Byla C‑291/24

Steiermärkische Bank und Sparkassen AG

prieš

Österreichische Finanzmarktaufsichtsbehörde (FMA)

(Bundesverwaltungsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2026 m. sausio 29 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ar teroristams finansuoti prevencija – Direktyva (ES) 2015/849 – Sankcijos – 58 straipsnis – Juridinių asmenų atsakomybė – 59 straipsnis – Juridiniam asmeniui priskiriamas fizinių asmenų padarytas įpareigojimų pažeidimas – Sąlygos – 60 straipsnis“

Teisės aktų derinimas – Finansų sistemos apsauga nuo jos panaudojimo pinigams plauti ir teroristams finansuoti – Direktyva 2015/849 – Sankcijos – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, siekiant nubausti juridinį asmenį, reikalaujama, kad fizinis asmuo būtų iš anksto ir formaliai pripažintas kaltinamuoju, o sprendimo dėl sankcijos rezoliucinėje dalyje įpareigojama nurodyti šį fizinį asmenį ir konstatuoti, kad jis padarė veiką, kuri yra juridiniam asmeniui priskirtina nusikalstama veika – Neleistinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2015/849 58 straipsnio 1–3 dalys, 59 straipsnio 1 dalis ir 60 straipsnio 5 ir 6 dalys)

(žr. 24–38 punktus ir rezoliucinę dalį)
Teisės aktų derinimas – Finansų sistemos apsauga nuo jos panaudojimo pinigams plauti ir teroristams finansuoti – Direktyva 2015/849 – Nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas trejų ir penkerių metų senaties terminas atitinkamai dėl patraukimo atsakomybėn ir sankcijos skyrimo, skaičiuojamas nuo atitinkamo pažeidimo pabaigos dienos – Leistinumas

(žr. 39–44 punktus ir rezoliucinę dalį)

Santrauka

Gavęs Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas pateikė paaiškinimų dėl juridinio asmens atsakomybės atsiradimo sąlygų pagal Direktyvą 2015/849 dėl kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu ( 1 ), kai nevykdomos deramo tikrinimo pareigos šioje srityje.

2024 m. vasario 29 d.Österreichische Finanzmarktaufsichtsbehörde (FMA) (Finansų rinkų priežiūros institucija (FMA), Austrija) pagal nacionalinio Pinigų plovimo įstatymo ( 2 ) 35 straipsnio 1 ir 2 dalis skyrė sankciją Steiermärkische Bank und Sparkassen, motyvuodama tuo, kad jis pažeidė deramo tikrinimo pareigas pinigų plovimo srityje. KL ir TR, du fiziniai asmenys, kurių veiksmai priskirtini Steiermärkische Bank und Sparkassen, kaip kaltinamieji taip pat yra pagrindinės bylos šalys.

Gavęs skundą dėl šio sprendimo Federalinis administracinis teismas, kuris šioje prejudicinėje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šią sankciją kvalifikavo kaip „administracinę baudžiamąją“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžė, kad 35 straipsnio 1 dalyje kaip papildoma sąlyga nubausti juridinį asmenį nustatyta, kad „34 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų pareigų pažeidimą“ jo naudai padarė fizinis asmuo. Jis pridūrė, jog pagal Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas, Austrija) jurisprudenciją tam, kad juridinis asmuo būtų baudžiamas, reikia, pirma, kad fizinis asmuo, kurio veika turi būti priskirta šiam juridiniam asmeniui, iš anksto būtų pats dalyvavęs atitinkamame procese ir per jį vertinamas ne tik kaip liudytojas, bet kaip kaltinamasis, turintis visas su šiuo statusu susijusias teises. Reikalaujama, kad minėto juridinio asmens atžvilgiu priimto sprendimo skirti sankciją rezoliucinėje dalyje būtų konstatuota, kad to fizinio asmens arba to paties juridinio asmens teisinio atstovo nusikalstamos veikos sudėtį atitinkanti veika yra neteisėta ir tyčinė. Trečia, privaloma, kad šioje rezoliucinėje dalyje ši veika būtų priskirta atitinkamam juridiniam asmeniui.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo klausimas, ar šie nacionalinėje teisėje numatyti papildomi reikalavimai neapriboja Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 5 dalies taikymo srities, taigi, ar pagal šios direktyvos nuostatas nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose nustatyti tokie reikalavimai. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo Sprendimą Deutsche Wohnen ( 3 ), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamentas 2016/679 ( 4 ) turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos administracinė bauda juridiniam asmeniui, kaip asmens duomenų valdytojui, gali būti skirta už šio reglamento 83 straipsnio 4–6 dalyse nurodytą pažeidimą, tik jeigu toks pažeidimas prieš tai buvo priskirtas konkrečiam fiziniam asmeniui.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirmiausia Teisingumo Teismas priminė, kad pagrindinis Direktyvos 2015/849 ( 5 ) tikslas – finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ir teroristams finansuoti prevencija. Konkrečiau kalbant, ja siekiama laikantis rizika grindžiamo požiūrio nustatyti prevencinių ir atgrasomųjų priemonių sistemą, skirtą veiksmingai kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, norint, kad neteisėti pinigų srautai nepakenktų Sąjungos finansų sektoriaus vientisumui, stabilumui ir reputacijai ir nekeltų grėsmės jos vidaus rinkai ir tarptautiniam vystymuisi ( 6 ). Taigi ši direktyva taikoma subjektams, vadinamiems „įpareigotaisiais subjektais“ ( 7 ), kurie yra kredito įstaigos, finansų įstaigos ir tam tikri fiziniai ar juridiniai asmenys, kai jie vykdo savo profesinę veiklą ( 8 ).

Konkrečiai dėl Direktyvos 2015/849 59 straipsnyje numatytų sankcijų, kurios taikomos bent už tokių subjektų padarytus šiurkščius, pakartotinius, sistemingus pažeidimus arba šių požymių derinius, Teisingumo Teismas pabrėžė, pirma, kad pagal šios direktyvos 58 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad įpareigotieji subjektai galėtų būti patraukti atsakomybėn už nacionalinių nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimus. Jis pažymi, kad šioje nuostatoje nėra nieko, kas leistų manyti, jog įpareigotojo subjekto, jeigu jis yra juridinis asmuo, atsakomybė pagal minėtą direktyvą gali priklausyti nuo fizinio asmens atsakomybės atsiradimo pagal nacionalinę teisę.

Iš tiesų, kai subjektas yra juridinis asmuo, kadangi toks asmuo gali veikti tik per fizinius asmenis, kurių veiksmai jam priskiriami, Direktyva 2015/849 apsiriboja taisyklių, leidžiančių patikslinti sąlygas, kuriomis, pirma, už pažeidimus, dėl kurių kyla juridinio asmens atsakomybė, pagal nacionalinę teisę taip pat turi būti persekiojami už juos atsakingi fiziniai asmenys, ir, antra, dėl tam tikrų fizinių asmenų veiksmų gali kilti juridinio asmens atsakomybė.

Taigi, pirma, pagal šios direktyvos 58 straipsnio 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai juridiniams asmenims pažeidus nacionalines nuostatas, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ši direktyva, jiems yra taikomi įpareigojimai, valdymo organo nariams ir kitiems fiziniams asmenims, kurie pagal nacionalinę teisę yra atsakingi už pažeidimą, galėtų būti taikomos sankcijos ir priemonės. Iš šios nuostatos nematyti, kad sankciją juridiniam asmeniui, kaip įpareigotajam subjektui, galima skirti tik iš anksto konstatavus, kad atitinkamą pažeidimą padarė fizinis asmuo. Priešingai, fizinių asmenų atsakomybė pagal nacionalinę teisę yra tik šalutinė ir papildanti atitinkamo juridinio asmens atsakomybę pagal Direktyvą 2015/849.

Antra, pagal Direktyvos 2015/849 60 straipsnio 5 ir 6 dalis valstybės narės užtikrina, kad juridinis asmuo galėtų būti traukiamas atsakomybėn tiek už pažeidimus, kuriuos jo naudai padarė bet kuris asmuo, veikęs individualiai arba kaip to juridinio asmens organo narys, einantis vadovaujamas pareigas tame juridiniame asmenyje, tiek tais atvejais, kai dėl tokio asmens nepakankamos priežiūros ar kontrolės jam pavaldus asmuo galėjo padaryti pažeidimus to paties juridinio asmens naudai.

Taigi Teisingumo Teismas konstatuoja, kad ši nuostata apsiriboja nurodymu, kurie fiziniai asmenys, veikdami ar neveikdami juridinio asmens vardu, gali sukelti pastarojo atsakomybę. Tačiau tai nereiškia nei to, kad šių fizinių asmenų atsakomybė pagal nacionalinę teisę turi būti nustatyta iš anksto, nei to, kad jie turi būti įvardyti sprendimo, kuriuo šiam juridiniam asmeniui skiriama sankcija, rezoliucinėje dalyje ir pripažinti atsakingais už atitinkamą nusikaltimą.

Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Direktyvos 2015/849 58–60 straipsnių aiškinimas, pagal kurį valstybės narės juridinio asmens atsakomybę gali sieti su išankstiniu konstatavimu, kad pažeidimą padarė fizinis asmuo, prieštarautų šios direktyvos 58 straipsnio 1 dalyje numatytam reikalavimui, kad bet kokia sankcija ar priemonė, kylanti iš įpareigotųjų subjektų atsakomybės už nacionalinių nuostatų, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, pažeidimą, būtų veiksminga, proporcinga ir atgrasanti. Iš tiesų toks reikalavimas galėtų susilpninti sankcijų, kurios pagal Direktyvą 2015/849 tiesiogiai skiriamos juridiniams asmenims, kaip įpareigotiesiems subjektams, veiksmingumą ir atgrasomąjį pobūdį.

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, pirma, kad, nors šia direktyva atliekamas tik minimalus suderinimas, valstybės narės negali apriboti atsakomybės, kuri pagal minėtos direktyvos 58 straipsnio 1 dalį tenka šiems įpareigotiesiems subjektams, įskaitant juridinius asmenis, apimties. Be to, nors pagal Direktyvos 2015/849 59 straipsnį valstybėms narėms paliekama galimybė numatyti kitas nei jame išvardytas sankcijas ir priemones, jos turi bent jau bausti už šioje nuostatoje nurodytus įpareigotųjų subjektų padarytus pažeidimus, numatydamos bent minėto 59 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas administracines sankcijas ir priemones.

Kita vertus, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad juridinių asmenų atsakomybės atsiradimo sąlygos pagal nacionalines taisykles, kuriomis perkeliama Direktyva 2015/849, kyla iš Administracinio teismo jurisprudencijos, Teisingumo Teismas priminė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniai teismai, taikydami savo nacionalinę teisę, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į nagrinėjamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas, taigi ir laikomasi SESV 288 straipsnio trečios pastraipos. Šis reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti taip, kad tas aiškinimas atitiktų Sąjungos teisę, matyti iš pačios SESV sistemos, nes jis leidžia bylas nagrinėjantiems nacionaliniams teismams pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą, kai jie sprendžia jiems pateiktus ginčus. Šis suderinamo aiškinimo principas reikalauja, kad nacionaliniai teismai padarytų viską, kas priklauso nuo jų kompetencijos, atsižvelgdami į visą savo vidaus teisę ir taikydami joje pripažintus aiškinimo metodus, siekdami užtikrinti visišką atitinkamos direktyvos veiksmingumą ir priimti sprendimą, atitinkantį ja siekiamą tikslą ( 9 ).

Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti atitinkamas Pinigų plovimo įstatymo nuostatas taip, kad jos atitiktų Direktyvą 2015/849.

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2015/849 58 straipsnio 1–3 dalys, 59 straipsnio 1 dalis ir 60 straipsnio 5 ir 6 dalys, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, siekiant nubausti juridinį asmenį, reikalaujama, kad prieš tai fiziniam asmeniui būtų oficialiai pripažintas kaltinamojo statusas, taip pat, kad sprendimo, kuriuo skiriama sankcija šiam juridiniam asmeniui, rezoliucinėje dalyje būtų įvardytas tas fizinis asmuo, ir konstatuota, kad jis padarė šiam juridiniam asmeniui priskiriamą neteisėtą ir tyčinę nusikalstamos veikos sudėtį atitinkančią veiką.

( 1 ) 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015, p. 73).

( 2 ) 2017 m. liepos 26 d.Finanzmarkt-Geldwäschegesetz (Pinigų plovimo finansų rinkose įstatymas) (BGBl. I, Nr. 118/2016) (2021 m. gegužės 28 d. redakcija; BGBl. I, Nr. 17/2018; toliau – Pinigų plovimo įstatymas).

( 3 ) 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Deutsche Wohnen (C‑807/21, EU:C:2023:950).

( 4 ) 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1).

( 5 ) Kaip matyti iš Direktyvos 2015/849 pavadinimo ir 1 straipsnio 1 ir 2 dalių.

( 6 ) 2025 m. birželio 19 d. Sprendimas Lietuvos bankas (C‑671/23, EU:C:2025:457, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 7 ) Pagal Direktyvos 2015/849 2 straipsnio 1 dalį.

( 8 ) Jie nurodyti Direktyvos 2015/849 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

( 9 ) 2025 m. birželio 26 d. Sprendimas Makeleio ir Zougla (C‑555/23 ir C‑556/23, EU:C:2025:484, 85 ir 86 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).