1

Savo apeliaciniu skundu XH prašo panaikinti 2023 m. lapkričio 22 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą XH / Komisija (T‑613/21, EU:T:2023:739, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo tas teismas atmetė jos ieškinį, kuriuo ji prašė, viena, panaikinti 2020 m. gruodžio 4 d. Europos Komisijos sprendimą D/374/20, kuriuo atmestas jos pagalbos prašymas (toliau – sprendimas atmesti pagalbos prašymą), ir 2021 m. gegužės 21 d. Komisijos sprendimą Ares(2021) 3466486 dėl kreipimosi į Neįgalumo nustatymo komisiją (toliau – sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą) ir, kita, atlyginti jos patirtą žalą.

2

Nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 11a straipsnyje numatyta:

„1.   Atlikdamas savo pareigas pareigūnas nesiima tvarkyti reikalų, kuriais jis tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas tokiu mastu, kad tai gali turėti neigiamos įtakos jo nešališkumui, ypač, kai yra suinteresuotumas dėl šeimos ar finansinių dalykų, išskyrus toliau [2 dalyje] numatytus atvejus.

2.   Bet kuris pareigūnas, kuris atlikdamas savo pareigas susiduria su pirmiau apibūdintais reikalais, turi nedelsdamas informuoti Paskyrimų tarnybą. Paskyrimų tarnyba imasi atitinkamų priemonių ir, konkrečiu atveju, gali atleisti pareigūną nuo pareigos tvarkyti šį reikalą.

3.   Pareigūnas jokioje įmonėje, kuri yra institucijos, kuriai jis priklauso, kompetencijos sferoje, ar kuri turi reikalų su ta institucija, negali nei turėti, nei įgyti, tiesiogiai ar netiesiogiai, jokio intereso, kurio rūšis ar dydis galėtų turėti neigiamos įtakos jo nešališkumui atliekant savo pareigas.“

3

Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsnyje nustatyta:

„Pareigūnas susilaiko nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, kurie gali daryti žalą jo užimamam postui.“

4

Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Pareigūnai susilaiko nuo bet kokios formos psichologinio ar seksualinio priekabiavimo.

2.   Psichologinį ar seksualinį priekabiavimą patyrusiam pareigūnui institucijos veiksmai neturi turėti jokių žalingų padarinių. Apie psichologinį ar seksualinį priekabiavimą paliudijusiam pareigūnui institucijos veiksmai neturi turėti jokių žalingų padarinių, jeigu pareigūnas buvo sąžiningas.

3.   „Psichologinis priekabiavimas“ – tai netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas, ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai, ir kurie gali pakenkti bet kurio asmens asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

4.   „Seksualinis priekabiavimas“ – tai su lytiniais santykiais susijęs elgesys, nepageidaujamas asmens, kuriam toks elgesys skirtas, kai tokiu elgesiu siekiama tą asmenį įžeisti ar sukurti bauginančią, priešišką, agresyvią ar trikdančią aplinką, arba kai tokiu elgesiu pasiekiami minėti rezultatai. Seksualinis priekabiavimas laikomas diskriminacija pagal lytį.“

5

Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 straipsnyje numatyta:

„Bet kurio rango pareigūnas padeda ir teikia pasiūlymus savo viršininkams; jis yra atsakingas savo pareigų vykdymą.

Už bet kurį tarnybos padalinį atsakingas pareigūnas savo viršininkams atsako už jam suteiktų įgaliojimų ir už nurodymų, kuri[uo]s jis paskyrė, atlikimą. Jo pavaldinių atsakomybė jokiu būdu jo neatleidžia nuo jo paties atsakomybės.“

6

Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnyje numatyta:

„[Europos] Sąjunga padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens [imantis veiksmų prieš asmenį], kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario [kėsinasi į asmenį ar turtą, jeigu šie veiksmai nukreipti prieš pareigūną ar jo šeimos narius dėl pareigūno statuso ar pareigų].

J[i] solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo [jeigu jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo nėra pats padaręs šios žalos] ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“

7

Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Pareigūnas, kuris įrodo, kad dėl ligos arba nelaimingo atsitikimo jis nepajėgia atlikti savo pareigų, jis automatiškai turi teisę gauti nedarbingumo atostogas.

Suinteresuotas pareigūnas kaip įmanoma greičiau praneša savo institucijai apie negalėjimą eiti pareigas ir tuo pačiu metu nurodo savo einamąjį adresą. <…>

Pareigūno bet kuriuo metu gali būti paprašyta pasitikrinti sveikatą, kai tokį patikrinimą organizuoja institucija. Jei patikrinimo negalima atlikti dėl priežasčių, už kurias atsakingas pareigūnas, jo neatvykimas į darbą laikomas nesankcionuotu nuo tos dienos, kurią turi įvykti patikrinimas.

Jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad pareigūnas gali atlikti savo pareigas, jo neatvykimas į darbą, atsižvelgiant į tolesnės dalies nuostatas, laikomas nepateisinamu nuo patikrinimo dienos.

<…>

4.   Paskyrimų tarnyba gali kreiptis į Invalidumo komitetą [Neįgalumo nustatymo komisiją] dėl bet kurio pareigūno, kurio bendra laikinojo nedarbingumo atostogų trukmė per bet kurį trejų metų laikotarpį viršija 12 mėnesių.

<…>“

8

Pareigūnų tarnybos nuostatų 60 straipsnyje numatyta:

„Išskyrus ligos arba nelaimingų atsitikimų atvejus, be tiesioginio viršininko išankstinio leidimo pareigūnas negali neateiti į darbą. Tai galima taikyti nepažeidžiant jokių drausminių priemonių, jei tinkamai nustatoma, kad neatvykimas į darbą yra neteisėtas, tas neatvykimas išskaičiuojamas iš atitinkamo pareigūno kasmetinių atostogų. Jeigu pareigūnas išnaudoja savo kasmetines atostogas, už atitinkamą laikotarpį jam nemokama.

Jeigu pareigūnas pageidauja atostogauti kitur nei savo darbo vietoje, jis turi gauti išankstinį paskyrimų tarnybos leidimą.“

9

Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnyje numatyta:

„1.   Bet kuris asmuo, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, gali paduoti prašymą paskyrimų tarnybai, kad ji priimtų dėl jo sprendimą. Institucija apie savo motyvuotą sprendimą prašytojui praneša per keturis mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. Jei pasibaigus šiam terminui atsakymas į prašymą negautas, laikoma, kad priimtas sprendimas skundą atmesti, kuris gali būti skundžiamas pagal šią pastraipą.

2.   Bet kuris asmuo, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, gali paduoti paskyrimų tarnybai skundą dėl kiekvieno jo nenaudai priimto akto, ir tuo atveju, kai minėta institucija priėmė sprendimą, ir tuo atveju, kai ji nepriėmė Tarnybos nuostatuose nustatyto sprendimo. <…>“

10

Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnyje nustatyta:

„Invalidumo komitetą [Neįgalumo nustatymo komisiją] sudaro trys gydytojai:

Jei pareigūnas nepaskiria gydytojo, jį paskiria Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas.

Jei per du mėnesius nuo antrojo gydytojo paskyrimo nesutariama dėl trečiojo gydytojo paskyrimo, trečiąjį gydytoją vienos iš suinteresuotų šalių prašymu paskiria Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas.“

11

Bylos aplinkybės išdėstytos skundžiamo sprendimo 2–34 punktuose. Šio proceso tikslais jos gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau.

12

Apeliantė yra Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) pareigūnė.

13

Iki 2020 m. birželio 16 d. ji dirbo tyrėja OLAF padalinyje, anksčiau vadintame A skyriumi. Šiame skyriuje ji, kaip vyriausioji tyrėja, visų pirma tyrė tris bylas – E, F ir G bylas.

14

2020 m. birželio 16 d. įvyko OLAF vidaus reorganizacija. Po šios reorganizacijos, atsižvelgiant į apeliantės nurodytus pageidavimus, nuo tos dienos ji buvo paskirta dirbti naujame OLAF skyriuje – B skyriuje.

15

2020 m. birželio 2–22 d. apeliantė po chirurginės operacijos buvo laikinojo nedarbingumo atostogose. Šios atostogos buvo pratęstos nuo 2020 m. birželio 23 d. iki spalio 31 d., patvirtinus Komisijos personalo valdymo informacinėje sistemoje „Sysper 2“ pirmą kartą 2020 m. birželio 23 d. dėl laikotarpio nuo tos dienos iki 2020 m. liepos 10 d., antrą kartą – 2020 m. liepos 14 d. dėl laikotarpio nuo 2020 m. liepos 11 d. iki liepos 31 d., trečią kartą – 2020 m. rugpjūčio 4 d. dėl laikotarpio nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki rugpjūčio 31 d., ketvirtą kartą – 2020 m. rugsėjo 1 d. dėl laikotarpio nuo tos dienos iki 2020 m. rugsėjo 30 d. ir penktą kartą – 2020 m. spalio 1 d. dėl laikotarpio nuo tos dienos iki 2020 m. spalio 31 d.

16

2020 m. birželio 2 d. apeliantė A skyriaus darbuotojams išsiuntė elektroninį laišką su E bylos santrauka. Šiame elektroniniame laiške ji pažymėjo, kad yra nedarbingumo atostogose, tačiau atsargumo sumetimais ir siekiant išvengti vėlavimo ji ir toliau palaikys ryšį ir į ją bus galima kreiptis dėl šių trijų bylų.

17

2020 m. birželio 8 d. A skyriaus darbuotojas išsiuntė elektroninį laišką apeliantei ir A skyriaus vadovei. Šis elektroninis laiškas buvo susijęs su E, F ir G bylomis, jame buvo pateikta pastabų ir pasiūlymų dėl tolesnių veiksmų. A skyriaus vadovė atsakė, kad, atsižvelgiant į apeliantės atostogas, šis darbuotojas turėtų pasitarti su būsima C skyriaus vadove (toliau – C skyriaus vadovė), kad išsiaiškintų, ar ši nori užbaigti nagrinėjamas bylas iki 2020 m. birželio 16 d. reorganizacijos, ar nori palaukti, kol apeliantė grįš iš nedarbingumo atostogų (jų pabaiga numatyta po šios datos). Minėtas A skyriaus darbuotojas nusiuntė elektroninį laišką C skyriaus vadovei su kopija apeliantei ir A skyriaus vadovei. Apeliantė atsakė į tą elektroninį laišką paaiškindama, kad tikisi, jog visas bylas bus galima užbaigti kuo greičiau, atsižvelgiant į OLAF reorganizaciją ir jos nedarbingumo atostogas. Be to, ji pažymėjo, kad, nors ir atostogauja, laukia galutinių pasiūlymų dėl nagrinėjamų bylų, kad jas būtų galima užbaigti.

18

2020 m. birželio 8 d. apeliantė išsiuntė elektroninį laišką „konfidencialiam patarėjui“. Šiame elektroniniame laiške apeliantė pranešė jam apie šio sprendimo 17 punkte aprašytą susirašinėjimą ir paprašė jo patarimo dėl susiklosčiusios padėties.

19

Tą pačią dieną A skyriaus sekretorė (toliau – A skyriaus sekretorė) išsiuntė apeliantei elektroninį laišką dėl jos biuro perkraustymo dėl šio sprendimo 14 punkte nurodytos OLAF vidaus reorganizacijos. Šiame elektroniniame laiške A skyriaus sekretorė paklausė apeliantės, ar, atsižvelgiant į tai, kad ji iki 2020 m. birželio 22 d. bus nedarbingumo atostogose, ji leistų trečiajam asmeniui parengti jos daiktus perkraustymui iki tos datos. Tą pačią dieną apeliantė atsakė, kad pageidautų tuo pasirūpinti pati.

20

2020 m. birželio 9 d. C skyriaus vadovė atsakė į šio sprendimo 17 punkte nurodytus elektroninius laiškus. Savo atsakyme ji pažymėjo, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, atrodo labai sunku užbaigti nagrinėjamas bylas iki 2020 m. birželio 16 d. Ji pareiškė mananti, kad E bylą būtų realu užbaigti liepos mėn. viduryje.

21

2020 m. birželio 23 d. C skyriaus vadovė išsiuntė apeliantei elektroninį laišką, kad aptartų E bylos galutinės ataskaitos projektą. Šiame elektroniniame laiške ji paprašė apeliantės turint galimybę jai paskambinti. Tą pačią dieną ji išsiuntė apeliantei kvietimą dalyvauti kitą dieną, t. y. 2020 m. birželio 24 d., vyksiančiame susirinkime per vaizdo konferenciją. Kitą dieną, t. y. birželio 24 d., apeliantė atsakė į šį elektroninį laišką, kad ji vis dar yra nedarbingumo atostogose ir kad susirinkimas sutampa su jos vizitu pas gydytoją. Ji pridūrė, kad vis dėlto galėtų aptarti tą bylą telefonu bet kuriuo metu kitą dieną.

22

2020 m. birželio 23 d. apeliantė konfidencialiam patarėjui išsiuntė elektroninį laišką su C skyriaus vadovės kvietimu į susirinkimą per vaizdo konferenciją. Šiame elektroniniame laiške ji paaiškino, kad nedarbingumo atostogų metu turi vykti į ligoninę ir negali priimti kvietimo, taip pat kad jis jai pateiktas nesilaikant taisyklių. Ji jo paprašė „pranešti apie tokį elgesį kaip apie priekabiavimą“.

23

2020 m. birželio 30 d. A skyriaus sekretorė išsiuntė apeliantei antrą elektroninį laišką, klausdama, ar ji priėmė sprendimą dėl savo biuro perkraustymo.

24

2020 m. liepos 1 d. C skyriaus vadovė apeliantei išsiuntė du elektroninius laiškus, juose pateikė jai su E byla susijusių klausimų. Apeliantė į juos atsakė liepos 6 d.

25

2020 m. rugpjūčio 1 d. apeliantė pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24, 59 ir 60 straipsnius pateikė kompetentingai paskyrimų tarnybai pagalbos prašymą. Savo prašyme apeliantė iš esmės pažymėjo, kad elektroniniai laiškai, kuriuos ji gavo nedarbingumo atostogų metu, yra OLAF vadovybės ar darbuotojų prašymai dirbti arba nedelsiant atvykti į biurą ir paruošti perkraustyti savo daiktus ir ji juos laikė mėginimais nutraukti arba sustabdyti jos nedarbingumo atostogas.

26

2020 m. rugpjūčio 26 d. C skyriaus vadovė apeliantei elektroniniu paštu atsiuntė naują E bylos galutinės ataskaitos projektą. Šiame elektroniniame laiške C skyriaus vadovė apeliantės paklausė, ar ji sutinka su ataskaitos turiniu ir ar ji galėtų atlikti patikrinimą Europos patentų tarnyboje (EPT). Apeliantė jai atsakė vis dar esanti nedarbingumo atostogose. Antrajame elektroniniame laiške C skyriaus vadovė paaiškino, kad pirmąjį elektroninį laišką apeliantei išsiuntė tam, kad ši imtųsi pagal jį veiksmų, kai grįš. Rugpjūčio 28 d. apeliantė jai atsakė mananti, kad nebūtina laukti, kol ji grįš, kad būtų galima užbaigti minėtas ataskaitas.

27

2020 m. rugpjūčio 31 d. C skyriaus vadovė išsiuntė apeliantei elektroninį laišką, kuriame paaiškino, kad dėl didelio atitinkamos tyrimo grupės darbo krūvio ji negali paskirti trijų nagrinėjamų bylų kitam vyriausiajam tyrėjui, todėl tikisi, kad ji užbaigs šias bylas grįžusi iš atostogų, kaip buvo sutarta. Tą pačią dieną ji išsiuntė apeliantei dar du elektroninius laiškus, kuriuose atitinkamai buvo pateiktas iš dalies pakeistas F bylos galutinės ataskaitos projektas ir naujas G bylos galutinės ataskaitos projektas. Abiejuose elektroniniuose laiškuose ji pažymėjo, kad apeliantė su jais turėtų susipažinti tik grįžusi po nedarbingumo atostogų.

28

2020 m. rugsėjo 6 d. apeliantė atsakė, kad jos nedarbingumo atostogos buvo pratęstos ir kad nagrinėjamos bylos gali būti užbaigtos jai nedalyvaujant.

29

2020 m. rugsėjo 7 d. apeliantė dėl G bylos OLAF turinio valdymo programinėje įrangoje (OCM) elektroniniu būdu pasirašė deklaraciją dėl interesų konflikto.

30

2020 m. rugsėjo 8 d. C skyriaus vadovė apeliantę informavo, kad paskyrė naują tyrėją, nemokantį procedūros kalbos dviejose iš trijų nagrinėjamų bylų. Ji taip pat pranešė apie konsultaciją, kad trečiąją bylą, t. y. G bylą, užbaigtų apeliantei nedalyvaujant. C skyriaus vadovė apeliantės paprašė atsiųsti trūkstamą informaciją, susijusią su šia trečiąja byla, jeigu ji per tą laiką grįžtų iš nedarbingumo atostogų.

31

2020 m. rugsėjo 11 d. apeliantė gavo C skyriaus kolegos elektroninį laišką, kuriame jis ją sveikino laimėjus bylą Bendrajame Teisme.

32

2020 m. rugsėjo 17 d. apeliantė iš to paties kolegos gavo dar vieną elektroninį laišką, kuriame buvo pateiktas saitas į Bendrojo Teismo priimtą sprendimą.

33

2020 m. rugsėjo 18 d. C skyriaus vadovė apeliantei išsiuntė elektroninį laišką, kuriame pažymėjo, kad matė deklaraciją dėl interesų konflikto. Be to, tam, kad galėtų priimti sprendimą dėl šios deklaracijos, ji paprašė papildomos informacijos apie tą interesų konfliktą. Į šį prašymą apeliantė atsakė rugsėjo 20 d.

34

2020 m. rugsėjo 25 d. C skyriaus vadovė apeliantei išsiuntė elektroninį laišką siekdama pranešti, kad ji buvo nušalinta nuo paskutinės bylos dėl minėto interesų konflikto. Taigi ji konstatavo, kad apeliantė savo skyriuje jokių bylų nebeturi.

35

2020 m. spalio 28 d. Komisijos HR.AMC.5 skyriaus vadovas šios institucijos medicinos tarnybai nusiuntė pranešimą prašydamas pradėti apeliantės neįgalumo nustatymo procedūrą. Šis prašymas buvo grindžiamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio mėn. iki 2020 m. spalio mėn., t. y. trejų metų laikotarpiu, visos apeliantės nedarbingumo atostogos sudarė daugiau nei dvylika mėnesių.

36

2020 m. gruodžio 4 d. paskyrimų tarnyba priėmė sprendimą atmesti šio sprendimo 25 punkte nurodytą apeliantės pagalbos prašymą.

37

2021 m. vasario 28 d. apeliantė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, pateikė skundą dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą.

38

2021 m. gegužės 6 d. buvo surengta apeliantės ir Komisijos tyrimų ir drausmės tarnybos (IDOC) bei HR.E.2 skyriaus (Apskundimas ir tolesni veiksmai nagrinėjant bylas) vaizdo konferencija.

39

2021 m. gegužės 10 d. apeliantei buvo išsiųsta vaizdo konferencijos metu jos pateiktų argumentų santrauka.

40

2021 m. gegužės 11 d. apeliantė pateikė savo pastabas dėl šios santraukos ir dokumentus.

41

2021 m. gegužės 21 d. Komisijos Žmogiškųjų išteklių ir saugumo generalinio direktorato generalinė direktorė priėmė sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą, kuriuo perdavė apeliantės bylą Neįgalumo nustatymo komisijai ir pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų II priedo 7 straipsnio nuostatas paskyrė gydytoją atstovauti Komisijai.

42

2021 m. gegužės 31 d. apeliantė, remdamasi Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalimi, apskundė sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą.

43

2021 m. liepos 2 d. paskyrimų tarnyba priėmė Sprendimą R/138/21, kuriuo atmetė skundą dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą (toliau – Sprendimas R/138/21 atmesti skundą), motyvuodama tuo, kad nėra pradinių įrodymų, patvirtinančių apeliantės teiginius. Be to, paskyrimų tarnyba atmetė prašymą atlyginti patirtą žalą.

44

2021 m. rugsėjo 30 d. paskyrimų tarnyba priėmė Sprendimą R/301/21, kuriuo atmetė skundą dėl sprendimo pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą (toliau – Sprendimas R/301/21 atmesti skundą), motyvuodama tuo, kad apeliantės pateiktas skundas dėl to sprendimo yra nepriimtinas.

45

2021 m. rugsėjo 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliantės ieškinį dėl, pirma, sprendimo atmesti pagalbos prašymą ir Sprendimo R/138/21 atmesti skundą panaikinimo ir, antra, sprendimo pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą ir Sprendimo R/301/21 atmesti skundą panaikinimo. Be to, apeliantė Bendrojo Teismo prašė priteisti iš Komisijos 20000 EUR patirtai neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti Komisiją pateikti kelis vidaus dokumentus.

46

Grįsdama savo reikalavimus panaikinti sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą ir Sprendimą R/301/21 atmesti skundą, apeliantė iš esmės nurodė pagrindą, grindžiamą tuo, kad Komisija pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 90 straipsnius, siejamus su Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsniais. Grįsdama savo reikalavimus panaikinti sprendimą atmesti pagalbos prašymą ir Sprendimą R/138/21 atmesti skundą apeliantė nurodė keturis pagrindus: pirmasis grindžiamas tuo, kad Komisija pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsnius, rūpestingumo pareigą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 41 straipsnius ir gero administravimo principą, antrasis – tuo, kad ši institucija pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a, 24, 59 ir 60 straipsnius, trečiasis – tuo, kad Komisija pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 90 straipsnius, siejamus su Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a ir 24 straipsniais, ir ketvirtasis – tuo, kad ji pažeidė Chartijos 7 ir 8 straipsnius.

47

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė prašymą panaikinti sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą kaip nepriimtiną, o prašymą panaikinti sprendimą atmesti pagalbos prašymą – kaip nepagrįstą.

48

Be to, Bendrasis Teismas atmetė apeliantės reikalavimą atlyginti žalą ir prašymą taikyti pasirengimo nagrinėti bylą priemones.

49

Taigi jis atmetė visą apeliantės pareikštą ieškinį.

50

Apeliaciniame skunde apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

51

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

52

Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė iš esmės nurodo du pagrindus: pirmasis susijęs su skundžiamo sprendimo motyvais, kuriais atmestas prašymas panaikinti sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą, o antrasis – su to sprendimo motyvais, kiek jais atmestas prašymas panaikinti sprendimą atmesti pagalbos prašymą.

53

Pirmasis pagrindas, kurį iš esmės sudaro penkios dalys, grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą kaip parengiamąjį aktą, taigi kaip aktą, kurio negalima ginčyti šiame teisme.

54

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad pagal Bendrojo Teismo jurisprudenciją aktas gali būti laikomas „parengiamuoju“ tik tuomet, jeigu jis neturi atskirų teisinių pasekmių, o aktams, kurių sukeliamos pasekmės yra ne vien procedūrinės ir kuriais iš esmės pakeičiamos suinteresuotųjų asmenų teisės ir pareigos, taikoma Bendrojo Teismo teisminė kontrolė.

55

Taigi skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą netaikydamas šios jurisprudencijos. Jei taip būtų buvę, atsižvelgiant į tai, kad Komisijai pradėjus neįgalumo nustatymo procedūrą galutinai ir negrįžtamai buvo atskleisti duomenys, kuriems taikoma medicininė paslaptis, ir taip buvo paveiktos apeliantės teisės, Bendrasis Teismas neišvengiamai būtų padaręs išvadą, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą turi būti laikomas aktu, iš esmės pakeičiančiu jos teises ir pareigas.

56

Šio pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad kvalifikuodamas sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą kaip parengiamąjį aktą Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, iškraipė įrodymus ir iš esmės neatsižvelgė į tam tikras itin svarbias aplinkybes.

57

Pirma, iš 1997 m. kovo 18 d. Sprendime Guérin automobiles / Komisija (C‑282/95 P, EU:C:1997:159, 37 punktas) suformuotos jurisprudencijos matyti, kad pagal gero administravimo principą galutinis Komisijos sprendimas turi būti priimtas per pagrįstą laikotarpį. Kadangi nagrinėjamu atveju Komisija toliau netęsė neįgalumo nustatymo procedūros, šios procedūros pradėjimas, kaip parengiamasis aktas, nebeatitiktų jos tikslo.

58

Antra, kadangi sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą susijęs su priekabiavimu, šis sprendimas turi būti laikomas aktu, kurį galima ginčyti.

59

Trečia, kadangi neįgalumo nustatymo procedūra neatsiejamai susijusi su apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogomis, apie neįgalumo nustatymo procedūros pradėjimą ji buvo informuota tik 2021 m. gegužės mėn. pabaigoje. Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šį rimtą Komisijos skaidrumo trūkumą.

60

Ketvirta, Sprendimas R/301/21 atmesti skundą neleido užbaigti su apeliante susijusios neįgalumo nustatymo procedūros, taigi susidarė ilgalaikio netikrumo padėtis ir pažeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 59 straipsniai.

61

Penkta, galutiniai sprendimai nėra vieninteliai aktai, galintys sukelti žalingų pasekmių, o tam tikrų Sąjungos institucijos aktų ar veiksmų netiesioginis poveikis gali turėti reikšmingų pasekmių atitinkamo asmens padėčiai. Vadinasi, net jei sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą būtų parengiamasis aktas, jį būtų galima ginčyti, nes jis daro neigiamą poveikį atitinkamo asmens statusui.

62

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalį Komisijai nepaliekama jokios diskrecijos kreipiantis į Neįgalumo nustatymo komisiją. Nagrinėjamu atveju neįvykdyta šioje nuostatoje numatyta tokio kreipimosi sąlyga, pagal kurią atitinkamo pareigūno bendra laikinojo nedarbingumo atostogų trukmė turi viršyti dvylika mėnesių per bet kurį trejų metų laikotarpį. Todėl neįgalumo nustatymo procedūros pradėjimas yra aktas, kurį galima ginčyti, nes jis yra neteisėtas ar netgi priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais.

63

Pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, nes neišnagrinėjo konkrečių jos situacijos aspektų. Jis rėmėsi tik Komisijos pateikta faktinių aplinkybių versija ir nenagrinėjo reikšmingų faktinių aplinkybių, nors sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą grindžiamas klaidingu laikinojo nedarbingumo atostogų dienų skaičiavimu – skaičiuojant neatsižvelgta į faktinį ieškovės buvimą darbo vietoje.

64

Pirmojo pagrindo penktoje dalyje apeliantė, siekdama įrodyti, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo konkrečių jos situacijos aspektų, taip pat priduria, kad Komisijos atliktas tyrimas dėl jos sveikatos būklės po to, kai buvo priimtas sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą, ir tai, kad ši institucija netinkamai administravo neskelbtinus medicininius duomenis, pažeidžia Chartijos 7–8 straipsniuose, siejamuose su Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 60 straipsniais, numatytas teises į privataus gyvenimo gerbimą ir jos duomenų apsaugą.

65

Komisija teigia, kad pirmasis pagrindas yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

66

Pateikdama pirmąjį pagrindą, kurį iš esmės sudaro penkios dalys, apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktus.

67

Skundžiamo sprendimo 47 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą buvo priimtas remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalimi. Pagal jo jurisprudenciją sprendimas kreiptis dėl ieškovo į Neįgalumo nustatymo komisiją yra parengiamasis aktas, kuris yra išleidimo į pensiją procedūros dalis, ir tik pareikšdamas ieškinį dėl sprendimo, priimto pasibaigus šiai procedūrai, ieškovas gali remtis ankstesnių aktų, kurie glaudžiai su juo susiję, neteisėtumu.

68

Nagrinėjamu atveju taikydamas šią jurisprudenciją Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 48 punkte konstatavo, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą yra ne aktas, kuriuo galutinai nustatoma Komisijos pozicija, o galutinio sprendimo, kuris bus priimtas pasibaigus neįgalumo nustatymo procedūrai, parengiamasis aktas, todėl sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą nėra apeliantės nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

69

Siekiant įvertinti, ar, kaip teigia apeliantė, Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo sprendimą pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą kaip parengiamąjį aktą, pirmiausia reikia priminti, kad, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 45 punkte, pagal suformuotą jurisprudenciją tiek specifiniuose Sąjungos viešosios tarnybos ginčuose, tiek bendro pobūdžio ginčuose asmens nenaudai priimti aktai, kuriuos galima ginčyti, yra tik tie sprendimai, kurie sukelia privalomų teisinių pasekmių, kurios gali paveikti ieškovo interesus, gerokai pakeisdamos jo teisinę padėtį (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimo SATCEN / KF, C‑14/19 P, EU:C:2020:492, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70

Skundžiamo sprendimo 46 punkte Bendrasis Teismas taip pat priminė, kad tuo atveju, kai kalbama apie aktus ar sprendimus, kurių rengimas apima kelis etapus, ypač užbaigiant vidaus procedūrą, tik priemonės, kuriomis išreiškiama galutinė institucijos pozicija šios procedūros pabaigoje, o ne tarpinės priemonės, kurių tikslas – parengti galutinį sprendimą, iš esmės yra aktai, kuriuos galima ginčyti (1989 m. vasario 14 d. Sprendimo Bossi / Komisija, 346/87, EU:C:1989:59, 23 punktas; šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 7 d. Nutarties Van Dyck / Komisija, C‑160/04 P, EU:C:2005:207, 32 punktą).

71

Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia nagrinėti pirmojo pagrindo penkias dalis.

72

Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į tai, kad Komisijai pradėjus neįgalumo nustatymo procedūrą buvo atskleisti duomenys, kuriems taikoma medicininė paslaptis, taip padarant poveikį jos teisėms, ir nusprendė, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą yra ne aktas, kuriuo galutinai nustatoma Komisijos pozicija jos atžvilgiu, o galutinio sprendimo, kuris bus priimtas pasibaigus neįgalumo nustatymo procedūrai, parengiamasis aktas. Anot apeliantės, aktas gali būti kvalifikuojamas kaip „parengiamasis“ tik tuo atveju, jeigu nesukelia atskirų teisinių pasekmių, o aktams, kurių pasekmės yra ne vien procedūrinės ir kuriais iš esmės pakeičiamos suinteresuotųjų asmenų teisės ir pareigos, taikoma Bendrojo Teismo teisminė kontrolė.

73

Vis dėlto šiuo klausimu pažymėtina, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą, kuriuo institucija nusprendžia dėl pareigūno atvejo kreiptis į medicininę komisiją pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalį, savaime nesukelia jokių privalomų teisinių pasekmių, kurios darytų poveikį atitinkamo asmens interesams ir gerokai, taigi bent jau galutinai, pakeistų šio pareigūno teisinę padėtį.

74

Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad Komisijai pradėjus neįgalumo nustatymo procedūrą vėliau galutinai ir negrįžtamai buvo atskleisti duomenys, kuriems taikoma medicininė paslaptis.

75

Net darant prielaidą, kad toks atskleidimas pažeistų medicininę paslaptį, ši aplinkybė, susijusi su tokio atskleidimo pagrįstumu, vis dėlto nereiškia, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą turi būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, nes šis sprendimas pats savaime iš esmės, taigi bent jau galutinai, nepakeitė šio pareigūno teisinės padėties.

76

Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 47 ir 48 punktuose konstatavo, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą nėra apeliantės nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį.

77

Taigi apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

78

Grįsdama pirmojo pagrindo antrą dalį apeliantė teigia, kad, pirma, pernelyg ilga neįgalumo nustatymo procedūros trukmė lėmė tai, jog sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą nebepasitarnauja šios procedūros tikslui kaip parengiamasis aktas, todėl Bendrasis Teismas jį turėtų laikyti jos nenaudai priimtu aktu, kurį galima ginčyti.

79

Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 69 punkte primintos jurisprudencijos, tam, kad aktas galėtų būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, būtina sąlyga yra ta, kad šis aktas turi sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių paveikti ieškovo interesus ir gerokai pakeisti jo teisinę padėtį.

80

Vis dėlto net pernelyg ilga procedūros trukmė negali lemti to, kad aktas, skirtas pradėti šią procedūrą, turi būti laikomas gerokai pakeitusiu ieškovo teisinę padėtį.

81

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai, nagrinėdamas, ar sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą yra apeliantės nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į Komisijos atliekamo bylos nagrinėjimo trukmę.

82

Antra, apeliantė iš esmės tvirtina, kad sprendimo pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą priėmimas susijęs su priekabiavimu, todėl tam, kad ji galėtų apginti savo teises, šis sprendimas turi būti laikomas jos nenaudai priimtu sprendimu.

83

Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad nors negalima atmesti galimybės, jog procedūros pradėjimas gali būti susijęs su priekabiavimu, nuo kurio atitinkamas asmuo nukentėjo, ir dėl to juo galima remtis kaip reikšminga faktine aplinkybe pateikiant pagalbos prašymą arba prašymą atlyginti žalą, ši aplinkybė vis dėlto nereiškia, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą turi būti laikomas asmens nenaudai priimtu aktu. Kaip priminta šio sprendimo 69 punkte, tam, kad nagrinėjamas sprendimas būtų laikomas asmens nenaudai priimtu aktu, jis turi gerokai pakeisti asmens, kuriam yra skirtas, teisinę padėtį, o ne sukelti jam žalos.

84

Priešingai, nei teigia apeliantė, toks Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies aiškinimas nekliudo asmeniui, patyrusiam žalą būtent dėl tokio akto priėmimo, gauti šios žalos atlyginimą. Parengiamojo akto atveju atitinkamas asmuo gali pareikšti ieškinį dėl akto, kuris bus priimtas pasibaigus atitinkamai procedūrai, ir prašyti atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad ši procedūra buvo pradėta.

85

Trečia, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad ji buvo tik pavėluotai informuota apie neįgalumo nustatymo procedūros pradžią, o, ketvirta, dėl Sprendimo R/301/21 atmesti skundą ji buvo palikta ilgalaikio netikrumo padėtyje ir taip pažeisti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 59 straipsniai.

86

Vis dėlto pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kodėl Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes. Vien abstraktus pagrindų nurodymas ieškinyje neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnyje nustatytų reikalavimų (žr., be kita ko, 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo PNB Banka / ECB, C‑100/23 P, EU:C:2025:610, 34 punktą).

87

Penkta, apeliantė teigia, kad nors sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą yra parengiamasis aktas, šis sprendimas vis dėlto turi būti laikomas aktu, kurį galima ginčyti, nes jis daro neigiamą poveikį atitinkamo asmens statusui.

88

Tokiam argumentui, kuris sutampa su antruoju argumentu, negalima pritarti, nes, kaip jau buvo priminta šio sprendimo 83 punkte, tai, kad akto priėmimas gali sukelti neigiamų pasekmių atitinkamo asmens statusui, nebūtinai reiškia, kad šiuo aktu gerokai, t. y. be kita ko, galutinai pakeista šio asmens teisinė padėtis.

89

Šešta, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, kai pripažino šį sprendimą parengiamuoju aktu.

90

Vis dėlto, kai apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, jis turi tiksliai nurodyti, kokie įrodymai buvo iškraipyti, ir įrodyti analizės klaidas, dėl kurių mano, kad Bendrasis Teismas juos iškraipė, antraip toks teiginys nepriimtinas (2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo KS ir kt. / Taryba ir kt., C‑29/22 P ir C‑44/22 P, EU:C:2024:725, 148 punktas).

91

Tačiau šioje byloje apeliantė nepaaiškina, su kokiais įrodymais susijęs šis teiginys ir kaip Bendrasis Teismas juos iškraipė.

92

Tokiomis aplinkybėmis argumentą, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, reikia atmesti kaip nepriimtiną.

93

Taigi pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

94

Pirmojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad Komisija negalėjo dėl jos pradėti neįgalumo nustatymo procedūros, nes bendra jos laikinojo nedarbingumo atostogų trukmė per trejus metus neviršijo dvylikos mėnesių, kaip reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio 4 dalį.

95

Pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, nes pasitenkino Komisijos klaidingai atliktu jos laikinojo nedarbingumo atostogų dienų skaičiaus apskaičiavimu ir nenagrinėjo jos faktinio buvimo darbe. Pirmojo pagrindo penktoje dalyje apeliantė iš esmės teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo konstatuoti, jog Komisija pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir pareigą saugoti jos asmens duomenis, garantuojamas Chartijos 7 ir 8 straipsniuose.

96

Šiuo klausimu primintina, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 67 ir 68 punktų, Bendrasis Teismas nusprendė, jog sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą nėra apeliantės nenaudai priimtas aktas, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį. Dėl šios priežasties skundžiamo sprendimo 49 punkte Bendrasis Teismas prašymą panaikinti šį sprendimą atmetė kaip nepriimtiną.

97

Šiomis aplinkybėmis, kadangi Bendrasis Teismas iš esmės neišnagrinėjo to sprendimo teisėtumo, pirmojo pagrindo trečia, ketvirta ir penkta dalys, kurios visos susijusios su šiuo teisėtumu, turi būti atmestos kaip nereikšmingos.

98

Antrąjį pagrindą iš esmės sudaro dvylika dalių.

99

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją institucijos padarytas aiškios teisės nuostatos pažeidimas priskirtinas viešosios tvarkos sričiai ir Bendrasis Teismas turi jį nagrinėti ex officio. Tačiau skundžiamo sprendimo 98 punkte Bendrasis Teismas tinkamai neatsižvelgė į šią jurisprudenciją. Jei Bendrasis Teismas būtų tai padaręs, jis būtų turėjęs konstatuoti, kad nagrinėjami sprendimai prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 90 straipsniams, kurie, nors ir nėra aiškūs, be kita ko, įtvirtina viešosios tvarkos taisykles.

100

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, jog sprendimas atmesti pagalbos prašymą nemotyvuotas, o tai prieštarauja skaidrumo ir atsakomybės reikalavimams, numatytiems Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 90 straipsniuose, siejamuose su Chartijos 41 ir 47 straipsniais.

101

Antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 97 ir 98 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidą aiškindamas ir taikydamas savo Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį. Ji tvirtina, kad teismas atmetė naujus įrodymus, kuriuos ji pateikė po to, kai buvo pateiktas dublikas, nors šių įrodymų nebuvo galima gauti pareiškiant ieškinį pirmojoje instancijoje arba pateikiant dubliką. Tai, kad Bendrasis Teismas atmetė šiuos įrodymus, prieštarauja Chartijos 7, 8 ir 47 straipsniams ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsniui.

102

Apeliantė taip pat priduria, kad ikiteismine procedūra siekiama leisti draugiškai išspręsti pareigūnų ir administracijos ginčus, o ne apriboti Sąjungos teismo atliekamos teisminės kontrolės apimtį.

103

Antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė tvirtina, kad, viena vertus, Komisija privalėjo nepradėti neįgalumo nustatymo procedūros, nes sprendimas ją pradėti atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnyje įtvirtintus priekabiavimo kriterijus.

104

Kita vertus, C skyriaus vadovės elgesys, apibūdintas skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose, prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 12 straipsniui, kuriuo pareigūnai įpareigojami susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių pakenkti jų užimamų pareigų įvaizdžiui. Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai tokio elgesio nelaikė psichologiniu priekabiavimu, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, nepaisant šios skyriaus vadovės priimtų aktų konteksto ir kumuliacinio poveikio.

105

Antrojo pagrindo penktoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnį, kuriame numatyta skirti drausmines nuobaudas pareigūnams, nevykdantiems savo pareigų, tarp jų ir tų, kurios nurodytos Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a, 12 ir 12a straipsniuose. Dėl C skyriaus vadovės elgesio turėjo būti pradėtas tyrimas pagal šias nuostatas.

106

Antrojo pagrindo šeštoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnį, kuriame reglamentuojamas interesų konfliktas, ir Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnį, kuriame reglamentuojamos laikinojo nedarbingumo atostogos. Tinkamai neištaisius netinkamo institucijos elgesio, taip pat gali būti pažeista teisė į orumą, teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir teisė į duomenų apsaugą, t. y. teisės, įtvirtintos atitinkamai Chartijos 1, 7 ir 8 straipsniuose.

107

Apeliantė priduria, kad skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose konstatavęs, jog nepakanka psichologinį priekabiavimą patvirtinančių įrodymų, Bendrasis Teismas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 ir 21 straipsnius. Tai, kad C skyriaus vadovė susisiekė su ieškove dėl bylos iš karto po to, kai buvo deklaruotas interesų konfliktas, net jeigu jis dar nebuvo pripažintas, gali būti laikoma netinkamu elgesiu.

108

Antrojo pagrindo septintoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog pareiga įrodyti psichologinį priekabiavimą tenka nuo jo nukentėjusiam asmeniui, nors skundžiamo sprendimo 82–84 punktuose tas teismas priminė jurisprudenciją, pagal kurią nagrinėjant kaltinimus priekabiavimu reikia atsižvelgti į visas aplinkybes ir visus ankstesnius incidentus.

109

Tai, kad skundžiamo sprendimo 78–80 punktuose Bendrasis Teismas pabrėžė būtinybę pateikti pirminių nurodomo priekabiavimo įrodymų, prieštarauja atitinkamos institucijos pareigai išnagrinėti visą turimą informaciją ir apsaugoti pareigūnų gerovę, kaip nurodyta 2015 m. kovo 26 d. Sprendime CN / Parlamentas (F‑26/14, EU:F:2015:22).

110

Antrojo pagrindo aštuntoje dalyje apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ji turėjo galimybę nevykdyti C skyriaus vadovės prašymo padėti. Bendrasis Teismas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 straipsnį, kuriame nustatyta, kad pareigūnas turi padėti savo vadovams ir teikti jiems pasiūlymus bei yra atsakingas už jam patikėtų užduočių vykdymą. Apeliantė pabrėžia, kad laikydamasi šios nuostatos ji pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnį, pagal kurį pareigūnui draudžiama imtis tvarkyti reikalus, kuriais jis asmeniškai suinteresuotas.

111

Antrojo pagrindo devintoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime neišnagrinėjo Komisijos atsisakymo tenkinti jos prašymą dėl darbo lankstumo ir pasikartojančių Komisijos prašymų atlikti papildomą darbą ne pagal jos funkcijas, kurie prieštarauja bendrosioms Komisijos rekomendacijoms dėl sveikatos darbe. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas neatsižvelgė į Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 60 straipsnius.

112

Antrojo pagrindo dešimta dalis grindžiama tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir įrodymus.

113

Šioje dalyje apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 113 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog A skyriaus sekretorės elgesys buvo visiškai pagrįstas, ir iškraipė apeliantės suvokimą apie šią situaciją, t. y. jausmą, kad ją trukdė per jos laikinojo nedarbingumo atostogas. Skundžiamo sprendimo 114 punkte Bendrasis Teismas preziumavo, kad ši sekretorė nežinojo apie apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogas, ir taip iškraipė faktines aplinkybes, nes, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 9 ir 113 punktų, ji turėjo galimybę žinoti apeliantės atostogų trukmę.

114

Dėl šios sekretorės elgesio apeliantė pažymi, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 9, 13, 113 ir 114 punktuose, ji buvo atkakli ir per apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogas su ja susisiekė tik du kartus. Skundžiamo sprendimo 9, 113 ir 114 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio 5 priedą, kuriame pateiktas A skyriaus sekretorės ir apeliantės susirašinėjimas elektroniniais laiškais dėl apeliantės biuro perkraustymo. Šis susirašinėjimas patvirtina aktyvų šios sekretorės vaidmenį vykstant perkraustymui apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogų laikotarpiu, t. y. elgesį, kuris turi būti laikomas trukdymu. Priešingai, nei nurodyta skundžiamo sprendimo 114 punkte, tas susirašinėjimas patvirtina, kad sekretorė žinojo apie apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogas.

115

Skundžiamo sprendimo 6, 9, 13, 113 ir 114 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė prie ieškinio pirmojoje instancijoje pridėtų dokumentų 313 ir 205 puslapius, įrodančius, kad apeliantė iš anksto informavo savo vadovus apie gydymo būtinybę, visų pirma 2020 m. gegužės 12 d. elektroniniu laišku. Skundžiamo sprendimo 7, 11, 14, 16 ir 17 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė ieškinio pirmojoje instancijoje 6 priedą, kuriame pateiktas 2020 m. birželio 8 d. elektroninis laiškas, 2020 m. birželio 23 ir 24 d. elektroniniai laiškai, administracijos ir apeliantės susirašinėjimas dėl E bylos, 2020 m. rugpjūčio 26 d. elektroninis laiškas, 2020 m. rugpjūčio 8, 26, 28 ir 31 d. elektroniniai laiškai ir 2020 m. rugsėjo 6 d. elektroninis laiškas. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į ieškinio pirmojoje instancijoje 10 priedą, įrodantį, kad 2020 m. liepos 25 d. apeliantė vis dar buvo atsakinga už tris bylas ir rengiamas galutines ataskaitas. Skundžiamo sprendimo 103, 104 ir 107 punktuose Bendrasis Teismas sutelkė dėmesį į C skyriaus vadovės apeliantei pateiktų prašymų pobūdį, nevertindamas jų konteksto, iš kurio matyti, kad apeliantė dalyvavo nagrinėjant kelias bylas. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į ieškinio pirmojoje instancijoje 3 priedą, susijusį su apeliantės medicinine byla ir patvirtinantį, kad dėl dešinės kojos būklės jai reikėjo atlikti chirurginę operaciją, ir į šio ieškinio 8 priedą, susijusį su konfidencialaus patarėjo įsikišimu.

116

Be to, apeliantė mano, kad Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus, susijusius su įvairiais jos procesiniuose dokumentuose nurodytais teisiniais pagrindais, kai skundžiamo sprendimo 3–29 ir 99–111 punktuose rėmėsi jos ir skyriaus administracijos, visų pirma jos ir C skyriaus vadovės, bendravimo bendru kontekstu, tonu ir pobūdžiu. Apeliantė taip pat teigia, kad to sprendimo 7, 11, 14, 16 ir 17 punktuose Bendrasis Teismas iškraipė ieškinio pirmojoje instancijoje 6 priedą, nes neatsižvelgė į tai, kad ji nuolat primindavo savo komandos nariams, jog yra laikinojo nedarbingumo atostogose ir nenori šiuo laikotarpiu būti įtraukta į skyriaus darbą.

117

Bendrasis Teismas taip pat neatsižvelgė į ieškinio pirmojoje instancijoje 10 priedą, todėl skundžiamo sprendimo 24 punkte padaryta išvada, kad apeliantė savo skyriuje nebeturėjo nagrinėtinų bylų, yra klaidinga.

118

Antrojo pagrindo vienuoliktoje dalyje apeliantė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 147 punkte Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, jog C skyriaus vadovės ir A skyriaus sekretorės elektroniniame susirašinėjime su apeliante nebuvo perduota asmeninė informacija, kad būtų galima teigti, jog pažeista jos teisė į privataus gyvenimo gerbimą. Anot jos, Bendrasis Teismas klaidingai įvertino Chartijos 7 ir 8 straipsniuose numatytą privataus gyvenimo apsaugą ir reikšmingą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Šiuo klausimu iš 2018 m. vasario 22 d. EŽTT sprendimo Libert prieš Prancūziją (CE:ECHR:2018:0222JUD000058813, 24 ir 25 punktai) matyti, kad tai, ar asmens duomenys tvarkomi profesinėmis, ar kitomis aplinkybėmis, savaime nelemia tokio tvarkymo poveikio duomenų subjekto privačiam gyvenimui. Esminę reikšmę turi pačių duomenų pobūdis ir tai, kaip jie susiję su šiuo privačiu gyvenimu.

119

Apeliantė priduria, kad skundžiamo sprendimo 143 punkte pateiktas Bendrojo Teismo teiginys, jog visai profesinei veiklai automatiškai netaikoma privataus gyvenimo apsauga, prieštarauja Chartijos 7 straipsniui ir EŽTK 8 straipsniui.

120

Be to, Bendrasis Teismas nepaisė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, susijusios su susitariančiųjų valstybių negatyviomis ir pozityviomis pareigomis, kiek tai susiję su privataus gyvenimo apsauga, reikalavimu, kad kišimasis į privačią sferą būtų teisėtas, šių valstybių diskrecija šioje srityje ir veiksmingos teisinės gynybos nuo tokio kišimosi reikalavimu.

121

Skundžiamo sprendimo 147 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogų klausimas nagrinėjamuose elektroniniuose laiškuose buvo aptariamas tik profesinėmis aplinkybėmis ir aptakiai, paneigia skundžiamo sprendimo 6, 11, 12 ir 15 punktų turinys.

122

Skundžiamo sprendimo 149 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, kad apeliantės „teisė į sveikatą“ nebuvo pažeista, yra teisiškai klaidinga, nes pažeidžia Chartijos 7 ir 8 straipsnius. Nors nagrinėjami elektroniniai laiškai ir bendravimas iš esmės yra profesinio pobūdžio, jie aiškiai pakenkė ieškovės asmeninei sferai, kiek tai susiję, be kita ko, su jos laikinojo nedarbingumo atostogomis ir „teise į sveikatą“. Vis dėlto skundžiamo sprendimo 5–7, 9, 11, 12 ir 15–18 punktuose Bendrasis Teismas atskyrė profesinius ir asmeninius klausimus. Apeliantė teigia, kad aplinkybė, jog jos vadovai prašė jos per laikinojo nedarbingumo atostogas prisidėti nagrinėjant bylas ir dalyvauti priimant sprendimus dėl biurų perkraustymo, kaip Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 6, 7, 9, 11, 16 ir 17 punktuose, sutrikdė sklandžią šių atostogų eigą ir buvo kišimasis į jos privatų gyvenimą ir „sveikatos poreikius“.

123

Antrojo pagrindo dvyliktoje dalyje, iš esmės grindžiamoje skundžiamo sprendimo motyvų prieštaringumu, apeliantė tvirtina, kad to sprendimo 100 punkte Bendrasis Teismas sutelkė dėmesį į grafiką dėl E, F ir G bylų ir nurodė, kad apeliantės nebuvo prašyta atlikti jokio konkretaus darbo. Vis dėlto šiam teiginiui prieštarauja skundžiamo sprendimo 7, 9 ir 10 punktai, kuriuose minimas intensyvesnis apeliantės dalyvavimas.

124

Skundžiamo sprendimo 101 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 2020 m. liepos 1 d. elektroniniuose laiškuose C skyriaus vadovė apeliantei pateikė klausimų dėl E bylos. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė: kadangi atsakymo į šiuos klausimus tikimasi tik apeliantei grįžus iš laikinojo nedarbingumo atostogų, šio kreipimosi poveikis jos privačiai erdvei yra ne toks didelis. Tačiau šie argumentai prieštarauja skundžiamo sprendimo 14 punktui.

125

Nors skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas nurodo apeliantei skirtą kvietimą dalyvauti vaizdo konferencijoje, to sprendimo 102 punkte jis pabrėžė, kad jos ir C skyriaus vadovės susirašinėjimas buvo korektiškas, o tai prieštarauja minėto sprendimo 11 ir 12 punktuose nurodytoms faktinėms aplinkybėms.

126

Dėl 2020 m. rugpjūčio 26 ir 31 d. elektroninių laiškų Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 103 punkte nurodė, kad apeliantė gavo patvirtinti skirtą naują ataskaitos versiją, tačiau prašomą darbą ji privalėjo atlikti tik grįžusi iš laikinojo nedarbingumo atostogų. Šį teiginį paneigia skundžiamo sprendimo 16 ir 17 punktuose pateikti argumentai.

127

Dėl to, ar C skyriaus vadovė žinojo apie apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogų pratęsimus, nurodytus skundžiamo sprendimo 105 punkte, pažymėtina, kad to sprendimo 102 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada prieštarauja to sprendimo 11, 16 ir 18 punktuose pateiktoms išvadoms.

128

Apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 103 ir 105 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, jog C skyriaus vadovė nebuvo išsamiai informuota apie jos laikinojo nedarbingumo atostogų pratęsimą, nors to sprendimo 6, 11, 13 ir 16 punktuose minimi jos pranešimai apie su šiomis atostogomis susijusią padėtį.

129

Skundžiamo sprendimo 147 punkte esantis teiginys, kad apeliantės ir C skyriaus vadovės bei A skyriaus sekretorės susirašinėjime elektroniniuose laiškuose nebuvo nurodyta jokia konkreti apeliantės grįžimo iš laikinojo nedarbingumo atostogų data, prieštarauja to sprendimo 18 punkte padarytai išvadai.

130

Komisija prašo atmesti antrąjį pagrindą kaip iš dalies nepriimtiną, iš dalies nereikšmingą ir iš dalies nepagrįstą.

131

Siekiant išnagrinėti antrojo pagrindo pirmą ir trečią dalis, pirmiausia reikia priminti, kad skundžiamo sprendimo 97 ir 98 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliantės dublike pirmojoje instancijoje pateiktą argumentą, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą yra tęstinio priekabiavimo prie jos dalis.

132

To sprendimo 98 punkte, į kurį apeliantė daro nuorodą šioje pirmoje dalyje, Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad iš apeliantės pateiktų procesinių dokumentų nematyti, jog toks argumentas būtų aiškiai suformuluotas ieškinyje arba kad jis susijęs su ieškinyje nurodytu pagrindu ar argumentu. Todėl Bendrasis Teismas pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį pripažino šį argumentą nepriimtinu.

133

Antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas ex officio neišnagrinėjo aptariamų sprendimų neatitikties Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 ir 90 straipsniams, o juose įtvirtintos taisyklės yra viešosios tvarkos taisyklės.

134

Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnyje reglamentuojamos pareigūno laikinojo nedarbingumo atostogos ir materialinės sąlygos, kurioms esant paskyrimų tarnyba kreipiasi į Neįgalumo nustatymo komisiją, o Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnis susijęs su paskyrimų tarnybos sprendimo dėl pareigūno priėmimu ir pareigūno galimybe pateikti skundą dėl jo nenaudai priimto akto.

135

Primintina, kad remiantis taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas procesas Sąjungos teismuose, be kita ko Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsniu ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 straipsniu, ginčo ribas nustato ir apibrėžia bylos šalys ir kad Sąjungos teismas negali priimti sprendimo ultra petita.

136

Nors tam tikri pagrindai gali ir net privalo būti pateikti ex officio, kaip antai atitinkamo sprendimo nemotyvavimas ar motyvų nepakankamumas, kuris susijęs su esminiais procedūriniais reikalavimais, pagrindą dėl to sprendimo teisėtumo iš esmės, kuriame nurodomas Sutarčių ar bet kurios su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, Sąjungos teismas gali nagrinėti tik tuomet, kai tokį pagrindą nurodo ieškovas (2013 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑272/12 P, EU:C:2013:812, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

137

Taigi pagrindas, grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų 59 straipsnio pažeidimu, negali būti pateiktas ex officio.

138

Kalbant apie Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį, pažymėtina, kad apeliantė nepaaiškino, kodėl nagrinėjami sprendimai prieštarauja šiai nuostatai ir koks buvo šia nuostata grindžiamas konkretus pagrindas, kurį, jos nuomone, Bendrasis Teismas turėjo nagrinėti ex officio. Todėl ši jos argumentų dalis neatitinka šio sprendimo 151 punkte išdėstytų reikalavimų ir turi būti atmesta kaip nepriimtina.

139

Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos Bendrojo Teismo padaryta klaida aiškinant ir taikant Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį, primintina, kad pagal šios nuostatos formuluotę vykstant procesui negalima pateikti tik naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

140

Kaip priminta šio sprendimo 132 punkte, apeliantės argumentą, pateiktą jos dublike pirmojoje instancijoje, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą yra tęstinio priekabiavimo prie jos dalis, Bendrasis Teismas pripažino nepriimtinu pagal šią nuostatą, remdamasis skundžiamo sprendimo 98 punkte nurodytu motyvu, kad jis nepagrįstas teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, todėl tai yra naujas pagrindas, kaip tai suprantama pagal jo Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį.

141

Taip nusprendęs, Bendrasis Teismas savo motyvuose padarė teisės klaidą.

142

Kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 97 punkto, nagrinėjamu atveju apeliantė tuo, kad buvo pradėta neįgalumo nustatymo procedūra, rėmėsi siekdama ne nurodyti naują faktinę ar teisinę aplinkybę, pateisinančią sprendimo atmesti pagalbos prašymą panaikinimą, bet pagrįsti psichologinio priekabiavimo, kuriuo ji rėmėsi ieškinyje, buvimą, Bendrasis Teismas negalėjo šio argumento kvalifikuoti kaip „naujo pagrindo“, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį, nepažeisdamas šios nuostatos taikymo srities.

143

Vis dėlto konstatuotina, kad sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą buvo priimtas 2021 m. gegužės 21 d., taigi jau po to, kai 2020 m. gruodžio 4 d. buvo priimtas sprendimas atmesti pagalbos prašymą. Kaip Bendrasis Teismas taip pat priminė skundžiamo sprendimo 81 punkte, kiek tai susiję su sprendimo atmesti tokį pagalbos prašymą, kaip ginčijamas šioje byloje, teisėtumu, Sąjungos teismas turi išnagrinėti šio sprendimo pagrįstumą atsižvelgdamas į aplinkybes, kurias institucijai nurodė visų pirma pagalbos prašantis asmuo, ir šios aplinkybės institucijai turi būti žinomos jai priimant sprendimą (šiuo klausimu žr. 1989 m. sausio 26 d. Sprendimo Koutchoumoff / Komisija, 224/87, EU:C:1989:38, 20 punktą). Taigi sprendimas pradėti neįgalumo nustatymo procedūrą negali turėti įtakos Bendrojo Teismo atlikto vertinimo pagrįstumui.

144

Taigi antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą, o šio pagrindo trečią dalį – kaip nereikšmingą.

145

Antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nenurodė, jog nagrinėjamas sprendimas nemotyvuotas.

146

Kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 72 punkte, aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimamas atitinkamam pareigūnui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo apimtį (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 1 d. Sprendimo Seton / Komisija, 36/81, 37/81 ir 218/81, EU:C:1983:152, 48 punktą ir 1996 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Ojha / Komisija, C‑294/95 P, EU:C:1996:434, 18 punktą). Anot Bendrojo Teismo, darytina išvada, kad motyvai neturi būti išsamūs, bet, priešingai, turi būti laikomi pakankamais, jei išdėstomos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, turintys esminę reikšmę sprendimui (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo Casa Regina Apostolorum della Pia Società delle Figlie di San Paolo / Komisija, C‑492/21 P, EU:C:2023:354, 49 punktą ir 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Fakro / Komisija, C‑149/21 P, EU:C:2022:517, 190 punktą).

147

To sprendimo 73 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiga motyvuoti nereiškia, kad paskyrimų tarnyba turi konkrečiai išnagrinėti visus apeliantės pateiktus dokumentus. Jis pridūrė, kad iš sprendimo atmesti pagalbos prašymą, papildyto Sprendimu R/138/21 atmesti skundą, nematyti, kad ši pareiga būtų pažeista, nes šie aktai buvo pakankamai motyvuoti ir leido apeliantei juos ginčyti Bendrajame Teisme, o pastarajam – išnagrinėti jų teisėtumą.

148

Kaip Bendrasis Teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 73 punkte, sprendimas atmesti pagalbos prašymą, papildytas Sprendimu R/138/21 atmesti skundą, buvo pakankamai motyvuotas, todėl apeliantė galėjo ginčyti šiuos sprendimus Bendrajame Teisme, o šis – nagrinėti jų teisėtumą.

149

Tokiomis aplinkybėmis antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

150

Antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nepripažino psichologinio priekabiavimo prie jos, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnį, nors Komisija turėjo nepradėti neįgalumo nustatymo procedūros, o C skyriaus vadovės priimtų aktų kontekstas ir bendras poveikis rodė, kad esama tokio priekabiavimo.

151

Pirma, apeliantės argumentų dalis, susijusi su tuo, kad Komisija turėjo nepradėti dėl jos neįgalumo nustatymo procedūros, turi būti pripažinta nepriimtina. Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 2 dalį pagrinduose ir teisiniuose argumentuose, kuriais remiamasi, turi būti tiksliai nurodomi ginčijami Bendrojo Teismo sprendimo motyvuojamosios dalies punktai. Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją apeliaciniame skunde turi būti aiškiai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą; priešingu atveju apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas yra nepriimtinas (2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Komisija, C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Nagrinėjamu atveju apeliantės argumentai neatitinka šių reikalavimų, nes juose tik nurodomas Komisijos elgesys ir nenurodomas kuris nors iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies punktų (pagal analogiją žr. 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo TUIfly / Komisija, C‑763/21 P, EU:C:2023:528, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

152

Antra, dėl argumento, kuriuo apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose nurodyto C skyriaus vadovės elgesio nekvalifikavo kaip psichologinio priekabiavimo ir neatsižvelgė į tokio elgesio aplinkybes ir vadovės veiksmų kumuliacinį poveikį, pakanka konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 99–111 punktuose Bendrasis Teismas išsamiai išnagrinėjo vadovės elgesį, atsižvelgdamas į jo kontekstą, t. y. be kita ko, į tai, kad ji nežinojo apie apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogų pratęsimą.

153

Vis dėlto to sprendimo 107 punkte Bendrasis Teismas pripažino, kad C skyriaus vadovei nederėjo susisiekti su apeliante ir prašyti informacijos apie G bylą kitą dieną po to, kai apeliantė pateikė deklaraciją dėl interesų konflikto šioje byloje. Vis dėlto to paties sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas galėjo nuspręsti, kad vien šis C skyriaus vadovės elgesys negali būti laikomas psichologiniu priekabiavimu, ir tai nėra teisės klaida, juo labiau kad apeliantei buvo palikta galimybė nevykdyti C skyriaus vadovės prašymo, nes ši primygtinai nereikalavo prašomos informacijos.

154

Taigi antrojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

155

Antrojo pagrindo penktoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas nenusprendė, jog dėl C skyriaus vadovės elgesio turėjo būti pradėtas tyrimas siekiant patikrinti, ar ji nevykdė Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a, 12 ir 12a straipsniuose numatytų pareigų.

156

Remiantis šio sprendimo 151 punkte nurodyta jurisprudencija, apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos kritikuojamos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, antraip apeliacinis skundas ar atitinkamas pagrindas yra nepriimtinas.

157

Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodo nei su kokiais skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies punktais susijusi antrojo pagrindo penkta dalis, nei kuo svarbus yra klausimas dėl galimo drausminės procedūros C skyriaus vadovei pradėjimo, kuris skiriasi nuo klausimo dėl sprendimo atmesti pagalbos prašymą teisėtumo kontrolės, kuris yra apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalykas.

158

Todėl antrojo pagrindo penktą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

159

Antrojo pagrindo šeštoje dalyje apeliantė iš esmės tvirtina, kad tinkamai neįvertinęs Komisijos veiksmų Bendrasis Teismas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a ir 59 straipsnius, taip pat teisę į orumą, teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir teisę į asmens duomenų apsaugą, įtvirtintas atitinkamai Chartijos 1, 7 ir 8 straipsniuose. Be to, skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose Bendrasis Teismas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 11 ir 21 straipsnius, kai nusprendė, kad nepakanka psichologinį priekabiavimą patvirtinančių įrodymų, nors C skyriaus vadovė elgėsi netinkamai.

160

Pirma šių argumentų dalimi Bendrajam Teismui iš tikrųjų priekaištaujama dėl to, kad jis nepakankamai atsižvelgė į jam pateiktus įrodymus. Priimdamas sprendimą dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas neturi savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo atlikto įrodymų vertinimo, ypač kritikuoti Bendrojo Teismo pasirinkimų atliekant šį nagrinėjimą, kai jis nusprendžia remtis tam tikrais jam vertinti pateiktais įrodymais ir atmesti kitus įrodymus, nebent būtų konstatuota, kad jis iškraipė tuos įrodymus (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2023 m. birželio 22 d. Nutarties QN / Komisija, C‑720/22 P, EU:C:2023:536, 32 punktą).

161

Dėl antros argumentų dalies pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 108 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog vien C skyriaus vadovės elgesys negali būti laikomas psichologiniu priekabiavimu. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad aptariamame elektroniniame laiške apeliantei buvo suteikta galimybė nevykdyti C skyriaus vadovės prašymo ir, be to, iš bylos medžiagos nematyti, kad pastaroji būtų primygtinai reikalavusi pateikti prašomą informaciją. 2020 m. rugsėjo 25 d., informavusi apeliantę, kad prašymas dėl interesų konflikto buvo patenkintas, C skyriaus vadovė patvirtino, kad ji nušalinta nuo nagrinėjamos bylos, taigi savo skyriuje nagrinėjamų bylų nebeturi.

162

Antrojo pagrindo šeštoje dalyje apeliantė pakankamai tiksliai nenurodo Bendrojo Teismo sprendimo motyvuose padarytos teisės klaidos, kaip reikalaujama pagal šio sprendimo 151 punkte nurodytą jurisprudenciją.

163

Todėl antrojo pagrindo šeštą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

164

Antrojo pagrindo septintoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog pareiga įrodyti priekabiavimą tenka nuo jo nukentėjusiam asmeniui.

165

Šiuo klausimu konstatuotina, kad šis teiginys grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

166

Skundžiamo sprendimo 78 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį gavusi pagalbos prašymą, kaip jis suprantamas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 24 straipsnį, administracija, vadovaudamasi pareiga suteikti pagalbą ir kilus incidentui, kuris nedera su tarnybine tvarka ir nešališka atmosfera, privalo aktyviai įsikišti. Be to, ji turi reaguoti taip greitai ir rūpestingai, kaip to reikalauja bylos aplinkybės, kad būtų nustatytos faktinės aplinkybės ir, susipažinus su jomis, padarytos tinkamos išvados. Tam pakanka, kad institucijos apsaugos prašantis pareigūnas ar tarnautojas pateiktų pirminių įrodymų dėl išpuolių, kuriuos teigia patyręs. Gavusi tokią informaciją atitinkama institucija, bendradarbiaudama su skundą pateikusiu asmeniu, turi imtis tinkamų priemonių, pavyzdžiui, pradėti administracinį tyrimą, kad nustatytų aplinkybes, dėl kurių pateiktas skundas.

167

Skundžiamo sprendimo 80 ir 94 punktuose Bendrasis Teismas nurodė, kad tuomet, kai, kaip nagrinėjamu atveju, pagalbos prašyme pateikiami teiginiai yra susiję su psichologiniu priekabiavimu, pagalbos prašytojas turi pateikti tokio priekabiavimo pradinių įrodymų, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų 12a straipsnio 3 dalyje pateikta apibrėžtimi, pagal kurią tai yra „netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas, ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai, ir kurie gali pakenkti [prašytojo] asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“.

168

Taigi, priešingai, nei teigia apeliantė, vertindamas sprendimo atmesti pagalbos prašymą teisėtumą Bendrasis Teismas neatmetė atitinkamos institucijos pareigos imtis tinkamų priemonių, be kita ko, atlikti administracinį tyrimą, kad būtų nustatytos skunde nurodytos faktinės aplinkybės.

169

Bendrasis Teismas nusprendė, jog ši atitinkamos institucijos pareiga reiškia, kad atitinkamas pareigūnas ar tarnautojas turi pateikti veiksmų, kurių teigia patyręs, pirminius įrodymus. Vis dėlto taip nusprendęs Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos. Administracija neprivalo atlikti administracinio tyrimo, remdamasi vien pareigūno ar tarnautojo teiginiais (2023 m. gruodžio 7 d. Sprendimo HV ir HW / ECDC, C‑615/22 P, EU:C:2023:961, 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

170

Todėl antrojo pagrindo septintą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

171

Siekiant išnagrinėti antrojo pagrindo aštuntą dalį, kurioje teigiama, kad Bendrasis Teismas pažeidė Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 straipsnį, primintina, kad skundžiamo sprendimo 104 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog, kiek tai susiję su 2020 m. rugpjūčio 26 ir 31 d. elektroniniais laiškais, C skyriaus vadovė nurodė, kad jos prašomą darbą reikalaujama atlikti tik pasibaigus apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogoms.

172

Dėl skundžiamo sprendimo 108 punkte nurodyto 2020 m. rugsėjo 8 d. elektroninio laiško Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad tame elektroniniame laiške apeliantei buvo palikta galimybė nevykdyti C skyriaus vadovės prašymo.

173

Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantė nepaaiškino priežasčių, dėl kurių šios Bendrojo Teismo konstatuotos faktinės aplinkybės prieštarauja Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 straipsniui, kuriame numatyta, kad pareigūnas turi padėti savo vadovams ir teikti jiems pasiūlymus, ir kad jis atsakingas už jam patikėtų užduočių vykdymą. Nors apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigė, kad dėl C skyriaus vadovės prašymo ji atsidūrė tokioje padėtyje, kai turėjo pažeisti arba savo pareigą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 11a straipsnį nesiimti nagrinėti bylos, kurioje ji tiesiogiai ar netiesiogiai turėjo „asmeninį interesą“, arba Pareigūnų tarnybos nuostatų 21 straipsnyje įtvirtintą pareigą padėti ir teikti pasiūlymus savo vadovams, ji nepakankamai aiškiai nurodė, kaip ši aplinkybė (darant prielaidą, kad ji įrodyta) įrodo, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

174

Todėl antrojo pagrindo aštuntą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

175

Antrojo pagrindo devintoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo Komisijos atsisakymo tenkinti jos prašymą dėl darbo lankstumo, taip pat Komisijos prašymų atlikti papildomą darbą ne pagal jos funkcijas, o tai prieštarauja bendrosioms Komisijos rekomendacijoms dėl sveikatos darbe.

176

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje apeliantė neskundė nei Komisijos atsisakymo tenkinti jos prašymą dėl darbo lankstumo, nei bendrų Komisijos rekomendacijų dėl sveikatos darbe nesilaikymo, todėl šiuos argumentus reikia laikyti naujais.

177

Atsižvelgiant į suformuotą jurisprudenciją, leisti šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą iškelti pagrindą ir argumentus, kurie nebuvo nurodyti Bendrajame Teisme, reikštų leisti jai pateikti Teisingumo Teismui, kurio jurisdikcija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas. Iš tiesų apeliaciniame procese Teisingumo Teismo jurisdikcija apsiriboja pirmojoje instancijoje išnagrinėtų ieškinio pagrindų ir argumentų teisiniu vertinimu (2025 m. vasario 27 d. Sprendimo OA / EUIPO, C‑32/24 P, EU:C:2025:118, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

178

Tokiomis aplinkybėmis antrojo pagrindo devintą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

179

Antrojo pagrindo dešimtoje dalyje apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė įvairias faktines aplinkybes ir įrodymus.

180

Šiuo klausimu primintina, kad iškraipymas, kuriuo remiamasi, turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Tai reiškia, kad Bendrasis Teismas turi būti akivaizdžiai peržengęs protingo įrodymų vertinimo ribas. Šiuo atžvilgiu nepakanka įrodyti, kad dokumentas galėtų būti aiškinamas kitaip, nei jį išaiškino Bendrasis Teismas. Apeliantas turi tiksliai nurodyti, kokius įrodymus Bendrasis Teismas iškraipė, ir įrodyti nagrinėjimo klaidas, dėl kurių mano, kad atsirado toks iškraipymas (2025 m. kovo 27 d. Sprendimo XH / Komisija, C‑91/23 P, EU:C:2025:219, 28 ir 49 punktai).

181

Atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, šio sprendimo 113–117 punktuose išdėstytų apeliantės argumentų nepakanka, kad būtų įrodytas iškraipymas, kuriuo ji remiasi.

182

Todėl antrojo pagrindo dešimtą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

183

Antrojo pagrindo vienuoliktoje dalyje apeliantė tvirtina, kad dėl šio sprendimo 118–122 punktuose nurodytų priežasčių Bendrasis Teismas klaidingai įvertino Chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą privataus gyvenimo apsaugą ir Chartijos 8 straipsnyje įtvirtintą asmens duomenų apsaugą.

184

Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliantės teiginiai, susiję su skundžiamo sprendimo 143 punktu, grindžiami klaidinga prielaida, nes šiame skundžiamo sprendimo punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją „privatus gyvenimas“ yra plati sąvoka ir nėra jokio principinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima į šią sąvoką, kaip ji suprantama pagal EŽTK 8 straipsnį, neįtraukti profesinės ar komercinės veiklos.

185

Pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 145 punkte Bendrasis Teismas priminė, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (2018 m. vasario 22 d. EŽTT sprendimo Libert prieš Prancūziją, CE:ECHR:2018:0222JUD000058813, 24 ir 25 punktai) tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog iš darbo vietos siunčiami elektroniniai laiškai patenka į Chartijos 7 ir 8 straipsnių taikymo sritį, juose turi būti neprofesinių duomenų, t. y. duomenų, susijusių su atitinkamo asmens privačiu gyvenimu.

186

Taigi, priešingai, nei teigia apeliantė, primindamas ir taikydamas šią jurisprudenciją Bendrasis Teismas profesinio konteksto nelaikė lemiamu kriterijumi.

187

Pažymėtina, kad apeliantės teiginys, kad skundžiamo sprendimo 147 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, jog laikinojo nedarbingumo atostogų klausimas nagrinėjamuose elektroniniuose laiškuose buvo aptariamas tik profesinėmis aplinkybėmis ir aptakiai, prieštarauja skundžiamo sprendimo 6, 11, 12 ir 15 punktų turiniui, grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu. Skundžiamo sprendimo 147 punkte nurodęs aplinkybę, kad apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogos aptariamos darbinėmis aplinkybėmis ir aptakiai, Bendrasis Teismas rėmėsi C skyriaus vadovės ir A skyriaus sekretorės susirašinėjimu elektroniniais laiškais su apeliante.

188

Jau vien skundžiamo sprendimo 6 ir 11 punktuose kalbama apie tokius elektroninius laiškus. Be to, kalbant apie šiuos punktus, pažymėtina, kad apeliantė tik apibendrina jų turinį arba apibūdina iš jų išplaukiančias pasekmes, tačiau pakankamai tiksliai nepaaiškina, kodėl minėti punktai prieštarauja skundžiamo sprendimo 147 punktui, todėl šis teiginys nepriimtinas.

189

Dėl apeliantės teiginio, kad Bendrasis Teismas nepaisė Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, susijusios su susitariančiųjų valstybių negatyviomis ir pozityviomis pareigomis privataus gyvenimo apsaugos srityje, kišimosi į privačią sferą teisėtumo reikalavimu, šių valstybių diskrecija šioje srityje ir veiksmingos teisinės gynybos nuo šio kišimosi reikalavimu, konstatuotina, kad toks teiginys yra pernelyg neaiškus, todėl turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

190

Dėl apeliantės argumento, kad Bendrasis Teismas pažeidė Chartijos 7 ir 8 straipsnius, kai skundžiamo sprendimo 149 punkte konstatavo, kad jos „teisė į sveikatą“ nebuvo pažeista, pakanka priminti, kad šiame punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog, atsižvelgiant į to sprendimo 99–115 punktuose padarytas išvadas, paskyrimų tarnyba nepadarė vertinimo klaidos, pripažinusi, kad apeliantė nepateikė pirminių įrodymų, patvirtinančių, jog įpareigojimai atlikti darbą ar prašymas perkraustyti savo biurą per laikinojo nedarbingumo atostogas yra priekabiavimas.

191

Šiuo argumentu iš tikrųjų siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, kurio Teisingumo Teismas negali tikrinti apeliacinio skundo stadijoje, nes neiškreipti įrodymai, kuriais rėmėsi Bendrasis Teismas.

192

Taigi šis argumentas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

193

Vadinasi, antrojo pagrindo vienuoliktą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nepriimtiną.

194

Antrojo pagrindo dvyliktoje dalyje apeliantė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo motyvuose yra prieštaravimų.

195

Pirma, to sprendimo 100 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad šio sprendimo 17 ir 20 punktuose nurodytuose 2020 m. birželio 8 ir 9 d. elektroniniuose laiškuose nebuvo jokio prašymo apeliantei atlikti darbą, o tai, jos nuomone, prieštarauja skundžiamo sprendimo 7, 9 ir 10 punktuose Bendrojo Teismo padarytoms išvadoms.

196

Vis dėlto konstatuotina, kad iš šio 2020 m. birželio 8 ir 9 d. elektroninių laiškų, nurodytų skundžiamo sprendimo 7, 9 ir 10 punktuose, nematyti, kad juose buvo pateiktas toks prašymas.

197

Pažymėtina, kad to sprendimo 7 punkte Bendrasis Teismas nurodė elektroninį laišką, kurį apeliantei ir A skyriaus vadovei 2020 m. birželio 8 d. išsiuntė A skyriaus darbuotojas. Nors Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šiame elektroniniame laiške, susijusiame su trimis šio sprendimo 13 punkte nurodytomis bylomis, buvo pastabų ir pasiūlymų dėl tolesnių šių bylų nagrinėjimo etapų, tokia išvada nereiškia, kad minėtas A skyriaus darbuotojas paprašė apeliantės atlikti darbą, nors turėjo tam įgaliojimus. Be to, skundžiamo sprendimo 7 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad A skyriaus vadovė minėtame elektroniniame laiške atsakė, jog, atsižvelgiant į apeliantės atostogas, šis A skyriaus darbuotojas turėjo konsultuotis su C skyriaus vadove, kad išsiaiškintų, ar ji pageidauja užbaigti nagrinėjamas bylas prieš 2020 m. birželio 16 d. OLAF reorganizaciją, ar norėtų laukti, kol apeliantė grįš iš laikinojo nedarbingumo atostogų (jos grįžimas buvo numatytas po šios datos).

198

Taip pat pasakytina, kad skundžiamo sprendimo 9 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad 2020 m. birželio 8 d. A skyriaus sekretorė išsiuntė apeliantei elektroninį laišką dėl jos biuro perkraustymo, susijusio su šio sprendimo 14 punkte nurodyta OLAF vidaus reorganizacija. Šiame elektroniniame laiške ji jos paklausė, ar, atsižvelgiant į tai, kad ji iki 2020 m. birželio 22 d. bus nedarbingumo atostogose, ji leistų trečiajam asmeniui pasirūpinti, kad jos daiktai būtų perkraustyti iki tos datos. Vis dėlto tokio prašymo suteikti leidimą negalima prilyginti apeliantei skirtam prašymui atlikti darbą.

199

Taip pat pažymėtina, kad skundžiamo sprendimo 10 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad 2020 m. birželio 9 d. C skyriaus vadovė atsakė į to sprendimo 7 punkte nurodytus elektroninius laiškus ir nurodė, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, jai atrodo labai sudėtinga užbaigti nagrinėjamas bylas iki 2020 m. birželio 16 d. Tačiau konstatuotina, kad ir šiuo atveju tokia išvada nereiškia, kad apeliantei buvo pateiktas prašymas atlikti darbą.

200

Antra, dėl skundžiamo sprendimo 101 ir 14 punktų galimo prieštaravimo primintina, kad pirmajame iš šių punktų Bendrasis Teismas išsakė poziciją dėl skundžiamo sprendimo 14 punkte minėtų 2020 m. liepos 1 d. elektroninių laiškų, kuriuose C skyriaus vadovė pateikė apeliantei klausimus, susijusius su E byla. Bendrasis Teismas pabrėžė, kad šiuose laiškuose buvo prašymas pateikti informaciją apie šią bylą, siekiant išanalizuoti apeliantės parengtą ataskaitą, tačiau C skyriaus vadovė taip pat patikslino, jog apeliantės atsakymo tikisi tik jai grįžus iš laikinojo nedarbingumo atostogų.

201

Šie Bendrojo Teismo argumentai visiškai neprieštarauja skundžiamo sprendimo 14 punkte padarytai išvadai, kad 2020 m. liepos 1 d. C skyriaus vadovė išsiuntė apeliantei du elektroninius laiškus, kuriuose uždavė klausimų dėl E bylos, ir kad apeliantė į juos atsakė tų pačių metų liepos 6 d.

202

Trečia, apeliantė tvirtina, jog skundžiamo sprendimo 102 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada dėl jai skirtų elektroninių laiškų, tarp jų kvietimo prisijungti prie vaizdo konferencijos, korektiško tono prieštarauja to sprendimo 11 ir 12 punktuose išdėstytoms faktinėms aplinkybėms.

203

Šis apeliantės argumentas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo 102 punkto aiškinimu.

204

Tame 102 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad visi to sprendimo 100 ir 101 punktuose minėti elektroniniai laiškai, kuriais susirašinėjo C skyriaus vadovė ir apeliantė, parašyti korektišku ir pagarbiu tonu.

205

Viena vertus, negalima teigti, kad šios išvados motyvai ir skundžiamo sprendimo 11 ir 12 punktuose pateiktų teiginių motyvai yra prieštaringi. Nors skundžiamo sprendimo 100 ir 101 punktuose nurodyti elektroniniai laiškai išsiųsti 2020 m. birželio 8 ir 9 d. ir 2020 m. liepos 1 d., to sprendimo 11 ir 12 punktuose nurodytų elektroninių laiškų data yra 2020 m. birželio 23 d.

206

Kita vertus, net darant prielaidą, kad apeliantė iš tikrųjų siekia ginčyti tai, kaip Bendrasis Teismas aiškino to sprendimo 100 ir 101 punktuose nurodytus elektroninius laiškus, kaip argumentu remdamasi to paties sprendimo 11 ir 12 punktuose nurodytais elektroniniais laiškais, toks argumentas turėtų būti atmestas, nes, kaip jau priminta šio sprendimo 160 punkte, nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas neturi pakeisti Bendrojo Teismo atlikto įrodymų vertinimo savuoju.

207

Dėl apeliantės argumento, kad skundžiamo sprendimo 103 punkte pateiktas teiginys, jog apeliantė privalėjo atlikti nurodytą darbą tik grįžusi iš laikinojo nedarbingumo atostogų, prieštarauja to sprendimo 16 ir 17 punktuose pateiktiems Bendrojo Teismo teiginiams, konstatuotina, kad šis apeliantės argumentas iš tiesų susijęs ne su skundžiamo sprendimo 103 punktu, bet su jo 104 punktu, nes būtent tame punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad 2020 m. rugpjūčio 26 ir 31 d. elektroniniuose laiškuose C skyriaus vadovė nurodė, jog jos prašomą darbą reikalaujama atlikti tik pasibaigus apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogoms

208

Ši Bendrojo Teismo išvada neprieštarauja skundžiamo sprendimo 16 ir 17 punktams.

209

Skundžiamo sprendimo 16 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad C skyriaus vadovė paprašė apeliantės patvirtinti naują galutinės ataskaitos E byloje projektą ir paklausė, ar ji gali atlikti tam tikrus patikrinimus EPT, o tai yra apeliantei skirtas prašymas atlikti darbą. Vis dėlto tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad skyriaus vadovė antrajame apeliantei skirtame elektroniniame laiške nurodė, kad 2020 m. rugpjūčio 26 d. elektroninis laiškas, kuriame buvo pateiktas naujas galutinės ataskaitos byloje projektas, jai buvo išsiųstas tam, kad darbą atliktų grįžusi iš laikinojo nedarbingumo atostogų. Skundžiamo sprendimo 104 punkte Bendrasis Teismas bendrai nurodė 2020 m. rugpjūčio 26 ir 31 d. elektroninius laiškus ir netvirtino, kad tokio patikslinimo būta pirmajame 2020 m. rugpjūčio 26 d. elektroniniame laiške.

210

Nors skundžiamo sprendimo 17 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pirmajame 2020 m. rugpjūčio 31 d. elektroniniame laiške C skyriaus vadovė nurodė, jog tikisi, kad grįžusi iš atostogų apeliantė užbaigs kelias bylas, ir nors tą pačią dieną ji išsiuntė apeliantei du kitus elektroninius laiškus, kuriuose atitinkamai buvo iš dalies pakeistas vienos bylos galutinės ataskaitos projektas ir nauja kitos bylos galutinė ataskaita, skyriaus vadovė patikslino, kad šias ataskaitas apeliantė turi sutvarkyti tik grįžusi iš laikinojo nedarbingumo atostogų.

211

Ketvirta, anot apeliantės, skundžiamo sprendimo 105 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada, kad C skyriaus vadovė nežinojo apie kelis kartus pratęstas jos laikinojo nedarbingumo atostogas, prieštarauja to sprendimo 6, 11, 13, 16 ir 18 punktams.

212

Šiuo klausimu konstatuotina, kad skundžiamo sprendimo 6 punkte aptariamas 2020 m. birželio 2 d. apeliantės elektroninis laiškas A skyriaus darbuotojams, tačiau tame punkte nenurodyta, kad C skyriaus vadovė žinojo apie apeliantės laikinojo nedarbingumo atostogas.

213

Skundžiamo sprendimo 11 punkte Bendrasis Teismas taip pat nekonstatavo, kad C skyriaus vadovė žinojo apie šių atostogų pratęsimą. Priešingai, tame punkte nurodyta, kad būtent apeliantė, tik atsakydama į šios pareigūnės elektroninį laišką, informavo ją, kad vis dar yra laikinojo nedarbingumo atostogose.

214

Dėl skundžiamo sprendimo 13 punkto pažymėtina, kad jame tik nurodyta, jog 2020 m. birželio 30 d. A skyriaus sekretorė išsiuntė apeliantei naują elektroninį laišką, kuriame klausė, ar ši priėmė sprendimą dėl savo biuro perkraustymo.

215

Skundžiamo sprendimo 16 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad būtent apeliantė, atsakydama į 2020 m. rugpjūčio 26 d. C skyriaus vadovės elektroninį laišką, informavo ją apie savo laikinojo nedarbingumo atostogų pratęsimą.

216

Skundžiamo sprendimo 18 punkte Bendrasis Teismas tik pažymėjo, jog 2020 m. rugsėjo 6 d. apeliantė atsakė į 2020 m. rugpjūčio 31 d. C skyriaus vadovės elektroninį laišką, kad jos laikinojo nedarbingumo atostogos buvo pratęstos ir kad nagrinėjamos bylos gali būti baigtos jai nedalyvaujant.

217

Penkta, apeliantė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 147 punkte padaryta išvada, jog elektroniniuose laiškuose, kuriais ji susirašinėjo su C skyriaus vadove ir A skyriaus sekretore, nebuvo nurodyta konkreti jos grįžimo iš laikinojo nedarbingumo atostogų data, prieštarauja to sprendimo 18 punktui.

218

Šiuo aspektu pakanka priminti, kad skundžiamo sprendimo 18 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, jog 2020 m. rugsėjo 6 d. apeliantė atsakė į 2020 m. rugpjūčio 31 d. C skyriaus vadovės elektroninį laišką, kad jos laikinojo nedarbingumo atostogos buvo pratęstos ir kad nagrinėjamos bylos gali būti baigtos jai nedalyvaujant.

219

Vis dėlto iš to nematyti, kad Bendrasis Teismas būtų konstatavęs, jog buvo nurodyta konkreti apeliantės grįžimo iš laikinojo nedarbingumo atostogų data.

220

Kadangi nė vienas iš įvairių apeliantės pateiktų argumentų, kad Bendrojo Teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, nėra pagrįstas, antrojo pagrindo dvyliktą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

221

Taigi visas antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

222

Kadangi visi apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

223

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

224

Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: