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
55 Iš nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti (su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad naudodamasi pagal PVM direktyvos 98 straipsnį jai suteikta diskrecija Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi objektyviais, aiškiais ir tiksliais kriterijais, nustatė konkrečias ir specifines paslaugas, priskiriamas prie PVM direktyvos III priedo 12 punkte nurodytos paslaugų kategorijos, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas.
56 Iš tiesų, iš to matyti, kad pagal UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punktą, priimtą siekiant perkelti PVM direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalis, lengvatinis 7 % PVM tarifas taikomas gyvenamųjų ir miegamųjų patalpų, kurias ūkio subjektas suteikia trumpalaikiam trečiųjų asmenų apgyvendinimui, nuomai, taip pat trumpalaikei stovyklaviečių nuomai, išskyrus paslaugas, kurios nėra tiesiogiai skirtos nuomai, net jei už jas atlyginama nuomos kaina.
57 Be to, UStAE 12.16 skirsnio 4 dalies pirmame ir antrame sakiniuose nustatytas tiesiogiai su trumpalaikiu apgyvendinimu susijęs paslaugų teikimas, kuriam dėl to taikomas lengvatinis 7 % PVM tarifas, t. y. baldais apstatytų patalpų, kuriose yra kitų interjero daiktų, kaip antai televizorius, radijas, telefonas ar seifas, suteikimas naudotis; prieiga prie elektros energijos tinklo; rankšluosčių ir chalatų suteikimas; nuomojamų patalpų valymas; kūno higienos reikmenų, avalynės valymo ir siuvimo priemonių suteikimas; žadinimas telefonu; automatinio avalynės valymo aparato įrengimas; gyvūnų apgyvendinimas nuomojamose gyvenamosiose ir miegamosiose patalpose.
58 UStAE 12.16 skirsnio 5 dalyje yra nebaigtinis sąrašas paslaugų, kurioms negali būti taikomas lengvatinis 7 % PVM tarifas, kaip antai konferencijų salių suteikimas; patalpų suteikimas profesinei ar komercinei veiklai vykdyti; atskiru susitarimu transporto vietų stovėjimo vietos suteikimas; stacionariai neįrengtų mobilių namelių, namelių-autopriekabų, gyvenamųjų priekabų, baržų ir jachtų suteikimas; vežimas miegamuosiuose traukinių vagonuose; kajučių suteikimas laivuose, naudojamuose transportui; tarpininkavimas teikiant apgyvendinimo paslaugas; gyvūnų viešbučių sandoriai; nemokamai suteikta nauda (pavyzdžiui, asmeninis naudojimasis atostogų apartamentais).
59 Taigi, atrodo, kad tokia informacija gali leisti tiksliai identifikuoti gyvenamųjų ir miegamųjų patalpų nuomos paslaugas, kurias ūkio subjektas teikia trumpalaikio trečiųjų asmenų apgyvendinimo tikslais, kurioms taikomas lengvatinis PVM tarifas, ir jas atskirti nuo kitų paslaugų, teikiamų apgyvendinant, kurios patenka į PVM direktyvos III priedo 12 punkto taikymo sritį ir kurioms taikomas standartinis PVM tarifas. Panašu, kad toks identifikavimas atitinka šio sprendimo 54 punkte primintus reikalavimus, su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę, todėl pirmoji sąlyga, kuria siekiama atskirti konkrečius ir specifinius nagrinėjamos paslaugų kategorijos aspektus, su aukščiau minėta sąlyga, yra įvykdyta.
60 Šios išvados nepaneigia tai, kad iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinėse bylose nagrinėjamos paslaugos, kurių kainos yra bendros fiksuotos kainos, apimančios trumpalaikį apgyvendinimą, dalis, klientų požiūriu yra šio apgyvendinimo pagalbinės paslaugos.
61 Iš tiesų iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad kai valstybė narė, laikydamasi mokesčių neutralumo principo, pasinaudojo savo diskrecija ir atskyrė konkrečius ir specifinius PVM direktyvos III priede nurodytos paslaugų kategorijos aspektus, nereikia nagrinėti, ar taip atskirtos paslaugos ir jų pagalbinės paslaugos, vidutinio vartotojo požiūriu, turi būti laikomos vienu sandoriu, nes pastaroji aplinkybė neturi lemiamos reikšmės valstybėms narėms naudojantis šia direktyva joms suteikta diskrecija selektyviai taikyti lengvatinį PVM tarifą remiantis bendrais ir objektyviais kriterijais (šiuo klausimu žr. 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑94/09, EU:C:2010:253, 33 ir 34 punktus).
62 Šio aiškinimo nepaneigia 2018 m. sausio 18 d. Sprendimas Stadion Amsterdam (C‑463/16, EU:C:2018:22) ir 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimas Finanzamt X (Stacionariai įrengti įrenginiai ir mašinos) (C‑516/21, EU:C:2023:372), kuriais remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
63 Aišku, 2018 d. sausio 18 d. Sprendimo Stadion Amsterdam (C‑463/16, EU:C:2018:22) 36 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienas paslaugų teikimas turi būti apmokestinamas vienu tarifu, taikomu šiam konkrečiam teikimui, nustatomu remiantis jo pagrindiniu elementu. Vis dėlto byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, atitinkama valstybė narė nepasinaudojo pagal PVM direktyvą jai suteikta diskrecija, atskirdama konkrečius ir specifinius nagrinėtos paslaugų kategorijos aspektus lengvatinio PVM tarifo taikymo tikslais. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia išnagrinėti, ar, nepasinaudojus šia diskrecija, toje byloje nagrinėti skirtingi paslaugų teikimai vidutinio vartotojo požiūriu yra vienas paslaugų teikimas.
64 Be to, 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo Stadion Amsterdam (C‑463/16, EU:C:2018:22) 34 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad, siekiant nustatyti, ar selektyvus lengvatinio PVM tarifo taikymas atitinka PVM direktyvos 96 straipsnį ir 99 straipsnio 1 dalį, klausimas, ar sandoris iš kelių elementų turi būti laikomas vienu prekių tiekimu ar paslaugų teikimu, nėra lemiamas valstybėms narėms naudojantis pagal šią direktyvą joms suteikta diskrecija selektyviai taikyti lengvatinį PVM tarifą. To sprendimo 35 punkte Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad jam pateiktas klausimas, ar vienam paslaugų teikimui, kurį sudaro du atskiri elementai, iš kurių vienas yra pagrindinis, o kitas pagalbinis, turi būti apmokestinamas tik pagrindiniam elementui taikomu PVM tarifu, skyrėsi nuo šios diskrecijos apimties, nagrinėtos byloje, kurioje priimtas 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑94/09, EU:C:2010:253), pobūdžio klausimo.
65 Šiuo klausimu nėra prieštaravimo tarp 2018 m. sausio 18 d. Sprendimo Stadion Amsterdam (C‑463/16, EU:C:2018:22) ir 2010 m. gegužės 6 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija (C‑94/09, EU:C:2010:253), kurie susiję su dviem skirtingais atvejais. Pirmasis susijęs su klausimu, ar pagrindinės paslaugos pagalbinėms paslaugoms turi būti taikomas standartinis PVM tarifas, taikomas šiai pagrindinei paslaugai, kai atitinkama valstybė narė nepasinaudojo jai pagal PVM direktyvos 98 straipsnį suteikta diskrecija, leidžiančia atskirti konkrečius ir specifinius šios direktyvos III priede nurodytos paslaugų kategorijos aspektus. Antrasis susijęs su situacija, kai atitinkama valstybė narė šia diskrecija pasinaudojo.
66 Dėl bylos, kurioje priimtas 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimas Finanzamt X (Stacionariai įrengti įrenginiai ir mašinos) (C‑516/21, EU:C:2023:372), pakanka pažymėti, kad, skirtingai nuo šių bylų, ji buvo susijusi ne su lengvatinio PVM tarifo selektyviu taikymu paslaugų kategorijai, numatytai PVM direktyvos III priede, o su šios direktyvos 135 straipsnio 1 dalies l punkto ir 135 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto, atitinkamai susijusių su neapmokestinamais nekilnojamojo turto lizingo ir nuomos sandoriais ir sandoriais, kuriems šis neapmokestinimas netaikomas, aiškinimu. Taigi toje byloje Teisingumo Teismo buvo prašoma priimti sprendimą dėl neapmokestinimo PVM ir šio neapmokestinimo išimčių, numatytų pačioje PVM direktyvoje, o ne, kaip šiose bylose, dėl šia direktyva valstybėms narėms suteiktos diskrecijos selektyviai taikyti lengvatinį PVM tarifą apimties.
67 Dėl šio sprendimo 53 punkte primintos antrosios sąlygos, kuri iš esmės susijusi su mokesčių neutralumo principo laikymusi, kai valstybė narė nusprendžia selektyviai taikyti lengvatinį PVM tarifą tam tikriems konkretiems ir specifiniams PVM direktyvos III priede nurodytos paslaugų kategorijos aspektams, reikia priminti, kad pagal šį principą draudžiama PVM atžvilgiu skirtingai vertinti panašias prekes ar paslaugas, kurios konkuruoja tarpusavyje (2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Phantasialand, C‑406/20, EU:C:2021:720, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
68 Remiantis suformuota jurisprudencija, siekiant nustatyti, ar prekės arba paslaugos yra panašios, iš esmės reikia atsižvelgti į vidutinio vartotojo požiūrį. Prekės ar paslaugos yra panašios, kai turi panašių savybių, atsižvelgiant į panašumo naudojant kriterijų tenkina panašius vartotojų poreikius ir kai esami skirtumai nedaro didelės įtakos vidutinio vartotojo sprendimui naudotis viena ar kita šia preke ar paslauga (2021 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Phantasialand, C‑406/20, EU:C:2021:720, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
69 Kitaip tariant, reikia išnagrinėti, ar, vidutinio vartotojo požiūriu, nagrinėjamos prekės arba paslaugos yra tarpusavyje pakeičiamos. Iš tiesų tokiu atveju skirtingų PVM tarifų taikymas gali turėti įtakos vartotojo pasirinkimui, o tai reiškia mokesčių neutralumo principo pažeidimą (2021 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Phantasialand, C‑406/20, EU:C:2021:720, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
70 Be to, reikia priminti, kad šis principas neleidžia išplėsti lengvatinio PVM tarifo taikymo srities, nesant aiškios nuostatos (2017 m. kovo 9 d. Sprendimo Oxycure Belgium, C‑573/15, EU:C:2017:189, 31 punktas).
71 Taigi, siekdamas išnagrinėti šio sprendimo 53 punkte nurodytą antrąją sąlygą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atskirai vertinamos paslaugos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, t. y. pusryčiai ir (arba) galimybė naudotis automobilių stovėjimo vietomis, sporto salėmis, sveikatingumo įranga ir wi‑fi tinklu, viešbučio ar panašios įstaigos siūloma kartu su apgyvendinimo paslauga, šio vidutinio vartotojo požiūriu, yra panašios į tas, kurias savarankiškai teikia kitas ūkio subjektas, todėl jos yra tarpusavyje pakeičiamos.
72 Esant tokiam pakaitiniam santykiui, lengvatinio 7 % PVM tarifo selektyvus netaikymas pusryčiams ir (arba) galimybei naudotis automobilių stovėjimo vietomis, sporto salėmis, sveikatingumo įranga ir wi‑fi tinklu ir jų apmokestinimui standartiniu PVM tarifu, nors šios paslaugos teikiamos kaip trumpalaikio apgyvendinimo pagalbinės paslaugos ir yra įtrauktos į bendrą fiksuotą kainą, nepažeidžia mokesčių neutralumo principo, jeigu šioms paslaugoms, kurias savarankiškai teikia kitas ūkio subjektas, taip pat taikomas standartinis PVM tarifas.
73 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad UStG 12 straipsnio 2 dalies 11 punkto antrame sakinyje įtvirtintas atskyrimo reikalavimas nepažeidžia mokesčių neutralumo principo, nes dėl jo ta pati paslauga apmokestinama tuo pačiu tarifu, įskaitant atvejus, kai ji yra trumpalaikio apgyvendinimo pagalbinė paslauga. Šio teismo teigimu, siekdamas laikytis mokesčių neutralumo principo, viešbutis, pavyzdžiui, negali pasiūlyti pusryčių ir (arba) suteikti galimybės naudotis automobilių stovėjimo vietomis, sporto salėmis, sveikatingumo įrenginiais ir wi‑fi tinklais taikydamas palankesnį PVM tarifą nei tas, kuris taikomas toms pačioms paslaugoms, kurias netoliese teikia ūkio subjektas, kaip antai restoranas, viešosios automobilių stovėjimo aikštelės valdytojas ar sauna.
74 Šiomis aplinkybėmis ir su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kiek tai susiję su šio sprendimo 71 ir 72 punktuose išdėstytais argumentais, reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės aktai, kuriuose patikslinami konkretūs ir specifiniai PVM direktyvos III priedo 12 punkte nurodytos paslaugų, kurioms gali būti taikomas lengvatinis PVM tarifas, kategorijos aspektai, leidžiama nuo trumpalaikio apgyvendinimo atskirti paslaugas, kurios nėra tiesiogiai skirtos šiam apgyvendinimui, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėse bylose, ir taikyti joms standartinį 19 % PVM tarifą, net jei jos yra šio apgyvendinimo pagalbinės paslaugos, neatrodo, kad yra nesuderinami su mokesčių neutralumo principu.
75 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su šios direktyvos III priedo 12 punktu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama netaikyti lengvatinio PVM tarifo, taikomo trumpalaikio apgyvendinimo paslaugoms, teikiamoms viešbučių ir panašių įstaigų, paslaugoms, kurios nėra tiesiogiai skirtos tokiam apgyvendinimui, kaip antai automobilių stovėjimo vietų, sporto salės ir sveikatingumo įrangos suteikimas, taip pat prieiga prie viešbučio wi‑fi tinklo ir pusryčių teikimas, nors jos gali būti laikomos šio apgyvendinimo pagalbinėmis paslaugomis atsižvelgiant į tai, kad už jas atsilyginama bendra fiksuota kaina, mokama už visas apgyvendinant suteiktas paslaugas, su sąlyga, kad šiose teisės nuostatose numatytas lengvatinio tarifo taikymas šios direktyvos III priedo 12 punkte numatytų apgyvendinimo paslaugų kategorijos konkretiems ir specifiniams aspektams ir laikomasi mokesčių neutralumo principo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
76 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 98 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su III priedo 12 punktu,
turi būti aiškinamos taip:
pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama netaikyti lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio tarifo, taikomo trumpalaikio apgyvendinimo paslaugoms, teikiamoms viešbučių ir panašių įstaigų, paslaugoms, kurios nėra tiesiogiai skirtos tokiam apgyvendinimui, kaip antai automobilių stovėjimo vietų, sporto salės ir sveikatingumo įrangos suteikimas, taip pat prieiga prie viešbučio wi‑fi tinklo ir pusryčių teikimas, nors jos gali būti laikomos šio apgyvendinimo pagalbinėmis paslaugomis atsižvelgiant į tai, kad už jas atsilyginama bendra fiksuota kaina, mokama už visas apgyvendinant suteiktas paslaugas, su sąlyga, kad šiose teisės nuostatose numatytas lengvatinio tarifo taikymas šios direktyvos III priedo 12 punkte numatytų apgyvendinimo paslaugų kategorijos konkretiems ir specifiniams aspektams ir laikomasi mokesčių neutralumo principo.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.