Byla C‑115/24

prieš

Österreichische Zahnärztekammer

(Oberster Gerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

2025 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Visuomenės sveikata – Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos – Direktyva 2011/24/ES – 3 straipsnio d ir e punktai – Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas telemedicinos būdu – Sąvoka „telemedicina“ – Telemedicinos būdu teikiamos tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos – Kompleksinis medicininis gydymas, teikiamas telemedicinos būdu ir dalyvaujant fiziškai – Gydymo valstybė narė – Direktyva 2000/31/EB – Informacinės visuomenės paslauga – Direktyva 2005/36/EB – Profesinės kvalifikacijos – Laisvė teikti paslaugas – Taikymo sritis – SESV 56 straipsnis“

Prejudiciniai klausimai – Priimtinumas – Ribos – Su pagrindinės bylos dalyku nesusiję klausimai – Klausimai dėl Sąjungos teisės akto taikytinumo – Klausimai, susiję su bylos esme

(SESV 267 straipsnis)

(žr. 57 punktą)
Visuomenės sveikata – Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos – Direktyva 2011/24 – Telemedicinos būdu teikiamų tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugų sąvoka – Kompleksinis medicininis gydymas, apimantis telemedicinos būdu teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas – Kriterijai – Paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje nei paciento draudimo valstybėje narėje, atliekamas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas – Tokių paslaugų teikimas nuotoliniu būdu ir tik informacinėmis ir ryšių technologijomis

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/24 10 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio a ir d punktai ir 7 straipsnio 7 dalis, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 ir 2015/1535)

(žr. 63–70, 73, 74, 82–84, 90–93 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
Visuomenės sveikata – Tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos – Direktyva 2011/24 – Taikymo sritis – Tarpvalstybinių sveikatos priežiūros išlaidų ribojimas – Nebuvimas – Telemedicinos būdu teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos – Sąjungos teisės ir valstybės narės, kurioje įsisteigęs tokių paslaugų teikėjas, teisės taikytinumas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31 2 straipsnio e punktas, 3 straipsnio 1 dalis ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/24 10 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio e punktas, 3 straipsnio d punktas ir 7 straipsnis)

(žr. 95, 96, 99, 102, 103, 106, 107 punktus ir rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus)
Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojai – Profesinės kvalifikacijos pripažinimas – Direktyva 2005/36 – Taikymo sritis – Telemedicinos būdu teikiamų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas – Neįtraukimas – Valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas, kuris prašo kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo teikti sveikatos priežiūros paslaugas pastarojoje valstybėje narėje gyvenančiam pacientui – Neįtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36 5 straipsnis ir Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2011/24)

(žr. 109–118 punktus, rezoliucinės dalies 4 punktą)

Santrauka

Gavęs Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl kelių Europos Sąjungos antrinės teisės aktų išaiškinimo greitai besivystančioje telemedicinos srityje, kuri jo jurisprudencijoje mažai nagrinėta.

Austrijoje įsisteigusi gydytoja odontologė UJ, turinti teisę joje teikti odontologijos paslaugas, kaip partnerė dalyvauja dviejų Vokietijos bendrovių, priklausančių visame pasaulyje odontologijos srityje veikiančių įmonių grupei, veikloje. Viena iš šių bendrovių, Urban Technology GmbH, savo interneto svetainėje reklamuoja prekių ženklu DrSmile žymimą odontologinį žandikaulio koregavimą naudojant dantų tiesinimo kapas. Potencialūs klientai interneto svetainėje gali prašyti paskirti konsultacijos laiką pas jų pasirinktoje vietoje Austrijoje įsisteigusį „gydytoją odontologą partnerį“, kaip antai UJ. Per konsultaciją toks gydytojas odontologas savo kabinete surenka anamnezę, pateikia pacientui visą reikiamą informaciją, padaro trimatę skenuotą paciento sąkandžio nuotrauką ir atlieka kitas paruošiamąsias sveikatos priežiūros paslaugas, kurių gali reikėti ateityje tiesinant dantis kapomis. Paskui vaizdinę medžiagą ir rekomendaciją dėl žandikaulio koregavimo procedūros perduoda kitai bendrovei – DZK Deutsche Zahnklinik GmbH.

DZK Deutsche Zahnklinik GmbH pagal Vokietijos teisę turi licenciją ir kitus leidimus, būtinus dantų klinikai Vokietijoje eksploatuoti. Tik ši bendrovė sudaro sveikatos priežiūros sutartį su pacientais. Ji įsigyja dantų kapas iš Urban Technology, kuri jas užsako iš trečiųjų asmenų, o, įdėjus dantų tiesinimo priemonę, užtikrina pacientų stebėjimą naudojant programėlę. Ji palaiko sutartinius santykius su gydytoju odontologu partneriu ir jam atlygina už suteiktas paslaugas.

Šiomis aplinkybėmis Österreichische Zahnärztekammer (Austrijos odontologų rūmai) Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija) pareiškė UJ ieškinį dėl veiksmų nutraukimo ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad jai būtų uždrausta tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauti odontologijos veikloje, kurią Austrijoje vykdo užsienio bendrovės, neturinčios Austrijos teisėje numatytų leidimų. Atmetus šį prašymą, jie pateikė apeliacinį skundą Oberlandesgericht Graz (Graco aukštesnysis apygardos teismas, Austrija), šis patenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau vėliau UJ pateikė kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui, kuris kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisingumo Teismo vertinimas

Pirmiausia, Teisingumo Teismas pateikė nuomonę dėl telemedicinos būdu teikiamų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2011/24 ( 1 ).

Pažymėjęs, kad terminas „telemedicina“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, Teisingumo Teismas, pirma, pabrėžė, kad, remiantis pažodiniu aiškinimu, įprasta šio žodžio reikšmė etimologiškai reiškia medicinos paslaugas, kurios teikiamos nuotoliniu būdu, nes priešdėlis „tele‑“ aiškiai nurodo nuotolio idėją. Be to, tam, kad telemedicinos būdu teikiama sveikatos priežiūra patektų į tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų sąvoką, būtina, kad ji būtų suteikta arba paskirta kitoje nei draudimo valstybėje narėje.

Dėl kontekstinio aiškinimo Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Direktyvoje 2011/24 numatyta bendroji taisyklė, kuri iš principo taikoma visoms sveikatos priežiūros paslaugoms, t. y. kad gydymo valstybė narė yra ta valstybė narė, kurios teritorijoje faktiškai teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos. Telemedicinos atveju šioje direktyvoje yra numatyta išimtis, pagal kurią laikoma, kad sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybėje narėje. Ši išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai, reiškia, kad valstybė narė, kurioje teikiamos kitos nei telemedicinos priežiūros paslaugos, turi būti nustatoma pagal teritoriją, kurioje šios paslaugos faktiškai teikiamos.

Jis taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog sveikatos priežiūros sąvoka gali apimti daug įvairių sveikatos priežiūros paslaugų, telemedicinos būdu teikiama sveikatos priežiūros paslauga gali būti laikoma tarpvalstybine sveikatos priežiūra. Be to, Direktyvos 2011/24 nuostatose aiškiai numatyta, kad telemedicinos būdu suteiktos arba paskirtos sveikatos priežiūros paslaugos gali būti priskiriamos prie „tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų“ ( 2 ).

Be to, remdamasis informacinės visuomenės paslaugų sąvoka ( 3 ) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos, kurias teikėjas teikia pacientui, kai jie kartu yra toje pačioje vietoje, net jeigu jas teikiant naudojamos informacinės ir ryšių technologijos, negali būti laikomos informacinėmis ir ryšių visuomenės paslaugomis, todėl negali patekti į telemedicinos sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2011/24. Kita vertus, sveikatos priežiūros paslaugos, kurios faktiškai teikiamos per atstumą naudojant šias technologijas, t. y. paslaugų teikėjui ir pacientui fiziškai nesant kartu toje pačioje vietoje, gali patekti į informacinės visuomenės paslaugų sąvoką, taigi ir į „telemedicinos“ sąvoką, net jei jos teikiamos kaip kompleksinio gydymo, apimančio sveikatos priežiūros paslaugas, kurias teikia paslaugų teikėjas, fiziškai esantis toje pačioje vietoje kaip ir pacientas, dalis.

Trečia, dėl teleologinio aiškinimo Teisingumo Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju telemedicina yra tarpvalstybinė medicinos praktika, leidžianti pasiekti Direktyvos 2011/24 tikslus – sudaryti galimybes lengviau pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, teikiamomis valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs šių paslaugų teikėjas ir kuri skiriasi nuo draudimo valstybės narės, kurioje gyvena tas paslaugas gaunantys pacientai. Šiuo klausimu jis pažymėjo, kad dėl šios praktikos pobūdžio ir ypatumų, susijusių, be kita ko, su paslaugų teikimu nuotoliniu būdu, t. y. sveikatos priežiūros specialistui ir pacientui kartu nesant toje pačioje vietoje, taip pat informacinių ir ryšių technologijų naudojimu, Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė nukrypti leidžiančias teisės normas nustatant gydymo valstybę narę ir tokiai praktikai taikytiną teisę.

Ketvirta, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad atitinkamų Direktyvos 2011/24 nuostatų genezė ir ypač sąvokos „telemedicina“ apibrėžtis parengiamuosiuose darbuose taip pat patvirtina išvadą, kad lemiamas šios sąvokos elementas yra tas, jog sveikatos priežiūros paslaugą pacientui kitoje nei draudimo valstybėje narėje įsisteigęs sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas teikia nuotoliniu būdu, naudodamasis informacinėmis ir ryšių technologijomis, t. y. pacientui ir paslaugų teikėjui fiziškai nesant kartu toje pačioje vietoje.

Taigi, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagal Direktyvą 2011/24 telemedicinos būdu teikiamų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų sąvoka reiškia tik sveikatos priežiūros paslaugas, kurias kitoje nei paciento draudimo valstybėje narėje įsisteigęs sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas teikia tam pacientui nuotoliniu būdu, naudodamasis tik informacinėmis ir ryšių technologijomis, t. y. pacientui ir paslaugų teikėjui nesant fiziškai kartu toje pačioje vietoje.

Antra, Teisingumo Teismas patikslino Direktyvos 2011/24 taikymo sritį.

Viena vertus, jis nurodė, kad tiek iš šios direktyvos tikslo, tiek iš jos struktūros matyti, kad jos taikymo sritis, taigi ir jos nuostatos, apibrėžiančios „gydymo valstybę narę“ ( 4 ), taikymo sritis neapsiriboja tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensavimu. Kita vertus, jis nusprendė, kad su telemedicina susijusios tarpvalstybinės sveikatos priežiūros paslaugos, atsižvelgiant į tai, kad jos laikomos suteiktomis valstybėje narėje, kurioje įsisteigęs šių paslaugų teikėjas, turi atitikti ne tik šios valstybės narės teisės aktus, kokybės ir saugos standartus bei gaires, bet ir Sąjungos teisės aktus dėl saugos standartų. Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tiek pagal Direktyvą 2022/24, tiek pagal Direktyvą 2000/31 telemedicinos būdu teikiamą sveikatos priežiūrą reglamentuoja valstybės narės, kurioje įsisteigęs paslaugų teikėjas, teisė, kiek telemedicina gali atitikti „informacinės visuomenės paslaugos“ sąvoką.

Galiausiai, trečia, Teisingumo Teismas nusprendė dėl Direktyvoje 2005/36 ( 5 ) numatyto laisvės teikti paslaugas principo taikymo srities profesinių kvalifikacijų pripažinimo srityje.

Šiuo klausimu jis konstatavo, kad ši direktyva netaikoma nei telemedicinos būdu teikiamų tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjui, nei valstybėje narėje įsisteigusiam paslaugų teikėjui, kuris, pats niekur nevykdamas ir pasinaudodamas kitoje valstybėje narėje įsisteigusiu paslaugų teikėju, teikia sveikatos priežiūros paslaugas fiziškai dalyvaujant toje valstybėje narėje gyvenančiam pacientui.

Pirma, Direktyvoje 2005/36 aiškiai numatyta, kad jos nuostatos, susijusios su laisve teikti paslaugas, taikomos tik tuomet, kai paslaugos teikėjas nuvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją užsiimti praktika. Tačiau telemedicina neišvengiamai reiškia, kad sveikatos priežiūros paslauga turi būti teikiama niekam niekur nevykstant. Antra, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra nieko, kas leistų manyti, jog sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas vyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją, jei šioje valstybėje narėje jis teikia sveikatos priežiūros paslaugas per kitą šioje valstybėje įsisteigusį paslaugų teikėją.

( 1 ) 2011 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/24/ES dėl pacientų teisių į tarpvalstybines sveikatos priežiūros paslaugas įgyvendinimo (OL L 88, 2011, p. 45) 3 straipsnio d ir e punktai.

( 2 ) Žr. Direktyvos 2011/24 7 straipsnio 7 dalį, kurioje numatyta, kad draudimo valstybė narė apdraustam asmeniui, norinčiam, kad būtų kompensuotos tarpvalstybinių sveikatos priežiūros paslaugų, „įskaitant telemedicinos būdu gautas sveikatos priežiūros paslaugas“, išlaidos, gali taikyti tokias pačias sąlygas, kokios taikomos toje valstybėje narėje teikiamoms sveikatos priežiūros paslaugoms. Šią išvadą patvirtina frazė „įskaitant telemedicinos būdu gautas sveikatos priežiūros paslaugas“.

( 3 ) Pagal 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva; OL L 178, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 25 t., p. 399) 2 straipsnį, siejamą su 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (OL L 241, 2015, p. 1), 1 straipsnio 1 dalies b punktu ir I priedu.

( 4 ) Direktyvos 2011/24 3 straipsnio d punktas.

( 5 ) 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22).