Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2025 m. spalio 30 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 98/59/EB – Kolektyviniai atleidimai iš darbo – 3 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa – Klaidingas arba neišsamus pranešimas kompetentingai valstybės institucijai apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo – 4 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa – 30 dienų pereinamasis laikotarpis po atleidimo iš darbo – Atleidimo iš darbo galiojimas – 6 straipsnis – Sankcijos “
Byloje C‑402/24 (Sewel)(i),
dėl Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) 2024 m. gegužės 23 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2024 m. birželio 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
BL
prieš
Dr. A, veikiantį kaip Luftfahrtgesellschaft Walter mbH bankroto administratorių,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė M. L. Arastey Sahún (pranešėja), teisėjai J. Passer, E. Regan, D. Gratsias ir B. Smulders,
generalinis advokatas R. Norkus,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– BL, atstovaujamo Rechtsanwälte M. Posner ir M. Stickler-Posner,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos V. Baroutas ir M. Tassopoulou,
– Europos Komisijos, atstovaujamos S. Delaude ir B.‑R. Killmann,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo (OL L 225, 1998, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 327; klaidų ištaisymas OL L 59, 2007, p. 84), iš dalies pakeistos 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794 (OL L 263, 2015, p. 1; toliau – Direktyva 98/59), 3, 4 ir 6 straipsnių išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant BL ginčą su Dr. A, veikiančiu kaip Luftfahrtgesellschaft Walter bankroto administratorius, dėl vykdant numatytą kolektyvinį atleidimą BL atleidimo iš darbo galiojimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 98/59 2 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„2. kadangi svarbu, kad darbuotojams būtų garantuota didesnė apsauga kolektyvinių atleidimų iš darbo atveju, atsižvelgiant į subalansuotos ekonominės ir socialinės plėtros poreikį Bendrijoje;
<...>
12. kadangi valstybės narės turėtų garantuoti, kad darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai galėtų naudotis administracinėmis ir (arba) teisinėmis procedūromis, norint užtikrinti šioje direktyvoje nustatytų pareigų įvykdymą.“
4 Tos direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šioje direktyvoje:
a) „kolektyvinis atleidimas iš darbo“ yra atleidimas iš darbo, kai darbdavys taip elgiasi dėl vienos arba kelių priežasčių, nesusijusių su atitinkamais atskirais darbuotojais, jeigu pagal valstybių narių pasirinkimą atleidimų iš darbo skaičius yra:
i) per 30 dienų laikotarpį:
<...>
– ne mažiau kaip 30 įmonėse, kuriose paprastai dirba 300 darbuotojų arba daugiau;
ii) arba per 90 dienų laikotarpį – ne mažiau kaip 20, nepriklausomai nuo atitinkamose įmonėse paprastai dirbančių darbuotojų skaičiaus;
<...>“
5 Šios direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:
„1. Jeigu darbdavys numato kolektyvinį atleidimą, jis turi iš anksto pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais, kad būtų pasiektas susitarimas.
2. Per šias konsultacijas reikia tartis, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis, kurios skirtos, be kita ko, atleistiems darbuotojams iš naujo įdarbinti arba perkvalifikuoti.
Valstybės narės gali nustatyti, kad darbuotojų atstovai gali pasinaudoti ekspertų paslaugomis pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką.
3. Kad darbuotojų atstovai galėtų pateikti konstruktyvius pasiūlymus, darbdaviai išankstinių konsultacijų metu:
a) pateikia jiems visą svarbią informaciją ir
b) kiekvienu atveju raštu juos informuoja apie:
i) planuojamų atleidimų priežastis;
ii) darbuotojų, kurie turi būti atleisti, skaičių ir kategorijas;
iii) paprastai dirbančių darbuotojų kategorijų skaičių [darbuotojų skaičių ir kategorijas];
iv) laikotarpį, per kurį turi būti atleisti numatyti darbuotojai;
v) siūlomus darbuotojų, kuriuos reikia atleisti, atrankos kriterijus, jeigu tokie įgaliojimai darbdaviui suteikiami pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką;
<...>
Darbdavys pateikia kompetentingai valstybės institucijai raštiško pranešimo, kuriame turi būti pateikta informacija bent jau pagal pirmosios pastraipos b punkto i–v papunkčiuose išvardytus elementus, nuorašą.“
6 Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje ir trečioje pastraipose numatyta:
„Darbdaviai raštu informuoja kompetentingą valstybinę instituciją apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo.
<...>
Tokį pranešimą sudaro visa svarbi informacija apie planuojamus kolektyvinius atleidimus bei 2 straipsnyje nurodytas konsultacijas su darbuotojų atstovais ir ypač apie atleidimų priežastis, darbuotojų, kuriuos reikia atleisti, skaičių, paprastai dirbančių darbuotojų skaičių ir laikotarpį, per kurį darbuotojai turi būti atleisti.“
7 Direktyvos 98/59 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Numatomi kolektyviniai atleidimai, apie kuriuos pranešama kompetentingai valstybės institucijai, gali būti vykdomi ne anksčiau kaip praėjus 30 dienų po 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo pateikimo, nepažeidžiant nuostatų, reglamentuojančių atskiro asmens teises, susijusias su pranešimu apie atleidimą.
Valstybės narės gali suteikti kompetentingai valstybės institucijai teisę sutrumpinti pirmiau nurodytą laikotarpį.
2. Kompetentinga valstybės institucija pasinaudoja šio straipsnio 1 dalyje nustatytu laikotarpiu problemoms, iškilusioms dėl numatomo kolektyvinio atleidimo, spręsti.“
8 Šios direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad teisinėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis dėl įsipareigojimų pagal šią direktyvą įgyvendinimo galėtų naudotis darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai [kad darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai galėtų pasinaudoti teisminėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis, siekiant užtikrinti šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų laikymąsi].“
Vokietijos teisė
BGB
9 Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas; toliau – BGB) 134 straipsnyje numatyta:
„Jeigu įstatyme nenurodyta kitaip, teisinis sandoris, kuriuo pažeidžiamas teisės aktuose nustatytas draudimas, yra niekinis.“
Apsaugos nuo atleidimo iš darbo įstatymas
10 Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Kündigungsschutzgesetz (Apsaugos nuo atleidimo iš darbo įstatymas; toliau – KSchG) 4 straipsnyje nustatyta:
„Kai darbuotojas nori ginčyti atleidimą iš darbo dėl to, kad jis socialiai nepagrįstas arba dėl kitų priežasčių teisiškai negaliojantis, per tris savaites nuo rašytinio pranešimo apie atleidimą iš darbo jis privalo [Arbeitsgericht (Darbo teismas, Vokietija)] pareikšti ieškinį dėl pripažinimo, kad atleidimas iš darbo nenutraukė darbo santykių. <...>“
11 KSchG 17 straipsnyje nurodyta:
„1. Darbdavys privalo pranešti užimtumo tarnybai, prieš atleisdamas iš darbo:
<...>
2. 10 % įmonių padaliniuose paprastai įdarbintų darbuotojų arba daugiau nei 25 darbuotojus įmonių padaliniuose, kuriuose paprastai dirba bent 60 darbuotojų, bet mažiau kaip 500 darbuotojų,
<...>
per 30 kalendorinių dienų. <...>
<...>
3. <...> 1 dalyje nurodytas pranešimas pateikiamas raštu, pridedant darbo tarybos nuomonę dėl atleidimų. Jeigu darbo tarybos nuomonės nėra, pranešimas yra galiojantis, jeigu darbdavys įrodo, kad darbo tarybą jis informavo ne vėliau kaip likus dviem savaitėms iki pranešimo pagal 2 dalies pirmą sakinį, ir informuoja apie konsultacijų eigą. Pranešime turi būti pateikti šie duomenys: darbdavio pavadinimas, buveinė ir įmonės pobūdis, planuojamų atleidimų priežastys, atleidžiamų darbuotojų bei paprastai dirbančių darbuotojų skaičius ir profesinės kategorijos, laikotarpis, per kurį turi būti atleisti numatyti darbuotojai, ir numatyti darbuotojų, kuriuos planuojama atleisti, atrankos kriterijai. Be to, pranešime, suderinus su darbo taryba, tarpininkavimo įdarbinant tikslais turi būti pateikti duomenys apie planuojamų atleisti darbuotojų lytį, amžių, profesiją ir pilietybę. <...>“
12 KSchG 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Atleidimai iš darbo, apie kuriuos turi būti pranešama pagal 17 straipsnį, gali būti vykdomi ne anksčiau kaip praėjus mėnesiui po to, kai užimtumo tarnyba gavo pranešimą ir davė sutikimą; šį sutikimą taip pat galima duoti atgaline data iki prašymo pateikimo dienos.
2. Tam tikrais atvejais užimtumo tarnyba gali nuspręsti, kad atleidimai iš darbo gali būti vykdomi ne anksčiau kaip praėjus dviem mėnesiams nuo pranešimo gavimo.“
13 KSchG 20 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Užimtumo tarnybos sprendimus pagal 18 straipsnio 1 ir 2 dalis priima jos vadovai arba komisija (sprendimus priimantis asmuo). <...>“
Socialinės apsaugos kodekso III knyga
14 Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Sozialgesetzbuch, Drittes Buch (Socialinės apsaugos kodekso III knyga; toliau – SGB III) 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta:
„Darbdaviai privalo ankstyvame etape užimtumo tarnyboms pranešti apie veiklos pokyčius, kurie gali turėti pasekmių užimtumui. Tai yra visų pirma pranešimai apie:
<...>
4. planuojamą veiklos apribojimą arba perkėlimą ir su tuo susijusias pasekmes, taip pat
5. planus, kaip būtų galima išvengti darbuotojų atleidimo arba perkelti juos į kitas darbo vietas.“
15 SGB III 38 straipsnyje nurodyta:
„1. Asmenys, kurių <...> darbo santykiai baigiasi, privalo ne vėliau kaip likus trims mėnesiams iki jų pabaigos kaip darbo ieškantys asmenys užsiregistruoti užimtumo tarnyboje ir nurodyti savo asmens duomenis ir <...> darbo santykių pabaigos datą. Jei tarp momento, kai asmuo sužinojo apie <...> darbo santykių pabaigos datą, ir <...> faktinės jų pabaigos yra mažiau kaip trys mėnesiai, jis privalo užsiregistruoti per tris dienas nuo momento, kai sužinojo apie tų santykių pabaigos datą. Pareiga užsiregistruoti taikoma nepriklausomai nuo to, ar dėl darbo santykių tęstinumo kreipiamasi į teismą, ar juos ketina tęsti darbdavys. <...>
1a. Kompetentinga užimtumo tarnyba turi su asmeniu, kuris pagal 1 dalį užsiregistravo kaip darbo ieškantis asmuo, nedelsdama po jo registracijos surengti pirmą tarpininkavimo įdarbinant konsultaciją <...>.“
Darbo teismų įstatymas
16 Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Arbeitsgerichtsgesetz (Darbo teismų įstatymas; toliau – ArbGG) 45 straipsnyje numatyta:
„1. [Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija)] sudaroma didžioji kolegija.
2. Kai kolegija teisiniu klausimu nori nukrypti nuo kitos kolegijos arba didžiosios kolegijos sprendimo, sprendimą priima didžioji kolegija.
3. Perduoti bylą didžiajai kolegijai leidžiama tik jei kolegija, nuo kurios sprendimo norima nukrypti, gavusi bylą nagrinėjančios kolegijos paklausimą pareiškė, jog ir toliau laikosi savo teisinės nuomonės. <...> Atitinkama sprendimams priimti reikalingos sudėties kolegija dėl paklausimo ir atsakymo priima nutartį.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
17 Nuo 2012 m. BL dirbo orlaivio vade oro bendrovėje Luftfahrtgesellschaft Walter mbH, kurioje dirbo maždaug 348 darbuotojai.
18 2020 m. birželio 15 d. ši bendrovė pagal KSchG 17 straipsnio 2 dalį pradėjo konsultavimosi su darbuotojų, t. y. orlaivių vadų, atstovais procedūrą dėl šių darbuotojų atleidimo iš darbo.
19 2020 m. birželio 30 d. minėta bendrovė nusprendė nedelsiant nutraukti savo veiklą.
20 2020 m. liepos 1 d. tai bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Dr. A buvo paskirtas jos bankroto administratoriumi.
21 Tą pačią dieną Dr. A kompetentingai valstybės institucijai pateikė pranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo. Prie jo nebuvo pridėta galutinė darbuotojų atstovų pozicija. Be to, kiek tai susiję su nacionalinėje teisėje papildomai numatyta galimybe pridėti konsultacijų ataskaitą, minėtame pranešime tik nurodyta, kad konsultacijų procedūra buvo pradėta ir tęsiama, tačiau nepateikta informacijos apie per šią procedūrą vykusių diskusijų turinį.
22 Ši institucija patvirtino gavusi pranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą nurodydama, kad „tik“ patvirtina, jog gavo prie šio pranešimo pridėtus dokumentus.
23 2020 m. liepos mėn. pradžioje Dr. A nutraukė darbo santykius su keleivių salono įgulos ir antžeminio aptarnavimo darbuotojais, kurie savo darbuotojų atstovų neturėjo.
24 2020 m. liepos 29 d. raštu jis taip pat nutraukė BL ir kitų orlaivio vadų darbo sutartis pagal kolektyvinio atleidimo iš darbo planą, tai turėjo įsigalioti per tris mėnesius.
25 2020 m. rugpjūčio 17 d. BL pareiškė ieškinį Arbeitsgericht Berlin (Berlyno darbo teismas, Vokietija), prašydama, pirma, pripažinti jos darbo sutarties nutraukimą negaliojančiu ir, antra, išsaugoti darbo santykius. Grįsdama savo ieškinį ji visų pirma teigė, kad nebuvo laikytasi KSchG numatytos konsultavimosi procedūros.
26 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimu šis teismas pripažino, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti šio ieškinio, ir perdavė bylą Arbeitsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo darbo teismas, Vokietija).
27 2020 m. lapkričio 26 d. sprendimu šis teismas atmetė BL ieškinį, motyvuodamas tuo, kad konsultavimosi ir pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą procedūros buvo vykdytos tinkamai.
28 2021 m. spalio 28 d. sprendimu Landesarbeitsgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis darbo teismas, Vokietija) atmetė BL dėl šio sprendimo paduotą apeliacinį skundą.
29 BL dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Byla buvo paskirta šio teismo šeštajai kolegijai (toliau – šeštoji kolegija).
30 Ši kolegija pažymi, kad ginčo pagrindinėje byloje išsprendimas priklauso nuo to, ar pareigos tinkamai pranešti apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo nesilaikymas neišvengiamai reiškia, kad lemia nagrinėjamos darbo sutarties nutraukimo negaliojimą, atsižvelgiant į tai, kad nacionalinėje teisėje nėra numatyta sankcija už tai, jog apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo nebuvo pranešta arba apie jį pranešama klaidingai ar neišsamiai. Šiuo klausimu minėta kolegija primena, kad iki šiol pagal jos pačios jurisprudenciją sankcija, taikoma neįvykdžius šios pareigos, yra atitinkamų darbo sutarčių nutraukimo pripažinimas negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 134 straipsnį.
31 Taigi ji patikslina, kad remiantis šia nuostata taikomos sankcijos pasekmė yra ta, kad darbo santykiai tęsiasi, o tai reiškia, kad darbuotojui mokamas darbo užmokestis, kol darbdavys, inicijavęs naują konsultavimosi ir pranešimo procedūrą, vėl nutrauks jo darbo sutartį, jeigu bus pasiektos KSchG 17 straipsnio 1 dalyje numatytos ribos.
32 Šeštoji kolegija pažymi, kad neketina išlaikyti šios jurisprudencijos, nes, nors negaliojimo sankcija atitinka veiksmingumo principą, ji prieštarauja proporcingumo principui, nes, pirma, nepranešimas kompetentingai valstybės institucijai apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo neturėtų daryti įtakos darbdavio ketinimui nutraukti individualią darbo sutartį, ir, antra, tokia sankcija apriboja darbdavio diskreciją dėl darbo sutarčių nutraukimo, o tai prieštarauja 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendime AGET Iraklis (C‑201/15, EU:C:2016:972, 31 punktas) suformuotai jurisprudencijai.
33 Vis dėlto, atsižvelgiant į ArbGG 45 straipsnį, jurisprudencijos pakeitimas būtų galimas tik tuo atveju, jei tam pritartų Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) antroji kolegija (toliau – antroji kolegija), nes pagal šios kolegijos jurisprudenciją klaidingas pranešimas apie planuojamą kolektyvinį atleidimą darbo arba nepranešimas apie jį lemia atitinkamų darbo sutarčių nutraukimo negaliojimą.
34 Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, pagal šio straipsnio 2 dalį, kai šio teismo kolegija teisės klausimu nori nukrypti nuo kitos kolegijos arba didžiosios kolegijos sprendimo, sprendimą priima didžioji kolegija. Pagal šio straipsnio 3 dalį perduoti bylą didžiajai kolegijai leidžiama tik jei kolegija, nuo kurios sprendimo norima nukrypti, gavusi bylą nagrinėjančios kolegijos paklausimą pareiškė, jog ir toliau laikosi savo teisinės nuomonės.
35 Šeštoji kolegija nurodo, kad šią vidaus konsultavimosi procedūrą pradėjo 2023 m. gruodžio 14 d. antrajai kolegijai adresuotu prašymu pateikti išaiškinimą; ši antroji kolegija vėliau kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (byla Tomann, C‑134/24) dėl Direktyvos 98/59 3 ir 4 straipsnių išaiškinimo.
36 Tame prašyme priimti prejudicinį sprendimą minėta antroji kolegija klausia, kokių veiksmų reikia imtis, kai darbo sutartys nutraukiamos nepranešus apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo, kaip numatyta šioje direktyvoje, visų pirma dėl darbdavio pareigos pateikti tokį pranešimą.
37 Šeštoji kolegija laikosi nuomonės, kad, nepaisant antrosios kolegijos pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šioje byloje taip pat būtina kreiptis į Teisingumo Teismą, siekiant išsiaiškinti, ne kokios yra pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo nepateikimo, kaip yra byloje Tomann (C‑134/24), bet, kaip aptariamu atveju, klaidingo ar neišsamaus pranešimo teisinės pasekmės.
38 Šiuo klausimu šeštoji kolegija pabrėžia, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pagal SESV 267 straipsnio antrą pastraipą pateikti jam prašymą priimti prejudicinį sprendimą galima tik jei ginčas nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir jis turi priimti sprendimą pagal teisminio pobūdžio sprendimui priimti skirtą procedūrą.
39 Šeštajai kolegijai kyla klausimas, ar antroji kolegija turėjo teisę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei ginčas, dėl kurio vyko ši vidaus konsultavimosi procedūra, nagrinėjamas ne antrojoje, o šeštojoje kolegijoje. Taigi vykdant minėtą vidaus konsultavimosi procedūrą šiai antrajai kolegijai būtų užduoti abstraktūs klausimai, kaip matyti iš to, kad joje nebuvo vykdoma rungimosi principu grindžiama procedūra. Be to, antrosios kolegijos atsakymas nebūtų pateiktas vykdant procedūrą, kuria siekiama priimti teisminio pobūdžio sprendimą, nes ne ji nagrinėja ginčą pagrindinėje byloje.
40 Taigi tik šeštoji kolegija turi teisę kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, o vidaus konsultavimosi procedūra yra tik priimtinumo sąlyga, kad būtų galima kreiptis į Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) didžiąją kolegiją pagal ArbGG 45 straipsnį.
41 Vis dėlto, negavus Teisingumo Teismo atsakymo dėl Direktyvos 98/59 3 straipsnio, 4 straipsnio 1–3 dalių ir 6 straipsnio išaiškinimo, antroji kolegija negalėtų atsakyti į prašymą pateikti išaiškinimą, pateiktą per vidaus konsultavimosi procedūrą pagal ArbGG 45 straipsnio 3 dalį, o tai pateisina šeštosios kolegijos kreipimąsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Direktyvos 98/59 išaiškinimo.
42 Pirmuoju klausimu šioje byloje, kuris yra analogiškas byloje Tomann (C‑134/24) pateiktam ketvirtajam klausimui, šeštoji kolegija siekia sužinoti, pirma, ar, atsižvelgiant į 2023 m. liepos 13 d. Sprendimą G GmbH (C‑134/22, EU:C:2023:567, 34 ir paskesni punktai), Direktyvos 98/59 3 straipsnyje numatytos pranešimo kompetentingai valstybės institucijai apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo procedūros tikslas, t. y. užtikrinti, kad prieš kolektyvinį atleidimą iš darbo ši institucija būtų informuota, gali būti laikomas pasiektu, kai ši institucija nepateikia prieštaravimų dėl neišsamaus pranešimo pobūdžio ir taip leidžia suprasti, kad ji mano esanti pakankamai informuota, kad galėtų atlikti savo užduotį – šios direktyvos 4 straipsnyje nustatytu laikotarpiu pasinaudoti problemoms, iškilusioms dėl planuojamo kolektyvinio atleidimo iš darbo, spręsti.
43 Antra, šeštoji kolegija klausia, ar šios direktyvos 3 straipsniu siekiamas tikslas taip pat gali būti laikomas pasiektas, kai nacionalinė nuostata užimtumo skatinimo srityje, kaip antai SGB III 2 straipsnis, numato, kad darbdavys bendradarbiauja su kompetentinga valstybės institucija, siekdamas išvengti nedarbo arba jį sumažinti, net jei ši nuostata nėra susijusi su reglamentuojančiomis kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrą, kurios formaliai perkeltos KSchG 17 ir paskesniais straipsniais, ir (arba) kai nacionalinė užimtumo tarnyba privalo ex officio atlikti tyrimą, kiek tai susiję su kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūra.
44 Antruoju klausimu, kuris atitinka pirmuosius tris klausimus byloje Tomann (C‑134/24) ir pateiktas tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą šioje byloje būtų atsakyta neigiamai, šeštoji kolegija, abejojanti antrosios kolegijos ginama pozicija, siekia sužinoti, ar Direktyvos 98/59 3 straipsnio tikslas gali būti laikomas pasiektu, kai pranešimas apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo, kuris yra neišsamus ar neegzistuojantis, gali būti ištaisytas, papildytas ar tinkamai pateiktas po to, kai darbuotojui buvo pranešta apie jo atleidimą iš darbo.
45 Trečiuoju klausimu šeštoji kolegija siekia išsiaiškinti, koks yra Direktyvos 98/59 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos ir 6 straipsnio santykis ir visų pirma šio 6 straipsnio taikymo sritis atsižvelgiant į 4 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, kurioje numatytas pereinamasis laikotarpis po atleidimo iš darbo, kurį galima būtų laikyti sankcija už klaidingą pranešimą arba nepranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo.
46 Šiuo atžvilgiu ji visų pirma pažymi, kad minėto 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nenumatyta jokia sankcija už klaidas, padarytas per pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo procedūrą. Joje numatytas pereinamasis laikotarpis po atleidimo iš darbo nėra sankcija, bet juo siekiama leisti kompetentingai valstybės institucijai ieškoti problemų, iškilusių dėl numatomo kolektyvinio atleidimo iš darbo, sprendimų. Priešingu atveju šios direktyvos 6 straipsnis neturėtų savarankiškos reikšmės, kiek tai susiję su pranešimo procedūra.
47 Taigi sankcija, taikoma už klaidas, galinčias paveikti pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo procedūrą, turėtų būti numatyta užimtumo skatinimo nuostatose ir tai turi padaryti nacionalinės teisės aktų leidėjas. Atsižvelgiant į minėtos direktyvos 6 straipsnį ir laukiant, kol nacionalinis teisės aktų leidėjas numatys tokią sankciją, ją nustatyti privalo kompetentingi teismai.
48 Tokiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar pranešimo apie kolektyvinį atleidimą iš darbo tikslas pasiekiamas, t. y. sankcija nereikalinga, jei nacionalinė užimtumo tarnyba nepareiškia prieštaravimų dėl – objektyviai klaidingo – pranešimo apie kolektyvinį atleidimą iš darbo, taigi mano esanti pakankamai informuota, kad galėtų įvykdyti savo užduotis per [Direktyvos 98/59] 4 straipsnyje nustatytus terminus?
Ar tai taikoma tuomet, jei Direktyvos 98/59 3 straipsnyje numatyto tikslo įgyvendinimas yra užtikrinamas nacionalinės teisės nuostata dėl užimtumo skatinimo ir (arba) nacionalinė užimtumo tarnyba turi pareigą ex officio atlikti tyrimą?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai: ar Direktyvos 98/59 3 straipsnyje numatytas tikslas dar gali būti pasiektas, jei klaidingai pateiktas ar visai nepateiktas pranešimas apie kolektyvinį atleidimą iš darbo gali būti pataisytas, papildytas arba tinkamai pateiktas vėliau, darbuotojui jau gavus įspėjimą apie atleidimą iš darbo?
3. Jei, pateikus klaidingą pranešimą apie kolektyvinį atleidimą iš darbo arba jo visai nepateikus, sankcija už pateikiant pranešimą padarytas klaidas yra atleidimo atidėjimas pagal Direktyvos 98/59 4 straipsnio 1 dalį: kokia tuomet būtų [šios direktyvos] 6 straipsnio taikymo sritis?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
49 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 98/59 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo kompetentingai valstybės institucijai tikslas gali būti laikytinas pasiektu, pirma, kai ši institucija nepareiškia jokių prieštaravimų dėl klaidingo ar neišsamaus pranešimo ir todėl mano esanti pakankamai informuota, kad šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytu terminu pasinaudotų problemoms, iškilusioms dėl numatomo kolektyvinio atleidimo iš darbo, spręsti, ir, antra, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad darbdavys bendradarbiauja su minėta institucija, siekdamas išvengti nedarbo arba jį sumažinti, ir (arba) nacionalinė užimtumo tarnyba privalo ex officio atlikti tyrimą vykstant kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrai.
50 Dėl pirmojo klausimo pirmos dalies pirmiausia reikia priminti, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – prieš kolektyvinį atleidimą iš darbo konsultuotis su darbuotojų atstovais ir informuoti kompetentingą valstybės instituciją (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo G GmbH, C‑134/22, EU:C:2023:567, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
51 Darytina išvada, kad kai įvykdomos tos pačios direktyvos 1 straipsnyje nustatytos kiekybinės ir laiko sąlygos, kad būtų galima taikyti šią direktyvą, kiekvienas darbdavys, ketinantis vykdyti kolektyvinį atleidimą, turi įvykdyti dvi procedūrines pareigas.
52 Pirma, pagal Direktyvos 2 straipsnio 1 dalį atitinkamas darbdavys turi pradėti konsultuotis su darbuotojų atstovais. Šio direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad per šias konsultacijas tariamasi, kokiais būdais ir priemonėmis galima išvengti kolektyvinių atleidimų arba sumažinti atleidžiamų darbuotojų skaičių, taip pat sušvelninti šių atleidimų padarinius papildomomis socialinėmis priemonėmis, kurios skirtos, be kita ko, atleistiems darbuotojams iš naujo įdarbinti arba perkvalifikuoti. Konkrečiai kalbant, pagal tos pačios direktyvos 2 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą darbdavys per išankstines konsultacijas privalo darbuotojų atstovams pateikti visą svarbią informaciją ir kiekvienu atveju raštu juos informuoti apie šios pastraipos b punkte nurodytus aspektus.
53 Antra, pagal Direktyvos 98/59 3 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą minėtas darbdavys privalo raštu informuoti kompetentingą valstybės instituciją apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo.
54 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje numatyta, kad „[t]okį pranešimą sudaro visa svarbi informacija apie planuojamus kolektyvinius atleidimus bei 2 straipsnyje nurodytas konsultacijas su darbuotojų atstovais ir ypač apie atleidimų priežastis, darbuotojų, kuriuos reikia atleisti, skaičių, paprastai dirbančių darbuotojų skaičių ir laikotarpį, per kurį darbuotojai turi būti atleisti“.
55 Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad tokie „numatomi kolektyviniai atleidimai, apie kuriuos pranešama kompetentingai valstybės institucijai“ kartu pateikiant ankstesniame punkte nurodytą reikalingą informaciją, vykdomi ne anksčiau kaip praėjus 30 dienų po šio pranešimo pateikimo, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šiuo laikotarpiu atitinkama institucija pasinaudoja problemoms, iškilusioms dėl numatomo kolektyvinio atleidimo, spręsti.
56 Aptariama pareiga pranešti turi leisti šiai institucijai, remiantis visa darbdavio jai perduota informacija, išnagrinėti galimybes, taikant darbo rinkai ir ekonominei veiklai, su kuria susijęs šis kolektyvinis atleidimas, pritaikytas priemones, ir sumažinti neigiamas minėto atleidimo iš darbo pasekmes (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo G GmbH, C‑134/22, EU:C:2023:567, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
57 Taigi šio 4 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa užtikrinamas minimalus laikotarpis, kurį kompetentinga valstybės institucija turi turėti, kad galėtų imtis pirmesniame punkte nurodytų priemonių (2005 m. sausio 27 d. Sprendimo Junk, C‑188/03, EU:C:2005:59, 51 punktas).
58 Tuo remiantis darytina išvada, kad tuo atveju, kai darbdavys nepranešė kompetentingai valstybės institucijai apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo vykdydamas pagal Direktyvoje 98/59 jam nustatytas pareigas ir kai ši institucija neturi visos svarbios informacijos, leidžiančios jai ieškoti, kaip išspręsti problemas, iškilusias dėl numatyto kolektyvinio atleidimo, negalima laikyti, kad buvo pasiektas pagrindinis šios direktyvos tikslas.
59 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos regis matyti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad 2020 m. liepos 1 d. Dr. A pateiktas pranešimas apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo, kaip nurodyta šio sprendimo 21 punkte, buvo klaidingas arba neišsamus, nes jame nebuvo visos minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje nurodytos svarbios informacijos.
60 Šiuo atžvilgiu tai, kad kompetentinga valstybės institucija tik patvirtino, jog gavo šį klaidingą ar neišsamų pranešimą, tačiau nepareiškė nuomonės dėl jo atitikties šios direktyvos reikalavimams, negali aiškiai leisti padaryti išvadą, kad šis pranešimas vis dėlto atitinka tos direktyvos reikalavimus.
61 Žinoma, ši institucija neturi nagrinėti individualios kiekvieno darbuotojo, susijusio su planuojamu kolektyviniu atleidimu iš darbo, situacijos. Vis dėlto tiek, kiek šios institucijos užduotis yra bendrai įvertinti planuojamą kolektyvinio atleidimą iš darbo (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo G GmbH, C‑134/22, EU:C:2023:567, 37 punktą), klaidingas ar neišsamus pranešimas trukdytų jai vykdyti savo užduotį ieškoti, kaip išspręsti problemas, iškilusias dėl numatyto kolektyvinio atleidimo iš darbo pagal Direktyvos 98/59 4 straipsnio 2 dalį.
62 Dėl pirmojo klausimo antros dalies pažymėtina, kad iš šio sprendimo 51–55 punktuose pateiktų argumentų jau matyti, kad nė vienas darbdavys negali būti atleistas nuo šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje ir 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų procedūrinių pareigų vien dėl to, kad kompetentinga valstybės institucija, remdamasi taikytinais nacionalinės teisės aktais, ex officio ištaiso pirmiau pateiktą klaidingą ar neišsamų pranešimą.
63 Iš tiesų reikia konstatuoti, kad, pirma, toks ištaisymas gali pažeisti minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, siejamą su jos 3 straipsnio 1 dalies pirma ir ketvirta pastraipomis, iš kurios išplaukia, kad jo numatytas 30 dienų terminas pradedamas skaičiuoti tik po to, kai darbdavys kompetentingai valstybės institucijai pateikia šias nuostatas atitinkantį pranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo.
64 Antra, laikas, kurį kompetentinga valdžios institucija turi skirti veiksmams, būtiniems tokiam ex officio ištaisymui atlikti, gali sutrukdyti šiai institucijai pasinaudoti visu šiuo 30 dienų terminu, problemoms, iškilusioms dėl numatomo kolektyvinio atleidimo iš darbo, spręsti, kaip numatyta tos pačios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje.
65 Iš to matyti, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos bet kuris darbdavys atleidžiamas nuo Direktyvoje 98/59 nustatytos pareigos tinkamai pranešti kompetentingai valstybės institucijai apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo, gali pakenkti šios direktyvos veiksmingumui, net jei šie teisės aktai leidžia šiai institucijai ieškoti, kaip išspręsti problemas, iškilusias dėl numatomo kolektyvinio atleidimo pagal tos pačios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį.
66 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 98/59 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo kompetentingai valstybės institucijai tikslas negali būti laikytinas pasiektu, pirma, kai ši institucija nepareiškia jokių prieštaravimų dėl klaidingo ar neišsamaus pranešimo ir todėl mano esanti pakankamai informuota, kad šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytu terminu pasinaudotų problemoms, iškilusioms dėl numatomo kolektyvinio atleidimo iš darbo, spręsti, ir, antra, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad darbdavys bendradarbiauja su minėta institucija, siekdamas išvengti nedarbo arba jį sumažinti, ir (arba) nacionalinė užimtumo tarnyba privalo ex officio atlikti tyrimą vykstant kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrai.
Dėl antrojo klausimo
67 Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 98/59 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo kompetentingai valstybės institucijai tikslas gali būti laikytinas pasiektu, kai klaidingai pateiktą ar nepateiktą pranešimą apie kolektyvinį atleidimą iš darbo galima pataisyti, papildyti arba tinkamai pateikti vėliau, atitinkamam darbuotojui jau gavus įspėjimą apie atleidimą iš darbo.
68 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą, jeigu pateiktas klausimas susijęs su Sąjungos teisės normos išaiškinimu ar galiojimu, nebent būtų akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas visiškai nesusijęs su ginčo pagrindinėje byloje aplinkybėmis ar dalyku, kad problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į tą klausimą (2024 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Credit Suisse Securities (Europe), C‑601/23, EU:C:2024:1048, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
69 Reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Dr. A nebandė ištaisyti, papildyti ar tinkamai pateikti 2020 m. liepos 1 d. pateiktą klaidingą pranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo.
70 Taigi akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašomas Direktyvos 98/59 3 straipsnio išaiškinimas yra hipotetinis, ir Teisingumo Teismo prašoma pateikti patariamąją nuomonę, nepaisant jo užduoties vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą teismų bendradarbiavimą (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 17 d. Sprendimo Ararat, C‑156/23, EU:C:2024:892, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
71 Vadinasi, antrasis klausimas yra nepriimtinas.
Dėl trečiojo klausimo
72 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 98/59 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pateikus klaidingą ar neišsamų pranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo, tai, kad nepradedamas skaičiuoti šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytas 30 dienų terminas, gali būti pripažinta priemone, skirta užtikrinti, kad būtų vykdoma minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta pareiga pranešti, kaip tai suprantama pagal šį 6 straipsnį.
73 Pirmiausia reikia pažymėti, kad tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos ir 6 straipsnio santykio klausimas visų pirma kyla tais atvejais, kai pranešimas apie planuojamą kolektyvinį atleidimą yra klaidingas arba neišsamus, o tai pateisina tai, kad šioje pirmojoje nuostatoje numatytas 30 dienų terminas nepradedamas skaičiuoti tol, kol nepateikiamas pranešimas, atitinkantis Direktyvos 98/59 nuostatas.
74 Šios direktyvos 6 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad darbuotojų atstovai ir (arba) darbuotojai galėtų pasinaudoti teisminėmis ir (arba) administracinėmis procedūromis, siekiant užtikrinti šioje direktyvoje nustatytų įpareigojimą laikymąsi.
75 Iš šios straipsnio teksto matyti, kad valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti, kad būtų laikomasi minėtoje direktyvoje numatytų įsipareigojimų. Tačiau kadangi pareiga toliau detaliai nereglamentuojama, valstybės narės turi nustatyti šių procedūrų vykdymo tvarką (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, EU:C:2009:466, 34 punktas).
76 Minėtame 6 straipsnyje nenustatytos konkrečios priemonės, kurių valstybės narės turi imtis šioje direktyvoje nustatytų pareigų pažeidimo atveju, bet joms paliekama laisvė pasirinkti priemones, tinkamas ja siekiamam tikslui įgyvendinti, atsižvelgiant į galimas skirtingas situacijas, turint omenyje, kad šiomis priemonėmis turi būti užtikrinama veiksminga teisminė gynyba pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir jos turi turėti realų atgrasomąjį poveikį (2023 m. spalio 5 d. Sprendimo Brink’s Cash Solutions, C‑496/22, EU:C:2023:741, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
77 Vis dėlto reikia priminti, kad nors Direktyva 98/59 užtikrina tik dalinį darbuotojų apsaugos kolektyvinio atleidimo iš darbo atveju taisyklių suderinimą, tačiau dėl tokio riboto suderinimo šios direktyvos nuostatos neturėtų tapti neveiksmingos (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, EU:C:2009:466, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
78 Taigi nors valstybės narės privalo nustatyti procedūras, leidžiančias užtikrinti įsipareigojimų pagal šią direktyvą laikymąsi, dėl šių procedūrų jos nuostatos neturi tapti neveiksmingos (2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Mono Car Styling, C‑12/08, EU:C:2009:466, 36 punktas).
79 Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipose nustatyta, kad numatomi kolektyviniai atleidimai, apie kuriuos pranešama kompetentingai valstybės institucijai, gali būti vykdomi ne anksčiau kaip praėjus 30 dienų po 3 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo pateikimo, nepažeidžiant nuostatų, reglamentuojančių atskiro asmens teises, susijusias su įspėjimo terminu. Darytina išvada, kad šio 4 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa turi būti laikoma tik numatančia darbdavio pareigos tinkamai pranešti apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo, susijusios su atitinkamų darbuotojų ir jų atstovų teisėmis, nevykdymo teisines pasekmes vykstant kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrai.
80 Vis dėlto Direktyvos 98/59 6 straipsniu siekiama kitokio tikslo. Juo siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi šioje direktyvoje numatytų procedūrinių pareigų, visų pirma jos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje darbdaviui nustatytos pareigos tinkamai raštu informuoti kompetentingą valstybės instituciją apie visus planuojamus kolektyvinius atleidimus iš darbo. Taigi šio straipsnio tikslas – užtikrinti direktyvos nuostatų veiksmingumą priimant veiksmingas, efektyvias ir proporcingas nacionalines priemones.
81 Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vienintelė nacionalinė priemonė, kurią, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, jis galėtų taikyti nagrinėjamu atveju, jei darbdavys nevykdo pareigų, tenkančių per pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo procedūrą, būtų įspėjimo termino sustabdymas tokiam pačiam laikotarpiui, koks numatytas tos pačios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, dėl kurio atitinkamų darbuotojų darbo santykiai pratęsiami.
82 Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 79 ir 80 punktų, Direktyvos 98/59 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytu 30 dienų terminu ir pagal jos 6 straipsnį priimtomis nacionalinėmis priemonėmis, kurios skirtos užtikrinti įsipareigojimų pagal šią direktyvą vykdymą, siekiama skirtingų tikslų.
83 Tuo remiantis darytina išvada, kad įspėjimo termino sustabdymas laikotarpiui, atitinkančiam šį 30 dienų terminą, kai kompetentingai valstybės institucijai apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo pateikiamas klaidingas arba neišsamus pranešimas, iki tol, kol bus tinkamai pranešta pagal minėtą direktyvą, negali, pirma, pakeisti paprastos teisinės pasekmės dėl darbdaviui pagal šio 4 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą tenkančios pareigos tinkamai pranešti apie kolektyvinį atleidimą nevykdymo ir, antra, atleisti valstybių narių nuo pareigos imtis veiksmingų, efektyvių ir proporcingų priemonių, galinčių paskatinti darbdavį laikytis šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytos pareigos pranešti, taip užtikrinant šios direktyvos nuostatų veiksmingumą, kaip antai kompensacijos atitinkamiems darbuotojams.
84 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 98/59 6 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad, pateikus klaidingą ar neišsamų pranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo, tai, kad nepradedamas skaičiuoti šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytas 30 dienų terminas, negali būti pripažinta priemone, skirta užtikrinti, kad būtų vykdoma minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta pareiga pranešti, kaip tai suprantama pagal šį 6 straipsnį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
85 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. 1998 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 98/59/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo, iš dalies pakeistos 2015 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1794, 3 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pranešimo apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo kompetentingai valstybės institucijai tikslas gali būti laikytinas pasiektu, pirma, kai ši institucija nepareiškia jokių prieštaravimų dėl klaidingo ar neišsamaus pranešimo ir todėl mano esanti pakankamai informuota, kad šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytu terminu pasinaudotų problemoms, iškilusioms dėl numatomo kolektyvinio atleidimo iš darbo, spręsti, ir, antra, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad darbdavys bendradarbiauja su minėta institucija, siekdamas išvengti nedarbo arba jį sumažinti, ir (arba) nacionalinė užimtumo tarnyba privalo ex officio atlikti tyrimą vykstant kolektyvinio atleidimo iš darbo procedūrai.
2. Direktyvos 98/59, iš dalies pakeistos Direktyva 2015/1794, 6 straipsnis
turi būti aiškinamas taip:
pateikus klaidingą ar neišsamų pranešimą apie planuojamą kolektyvinį atleidimą iš darbo, tai, kad nepradedamas skaičiuoti šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytas 30 dienų terminas negali būti pripažinta priemone, skirta užtikrinti, kad būtų vykdoma minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta pareiga pranešti, kaip tai suprantama pagal šį 6 straipsnį.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.