Sujungtos bylos C‑244/24 ir C‑290/24 ( i )

P ir kt.

prieš

Staatssecretaris van Justitie Veiligheid

(Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam ir Raad van State (Nyderlandai) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)

2024 m. gruodžio 19 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prieglobsčio politika – Laikinoji apsauga esant masiniam perkeltųjų asmenų srautui – Direktyva 2001/55/EB – 4 ir 7 straipsniai – Rusijos ginkluotųjų pajėgų invazija į Ukrainą – Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2022/382 – 2 straipsnio 3 dalis – Valstybės narės galimybė taikyti laikinąją apsaugą šiame sprendime nenurodytiems perkeltiesiems asmenims – Momentas, kada tokiems asmenims laikinąją apsaugą suteikusi valstybė narė gali nutraukti tokią apsaugą – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115/EB – 6 straipsnis – Sprendimas grąžinti – Momentas, kada valstybė narė gali priimti sprendimą grąžinti – Neteisėtas buvimas šalyje“

1. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Laikinoji apsauga esant masiniam perkeltųjų asmenų srautui – Direktyva 2001/55 – Valstybės narės galimybė taikyti laikinąją apsaugą perkeltiesiems asmenims, kuriems netaikoma privaloma laikinoji apsauga – Asmenys, perkelti dėl tų pačių priežasčių ir iš tos pačios kilmės šalies ar regiono – Sąvoka – Trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, turėję 2022 m. vasario 23 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi Ukrainoje ir, tikėtina, išvykę iš šios šalies po 2021 m. lapkričio 26 d. – Apėmimas

   (Tarybos direktyvos 2001/55 7 straipsnis; Tarybos sprendimo 2022/382 14 konstatuojamoji dalis, 2 straipsnio 1 ir 3 dalys)

   (žr. 96 ir 98–101 punktus)

2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Laikinoji apsauga esant masiniam perkeltųjų asmenų srautui – Direktyva 2001/55 – Valstybės narės galimybė taikyti laikinąją apsaugą perkeltiesiems asmenims, kuriems netaikoma privaloma laikinoji apsauga – Valstybė narė panaikina neprivalomą laikinąją apsaugą anksčiau, negu nustoja galioti privaloma laikinoji apsauga – Leistinumas – Sąlygos – Direktyvos 2001/55 tikslų ir veiksmingumo apsauga – Bendrųjų Sąjungos teisės principų laikymasis

   (Tarybos direktyvos 2001/55 2 straipsnio a punktas, 4 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies b punktas ir 7 straipsnis; Tarybos sprendimo 2022/382 14 konstatuojamoji dalis ir 2 straipsnis)

   (žr. 109–115, 122–129, 131–135 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)

3. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimas – Direktyva 2008/115 – Prieglobsčio politika – Laikinoji apsauga esant masiniam perkeltųjų asmenų srautui – Direktyva 2001/55 – Trečiosios šalies pilietis, teisėtai gyvenantis valstybės narės teritorijoje, nes jam suteikta neprivaloma laikinoji apsauga – Sprendimo grąžinti tokį pilietį priėmimas prieš baigiantis šios apsaugos laikotarpiui – Neleistinumas – Artimiausiu metu pasibaigsiantis apsaugos laikotarpis – Tokio sprendimo pasekmių sustabdymas iki tos datos – Poveikio nebuvimas

   (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento 2018/1960 3 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115 5 ir 6 straipsniai; Tarybos direktyvos 2001/55 2 straipsnio g punktas, 7 ir 8 straipsniai)

   (žr. 140–148, 152–158 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)

Santrauka

Išnagrinėjęs Nyderlandų teismų pateiktus du prašymus priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) patikslino momentą, kada valstybė narė gali nutraukti neprivalomą laikinąją apsaugą, kurią pagal Direktyvą 2001/55 ( 1 ) ir Įgyvendinimo sprendimą 2022/382 ( 2 ) suteikė tam tikrų kategorijų perkeltiesiems asmenims, nenurodytiems tame sprendime, ir priimti sprendimą grąžinti, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2008/115 ( 3 ), dėl asmenų, kuriems nebetaikoma ši apsauga.

P, AI, ZY ir BG yra trečiųjų šalių piliečiai, 2022 m. vasario 23 d. turėję galiojantį leidimą laikinai gyventi Ukrainoje. Rusijos ginkluotosioms pajėgoms įsiveržus į Ukrainos teritoriją, jie pabėgo į Nyderlandus, kur jiems buvo suteikta laikinoji apsauga, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/55 pagal tuo metu galiojusius Nyderlandų teisės aktus ( 4 ). Pagal šiuos teisės aktus neprivaloma laikinoji apsauga buvo suteikta visiems asmenims, turėjusiems leidimą gyventi Ukrainoje, taip pat ir laikinai, galiojusį 2022 m. vasario 23 d., kai tikėtina, kad šie asmenys išvyko iš Ukrainos po 2021 m. lapkričio 26 d. ( 5 ) Be to, pagal šiuos teisės aktus nebuvo reikalaujama įvertinti, ar šie asmenys galėjo saugiai ir ilgam laikui grįžti į savo kilmės šalį ar regioną.

2024 m. sausio 17 d. sprendime Raad van State (Valstybės Taryba) konstatavo, kad trečiųjų šalių piliečiams, kurių situacija tokia kaip P, AI, ZY ir BG, suteikta laikinoji apsauga automatiškai nustos galioti 2024 m. kovo 4 d., t. y. pasibaigus terminui ( 6 ), kai laikinoji apsauga būtų nustojusi galioti, jeigu Taryba nebūtų priėmusi sprendimo pagal Direktyvos 2001/55 4 straipsnio 2 dalį ( 7 ). Keturiais 2024 m. vasario 7 d. sprendimais grąžinti, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2008/115, valstybės sekretorius ( 8 ) nurodė P, AI, ZY ir BG išvykti iš Sąjungos teritorijos per keturias savaites nuo 2024 m. kovo 4 d.

P pateikė skundą rechtbank Den Haag, zittingsplaats Amsterdam (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Amsterdame, Nyderlandai), ginčydamas dėl jo priimto sprendimo teisėtumą.

AI ir BG skundai dėl su jais susijusių sprendimų pirmojoje instancijoje buvo tenkinti 2024 m. kovo 19 d. ir 2024 m. kovo 27 d. sprendimais. Valstybės sekretorius apskundė šiuos teismo sprendimus apeliacine tvarka Valstybės Tarybai. Kadangi ZY skundas dėl su juo susijusio sprendimo 2024 m. kovo 27 d. teismo sprendimu pirmojoje instancijoje buvo atmestas kaip nepagrįstas, ZY dėl šio sprendimo taip pat pateikė apeliacinį skundą Valstybės Tarybai.

Abu šias bylas nagrinėjantys teismai kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Viena vertus, kadangi norint išspręsti šiuos ginčus reikia nustatyti datą, kada baigiasi Nyderlandų valdžios institucijų suteikta neprivaloma laikinoji apsauga, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2001/55, šiems teismams kyla abejonių dėl to, ar tokia apsauga gali būti panaikinta prieš baigiant galioti privalomai laikinajai apsaugai ( 9 ). Kita vertus, jiems kyla klausimas dėl sprendimų grąžinti, priimtų dėl pareiškėjų pagrindinėje byloje, teisėtumo, nes šie sprendimai buvo priimti tą dieną, kai šie asmenys vis dar teisėtai buvo Nyderlandų teritorijoje.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirma, Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar pagal Direktyvos 2001/55 4 ir 7 straipsnius valstybei narei, suteikusiai laikinąją apsaugą kitų kategorijų asmenims, nei nurodyta įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse, draudžiama panaikinti šių kategorijų asmenims suteiktą neprivalomą laikinąją apsaugą anksčiau, nei nustoja galioti privaloma laikinoji apsauga, kurią Taryba nusprendė suteikti pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį.

Pirmiausia jis pažymėjo, kad valstybė narė, kuri pasinaudoja Direktyvos 2001/55 7 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe, įgyvendina Sąjungos teisę, todėl negali suteikti neprivalomos laikinosios apsaugos asmenims, kurie nebuvo perkelti dėl tų pačių priežasčių ir iš tos pačios kilmės šalies ar regiono kaip asmenys, kuriems suteikta privaloma laikinoji apsauga.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas konstatavo, kad ši nuostata ir įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybei narei leidžiama suteikti neprivalomą laikinąją apsaugą trečiųjų šalių piliečiams arba asmenims be pilietybės, turėjusiems 2022 m. vasario 23 d. galiojusį leidimą laikinai gyventi Ukrainoje ir, tikėtina, išvykusiems iš šios šalies po 2021 m. lapkričio 26 d., neįvertinus, ar jie gali saugiai ir ilgam laikui grįžti į savo kilmės šalį ar regioną. Viena vertus, privalomos laikinosios apsaugos taikymo priežastis, kurią Taryba nurodė tame įgyvendinimo sprendime, yra 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi Rusijos ginkluotųjų pajėgų invazija į Ukrainą. Trečiųjų šalių piliečiai arba asmenys be pilietybės, kurie dėl labai ribotos jų teisės gyventi Sąjungos teritorijoje trukmės būtų turėję grįžti į Ukrainą netrukus po šios invazijos pradžios, gali būti prilyginti dėl tokios invazijos perkeltiems asmenims. Kita vertus, nors įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnio 3 dalyje tarp potencialių neprivalomos laikinosios apsaugos gavėjų aiškiai nurodyti asmenys be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie teisėtai gyveno Ukrainoje ir negali saugiai ir ilgam laikui grįžti į savo kilmės šalį ar regioną, ši asmenų kategorija paminėta tik kaip pavyzdys.

Be to, pažymėjęs, kad neprivaloma laikinoji apsauga, kurią Nyderlandų valdžios institucijos suteikė tokiems trečiųjų šalių piliečiams kaip aptariami pagrindinėje byloje, nustojo galioti dar nepasibaigus privalomos laikinosios apsaugos laikotarpiui, Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar pagal Direktyvos 2001/55 4 ir 7 straipsnius reikalaujama taikyti šią neprivalomą laikinąją apsaugą tol, kol galioja Tarybos pagal šios direktyvos 5 straipsnį nustatyta privaloma laikinoji apsauga, arba bent jau iki automatiškai pratęsto šios privalomos laikinosios apsaugos pradinio termino, numatyto šio 4 straipsnio 1 dalyje, pabaigos.

Šiuo aspektu Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 2001/55 7 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali laisvai nuspręsti nutraukti suteiktą neprivalomą laikinąją apsaugą iki Sąjungos lygiu nustatytos privalomos laikinosios apsaugos galiojimo pabaigos ( 10 ).

Šioje nuostatoje valstybėms narėms taip pat paliekama laisvė nustatyti datą, nuo kurios jos ketina suteikti neprivalomą laikinąją apsaugą, su sąlyga, kad ši data yra tarp privalomos laikinosios apsaugos įsigaliojimo dienos ir dienos, kurią ji nustoja galioti. Be to, valstybės narės kontroliuoja neprivalomos laikinosios apsaugos, kurią nori suteikti, trukmę, jeigu ta trukmė patenka į Sąjungos lygmeniu nustatytą laikinosios apsaugos mechanizmo įgyvendinimo laikotarpį. Kadangi tokia apsauga kyla ne iš Sąjungos teisėje numatytos pareigos, o iš savarankiško valstybės narės sprendimo išplėsti šios apsaugos gavėjų ratą, ši valstybė narė turi turėti galimybę taip pat savarankiškai panaikinti minėtą apsaugą.

Taip pat pažymėtina, kad tokį Direktyvos 2001/55 7 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina tiek šiuo straipsniu siekiamas tikslas skatinti valstybes nares išplėsti perkeltųjų asmenų, kuriems gali būti taikoma laikinoji apsauga, kategorijas, tiek bendresnis šios direktyvos tikslas išvengti tarptautinės apsaugos suteikimo sistemos apkrovos. Draudimas valstybei narei dėl savų priežasčių panaikinti neprivalomą laikinąją apsaugą iki Sąjungos lygiu nustatytos privalomos laikinosios apsaugos galiojimo pabaigos atgrasytų valstybes nares įgyvendinti Direktyvos 2001/55 7 straipsnyje numatytą galimybę ir taip būtų sutrukdyta įgyvendinti šiuo straipsniu ir šia direktyva siekiamus tikslus.

Vis dėlto toks sprendimas panaikinti apsaugą negali kenkti nei Direktyvos 2001/55 tikslams, nei jos veiksmingumui ir turi atitikti bendruosius Sąjungos teisės principus, visų pirma teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

Kiek tai susiję su Direktyvos 2001/55 tikslų ir veiksmingumo apsauga, pažymėtina, kad ja siekiama, be kita ko, išsaugoti veiksmingą trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės, kuriems suteikta laikinoji apsauga, galimybę gauti tarptautinę apsaugą, tinkamai išnagrinėjus jų asmeninę situaciją, kartu nedelsiant užtikrinant jiems mažesnę apsaugą. Todėl šiam tikslui ir šios direktyvos veiksmingumui prieštarautų tai, kad tarptautinės apsaugos prašymas, kurį prireikus pateikė šie trečiųjų šalių piliečiai ir asmenys be pilietybės ir dėl kurio dar nepriimtas sprendimas, nebūtų išnagrinėtas pasibaigus neprivalomos laikinosios apsaugos laikotarpiui. Be to, pasibaigus neprivalomosios laikinosios apsaugos laikotarpiui, šiems asmenims negali būti kliudoma veiksmingai pasinaudoti teise pateikti tarptautinės apsaugos prašymą, kuris yra esminis šios apsaugos suteikimo procedūros etapas. Aplinkybė, kad asmuo, kuriam suteikta laikinoji apsauga, atitinkamos valstybės narės valdžios institucijoms nepateikė atsakymo į užklausą, pateiktą siekiant nustatyti, ar šis asmuo nori, kad toliau būtų nagrinėjamas jo tarptautinės apsaugos prašymas, negali lemti to, kad galimas jo vėliau pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas būtų laikomas paskesniu prašymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 ( 11 ) 2 straipsnio q punktą.

Kalbant apie teisėtų lūkesčių apsaugos principą, pažymėtina, kad asmenys negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamą situaciją, kuri gali pasikeisti Sąjungos institucijoms įgyvendinant savo diskreciją. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Taryba gali bet kada nutraukti privalomą laikinąją apsaugą ( 12 ), o valstybės narės negali toliau taikyti neprivalomos laikinosios apsaugos, kurią jos galbūt nustatė pasibaigus privalomai laikinajai apsaugai ( 13 ). Darytina išvada, kad Nyderlandų valdžios institucijos negalėjo asmenims, kuriems suteikta neprivaloma laikinoji apsauga, suteikti Sąjungos teisę atitinkančių konkrečių garantijų dėl minimalaus šios apsaugos laikotarpio, išskyrus garantiją, kad šios institucijos įsipareigoja nenutraukti neprivalomos laikinosios apsaugos tol, kol galioja privaloma laikinoji apsauga. Vis dėlto nepanašu, kad Nyderlandų valdžios institucijos būtų suteikusios tokias garantijas pagrindinėse bylose aptariamiems trečiųjų šalių piliečiams, tačiau tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai.

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagal Direktyvos 2001/55 4 ir 7 straipsnius valstybei narei, suteikusiai laikinąją apsaugą kitų kategorijų asmenims, nei nurodyta įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse, nedraudžiama panaikinti šių kategorijų asmenims suteiktą neprivalomą laikinąją apsaugą anksčiau, nei nustoja galioti privaloma laikinoji apsauga, kurią Taryba nusprendė suteikti pagal šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalį ( 14 ).

Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnį draudžiama dėl trečiosios šalies piliečio, teisėtai gyvenančio valstybės narės teritorijoje, nes ši valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2001/55 7 straipsnyje numatyta galimybe suteikti jam neprivalomą laikinąją apsaugą, priimti sprendimą grąžinti prieš pasibaigiant šios apsaugos laikotarpiui, net jeigu ši apsauga nustos galioti artimiausiu metu, o tokio sprendimo pasekmės sustabdomos iki tos datos.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal šią direktyvą valstybei narei draudžiama priimti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį, teisėtai gyvenantį jos teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, kad kompetentinga nacionalinė institucija tokiame sprendime aiškiai nurodo, jog šis sprendimas nesukelia pasekmių tol, kol suinteresuotasis asmuo šalyje yra teisėtai. Viena vertus, dėl kiekvieno sprendimo grąžinti atitinkama valstybė narė nedelsdama turi įvesti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje, kai tik priimamas sprendimas, „siekiant patikrinti, ar įvykdyta pareiga grįžti, ir padėti užtikrinti sprendimų grąžinti vykdymą“ ( 15 ), įskaitant atvejus, kai šis sprendimas neįsigalioja iškart. Pastaruoju atveju šio perspėjimo įvedimo dieną atitinkamas asmuo vis dar teisėtai gyvena šios valstybės narės teritorijoje ir gali turėti teisę vykti į kitas valstybes nares. Kita vertus, toks išankstinis sprendimas grąžinti priimamas neatsižvelgiant į bet kokį aplinkybių pasikeitimą nuo šio sprendimo priėmimo dienos iki atitinkamo asmens teisėto buvimo šalyje pabaigos, kuris turėtų didelę įtaką šio asmens padėties vertinimui.

Kol trečiosios šalies piliečiams taikoma neprivaloma laikinoji apsauga, jie teisėtai gyvena atitinkamos valstybės narės teritorijoje, todėl negali būti priimtas sprendimas juos grąžinti. Tokios apsaugos gavėjai turi turėti visas teises, kurios pagal Direktyvą 2001/55 pripažįstamos asmenims, kuriems suteikta privaloma laikinoji apsauga ( 16 ). Taigi, kadangi atitinkama valstybė narė privalomos laikinosios apsaugos gavėjams turi išduoti leidimą gyventi šalyje, leidžiantį jiems gyventi šios valstybės narės teritorijoje ( 17 ), toks leidimas turi būti išduotas ir neprivalomos laikinosios apsaugos gavėjams.

Trečia, nors egzistuoja rizika, kad pasibaigus neprivalomos laikinosios apsaugos laikotarpiui nacionalinės institucijos, atsakingos už sprendimų grąžinti priėmimą, susidurs su daug individualių atvejų, kurie turės būti nagrinėjami vienu metu, vien tokios rizikos nepakanka, kad būtų galima nukrypti nuo pirma priminto principo. Be to, nors neteisėtai šalyje esančio trečiosios šalies piliečio išsiuntimui iš principo turi būti teikiama pirmenybė, valstybės narės taip pat turi laikytis materialinių ir procedūrinių reikalavimų, kurie joms taikomi pagal Sąjungos teisę, kad su grąžinamais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir būtų visapusiškai gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. Kai valstybės narės valdžios institucijos, atsakingos už sprendimų grąžinti priėmimą, susiduria su labai dideliu individualių atvejų, kuriuos reikia nagrinėti vienu metu, skaičiumi, nes baigiasi šios valstybės narės suteikta neprivaloma laikinoji apsauga, pagal Direktyvą 2008/115 šioms institucijoms tik draudžiama sprendimus grąžinti, kurie turi būti priimti dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės, kuriems buvo taikoma tokia apsauga, priimti viršijant laikotarpį, kuris atsižvelgiant į tokią situaciją laikomas pagrįstu.

( i ) Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.

( 1 ) 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (OL L 212, 2001, p. 12). Direktyvos 2001/55 7 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms suteikiama teisė išplėsti šioje direktyvoje numatytos laikinosios apsaugos taikymą kitoms asmenų kategorijoms nei tos, kurias Taryba nurodė šios direktyvos 5 straipsnyje minimame savo sprendime, kuriuo įgyvendinama ši apsauga, jeigu tie asmenys buvo perkelti dėl tų pačių priežasčių ir iš tos pačios kilmės šalies ar regiono.

( 2 ) 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga (OL L 71, 2022, p. 1, toliau – įgyvendinimo sprendimas), Taryba pradėjo taikyti Direktyvoje 2001/55 numatytą laikinosios apsaugos mechanizmą. Pagal šio įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnio 3 dalį valstybės narės gali taikyti šį sprendimą ir kitiems asmenims nei nurodytieji šio straipsnio 1ir 2 dalyse, įskaitant asmenis be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečius, kurie teisėtai gyveno Ukrainoje ir negali saugiai ir ilgam laikui grįžti į savo kilmės šalį ar regioną.

( 3 ) 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98).

( 4 ) Nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2022 m. liepos 18 d. galiojusios redakcijos Voorschrift Vreemdelingen 2000 (2000 m. Tarpministerinis nutarimas dėl užsieniečių) 3.9a straipsnio 1 dalies c punktas.

( 5 ) T. y. likus 90 dienų iki Rusijos ginkluotųjų pajėgų invazijos į Ukrainą pradžios.

( 6 ) Šis terminas nurodytas Direktyvos 2001/55 4 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią „[n]epažeidžiant 6 straipsnio nuostatų, laikinos[ios] apsaugos trukmė yra vieneri metai. Jeigu ji nėra panaikinta pagal 6 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimus, ji gali būti automatiškai pratęsta šešių mėnesių laikotarpiams ne ilgiau kaip vienerius metus.“

( 7 ) Kaip nurodyta Direktyvos 2001/55 4 straipsnio 2 dalyje, „[j]eigu laikinos apsaugos priežastys išlieka, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, kuri, prieš pateikdama savo siūlymą Tarybai, išnagrinėja visus bet kurios valstybės narės prašymus, gali kvalifikuota balsų dauguma nuspręsti pratęsti laikinos apsaugos laiką ne ilgiau kaip vieneriems metams.“

( 8 ) Nagrinėjamu atveju Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius).

( 9 ) T. y. apsaugai, kylančiai iš Tarybos sprendimo, priimto pagal Direktyvos 2001/55 5 straipsnį, kuriuo konstatuojamas perkeltųjų asmenų masinis srautas. Tokiu sprendimu laikinoji apsauga suteikiama visose valstybėse narėse, kurioms Direktyva 2001/55 yra privaloma, tame sprendime nurodytoms konkrečioms asmenų grupėms nuo tame sprendime nustatytos datos.

( 10 ) Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybės narės nėra įpareigotos šios neprivalomos laikinosios apsaugos trukmės suderinti su šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatytu pradiniu privalomos laikinosios apsaugos laikotarpiu arba automatiškai pratęstu laikotarpiu, taip pat su trukme, atsirandančia dėl šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje numatyto neprivalomo pratęsimo.

( 11 ) 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60).

( 12 ) Žr. Direktyvos 2001/55 6 straipsnio 1 dalies b punktą.

( 13 ) Žr. Direktyvos 2001/55 7 straipsnį.

( 14 ) Ši valstybė narė gali panaikinti šių kategorijų asmenims suteiktą laikinąją apsaugą anksčiau, nei nustoja galioti Tarybos nustatyta laikinoji apsauga, su sąlyga, kad, be kita ko, ši valstybė narė nepakenkia Direktyvos 2001/55 tikslams bei jos veiksmingumui ir laikosi bendrųjų Sąjungos teisės principų.

( 15 ) Žr. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui (OL L 312, 2018, p. 1) 3 straipsnio 1 dalį.

( 16 ) Žr. Direktyvos 2001/55 7 straipsnį.

( 17 ) Žr. Direktyvos 2001/55 8 straipsnį, siejamą su jos 2 straipsnio g punktu.