–

PQ, atstovaujamo Rechtsanwalt V. O. G. Vorwerk,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller, M. Hellmann ir J. Simon,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos G. Karipsiadis ir T. Papadopoulou,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Vollrath ir W. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje (OL L 343, 2010, p. 10), 8 straipsnio a ir b punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant DL ir PQ ginčą dėl jų santuokos nutraukimui taikytinos teisės nustatymo.

3

1961 m. balandžio 18 d. Vienoje pasirašytos ir 1964 m. balandžio 24 d. įsigaliojusios Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 500 t., p. 95, toliau – Vienos konvencija) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos. Jis taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės ir administracinės jurisdikcijos, išskyrus bylas dėl:

4

Šios konvencijos 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Diplomato šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai, naudojasi 29–36 straipsniuose numatytomis privilegijomis ir imunitetais.“

5

Reglamento Nr. 1259/2010 9, 10, 14, 21 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

6

Šio reglamento 5 straipsnio „Šalių pasirinkta taikytina teisė“ 1 dalyje numatyta:

„Sutuoktiniai gali susitarti nustatyti santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytiną teisę, jeigu ši teisė yra:

7

Šio reglamento 8 straipsnyje „Taikytina teisė šalims jos nepasirinkus“ nurodyta:

„Šalims nepasirinkus taikytinos teisės pagal 5 straipsnį, santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikoma teisė tos valstybės:

8

Reglamentas Nr. 2201/2003 nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. buvo panaikintas 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (OL L 178, 2019, p. 1), kurio 100 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jis taikomas tik 2022 m. rugpjūčio 1 d. arba po šios datos pradėtiems teismo procesams, oficialiai parengtiems arba užregistruotiems autentiškiems dokumentams, taip pat užregistruotiems susitarimams.

9

Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje:

10

Tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje, taikytinos redakcijos 1994 m. rugsėjo 21 d.Einführungsgesetz zum Bürgerlichen Gesetzbuch (Civilinio kodekso įvadinis įstatymas, BGBl. 1994 I, p. 2494, klaidų ištaisymas BGBl. 1997 I, p. 1061) 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

„Kompensaciniam teisių į pensiją perskirstymui taikoma teisė, kuri pagal Reglamentą <…> Nr. 1259/2010 taikoma ir santuokos nutraukimui; kompensacinis teisių į pensiją perskirstymas atliekamas tik jei pagal minėtą teisės normą taikytina Vokietijos teisė ir šis institutas numatytas vienos iš valstybių, kurių piliečiai yra sutuoktiniai prašymo nutraukti santuoką lis pendens pradžios momentu, teisėje.“ Kitais atvejais kompensacinis teisių į pensiją perskirstymas atliekamas vieno iš sutuoktinių prašymu pagal Vokietijos teisę, kai vienas iš sutuoktinių per santuokos laiką įgijo teisę į pensiją iš nacionalinio pensijų fondo, jei kompensacinis teisių į pensiją perskirstymas, visų pirma atsižvelgiant į abiejų šalių ekonominius santykius per visą santuokos laiką, nėra nesąžiningas.“

11

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2008 m. gruodžio 17 d.Gesetz über das Verfahren in Familiensachen und in den Angelegenheiten der freiwilligen Gerichtsbarkeit (Įstatymas dėl teismo proceso šeimos bylose ir ypatingosios teisenos klausimų, BGBl. 2008 I, p. 2586) 137 straipsnyje numatyta:

„1.   Santuokos nutraukimo ir iš jo kylančios bylos turi būti nagrinėjamos kartu <…>.

2.   Iš santuokos nutraukimo kylančios bylos yra:

<…>“.

12

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Įstatymo dėl teismo proceso šeimos bylose ir ypatingosios teisenos klausimų 142 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta:

„Santuokos nutraukimo atveju visose susietose šeimos bylose turi būti priimama bendra nutartis.“

13

Vokietijos piliečiai DL ir PQ susituokė 1989 m. Šioje santuokoje gimė du vaikai, kurie dabar yra pilnamečiai. 2006 m. sutuoktiniai Berlyne (Vokietija) išsinuomojo butą ir jame kartu gyveno daugiau kaip dešimt metų (toliau – šeimos būstas).

14

2017 m. birželio mėn. sutuoktiniai įsikūrė Švedijoje, nes PQ buvo perkeltas dirbti į Vokietijos ambasadą Stokholme (Švedija). Dėl šios priežasties sutuoktiniai, laikydamiesi į užsienį perkeltiems tarnautojams pagal Vokietijos teisę tenkančios pareigos, pateikė deklaraciją, kurioje nurodyta, kad jie išsiregistravo iš savo gyvenamosios vietos Vokietijoje.

15

2019 m. rugsėjo mėn. sutuoktiniai apsigyveno Maskvoje (Rusija), Vokietijos ambasados teritorijoje esančiame bute; PQ ambasadoje dirba patarėju, jis moka rusų kalbą, o DL šios kalbos nemoka. DL, kaip ambasados darbuotojo šeimos narė, taip pat buvo registruota šiame bute ir turėjo diplomatinį pasą. DL automobilis buvo užregistruotas Rusijoje.

16

Ketindami grįžti į Vokietiją, sutuoktiniai pasiliko šeimos būstą, jame nuo 2019 m. rugsėjo mėn. gyvena vienas iš jų vaikų. Kai kurios šio būsto dalys buvo pernuomotos, nuomos sutartys baigėsi 2020 m. gegužės mėn. pabaigoje ir birželio mėn.

17

2020 m. sausio mėn. DL grįžo į Berlyną dėl operacijos ir gyveno šeimos būste iki 2021 m. vasario mėn. PQ 2020 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. taip pat buvo Berlyne ir gyveno šiame būste, tuo laikotarpiu sutuoktiniai susitiko su draugais. Kalėdas ir Naujuosius metus PQ su vienu iš savo vaikų praleido Koblence (Vokietija).

18

2021 m. vasario 26 d. DL grįžo į Maskvą ir gyveno bute Vokietijos ambasados teritorijoje. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, anot PQ, 2021 m. kovo 17 d. sutuoktiniai informavo savo vaikus apie ketinimą nutraukti santuoką ir kad gyvendama Maskvoje DL atskirame kambaryje laikė daiktus, kuriuos ketino pasiimti į Berlyną.

19

2021 m. gegužės 23 d. DL grįžo į Berlyną ir dabar gyvena šeimos būste, o PQ ir toliau gyvena Maskvoje, Vokietijos ambasados teritorijoje esančiame bute.

20

2021 m. liepos 8 d. PQ pateikė Amtsgericht (apylinkės teismas, Vokietija) prašymą nutraukti santuoką ir nurodė, kad nuo 2020 m. sausio mėn. su DL gyveno atskirai, kad 2021 m. kovo mėn. ji trumpam buvo atvykusi į Maskvą, o nuo to laiko jie galutinai gyvena skyrium.

21

DL dėl prašymo nutraukti santuoką pareiškė prieštaravimą motyvuodama tuo, kad sutuoktiniai gyvena skyrium ne ilgiau kaip nuo 2021 m. gegužės mėn., kai ji grįžo į Berlyną. Iki tol ji dalyvavo rūpinantis namų ūkiu Maskvoje. DL nurodė, kad nuo 2020 m. sausio 15 d. iki 2021 m. vasario 26 d. gyveno Berlyne dėl sveikatos būklės ir dėl su COVID‑19 pandemija susijusių judėjimo apribojimų, taigi negalėjo grįžti į Maskvą iki 2021 m. vasario 26 d.

22

2022 m. sausio 26 d. nutartimi Amtsgericht (apylinkės teismas) atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo pasibaigęs pagal Vokietijos teisę reikalaujamas vienerių metų gyvenimo skyrium laikotarpis ir kad nebuvo pakankamai rimtų priežasčių nedelsiant nutraukti santuoką.

23

PQ apskundė šią nutartį Kammergericht (aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija). Šis teismas nutraukė santuoką pagal Rusijos teisę, kuri, jo nuomone, taikytina pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio b punktą. Šis teismas konstatavo, kad PQ „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, buvo Maskvoje, o DL įprastinė gyvenamoji vieta nėra Maskvoje tik nuo jos išvykimo į Vokietiją 2021 m. gegužės 23 d., taigi trumpiau nei vieni metai iki kreipimosi į Amtsgericht (apylinkės teismas) 2021 m. liepos 8 d.

24

Dėl šio Kammergericht (aukštesnysis apygardos teismas) sprendimo DL pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas; šiuo skundu ji prašė nutraukti santuoką pagal Vokietijos teisę ir kartu ex officio priimti sprendimą dėl kompensacinio teisių į pensiją perskirstymo.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagal Vokietijos teisę teisių į pensiją kompensaciniam perskirstymui taikoma santuokos nutraukimui taikytina teisė, kuri nustatoma pagal Reglamentą Nr. 1259/2010. Jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamam santuokos nutraukimui būtų taikytina Rusijos teisė, turėtų būti priimtas sprendimas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinių bendru sutikimu nenurodžius santuokos nutraukimo priežasčių, o teisių į pensiją kompensacinis perskirstymas turėtų būti atliekamas vieno iš sutuoktinių prašymu, remiantis tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, taikytinos redakcijos Civilinio kodekso įvadinio įstatymo 17 straipsnio 4 dalies antru sakiniu. O jeigu būtų taikytina Vokietijos teisė, santuoka turėtų būti nutraukta, nes sutuoktinių bendro gyvenimo nėra ilgiau kaip metus. Tokiu atveju teisių į pensiją kompensacinis perskirstymas būtų atliekamas ex officio, nagrinėjant kartu santuokos nutraukimą ir su juo susijusius klausimus.

26

Šis teismas teigia, kad jam pateikto kasacinio skundo pagrįstumas priklauso nuo atsakymo į klausimą, ar Kammergericht (aukštesnysis apygardos teismas), turintis jurisdikciją priimti sprendimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo santuokos nutraukimo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą, teisingai nusprendė, kad, pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio b punktą, sutuoktiniams nepasirinkus šiam santuokos nutraukimui taikytinos teisės iki žodinės proceso dalies pirmojoje instancijoje pabaigos, taikytina Rusijos teisė.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme DL teigia, kad PQ profesinis statusas neleidžia konstatuoti, jog sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra Rusijoje. Ji patikslina, kad jų gyvenimas Maskvoje, pirma, buvo ne savanoriškas, o nulemtas profesinių priežasčių, nes PQ buvo paskirtas į Vokietijos ambasadą Maskvoje, ir, antra, nors nebuvo numatytas konkretus apibrėžtas laikotarpis, pagal savo pobūdį toks gyvenimas yra laikinas; be to, sutuoktiniai ketino grįžti į Vokietiją pasibaigus PQ darbui ambasadoje – jie pasiliko šeimos būstą Vokietijoje ir išlaikė glaudžius ryšius su šia šalimi. Be to, DL teigia, kad pagal tarnybos nuostatus ji ir PQ turėjo apsigyventi bute, esančiame Vokietijos ambasados Maskvoje teritorijoje, taigi de facto jie gyveno „Vokietijos anklave“, o dėl to jų fizinis buvimas Rusijoje pasidaro nebe toks svarbus.

28

PQ nurodo, kad diplomatinių įstaigų darbuotojams, kurie pagal Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalį naudojasi imunitetu nuo, be kita ko, priimančiosios valstybės civilinės jurisdikcijos, santuokos nutraukimo srityje negali būti taikoma jų darbo vietos valstybės teisė.

29

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl sutuoktinių „įprastinės gyvenamosios vietos“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus, nustatymo kriterijų ir, konkrečiau kalbant, dėl vieno iš sutuoktinių paskyrimo kaip diplomatinės įstaigos darbuotojo priimančiojoje valstybėje svarbos. Šis teismas tvirtina, kad jeigu į pagrindinės bylos šalių nurodytas aplinkybes reikėtų atsižvelgti atliekant bendrą vertinimą, sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta galėtų būti nustatyta ne Rusijoje. Šis teismas nurodo, kad taip pat būtina išsiaiškinti, ar tam, kad būtų galima teigti, jog sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta buvo tam tikroje valstybėje, reikalingas jų fizinis buvimas toje valstybėje tam tikrą laiką ir turi būti nustatyta tam tikro lygio socialinė ir šeiminė integracija atitinkamoje valstybėje.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Vokietijos doktrinoje nesutariama dėl sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus, apibrėžties. Dalyje doktrinos, kuriai pritaria Kammergericht (aukštesnysis apygardos teismas), remiantis Reglamento Nr. 1259/2010 10 konstatuojamosios dalies tekstu, laikomasi nuomonės, kad ši sąvoka turi būti suprantama taip pat kaip Reglamente Nr. 2201/2003 vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“.

31

Doktrinoje taip pat laikomasi ir kitos nuomonės, kad Reglamente Nr. 1259/2010 vartojamos sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ ir Reglamente Nr. 2201/2003 vartojamos sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ apibrėžtys nėra visiškai tapačios, nes pagal pirmąjį iš šių reglamentų reikalaujama glaudesnio ryšio su gyvenamosios vietos valstybe nei pagal antrąjį, pagal kurį ieškovui apskritai siekiama suteikti galimybę pasirinkti iš kelių jurisdikcijos galimybių.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, negalima atmesti galimybės, kad Reglamente Nr. 1259/2010 vartojama sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ ir Reglamente Nr. 2201/2003 vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ gali būti aiškinamos skirtingai, nes iš Reglamento Nr. 1259/2010 14 ir 21 konstatuojamųjų dalių matyti, kad tokiai sąvokai apibūdinti būtinas glaudus sutuoktinių ryšys su taikytina teise, o tai gali reikšti didesnį socialinės ir šeimos integracijos atitinkamoje valstybėje lygį, nei reikalaujama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.

33

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Pagal kokius kriterijus turi būti nustatoma sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal [Reglamento Nr. 1259/2010] 8 straipsnio a ir b punktus, visų pirma:

34

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad, siekiant nustatyti šiame straipsnyje nurodytą sutuoktinių „įprastinę gyvenamąją vietą“, svarbūs ar net lemiami veiksniai yra vieno iš sutuoktinių darbas valstybėje kaip diplomato, sutuoktinių fizinio buvimo šioje valstybėje trukmė ir socialinės bei šeimos integracijos joje lygis.

35

Pirma, kalbant apie sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus, aiškinimą, pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio reglamento 21 konstatuojamojoje dalyje, jei sutuoktiniai nepasirenka santuokos nutraukimui taikytinos teisės pagal šio reglamento 5 straipsnį, šiame reglamente nustatytos suderintos teisės kolizijos taisyklės, pagrįstos nuoseklių siejamųjų veiksnių, grindžiamų glaudaus sutuoktinių ryšio su atitinkama teise buvimu, skale.

36

Taigi pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikoma teisė tos valstybės, kurioje bylos iškėlimo teisme momentu yra sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“ arba, jei ši sąlyga netenkinama, kurioje buvo sutuoktinių paskiausia įprastinė gyvenamoji vieta, su sąlyga, kad gyvenimo toje valstybėje laikotarpis nesibaigė daugiau nei prieš vienus metus iki bylos iškėlimo teisme ir kad bylos iškėlimo teisme momentu vienas iš sutuoktinių tebegyvena toje valstybėje.

37

Reglamente Nr. 1259/2010 nepateikiama sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ apibrėžties ir nedaroma jokios nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant nustatyti šios sąvokos prasmę ir apimtį.

38

Pagal suformuotą jurisprudenciją iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos tekstą, kontekstą ir teisės aktu, kuriame ji įtvirtinta, siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Mercredi, C‑497/10 PPU, EU:C:2010:829, 45 punktą ir 2024 m. spalio 24 d. Sprendimo Kwantum Nederland ir Kwantum België, C‑227/23, EU:C:2024:914, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Kalbant apie pažodinį aiškinimą, pažymėtina, kad sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ paprastai reiškia vietą, kurioje fizinis asmuo nuolat gyvena.

40

Be to, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktų kontekstu, iš šio reglamento 10 konstatuojamosios dalies matyti, kad jo materialinė taikymo sritis ir nuostatos turi atitikti Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, kuriose, be kita ko, numatyti bendrieji jurisdikcijos kriterijai bylose dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium ir santuokos pripažinimo negaliojančia.

41

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriame vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“, jurisdikcija nagrinėti klausimus, susijusius su santuokos ryšių nutraukimu, suteikiama, atsižvelgiant į konkretų atvejį, valstybės narės, kurios teritorijoje yra dabartinė arba buvusi sutuoktinių ar vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams.

42

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvokai „nuolatinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą, iš esmės būdingi du aspektai, t. y. pirma, suinteresuotojo asmens valia nustatyti įprastą savo interesų centrą konkrečioje vietoje ir, antra, palyginti nuolatinio pobūdžio buvimas atitinkamos valstybės narės teritorijoje (2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo MPA (Įprastinė gyvenamoji vieta – Trečioji valstybė), C‑501/20, EU:C:2022:619, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Atsižvelgiant į būtiną reglamentų Nr. 1259/2010 ir Nr. 2201/2003 nuostatų nuoseklumą, primintą šio sprendimo 40 punkte, tie patys elementai būtini sąvokai „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus, apibūdinti. Tokia vienoda samprata atspindi glaudžias šių dviejų reglamentų, reglamentuojančių, be kita ko, santuokos nutraukimą ir gyvenimą skyrium, sąsajas. Reglamente Nr. 1259/2010 nustatyta teisė, kurią turi taikyti teismas, kurio jurisdikcija grindžiama Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatomis, jeigu sutuoktiniai nepasirinko tokios teisės pagal Reglamento Nr. 1259/2010 5 straipsnio 1 dalį.

44

Ši vienoda sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ samprata atitinka Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su kitais tarptautinės privatinės teisės aktais, kurie, kaip ir reglamentai Nr. 1259/2010 ir Nr. 2201/2003, grindžiami bendru siejamuoju veiksniu, t. y. „įprastine gyvenamąja vieta“, ir yra glaudžiai susiję. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad apibrėžiant šį sąsajos veiksnį, pateiktą 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1) ir 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokole dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, Europos bendrijos vardu patvirtintame 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos sprendimu 2009/941/EB (OL L 331, 2009, p. 17), turi būti vadovaujamasi tais pačiais principais ir tokiai apibrėžčiai turi būti būdingi tie patys elementai, nors konkretus įprastinės gyvenamosios vietos nustatymas priklauso nuo kiekvienam konkrečiam atvejui būdingų aplinkybių (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo MPA (Įprastinė gyvenamoji vieta – Trečioji valstybė), C‑501/20, EU:C:2022:619, 53 punktą).

45

Galiausiai šio sprendimo 43 punkte pateiktas sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ aiškinimas atitinka Reglamentu Nr. 1259/2010 siekiamus tikslus.

46

Iš Reglamento Nr. 1259/2010 9, 21 ir 29 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šiuo reglamentu siekiama sukurti aiškų ir išsamų teisinį pagrindą, susijusį su santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium dalyvaujančiose valstybėse narėse taikytinos teisės sritimi, užtikrinti teisinį saugumą, nuspėjamumą ir lankstumą tarptautinėse santuokos bylose, taigi palengvinti laisvą asmenų judėjimą Sąjungoje, taip pat užkirsti kelią atvejams, kai vienas iš sutuoktinių kreipiasi į teismą dėl santuokos nutraukimo anksčiau už kitą sutuoktinį siekdamas, kad byla būtų nagrinėjama pagal tam tikrą teisę, kuri, jo nuomone, palankesnė jo interesams (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo JE (Santuokos nutraukimui taikytina teisė), C‑249/19, EU:C:2020:570, 30 punktas)

47

Sąvokos sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus, apibrėžtis, kuriai iš esmės būdingi du elementai, t. y. pirma, atitinkamų asmenų valia nustatyti įprastą savo interesų centrą konkrečioje vietoje ir, antra, palyginti nuolatinio pobūdžio buvimas atitinkamos valstybės narės teritorijoje, leidžia užtikrinti teisinį saugumą, nuspėjamumą ir lankstumą santuokos bylose ir kartu užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui pasirenkant taikytiną teisę.

48

Antra, klausimas, ar vieno iš sutuoktinių turimas diplomatinės įstaigos darbuotojo statusas priimančiojoje valstybėje, sutuoktinių fizinio buvimo šioje valstybėje trukmė ir socialinės bei šeimos integracijos šioje valstybėje lygis yra reikšmingos ar net lemiamos aplinkybės nustatant sutuoktinių „įprastinę gyvenamąją vietą“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus, iš esmės yra fakto klausimas (pagal analogiją žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimą IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta), C‑289/20, EU:C:2021:955, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti visas konkretaus atvejo faktines aplinkybes, kad nustatytų, ar pagrindinėje byloje yra pirmesniame punkte nurodyti du elementai, būdingi sąvokai „įprastinė gyvenamoji vieta“.

49

Atsižvelgiant į tai, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, reikia atkreipti dėmesį į toliau nurodytas aplinkybes.

50

Kiek tai susiję su vieno iš sutuoktinių turimu diplomatinės įstaigos darbuotojo statusu, pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo, nes, kaip teigė pagrindinės bylos šalys, jie pagal teisės aktų nuostatas ir tarnybos nuostatų normas privalėjo apsigyventi Vokietijos ambasados Maskvoje teritorijoje esančiame bute. Anot PQ, diplomatui dėl imunitetų ir privilegijų, kuriais jis naudojasi pagal Vienos konvenciją, negali būti taikoma priimančiosios valstybės teisė.

51

Vokietijos, Graikijos ir Suomijos vyriausybės iš esmės tvirtina, kad diplomatinės įstaigos darbuotojų gyvenimas užsienyje yra laikinas ir atsitiktinis, o tai paneigia bet kokį ketinimą ilgam laikui įsikurti priimančiojoje valstybėje.

52

Šiuo klausimu pažymėtina, kad diplomatinės įstaigos darbuotojas gyvena priimančiosios valstybės teritorijoje iš esmės tik profesiniais tikslais, nes šis jo gyvenimas šalyje yra tiesiogiai susijęs su jo pareigų vykdymu. Kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Vokietijos vyriausybė, paskyrimas į priimančiąją valstybę paprastai vykdomas pirmiausia ir svarbiausia atsižvelgiant į atstovaujamosios valstybės tarnybos poreikius, o ne į priimančiojoje valstybėje dirbančio diplomatinės įstaigos darbuotojo valią ir asmeninius pageidavimus.

53

Tokia situacija skiriasi nuo situacijos, dėl kurios priimtas 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimas MPA (Įprastinė gyvenamoji vieta) (C‑501/20, EU:C:2022:619). Nors to sprendimo 58 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog tai, kad sutuoktinių gyvenimas trečiojoje valstybėje yra tiesiogiai susijęs su jų pareigų vykdymu, savaime nereiškia, kad dėl šios aplinkybės tokio buvimo negalima laikyti pakankamai nuolatiniu, jog būtų galima pripažinti, kad sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta yra šioje valstybėje, vis dėlto svarbu pažymėti, kad šis Teisingumo Teismo teiginys susijęs su pagal neterminuotas darbo sutartis įdarbintais Sąjungos sutartininkais, paskirtais į Sąjungos delegaciją trečiojoje valstybėje pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų normas, taikomas sutartininkams, kuriems netaikoma rotacija buveinėje Briuselyje.

54

Kaip iš esmės teigė PQ ir visos įstojusios į bylą vyriausybės, priimančiojoje valstybėje esančioje išorės atstovybėje dirbančio diplomatinės įstaigos darbuotojo profesinės veiklos pobūdis ir specifika dėl šioms pareigoms būdingų aplinkybių iš esmės patvirtina, kad diplomatinės įstaigos darbuotojas ir jo sutuoktinis šioje valstybėje neturi įprastinės gyvenamosios vietos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus.

55

Be to, kaip matyti iš Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalies, diplomatai naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės civilinės ir administracinės jurisdikcijos, išskyrus šios nuostatos a–c punktuose nurodytas išimtis, be kita ko, bylose dėl privataus nekilnojamojo turto, esančio priimančiosios valstybės teritorijoje, nebent diplomatas šį turtą valdo atstovaujamosios valstybės vardu siekdamas atstovybės tikslų.

56

Taigi pažymėtina, kad negalima atmesti galimybės, jog tam tikromis specifinėmis faktinėmis aplinkybėmis priimančioji valstybė gali būti laikoma valstybe, kurioje sutuoktiniai norėjo turėti įprastinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus. Kaip pažymėjo Komisija, taip galėtų būti, be kita ko, tuo atveju, kai diplomatinės įstaigos darbuotojas ir jo sutuoktinis, kaip privatūs asmenys, įsigyja būstą priimančiojoje valstybėje, kad galėtų ten kartu įsikurti, diplomatinės įstaigos darbuotojui baigus eiti pareigas.

57

Vadinasi, nors vieno iš sutuoktinių turimas diplomatinės įstaigos darbuotojo statusas yra svarbus veiksnys nagrinėjant, ar sutuoktiniai nuolat gyvena priimančiosios valstybės teritorijoje, kiek tai susiję su jų buvimo šioje valstybėje priežasčių ir jų gyvenimo joje sąlygų vertinimu, vien ši aplinkybė nėra lemiama siekiant atmesti prielaidą, jog suinteresuotojo asmens ir jo šeimos narių įprastinė gyvenamoji vieta yra šioje valstybėje. Sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“, net ir esant tokiam veiksniui, turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes.

58

Kiek tai susiję su sutuoktinių fizinio buvimo valstybės teritorijoje trukme, pažymėtina, kad ši aplinkybė yra gyvenimo šalyje „stabilumo“, apibūdinančio sąvoką „įprastinė gyvenamoji vieta“, požymis. Kaip nurodyta šio sprendimo 39 punkte, tam, kad gyvenamoji vieta galėtų būti laikoma „įprastine“, ji turi būti tam tikro stabilumo ir reguliarumo, o ne laikinas ar atsitiktinis buvimas.

59

Vertinant šį sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ kriterijų, reikia atsižvelgti į ypatingą diplomatinių įstaigų darbuotojų ir jų šeimos narių padėtį dėl jų pareigų pobūdžio. Viena vertus, šie asmenys dažnai išlaiko glaudų ryšį su atstovaujamąja valstybe, į kurią jie reguliariai vyksta, ir, kita vertus, kadangi paprastai diplomatinių įstaigų darbuotojams taikomas rotacijos principas, jų buvimo priimančiojoje valstybėje trukmė gali būti laikoma a priori laikina, nors kartais praktiškai ji gali būti labai ilga. Šiomis specifinėmis aplinkybėmis sutuoktinių fizinio buvimo priimančiosios valstybės teritorijoje trukmė savaime nėra lemiamas veiksnys pagrindžiant jų įprastinę gyvenamąją vietą šioje valstybėje. Negalima atmesti galimybės, kad sutuoktiniai šioje teritorijoje yra ilgą laiką, bet išsaugo ir savo interesų centrą atstovaujamojoje valstybėje, į kurią reguliariai vyksta.

60

Dėl socialinės ir šeimos integracijos lygio atitinkamoje valstybėje svarbos nustatant sutuoktinių įprastinę gyvenamąją vietą, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus, pažymėtina, kad aiškindamas Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, susijusias su tėvų pareigomis, Teisingumo Teismas atsižvelgė į vaiko, ypač mažamečio, tėvų socialinę ir šeiminę aplinką kaip į esminį šio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB(Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta), C‑289/20, EU:C:2021:955, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Nors specifinės aplinkybės, apibūdinančios vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra identiškos toms, kurios leidžia nustatyti įprastinę sutuoktinių gyvenamąją vietą, socialinė integracija valstybėje, nesvarbu, ar tai būtų priimančioji, ar atstovaujamoji valstybė, yra svarbus veiksnys nustatant šią gyvenamąją vietą, nes ji gali sukonkretinti subjektyvųjį elementą, susijusį su suinteresuotųjų asmenų noru nustatyti įprastą savo interesų centrą konkrečioje vietoje.

62

Atstovaujamojoje valstybėje išsaugoti šeimos ryšiai arba, priešingai, priimančiojoje valstybėje sukurti šeimos ryšiai taip pat gali būti svarbūs analizuojant visas konkretaus atvejo faktines aplinkybes, o tai turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

63

Be to, primintina, kad, kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs dėl Reglamento Nr. 2201/2003 (ši jurisprudencija taikytina ir aiškinant sąvoką „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktus), sutuoktinio, kuris gyvena dviejose valstybėse, įprastinė gyvenamoji vieta gali būti tik vienoje iš šių valstybių (2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo IB (Sutuoktinio įprastinė gyvenamoji vieta), C‑289/20, EU:C:2021:955, 62 punktas).

64

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nuo 2019 m. rugsėjo mėn. pagrindinės bylos šalys gyveno Rusijoje, Vokietijos ambasados Maskvoje buveinėje. 2021 m. gegužės 23 d. DL grįžo į Vokietiją. Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose PQ tvirtino, kad 2023 m. lapkričio 1 d. jis buvo paskirtas į kitas pareigas Vokietijoje. Taigi jų gyvenimas priimančiojoje valstybėje buvo apribotas šios ambasados nustatytu pagrindu.

65

Iš Teisingumo Teismo turimos informacijos taip pat matyti, kad visą laiką, kai gyveno priimančiojoje valstybėje, sutuoktiniai ir toliau palaikė glaudžius ryšius su atstovaujamąja valstybe – jie joje išsaugojo turtinius interesus, socialinius ir šeimos ryšius. Jie pasiliko savo būstą Berlyne, ketindami grįžti į Vokietiją po to, kai PQ nustos eiti pareigas priimančiojoje valstybėje; šiame būste gyveno jų pilnametė dukra ir jie jame apsistodavo atvykę į Vokietiją.

66

Šios aplinkybės leidžia manyti, kad sutuoktiniai, nepaisant jų buvimo Rusijoje trukmės, nenorėjo ten nustatyti įprasto savo interesų centro, nes jis liko atstovaujamojoje valstybėje, iš kurios jie išvyko tik laikinai, todėl sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teise laikytina Vokietijos teisė, tačiau tai turi išsamiau patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis visomis nagrinėjamo atvejo faktinėmis aplinkybėmis.

67

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1259/2010 8 straipsnio a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad dėl vieno iš sutuoktinių turimo diplomatinės įstaigos darbuotojo statuso ir jo paskyrimo į pareigas priimančiojoje valstybėje iš esmės negalima teigti, kad sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra šioje valstybėje, nebent bendrai įvertinus visas konkretaus atvejo aplinkybes, pirmiausia sutuoktinių fizinio buvimo šioje valstybėje trukmę ir jų socialinę bei šeimos integraciją joje, būtų nustatyta, pirma, sutuoktinių valia nustatyti įprastą savo interesų centrą toje valstybėje ir, antra, pakankamai nuolatinio pobūdžio buvimas tos valstybės teritorijoje.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2010 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje, 8 straipsnio a ir b punktai

turi būti aiškinami taip:

dėl vieno iš sutuoktinių turimo diplomatinės įstaigos darbuotojo statuso ir jo paskyrimo į pareigas priimančiojoje valstybėje iš esmės negalima teigti, kad sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra šioje valstybėje, nebent bendrai įvertinus visas konkretaus atvejo aplinkybes, pirmiausia sutuoktinių fizinio buvimo šioje valstybėje trukmę ir jų socialinę bei šeimos integraciją joje, būtų nustatyta, pirma, sutuoktinių valia nustatyti įprastą savo interesų centrą toje valstybėje ir, antra, pakankamai nuolatinio pobūdžio buvimas tos valstybės teritorijoje.